Telšiai ne tik turizmo, meno, kultūros, bet ir dvasinis centras.Su Telšių senamiesčiu, Didžiąja žemaičių siena, Žemaitijos karilionu supažindina Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.Apie Telšių katedros istoriją, Bernardinų vienuolyno bei kunigų seminarijos pritaikymą šiandienos poreikiams pasakoja kunigas Saulius Tamošaitis.Sakralinio meno paveldas ir Telšių herbas – paveldosaugininkė, Žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės komunikacijos specialistė Monika Sudintaitė.Restorano „Abatija“ viena iš savininkių Živilė Mimgaudienė dalijasi mintimis apie sumanymą įsikurti gotikiniame rūsyje.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Telšiai, Žemaitijos sostinė, puikuojasi ant septynių kalvų. Šiandien miestas pulsuoja turizmo, kultūros ir meno ritmu.Kviečia Žemaitijos turizmo informacijos centras!Ar tikrai žemaičių vaikus per badmetį išaugino meškos, šiandien tapusios Telšių miesto simboliu? Kokius norus pildo žydeliai, įsikūniję miesto gatvių mažojoje skulptūroje? Ar tikrai žemaičių žodis ėsti yra tarptautinis? Ką reiškia stačia ar prigulusi kiaulės uodega? Žemaičių tradicijos ir legendos gajos ir šiandien Telšiuose.Telšių senamiestis, urbanistikos paminklas, vilioja mažąją architektūra, stebuklingais norų pildymais, muziejais, galerijomis, kavinėmis, viešbučiais, edukacijomis ir degustacijomis.Su Telšiais ir telšiečiais supažindina Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.Telšių švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijos klebonas, prelatas Juozas Šiurys pasakoja apie šventovės istoriją ir šiandienos gyvenimą, vaišina arbata, o kunigas Egidijus Kumža džiaugiasi saulėta žiemos diena.Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys Telšių ješiva įkurtas istorinėje Telšių žydų aukštojoje mokykloje. Direktorė Eva Stonkevičienė ir pavaduotoja muziejinei veiklai Ingrida Vaitiekienė kviečia apžiūrėti naujų ekspozicijų, susipažinti su Telšių Atminties knyga: „Ješiva visuomet buvo skambi lyg audringa jūra. Studentai diskutavo gausiose grupelėse ir ne tik ješivos pastate, bet visur ir visada: gatvėje, bendrabutyje, per pasivaikščiojimus laukuose ar prie ežero – galiausiai visas Telšių miestas virto didele ješiva, kurioje net akimirkai nenutrūkdavo studijos“.Mažąsias Telšių miesto puošmenas kuria VDA Telšių fakulteto studentai. Jie turi galeriją, kurioje telšiečius ir svečius supažindina su savo darbais. Parodų kuratorė Rugilė Titaitytė.Senamiesčio kavinėje Telšiuose vyksta žemaitiškų valgių degustacija. Paragauti gausite ne tik giros, kastinio, cibulinės, šonkauliukų su troškintais kopūstais, bet ir kiaulės uodegos. Taip pat pramoksite žemaitiškai kalbėti ir dainuoti. Senamiesčio kavinės savininkė Vaiva Klingerienė, įsikūrusi senoviniame žydų name, taip pat kepa tradicinius žydiškus beigelius.Harmony Stay savininkas Remigijus Juška viešbutyje žada atidengti Šlovės sieną, kad atvykę svečiai galėtų susipažinti su nusipelniusiais Telšių kraštui žmonėmis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kaišiadoriečiai nesureikšmina tapatybės paieškų. Jie puoselėja senas tradicijas ir kuria naujas vertybes ateinančioms kartoms.Kaišiadorių krašto gyventojai surėmė pečius ir nusprendė kuo įvairiau atsiskleisti, parodyti tai, ką geriausio turi savo krašte. Kaišiadoryse durys atsiveria į Lietuvos kultūros sostinės 2024 renginius.Apie Kaišiadorių krašto istoriją, kultūrą, renginius mintimis dalijasi Kaišiadorių rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus patarėja Ilona Grabijolienė, Kaišiadorių kultūros centro režisierius, laikinai einantis direktoriaus pareigas Audrius Baniūnas, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai Aistė Gudeliauskaitė ir Rumšiškių kultūros centro direktorė bei mėgėjų meno kolektyvų vadovė Modesta Kalinauskienė.Kaišiadorių kultūros sostinė 2024 ambasadorė choreografė, menotyrininkė Justina Kiuršinaitė pristato šokio meną, o moterų choro „Nona“ vadovė Jurgita Jašauskienė apie dainuojantį Kaišiadorių kraštą.Kaišiadorių krašto istoriją gerai žino Olijardas Lukoševičius, Kaišiadorių muziejaus direktorius ir Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas.Apie Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedrą mintimis dalijasi Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.Žiežmariuose susitiksime su kultūros ir meno organizatoriumi, Žiežmarių apylinkės seniūnu Aivaru Jonyka.Mokytoja Laimutė Dekienė papasakos apie Žaslius. Susitiksime ir su Rasele Ščerbatavičiene, Žaslių amatų centro direktore.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Artimi tolimi Elektrėnai – tarp Vilniaus ir Kauno, Kernavės ir Trakų.Kiek ir kaip jauni žmonės prisideda prie Elektrėnų miesto kūrimo? Kokios vyksta tapatybės paieškos?Rokas Gulbinas, Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius, sako, kad pastaruoju metu vyksta Elektrėnų kraštiečio paieškos. Miestas jaunas, bet vietovė sena, mena akmens amžių.Abromiškėse atidarytas Elektrėnų krašto muziejus. Muziejininkas Tomas Petrauskas.Remigijus Suslavičius, Elektrėnų kultūros centro vadovas, įsitikinęs, kad Elektrėnai yra kūrybiniame kelyje. Jauni žmonės myli ir kuria miestą. Elektrėnų jaunimo centro darbuotojai ir lankytojai: Kristina Pluščiauskienė, Reda Pūkienė, Paulius Šalna, Edvinas Baradulinas.Elektrėnų turizmo informacijos centro kultūrinės veiklos vadybininkė Liveta Kazlauskaitė kviečia apsilankyti Elektrėnuose.Elektrėnų profesinio mokymo centras rengia jaunuosius specialistus. Mintimis dalijasi direktorė Lina Triponienė ir kosmetologė Erika Migonienė.Prisiminimais dalijasi Eugenija Purienė, prisidėjusi prie Elektrėnų miesto statybos ir plėtros.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Senos kultūros ir meno tradicijos Plungėje kuria ypatingą miesto aurą. Tai liudija kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro sodyba – Plungės šerdis.Kuo šiandien gyvi žemaičiai? Kokias puoselėja tradicijas? Kaip leidžia laisvalaikį? Ar laukia svečių?Pasivaikščioti po kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro parką, Plungės gatvėmis, užsukant tai šen, tai ten – kviečia paveldosaugininkas, istorikas Gintaras Ramonas.Babrungo krioklio grožio pavilioti Juozas ir Rita Ramanauskai pradėjo verslą.Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Gintarė Gurevičiūtė Dubliną iškeitė į Plungę.Apie renginius ir edukacijas Žemaičių dailės muziejuje pasakoja direktorius Alvidas Bakanauskas ir Ingrida Šilgalytė.Kavos kultūros tradicijas Plungėje puoselėja Tomas, Lukas ir Greta Danilevičiai, įkūrę knygyne kavos barą ExLibris.Verslininkas Linas Ramanauskas ir vargonininkė Rūta Černeckienė siekia, kad į Kantaučių kaimą žmonės važiuotų klausytis barokinių vargonų muzikos, giesmių, dalyvautų edukacijose ir labiau pažintų vietinius žmones.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Žemaitijos nacionalinio parko didžiausia vertybė – žmonės“, – sako direkcijos vadovas Ramūnas Lydis.Kada Žemaitijoje atsiras dar viena Lietuvoje kurortinė vietovė? Kokios permainos laukia Platelių?Apie bendruomeniškumo jėgą mintimis dalijasi Platelių bendruomenės pirmininkė Rigonda Pereverzeva ir Giedrė Daukšaitė, miestelį puošianti rojaus obelimis.Ripka – Lietuvos senovės tradicinis žaidimas, kurį Plateliuose puoselėja treneris Povilas Rubinas.Kaip darnoje gyventi su savimi ir gamta? Tautodailininkas, akmentašys, medžio drožėjas, kryždirbys Antanas Vaškys gyvena ir kuria Žemaitijos nacionaliniame parke.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pasaulinė kino industrija jau atrado Semeliškes. Net NETFLIX serialuose matomi apylinkių vaizdai, o vietiniai nepraleidžia progos užsidirbti: filmuotis, maitinti ar kitaip užimti svečius.Miestelis nedidukas, bet jaukus. Garsėja ne tik šv. Roko atlaidais Šv. Lauryno parapijoje, bet ir kultūriniais renginiais, respublikiniais tapybos plenerais. Semeliškių istoriją gerai žino seniūnė Loreta Zaparackaitė-Karalevičienė. Ji iš vietinių surinko atsiminimus ir išleido ne vieną leidinį.Silvija Niūnavaitė-Bielskienė, kultūros renginių organizatorė. Režisierėssugalvotas Semeliškių festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“ garsina miestelį. Moteris visada kupina idėjų.Šv. Lauryno parapijos klebonas Gediminas Mieldažis kuklus, bet atviras naujoms idėjoms.Mackonių kaimas kiek nutolęs nuo Semeliškių. Kaimo turizmo sodybą „Gamtos melodija“ puoselėja ūkininkai ir edukatoriai Algis ir Regina Sinkevičiai.Ruslanas Fiodorovas papasakos apie naujas Semeliškių bekelės automobilių sporto trasas, pėsčiųjų turą „Velnio keliais“.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Mažoji Anglija Žagarėje? Elizabeth Naryškinos sausainiai? Viliojantis itališkų picų kvapas ir Venecijos stiklas? Mūšos tyrelio pelkių Laumė? Tapyba šokoladu ir Sodeliškių dvaro unikalumas? Turi kuo pasigirti Šiaurės Lietuva – Rokiškio, Biržų ir Joniškio rajonai.Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė kviečia angliškosios popiečio arbatos į tiudoro architektūros koplyčią.Jurgita Bučinskienė, Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė, pasakoja apie lankomas vietas svetingame krašte.Itališko picos ir Venecijos stiklas. Jurgitos Alminaitės ir Sebastian Ariel Liotta gyvenimas Žagarėje.Gerda Kindrienė – Mūšos tyrelio pelkės Laumė.