„Režisūroje didžiausias darbas - tai tarpusavio komunikacija. Kaip vienas kitą suprasti? Man tai iki šiol sudėtinga, nesu žodžių žmogus...“ - mintimis dalijasi jaunoji režisierė Milda Augustaitytė, kurios debiutinė dokumentika „Numeris vienas“ buvo paskelbta geriausiu lietuvišku filmu Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje. Pokalbis apie mokėjimą pastebėti, apie kelius į kiną ir mirties artumą.Ved. Austėja Kuskienė

Įsimylėjėlių dienos proga laida „Pilno metro“ pristato kino porą - grimo dailininkę Eglę Mikalauskaitę-Gricienę ir „gafferį“ Simą Gricių. Ar nebūna šeimoje per daug kino? Kokie keliai atvedė kiekvieną į kino pasaulį ir paskatino rinktis būtent tokias profesijas? Ir kaip du užimti kino žmonės derina darbą ir šeimą?„Paradoksalu, kad siūlydamas naujas perspektyvas T. Vengris galiausiai sukuria Vilniaus kaip banalaus, į tūkstančius kitų panašaus miesto portretą. Pabrėžiu, kad tai – komplimentas, nes netrumpoje Vilniaus fetišizavimo kine istorijoje toks ėjimas atrodo kaip šviežio oro gurkšnis“, - Tomo Vengrio filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Atsižvelgęs į savo, į draugų gyvenimą, pakalbėjęs su aktoriais supratau, kad mums tiesiog norisi galvoti, kad su paauglyste praeina ir aštrios ar jautrios meilės patirtys, kad išmokstam gyventi racionaliai. Bet manau, kad tai melas - mes visąlaik išgyvenam santykių problemas, absurdišką meilės chaosą - tai juk su amžium nesibaigia“, - sako režisierius Tomas Vengris, Lietuvoje pristatantis savo antrąjį ilgametražį filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“. Pokalbis apie meilės istorijas, apie vieną Vilniaus butą ir iššūkius su tarptautine aktorių komanda.„Išties originaliu filmą daro ne atskirų jo dedamųjų unikalumas. Jos, kaip jau supratote, veikiau skirtos nužymėti žiūrovams jau pažįstamą teritoriją, nei siekia iš jos išmušti. Iš tiesų stebina būdas, kuriuo visos tos detalės supinamos tarpusavyje. Tai jis lemia, kad galutinis rezultatas tampa kažkuo daugiau, nei paprasčiausia jų suma“, - Thomo Cailley filmą „Gyvūnų karalystė“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Kartais neaišku, kuo turi būti, kiek turi būti ir kokia turi būti, kad galėtum daryti“, - prisipažįsta kino operatorė Laura Aliukonytė, sakanti, kad kalbėti apie moterų situaciją kino industrijoje vis dar reikia. Dabartinė Lietuvos kino operatorių asociacijos pirmininkė laidoje „Pilno metro“ pasakoja apie asociacijos veiklą, savo pirmąjį filmą (beje, apie krepšininką Joną Valančiūną) bei žurnalistinės veiklos šauksmą.„Išskyrus trumpus žilus plaukus, Adamas Driveris vaidina be jokio išvaizdą keičiančio grimo, o jo itališkas akcentas nuo pernykščių „Gucci mados namų“ per daug nepagerėjo. Užtat emociškai jis kuria archetipinį Michaelo Manno personažą: ryžtingą, užsispyrusį, patį save į kampą įspraudusį žmogų“, - Michaelo Manno filmą „Ferrari“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Lietuvos kino teatruose rodomas naujausias Sofios Coppolos filmas „Priscila“, kviečiantis pašvelgti į Elvio Preslio ir jo žmonos santykius per Priscilos prizmę. Kodėl filme neskamba rokenrolo karaliaus muzika? Kiek toksiškumo buvo jų santykiuose ir kaip sekėsi bendrauti su pačia filmo heroje? Mintimis dalijasi pagrindinė filmo aktorė Cailee Spaeny.„Dirbtinumo estetika paverčia „Prastus reikalus“ neabejotinai gražiausiu dalyku, kurį mačiau pastaruoju metu. Ir filmu, kurį verta išvysti jau vien dėl jo vizualumo“, - naujausią graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Prasti reikalai“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Buvome labai jauni ir darėm viską, ką sugalvojom – dangus atrodė pasiekiamas“, – iniciatyvos KINFO.LT gyvavimą, aprėpiantį tiek interneto svetainę, tiek kino apdovanojimus, tiek protmūšius, tiek senų filmų peržiūras, prisimena projektų vadovė Lina Sakalauskaitė. – „Mes esam kino mylėtojai, mes mėgstam filmus, mes žinom, kur vyksta kino festivaliai, mes į juos einam, mes dalinamės ta informacija“. Pokalbis apie kino komunikavimą, entuziazmo paskatintas veiklas ir KINFO.LT veiklą.Kino žurnalistės Ievos Šukytės pokalbis su vokiečių režisieriumi Christianu Petzoldu, pristatančiu naujausią savo filmą „Liepsnojantis dangus“.Ved. Austėja Kuskienė

„Ši sritis – kas ką nori, tas tą daro. Visi yra individualūs – nuo to, kaip jie supranta pasaulį, ką jie kuria, kaip nori ar nenori laikytis taisyklių, iki to, kas kaip jaučiasi… Ir man tai įdomu“, – pastebi audiovizualinės kūrybos srityje dirbanti teisininkė Daiva Jurkonytė. Kodėl aktoriai dažnai neskaito to, ką pasirašo? Kodėl prodiuseriai patys kuria sutartis ir kodėl aktoriams bei kitiems kūrėjams patartina burtis į gildijas, asociacijas ir sąjungas? Pokalbis su D. Jurkonyte apie kino teisę.Ved. Austėja Kuskienė

„Smalsių žmonių, žiūrinčių nekomercinius filmus ir norinčių ne tik tiesiog suvartoti kiną, tikrai yra“, - sako kino kritikė Mantė Valiūnaitė, kartu su draugėmis ir kolegėmis Aiste Račaityte ir Igne Smilingyte įkūrusi kino leidybos kompaniją „Taip toliau“. Pokalbis apie drąsų šuolį į kino leidybos vandenyną, darbą su draugais, iššūkius ir planus.„Filmas „Maestro“ apskritai yra virtuoziškai nufilmuotas ir labai sumaniai integruoja L. Bernsteino sukurtą arba atliktą muziką į dramaturginį audinį. Dėl to jis kartais virsta beveik miuziklu ir aukoja kruopščiai kuriamą dokumentinio tikslumo atmosferą poetinių alegorijų naudai“, – Bradley Cooper juostą „Maestro“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Nors Lietuvoje piratavimo mastai mažėja, vis vien užimame 5 vietą tarp Europos Sąjungos šalių pagal neteisėtą audiovizualinio turinio naudojimą internete. Laidoje „Pilno metro“ vieši Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Ūkio subjektų veiklos priežiūros skyriaus vedėjas Andrius Katinas, patarsiantis, kaip galime prisidėti prie piratavimo mažinimo. Kaip elgtis, jei mūsų norimo turinio, t.y. filmo nėra legaliose kino platformose? Kokia tikimybė, kad jus, nelegaliai parsisiunčiančius filmus, gali... sugauti? Ir kokio dydžio bauda lauktų?„Nicolas Cage’as sunkiai atpažįstamas, apsunkęs, praplikęs, apžėlęs, ir įsijungia savo ekscentriškąjį vaidybos režimą labai pamatuotai, tik ten, kur to tikrai reikia. Polas Metjusas – vienareikšmiškai tarp geriausių jo sukurtų personažų: apgailėtinas, bet žmogiškas, sykiu ir mielas, ir šlykštus“, – Kristofferio Borglio filmą „Sapnų scenarijus“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Pradžioje buvo neįmanoma be koprodukcijos. Mes turėjom konkuruoti su stipriausiomis kino industrijomis, turtingiausiomis šalimis. Karjeros pradžioje jaučiausi taip: visi eina pro duris, o aš turiu lipti per langą,“ – pasakoja prodiuserė Uljana Kim, Europos kino apdovanojimuose įvertinta „Eurimages“ koprodukcijos apdovanojimu. Apie lietuvių kino kūrėjus, be kurių nebūtų dėmesio mūsų šaliai, ir kodėl negalime sau leisti, kurdami filmus, padaryti klaidų ar kažko neambicingo - pokalbis su U.Kim.„Man regis, Roberta yra įdomus, geraširdis žmogus, kuris tiesiog gyvena savo gyvenimą ir bando jį gyventi geriau. Ir to visai pakanka,“ – Elenos Kairytės dokumentinį filmą „Roberta“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Vizualiųjų menų lauke esu 30 metų - čia neįmanoma ilgą laiką būti tokiu pačiu. Įpratau nuolatos eksperimentuoti su forma, temomis ir turiniu - nebegaliu kartoti to, ką jau esu padaręs“, – sako videomenininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Deimantas Narkevičius, pristatantis pirmąjį Lietuvoje ilgametražį vaidybinį stereoskopinį filmą „Čiulbanti siela“. Apie autentišką dzūkų tarmę, mitologijos svarbą ir trijų dimensijų iššūkius - pokalbis su save „59-erių debiutantu“ vadinančiu Deimantu Narkevičiumi.„Trumpai tariant, R.Scottas imasi visko, bet nieko nesugeba padaryti iki galo. Negelbsti net, kaip jau tapo įprasta, nuostabus J.Phoenixas. Ko gero, net atvirkščiai, – jo veide įskaitomas emocijų ir psichologinių būsenų spektras per kontrastą tik paryškina filmo paviršutiniškumą“, – filmą „Napoleonas“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Režisieriaus fantazijai ribų nėra ir kartais jie neturi žalio suvokimo, kas yra šuo“, – atvirauja šunų dresuotojas Karolis Grigaliūnas, kurio uždavinys, kaip pats sako, yra užtikrinti, kad scenarijus būtų išpildytas, tačiau tuo pačiu būtų tiek sąžiningas šuniui, tiek nekeltų pavojaus aktoriams. Kokie gero aktoriaus-šuns kriterijai? Kas deda parašą, kad „filmavimų metu nenukentėjo joks gyvūnas“? Pokalbis su K. Grigaliūnu, ruošusiu „aktorius“ tokiems filmams kaip „Černobylis“, „Dainos lapei“ ar „Bėgikė“.„Vienas žaviausių dalykų, kuriuos gali sukurti kinas, tai jausmas, jog supratai kito žmogaus būseną. Iš esmės įsijautei į klausimus, kurie jį kamuoja. Klausimus, neturinčius atsakymų. Klausimus, kurie iš filmo gali persikelti ir į tavo paties gyvenimą. Tą padaro Celine Song debiutas“, – filmą „Praėję gyvenimai“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Vilniui labai trūksta spalvų ir vietos personažų“, – pastebi režisierė Elena Kairytė, neslepianti siekio, kad jos dokumentinio filmo „Roberta“ pagrindinė veikėja taptų vienu Vilniaus simbolių. Pokalbis su režisiere apie jos debiutinio ilgametražio filmo veikėją Robertą, vadinamąją Z kartą, stebimosios dokumentikos iššūkius ir „dokumentininkus, gyvenančius hardų apsuptyje“.„Ką kinui ir kino festivaliui suteikia atsivėrimas autoriams, atsinešantiems kitų meno sričių kontekstus, taisykles, matymą?“ – klausia kino kritikė Monika Gimbutaitė, apžvelgianti „Scanoramoje“ pristatytus Dainiaus Liškevičiaus „Modernų butą“ ir Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančią sielą“.Ved. Austėja Kuskienė

Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatomi net keturi lietuviški trumpametražiai filmai. Tai Pijaus Mačiulskio „Naiku“, Gretos Bertauskytės „Mamytė“; Agatos Tracevič „Plica Pplonica“ ir Silvijos Kuodytės „Aš tave nužudysiu“. Žvėriškumas konkurencingame pasaulyje, artimiausio žmogaus vienišumas, neiššukuojami plaukai ir vidinis susivėlimas bei kriziniais momentais sapnuose pasirodantys mokytojai... Apie filmus inspiravusius potyrius bei mintis, apie kelius į kiną ir kūrybines patirtis - pokalbis su jaunaisiais kūrėjais.Ved. Austėja Kuskienė

Liubeko filmų festivalyje „Šiaurės šalių kino dienos“ Talentų programoje „Future North” dalyvavo ir Lietuvai atstovavo režisierė Gailė Garnelytė. Čia ji buvo pristatyta kartu su kitais šešiais kūrėjais ir mezgė kontaktus, ieškodama bendradarbiavimo savo naujam dokumentiniam filmui. Pokalbis apie literatūros ir dokumentikos sintezę, kelią kino link ir filmams atrandamas temas.Ved. Austėja Kuskienė

„Kartais tiesiog reikia pasaugoti aktorių, nes jei jis atkris, sustos visi filmavimo darbai“, – pastebi aktorė, kaskadininkė Viktorija Žukauskaitė, kuri kartu su aktore Egle Ancevičiūte buvo Winonos Ryder dublerės seriale „Stranger Things“. Laidoje „Pilno metro“ – apie dublerių funkcijas aikštelėje, patirtis pakeičiant W. Ryder sunkesnių scenų metu ir įspūdžius iš Lietuvoje vykusių NETFLIX serialo filmavimų.„Tokia nuorodų tiršta dramaturgija nebūtinai bus kiekvieno skoniui. Štai ir man „Per arti“ pirmoji dalis surezonavo stipriau, nes leido stebėti talentingai atskleistas personažų trintis, rečiau įvilktas į per ankštą simbolinį rūbą. Atrodė, kad ir pačiam filmui pirmojoje dalyje buvo lengviau kvėpuoti“, – Austėjos Urbaitės filmą „Per arti“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Aš nekenčiau kino ir galvojau, kad tai - blogas ir baisus dalykas, skatinantis visuomenės atskilimą“, - sako režisierius Adas Burkšaitis, po kompiuterių mokslų studijų Kembridže pasukęs kūrybos keliu. - „Bet netikėtai - prieš savo valią ir įsitikinimus - atradau daug grožio kine, jame yra gražaus matematinio mąstymo“. Pokalbis apie įsiliejimą į lietuvių kino kūrėjų bendruomenę, vingiuotą kelią kūrybos link ir Venesuelos kino festivalyje geriausiu trumpametražiu filmu paskelbtą jo darbą „Mėta“.„Kadangi tiek savo formatu, tiek tematika „Gėlių mėnulio žudikai“ iškelia didžiulius lūkesčius, jis nebepasilieka teisės būti vidutinybe“, - Martino Scorseses naujausią filmą apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Jei Waltas Disnėjus ir pati kompanija būtų buvusi sąžininga, dabar 100-mečio neminėtų“, - pastebi VGTU Grafinių sistemų katedros lektorius ir vadovėlių studentams autorius Tomas Mitkus. Su juo laidoje kalbamės apie 100-metį mininčios kino studijos „Disney“ įtaką, išlikimo paslaptį ir krizes, su kuriomis studija susiduria, kaip sako pašnekovas, „kas 20 metų - visąlaik dėl godumo“. Kodėl pramogos imperija nebesugeba atlikti pagrindinės funkcijos - suteikti pramogos? Kodėl geriausi animacijos kūrėjai nebenori čia dirbti?Europos šalių kino forume „Scanorama“ galėsite pamatyti naujausią Nikolajaus Arcelio filmą „Pažadėtoji žemė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Madsas Mikkelsenas. Apie vaidmenį šiame „daniškame vesterne“, aktorines silpnybes bei ambicijas - specialus pokalbis iš Venecijos kino festivalio.Ved. Austėja Kuskienė

Sepatarizmas ir visuomenės susiskaldymas - tai buvo dvi idėjos, itin dominusios Silvestrą Polinauską, kaip skelbiama, didžiausio biudžeto mokslinės fantastikos serialo „Sala. 2029“ režisierių. Apie aštuonių dalių trilerį, kurio istorija prasideda atominėje elektrinėje įvykusia avarija, patirtį dirbant prie „prodiuserinio filmo“, kai ne visuomet paskutinis žodis - režisieriaus, apie scenarijaus rašymą ir iš tiesų nemažą iššūkį - pokalbis su S. Polinausku.„Ir jei tik filmas taip nebijotų pats savęs – nebijotų būti paprastu, neapsikaišytų dramaturginiu balastu ir iš tiesų atvirai, be užuolankų pažvelgtų į savo temą, – tuomet ir jo režisūrinė vizija skleistųsi ryškiau“, - Irmos Pužauskaitės filmą „9-as žingsnis“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Man kartais sunku vyro atsiprašyti už pakeltą balsą, tai kiek drąsos reikia atsiprašyti ir eiti į akistatą tiems, kurie taiso padarytas skriaudas“, - sako režisierė Irma Pužauskaitė, savo debiutiniame filme „9 žingsnis“ pasakojanti apie priklausomybę turinčio Lino bandymą prisiimti atsakomybę ir gauti dukters atleidimą. Apie anoniminių alkoholikų sveikimo procesą, autentiškumą filme ir vaidmenų jaukinimąsi, apie įsiliejimą į Lietuvos kino bendruomenę ir netikėtai atrastą filmo auditoriją - pokalbis su režisiere I. Pužauskaite ir aktorėmis Angelina Daukaite bei Lina Rastokaite.Ved. Austėja Kuskienė

„Prieš pradėdama filmuoti turėjau daugeliui naujienų skaitytojų būdingą įsivaizdavimą apie tyrimų žurnalistų kasdienybę, iš dalies padiktuotą įtempto siužeto vaidybinių filmų“, - pasakoja režisierė Živilė Mičiulytė, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatanti savo ilgametražį filmą „Kabinetas“. Čia atskleidžiami portalo „15min.lt“ žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės darbo užkulisiai, čia veikėjai ir juos supančią aplinką fiksuojantys vaizdai griauna mitą, kad tyrimų žurnalistų kasdienybė kupina dramų ir įtampos. Kokia toji tiriamosios žurnalistikos atstovų kasdienybė? Su kokiais sunkumais susiduria žurnalistai ir kaip nagrinėjant posttiesos sąvoką šį filmą sekėsi kurti pačiai režisierei?„Naujam M. Kavtaradzes darbui išties sudėtinga greitai užkabinti vieną etiketę. Jis nuo pirmų minučių pasitinka savita estetika ir primeta savo žaidimo taisykles, ir nuorodos į kitus kūrinius mažai tepadės jose susigaudyti“, - Marijos Kavtaradzės filmą „Tu man nieko neprimeni“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Man buvo įdomūs šie personažai kartu. Jei būtų filmas apie Dovydą, jo darbą ir kitus, neromantinius santykius, tas aseksualumas nebūtų svarbus. Čia jis svarbus, nes personažų poreikiai poroje išsiskiria. Tad man buvo įdomūs būtent šių dviejų žmonių santykiai ir tai, kad jie eina į tuos santykius jau žinodami, kad lengva nebus“, - sako režisierė Marija Kavtaradzė, kurios antrasis filmas „Tu man nieko neprimeni“ - Lietuvos kino teatruose.Filme potemių - ne viena: tai ir aseksualumas, ir kūniškumas, ir kurčiųjų bendruomenė, ir šiuolaikinio šokio laisvumas. Visgi viską jungianti gija, kaip pabrėžia režisierė, yra poros santykiai, ypač kai susitinka itin skirtingų poreikių žmonės - laisva šiuolaikinio šokio šokėja Elena ir gestų kalbos vertėjas Dovydas, prisipažįstantis esantis aseksualus. Pokalbis su filmo režisiere ir vienu iš aktorių Kęstučiu Cicėnu apie asmeninę dalelę savo personažuose, kūniškumo gvildenimą ir iššūkius ne tik mokantis gestų kalbos, bet ir pažindinantis su aseksualumo sąvoka.Venecijos kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu įvertintas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „The Green Border“ - Lenkijos kino teatruose. Režisierės mintys apie jos šalyje itin kontroversiškai vertinamą darbą ir valdžios požiūrį į realybę.Ved. Austėja Kuskienė

Holivude ne pirmą mėnesį streikuojant scenaristų ir ekrano aktorių gildijoms, laidoje „Pilno metro“ domimės, kuo ir kaip gyvena Lietuvos kino aktoriai. Ar Holivude iškelti klausimai aktualūs ir jiems, ir jeigu taip, ar ko nors imamasi? Ar stereotipinis įvaizdis, kad kino žvaigždės uždirba daug ir filmuojasi dažnai, yra teisingas? Pokalbis su Lietuvos aktorių gildijos komiteto nare Gabija Jaraminaite ir pirmininku Denisu Kolomyckiu. Situaciją Holivude komentuoja Los Andžele gyvenantis prodiuseris, režisierius ir scenaristas Marius Vilūnas.Prieš dvejus metus Kanų kino festivalyje pristatytas japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmas „Drive My Car“ jam atnešė pasaulinį pripažinimą. Šiais metais kino kūrėjas Venecijos kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje pristatė naujausią savo darbą „Blogis neegzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“), kuriam buvo įteiktas Didysis žiuri prizas. Kino žurnalistės pokalbis su filmo kūrybine komanda.Ved. Austėja Kuskienė

Savaitgalį išdalyti Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Į sceną dukart apdovanojimo atsiimti lipo prodiuserė Daiva Jovaišienė, kurios prodiusuoti filmai „Vesper“ ir „Piktųjų karta“ susižėrė keturias „Sidabrines gerves“. Kaip sekėsi beveik vienu metu kurti mokslinės fantastikos filmą ir nuar detektyvą, kurių darbą sustabdė pandemija? Kokia riba tarp žiūroviško, meniško ir kokybiško filmo? Ar gali Daiva atskleisti paslaptį, kodėl net 4 filmai, su kuriais ji dirbo, puikuojasi paskutinių trisdešimties metų žiūrimiausių lietuviškų filmų topuose?„Tai bene vienintelis mūsų laikų superherojų filmas, kuris ne paslepia kino kalbą, ne supaprastina ją iki nepastebimo lygmens, bet kaip tik išaukština. Tai justi stilių daugyje, bet ne tik jame – pokštus juostoje pagimdo montažas bei kadrų kompozicijos“, - filmą „Žmogus-voras“: aplink multivisatą“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Negalėjau nedaryti šio filmo“, – prisipažįsta operatorius, o dabar ir režisierius Linas Žiūra, sukūręs debiutinį vaidybinį filmą „1991“ apie Lietuvos-Baltarusijos pasienyje budėjusius pasieniečius, paremtą Medininkų žudynių įvykiais. „Yra labai daug prastų filmų ir labai nesinori šio kiekio padidinti prisidedant su savo filmu“, – baime dalijasi režisierius Rimantas Oičenka, kurio filmas „Reisas“ atveria 1975-ųjų žvejybinio laivo penkių mėnesių kelionę aplink Afrikos krantus ir dviejų įsimylėjėlių – Laimio ir Marytės – santykius, ištvėrusius ir tokius ilgus išsiskyrimus. Pokalbis su režsieriais, kurių filmai rungiasi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose dėl metų geriausio trumpametražio darbo titulo, apie istoriškumą bei autentiką filmuose, kūrybinius iššūkius ir pradedančiųjų baimes.„Nepalieka jausmas, kad „Undinėlė“ geriau veiktų kaip animacinis, o ne vaidybinis filmas. Kad ir kaip būtų pažengusios technologijos, kai kuriose scenose galima aiškiai matyti, jog jos filmuotos studijoje, pasitelkiant tam tikrą, vandeniui būdingą apšvietimą. Net ir povandeniniame pasaulyje atliekamos dainos panašesnės į Brodvėjaus pasirodymą, o ne sceną iš filmo“, – filmą „Undinėlė“ apžvvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Pasak istoriko Audriaus Dambrausko, Tarpukariu „savų žvaigždžių“ ieškojimas Holivude buvo susijęs su nepilnavertiškumo kompleksu: neturime savo kino, tad ieškom kitur. Šaltojo karo metu savų paieškos priežastis – jau kita: „Amerikos lietuvių spaudoje ieškoma lietuvio kaip gero pavyzdžio, kuris galėtų reprezentuoti Lietuvą, būdamas užsienyje“. Taigi kokie garsūs Holivudo aktoriai ir aktorės iš tiesų turi lietuviškų šaknų? Kiek jų namie kalbėdavo lietuviškai, valgydavo cepelinus ir žaisdavo krepšinį ir kas bendro tarp Geležinio žmogaus ir Erkiulio Puaro?„Šioje testosterono persmelktoje filmų serijoje jau tapo įprasta matyti veikėjus visu kūnu be įbrėžimo skriejančius kiaurai sienas. Akimirką net būtų galima pagalvoti, kad nenugalimas V. Dieselis įkvėpimo pasisėmė iš „Marvel“ superherojų filmų. Tik pamiršo, kad jo juostos veikėjai – paprasti žmonės“, – filmą „Greiti ir įsiutę 10“ apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Kino bendruomenei keliant klausimus dėl „Sidabrinių gervių“ nominacijų ir atrankos komisijos atsisakymo komentuoti sprendimų, Lietuvos kino centras – vienas iš apdovanojimų organizatorių ir Lietuvos kino politikos formuotojų – taip ir nepasisakė. Laidoje „Pilno metro“ – pokalbis su LKC vadovu Laimonu Ubavičiumi apie skatinimą jaunuosius kūrėjus veikti ne socialinėse medijose, o organizacijose, apie kino bendruomenės (ne)susivienijimą ir Kino centro vaidmenį šiame konflikte.„Filmas „Gyvenimas be Jango“ yra pirmas man žinomas filmas, užimantis post-humanistinę perspektyvą. Vietoj to, kad eilinį kartą pabrėžtų žmogiškosios prigimties išskirtinumą, jis kaip tik siekia užklausti šį požiūrį kaip problemišką“, - Kogonados filmą „Gyvenimas be Jango“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Paskelbus „Sidabrinių gervių“ nominantų sąrašą, kino bendruomenė sujudo – nominacijose nepasirodė M. Sargsyano filmas „Tvano nebus“, nemažai kategorijų teturėjo po 3-4 nominantus. Grasinimas nebalsuoti apdovanojimuose, kol nominacijos nebus papildytos jų vertais vardais, davė rezultatų – AVAKOS raginimu buvo sušauktas papildomas atrankos komisijos susirinkimas, kurio metu buvo atsižvelgta į kino bendruomenės prašymus. Ar komisija iš tiesų privalo komentuoti ir argumentuoti savo pasirinkimus? Kokia apskritai atrankos komisijos funkcija šiuose apdovanojimuose? Ar socialiniuose tinkluose nuvilnijusį šurmulį galima vadinti kino bendruomenės laimėjimu? Diskutuoja režisierius Romas Zabarauskas ir kino kritikai Monika Gimbutaitė bei Dmitrij Gluščevskij.Šiemet net du režisieriaus Antano Skučo darbai nominuoti „Sidabrinių gervių“ apdovanojimams geriausio animacinio filmo kategorijoje. Kokios temos domina režisierių ir kaip dirbtinis intelektas padeda kurti animaciją? Pokalbis su A. Skuču.Ved. Austėja Kuskienė

Kaip, augusi mieste be kino teatro ir su kokybišku kinu susipažinusi tik per kino kritikų tekstus bei televizijos laidas, Andrė Balžekienė atkeliavo iki vadovavimo kino teatrui? Ar pasiteisino rizikingas sprendimas pandemijos metu atverti naują kino teatrą ir ar pagaliau į kino sales sugrįžo kino mylėtojai? Laidoje vieši kino tatro „Pasaka“ vadovė A. Balžekienė. Pokalbis apie nekomercinį kiną, filmų platinimą ir jaunosios kartos edukavimą.„A. Asterį lengva girti už pilną atsidavimą autorinės vizijos išpildymui: nieko panašaus į „Visas Bo baimes“ šiemet tikrai nepamatysite. Šiuolaikinis kinas yra nuolat spaudžiamas rinktis saugius ir nuspėjamus takelius. Kad nepaisant verslo logikos mestum iššūkį masinio žiūrovo įpročiams, reikia turėti drąsos ir išskirtinių privilegijų“, - Ari Asterio filmą „Visos Bo baimės“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Kalbant apie šokio filmus, mes, man atrodo, vis dar žvalgomės į vakarus – ne tiek ieškom saviraiškos, kas yra MŪSŲ šokio kinas, bet nesąmoningai esame linkę remtis pavyzdžiais. Bet tai – natūralus etapas, iki kol atrasim savo kalbą, visai kaip ir Lietuvos kinas“, – pastebi šokėja, choreografė, šokio filmų kūrėja Greta Grinevičiūtė. Kaip kinematografinis mąstymas dera su choeografiniu? Ar šokis scenoje ir ekranui skiriasi? Apie šokio filmus mintimis dalijasi režisierius ir šokėjas Marius Paplauskas bei kino kūrėjai Marija Kavtaradzė ir Vytautas Katkus.Kino žurnalistė Ieva Šukytė kalbina japonų režisierių Makoto Shinkai apie jo naujausią darbą – animacinį filmą „Suzume“.Ved. Austėja Kuskienė

Romas Zabarauskas dabar yra pusiaukelėje į savo ilgametį tikslą: 2020-aisiais pristatęs filmą „Advokatas“, režisierius ką tik baigė filmuoti filmą „Rašytojas“ ir ruošiasi trilogijos užbaigimui – filmui „Aktyvistas“. Romas yra ir savo filmų prodiuseris, sėkmingai renkantis juostoms privačias lėšas, o tuo pačiu ir aktyviai veikia kino industrijoje: jo ir advokatės Jovitos Gabnienės #metoo memorandumas tapo rekomenduojamas Lietuvos kino centro ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos kitiems prodiuseriams, jis dalijasi tvarumo praktikomis, prisideda prie Kino centro finansavimo skirstymo.Animatorius Tomas Mitkus apžvelgia John Francis Daley filmą „Požemiai ir drakonai. Garbė tarp vagių“.Ved. Austėja Kuskienė

Laidoje svečiuojasi operatorius ir režisierius Vytautas Katkus, kurio trumpametražis filmas „Uogos“ ne tik atidarė festivalį „Kino pavasaris“, bet ir uždarymo metu buvo įvertintas kaip geriausias trumpametražis lietuviškas filmas. Pokalbis apie atmosferiškumą filmuose, jausmo perdavimą vaizdais, apie iššūkius filmavimo kamerą perleisti kolegai ir pačiam žengti priešais kamerą.Chad Stahelski filmą „Džonas Vikas 4“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Režisierės Austėjos Urbaitės ilgametražis debiutas „Per arti“ pristatomas „Kino pavasaryje“. Tai juosta apie prancūzų porą, įsivaikinusią du lietuvius vaikus, ir vertėja Gabrielę, padedančią tarpininkauti šeimai. Apie įsivaikinimo sunkumus, egoistinę meilę, iššūkius filmuojant ir meilę prancūziškai kultūrai – pokalbis su režisiere.Kino žurnalistės Ievos Šukytės pokalbis su Indonezijos režisieriumi Makbulu Mubaraku, „Kino pavasaryje“ pristatančiu savo debiutinį filmą „Autobiografija“. Kaip kino kiritikas pasuko režisūros keliu? Kiek šiame filme asmeninės autobiografijos ir kiek šalies refleksijos?Ved. Austėja Kuskienė

„Kad ir kokia netektis būtų skausminga, šalia vis tiek yra gyvenimas – mirties momentai yra tarsi įterpti. Ištraukti mirtį iš gyvenimo srauto man pasirodė beprasmiška, tad mano tikslas buvo sukurti filmą ne tiek apie pačią mirtį, kiek apie gyvenimą mirties artumoje“, – sako filosofas ir režisierius Nerijus Milerius, Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatantis dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“.Kino žurnalistės Ievos Šukytės pokalbis su prancūzų režisiere Claire Denis apie vieną iš „Kino pavasaryje“ jos rodomų filmų - „Žvaigždės vidurdienį“.Ved. Austėja Kuskienė

„Skalvija“ kovo mėnesį švenčia savo šešiasdešimtmetį. Kaip tuometinė „Planeta“ pavirto į „Skalviją“? Kaip „nuolatinių ubagavimų“, agonijų, krizių ir įsiskolinimų lydimas kino centras sugebėjo išlaikyti gero, kokybiško kino namų vardą ir išplėsti edukacijos erdves? Apie kino centro gyvavimą, pažymėtą ir pakilimų, ir nuosmukių, apie dabartinio įvaizdžio formavimą ir čia užgimusius projektus, festivalius, iniciatyvas – dvi buvusios vadovės Živilė Pipinytė ir Greta Akcijonaitė bei dabartinė vadovė Vilma Levickaitė.„Net jei „Paradas“ vietomis susvyruoja ar pritrūksta tvirtesnės režisieriaus rankos (suprantama, juk tai debiutas!), jį visad gelbsti T. Lauciaus meilė savo personažams, kurių nė vienas netampa karikatūra, bei autoriaus talentas pastebėti švelniai ironiškas, gyvenimiškas situacijas, nepaverčiant jų farsu“, – Tito Lauciaus filmą „Paradas“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Tikrai daug imu iš savo patirties gyvenant kitur, kvestionuoju kitą kultūrą, savo pačios identitetą, man įdomi namų koncepcija - kas tai yra, kur tai yra. Visąlaik turiu kokių klausimų, tad savo filmais nagrinėju atsakymus į juos - tai savotiška terapija“, - pasakoja režisierė Milda Baginskaitė, dalyvavusi Berlyno talentų programoje.Antrasis šios programos dalyvis - režisierius Vytautas Puidokas. Dabar jis dirba su filmu apie pagalbą Ukrainai ir nemažai svarsto apie dokumentikos kūrėjų funkciją visuomenėje: „Pirmais karo mėnesiais atrodė, kad mums trūksta perspektyvos, nes buvome didelėse emocijose, strese. O kamera, stebėjimas iš šono - toks truputį įsižeminimas, tarsi nusiraminimas... Būtent tokios perspektyvos - perspektyvos iš laiko - nelabai kas gali pasiūlyti. Tik mes“.Pokalbiai su Berlyno talentų programoje dalyvaujančiais kūrėjais apie naujausius darbus ir kūrybą.„Kad ir kaip nemėgčiau filmų maišyti su žemėmis, Aronofsky juostos man labiausiai primena pornografiją. Jas galima žiūrėti turint labai aiškų fizinį tikslą. Jei į „Banginį“ ateini, nes nori gerai pabliovęs emociškai persikrauti, nuostabu, tą ir gausi. Tačiau tai reginys, kuriame aš nejaučiu sielos“, - Darreno Aronofsky filmą „Banginis“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