Žiemgalių košės autorius Gediminas Bielskis dalijasi receptu.Ūkininkė Birutė Dapkienė, Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė, įkūrė Salų dvaro rūmų kultūros ir laisvalaikio rezidenciją ir vykdo įvairias veiklas.Sodeliškių dvaro sodyba atstatyta nuo pamatų. Ūkininkė, gidė Neringa Linkevičienė kviečia į XX a. pradžios Aukštaitijos sodybą.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Jeigu nori būti turtingas, dešimtadalį skiri „bėdniems“ arba bažnyčiai“, – taip senelis porino Kazimierui Masilioniui iš Rokonių kaimo Radviliškio r.„Šiandien be šio ūkininko, mecenato neįsivaizduojama Šeduva ir jos apylinkės“, – sako Šeduvos seniūnė Edita Mančiauskė, o Radviliškio turizmo informacijos centro direktorius Saulius Čepaitis kviečia pasižvalgyti po Radviliškio kraštą.Šeduvoje gyvena žinoma Lietuvoje ilgametė sceninių liaudies šokių choreografė Joana Vasiliauskienė, kuri vadovauja Šeduvos kultūros ir amatų centro dirbančio jaunimo šokių kolektyvui „Gintaris“. Viktorija Mockaitė visus lepina saldžiais kepiniais. Netoli laukuose ganosi veislinės Šeduvos avys, apie kurias pasakoja bendrovės „Genetiniai ištekliai“ direktoriaus pav. Rimantas Kairys. Radviliškio pariby, Kaunetiškių kaime, bites augina ir terapiją teikia Židrūnas Japertas. Senelių sodyboje įkūrė energetinį labirintą ir pramoginį laipinių parką.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Kauno rajonas, Lietuvos smaragdas – Kauno plaučiai. Grynas oras, gamta, sielos ramybė“, – sako Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė.Po Kauno rajoną galima keliauti pėsčiomis, minti dviračiais, važiuoti automobiliais arba plaukti laivais. Pontoninis „Zapyškio“ laivas aptarnauja Kauno rajono gyventojus, moksleivius ir keliautojus. Mintimis dalijasi laivo kapitonas Alfonsas Tauginas, kapitono padėjėjas Jonas Mazgelis ir Kauno rajono savivaldybės vicemerė Raminta Popovienė.Atviroje Nemuno pakrantės pievoje gilią praeitį byloja gotikos architektūros šedevras Šv. Jono Krikštytojo senoji Zapyškio bažnyčia. Apie ją ir fotografo Antano Sutkaus lauko galeriją pasakoja gidė Audra Sipavičienė, senosios Zapyškio bažnyčios ekskursijų vadovė, edukatorė.Zapyškis yra šiandienos Kauno rajono kurortinės teritorijos uostas. Nemuno krantą gerokai praturtina žemkasė Nemuno7, kuri pritaikyta šiuolaikiniam menui ir kultūriniams renginiams. Projekto autorius ir vadovas, kultūrinės programos kuratorius Gediminas Banaitis-Skrandis.Sako, kad Lietuvoje nėra didelių kalnų. Tenka patiems susikurti. Jadagonių kaime Pagonijos parką ir 13 metrų Pagonijos uolą įkūrė Skirmantas Paukštys.Į Obelynę, gamtininko prof. Tado Ivanausko sodybą-memorialinį muziejų, kviečia direktorius Zigmas Kalesinskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kauno rajone prie Nemuno įsikūrę trys tarpukario kurortai – Kulautuva, dalis Zapyškio ir Kačerginė – toliau kviečia poilsio ir pramogų.Kačerginė tarpukariu buvo išskirtinai lietuvių inteligentų pamėgta poilsio vieta. Miestelis žavi unikalia architektūra, atstatytomis tarpukario vilomis. Po miestelį vedžioja ir pasakoja gidė Lina Sinkevičienė. Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė tikina, kad kurortas pramogomis, poilsiu stebina ir žiemą.Ką veikti vėlų rudenį ar žiemą? Vienas mėgstamiausių turiningo laiko leidimo būdas – edukacijos! Jas siūlo eterinių aliejų specialistė Renata Gražienė, kuri kuria Kačerginės kvapą. Paskanauti gardžios arbatos ir susipažinti su žolelėmis kviečia žolininkė Rūta Borutienė. Ji kuria Kačerginės skonį. Mėlynas autobusiukas vilioja ledais ir kitais gardumynais. Vaikai iš tolo atpažįsta Andrių ir Martyną Laurinavičius. Užsukus į „Velo Barą“ galima ne tik suvalgyti ypatingą kiaulienos kepsnį, bet ir pailsėti meninėje aplinkoje, kuria rūpinasi šeimyninio restoranėlio savininkai Vytautas ir Jolanta Sabaliauskai.Ir tikras džiaugsmas sutikti klegančius vaikus su mokytoja Lina Kietiene.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Geologinio paveldo diena skiriama gamtai ir visuomenei: „Mūsų tikslas, kad Lietuvos gamtinę aplinką pažintų visi. Mes, geologai, ją gerai žinome, nes tyrinėjame. Mes norime, kad geologų žinios pasiekų platesnę visuomenės dalį, kad žmonės patys giliau pažintų Lietuvos gamtinį paveldą. Juk taip įdomiau gyventi...“, – sako Lietuvos nacionalinis atstovas organizacijoje ProGeo Jonas Satkūnas.Keliaujame po Aukštaitiją, Utenos kraštą: konglomeratai, piliakalniai, plokščiakalviai, rieduliai.Mintimis dalijasi Lietuvos geologijos tarnybos inžinerinės geologijos skyriaus vyr. specialistas Vidas Mikulėnas, poetė iš Utenos Ingrida Kepalaitė, geologai bei kiti specialistai Nerijus Lamanauskas, Daiva Semėnienė, Alma Grigienė, Laura Gedminienė, Dainius Michelevičius, Robertas Putinas, Elvinas Paplauskas, Gintaras Džovėnas, Darius Giedraitis ir dvyliktokas iš KTU inžinerijos licėjaus Rimas Giedraitis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Lietuvoje paminėta 13-oji Geologinio paveldo diena. Geologai pakvietė sekėjus keliauti kartu ir kitaip pažinti Lietuvos gamtą. Sugalvojo intriguojantį pavadinimą, kuris aiškus geologams, bet mažiau suprantamas tūlo keliautojo – „Iš depresijos dugno į rėminančias aukšumas“Šį kartą pasirinktas Molėtų ir Utenos kraštas. Luokesai (Molėtų r.), Ažuskardžiai, Utenos tvenkinio užtvanka, Rašės versmės „Laumės akys“ (Utenos r.), Tauragno ežeras, Biliakiemio punktukas, Vyžuonų ozas arba Kartuvių kalnas , Vyžuonų šv. Jurgio bažnyčia, Užpalių arba Krokulės šaltinis.Laidoje mintimis dalijasi Lietuvos nacionalinis atstovas ProGeo organizacijoje Jonas Satkūnas, Lietuvos geologų tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vyr. specialistas Vidas Mikulėnas, muziejininkė Viktorija Kazlienė, poetė iš Utenos Ingrida Kepalaitė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Visaginiečiai turi posakį: Visaginas – miestas miške arba miškas mieste.Didžiausia vertybė Visagine yra žmonės. Mieste gyvena ir sugyvena virš 40 tautybių. Tai – unikalus miestas: nuo dirbtinio intelekto produktų kūrimo iki profesionalaus meno. Kas lemia tokį intelektinį išskirtinumą?Laidoje dalyvauja Visagino ekonomikos plėtros agentūros direktorė Laura Mažintė, kompiuterių programavimo specialistas Dmitry Dudov, Amazon.com vadybininkas iš Vokietijos (Miunchenas) Michail Kurusiov, anglų kalbos mokytoja Jelena Fatenova, dizainerė Sandra Matvejeva, BFA Visagino futbolo treneris ir techninio direktoriaus asistentas Jonas Petrauskas bei futbolo treneris Nikolaj Miščenko, sporto klubo „Visagino tenisas“ prezidentas Ilja Petrov ir Visagino kūrybos, menų akademijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vilija Ginaitienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Su keliautojo žinynų autoriais, sudarytojais ir leidėjais istoriku Vyteniu Almonaičiu ir psichologe Junona Almonaitiene keliaujame po Kėdainių kraštą toliau.Šventybrastis. Ignacogrado dvaro sodyba. Šeteniai. Šios vietos mena ne visiems žinomą turtingą istoriją ir asmenybes.Laidoje dalyvauja Šventybrasčio kaimo gyventoja Regina Ramanauskienė ir Česlovo Milošo kultūros centro Šeteniuose dvaro sodybos administratorė Roma Kožukauskienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Keliautojo žinynų autoriai ir sudarytojai istorikas Vytenis Almonaitis ir psichologė Junona Almonaitienė kviečia pasižvalgyti po Kėdainių kraštą. Vidurio Lietuvos žemumoje, prie Nevėžio, apie tris šimtus metų gyvavo Apytalaukio parapija. Jos istorinę ir gamtinę vertę V. ir J. Almonaičiai sudėjo į knygą „Keliautojo žinynas“: Apytalaukio, Lančiūnavos ir Šventybrasčio apylinkės. Šį kartą lankysime Apytalaukį, Zabielų dvaro sodybą, Gineitų, Peiksvos ir Taučiūnų kaimus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Didelei pelkei pakanka vienos geros varlės. Jei ji atlieka daug judesio, pelkė gali virsti šaltiniu“, – mintimis dalijasi Išlaužo parapijos klebonas kunigas Vilius Sikorskas.Jieznas. Su Pacų giminės paveldu supažindina Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Svaja Vinskaitė-Gudžiūnienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Juk neįdomu tik ūkininkauti, norisi kažko daugiau! Kodėl su dainomis, šokiais ir žaidimais nekeliauti po Lietuvą? Norisi išjudinti vienišus žmones bendrauti, džiaugtis gyvenimu. Taip mąsto ūkininkas Algirdas Mačiulaitis, kviečia keliauti po Lietuvą ir sutikti naujų draugų.Raseinių r., Mirklių kaime, nedidelį muzikos instrumentų muziejuką įkūrė armonikų meistras Konstantinas Kružikas.Padubysio kaime, Kelmės r., su gausia šeimyna gyvena Žanas Talandis. Sodybos durys visada atvertos žmonėms, turintiems priklausomybių. Žano šeima ir bendruomenė dalijasi viskuo, ką patys pasigamina: sūriais, sviestu, mėsa, varške, grietine. Meilė ir pasitikėjimas padeda rasti vietą gyvenime. Žano žmona Lina ir septynios jų atžalos atvirai bendrauja ir dalijasi savo patirtimi.Jurbarko r., Raudonės miestelyje gyvena mokytoja Elena Elzbergienė. Jos pasakojimai apie pilį ir dvarą remiasi autentiškais prisiminimais.