Vyksta 73-iasis Berlyno kino festivalis, o jo metu – ir viena didžiausių Europos kino mugių. Šiemet Baltijos šalys čia dalyvauja garbės viešnių teisėmis, tad fokuso į Lietuvą nemaža. Su kokiais tikslais čia atvyksta prodiuseriai? Ar festivalių „programeriai“ gerbia konkurentus ir filmus medžioja taikiai? Kokie lietuvių filmai čia pristatomi ir kaip dėmesį į mus išnaudos kino kūrėjai?Ved. Austėja Kuskienė

„Darbas kine yra labai savitas, ir žmogui, kuris nedirba kino aikštelėje, būtų labai sudėtinga suprasti visą specifiką. Tad tai, kad abu esame iš kino, palengvina bendravimą, paprasčiau apkalbėti problemas, nutinkančias darbe, ar netgi planuoti laiką kartu“, – pastebi kino operatorius Narvydas Naujalis, paklaustas, ar nėra sunkiau gyventi su žmogumi iš to paties profesinio lauko. Pokalbis su kino pora – kostiumų dailininke Fausta ir operatoriumi Narvydu Naujaliais – apie juos suvedusią kino aikštelę ir kiną šeimoje.„Ankstesniais dešimtmečiais romantinėse komedijose galėdavai užčiuopti socialines potemes, kurioms atspirtį davė feminizmas, seksualinis išsilaisvinimas, besikeičianti socialinė padėtis tarp vyrų ir moterų, tačiau XX a. pabaigoje to neliko. Romantinės komedijos Holivudo studijų buvo matomos kaip pelnas, kurį atneša lengvas turinys, o ne gilesnė mintis“, – romantinių komedijų istoriją apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

„Kaip dokumentininkė ir kūrėja nežiūriu į save kaip į istorijų pasakotoją. Juk aplink yra tiek daug naratyvų – mano darbas yra juos dekonstruoti“, – sako Stokholme gyvenanti ir prieš porą dienų Švedijos pilietybę gavusi kino režisierė ir prodiuserė, aktorių atrankos režisierė, intymumo koordinatorė Marta Dauliūtė. Pokalbis su kūrėja, 17 metų iškeliavusia mokytis į Švediją, apie kūryboje gvildenamas temas, kino situaciją jos gyvenamoje šalyje ir kodėl buvimo lietuve ir buvimo moterimi patirtys jai praverčia kuriant filmus.„Žiūrovai, pažįstantys Martiną MacDonagh‘ą ne tik kaip kino, bet ir kaip teatro režisierių, atpažins originaliame pavadinime pjesę, kažkada turėjusią užbaigti jo Arano salų trilogiją. Ir išties: „Salos vaiduokliai“ labiau nei bet kurie kiti režisieriaus filmai kelia asociacijas su teatru. Pagrindinę naratyvinę funkciją jame dažniausiai atlieka ne veikėjų veiksmai, bet puikiai parašyti, sąmoju, išmone ir autentika trykštantys dialogai“, – filmą „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“) apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja KuskienėAndrej Vasilenko nuotrauka

Režisierės Marijos Kavtaradzės filmas Sundance kino festivalyje laimėjo vieną pagrindinių prizų – lietuvė pripažinta geriausia režisiere už filmą „Tu man nieko neprimeni“ (angl. Slow). Apie laimėjimą – pokalbis su filmo prodiusere Marija Razgute.Prodiuserė, Lietuvos animacijos asociacijos prezidentė Justė Michailinaitė debiutuoja kaip režisierė – pristato trumpametražį filmą „Buona Sera“ apie po Europą klajojančių performanso menininkų grupelę „Circo Soluna“. Jų namai – arklių traukiami ryškiaspalviai vagonai, neturintys nei šiuolaikiniamžmogui įprastų buities patogumų, nei interneto. „Circo Soluna“ leido atvykti tik vienai Justei, tad ji su kamera praleido tris savaites menininkų apsuptyje, stebėdama jų kasdienybę. „Jie paneigė man visus susikurtus įmanomus klajoklio įvaizdžius“, – prisipažįsta Justė Michailinaitė. Apie tris savaites cirke, griuvusius stereotipus ir pirmuosius režisūrinius žingsnius – pokalbis su J. Michailinaite.„Tai sakyti nemalonu, gal net atrodo nejautru, mat puikiai suprantu, kad galimai kalbu apie konkretaus žmogaus skaudžių išgyvenimų iliustraciją – ir jokiu būdu nebandau to sumenkinti ar pašiepti. Tačiau „Man viskas gerai“ pasirinkti vizualiniai motyvai tiek kartų matyti, kad kartais atrodo tarsi iš kitų filmų pasiskolintos klišės“, – Ernesto Jankausko filmą „Man viskas gerai“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

Savaitgalį vyko 16-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio apdovanojimų ceremonija, kurios metu tarptautinė žiuri paskelbė geriausius šių metų festivalio filmus. Geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu buvo pripažintas debiutuojančios režisierės Birutės Kapustinskaitės filmas „Motinos“, o specialųjį žiuri paminėjimą pelnė jaunasis režisierius Arnas Balčiūnas su darbu „Blausos“. Pokalbiai su kūrėjais apie vienatvę dviese, po truputį „nukerpamą“ rūpesčio bambagyslę bei iššūkius kuriant.„Babilonas“ savo dydžiu bei užmojais nupučia šalin net „Kalifornijos svajas“. Milžiniški vakarėliai-orgijos, gyvi drambliai, susišaudymai, tūkstantiniai mūšiai – tik kelios detalės iš daugiau kaip tris valandas trunkančios dramos“, – Damieno Chazelle naujausią filmą „Babilonas“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

Gyvenimo ir kūrybinis tandemas – Gabija Siurbytė ir Ernestas Jankauskas – sausio menėsį pristato net du savo ilgai brandintus darbus – serialą „Trolių ferma“ ir ilgametražį vaidybinį filmą „Man viskas gerai“. „Kai baigėme filmuoti „Čia buvo Saša“, atėjau pas Ernestą ir pasakiau, kad noriu kurti filmą apie stiprią moterį, kuriai noras būti tobulai sukelia nerimą ir panikos atakas. Man tai nėra svetima, ir tuo metu, kai tai patyriau, atrodė, kad esu viena. Nebuvo apie tai daug infomacijos, tad norėjau sukurti filmą, po kurio būtų galima apie tai diskutuoti“, – apie filmo „Man viskas gerai“ atsiradimą pasakoja aktorė, prodiuserė Gabija Siurbytė. – „Gal kažkas šiuo filmu sugebės šalia esančiam žmogui paaiškinti, kaip jis jaučiasi“. Pokalbis apie naujausius darbus, svarbias temas ir darbą kartu.„Manau, nesuklysiu prognozuodamas, kad jo pirmas sezonas taip ir liks vieninteliu. „Netflixe“ išgyvena tik stipriausi, o šis projektas negali pasigirti nei žiūrimumu, nei kritikų meile“, – Nicolo Windingo Refno serialą „Kopenhagos kaubojus“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Dokumentiniame Eglės Vertelytės filme „Sėkmės vadybininkai“ grupė Vilniaus universiteto mokslininkų tyrinėja, kaip žmonės įvairiose kultūrose moka susidoroti su nežinomybės pojūčiu savo gyvenime, kaip pasitinkama lemtis ir priimami sprendimai, kokią vietą gyvenime užima sėkmė ir atsitiktinumas. Keliaudami po Indiją mokslininkai bendrauja su „profesionaliais likimo žinovais“ – Bengalijos astrologais, diskutuoja su mokslininkais ir vienuoliais, dalyvauja apeigose bei ritualuose. Pokalbis su filmo režisiere ir dviem mokslininkais - Indologijos ir budizmo studijų profesoriumi, Azijos kultūrų analitiku Audriumi Beinoriumi bei filosofu Viliumi Dranseika.„Praėję metai kino industrijoje mažai kuo nustebino. Kino teatruose karaliavo nostalgija tęsiniams ir filmų frančizėms, o originalus turinys ne visada atnešė pelno, kurio buvo tikėtasi“, - 2022-uosius kino pasaulyje apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

„Yra kinas ir yra projektai. Meniniame kine vis dėlto turi būti kažkokia žinia žiūrovams, kažkokia idėja. O projektas yra... na, „Kakę Makę“ vadinu projektu “, – sako animacijos režisierius Ilja Bereznickas, pastebėdamas, kad būtent idėjos ir gilesnės minties pasigenda šiuolaikinėje Lietuvos animacijoje. Pokalbis su ką tik 75-metį atšventusiu kūrėju apie karikatūros įtaką animacijai, karjerą, prasidėjusią Vilniaus naktiniuose klubuose, ir pastabas dabartiniams kūrėjams.Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia NETFLIX platformoje rodomą serialo „Alice in Borderline“ antrąjį sezoną.Ved. Austėja Kuskienė

„Norisi apibendrinti, apie ką yra ši kino karta, kuri, faktas, yra ryški. Man pasirodė, kad didžioji dalis filmų, kurie sėkmingiausiai pasiekia festivalius arba yra labiausiai matomi žiniasklaidoje, turi bendrumą – tai absurdo komizmas. Savo darbe naudoju šią sąvoką ir bandau išgryninti kas tai yra iš režsieriaus požiūrio taško“, – sako absurdo komizmą kaip režisūrinę strategiją kine tyrinėjant režisierė Akvilė Gelažiūtė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojanti meno doktorantūroje. Pokalbis apie absurdo komizmą bei nesąmones filmuose.„Panašu, kad net ir į pačią juostą prodiuseriai nenorėjo investuoti lėšų. Houston pasaulinis turas, 1994-ųjų Nelsonui Mandelai skirtas koncertas ar himno atlikimas „Superbowl“ metu atrodo itin pigiai nufilmuoti. Akis bado prasti specialieji efektai, kuriais bandoma sukurti didelės žmonių masės įspūdį, kai prie scenos akivaizdžiai stovi mažas būrelis žmonių“, – „Aš noriu šokti. Whitney Houston filmą“ apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Sukurti jaukią ir saugią aplinką aktoriams, surasti filmo režisieriams reikiamų aktorių pagrindiniams vaidmenims ir masuotėms, ieškoti nematytų veidų ir talentingų potencialių aktorių - tai tik maža dalis atsakomybių, krintančių ant aktorių atrankos režisierių pečių. Apie dažniau „kastingu“ vadinamą procesą - atrankos režisierė Marija Kavtaradzė ir „Editos kastingo“ kino atrankos režisierė Kristina Kolytė.„Ar „Įsikūnijimui“ reikėjo tęsinio? 2010-ais teigiamas atsakymas į šį klausimą buvo savaime suprantamas. 2022-ais, kai kino teatruose pagaliau startavo „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ – jau nebe. Prieš dešimtmetį „Avataras“ mušė rekordus. Dabar retas prisimins jo pagrindinių personažų vardus“, - J. Camerono filmą „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Garsas kine – tarsi savotiškos durys į pasąmonę: sudėliodamas garsus tu paveiki žiūrovą jam pačiam to nežinant“, – sako kino garso režisierius Saulius Urbanavičius, kurio filmografija – itin gausi, o darbas su išskirtiniais dokumentiniais filmais įvertintas ne viena Sidabrine gerve. – „Režisierius manipuliuoja žiūrovais, žongliruoja jų jausmais. Mes irgi esam jų įrankis“. Kiek kūrybos garso režisierių darbe ir kiek atsakomybės? Kokios patirtys, dirbant su tokiais filmais kaip „Mr. Landsbergis“ ar „Sengirė“?„Kino teatre pasirodęs filmas tuo metu tiek kritikus, tiek žiūrovus padalijo į dvi stovyklas. Vieni jį vadino geriausiu metų filmu, kiti filmą draskė dėl pasirinktos juostos temos“, – Billy Wilder filmą „Butas“ (1962) apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

„Man jau virš trisdešimt, ir aš visiškai susikoncentravau į distribuciją. Jei būčiau dvidešimtetis davęs interviu, būčiau kalbėjęs apie kino meną aukštom materijom. Dabar aš galvoju: ar galiu iš nekomercinio meninio kino išgyventi ir nusipirkti butą ir mašiną?“ – sako kino kūrėjas Vytautas Tinteris, neseniai pristatęs ilgametražį vaidybinį filmą „Leisk man svajoti“. Pokalbis ne tik apie naujausią filmą, bet ir apie kino kūrėjo universalumą – Vytautas ne tik pats rašo scenarijus, režisuoja, montuoja, kartais pasirodo savo filmuose, bet ir kuria muziką bei animuoja.„Filmas „Arti“, ačiū Dievui, ne kokia tai atsiskleidimo drama, taikanti šio žanro konvencijas kiek jaunesniems personažams, nei įprasta. Režisieriui rūpi ne seksualinės tapatybės klausimai, bet trapi riba, skirianti vaikystę nuo paauglystės“, – Luko Dhonto filmą „Arti“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Iš Talino Juodųjų naktų kino festivalio ką tik grįžo režisierius Titas Laucius – čia įvyko jo debiutinio ilgametražio filmo „Paradas“ pasaulinė premjera. Apie neįprastą filmo temą – poros bandymą išsiskirti „Bažnytiniame teisme“, ilgo metro „suvaldymą“ ir produktyvią kūrybą – pokalbis su T. Lauciumi.„Jei filmo pavadinimas iš pradžių gali pasirodyti ironiškas (gal net hipsteriškas?), sulig paskutiniosiomis scenomis šią mintį galutinai nuveji šalin. Pavadinimas kaip reta taiklus, jis tinka šiam filmui, nes Dovilė Šarutytė iš tiesų rodo gyvenimą tokį, kokio dažniausiai nematome kine: padriką, buitišką, naivoką, absurdišką, banalų. Ilgą“, – Dovilės Šarutytės debiutinį filmą „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Arthausinio lietuviško kino žiūrovų yra du-trys tūkstančiai, kuriems užtenka per „Labą rytą“ pasakyti, ir jie ateis. Bet surinkti 30 000 ar 40 000 žmonių – tai reiškia pritraukti visai kitą auditoriją“, - pasakoja kino komunikacijos ir kino reklamos specialistas, prodiuseris Mantvidas Žalėnas, didesnes žiūrovų mases į autorinio kino peržiūras bandantis sukviesti neelinėmis priemonėmis. Pokalbis apie drąsią kino komunikaciją, kūrybišką chuliganizmą ir lietuviškų komercinių filmų industriją.„Nuodėmių būna ir baisesnių, bet kai pasakotojas toks kandus, jog galiausiai perkanda pats save, žiūrovas iš salės išeina truputį alkanas“, – Marko Mylodo filmą „Meniu“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas.Ved. Austėja Kuskienė

„Noriu žiūrovui palikti daug erdvės ir laiko pačiam pakeliauti po šias vietoves ir pajusti savo kūnu žinutę, kuri kartais atrodo kaip iš mokslinės fantastikos“, – savo debiutinį ilgametražį filmą „Kapinynas“, rodomą Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristato menininkė Emilija Škarnulytė. Režisierė filme nuveda žiūrovus į vietas, kur beveik niekam patekti neįmanoma: uždaryti tušti branduoliniai reaktoriai, Ignalinos atominė elektrinė, tebepulsuojančios geoterminės jėgainės, įšalę naftos terminalai – žmogaus veikla galinga, bet laikina, ir Emilijos kamera nukreipta būtent į ją.„Mirusiam aktoriui skirta juosta yra geriausias jam sukurtas „paminklas“. Pagarba Ch. Bosemanui kaip aktoriui ir Juodajai panterai jaučiama nuo pirmos iki paskutinės filmo minutės“, – naujausią studijos „Marvel“ filmą „Juodoji pantera. Wakanda amžiams“ apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Šiuo metu vyksta režisierės Eglės Vertelytės ilgametražio vaidybinio filmo „Gardutė“ filmavimas. Tai - istorija apie dvi geriausias drauges Oną ir Saulę, dirbančias virėjomis valgykloje „Gardutė“. Vieną dieną Saulė jas užregistruoja į televizijos maisto gaminimo projektą, į kurį merginos yra netikėtai atrenkamos. Reportažas iš filmavimo aikštelės; mintimis dalijasi režisierė Eglė Vertelytė, operatorius Vytautas Plukas, „linijinė“ prodiuserė Ieva Biliūnaitė ir kiti.„Man buvo svarbu likti su ja ir papasakoti jos asmeninę istoriją“, - sako animacinio-dokumentinio filmo, su kuriuo dirbo ir lietuvių kūrėjai, „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ režisierė Inna Sahakyan. Pokalbis apie Auroros istoriją ir filmo misiją.Ved. Austėja Kuskienė

Festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatyta Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės dokumentika „Geras gyvenimas“. Filmas kviečia žiūrovus susipažinti su unikaliu startuoliu „Tech Farm“, kurio darbuotojai nuomojasi bendrą gyvenamąjį bei darbo plotą ir savo privačius gyvenimus tvarko, lyg šie būtų įmonės dalis. Visus čia jungia bendras tikslas – siekti maksimalios savirealizacijos sumažinant savo poreikius iki miego kapsulės dydžio. Kas nutinka, kai verslo kalba tampa asmenybės dalimi, o bendruomenė virsta preke? Pokalbis su viena filmo režisierių V. Šiaulyte apie inspiracijas, paskatinusias kurti dokumentinį filmą bei darbe keliamus klausimus.Ved. Austėja Kuskienė

Režisierius Jonas Trukanas pristato savo debiutinį ilgametražį filmą „Rūpintojėlis“. Tai – siaubo filmas, slasheris, kuriame netrūks ir kraujo, ir ginklų, ir įtampos. Kiek siaubo filmuose svarbi vertybinė linija? Kokie iššūkiai kuriant siaubo filmus ir kiek svarbu vadovautis žanrinėmis schemomis? Pokalbis su režisieriumi.„Sudėtinga aprašyti jausmą, kai tikiesi iš filmo slasherio, o galiausiai supranti žiūrįs kažką panašaus į romantinę komediją“, – Davido Gordono Greeno trilogiją užsbaigiantį filmą „Helovinas baigiasi“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Režisierius Tadas Vidmantas šiemet pelnė „Sidabrinę gervę“ už žiūroviškiausią filmą – „Naktinė žvejyba“, tačiau jos net nematęs akyse ir nelaikęs rankose pardavė aukcione ir pinigus skyrė paramai Ukrainoje. Kaip pats prisipažįsta, iki tol ilgai svajojo apie Nacionalinį kino apdovanojimą, bet šįkart apdovanojimas daug džiaugsmo nesuteikė. Šiuo metu T. Vidmantas kuria dar vieną filmą, kurio scenarijaus rašymą, beje, remia Lietuvos kino centras. Tai turėtų būti filmas „be nuogų krūtų, bajerių ir eurų kupiūrų“: „Aš turėsiu laisvę niekam neįtikti ir nebepataikauti. Ir manau, kad turėdamas tą laisvę, padarysiu geriausią savo filmą – tikiuosi.“ Pokalbis apie autorinio ir komercinio kino priešpriešą, pramoginius filmus – „čipsus ir burgerius“ – bei ateities kūrybą.„Spėju, kad lietuviškam kinui, kuriam Vėlyvis vis nori oponuoti, stereotipiškai tradiciška priskirti teatrališkus dialogus. O ant šio grėblio „Piktųjų karta“ užlipa ne kartą“, – Emilio Vėlyvio filmą „Piktųjų karta“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

Minime 140 metų nuo vadinamojo „vabalų dresuotojo“, lėlinės animacijos pradininko Vladislovo Starevičiaus gimimo. Šia proga Lietuvoje, festivalyje „Pirmoji banga“ viešėjo Starevičiaus anūkė Léona-Béatrice Martin-Starewitch, kuri kartu su vyru François Martin rūpinasi senelio filmais, jų išsaugojimu ir sklaida. Pokalbis ne tik apie lėlinę animaciją, bet ir užsakomuosius karo filmus Pirmojo pasaulinio karo metu bei reikiamą Starevičiaus darbų įvertinimą.„Po seriale praleistų dešimties valandų, vis tiek kyla klausimas, kokia šio kūrinio esmė ir ką juo norima pasakyti?“ – rašo kino žurnalistė Ieva Šukytė, apžvelgadama NETFLIX platformoje itin didelio populiarumo sulaukusį serialą „Dahmeris – monstras: Jeffrio Dahmerio istorija“ („Dahmer - Monster: The Jeffrey Dahmer Story“).Ved. Austėja Kuskienė

„Į Graikiją važiavau kurti dokumentinio filmo apie pabėgėlių krizę. Ir ten praleidusi du mėnesius supratau, kad noriu kurti filmą apie Europos krizę“, – sako režisierė Lina Lužytė, kurios dokumentinis filmas „Piknikas Morijoje“ atveria festivalį „Nepatogus kinas“. Tai istorija apie didžiausią Europoje pabėgėlių stovyklą, įsikūrusią Lesbo saloje, Graikijoje, kurioje gyvena ir afganistanietis kino režisierius Talibas Shah. Čia jis kuria filmą apie savo sunkiai suvokiamą realybę ir miglotą ateitį.„ jautiesi, tarsi būtum įsijungęs serialą, kurio ankstesnes serijas praleidai, taigi nežinai svarbių siužeto detalių. Bet jokių ankstesnių epizodų nebuvo“, – Kristinos Buožytės ir Bruno Samper filmą „Vesper“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Šiandieninės aktualijos mums pasirodė labai svarbios – ypač kokiomis žinutėmis apipintas auga jaunimas. Mano karta augo su pozityviu ateities vaizdu – laukėm kažko nuostabaus ir netikėto. O dabartinė žinutė: ateities nėra ir pasaulis (kokį mes žinome) išnyks. Jaunam žmogui tikriausiai baisu gyventi tokioje dabarty, kurioje nėra ateities. Todėl filmu norėjome pranešti: vities yra“, - sako viena biofantastinio filmo „Vesper“ režisierių Kristina Buožytė. Pokalbis apie iššūkius kuriant tokio masto filmą, čia vaizduojamą distopiją ir filmavimų užkulisius.Filipinų režisieriaus Lav Diazo Venecijos kino festivalyje pristatytas filmas „Kai bangos išnyks“ atvyksta ir į Lietuvą. Pokalbis apie filmą, kritikuojantį Filipinų valdžią, žurnalisto darbą jaunystėje, šalies politiką ir skaudžią realybę.Ved. Austėja Kuskienė

Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį šiemet atveria operatoriaus Eitvydo Doškaus miesto simfonija „Čia buvo Vilnius“. Tai 23 minučių filmas, atskleidžiantis autentišką Vilniaus veidą ir transformacijas. Vienas ryškiausių šiandienos operatorių, dirbęs su Š. Bartu, E. Škarnulyte, G. Žickyte ir kitais kūrėjais, pasakoja apie savo kelią iš mažo Kaniūkų kaimelį į stipriai paveikusią sostinę bei savąjį kaip režisieriaus debiutą.Venecijos kino festivalyje įvyko JAV režisierės K. D. Davidson „Fragments of Paradise“ premjera, kur juosta buvo išrinkta geriausiu dokumentiniu filmu. Jo centre – avangardinio kino krikštatėviu vadinamas Jonas Mekas. Pokalbis su režisiere apie Joną Meką, jo gyvenimą ir kūrybą.Ved. Austėja Kuskienė

Vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse intymumo koordinatorė Irma Pužauskaitė intymių scenų filmavimą lygina su kovų scenomis: ir vienoms, ir kitoms reikalinga kruopščiai sustatyta choreografija, o improvizacijai čia ne vieta. „Kai būnu aikštelėje, visi elgiasi profesionaliau“, - pastebi I. Pužauskaitė, šioje srityje dirbanti kol kas tik metus. Kada scena jau yra intymi? Kaip rūpintis filmavimo aikštelės psichologine gerove? Pokalbis ne tik apie intymumo koordinatoriaus atsakomybes, bet ir debiutinį ilgametražį filmą „Devintas žingsnis“, kino teatrus pasieksiantį sausio mėnesį.„Nepaisant visos savo vizualios dinamikos, vizionieriško polėkio ir sumanumo, naratyviniu požiūriu filmas tiesiogine šio žodžio prasme beveik nepajuda iš vietos“, - George‘o Millerio filmą „Trys tūkstančiai metų troškimų“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Savaitgalį į kino kūrėjų rankas nutūpus „Sidabrinėms gervėms“ – Nacionaliniams kino apdovanojimams – geriausio animacinio filmo kategorijoje nugalėjo kino debiutantė Jurga Šeduikytė su trumpametražiu animaciniu filmu „Mora Mora“. Kaip yra prisipažinusi filmo režisierė, „Morą Morą“ įkvėpė jos sapnai ir bandymas susigyventi su skausmu ir liūdesiu. Pokalbis apie dar vieną susitikimą su vidiniu vaiku, pirmuosius kaip kino režisierės kartus ir iššūkius lengvai ir koncentruotai kalbėti visiems aktualiomis temomis.„Ketvirtasis „Stranger things“ sezonas yra kiaurai persmelktas religinės simbolikos. Blogio jėgos jame tiesiogine šio žodžio prasme kyla iš pragaro arba rodo akivaizdžią nepagarbą Dievui ir Bažnyčiai. Pagrindiniai herojai, atvirkščiai, meldžiasi, vienijasi Dievo vardu ir valgo Paskutinę vakarienę,“ – ketvirtajį „Keistesnių dalykų“ („Stranger Things“) sezoną apžvelgia kino kritikas, semiotikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Gegužės mėnesį prasidėjo penkių dalių TV serialo „Trolių ferma“ filmavimas. Tai - pirmas lietuviškas serialas, ne tik pristatytas didžiausiuose TV serialiams skirtuoe renginiuose ir juose sulaukęs dėmesio, bet ir buriantis išskirtinai tik kino industrijos atstovus. „Trolių ferma“ pasakoja Anos istoriją, kuri, nenorėdama taikstytis su korporacijos jai metamais kaltinimais, ryžtasi kovai dėl savo suteptos reputacijos. Reportažas iš filmavimo aikštelės.„Pasikeitus laikams, T. Cruise‘as vis dar kuria aktoriaus mitą ir jam tai sekasi. Negaliu nesutikti, bet jis tikrai mėgaujasi šiuo vaidmeniu“, - filmą „Asas Maverikas“ apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė garvė“ dėl geriausio trumpametražio filmo vardo varžosi Miko Žukausko filmas „Žiūrėk, koks garsas. Vilniaus garso sistemų kultūra“. Tai – dokumentinė apybraiža apie savadarbes garso sistemas, jų kūrėjus ir istorijas, kaip pats režisierius sako, „laiko dokumentas“. Pokalbis su M. Žukausku apie filmą, nematomą muzikinę kultūrą ir kūrybą.„Režisierius nuolat išlieka kažkur kadro pakraštyje. Blyksteli jo ranka, skamba balsas, matosi šešėlis. Girdisi kvėpavimas ir atsargūs žingsniai. Į jį nukreipiami jį supančių žmonių pasakojimai, su juo žvilgsniu bendrauja šalia garsą įrašinėjanti Hanna Bilobrova. Atrodo, kad pamatytum jo veidą, tereikia apsukti kamerą“, – šviesaus atminimo Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis 2“, pristatytą Kanų kino festivalyje, apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Make it real“ - tokia, pasak Gedimino Max Jaugos, yra „digital compositor“ (skaitmeninių vaizdų komponuotojo) atsakomybė filmuose. Postprodukcijos metu paskutinę grandį užimantis Gediminas privalo padaryti taip, kad specialiaisiais efektais patobulinti kadrai nesiskirtų nuo realybės. Pokalbis su Gediminu Jauga, dirbusiu su tokiais filmais, kaip „Keršytojai“, „Misija neįmanoma“, „Žvaigždžių karai“, apie jo darbo kine specifiką ir kelią dabartino darbo linkVed. Austėja Kuskienė

„Po laidotuvių per gedulingus pietus vėl pasigirdo istorijos. Dabar jau garsiai pasižadėjau, kad būtinai viską užrašysiu“ - taip knygos „Akimirksnis spalvoms suderinti“ įžangoje rašo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Pasižadėjusi į vieną knygą suguldyti šviesaus atminimo kino operatorių Audrių Kemežį pažinojusių prisiminimus, režisierė pateikia net 29 pokalbius su operatoriaus kolegomis, kino kūrėjais ir artimaisiais. Kokį Audrių Kemežį pamena jį supę?Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia serialą „Pachinko“.Ved. Austėja Kuskienė

Paskelbti apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2022“ nominantai. Laidoje pristatome geriausio ilgametražio vaidybinio filmo kategoriją, kurioje rungiasi: Algimanto Puipos „Sinefilija“, Lauryno Bareišos „Piligrimai“, Linos Lužytės „Pilis“, Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ ir Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“. Pokalbiai su režisieriais.Kino kritikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia filmą „Viskas iš karto ir visur“.Ved. Austėja Kuskienė

Prieš dešimtmetį startavo projektas „BuvauKine“, anuomet publikuodavęs recenzijas, kino naujienas, o dabar išsiplėtęs ir iki maratonų kino teatrų salėse. Kino mylėtojus ir entuziastus buriantis „BuvauKine“ dabar – viena pagrindinių platformų, norintiems sekti viso pasaulio kino įvykius ir juose dalyvauti. Pokalbis su „BuvauKine“ sumanytoju Vainiumi Eiva apie patrauklų kalbėjimą apie kiną bei savos auditorijos atradimą.„Aktoriaus karjera ne visada galėjo prilygti jo personos spindesiui. Tačiau dabar, po siurrealistinės ir brutalios „Mendės“ bei minimalistinį chaiku primenančios „Kiaulės“ sėkmės, N. Cage‘as vėl tapo vienu iš labiausiai aptarinėjamų Holivudo aktorių. Todėl, regis, buvo tik laiko klausimas, kada kam nors šaus į galvą idėja sukurti filmą apie jį patį“,- Tomo Gormicano filmą „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Kviečiame į pažintį su kino kūrėjų tandemu - Jorūne Greičiūte ir Zbigniev Bartoševič, trumpametražių filmų „Viskas gerai“ ir „Išvyka“ autoriais. Pokalbis apie kelius, atvedusius į kiną, ilgų kadrų galią ir vieną visus filmus jungiančią temą.Kino kritikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia Roberto Eggerso filmą „Vikingas“.Ved. Austėja Kuskienė

„Ar norime, kad mūsų vaikus augintų tokie filmai, kaip „Baby boss“?“ - klausia režisierė Inesa Kurklietytė, kviečianti į filmą visai šeimai „Drugelio širdis“. Kokia atsakomybė krinta ant pečių kuriant kiną vaikams? Kodėl taip retai lietuvių režisieriai kuria filmus jaunajai auditorijai? Pokalbis su filmo režisiere Inesa Kurklietytė.„K-zombiai arba kitaip korėjietiški zombiai sutraukia milijonus žiūrovų visame pasaulyje, o didžiosios namų kino platformos kaip „Netflix‘as“ investuoja didžiules pinigų sumas į šio subžanro serialus“, - zombius korėjietiškuose filmuose apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Latvijos nacionaliniuose kino apdovanojimuose geriausia montažo režisiere pripažinta lietuvė Ieva Veiverytė. Apdovanojimą jai pelnė Lailos Pakalninos filmas „Veidrodėli, veidrodėli“, naujai interpretuojantis Snieguolės ir septynių nykštukų istoriją bei viską pasakojantis asmenukės principu. Pokalbis su filmų „Bėgikė“, „Tvano nebus“, „Žmonės, kuriuos pažįstam“, „El padre medico“ montažo režisiere apie iššūkius montuojant dokumentiką, apie Latvijos kino industriją ir nekaltą melą, kuriant naujas prasmes filmuose.„L. Bareiša jau savo trumpametražiais filmais (nuorodas į kuriuos atidesni žiūrovai nesunkiai atras ir „Piligrimuose“) įrodė, kad nemėgsta eiti aiškiai pramintais takais: pirmosios scenos neprivalo auditorijos patogiai „įvesti“ į filmą, aiškiai pristatant personažus ir jų problemas, o pagrindinė kūrinio tema gali slypėti kur kas giliau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, - Lauryno Bareišos filmą „Piligrimai“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

„Kino pavasaryje“ pristatomas debiutinis Dovilės Šarutytės filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. Jame pasakojama apie Dovilę, kuri netikėtai sužino, kad mirė jos tėtis. Laidotuvių organizavimas makabriškai nukreipia Dovilės mintis buitiškumo link, jai taip ir nespėjant išgedėti netekties. Pokalbis su režisiere Dovile apie asmeninio gyvenimo patirtis, perkeltas į ekranus, bei filmo kūrimą.Dramturgė ir scenaristė Birutė Kapustinskaitė debiutuoja trumpametražiu filmu „Motinos“, atskleidžiančiu motinos ir dukters po truputį kintantį ryšį, „nukerpamą santykių bambagyslę“. Apie pirmuosius kaip režisierės žingsnius, iššūkius ir ateities planus - pokalbis su Birute.Ved. Austėja Kuskienė

Rudenį Juodąjį Venecijos liūtą pelnęs ilgametražis vaidybinis Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“ - jau Lietuvoje. Šiam filmui parodyti Karmėlavoje - Lauryno gimtinėje ir filmo veiksmo vietoje - iškilo specialus kino teatras; tai - svaotiška duoklė miesto bendruomenei, nuoširdžiai prieš kelerius metus priėmusiai filmavimo komandą. Pokalbis su režisieriumi apie emocinį miestų kraštovaizdį, gedėjimo procesus, „Piligrimų“ kūrimą ir režisierių atsakomybę karo Ukrainoje akivaizdoje.Kino kritikė Monika Gimbutaitė apžvelgia Pablo Larraino filmą „Spencer“.Ved. Austėja Kuskienė