Šalia Raudonės pilies stovo malūnas. Jo prižiūrėtojas ir valdytojas Stasys Balsevičius mielai pasitinka lankytojus.Dešimtmetis Simas Buckiūnas iš Garliavos keliautja po Lietuvą, bendrauja ir kviečia visus prisijungti.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Miestas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus miestui“, – tikina Biržų miesto vyr. inžinierius Vaidas Vėberis bei archeologas Karolis Duderis ir kviečia pasivaikščioti po naujai atvertas miesto erdves.Biržų turizmo ir verslo informacijos centro turizmo specialistė Gabrielė Brazauskienė supažindina su miesto istorija, legendomis.Elektra varomo katamarano „Biržų gulbė“ savininkų Rasos ir Audriaus Jakų svajonė išsipildė. Šiandien vietiniai ir svečiai plukdomi Širvėnos ežeru.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Biržuose motokroso tradicijos gilios. Tadas Špokas, Biržų motokroso klubo „Agaras“ vadovas, džiaugiasi, kad po 20 m. pertraukos vėl atgyja sportininkų, mėgėjų ir žiūrovų pamėgti čempionatai. Atnaujinta motokroso trasa motyvuoja populiariausią Biržuose sporto šaką toliau puoselėti ir kviečia susipažinti su motokroso klubo „Agaras“ bendruomene.Kilučių kaimo gyventojas Virginijus Unglininkas iš ūkininkauti netinkamos žemės surinko akmenis ir Varniūnų kaime įkūrė energetinį labirintą.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Menas daugiau mažiau visada buvo mano kišenėje. Kažkuriuo metu užčiuopiau, išsitraukiau ir pamačiau visą jo grožį“, – mintimis dalijasi socialinių tinklų žvaigždė keliautojas, poetas Marius Lucka.Menininkai, muzikantai, kultūros darbuotojai buriasi į kūrybinę bendruomenę Antazavės dvare. Juk Zarasų krašte tokia aura, kad neįmanoma nekurti, netapyti, nemuzikuoti, nerašyti eilių...Pavyzdžiui, vertėja Indrė Klimkaitė gyvena aukštai ant kalno ir laiminga turinti kasdienių ritualų, kai reikia išeiti pasivaikščioti, minčių paganyti, vėjų pagaudyti...Vėdarių kaime gyvenantis skulptorius Olegas Ribikauskas stebina iš medžio drožtomis lėlėmis, valtimis ir riešutynu.Pianistė, vargonininkė Zita Lukošiūnienė su dukra dainininke, vargonininke Zelma Lukošiūnaite-Apanskiene koncertuoja, rengia festivalius, buria kolektyvus.Kultūrinės veiklos koordinatorė Antazavės dvare dailininkė Lilijana Žutautiene kviečia menininkus rengti parodas iš visos Lietuvos ir ne tik...Ved. Jolanta Jurkūnienė

Biržų r. Pačeriaukštės kaimo bendruomenė išsiskiria jaunatviškumu ir novatoriškumu. Kiek svarbus jauniems žmonėms 2023 m. suteiktas Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas?Linksmas ir turiningas laikas su Pačeriaukštės seniūnijos seniūnu Aurimu Franku, Pačeriaukštės bendruomenės pirmininke Edita Čepokiene ir pavaduotoja Raimonda Kavoliene, Biržų kultūros centro Smilgių ir Pačeriaukštės skyrių meno vadove Vilita Vasiliauskiene, lėlių muziejaus savininke, tautodailininke Sigute Kiaulėniene ir Jūriu Milišiūnu iš Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avių ūkio.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Jei dar nesilankėte Kėdainiuose, vadinasi, nežinote Lietuvos istorijos“, – sako Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis.Jaunimo klubas „Genas Kėdainiai“ tikina, kad Kėdainiai pasmerkti klestėti ir už kėdainiečių surinktas lėšas sukūrė dainą miestui „Aš noriu būti čia“. Kokią miesto viziją mato klubo įkūrėjai Benas Cechanavičius, Valentinas Abarius ir Martynas Nistirenko?Justina Kočetova nepaiso skeptikų, kuriems nepatinka Kėdainius vadinti agurkų miestu, ir sukūrė prekės ženklą GURGĖ. Gaminiai iš agurkų graibstomi turistų.Nenustebkite, jei Kėdainių r., Ažytėnų k., Mikalojaus Katkaus sodyboje-memorialiniame muziejuje pasitiks piršlių belaukiančios Akvelina ir Malvina. Mokytojos Aušrelė Sereikienė ir Irma Marčienė puikiai veda Krakių bendruomenės sukurtas teatralizuotas programas ir edukacijas.Plinkaigalio k., Kėdainių r., ant Šušvės kranto Erikas ir Jūratė Augustinavičiai turi kaimo turizmo sodybą „Šušvė“ ir tęsia senas krašto tradicijas: augina bites, verda midų, edukuoja ir kviečia Šušvės upe plaukti baidarėmis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Linksma širdis gydo, prislėgta dvasia – džiovina kaulus“, – sako skulptorius, medžio drožėjas, tapytojas Jonas Grunda ir kuria nuotaikingą „Dviračio žinių“ Sauliaus Šerėno personažo skulptūrą „Bratkos“, kuri papuoš Ignalinos miesto centrą.Menininko J. Grundos privačioje galerijoje „Skaptukas“ sutiktas senas draugas Remis Kirijanovas pasakojo apie bičiulystę, Graikiją ir gyvenimą.Senasis Daugėliškis, vienos gatvės kaimas, garsėja sena istorija, kurią pasakoja seniūnaitė Irena Žilėnienė. Sužavėta vietos gamta, Senojo Daugėliškio piliakalniu keramikė Jolita Bužinskienė nusprendė apsigyventi kaime ir įkūrė keramikos studiją „Molio minkis“.Tekstilės dizainerė vilnietė Silvija Juozelskytė gyvena Guntauninkų kaime ir gaivina linininkystės tradicijas Lietuvoje. Menininkė audžia staklėmis, dalyvauja parodose, edukuoja, su vaikais kuria animaciją, akina pamilti liną.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Iš Zarasų lizdo išskrido „Baltos varnos“ – vokalistės ir dainų kūrėjos Milda bei Teresė Andrijauskaitės. O ir lizdo būta kūrybingo. Tėvas Gintaras – etnografas, mandolininkas. Mama Birutė – tautodailininkė, audėja. Abu dirba Zarasų kultūros centre.Zaraso ežero saloje į renginius kviečia unikali „Kupolė“. Su požemine estrada supažindina Zarasų kultūros centro Kūrybinių industrijų skyriaus vedėjas Erikas Černovas.Senąja vokiečių kalba skaitanti Zarasų merės patarėja, gidė Simona Burokaitė iš archyvų traukia naujus istorinius faktus apie Stelmužės kaimą, dvarą ir jo valdytojus.Šlyninkos vandens malūnas – 300 metų technikos paveldo statinys. Dar ir šiandien malami tautinio paveldo sertifikatą turintys miltai, kruopos, sėlenos. Šalia amatų namuose vyksta edukacijos. Apie malūną istorijas pasakoja malūnininkas Stasys Sutkauskis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Į kaimą greitai važiuosime ne tik į laukus smidrų ragauti, pakelėse rinkti moliūgų, bet ir gražintis SPA centruose. Ko tik nėra Raseinių krašte! Buvusioje Žemaitijos sostinėje renesanso laikus išgyvena Magdės pyragas, tikras italas kepa picas, pakelėse pupso moliūgaiu, į laukus kviečia smidrai. Keliaudami po Lietuvą vien istorija gyvi nebūsime...Turizmo ir verslo centro direktorius Arnas Zmitra kviečia švęsti Raseinių, Ariogalos ir Betygalos 770 m. gimtadienį.Raseiniai, prancūzaitė Magdė, italo Roberto Bjanko su žmona Živile kepama pica „Raseinių Magdė“, Sandra Rimavičienė, Raseinių „Rasos“ restorano konditerijos cecho vedėja.Biliūnų kaimo fenomenas – SPA centras. Kaimų bendruomenės „Biliūnai“ pirmininkė Vilma Račkauskienė.Kalnujų miestelis Raseinių r. įdomus istorija ir gyvenančiais žmonėmis. Smidrų, moliūgų, vynuogių ūkį puoselėja Andriaus ir Rūtenės Žemkauskų šeima.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Palūšėje laikas greitai bėga. Miškai, kalvos, ežerai – atpalaiduoja. Gerai laiką leisti padeda muzika, vandens pramogos, žygiai ir susitelkusi bendruomenė.Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro darbuotojos Giedrė Šukytė ir Augustė Laurinaitytė.Palūšės kaimo metraštininkė bibliotekininkė Rita Ramanauskienė.„Žvejo krantas“ – Linas Perveneckas, valtininkas Konstantinas Danilevičius ir festivalio Water Muzic vienas iš organizatorių Justinas Stanislovaitis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Prienų gidė Rūta Rūtė nutarė šmaikščiai ir linksmai papasakoti apie tarpukario bendruomenės gyvenimą ir sugalvojo Marytės Bendoraitės lūpomis papasakoti apie vos 4 metus trukusį karinio miestelio gyvenimą. Teatralizuotas pasivaikščiojimas „Prienų karinis miestelis: meilė, košė ir taika“ atskleidžia, kokios reikšmės nepriklausomos Lietuvos kariuomenė turėjo miestelio bendruomenei.Skriaudžių buities muziejus ir kalendorių ekspozicija su muziejininke Kristina Pažėriene.„Cukraus pudra“ padeda jauniems žmonėms prisidėti prie krašto puoselėjimo. Smagu iš miestų grįžti į gimtuosius namus.Laivas „Algirdas“ plukdo palei Birštono, Prienų Nemuno krantus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Alsėdžių gyventojai neapsiriboja kažkada gyvavusia Alsėdžių respublika, kuria naują – Jaunų žmonių!Miestelio istorijos išskirtinius įvykius pristato senoji mokytoja Ancelė ir davatka Petronėlė: Plungės r. Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos direktoriaus pav. ugdymui Daiva Gramalienė ir Žemaičių Kalvarijų kultūros centro Alsėdžių filialo suaugusiųjų teatro mėgėjų kolektyvo vadovė Vaida Silkauskienė.Alsėdžių pažinimo centras. Seniūnė Danutė Repšienė.Kadetų dvasia ugdomi Alsėdžių gimnazijos moksleiviai. Direktorius Regimantas Kavaliauskas.Alsėdžių seniūnijos bendruomenės pirmininkas Žydrūnas Purauskis apie naują darinį Žemaitijoje, gal ir Lietuvoje – Alsėdžių jaunų šeimų respubliką!Renavo dvaro sodyba. Direktorius Deividas Makavičius ir muziejininkė Nomeda Vėlavičienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kodėl verta aplankyti Rietavą, miestą, kuris plėtoja konferencinį turizmą?Rietavo turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Laima Dockevičienė, specialistė Vaiva Petrauskienė, Rietavo Oginskių kultūros istorijos direktorius Vytas Rutkauskas, Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos direktorius Nerijus Jasinkas ir Rietavo kultūros centro vadovė Birutė Gedminaitė.Itališką dvasią Rietave įpūtė Fabio Ciuzeppe Canino su žmona Virginija. Sutuoktiniai atidarė šeimos piceriją „Ballaro“ ir kepa tikras sicilietiškas picas.Netoli Rietavo sodyboje „Bičių namai“ Arvydas ir Laima Simonavičiai ne tik suka medų, pagal senovinį receptą kepa šakočius, bet ir užsiima apiterapija.Vidury laukų, Lopaičių kaime, motina Raimonda Jusienė su dukra Neringa Stancele ekologiškai ūkininkauja, atidarė šeimos restoranėlį „Pasaulio pakrašty“.Dalius Marcinkevičius Nacionaliniame Žemaitijos parke nusipirko šimtametę sodyba, susitvarkė aplinką, pavadino „Vyndarių sodyba“, edukuoja, veda mokymus ir kviečia keliauti pažintiniais takais po Babrungo kraštovaizdžio draustinį.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Nieko neimkit, nes mes jau viską paėmėm“, – tokį raštą Suginčių klebonui paliko siautėję bolševikai. Kaip jį perskaitęs reagavo prezidentas Antanas Smetona?„Daug įdomių faktų ir istorijų galima pasiskaityti tarpukario spaudoje, kuri šiandien visiems prieinama“, – sako istorijos mokytoja, edukatorė ir gidė Anželika Laužikienė.Kada ir kodėl Suginčiai tapo mažąja Varšuva?Tautodailininkė Zita Spranginienė iš Suginčių suprato, kad šiaudinių sodų rišimas tapo jos savastimi.Darnoje su gamta ir artimaisiais. Kas rašo eilėraščius, kas drožia šaukštus! Svečiuose pas Stanislovą ir Sigutę Lisauskus Suginčiuose.Dubingiai, Asveja, Jurkiškio upelio pažintinis takas. Kodėl seserys iš Dzūkijos persikraustė į Aukštaitiją? Laura Leškevičiūtė – apie žalčius apsimetėlius ir naujieną – Asvejos ežere pradėsiantį plaukioti pramoginį laivą „Laumaris“.Kaip gamtos apsuptyje gyventi ir kurti sekasi dainininkei Aušrai Strumilienei?Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Molėtuose akmenų – nors užsimušk, vandens – nors prigerk, o duonos pelnyti nėra iš ko“, – senovės posakį primena Molėtų gidė Anželika Laužikienė.Žvalgomės po Aukštaitiją. Kulionių kaimas, etnografinė sodyba ir dangaus šviesulių stebykla. Mintimis dalijasi Molėtų krašto muziejaus direktorė Irma Balčiūnienė, muziejininkai Vaidotė Reventienė ir Jonas Vaiškūnas.Čiulėnų kaimo sodyba. Pasakoja Čiulėnų seniūnijos seniūnė Danguolė Telksnienė ir sodybos šeimininkas Jonas Leišys.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šiaulių turizmo informacijos centre įkurtame tarptautiniame Baltų kultūros pažinimo centre „Baltų kelias“ galima interaktyviai susipažinti su baltų genčių istorija bei kultūra, pradėti kelionę po Žiemgalą turistiniu maršrutu „Saulės kelias“, aplankyti Joniškį, Žagarę bei Jelgavą. Mintimis dalijasi tarptautinio baltų kultūros pažinimo centro sumanytoja Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė.Šiaulių pėsčiųjų bulvaro išskirtinumas ir naujovės su gidu Gintautu Tamuliu.Pokalbis su Aivaru Rusevičiumi, gidu ir ekskursijos autoriumi „Pietinia kronikas gyvai“Joniškio krepšinio muziejuje Leonas Karaliūnas pasakoja apie Joniškio, Lietuvos ir pasaulio krepšinio istoriją.Žiemgalos maisto gaminimo tradicijos. „Virtienių restoranėlį“ Joniškyje atidarė Neringa Striūgaitė.Jurgita Bučinskienė, Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė, pristato Joniškio ir krašto lankytinas vietas.Žagarės Lėlių namai ir kaliausių fabrikėlis su tautodailininke, lėlininke Aušra Petrauskiene.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Jeigu nebuvai Katyčiuose, vadinasi nebuvai ir Mažojoje Lietuvoje“, – pusiau juokais sako Katyčių evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas.Žemaičių Naumiestis. Kodėl patogioje dviejų kelių susidūrimo vietoje žmonės neskubėjo kurtis? Į šį ir kitus klausimus atsako Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijos muziejininkas Saulius Sodonis.Degučius garsina Šv. Vincento Ferero medinė trikampė bažnyčia. Maldos namų duris atveria prižiūrėtoja Bronislava Venckienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Švėkšnoje Vaidoto Bliūdžiaus dailidžių dirbtuvėse statomas kurėnas. Kam bus skirtas laivas? Pasakoja tradicinių amatų meistras V. Bliūdžius. Apie krikštų restauravimą mintimis dalijasi dailidė Audrius Paičius.Švėkšnos tradicinių amatų centre puoselėjami tradiciniai amatai, kulinarinis paveldas. Viktorija Paulauskienė ir Julija Jauniuvienė pristato kūrybines dirbtuves.Šilutės rajone yra Vilkų Kampas, kaimas, kuriame gyvena ir istorinę sodybos aplinką puoselėja pedagogas Mindaugas Nogaitis. Per daugelį metų kolekcininko sukauptos etnografinės senienos mena įvairias istorijas, kurias mielai lankytojams pasakoja mėgėjų teatro režisierius M. Nogaitis. Taip pat visus vilioja Vilkų Kampo bandonijų ir armonikų muziejus. Jo įkūrėjas traukia vieną po kito instrumentą ir užgroja bei uždainuoja.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Prieš šimtą metų Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos. Smalininkai tapo Rytų vartais į Mažąją Lietuvą. Teatralizuotoje ekskursijoje pasakojama Smalininkų krašto istorija, vyksta edukacijos. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius dr. Arvydas Griškus skatina smalininkiečių kūrybingumą. Kartu su Lietuvos kariuomenės Karinėmis oro pajėgomis moksleiviams rengia stovyklas, prisideda prie Smalininkuose kuriamo oro kadetų licėjaus.Smalininkų mėgėjų teatro „Ąžuolynė“ aktorė Inesa Kazikaitienė pristatokulinarinį paveldą.Žinomas sportininkas Tauras Staniulis su bendraminčiais atgaivino Smalininkų kartodromą. Šiandien jame vyksta tiek profesionalios sporto varžybos, tiek trasomis važinėja mėgėjai.„Panemunių turai“ su Jurbarko krašto pasakomis atidaro turistinį sezoną. Gediminas Naujokas pristato naujienas ir nepamiršta laiko patikrintų veiklų. Pavyzdžiui, gidas po Jurbarko miestą ir žiobrių ant laužo kepimo profesionalas Ričardas Vainikonis toliau kviečia į edukacijas.Jurbarko Konstantino Glinskio mėgėjų teatro aktorius Vytautas Bacevičius skaito pasaką iš knygos „Jurbarko krašto pasakos“.Vytenis Genys Jurbarko rajone, Naujasodžių kaime, prie Nemuno įkūrė turistinę stovyklą „Camp Genys“. Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas kviečia keliauti Lietuvos partizanų takais.Šakiuose Rima Rauktienė veda Zanavykų ragaučiaus degustacijas, supažindina su Sūduvos krašto tradicijomis.„Bulvės muziejus“ Kudirkos Naumiestyje plačiai atvėrė sodybos vartus. Agronomas Jonas Valaitis muziejų įkūrė išskirtinėje geografinėje ir istorinėje vietoje.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kaišiadorių krašte gausu kūrybingų žmonių.Juozas Sindaras – puoselėja Kaišiadorių krašto senųjų giesmių tradicijas, gieda šermenyse, dirba gidu.Talpūnų kaime Laura Stirnienė sandėliuke įkūrė Stirnų knygyną.Marcelė Sindarienė mintimis dalijasi apie Pakertų kaimą.Neseniai Žiežmariuose duris atvėrė vieša erdvė jaunimui „Taškas“. Faustas Gustainis kviečia į svečius.Valentinas Žaltauskas Rumšiškėse įkūrė senovinės technikos, daiktų ir įrengimų muziejų „Pas senį“ po atviru dangumi. Gerą idėją palaiko Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras. Viktorija Kanapinskaitė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Istorikas Rolandas Gustaitis – Kaišiadorių krašto metraštininkas.Tradicinių amatų centras Žasliuose. Vaiva Taparauskaitė pristato amatų centro veiklą. Tautodailininkė, fotografė, edukatorė Jorė Jurgita Treinytė supažindina su darbais. Kaišiadorių krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja mintimis dalijasi apie kaišiadorietišką virtuvę.Totorių kulinarinis paveldas. Pasakoja Marius Radlinskas iš Kaišiadorių bei Zita Milkamanovič ir Fatima Apanavičienė iš Keturiasdešimt totorių kaimo.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Lankyti miestelius ir kaimus, tyrinėti, puoselėti kviečia architektūros istorikas dr. Žygimantas Buržinskas ir architektas Vytenis Jonas Sinkevičius. Akiplotyje – Varėnos ir Lazdijų rajonai.Valkininkų miestelis – vienas ryškiausių medinės lietuvių liaudies architektūros urbanistikos kompleksų, įsikūręs Merkio, Šalčios ir Gelužos upių pakrantėse.Vienos gatvės Čižiūnų kaime galima pasivaikščioti akmeniniu grindiniu tarp senų ąžuolų ir liepų.Vienintelis Lietuvoje išlikęs Degsnės kaimas stebina žydiška žemdirbių kaimo architektūra.Keliaujame po Dzūkiją toliau, Lazdijų rajoną. Veisiejai –urbanistikos paminklas su didinga istorija ir gamta. Klebonas Žydrūnas Burnys atrakina Dzūkijos katedros ir kriptos duris. Veisiejų regioninio parko lankytojų centro administratorė Rimgailė Zelenauskaitė pasakoja apie lankytinas vietas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vilkaviškio kraštas išaugino lietuvių tautos patriarchą Joną Basanavičių, Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką. Vilkaviškio kraštas Lietuvai ir pasauliui pažėrė talentų žvaigžyną...Laidoje dalyvauja istorikas Antanas Žilinskas. Su miestu supažindina Vilkaviškio turizmo ir informacijos centro direktorius Vitas Girdauskas, gidės Elena Savickienė ir Ona Maksvytienė, turizmo vadybininkė Alma Brazytė, kavinės savininkė Teisutė Čiapinskienė, pardavėja - konsultantė Kristina Liaudanskienė ir per ekskursiją sutikti vilkaviškiečiai.