Šiauliuose gimusi režisierė Greta Griniūtė Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų fetsivalyje pristatė pirmą Lietuvoje savo filmuotą filmą „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“. Kodėl Greta Lietuvos kino kūrėjų kontekste jaučiasi „šiek tiek juoda avimi“? Ir ko pasigenda lietuviškame kine?„Formaliai „Betmenas“ tikrai yra detektyvas. Tamsos riteris jame ne šaudo ir gaudo, bet renka įkalčius, stengiasi įminti žudiko paliekamas mįsles, veda dienoraštį, bendradarbiauja su policija, seka ir tardo įtariamuosius. Tačiau, pasikartosiu: čia tik formalumas“, - Matto Reeveso „Betmeną“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolo“ apdovanojimą pelnęs Feliksas Abrukauskas sako, kad kino operatorius neturi teigti savo stiliaus ar braižo, o universalumas yra siekiamybė. Visgi kiekviename filme galime aptikti gero kino operatoriaus DNR. Apie operatorių DNR, laimėjimus atnešusius filmus ir darbą su režisieriais - pokalbis su F. Abrukausku ir „Gilės“ apdovanojimą pelniusia Meila Lileikyte.Kino žurnalistė Ieva Šukytė domisi, kaip atrodo moterų reprezentacija Holivudo kine.Ved. Austėja Kuskienė

„Kai 2019 metais pradėjome dirbti su ukrainiečiais, filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrėjais, mes nė įsivaizduoti negalėjome, kad karas kino ekrane virs košmariška realybe“, – sako Irynos Tsilyk filmo prodiuserė Giedrė Žickytė. Ukrainiečių ir lietuvių kurtame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Pokalbis su filmo prodiusere.„Šiandien kviečiu, primygtinai rekomenduoju nuskubėti į filmą, kurį galima būtų apkaltinti eskapizmu, jei tai nebūtų vienareikšmiška jo stiprybė. Tegul pasitraukia šizofreniškai postmodernus „Žmogus-voras“ kartu su jo apologetu Jimmy Kimmelu. Neabejotinai daug žadantis naujasis „Betmenas“, vėl besiruošiantis slogučio ir įtemptos muzikos pagalba apsimesti rimtu kinu, gali toliau likti savo oloje,“ – apžvelgdamas Paulo Thomaso Andersono filmą „Saldymedžio pica“ rašo kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

Du tiesiog labai kiną mylintys vyrukai – Justas Pačinskas ir Darius Voitukevičius – pirmojo karantino pradžioje pradėjo rengti tinklalaidę „Pasiklydę ekrane“. Kaip patys sako, norėjo dalytis filmų, kuriuos sėdintieji namie galėtų pažiūrėti, rekomendacijomis ir palaikyti susidomėjimą kinu. „Pasiklydę ekrane“ susilaukė ne tik neįtikėtino populiarumo, bet ir „išaugo“ iš tinklalaidės rėmų: dabar Justas ir Darius ne tik rengia specialiuosius premjerinius seansus, bet ir kviečia į unikalius maratonus – pavyzdžiui, trijų dalių „Žiedų valdovo“ ar 8 serijų „Hario Poterio“ peržiūras. Kaip kalbant apie kiną laviruoti tarp masių ir intelektualų, tarp komercinių ir autorinių filmų?„Vytautas Kernagis – retos charizmos asmenybė, iš kiekvieno kadro spinduliuojanti nepakartojama energija ir todėl lengvai prikaustanti dėmesį. Tačiau bet kokio papildomo konteksto stoka lemia, kad ilgainiui filmas pradeda priminti Facebooko, Instagramo ar kokio kito socialinio tinklo vaizdelių srautą. Mėginimas istoriškai įprasminti vaizduojamus įvykius režisieriaus iškeičiamas į betarpiškumą. Arba, veikiau, į jo iliuziją,“- Andriaus Lekavičiaus filmą „Kernagis“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.Ved. Austėja Kuskienė

„Šitą filmą norėjau padaryti ne kaip paminklą, o kaip portretą. Paminklas paprastai būna ant pakylos, tu į jį žiūri iš apačios į viršų, tarsi aukštindamas, o portretas paprastai kabo akių lygyje ir ryšys čia yra betarpiškesnis. Nuo pat pradžių norėjosi parodyti žmogų – ne maestro, ne žvaigždę,“ – sako dokumentinio filmo „Kernagis“ režisierius Andrius Lekavičius.Pokalbis apie iššūkius kuriant archyvinės dokumentikos filmą, santykį su pagrindiniu filmo veikėju Vytautu Kernagiu ir filmui parinktą auditoriją.Ved. Austėja Kuskienė

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, nacionaliniai stendai trumpametražių filmų mugėse, Open Talks, mentorystės programa kino ir TV moterims, įvairios trumpametražių filmų programos – tai tik dalis, su kuo jau dešimtį metų dirba lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. O tiksliau – dvi nepailstančiai trumpametražį kiną populiarinančios Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir Gabrielė Cegialytė. Apie agentūros pradžią, griaunamus stereotipus ir vis stiprėjantį trumpametražį lietuvišką kiną – pokalbis laidoje.„Neužtenka vien sukurti gerą juostą, pirmiausia svarbu strategiškai apgalvoti, kur įvyks jos premjera. Didieji tarptautiniai kino festivaliai tapo apdovanojimų žaidimo dalimi. Jeigu pažvelgsime į paskutiniojo dešimtmečio geriausio filmo „Oskarų“ nugalėtojus, visi jie turėjo premjeras Venecijos, Tellurido, Toronto arba Kanų kino festivaliuose,“ – kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia filmų, siekiančių apdovanojimų, komunikacijos strategijas.Ved. Austėja Kuskienė

Po išties ilgos pertraukos Lietuvos vaikai vėl gali pasižiūrėti nacionalinį produktą, skirtą tik jiems – režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kviečia į nuotykių filmą vaikams „Lobis“. Kaip sudominti šiuolaikinius vaikus, persisotinusius medijų siūlomu turiniu? Ar lengva suvaldyti vaikų aktorių komandą? Galų gale, kodėl taip retai turime lietuvių kurtus filmus vaikams? Pokalbis su režisiere Agne Marcinkevičiūte ir kompozitoriumi Titu Petrikiu.Kino kritikas, semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia Mike Mills filmą „Drąsiau drąsiau“ („C'mon C'mon“, 2021).Ved. Austėja Kuskienė

„Ligoninėje žiūrėdamas filmus galvodavau: aš irgi turiu žiauriai gerą biografiją, prilygstančią Holivudo filmui. Ir noriu padaryti filmą,“ - pasakoja režisūros studentas Rinaldas Tomaševičius, kurio filmas „Paskutinis kartas“ buvo pristatytas Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje. „Paskutiniame karte“ pasakojama trijų narkomanų istorija, bandymas atsistoti ant kojų ir pakeisti savo gyvenimą kita linkme. Pasak filmo režisieriaus, beveik viskas filme grįsta jo patirtimi.Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

Giedrės Žickytės „Šuolis“ bei „Meistras ir Tatjana“, Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ „Valstybinės laidotuvės“, Mindaugo Survilos „Sengirė“ - tai tik keli paskutiniais metais itin daug dėmesio susilaukę filmai, su kurių montažu dirbo Danielius Kokanauskis. Kodėl montažo režisieriui arčiau širdies dokumentika? Kaip bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais skirtingais režisieriais? Ir ar išties montažo režisieriaus darbas yra tiesiog „kadrų klijavimas“?Kino kritikas ir semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia J. Coeno „Makbeto tragediją“.Ved. Austėja Kuskienė

Sausio 13-ąją visoje Lietuvoje pristatomas Ukrainos režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Tai - archyvinės dokumentikos filmas, kuriame pasakojamos Sąjūdžio įsikūrimo bei Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorijos, visa tai lydėję mitingai bei deputatų kalbos. Kaip naujai pažvelgti į prieš trisdešimtmetį vykusias kovas už laivę?„Kad ir ką pasaulis galvotų apie Kiniją, ši nežada toliau sustoti. Valstybės kino administracija 2021 m. metais paskelbė savo penkerių metų planą, kuriame valstybė ir toliau planuoja būti pasaulio lydere šioje rinkoje,“ - Kinijos kiną apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Ved. Austėja Kuskienė

Sausio 3 dieną suėjo 130 metų kai gimė žymus anglų rašytojas, Oksfordo universiteto profesorius, vidurinės anglų ir viduramžių literatūros specialistas J. R. R. Tolkienas. Geriausiai jį žinome kaip parašiusį „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“ - maginės fantastikos literatūros kūrinius, kurių veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje, vadinamame Viduržeme. Apie kūrinius, įkvėpusius literatūros ir kino fantastikos kūrėjus - „Tolkien Lietuva“ prezidentas Kastytis Zubovas.Animacijos kūrėjas Meinardas Valkevičius apžvelgia animacinį „Illumination“ filmą „Dainuok 2“.Ved. Austėja Kuskienė

Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“, pelnęs Juodąjį Venecijos liūtą, pripažinimo jau spėjo sulaukti ir Lietuvoje: filmo kūrėjams įteikta Kultūros ministerijos premija bei Autorinio kino aljanso diplomas. Laida „Pilno metro“ kviečia susipažinti su filmo prodiusere Klementina Remeikaite, dirbusia ir su pirmaisiais L. Bareišos trumpametražiais filmais. Kaip jauniems prodiuseriams išnaudoti tokio masto kino apdovanojimus? Kaip atrasti potencialius ir talentingus režisierius? Pokalbis su K. Remeikaite.„Po seanso išeidamas iš kino salės girdėjau paauglius besipiktinant, kad naujasis filmas sugadino visą „Matricą“. Juos galima suprasti. Žmonėms patinka saugumas ir nuspėjamumas. Tęsinys atsisako žaisti pagal šias taisykles. Jis erzina, žaidžia su lūkesčiais ir drįsta jų nepatenkinti,“ - kino kritikas ir semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia Lanos Wachowski filmą „Matrica. Prisikėlimas“.Ved. Austėja Kuskienė

2001 metų gruodžio 21 dieną Lietuvoje buvo pirmąkart parodytas C. Columbuso filmas „Haris Poteris ir išminties akmuo“. Kodėl per Kalėdas kasmet žiūrime šį ir kitus Hario Poterio filmus? Kas žavi juose ir kokios kritikos pažertų kino kritikai?Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia šiuo metu „netflixe“ rodomus režisieriaus Paolo Sorrentino filmą „Dievo ranka“ („The Hand of God“, 2021) ir Jane Campion filmą „Šuns galia“ („The Power of Dog“, 2021).Ved. Austėja Kuskienė

Ar filmų reklamavimui reikia tokių pačių specialistų, kaip ir populiarinant bet kokį kitą produktą? Kodėl Lietuvoje mažai kino komunikacijos specialistų ir kokia jų situacija? Ar filmų prodiuseriai, gaudami kelių šimtų tūkstančių eurų finansavimą filmui, neturėtų būti įsipareigoję užtikrinti, kad kino juostą pamatys atitinkamas skaičius žmonių? Pastaruoju metu vis dažnėjant kalboms apie nelankomus lietuviškus filmus, atsigręžiame į šiek tiek apleistą, tačiau užsienyje labai stiprią filmo kūrimo dalį – komunikaciją. Kiek tinkamai suvokiama auditorija, kūrybiškesni keliai ir drąsesnis požiūris gali padėti pritraukti žiūrovus? Diskutuoja Lietuvos kino centro vadovas Laimonas Ubavičius, kino komunikacijos specialistas Mantvidas Žalėnas ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.Kino kritikas ir semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia Steven Spielbergo 2021-ųjų filmą „Vestsaido istorija“.Ved. Austėja Kuskienė

Laidoje „Pilno metro“ pristatoma dar viena mažai žinoma kino profesija - vizualiųjų efektų kūrėjas. Justas Giedraitis, besispecializuojantis išskirtingai apšvietimo dalyje, yra dirbęs ne tik su „Bohemijos rapsodija“, „Kapitonu Amerika“, „Didžiuoju Getsbiu“, bet ir „Oskaru“ už geriausius vaizdo efektus įvertintu filmu „Džiunglių knyga“. Pokalbis apie technišką, fizikinių žinių reikalaujančią, bet itin įdomią profesiją.Animacijos kūrėjas Meinardas Valkevičius apžvelgia jubiliejinį - 60-ąjį - „Disney“ animacinį filmą „Enkanto“.Ved. Austėja Kuskienė

LRT Metų apdovanojimuose Metų kultūros reiškiniu pretenduoja tapti „Kinematografiniai Lietuvos miestai“. Berlyno kino festivalyje Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išrinktas geriausia pastarųjų metų filmavimo vieta Europoje; „mažasis Holivudas“ – taip užsienyje pradedamas vadinti Vilnius, kuriame nuolat filmuojamos istorinės dramos, biografiniai filmai ir serialai. Tarptautines kino komandas į Lietuvą vilioja ne tik palankios mokestinės sąlygos. Tad kokios šio susidomėjimo Lietuva priežastys? Kodėl Klaipėda vis dar neišnaudoja savo kinematografinio potencialo? Pokalbis su Vilniaus kino biuro direktore Jūrate Pazikaite, Kauno filmų biuro vadovu Aurelijumi Silkiniu, Klaipėdos kino biuro vadovu Tomu Jašinsku ir už kino filmų lokacijas ir jų paiešką besirūpinančios įmonės „Baltic locations“ įkūrėju ir vadovu Jonu Špoku.„Aš nesu patyrusi to skausmo, kurį ji bando išbėgti, po visą Vilnių ieškodama bipolinį sutrikimą turinčio ir manijos epizodą išgyvenančio savo vaikino. Ir nežinau, kiek žmonių savo kailiu yra su kažkuo panašaus susidūrę, bet visos po seanso išvystos paraudusios akys ir išgirstos sprangios tylos liudija, kad „Bėgikė“ užgauna kažką svarbaus: apie psichikos sveikatą, apie žmonių santykius, apie gautus, sau prisiimtus ir niekaip nesibaigiančius vaidmenis,“ – Andriaus Blaževičiaus filmą „Bėgikė“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.Ved. Austėja Kuskienė

Kino teatrus pasiekia pirmasis ilgametražis režisierės Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“, pasakojantis apie tris merginas- savanores. Apie fizinius sunkumus, filmuojant šį filmą, vidinę kūrėjų ir personažų brandą bei atradimus, stebint šauktinius ir savanorius, mintimis dalijasi filmo režisierė bei operatorius Vytautas Plukas.Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia naujausią Weso Andersono filmą „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“.Ved. Austėja Kuskienė

Pagaliau kino teatrus pasiekė antrasis Andriaus Blaževičiaus vaidybinis ilgametražis filmas „Bėgikė“. Pokalbis su režisieriumi apie filmo ašis – meilę ir laisvę, apie pirmąkart jo filmografijoje pasirodančią pagrindinę veikėją-moterį bei pandemijos paveiktą kino kūrėjų bendruomenę.„Nepataisomas Ronas“ yra išskirtinis animacinis filmas, kuris šneka ne tik standartinėmis draugystės temomis, bet ir atitinka visas šių laikų aktualijas – labai aštriai paliečia technologijas ir parodo jų pliusus bei minusus,“ – animacijos kūrėjas Meinardas Valkevičius apžvelgia animacinį filmą „Nepataisomas Ronas“.Ved. Austėja Kuskienė

Europos šalių kino forume „Scanorama“ – Albinos Griniūtės dokumentinio filmo „Šaukiniai iš tolimo uosto“ premjera. Apie gyvenančiuosius ant vandens, mums neįprastą jų gyvenimo būdą ir kūrybą apskritai – pokalbis su režisiere.Kodėl taip sunku mylėti? Tokį klausimą savo trumpametražiame vaidybiniame filme „Techno, mama“ kelia Saulius Baradinskas. Apie filmo vizualiką, skaudžią asmeninę patirtį, perkeltą į kino ekranus, ir režisieriaus atsakomybę filmuose kelti svarbias temas mintimis dalijasi S. Baradinskas.Kino kritikas, semiotikas Dmitrij Gluščevskis apžvelgia Davido Gordono Greeno filmą „Helovinas žudo“.Ved. Austėja Kuskienė

Varšuvos kino festivalyje Saulės Bliuvaitės dokumentinis trumpametražis filmas „Limuzinas“ pripažintas geriausiu ir pateko į trumpametražių dokumentinių filmų kvalifikacinį sąrašą „Oskarų“ apdovanojimams. Pokalbis su režisiere apie „Limuziną“, išskirtinai Rytų Europos šalims įprastą prabangią pramogą bei režisūrinius užmojus.„Kiekviena nauja klasika tapusio kūrinio interpretacija priverčia klausti: kodėl ji buvo reikalinga? Vienas iš galimų atsakymo variantų – siekis priartinti šiuolaikinį žiūrovą prie nagrinėjamos temos,“ - pastebi kino kritikė Monika Gimbutaitė, apžvelgdama HBO serialą „Scenos iš vedybinio gyvenimo“.Ved. Austėja Kuskienė