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šyvio šokdinimas, Gražiškių miestelio sena tradicija, įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Vitas Venclova iš Bambinių kaimo sudarė aprašą, kurį patikėjo kultūros centrui. Gražiškių miestelio seniūnė Ramutė Didvalienė pasakoja apie nuo neatmenamų laikų Gražiškiuose iš kartos į kartą perduodamą Šyvio šokdinimo tradiciją. Andrius Milinkevičius, etnologas iš Vilkaviškio r. Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus, tikisi, kad Šyvį šokdins visoje Lietuvoje.Paežerių dvare įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus švenčia 60-metį. Prisiminimais dalijasi buvęs direktorius istorikas Antanas Žilinskas. Paežerių dvarą ir muziejaus ekspozicijas pristato vyr. fondų saugotoja Elena Rupeikienė.Gižai – vartai į Vilkaviškio kraštą. Kaimas, kurį vietiniai vadina Liepų, šiais metais mini 410 metų sukaktį. Ona Maksvytienė iš Gižų kaimo bendruomenės kviečia į ekskursiją.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Gal norite ekskursijos po LDK plytinę ir senoviškai išsidegti plytų? Kojomis ar rankomis suplakti molį? Dzūkijos miške su kalnų slidėmis nusileisti nuo įvairaus sudėtingumo trasų?Tai tik menka dalis to, ką galima patirti Krūminių kaime Gintaro ir Tatjanos Kniežų sodyboje.Nuotaika ir mintimis dalijasi Anastasija Rein su sūneliu Oskaru ir Laura Černiauskienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Po pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje steigiasi savarankiški teritoriniai-administraciniai dariniai, pasivadinę respublikomis.Perlojos ir Joniškėlio respublikų fenomenas.Istoriją primena Marija Lūžytė ir Viktoras Stanislovaitis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Lietuvos mažoji kultūros sostinė Kulautuva pasitinka naujais sumanymais. Buvęs tarpukario kurortas, neseniai atgavęs kurortinės teritorijos statusą, kviečia į renginius, pramogauti, sportuoti, gerti mineralinį vandenį ir kvėpuoti tyru pušų oru.Kulautuvoje gyveno ir gyvena meniški žmonės. Apie juos pasakoja Kulautuvos pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas, kraštotyrininkas, gidas Mykolas Fedaravičius ir kviečia į ekskursiją po miestelį.Kulautuvos laisvalaikio salės renginių organizatorė, dainininkė Andžela Mickutė dalijasi mintimis apie garsųjį bardų festivalį „Akacijų alėja“ ir kitus miestelio renginius bei kolektyvus.Dailininkė, tekstilininkė-dizainerė Gaila Akelienė Kulautuvą puošia žibintais. Su miestelio bendruomene padarė 12 žibintų, kurie pabiro po kurorto erdves ir gyventojų kiemus.Tarp pušų gyvena ir kuria inžinierius, architektas, restauratorius Rimantas Šermukšnis. Jis laiko veltui neleidžia. Būdamas aštuoniasdešimties pradėjo tapyti, savo rankomis lipdo barokinio stiliaus paveikslų rėmus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kulautuva – 2023 m. Lietuvos mažoji kultūros sostinė.Istorijos mokytojas, kraštotyrininkas Mykolas Fedaravičius kviečia pasivaikščioti po Kulautuvą ir pristato garsųjį tarpukario kurortą.Kulautuvai atkurtas kurortinės teritorijos statusas. Kas lėmė tokį sprendimą? Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė.Kulautuvos pagrindinės mokyklos moksleivis Adomas Brazauskas į miestelį pritraukia svečių. Jaunasis diskgolfo sportininkas žaidžia, dalyvauja varžybose, laimi ir garsina Kulautuvą bei naują sporto šaką Lietuvoje.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Paminklo „Gedimino laiškas“ skulptorius Martynas Gaubas gyvena Birštone.Zigmas Vileikis, Birštono džiazo muzikos festivalio įkūrėjas ir rengėjas, vadovauja Birštono kultūros centrui.Nidą į Birštoną iškeitusi Rasa Norvilienė pradėjo vadovauti Birštono meno mokyklai ir žada naujų pokyčių.Ką veikti žiemą Birštone? Mintimis dalijasi Birštono turizmo informacijos centro direktorė Rūta Kapačinskaitė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Birštonuokimės, birštonuokimės,Kolei jauni esame,Nebebus laiko birštonuotis,Kai visas kišenes iškratys kiti“Moderninis XX a. pirmos pusės tinklaraštininko Juozo Tumo-Vaižganto eiliavimas stebina šmaikštumu.Birštone sugyvena senos ir naujos tradicijos. Apie senąją Tulpės purvo gydyklą karališkajame kurorte pasakoja Inga Treigienė. Meditacinės biblioterapijos, gydančio skaitymo ar pagalbos balsų reikia ieškoti Birštono viešojoje bibliotekoje, kuriai vadovauja Alina Jaskūnienė. Oreivystės tradicijas Birštone puoselėja Žydrūnas Kazlauskas. Oro balionai kyla virš didžiųjų Nemuno kilpų, Birštono, Prienų, Punios. Kaimo turizmo „Panemunio sodyboje“ vyksta edukacijos, kepama ir ragaujama dzūkiškų bandų. Dzūkų regiono kulinarinį paveldą pristato gidė Vilija Rutkauskienė, bandas kepa Kristina Darginienė, su liže aplink krosnį sukiojasi Žydrūnas Kazlauskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pirmojo pasaulinio karo istorinis ir kultūrinis paveldas Zarasų krašte atrandamas iš naujo. Rytų Lietuvos pasienio miestas ribojasi su Latvija. Abiejuose pusėse miškuose, gyvenvietėse, pakelėse gausu Vokietijos kaizerinės kariuomenės paliktų bunkerių, keistų statinių, sudėtingos įtvirtinimų sistemos fragmentų. Zarasų krašte, kaip ir Latvijoje, buvo sukurta unikali fortifikacijos sistema. „Gyvybės ir mirties“ fronto linija kelerius metus laikėsi Lietuvos ir Latvijos teritorijoje.Šiandien šis paveldas vilioja lankytojus. Istorikas Ramūnas Keršys iš Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro kviečia į žygį.Latvijoje, Medumo gyvenvietėje, su Pirmojo pasaulinio karo ekspozicija supažindina Medumo pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Miropija Petkune. Turmante laukia susitikimas su seniūnu Stanislovu Stankevičiumi.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Į Inturkę – istorijos ir legendų, į Kačergus – pas žirgus!Tik Molėtų rajone, Inturkės apylinkėse, atgyja karalienės Bonos Sforzos legenda. Ką ji veikė šiose vietose? Ką, pasiklydusi tankiuose girios miškuose, žadėjo pastatyti?Inturkė žiemą ir vasarą vilioja svečius ir randa ką pasiūlyti. Apie tai mintimis dalijasi Inturkės seniūnė Almutė Navickienė, bibliotekininkė Onutė Cesiulienė, Bendrystės centro vadovė Vaida Bacenskaitė.Kačergų kaime įsikūrusioje Žirgų oazėje galima rasti atgaivą širdžiai ir protui. Šunys, katinai – gyvūnai tarsi iš pasakų pasailio. Žirgai mielai draugauja su žmonėmis, glaustosi, žaismingai baksnoja ir ragina žaisti. Su šiais patikimais žirgais galima leistis į pažintinius žygius po Labanoro regioninį parką.Žirgus prižiūri ir jais rūpinasi vilniečiai Ramunė ir Šarūnas Radavičiai.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Visos problemos, apie kurias šiandien kalbame, susiveda į vieną dalyką: negerbiame žmogaus. Norėčiau visiems palinkėti mokytis ir stengtis reikšti pagarbą vienas kitam. Man atrodo, šito mūsų visuomenėje labai trūksta“, – linki prof. dr. Halina Kobeckaitė.Senuosius metus palydėkime su viena mažiausių tautų pasaulyje – karaimais: Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininke Karina Firkavičiūte, verslininku Artūru Lavrinovičiumi su šeima ir tradicinių karaimų patiekalų kavinės savininke Ingrida Špakovskaja.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Pradėkime nuo savęs“, – visiems linki Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos vienuolė sesuo Irena.Kernavės ir Musninkų parapijų klebono kun. Mariaus Talučio atvirumas, empatija ir humoras – raktas į parapijiečių širdis ir ne tik... Belaukiant Šv. Kūčių vakaro, pokalbis su dvasininku ir vienuole neprailgs.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ramiai ir jaukiai laukti švenčių padės tradicinių šiaudinių sodų rišimas.Apsilankykime Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje, šiaudinių sodų karalystėje. Pokalbio prie stalo susėdo sodų rišėjos, muziejininkė Vida Sniečkuvienė ir asociacijos „Dangaus sodai“ vadovė Marija Liugienė.Apie Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus įkūrimą, renginius ir edukacijas pasakoja muziejininkas Arūnas Sniečkus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Netoli Molėtų, Videniškių kaime, galima aplankyti unikalų kultūros paveldo objektą – Videniškių bažnyčios ir Augustinų vienuolyno ansamblį. Vienuolynas – Molėtų krašto muziejaus padalinys, kuriame gyva ne tik istorija, bet vyksta parodos ir kiti renginiai, edukacijos.Ką mena Videniškių bažnyčios ir Augustinų vienuolyno sienos? Kokias edukacijas siūlo muziejininkai? Kokia Videniškių kaimo istorija?Laidoje mintimis dalijasi Molėtų krašto muziejaus direktorė Irma Balčiūnienė, muziejininkės Jolanta Slavinskienė, Kristina Degutienė bei Vindeniškių seniūnė Genovaitė Mozūrienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Striukų kaime sodybą turi Gediminas Ališauskas. Ne tik duona gyvas ūkininkas. Senelio žemėje įkūrė unikalų akmenų parką, į kurį traukia ekskursijos iš Lietuvos ir užsienio.Linkuva – dar vienas urbanistikos paminklas Pakruojo rajone. Linkuviai stengiasi, miestą garsina renginiais bei festivaliais.Apsilankę Linkuvos kultūros centre susipažinsime su jaunimo muzikos grupe „Septima“ ir jos vadovu Kęstučiu Meiliūnų. Apie renginius ir kultūros veiklas pasakos Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas.Linkuvos gimnazijos muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė pasidalys mintimis apie miesto istoriją ir šiandieną.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pakruojo rajonas didžiuojasi miesteliais – urbanistikos paminklais. Šį kartą keliausime į Žeimelį, kuriame kelis šimtmečius sugyveno keturios konfesijos: katalikai, evangelikai-liuteronai, sentikiai ir žydai.Žeimelį garsina fizikos ir chemijos pasaulyje žinomas mokslininkas Teodoras Grotusas, genijus, pralenkęs laiką.Žeimelyje veikia ne tik Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala“, bet ir senos technikos ir įvairių remonto įrankių.Apie Žeimelį pasakoja Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ vadovė Daiva Skrupskelytė. Su senos technikos ir įvairių remonto įrankių muziejaus eksponatais supažindina kolekcininkas, muziejaus įkūrėjas Juozas Grigaliūnas.Žeimelio bistro-kavinės savininkas Gediminas Smelevičius dalijasi mintimis, kaip pavyko miestelyje su kava išstumti alų.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Jeigu norite pajausti seną kaimo dvasią, apsilankykite Grabijoluose – etnografiniame vienos gatvės kaime.Abipus Neries. Su Grabijolų kaimu supažindina Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Neries regioninio parko grupės Patarėja Audronė Žičkutė ir archeologas, VU prof. Aleksiejus Luchtanas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kai norėsite pramogų ir rinksitės Elektrėnuose įsikūrusį vandens sporto ir pramogų uostą Wind Port, būtinai pravažiuosite Pastrėvį, kaimą, pro kurį veda vienintelis kelias į didžiausią Baltijos šalyse vandens batutų parką.Ar daug žinoti apie šį kaimą, seniūnijos centrą? Gal teko užsukti ir pabendrauti su vietiniais?Jei ne, siūlau susipažinti su Pastrėvio seniūnu Arūnu Kanapecku, kaimo istorijos puoselėtoja Laima Tidikiene, Pastrėvio bendruomenės pirmininke Viktorija Juknevičiene ir keramike Rasa Rakauskiene.Pastrėvys įsikūręs Elektrėnų savivaldybėje netoli Strėvos upės, pietinėje Elektrėnų marių pakrantėje. Likimas Pastrėviui buvo palankus, prasidėjus Elektrėnų jėgainės statybai, kaimo neužliejo vanduo.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Alytus žalias miestas, kurį supa miškai ir parkai. Nemunas, piliakalniai, ežerėliai su paplūdimiais sudaro kurortinio miesto įspūdį.Pasižvalgykime po Alytų su Alytaus turizmo informacijos centro direktore Lena Valentaite-Gudzinevičiene ir Alytaus miesto savivaldybės Apsaugos skyriaus vyriausiąja specialiste Ramune Zubre.Susipažinkime su gatvės pastatų sienų menininku Pijumi Šematulskiu ir Kavos kultūros namų įkūrėjais, kavinės „Kavos skveras“ savininkais Giedriumi ir Neringa Platūkiais.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kaip keičiasi Alytus, Lietuvos kultūros sostinė?Mintimis dalijasi Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė.Alytaus kraštotyros muziejaus parodos ir ekspozicijos. Pristato direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Daina Pledienė.Ekskursija po Alytaus miestą su muziejininku-istoriku Vilmantu Dunderiu ir Alytaus turizmo informacijos centro direktore Lena Valentaite-Gudzinevičiene.Senoje Alytaus sinagogoje įkurtame Audiovizualiųjų menų centre veikia Chaimo Soutine ir Amadeo Modigliani paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“. Apie centrą ir parodą pasakoja režisierius Arvydas Kinderis bei muziejininkė-konsultantė Lina Valaitytė.Archeologijos muziejaus ekspozicija „Kai sieloms neliko medžių“. Muziejininkai Artūras Balčiūnas, Rugilė Švirinaitė ir Karolis Zabita.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Vievyje gyvena pakelės, parubežio žmonės. Ir tuo viskas pasakyta. Mes esame tokie, kokie esame“, – sako buvusi istorijos mokytoja Romutė Lapinskienė.Vievis švenčia 500 m. jubiliejų. Vievis – Lietuvos mažoji kultūros sostinė. Gyventojai domisi Vievio istorija, džiaugiasi naujai pastatytu Vievio kultūros centru, paminklu Oginskių dinastijai atminti.Susitikime su Vievio kultūros puoselėtojais. Tai – suaugusiųjų dramos studijos „Vievio teatras“ režisierius Vytautas Mikalauskas ir aktorius Antanas Anskaitis bei Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Širvintoms reikia krašto muziejaus. „Mieste jis taptų dar vienu traukos centru“, – sako buvęs istorijos mokytojas, kraštotyrininkas Jonas Stankevičius.Medžio drožėjas Kęstutis Norušis kviečia pereiti „Briedžių taku“.Širvintų sporto centras atviras ne tik vietiniams, bet ir svečiams. Krepšinio treneris Martynas Kriaučiūnas džiaugiasi vaikais ir krepšinio sale, puikiomis sąlygomis treniruoti jaunąją kartą.Širvintų sporto centro direktorė Alina Zapolskienė vedžioja po naują baseiną. Širvintų rajono savivaldybės atstovė Eglė Piškinaitė, kineziterapeutė Lina Baltrukovičienė ir Trečiojo amžiaus universiteto dalyvės Levutė Vitienė bei Regina Baronienė mintimis dalijasi apie treniruotes senjorams, keliones ir besikeičiantį miestą.Gero maisto namų „Alkanas briedis“ savininkai Mykolas ir Ieva Lučiūnai kviečia į edukaciją: lauke keptas maistas ant žarijų.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Žmonės patys kuria aplinką, kuri traukia arba – ne. Musninkų bendruomenė ir aplinkinių vietovių gyventojai deda daug pastangų, kad vaikams ir jaunimui savo krašte būtų gera gyventi savo krašte, o išsimokslinę norėtų grįžti į gimtąsias vietas.Pokalbio Musninkų vaikų dienos centre „Aitvarai“ susirinko klebonas Marius Talutis, VU Teisės fakulteto doc. Gintautas Sakalauskas, centro vadovė Daiva Drazdauskienė, centro darbuotojas Andrius Baškatovas ir moksleivė Elizaveta Kaštaljanovaitė.Telefonu – su Čikagoje gyvenančia lietuve Marija Bareikaite-Remiene, nepailstama Musninkų mecenate.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Dzūkai – svetingi žmonės. Keliauti po Alytaus r. kviečia kultūros specialistė Laimutė Zavistauskienė.Kurnėnų perlas – „amerikoniška“ mokykla. Amerikos lietuvio Lauryno Radziukyno fundacija pakeitė kaimo vaikų gyvenimą.Balkūnų kaime galima aplankyti Antano Žmuizdzinavičiaus sodybą-muziejų. Klėtyje įengtas klojimo teatras, kuriame dar ir šiandien vyksta mėgėjų teatro festivalis „Kaimo liktarnia“.Totorių paveldas – mečetė Raižių kaime.Butrimonys išgyvena renesansą. Miestelio seniūnas Andrius Karlonas pasakoja apie vienintelę Lietuvoje trikampę aikštę, sūkurinį fontaną, žydų, totorių ir lietuvių paveldą, statomą Trijų tautų muziejų, supažindina su naujais verslais bei veiklomis.Kristina ir Vidmantas Marčiulynai atidarė krautuvėlę „Ateities rojus“. Vieta, į kurią mielai užsuka ne tik vietiniai, bet ir svečiai.Butrimonių pakraštyje Indrė ir Žygintas Senūtai įkūrė sodybos kepyklėlę „Žygindra“ ir kepa šakočius, vykdo edukacijas.Plasapninkų kaimo sodyba kvepia levandomis, rugine duonuke. Iš krosnies traukiamos dzūkiškos šiuškės svečius sodina prie stalo. Gera nuotaika pasirūpina Ina ir Petras Kaškonai.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kalvarijos krašto žmonės sako, kad buvusioje jotvingių žemėje kasmet derlius nuimamas du kartus. Pavasarį renkami akmenys, rudenį – ūkininkų išaugintos gėrybės.Lietuvos ir Lenkijos pasienyje įsikūręs Liubavo kaimas traukia ne tik svečius, bet ir vietinius. Istorija, gamta ir žmonės nepalieka abejingų. Keliauti po Liubavą ir jo apylinkes kviečia gidė Asta Jankeliūnienė ir Kalvarijos gyventojai. Kodėl vietiniai nori pažinti Liubavą?Kalvarijos krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Alvydas Totoris primena Liubavo istoriją. Apie poreikį keliauti ir pažinti kraštą mintimis dalijasi Kalvarijos viešosios bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė.Keramikas, poetas Virgilijus Bespalovas su žmona Jūrate Liubave apsigyveno prieš metus. Kaip sekasi realizuoti kūrybines idėjas?Liubave svečiuosimės pas Gintą ir Rasą Baliulius, kurie Lietuvos ir Lenkijos pasienyje pradėjo auginti levandas ir edukuoti. Kodėl kalvotame lauke atsirado levandų žydėjimo Saulės laikrodis? „Levandų teRasa“ skiriama tiems, kas neturi galimybės nuvykti į Provansą.Kalvarijos krašto gyventojai kalvas vadina kalnais. Kodėl? Juodelių skardis, Kačergų ar Senosios bažnyčios kalnas akina sutikti, kad Sūduva – tikrai kalnuotas kraštas ir neigia mitą apie Suvalkijos lygumas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Sangrūda, Lietuvos mažoji kultūros sostinė, kviečia prisiminti buvusią Lietuvos–Lenkijos sieną. Senasis pasienio rokadinis kelias mena laikus, kai „Geležinė uždanga“ neleido patekti į Europą. Dar ir šiandien galima matyti spygliuotos vielos sienos fragmentus, stulpus.Į ekskursiją su ketrurračiu ir džipu palei pasienį kviečia Arvydas ir Asta Verbaliai su dukra Vaida iš Rūdninkų kaimo.Sangrūdoje poezijos vakarams ir susitikimams duris atvėrė Evaldo ir Nijolės Silickų sodyba.Angelė Bapkauskienė, Sangrūdos kultūrinių veiklų organizatorė, kviečia aplankyti Lietuvos mažąją kultūros sostinę.Istorikas Alvydas Totoris, Kalvarijos krašto muziejaus muziejininkas, supažindina su Kalvarijos istorijaVed. Jolanta Jurkūnienė