„Filmas yra pakankamai naivus, bet, kita vertus, universaliai teisingas,“ - sako režisierius Vytautas Puidokas, kurio dokumentinis filmas „Pasienio paukščiai“ pristatytas „Nepatogaus kino“ festivalyje. Šis filmas - tai viena iš šešių dokumentinio serialo „Ribos“ dalių, kviečianti pažvelgti į Lietuvos ir Kaliningrado srities sieną bei užgimstantį čia dirbančių ornitologų bendravimą.Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia milžiniško populiarumo sulaukusį Pietų Korėjos serialą „Squid game“.Ved. Austėja Kuskienė

Dvi moterys, psichologė ir policijos pareigūnė, imasi sudėtingos misijos – gimtajame Kupiškyje sumažinti rekordinį savižudybių skaičių. Valija ir Gintarė keliauja nuo durų iki durų, gelbėdamos vienišiausius savo bendruomenės narius jautrumu ir empatija. Būtent per šių moterų veiklą apie savižudybių prevenciją pasakoja dokumentinis filmas „Būsiu su tavim“, kurį pristatys festivalis „Nepatogus kinas“. Pokalbis su filmo herojėmis ir viena filmo režisierių Virginija Vareikyte.Jau greitai praeivius Kauno Laisvės alėjoje, prie kino centro „Romuva“ pasitiks nauja skulptūra, skirta pirmojo lietuviško vaidybinio filmo „Onytė ir Jonelis“ 90-mečiui paminėti.„Galiu pasakyti viena – džiaugiuosi, kad Danielis Craigas sugrįžo dar vienam Bondui, nors jis ir teigė mieliau persirėšiantis riešus nei dar kartą apsivilks 007 kostiumą. Po filmo „Spektras“ studija sugebėjo susiimti į nagą ir išlydėti aktorių į užtarnautą poilsį,“ – kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia naujausią „bondiados“ filmą „007 Mirtis palauks“.Ved. Austėja Kuskienė

„Oskaro” nominaciją pelniusios biografinės dramos „Jūsų Vincentas” režisierė Dorota Kobiela kartu su prodiuserių kompanija „BreakThru Films“ kuria naują tapytos animacijos filmą „Kaimiečiai”. Pagal Nobelio prizu apdovanotą Vladislavo Reimonto romaną kuriamas filmas animuojamas ir Lietuvoje. Reportažas iš animacijos studijos Vilniuje.„Yra filmų, kuriuos besikeičiantis pasaulis tarsi sukuria iš naujo, leidžia juos pamatyti vis kitokiu kampu, kitoje perspektyvoje. Vienas tokių filmų yra Viktoro Kosakovskio dokumentinis filmas „Tiše“, - savo apžvalgoje rašo dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys.Ved. Austėja Kuskienė

Garso režisierius Vidmantas Kazlauskas atveria iki šiol mažai pažintos kino profesijos virtuvę - sinchroninių triukšmų garsintojų darbą. Vidmantas save vadina paprasčiau - „triukšmautoju“. Kaip atrasti tam tikrų garsų atitikmenis? Kokia atsakomybė krinta ant garso režisieriaus pečių?Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia du Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodomus filmus - „Paskutinės dienos prie jūros“ ir „Kruvina nosis, tuščios kišenės“.Ved. Austėja Kuskienė

Prasideda 18-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, skelbiantis šūkį „Atviros trajektorijos“. Apie filmus „perlus“, specialiąsias programas bei kintantį dokumentikos vertinimą - programos sudarytojos Eglė Maceinaitė ir Vilna Levickaitė.Vilniaus dokumentinių filmų festivalį atidarys Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo trumpametražė dokumentika „Auksinis flakonas“. Pokalbis apie filmą.Kino apžvalgininkas, semiotikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia Michael Sarnoski filmą „Kiaulė“.Ved. Austėja Kuskienė

Lauryno Bareišos debiutinis ilgametražis filmas „Piligrimai“ Venecijos kino festivalyje paskelbtas geriausiu „Horizontų“ konkursinėje programoje. Įspūdžiai, laimėjus Venecijos liūtą.„Įsivaizduokit, lietuvio iš Griškabūdžio likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas,“ – sako režisierė Giedrė Žickytė, kurios naujausias dokumentinis filmas „Šuolis“ pagaliau Lietuvos kino teatruose. Pasakojimas apie Simą Kudirką, paprastą žmogų, tapusį žmogaus laisvių pažeidimo simboliu visame pasaulyje.Vienas ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatorių Aleksas Gilaitis siūlo neišsigąsti nebylaus, lėtesnio ir kartais net ne pilnai išlikusio kino ir ragina jį tyrinėti. Pokalbis apie „Pimąją bangą“.Ved. Austėja Kuskienė

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme įvyko istorinė kino diskusija – pirmą kartą skirtingų kartų kino kūrėjai susirinko ne tik kino bendruomenėje, bet viešai aptarti tris Nepriklausomybės laikų kino dešimtmečius. Ši diskusija – tai viena iš parodos „Laisvas kinas: 1990–2020” dalių. Pokalbį moderuoja kino kritikė Rasa Paukštytė.„Jau tikriausiai sunku įsivaizduoti metus, kada nebūtų išleisti pagal komiksus pastatyti superherojų filmai. Ilgą laiką nerūpėję niekam, apart mažai komiksų gerbėjų bendruomenei, dabar ši industrija didelėms korporacijoms atneša milijardus dolerių pelno, o pelningiausių visų laikų filmų sąraše dominuoja būtent komiksų herojai. Žmonės plūsta į kino teatrus pamatyti Kapitono Amerikos, Geležinio žmogaus ar Toro – superherojų, kurie populiariojoje kultūroje niekada nebuvo žinomi ar populiarūs,“ – kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia filmus apie superherojus.Ved. Austėja Kuskienė

„Didžioji mano karjeros dalis praėjo teatre, aš ten tiesiog labai gerai jaučiausi. Ir tikrai ėjau į kastingus, bet labai daug kartų niekur nepakliuvau. Vieni žmonės yra teatro aktoriai, kiti – kino aktoriai, ir, maniau, ko gero, aš tikrai nesu kino aktorė,“ – pasakoja Žygimantė Elena Jakštaitė, atlikusi pagrindinį vaidmenį Andriaus Blaževičiaus antrajame ilgametražiame filme „Bėgikė“. Aktorė pateko į kylančių Europos kino žvaigždžių 10-uką – tapo antrąja lietuve aktore, dalyvaujančia „European Shooting Stars“ programoje.„Kartais „Jaunasis popiežius“ gali atrodyti itin eklektiškas, bet tai daroma itin apgalvotai, pabandant pamaišyti nemaišomus dalykus ir parodant, kad tai vis tik gali veikti. Jau vien pats Jude Law pasirinkimas vaidmeniui – gana eklektiškas,“ – Paolo Sorrentino serialą „Jaunasis popiežius“ apžvelgia kino ir teatro kritikė Laura Šimkutė.Ved. Austėja Kuskienė

Pirmuosius Nacionalinius Lietuvos kino apdovanojimus vedė aktorė Aistė Diržiūtė, šį amplua jau išbandžiusi 2019-aisiais Europos kino apdovanojimuose. Pokalbis su Aiste apie netikėtas patirtis po A. Kavaitės „Sangailės vasaros“ tarptautinės sėkmės, troškumą Lietuvoje bei „sienų daužymus“ užsienyje ir apie pareigą kalbėti už tuos, kurie neturi privilegijos būti matomi ir girdimi.Verslininkas Andrius Valatka apleistą modernistinės architektūros kino teatrą „Daina” nusipirko jame nė karto nebuvęs. Su naujuoju kino teatro savininku susipažino Kotryna Lingienė.„Nesvarbu, kiek tau metų, japonų animatoriaus ir „Studio Ghibli“ bendraįkūrėjo Hayao Miyazaki darbai paliečia kiekvieną ir pripildo žodžiais sunkiai nusakomomis emocijomis. Nors už Japonijos ribų jo darbais labiau džiaugiasi autorinio kino ir vyresnio amžiaus auditorija, režisierius, pirmiausia, kuria vaikams, kurie dar gerai nepažįsta jų laukiančio pasaulio,“ – kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia stebuklingą H. Miyazaki animacijos pasaulį.Ved. Austėja Kuskienė

Kodėl vis populiarėja privačios kino mokyklos suaugusiems ir moksleiviams? Ar tai – bandymas atrasti savo profesinį kelią, o gal noras pažinti „egzotišką“ kino pasaulį? Galų gale, ar įsigalint vaizdų kultūrai ir populiarėjant socialiniams tinklams, išskirtinai skirtiems video medžiagai, mokėjimas filmuoti, montuoti ir koncentruotai perduoti mintį taps privalomybe, o ne „papildomais įgūdžiais“? Ką dabartiniams režisieriams ir operatoriams davė kino kūrimo kursai? Mintimis dalijasi „Skalvijos kino akademijos“, „Youngblood“ kino mokyklos, „Meno avilio“ kino kūrimo kursų ir „Video kūrybos“ kursų sumanytojai bei kino industrijos atstovai.Ved. Austėja Kuskienė

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose. Pokalbis su knygos „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ sudarytojomis kino tyrinėtojomis Lina Kaminskaite ir Natalija Arlauskaite apie naujai atsivėrusius kinotyros kelius bei Mantės Valiūnaitės ir Aistės Račaitytės žvilgsnis į moterų vaizdavimą komerciniame kine.Ved. Austėja Kuskienė

Artėjant Nacionaliniams kino apdovanojimams laida „Pilno metro“ pristato nominuotuosius filmus. Apdovanojimų metu šalies kino meno kūrėjai bus įvertinti už dvejų – 2019 ir 2020 – metų nuopelnus. Metų geriausio ilgametražio vaidybinio filmo kategorijoje nominuoti: Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“, Šarūno Barto „Sutemose“, Igno Jonyno „Nematoma“, Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ ir Marijos Kavtaradzes „Išgyventi vasarą“.„Minimaliomis priemonėmis sukurtas filmas pakvies sustoti ir pažvelgti, kaip gyvena kiti, kurie gal ir neatitinkantys parduodamos svajonės, yra laimingi,“ – kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia Chloé Zhao filmą „Klajoklių žemė“.Ved. Austėja Kuskienė

Artėjant Nacionaliniams kino apdovanojimams laida „Pilno metro“ pristato nominuotuosius filmus. Apdovanojimų metu šalies kino meno kūrėjai bus įvertinti už dvejų – 2019 ir 2020 – metų nuopelnus. Metų geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje nominuoti: Audriaus Stonio ir Kristines Briedės „Laiko tiltai“, Aistės Žegulytės „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, Ramunės Rakauskaitės „Kelionės namo“ ir Arturo Jevdokimovo „Second hand“. Apie filmų temas, inspiracijas bei procesus pasakoja filmų kūrėjai.„Animaciniai filmai dažnu atveju būna žanras, patenkantis į tam tikrą dėmesio paribę – kažkas lyg ir girdėjo, kažkas gal net pamatė, bet diskusija neužsimezgė, nes tų pamačiusių ir išgirdusių buvo per mažai. O pamatyti ir kalbėti tikrai yra apie ką. Ir įdomiausius keturis pastarųjų metų darbus atrinko Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų organizatoriai bei suguldė į atskirą kategoriją,“ – teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė apžvelgia Metų geriausio animacinio filmo kategorijoje besirungiančius filmus: Kristinos Buožytės „Angelų takais“, Igno Meilūno „Matildą ir atsarginę galvą“, Roberto Neveckos „Sniego pastogę“ bei Skirmantos Jakaitės „Žonglierių“.Ved. Austėja Kuskienė

Nuo balandžio 19-osios leidžiama kino teatrų veikla, tačiau ilgą laiką neveikusiems kino etatrams ne taip lengva greitai atverti duris: reikia nuspręsti, kuriais filmais bus pritraukta drąsiausia auditorija, dėlioti premjerų ir lietuviškos produkcijos tinklelį. Kokių strategijų imasi kino teatrų atstovai? Kaip vėl iš naujo sukurti ėjimo į kino teatrą ritualą ir kokiomis nuotaikomis pirmuosius lankytojus priims kino salės? Pokalbis su „Multikino“ rinkodaros vadovu Raimundu Bilinsku, kino teatrų „Pasaka“ vadove Andre Balžekiene, „Skalvijos“ kino centro vadove Vilma Levickaite ir kino teatrų „Forum Cinemas“ vadovu Gintaru Plytniku.Kino komunikacijos specialist Karolina Bieliauskaitė apžvelgia serialą „Palikimas“ („Succession“).Ved. Austėja Kuskienė

„Pastebiu, kad anksčiau kritikai daug daugiau abejodavo, dabar, kartu su internetu ir socialiniais tinklais, nuomonė reiškiama labai kategoriškai ir neabejojant savo teisumu,“ – sako kino kritikė ir kino žurnalistė Izolda Keidošiūtė. Pokalbis apie kintantį kino kritikų vaidmenį, pandemijos metu padidėjusį visuomenės susidomėjimą kinu ir tiesiog – didelę meilę kinui.Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia serialą „Raudoni žibintai“ („Red light“, 2020), apdovanotą Kanų tarptautiniame serialų festivalyje „CanneSeries“.Ved. Austėja Kuskienė

Pilno metro. Ved. Austėja KuskienėLokacijų vadybininkas Jonas Špokas ir pasaulinio garso kino projektai Lietuvoje.

„Laboratorijoje sukuriamas robotas. Lyg naujagimis jis tiria aplinką primityviomis juslėmis. Tokie reiškiniai kaip atstumas, svoris, šviesa ar dydis jam dar sunkiai suvokiami, tačiau robotas bando atkartoti gyvo žmogaus judesius“ – taip aprašomas trumpametražis Vytauto Pluko ir Domo Petronio „Kino pavasaryje“ pristatomas filmas „Ieva“. Ar tai, ką mes matome yra gyva? Kas objektą padaro gyvu? Sąmoningumas ar kitos ypatybės? Pokalbis su kūrėjais apie (ne)tolimos ateities nuojautas bei empatiją į žmogų panašiems robotams.Operatorius ir režisierius Vytautas Katkus festivalyje taip pat pristato savo antrąjį trumpametražį filmą „Miegamasis rajonas“, kurio premjera įvyko Venecijoje.#PiktosKinoKritikės – Ilona Vitkauskaitė ir Santa Lingevičiūtė – apžvelgia „Kino pavasario“ Meistrų programą.Vedėja Austėja Kuskienė

„Vilniaus vertybė ir yra, kad jis yra labai įvairus, daugiasluoksnis – jau vien istoriškai kaip jis klostėsi. Miestas labai greitai keičiasi, tad galvojau, ar žmonės, kurie tenai gyvena, irgi gali taip greit pasikeisti? Man buvo svarbus miesto ir žmonių kismo momentas,“ – sako režisierius Tomas Smulkis, Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatantis debiutinį ilgametražį vaidybinį filmą „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Pokalbis su režisieriumi apie lėtumą ir estetiką filme, atsakomybę, kalbant jautriomis temomis, bei miesto ir jo gyventojų santykį. Mintimis, pamačius filmą, dalijasi ir viena „Žmonės, kuriuos pažįstam“ aktorių Milda Noreikaitė.Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia „Kino pavasaryje“ pristatomus filmus: Radu Jude „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ ir Burhan Qurbani „Berlynas. Aleksandro aikštė“Vedėja Austėja Kuskienė

„Veikti ar / ir būti?“ – šiemet klausia virtualiojoje erdvėje vyksiantis 26-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Pokalbis su festivalio generaliniu direktoriumi Algirdu Ramaška ir meno vadove Mante Valiūnaite apie iššūkius sudarant programą, filmus-akcentus bei kiną kaip pagalbos priemonę pandeminiu laikotarpiu.Moterų solidarumo dienos proga parengta lietuvių režisierių trumpųjų filmų programa „Tik tarp mūsų“. Rūta Dambravaitė supažindina su moterimis už kadro: kaip jos ieško būdų vadovauti ir išlikti savimi.Teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė apžvelgia NETFLIX serialą „Karūna“ („The Crown“).Vedėja Austėja Kuskienė

„Norime atkreipti žiūrovų dėmesį į svarbią socialinę problemą – pamirštus ir vienišus vyresnio amžiaus žmones. Šis animacinis filmas pasakoja apie močiutę, kuri kepa blynus ir kantriai laukia svečių. Įsivaizduokite tokį laukimą, kai tikriausiai niekas taip ir neateis“, – filmą „Močiutės blynai“ pristato vienas jo kūrėjų Vykintas Labanauskas. Močiutės istorija bus pasakojama ir naujausiame jo ir Dominykos Adomaitytės animaciniame filme „Stikliniai drambliai“. Apie senolius pasakojamose istorijose, kūrybinį tandemą namuose, ilgesnius ir trumpesnius kelius į kiną – pokalbis su folių menininke Dominyka Adomaityte ir animacijos kūrėju Vykintu Labanausku.Praėjusią savaitę vykusioje nuotolinėje Berlyno kino festivalio ceremonijoje paskelbta, kad Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išrinktas geriausia 2020 metų filmavimo lokacija Europoje. Kauno filmų biuro vadovą Aurelijų Silkinį kalbina Kotryna Lingienė.Vedėja Austėja Kuskienė

„Aš esu gimęs dar Sovietų sąjungoj, tad kaip vaikas, kaip paauglys, kaip asmenybė labiausiai formavausi 90-aisiais. Manau, kad visai mano kartai tas virsmas iš lengvo komunizmo į kapitalizmą yra svarbus,“ – apie filmuose itin ryškias Nepriklausomybės pradžios refleksijas sako režisierius Andrius Lekavičius, šiuo metu dalyvaujantis Berlyno kino festivalio talentų sekcijoje. Pokalbis su A. Lekavičiumi apie kuriamą interaktyviąją dokumentiką, norą pasakoti istorijas bei naujausią dokumentinį filmą apie šviesaus atminimo Vytautą Kernagį.Jau beveik keturis mėnesius, nuo lapkričio pradžios, kino teatrai – uždaryti. Šalies Kino rodytojų asociacijos nariai teigia, kad, nepaisant dabartinės epidemiologinės situacijos, jie jau šiandien galėtų atsiverti ir užtikrinti kone didžiausią saugumą, lyginant su kitomis viešomis vietomis. Jų saugumą lemia trys dėmenys: erdvi patalpa, išlaikomas atstumas tarp žiūrovų ir, svarbiausia, – ventiliacijos sistema. Pasakoja Inesa Rinkevičiūtė.Vedėja Austėja Kuskienė

Geriausio 2019-ųjų metų operatoriaus apdovanojimas įteiktas operatoriui Vytautui Katkui už dokumentinį filmą „Animus Animalis. Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus“ (rež. Aistė Žegulytė). Komisija kūrinį įvertino už vaizdo daugiasluoksniškumą, sukurtą kantriai stebint pasaulį ilgais, ramiais, statiškais kadrais. „Ąžuolo“ apdovanojimas už geriausią 2020 m. kino operatoriaus darbą įteiktas Simonui Glinskiui už vaidybinį filmą „Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis). Operatorių dėkingumo apdovanojimas šiemet atiteko koloristui Jonui Sunklodui, jis yra vienas aktyviausių ir seniausiai dirbančių šios srities specialistų. Pokalbis su laimėtojais apie šešerius metus trukusius „Animus animalis“ filmavimus ir 12 pakeistų kamerų, Vytauto Augustino fotografijas kaip raktą filmuojant „Nova Lituania“ ir koloristo indėlį į filmo vizualiką.„Iš aštuonių programos filmų pasižiūrėjome net septynis ir tikrai nemanome, kad likęs vienas – šedevras. Šių metų programa gali sunaikinti meilę prancūziškam kinui, kuris, vis dėlto, nuo prancūzų Naujosios bangos sektinu pavyzdžiu buvo kone visam pasauliui...“ – festivalį „Žiemos ekranai“ apžvelgia #PiktosKinoKritikės Ilona Vitkauskaitė ir Santa Lingevičiūtė.Vedėja Austėja Kuskienė

Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimai „Ąžuolai“ po kelerių metų pertraukos grįžta ir pristato naują apdovanojimų konceptą – apvalaus stalo diskusijas. Kino operatoriai, pretenduojantys gauti 2019-ųjų ir 2020-ųjų „Ąžuolų“ statulėles, – Algimantas Mikutėnas, Simonas Glinskis, Narvydas Naujalis, Vytautas Katkus, Laurynas Bareiša ir Rugilė Barzdžiukaitė – pristato savo nominuotus darbus bei atvirauja apie ambicijas kine. Pokalbį moderuoja režisierius Mikas Žukauskas ir kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė.„Apdovanojimus ir nominacijas vieną po kito graibstantis, po prestižinius festivalius keliaujantis danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas – skaitmeninės paskutiniosios „Scanoramos“ pažiba, nugulusi į legalias lietuviškas filmų peržiūros platformas. 2 valandų trukmės filmas – ne lengva komedija, bet ir ne itin kompleksiška ir suraizgyta drama,“ – filmą „Dar po vieną“ apžvelgia teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė.Vedėja Austėja Kuskienė

Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimai „Ąžuolai“ po kelerių metų pertraukos grįžta ir pristato naują apdovanojimų konceptą – apvalaus stalo diskusijas. Jaunieji kino operatoriai, pretenduojantys gauti 2019-ųjų ir 2020-ųjų „Gilės“ statulėles, pristato savo nominuotus darbus bei diskutuoja apie galimybę atsiskleisti įvairaus žanro filmuose. Pokalbį moderuoja režisierius Mikas Žukauskas ir kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Diskusijoje dalyvauja operatoriai Nojus Drąsutis, Jevgenij Tichonov, Linas Žiūra, Lina Margaitytė, Oskaras Abramavičius ir Rytis Aliukonis.Kino žurnalistė Ieva Šukytė apžvelgia vieną kontroversiškiausių erotinių filmų - Nagisa Oshimos 1976-ųjų „Jausmų imperiją“.Vedėja Austėja Kuskienė

Kovo 11-osios proga LRT žiūrovai turės galimybę pamatyti naujausią režisieriaus Armo Rudaičio dokumentinį filmą „Laisvės vaikai“. Tai – jaudinanti istorija apie 10-mečio berniuko Tado ir jo tėčio Igno Minioto kelionę aplink pasaulį, kurios metu (1993–1995 m.) jie su Lietuvos vėliava aplankė daugiau nei 20 lietuvių bendruomenių visame pasaulyje bei pirmieji įveikė buriuotojų kapinynu vadinamą Horno Rago iškyšulį. Visgi ne vieno filmo režisierius A. Rudatis savo „arkliuku“ įvardija montažą – filmų, muzikinių klipų, laidų ar vykstantį čia pat, vietoje tiesioginių transliacijų metu. Pokalbis su A. Rudaičiu apie montažo režisieriaus veiklą, kantrybę, kuria turi pasižymėti kiekvienas montažo režisierius, bei naujų prasmių paieškas.Vedėja Austėja Kuskienė

Kodėl prezidentas Antanas Smetona nevertino kino meno ir nesuteikė visų galimybių skleistis lietuviškam kinui? Kaip buvo cenzūruojami užsienio šalių filmai ir kodėl kino teatruose žiūrovai negalėjo išgirsti svetimos tautos himno? Pokalbis su istoriku, Lietuvos literatūros ir meno archyvo vyresniuoju specialistu Audriumi Dambrausku, parašiusiu disertaciją „Kinematografinė kultūra Lietuvoje, 1926-1944: tarp pramogos ir ideologijos“.„Kadangi karantinas palanki terpė prokrastinacijai, laikas toks išsitęsęs, o pyktis dėl vėluojančios vakcinos niekur nedingo, pats tas savo kartėlį skandinti tiesiog serialuose,“ – pastebi #PiktosKinoKritikės – Ilona Vitkauskaitė ir Santa Lingevičiūtė, apžvelgdamos du Netflix serialus: „Geriau skambinti Solui“ („Better Call Saul“) ir „Apsimesk, kad tai miestas” („Pretend It's a City“).Vedėja Austėja Kuskienė

„Dažniausiai idėjos kyla žiūrint youtube arba skaitant delfi – tokioje banalioje informacijoje ieškau emocinio užtaiso, kuris mane patį paveiktų. Tuomet bandau joms rasti laiko, kurio įprastas informacijos laukas tokioms istorijoms negali suteikti – dažniausiai apsiribojama detaliais aprašymais, trumpais aktualijų aptarimais. O aš norėčiau skirti istorijoms ilgesnį laiką – ilgiau pabūti su tomis vietomis ar veikėjais,“ – į klausimą, kaip kyla idėjos filmams, pasakojantiems iš pažiūros gana paprastas, kartais net žiaurias istorijas, bet slepiantiems gilesnius klodus ir universalesnes problemas, atsako režisierius ir operatorius Laurynas Bareiša. Jo filmas „Atkūrimas“ Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje paskelbtas geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu. Pokalbis su L. Bareiša apie kūrybą ir nuolatinį režisūrinį „treniravimąsi“, kuris atvedė iki ilgametražio filmo.„Normalūs žmonės“ nėra serialas apie normalius žmones, bent jau ne apie tuos, kuriuos dažnai galvojame. Tai dviejų destruktyvių, kalbėtis nemokančių jaunuolių istorija, nekurianti jokių iliuzijų apie tikrąją meilę ar tai, kad ji stebuklingai gali išgydyti visas žaizdas,“ – serialą „Noramlūs žmonės“ („Normal People“) apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Vedėja Austėja Kuskienė

Kodėl mases įtikina ne faktai, o charizma, melagienos bei emocingi pareiškimai? Kas lėmė post-tiesos fenomeno įsigalėjimą politiniame ir socialiniame lauke? Ir, galiausiai, kaip šį fenomeną reflektuoja bei dekonstruoja teatro bei kino režisieriai? Pokalbis su neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje meno disertaciją „POST-TIESOS FENOMENAS KINE IR TEATRE: KŪRYBINĖS STRATEGIJOS“ apsigynusia meno dr. Živile Mičiulyte.„Prieš pat jau praėjusių metų pabaigą filmų ir serialų gigantė „Netflix“ mestelėjo bombą – valandos trukmės garsaus serialo „Black Mirror“ sukurtą mokumentiką itin išganingu pavadinimu – „Mirtis 2020-iesiems“. Galima nesunkiai nuspėti, jog vartotojams be sąžinės graužaties reklamuojamas produktas netruko pakilti į žiūrimiausių topus. Bet ar tikrai ten yra į ką žiūrėti?“ – atsakymą pateikia kino ir teatro kritikė Laura Šimkutė, apžvelgdama Al Campbell ir Alice Mathias mokumentinį filmą „Mirtis 2020-iesiems“ („Death to 2020“).Vedėja Austėja Kuskienė

„Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mano kurso vadovas buvo labai stiprus dokumentininkas Kornelijus Matuzevičius – iš jo gavau įkvėpimo, kuris mane padarė dar geresniu dokumentikos kūrėju. Ir tie projektai kažkaip automatiškai susidėliojo, atsirado kelionės, ir pajaučiau, kas iš tikrųjų yra ta dokumentiką, ką tu jauti kai esi kažkur toli su ypatingais herojais. Tai tiesiog įkvepia, nenusakomas jausmas. Vaidybiniame kine man dar daug augti, kad tokį patį pasitenkinimą jausčiau,“ – pasakoja kino operatorius Saulius Lukoševičius. Pokalbis su S. Lukoševičiumi apie meilę dokumentikai, gimusią dar vaikystėje einant su tėvu į fotomedžiokles, naujai atrastą šviesų dailininko darbą ir patirtis studijuojant Amerikos filmų institute Los Andžele.Vedėja Austėja Kuskienė

„Animacinių filmų kūrimo metu dažniausiai veikėjai piešiami ant dialogų – sustoja du (ar trys) aktoriai, kalbasi pagal skriptą ir pagal juos paišomi personažai. Mes turime padaryti atvirkštinį darbą – ant jau nupiešto veikėjo priklijuoti superbalsą, kad atrodytų, lyg jis yra būtent to personažo,“ – apie savo darbo subtilybes pasakoja dubliažo režisierius Vilius Tamošaitis, dirbęs su daugiau nei 100 animacinių filmų. Pokalbis apie animacinių filmų dubliažą.„Nors D.Fincheris ir pasirenka nušviesti plačiąją „Netflixo“ auditoriją apie pamirštą Holivudo scenaristą, nutoldamas nuo savo kriminalinių, įtempto siužeto filmų, jo kūrinys tampa dar vienu biografiniu filmu, kuris jo istoriografijoje nebus minimas kaip vienu geriausių jo darbų,“ – naujausią Davido Fincherio filmą „Mank“ apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Vedėja Austėja Kuskienė

Prieš trisdešimt metų kino teatrus pasiekęs Chriso Columbuso „Vienas namuose“ tapo neatsiejama Kalėdų tradicija. Kas nulėmė filmo populiarumą, kaip filmą analizuoja psichologai ir medikai bei kokie dar mums nežinomi faktai slypi už 8-mečio Kevino istorijos?„Scenos menas gali sąveikauti su kino medija, tereikia atrasti prizmę, per kurią abu elementai, nebandydami paneigti vienas kito, sukurtų bendrą produktą,“ – teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė apžvelgia festivalio „Naujasis Batijos šokis‘20“ šokio filmų programą.Vedėja Austėja Kuskienė

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje rengiama paroda „Laisvas kinas 1990–2020“, kurioje bus apžvelgiami ne tik esmingiausi trisdešimtmečio lietuvių autorių filmai, bet ir pristatoma kino industrijos kaita, kino virtuvė bei filmus kūrusių asmenybių prisiminimai. Kino skyriaus muziejininkė, kinotyrininkė Sonata Žalneravičiūtė prisipažino, kad ruošdama šią parodą susidūrė su ne viena problema – pradedant tuo, kad po filmavimų režieriai ir kino dailininkai nepasilieka daiktinių atsiminimų, galinčių tapti eksponatais, baigiant tuo, kad nepriklausomo kino raida Lietuvoje mažai tirta ir analizuota. Pokalbis apie temų, žanrų ir savęs paieškas Lietuvos kine.#PiktosKinoKritikės dalijasi įspūdžiais iš šeštadienį vykusių Europos kino apdovanojimų bei apžvelgia laimėjusius darbus.Vedėja Austėja Kuskienė

Lietuvos istorijoje XX a. devintojo dešimtmečio antra pusė ir dešimtojo dešimtmečio pradžia – ypatingas laikas, kai Lietuva, atsiskirdama nuo Sovietų Sąjungos, tapo savita „išnykimo erdve“, suponuojančia naujos valstybės ir visuomenės kristalizavimosi sąlygas. Transformacija apėmė visas visuomeninio gyvenimo sritis ir tapo visuotiniu reiškiniu, apėmusiu politinį gyvenimą ir ekonomiką, video technologijos išplitimą kine, televizijoje, mene ir namų ūkiuose, nepriklausomos medijų rinkos formavimąsi, stichiškos piratinės kultūros atsiradimą ir daugelį kitų reiškinių. Pokalbis su knygos „Politinis lūžis ekrane. (Po)komunistinė transformacija Lietuvos dokumentiniame kine, videokronikoje ir televizijoje" sudarytojais ir autoriais Anna Mikonis-Railiene, Renata Šukaityte ir Mantu Martišiumi apie lūžius 1987 –1991 metų medijose.„Atrodo, žmogus, nieko bendro su šachmatais neturintis, turėtų neįsitraukti į tą pasaulį, kurį šiuo atveju sėkmingai pasauliui pasiūlo Netflixas – iš kito konteksto atėjusiam žmogui visiškai vienodai, kas tas valdovės gambitas ar sicilietiška gynyba. Kas verčia pasilikti ir iki galo stebėti Betės gyvenimą, kurį trumpai būtų galima apibūdinti kaip: pradėta nuo dugno, pakilta aukštai?“ – klausia teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė, apžvelgdama miniserialą „Valdovės gambitas“.Vedėja Austėja Kuskienė

„Jeigu žiūrite filmo treilerį, ten vien tik veiksmas. Kad ir „James Bondas“ – sprogsta, krinta, mašinos skrenda, visi mušasi. Ten visur kaskadininkai. O apdovanojimus gauna kiti,“ – dėmesio kasdkadininkų bendruomenei pasigenda Holivudo filmuose dirbantis Tomas Ereminas. Kaip kristi, degti, šokti, skęsti, muštis ir patekti į avariją – pokalbis su profesionaliu kaskadininku.„Nors aštriabriaunės lietuviškų muzikinių vaizdo klipų idėjos reguliariai atšimpa į buką biudžeto stygių, o ši vizualiosios kultūros šaka naiviai mindžikuoja neretai nesulaukdama, prabylu kūrinio žodžiais, net „minimaliai šampano“ (nes ne kinas, ne muzika, o tarp kino ir muzikos), skirtingų krypčių eksperimentų įelektrintas nūdienos laukas jaudina ir intriguoja,“ – pastebi LRT Opus laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius, apžvelgdamas lietuviškų muzikinių klipų kinematografiją.Vedėja Austėja Kuskienė

„Ši profesija turi gan aiškias skirtingas grojimo tradicijas, kurios tarp kolegų dažnai tampa diskusijų objektu. Nors rinka yra itin siaura, džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie nebylaus kino garsinimo ir įgarsinimo,“ – sako pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius, pirmasis taperis iš Lietuvos, dalyvavęs nebyliojo kino festivalyje Pordenonėje (Italijoje). Pokalbis apie nebylaus kino įgarsinimo subtilybes ir galimybes.Nacionalinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ geriausio animacinio filmo kategorijoje laimėjo Skirmantos Jakaitės „Žonglierius“.„Ir sunku patikėti, kad tai – debiutinis jauno režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas. Aprėpti bandoma daug, galbūt vietomis net per daug, bet rezultatas nenuvilia,“ – J. Matulevičiaus filmą „Izaokas“ apžvelgia kino ir teatro kritikė Laura Šimkutė.Vedėja Austėja Kuskienė