Lietuvos mažoji kultūros sostinė Sangrūda šiais metais ir švenčia, ir kuria planus ateičiai. Sangrūdiečiai bendradarbiauja su Punsko lietuviais ir puoselėja draugiškus santykius.Kalvarijos krašto muziejaus muziejininkas Alvydas Totoris primena Sangrūdos istoriją.Sangrūdos seniūnijoje pokalbio susirinko seniūnė Vilija Remeikienė, bendruomenės pirmininkė Vaida Skuolienė, bibliotekininkė Margarita Žardeckienė ir kultūrinių veiklų organizatorė Angelė Bapkauskienė.Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis mintimis dalijasi apie bendradarbiavimą ir šiltą bendravimą su Sangrūda.Sangrūdos parkas, bažnyčia, Sangrūdos gimnazijos muziejus. Tautodalininkas Saulius Čėsna, zakristijonas Juozas Kulpanas ir Sangrūdos gimnazijos muziejaus vadovė Rūta Pankienė.Sangrūdos ir Gazdų kaimai. Chašlama pagal Beną Markevičių, Danutės Grigutienės unikalaus pyrago receptas. Kaktusui abejingų nėra.Gazdų vandens malūnas, kriokliai ir šaltinis. Ramutė Sinkevičienė.Punskas, Ožkinių kaimas, pramogų ir poilsio centras „Šilainė“. Sandra Šuščevičienė.Po Sangrūdą ir Punską keliaujame su Angele Bapkauskiene, kultūrinių veiklų organizatore.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Istorikas, archeologas Žygimantas Buržinskas kviečia į Liškiavą, unikalų kaimą Dzūkijoje.Liškiavos architektūros paminklas – dominikonų vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Mintimis dalijasi kunigas iš Panevėžio Justas Jasėnas.Liškiavos retų ir vaistinių augalų kolekcija. Gamtininkas, kraštotyrininkas, rašytojas Henrikas Gudavičius.Skulptorius, keramikas Algimantas Kazlauskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Tadas Balaišis, Visagino automobilių klubo prezidentas, su komanda dalyvauja ir organizuoja automobilių ralį Visagine bei žada atgaivinti legendines varžybas.German Skripničenko vadovauja sporto įmonei „Kūno laboratorija“ ir skatina vaikus, jaunimą bei suaugusiuosius sportuoti.Visagine prie ežero įsikūręs kavos baras „Sava“ kviečia į kavos ir arbatos degustacijas, muzikinius vakarus.Mintimis dalijasi Artem Zarovkin ir Vladimir Potapov.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Mados muziejus Visagine pritrauktų svečių ir turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir pasaulio“, – sako mados istorikas Aleksandras Vasiljevas.Festivaliai ir renginiai Visagine.Visagino kultūros centro direktorius Audronis Imbrasas, kultūrinės veiklos skyriaus vadovė Larisa Podberiozkina ir „Visagino country 2022“ festivalio garbės prezidentė Elena Čekienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Dainavos šalis – didysis Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo mitas. Rašytojo memorialinis muziejus Subartonyse. Muziejininkė Laimutė Raugevičienė.Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“. Eglė Kašėtienė jaučia nuolatinį nerimą dėl dzūkiškų tradicijų, dzūkų kultūros ateities.Profesionalus muzikantas Nerijus Bakula sukūrė verslą ir Varėnoje turi maisto furgonėlį „Trys mėsininkai“. Kodėl toks pavadinimas? Akordeonistas, pedagogas sugeba derinti skirtingas veiklas. Varėnos slėnyje organizuoja pirmąjį profesionalios muzikos festivalį „Vasaros sonata“.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Dvasinė Dzūkijos sostinė – Merkinė. Ko semtis iš praeities? Kaip gaivinti Merkinę? Atsakymus žino Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas ir muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas.Dubysos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centras. Direktorių, fotografą Algimantą Černiauską labiausiai džiugina vaikai, kurie nuoširdžiai žavisi menininkų kūryba, gamta.Dailininkas, dekoratorius, renginių organizatorius Algimantas Rokas Černiauskas grįžo ir šaknis leidžia gimtinėje.Restorano „Dzūkinyčia“ vadovė Živilė Valukynienė derina tradicinius dzūkiškus ir modernios virtuvės patiekalais.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Gyventi su klausimais man yra turtinga“, – mintija etnokosmologas Gunaras Imantas Kakaras.Dangaus šviesulių stebyklos ir etnografinės sodybos vadovas bei įkūrėjas Jonas Vaiškūnas.Skudutiškio šventvietės kompleksas: paženklinti akmenys, stebuklingas šaltinis ir koplyčia. Apie sakralinę vietą pasakoja Rita Varatinskienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

SKAUTŲ SLĖNIS, vadovas Jonas Dragūnas.GYVATOS bendruomenė – pagarba žmogui ir žemei, Sigita Vaičiutė.Plaukimo meistras Vaidotas Gumbis atranda Kaišiadorių kraštą per ežerus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ar Molavėnai gali būti Pilėnų vieta? Gal jų vieta ant Ižiškių piliakalnio? Kokiais padavimais išsiskiria Ylių kalva, vadinama Armatkalniu?Pašešuvio kraštovaizdžio draustinis. Kodėl reikia saugoti natūralias pievas? Atsakymą žino Dubysos regioninio parko ekologas Vaidas Greičius.Kryžkalnyje įamžintos Lietuvos partizanų kovos.Su Keliautojo žinyno autoriais Vyteniu ir Junona Almonaičiais keliaujame po Nemakščių kraštą.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Nemakščiuose tikrai yra kas veikia. Galima su trenksmu ir muzika pasivažinėti aštuonračiu miestelio gatvėmis ir taip susipažinti su Lietuvos mažąja kultūros sostine.XX a. pradžioje Nemakščių bajoras Pšemislovas Neveravičius pirmasis pasaulyje sukūrė savaeigį vežimą. Po šimto metų Leonas Tamulevičius nusprendė atkurti aštuonratį ir įkurti muziejų.Su Keliautojo žinyno autoriais ir sudarytojais Vyteniu ir Junona Almonaičiais pasidairysime po Nemakščius. Ir kaip visada kelionėse laukia netikėti susitikimai! Šį kartą – su Nemakščių Švč. Trejybės parapijos klebonu Arūnu Bladžiumi.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Vaikystėje tėtis pasakojo apie mažą malūnėlį prie upelio, kurį pats sukonstravo. Ir aš apie tai pradėjau svajoti. Kadangi negalėjau statyti malūno prie upės, teko pačiam sukurti Gargažėlės upelį. Nesiliauju visiems kartojęs, kaip gera turėti svajonę. Tačiau svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi“, – mintija kalvis Juozas Kavaliauskas, Leipalingio kaime savo rankomis įkūręs veikiančią „Malūno kalvę“.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vasarokime ir atraskime Panevėžio rajoną!Panevėžio plėtros agentūros direktorė Monika Miniotaitė ir turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė garsina Panevėžio vardą ir akina keliauti po Panevėžio rajoną.Ožkų sostinėje Ramygaloje atkuriamos krašto tradicijos, amatai. Ramygalos klubui „Savos erdvės“ vadovauja dailės mokytoja, keramikos tautodailininkė Laima Kiškienė.Audronės ir Albino Kisielių sodyboje kepama ne tik duona ir pyragai. Jie įkūrė Duonos kelio skulptūrų parką, rengia Duonos šventes, edukacijas. „Radviliškių kaimo kepyklos“ pavadinimas mena išnykusį kaimą.Mažame Krekenavos miestelio centre atidarytas šeimos restoranėlis Laimė kartu laukia ne tik vietinių, bet ir svečių. Rasa Marozienė ir trys jos dukros stačiai konkuruoja su didmiesčiais ir stebina patiekalų įvairove, sveiku maistu bei vakariniais renginiais.Ustronės vienkiemyje verta aplankyti Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejų. Muziejininkas Audrius Daukša visada pasitinka su muzika ir daina.Upytėje, linų ir legendų krašte, susipažinti su tradiciniais amatais kviečia Upytės tradicinių amatų centras. Edukatorė Vilija Petkūnienė pristato tautodailininkus ir kviečia užsukti į kalvę pas Vygintą ir Rolandą Jakubonius, audėją ir juostų pynėją Ireną Vilienę.Apie Bistrampolio dvarą ir jo ūkį pasakoja Kristina Kriugiškienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ar žinote, kad Ukmergės gatvėmis vaikšto dar neparašytas bestseleris?Tai – mišrių kovų menų meistras Teodoras Aukštuolis! Iš pažiūros, grėsmingas kovotojas, šiltas, draugiškas ir simpatiškas žmogus. Augina bites, visiems dovanoja medų, o laisvalaikį leidžia keliaudamas motociklu.Ukmergės sporto centras apima daugelį sporto šakų. „Šilo“ gimnazijoje šachmatų trenerė Virginija Savickienė ugdo jaunuosius šachmatininkus.Ukmergės neįgaliųjų sporto klubui „Vilkmergė“ vadovauja žinomas Ukmergės krepšinio sporto klubo „Olimpas“ vadovas Nerijus Vasiliauskas. Jo siekis – sportą jungti su kultūra.Ukmergės sporto centro direktorius Vitalijus Martikonis žada permainų stadione.Ukmergės fabrikų kroso taurės įkūrėjai ir dalyviai dalijasi mintimis apie rengiamas varžybas visai Lietuvai. Tai – Jolanta Kuprionienė, Sandra Sokolnikovaitė, Žilvinas Maleronka, Lukas Daujotas ir Laurynas Bačiulis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Keliaukime po Kaišiadorių rajoną ir atraskime įvairių tikėjimų bendruomenes! Kelią rodo gidas Juozas Sindaravičius.Kaip gyvena vaišnavai Šventojo vardo vienuolyne Paltininkų kaime?Su aplinka, senų karvių prieglauda ir vienuoliais supažindina Gediminas Bukanas.Guronių kaime pasivaikščiokime po Rožinio slėpinių parką, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Rekolekcijų namuose vienuolė sesuo Milda papasakos apie rožinių ekspoziciją. Pasilabinsime su Žaslių parapijos klebonu kunigu Algiu Ananiu.Susipažinti su senovės baltų tikėjimo tradicijomis į Dovainonių kaimą kviečia „Saulės vartų“ bendruomenės vaidilė Audronė Jotkonė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kodėl Leipalingis tapo Lietuvos mažąja kultūros sostine? Kokiais renginiais vilios svečius užsukti į istorinį miestelį?Leipalingio miestelio bendruomenės pirmininkė Žaneta Krivonienė ir Leipalingio laisvalaikio salės vadovė Rimantė Černiauskaitė-Kėrienė pasakoja apie Leipalingio dvare organizuojamas jotvingių šventes, edukacijas.Ką unikalaus galima pamatyti Leipalingio progimnazijos Algirdo Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejuje? Su ekspozicijomis supažindina muziejaus vedėja Laima Žukauskaitė.Marija Galvanauskienė, Leipalingio ragana, iš laikraščių pina širdžiai mielus namų apyvokos reikmenis, aktyviai dalyvauja renginiuose.Gera grįžti į vaikystę! Ūkininkas Antanas Vailionis gyvena Taikūnų kaime, netoli Veisiejų. Sodyboje „Silvestro dvaras“ rengia žygius į plėšikų girią.