„Ieškodamas medžiagos filmui, susidariau tam tikrą įspūdį apie Vilniaus Gaoną – jis buvo racionalus, analitiškas, pasišventęs savo veiklai, bet ir gilus bei dvasingas žmogus. Ši vizija padiktavo ir filmo scenarijų. Apie Vilniaus Gaoną yra daugybė pasakojimų ir legendų, bet labai mažai pirminių šaltinių, faktinės informacijos. Dėl to filmo pasakojimas yra eseistinis, subjektyvus, stengiausi nepateikti gandų kaip faktų, nes tai prieštarautų paties Gaono vertybėms”, – pasakoja režisierius Vytautas Puidokas, pristatantis trumpametražį filmą „Beieškant Vilniaus Gaono“.„Lapkričio migla ir oras, keliantis snaudulį, skatina ieškoti aštresnių pojūčių ir ta proga, kad „Scanorama“ turi visą rinkinį filmų dedikuotų vidurnakčio kinui, nusprendžiau tų pojūčių ieškoti būtent ten,“ – kino tyrėjas ir festivalių programų kuratorius Karolis Žukas apžvelgia Luko Feigelfeld „Raganas“, Thomo Clay „Fanės Laj gundymą“ ir Lijo Jose Pellissery „Jallikattu“.Vedėja Austėja Kuskienė

Viena iš šiųmetinių „Scanoramos“ lietuviškųjų premjerų – Lino Mikutos dokumentinis filmas „Romano vaikystė“ apie vaiko vidinį laisvumą, nepriklausantį nuo buitinių ar socialinių sąlygų. Pokalbis su režisieriumi apie dokumentikos galią kelti visuomenei svarbius klausimus, žmonių, esančių ribinėse situacijose, atvirumą pasauliui ir sugebėjimą išlaikyti distanciją tarp filmų herojų ir asmeninio gyvenimo.Kodėl VHS įsigalėjimą pasaulyje lėmė pornografinių filmų industrija? Kino festivalių programų sudarytojas ir kino tyrėjas Karolis Žukas – apie VHS kasečių rinką ir kultūrą Lietuvoje.#PiktosKinoKritikės – Ilona Vitkauskaitė ir Santa Lingevičiūtė – dalijasi įspūdžiais iš „Scanoramos“ ir apžvelgia Magnuso von Horno „Prakaituok‟, Sandros Wollner „Nelaimė būti gimusiam‟, Chritiano Petzoldo „Undinę“ ir Jóhanno Jóhannssono filmą „Paskutinieji ir pirmieji žmonės“.Vedėja Austėja Kuskienė

Paskelbti „Sidabrinių gervių“ nominantai. Komisijos pirmininkė kino istorikė Lina Kaminskaitė pabrėžė, kad komisijai buvo itin svarbus jautrumas kino industrijai.„Buvo sunkūs darbo metai. Aš Kanuose būdama nepavargau taip smarkiai, kaip žiūrėdama tokiu formatu, kokiu nemėgstu žiūrėti filmų. Norėčiau, kad filmai būtų rodomi taip, kaip privaloma juos rodyti – nes kokia tada yra kūrėjo prasmė stengtis iš paskutiniųjų įdėti viską, ką gali, sujungiant ir aktoriaus, ir operatoriaus, ir garsininko darbą, kad paskui įspraustum šį savo brangų vaiką į lopšį, į kurį jis netelpa?“ – svarsto humanitarinių mokslų daktarė, kinotyrininkė Gražina Arlickaitė ir pristato prasidedantį Europos šalių kino forumą „Scanorama“.Europos kino apdovanojimuose Jurgio Matulevičiaus debiutinis vaidybinis filmas „Izaokas“ nominuotas kategorijoje „Europos atradimas“ ir pretenduoja gauti tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizą. Pasakojimas apie filmą.„Net ir patys klišiškiausi ar absurdiški serialai gali daug papasakoti apie šalies visuomenę ir jiems aktualias problemas. Pietų Korėjoje stipriai jaučiama socialinė nelygybė, opi yra patyčių ar savižudybių tema, apie kurią garsiai nekalbama“, – korėjiečių serialus apžvelgia kino žurnalistė Ieva Šukytė.Vedėja Austėja Kuskienė

Jaunojo režisieriaus Sauliaus Baradinsko septynerius metus kurtas debiutinis trumpametražis filmas „Auksinės minutės“ keliauja po pasaulio festivalius. Filme pasakojama istorija apie Liudą, kurio „auksinės minutės“ sustojus širdžiai slenka aplinkinių abejingumo fone. Pokalbis su S. Baradinsku apie kūrybą bei iššūkius kuriant „Auksines minutes“.„Iš tiesų turbūt kyla klausimas, ar verta šiandienos žiūrovui žiūrėti Varda filmus?“ – klausimą kelia jaunoji teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė, apžvelgdama LRT PLIUS rodomą Agnès Varda retrospektyvą.Vedėja Austėja Kuskienė

Tarpukario Kaune gyvenantis geografijos profesorius Feliksas Gruodis pateikia Vyriausybei beprotišką idėją – išgelbėti šalį nuo pražūties sukuriant atsarginę valstybę užjūryje. Profesoriumi patiki tik politika nusivylęs šalies premjeras. Kol abu vyrai sprendžia, gelbėti kitus ar save, griūva vieno iš jų santuoka. Pokalbis su ilgametražio vaidybinio filmo „Nova Lituania“ režisieriumi Karoliu Kaupiniu apie atsarginės Lietuvos idėjos realumą, gyvenimą sekant Kazio Pakšto keliais ir filmo kūrimą. Vedėja Austėja Kuskienė.

„Filmas niekados nėra išmetamas, jis vis vien lieka tavo archyvuose. Toks aktyvus darbas su filmu, po jo baigimo, būna apytiksliai 2-4 metai, vėliau – mažiau darbo. Kartais sulauki kokio laiško, kur prašoma atsiųsti ar užregistruoti filmą – taip nutinka ir po šešerių metų. Ir man taip yra buvę – lyg ir buvai atsiribojęs nuo to filmo, bet tau apie jį primena, vadinasi, negali būti visiškai atsiribojęs. Tai – kaip tavo vaikas, kuris gyvena savogyvenimą, jau suaugęs vaikas“, – svarsto Marija Fridinovaitė, Kamilės Milašiūtės trumpametražio vaidybinio filmo „Motinos diena“ prodiuserė. Kas vyksta iki filmo parengimo platinti? Kokie žmonės atlieka postprodukcijos darbus ir kokios šių darbų subtilybės? Pasakoja režisierė K. Milašiūtė, filmo montažo režisierius Laurynas Bareiša, garso režisierius Ignas Mateika, operatorius Narvydas Naujalis ir prodiuserė Marija Fridinovaitė. Vedėja Austėja Kuskienė.

„Režisierė yra pagrindinis žmogus, kuris visus suvedė, sugalvojo, jos galvoje galbūt geriausiai pasirašiusi ta istorija ir ji greičiausiai savo mintyse jau nufilmavusi visą filmą. O mes – kaip nebylūs pagalbininkai, kurie jai padeda tą filmą įgyvendinti realybėje“, – apie save ir kitus filmo gamyboje dalyvaujančius žmones svarsto filmo „Motinos diena“ dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Kokie žmonės dalyvauja filmavimuose, kokios jų atsakomybės ir kaip vyksta patys filmavimai? Pasakoja kostiumų dailininkė Fausta Naujalė, grimuotojai Justė Butkė ir Paulius Pijus Zulonas, garso režisierius Ignas Mateika, šio filmo „gaferis“ operatorius Simonas Glinskis, jo padėjėjas Šarūnas Rudys, operatorius Narvydas Naujalis, jo pirmasis asistentas Zbigniev Bartoševič, režisierės asistentė tęstinumo klausimais Jorūnė Greičiūtė, dailininkė Sigita Šimkūnaite, prodiuserė Marija Fridinovaite, transporto koordinatorius Narimantas Šakalys, „kastingo“ asistentės Ieva Kotryna Skirmantaitė ir Ona Kotryna Dikavičiūtė, gamybos vadovas Paulius Michalovskis, DIT Laura Aliukonytė ir kiti. Ved. Austėja Kuskienė.

„Kinas yra labai sunkus darbas, ir režisierius privalo turėti motyvaciją – kodėl jis tai daro? Žinoma, turbūt privalai daryti tai ir dėl savo ego, kažką norėti išreikšti, bet man to dažnai neužtenka. Darbas su dienos centrą lankančiais vaikais man ir buvo vienas pagrindinių tikslų: aš pamačiau tuos vaikus, pamačiau, kad jie geba vaidint, nors darbuotojai sakė, kad „vaikas sunkus, su juo sudėtinga dirbti, jis niekada neateis“, o aš mačiau, kad jis gali, kad jis geba vaidint geriau nei dauguma aktorių, kad jis ateina, nori ir daro tai su užsidegimu... Tai ir yra mano motyvacija“, – apie pasirinkimą savo filme „Motinos diena“ kviesti vaidinti atvirą jaunimo centrą lankančius vaikus, pasakoja režisierė Kamilė Milašiūtė. Kaip sekėsi užmegzti ryšį su pagrindiniais aktoriais, įkvėpusiais ir patį filmo siužetą? Kiek režisierė turėjo dirbti su filmo dramaturge ir ką reikėjo nuveikti, besiruošiant filmavimams? Mintimis dalijasi dramaturgė Teklė Kavtaradzė, operatorius Narvydas Naujalis, prodiuserė Marija Fridinovaitė ir režisierė K. Milašiūtė. Ved. Austėja Kuskienė.

„Prodiuserystė – labai įdomi profesija, bet tik prodiuseriai tą žino,“ – sako prodiuserė Marija Razgutė, kuri šiemet pateko į vieną stipriausių kino prodiuseriams skirtų renginių Europoje – „European Film Promotion“ tinklo organizuojamą programą „Producers on the Move“. Pokalbis apie prodiuserio atsakomybes bei kelią prodiusavimo link su M. Razgute, dirbusia su tokiais filmais, kaip Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ar Karolio Kaupinio „Nova Lituania“. Vedėja Austėja Kuskienė.

Kiek žmonių kuriant filmus dirba dailės departamente? Kaip keičiasi už kino vizualiką atsakingų žmonių darbas, kai filmuose vis daugiau kompiuterinės grafikos? Iš ko galima spręsti, kad TV serialas susilauks tarptautinės sėkmės? Apie serialų ir kino kūrimą pasakoja viena tarptautinių mokymų „Art Department Masterclass“ organizatorių, dailės departamento koordinatorė Ieva Bužinskaitė.Ar galima kurti dokumentinius filmus karantino metu namuose? Dokumentinio kino ir teatro režisierė Živilė Mičiulytė ir „Meno avilys“ pristato dokumentinio kino pamokas mokiniams ir visiems besidomintiems. Ved. Austėja Kuskienė.

Igno Meilūno animacinio filmo „Matilda ir atsarginė galva“ pasaulinė premjera vyks viename svarbiausių industrijos renginių – tarptautiniame Anesi animacijos festivalyje, filmas varžysis jauniesiems žiūrovams skirtoje konkursinėje programoje. Kaip buvo kuriamas šis filmas, kiek truko lėlių gamyba ir kiek sekundžių nufilmuojama per darbo dieną? Pokalbis su režisieriumi Ignu Meilūnu, operatoriumi Simonu Glinskiu, dailininku Antanu Dubra ir lėlių dailininke Juste Vazgyte. Vedėja Austėja Kuskienė.

Ar muzikiniai klipai – geriausia medija vystyti režisūrinį braižą ir mokytis papasakoti istorijas? Kuo skiriasi trumpametražio filmo ir muzikinio klipo kūrimas? Kokia muzikinių klipų kultūra Lietuvoje? Mintimis dalijasi režisieriai, muzikinių klipų kūrėjai Šarūnas Akelaitis, Justas Ramanauskas, Saulius Baradinskas ir Titas Sūdžius.Ar įmanoma sukurti filmą per 72 valandas? Filmų kūrimo festivalio „Odisėja72“ organizatoriai atsakytų, kad taip, ir rezultatai netgi džiugina. Pokalbis su „Odisėja72“ organizatore Avelina Markevičiūte ir festivalio komisijos nariu, režisieriumi Airidu Janušausku. Vedėja Austėja Kuskienė.

„Kuriu netikrą architektūrą“, – apie savo darbą juokais pasakoja kino aikštelių braižytoja Iveta Šmidtaitė, dirbusi su BBC ar „Netflix“ nemažo populiarumo sulaukusiais projektais. Nuo atšiaurios XVIII a. Škotijos iki 7-8 dešimtmečio ryškaus Bostono – tokie skirtingi gali būti interjerai, kurių architektūrą nubraižo būtent šios laidos pašnekovė. Pokalbis su Lietuvoje mažai kam žinomą poziciją kino industrijoje užimančia Iveta Šmidtaite. Ved. Austėja Kuskienė.

„Kino pavasariui“ persikėlus į internetinę erdvę padidėjusį darbo krūvį pajuto ir kino vertėjai. Apie filmų vertimus pasakoja festivalio vertimų koordinatorė Julija Matulytė. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo studijų programos dėstytoja Jurgita Astrauskienė atskleidžia kino vertimo kurtiesiems ir neprigirdintiesiems subtilybes, o dr. Laura Niedzviegienė atskleidžia, su kokiais sunkumais susiduriama verčiant filmus akliesiems. Kaip karantinas paveikė kino industrijos atstovų darbus ir kasdienybę? Mintimis dalijasi režisieriai Marija Kavtaradzė ir Titas Laucius, operatorius Martynas Norvaišas, aktorius Žilvinas Tratas ir prodiuserė Klementina Remeikaitė. Ved. Austėja Kuskienė.

Agentūros „Baltic Locations“ vadovas Jonas Špokas sako, kad tokie Lietuvoje filmuojami projektai, kaip HBO „Černobylis“ ar Netflix „Stranger things“, ne tik kelia Lietuvos kino industrijos kokybę bei kartelę. Tai leidžia ir pasvajoti apie daugiau pasaulinio lygio filmų bei serialų filmavimų čia. O Lietuva tikrai turi, ką pasiūlyti – vien Vilniuje galima nufilmuoti net keturis skirtingus žemynus. Pokalbis su lokacijų vadybininku J. Špoku apie tai, ką veikia jo profesijos atstovai, ir kaip sekėsi dirbti su pasaulinio garso kino kūrėjais. Modernios šeimos, emigracija ir tėvo paieškos – tokias temas gvildena „Kino pavasaryje“ pristatomas trumpametražis Urtės Oettinger animacinis filmas vaikams „Pieno baras“. Kaip vaikams kalbėti aktualiomis temomis ir ar sulauksime filmo tęsinio ar net tapsmo serialu? Pokalbis su režisiere U. Oettinger, Agne Adomėne ir Marija Kavtaradze. Ved. Austėja Kuskienė.

Šviesaus atminimo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus ir filosofo Nerijaus Mileriaus dokumentinis filmas „Pavyzdingas elgesys“ – tai jautri istorija apie vidinę transformaciją ir atleidimą, antros galimybės suteikimą ir nusikaltėlių viltis būti priimtiems visuomenės. Pokalbis su filosofu N. Milerium. Stereotipų, susijusių su trumpu metru, begalės: tai – eksperimentams skirta erdvė, neišsipildžiusių režisierių formatas ar žiūrovo pinigų nevertas kinas. Režisieriai Titas Laucius, Laurynas Bareiša ir „Kino pavasario“ meno vadovė Mantė Valiūnaitė griauna šiuos stereotipus. Ved. Austėja Kuskienė.

Lietuvos kino centras pristatė Nacionalinių kino apdovanojimų konceptą – pernai nesulaukus „Sidabrinių gervių“ pagaliau savo kino industrijos geriausiuosius apdovanosime kitąmet. Kokie klausimai kyla kino kūrėjams, išgirdus šią apdovanojimų koncepciją? Kiek dar galime diskutuoti ir tobulinti apdovanojimus? Mintimis dalijasi Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Dovilė Butnoriūtė, Kinematografininkų sąjungos pirmininkas Arūnas Matelis, prodiuserė Marija Razgutė ir režisieriai Andrius Blaževičius bei Laurynas Bareiša. 25-ajame „Kino pavasaryje“ „Trumpame konkurse“ bus galima išvysti pirmuosius filmus iš Lietuvos, rodytus 2019 m. Kanų ir 2020 m. Berlyno kino festivaliuose – kurso draugų Vytauto Katkaus „Kolektyvinius sodus“ ir Lauryno Bareišos „Atkūrimą“. Ved. Austėja Kuskienė.

Straipsniai apie #MeToo atvejus sulaukė labai daug dėmesio, tačiau vienas naujienas pakeitė kitos, o didžiausios problemos taip ir liko neišspręstos. Kokia dabartinė moterų situacija mūsų kino industrijoje? Apie tai daugiau kalbėti siūlo festivalis „Šeršėliafam“ ir kviečia rinkti Metų kino moterį. Apie moteris kino industrijoje mintimis dalijasi festivalio vadovė Andrė Balžekienė bei apdovanojimų nominantės: agentūros „Lithuanian Shorts“ vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė ir projektų vadovė Gabrielė Cegialytė, kino platintoja ir prodiuserė Justė Michailinaitė ir aktorė Aistė Diržiūtė.„Why does this appear?“ – su nebyliu muzikiniu filmu atminties temą nagrinėja kompozitorius Dominykas Digimas, režisierius Kristijonas Dirsė ir ansamblis „Synaesthesis“. Reportažas iš filmavimo aikštelės.Ved. Austėja Kuskienė.