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kviečia „Skambantis Kavarskas“. Lietuvos mažoji kultūros sostinė žada nustebinti Joninėmis prie stebuklingo Šv. Jono šaltinio. Pradžiuginti svečius kultūriniais renginiais ruošiasi Kavarsko namų bendruomenė, kurios pirmininkas klebonas kunigas dr. Nerijus Vyšniauskas.Ką slepia Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių parapijos?Kavarsko seniūnė Šarūnė Kalibataitė primena Kavarsko, Žvirblėnų ir Pienionių dvaro istoriją.Seniūnaitis Algirdas Gansiniauskas pasakoja apie tvenkinį, kuriame plauko vaivorykštiniai upėtakiai.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Angelų pieva“ Utenoje ir Ruklių kaime. Kas tie angelai? Mintimis dalijasi kunigas Saulius Kalvaitis.Ką galima nuveikti Juknėnų kaime? Į klausimą atsako Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkė Rimanta Gaidienė.Lėlės ir lapės Gimžiškių kaimo sodyboje. Su tautodailininkės Editos Kušleikienės kūryba galima susipažinti socialiniame tinkle „Facebook“. Lapių kolekcija – sodyboje.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kas lėmė, kad Užpaliuose iki šiol gyvena laisvos dvasios žmonės?Miestelio istoriją pasakoja Giedrius Indrašius.Lankytojams duris atvėrė Užpalių dvaro oficinoje įkurtas muziejus. Dvaro kamenyčią naujam gyvenimui prikėlė ūkininkė Viktorija Jovarienė. Viena pirmųjų Lietuvoje žirgininkių moterų, Sartų lenktynių žirgų vadeliotoja nusprendė didžiąją dalį ekspozicijų skirti žirgininkystei. Jau dabar galima aplankyti šimto abrūsų menę, dalyvauti įvairiuose renginiuose, edukacijose. Užsukime pas legendinę Užpalių moterį ir jos dukrą Eglę Jovaraitę.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kas ant medinės ližės pasodino bajorą? Kodėl bijota triukšmingos Šubravcų draugijos? Visi atsakymai – Jašiūnų Balinskių dvaro sodybos rūmuose įkurtame muziejuje. Pasakoja vedėjas Kazimiež Karpič.Neatrastoji Dzūkija. Etnografinė kaimo sodyba ir senovės rakandų muziejus Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Šeimininkai Elena ir Andrius Virzinkevičiai.Šalčininkuose vaikinai susibūrė į muzikos grupę „Strange but Capable“. Ryčardas Bobin, Vladimir Solovjov, Daniel Petruškevič.Jaunieji futbolininkai Nikita Leontjev, Edvin Traškov ir Šalčininkų futbolo klubo „Ketera“ treneris Jonas Petrauskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kas yra „Slemas su ragais“? Gal mėgstate senovines fotografijas ir norite patys patekti į objektyvą? Pats laikas apsilankyti Tauragės krašto muziejuje „Santaka“.Kultūros lauko multifunkcionierė Renata Karvelis į Tauragę atnešė slemą, iniciavo kūrybos žurnalą „Slemas su ragais“ bei varžybas.Fotografas Juozas Petkevičius fotografuoja senoviniu būdu ir visus sendina dvidešimčia metų.Kodėl panevėžietė fotomenininkė Liucija Karalienė fotografuoja savo kūną.Poetas Eugenijus Šaltis ir kartų kaita.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Tauragės gospel choras „Gloria“ džiugina vietinius bei svečius. Rasa Levickaitė-Šerpytienė prieš gerą dešimtmetį surinko bendraminčių būrį, paruošė krikščioniškos muzikos repertuarą ir pradėjo koncertuoti. Šiandien renkamas lėšas skiria karo pabėgėliams iš Ukrainos remti.Audronis Skurvydas, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ muziejininkas-restauratorius, atveria dirbtuvės duris.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pavasaris kviečia keliauti po Lietuvą, naujai ją atrasti ir sutikti daug įdomių žmonių.Su pažintiniais takais ir maršrutais galima susipažinti užsukus į Dubysos regioninio parko lankytojų centrą. Direktorius Vygantas Kylčauskas pasakoja apie Dubysos slėnio ypatumus.Kuo naudingi šaltalankiai? Venciūnų kaime šaltalankių ūkyje edukacijas veda Gediminas Radzevičius.Irina Žilinskienė kaimo turizmo sodybą Trakų rajone pavadino mamos Tamaros vardu. Moteris sako, kad dilgėlė yra „žaliasis auksas“ ir kuria inovatyvų produktą.Ovidijus Šova žavisi žirgais. Įsigijo laivą ir žada plaukioti Lietuvos ežerais. Jis save laiko laisvu žmogumi ir nesibodi naujovių, puoselėja kaimo turizmo sodybą „Amerika Aukštadvaryje“.Šalčininkų rajone lankytojus traukia istorinis Rūdninkų kaimas ir Rūdninkų giria. Apie bažnyčia pasakoja parapijos kunigas Vygintas Čiurinskas, o kraštotyrininkė Kristina Slavinska supažindina su kaimo istorija ir girios unikalumu.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vilniečiai ir svečiai mielai leidžia laisvalaikį Bernardinų sode. Ką žinome apie tvarkos darbus? Ar visas sodo paslaptis atskleidėme?Po Bernardinų sodą vaikštome su sodininke Kristina Narviliene.Kaip iš apleisto gamtos kampo sukurti gražų parką? Ką miškininkai veikia miesto parkuose? Kodėl apie miškininkystę reikia kalbėtis su vaikais ir tėvais?Po Žirmūnų parką Vilniaus mikrorajone vaikštome su miškininku Raimundu Ereminu.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kodėl Šiauliai vadinami Saulės miestu? Ką slepia senosios Šiaulių kapinės? Atsakymų į klausimus ieškosime su gidu Sauliumi Stasiūnu.Kurtuvėnų bažnyčios rūsiai ir legendos. Į šventovę užsukti kviečia Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos direktorius Rimvydas Tamulaitis.Puodžių sostinė Kuršėnai didžiuojasi unikalia dvaro sodyba ir gražėjančiu miestu. Su gide Lina Šukiene pasivaikščiosime centrinę aikštę, užsuksime į Kuršėnų dvaro sodybą, rankomis prisiliesime prie molio. Su edukacijomis supažindina Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė Birutė Poškienė bei tautodailininkai Marytė Janulienė ir Algimantas Tamašauskas.Apie Malonių Kelią mintimis dalijasi Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė bei „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Lietuva yra svarbių ir žinomų krikščioniškame pasaulyje piligrimystės vietų. Tai – Kryžių kalnas, Vilniaus Aušros vartai, Vilniaus arkikatedra, Šiluva, Dievo gailestingumo šventovė.Kas yra piligriminė kelionė? Ar dera piligrimystė su komercija ir pramogomis? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. Darius Liutikas.Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas pastebi, kad piligriminės kelionės dažnai palieka gilų įspūdį. Žmonės su kitais dalijasi savo išgyvenimais, nežinia, skausmu. Po tokių kelionių, praėjus kažkuriam laikui, susitikę apsikabina kaip broliai. Atsiradęs artumo ir atjautos jausmas neišnyksta.„Dvasinį gyvenimą reikia prižiūrėti kaip ir paprastą gyvenimą. Savo praeities nereikia bijoti. Svarbu, kas su mumis vyksta dabar...“, – mintimis dalijasi brolis Dovydas iš Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno ir pasakoja apie vienuolių benediktinų gyvenimo būdą Lietuvoje.Gidė Rūta Krencienė kviečia į naktinę ekskursiją po Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblį.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pagėgiai, buvusi maža Šiaurės Skalvos gyvenvietė, šiandien – savivaldybės centras, turintis unikalų architektūros paveldą. Po miestą pasivaikščioti kviečia Pagėgių krašto turizmo ir verslo informacijos centro vadovė Ilona Meirė.Pagėgių savivaldybės kultūros centre darbuojasi kūrybinga jaunų žmonių komanda. Kodėl Gintarė Plungytė ir Justinas Bartkus didmiestį iškeitė į Pagėgius? Kokią kūrybinę atgaivą randa direktorius Sigitas Kancevyčius.Paliekio dvaras duris atvėrė tiek Lekėčių bendruomenei, tiek renginiams, tiek svečiams. Kūrybiniais sumanymais dalijasi dvaro savininkas Arūnas Matusevičius.Čekauskų etnografijos muziejus Lekėčiuose. Jo įkūrėjas ir tradicinių amatų puoselėtojas Gintas Čekauskas. Jis vienintelis Lietuvoje tęsia senojo skiedrinės stogdengystės amato tradiciją.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vabalninko istoriniame name pristatoma ekspozicija, pasakojanti apie šviesius ir rūsčius miesto istorinius laikotarpius. Pristato Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriaus vedėja Vida Skujienė.Medžio drožėjas Vidas Jatulevičius sodyboje įkūrė privačią meno galeriją. Į Vabalninką traukia ekskursijos iš visos Lietuvos.Kirkilų pramogų parko įkūrėjams fantazijos netrūksta. Kokių pramogų galima tikėtis? Į šį klausimą atsako administratorė Karolina Brazdžionė.Šiaudiniai sodai, žvaigždės, eglutės žaisliukai, girliandos, vašku marginti margučiai liudija tautodailininkės Inijos Ambrozevičienės darbštumą, nagingumą ir kūrybiškumą. Raseinių r., Šiluvos sen., Bogušiškių kaime triūsia ūkininkė ir puoselėja tradicinius amatus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šeduviečiai ruošiasi turistų antplūdžiui. Intensyviai vyksta muziejaus po atviru dangumi „Dingęs štetlas“ statybos. Šeduvos žydų memorialinis fondas saugos ir skleis žydiškąją mažo Lietuvos miestelio istoriją.Su Šeduvos kultūros ir amatų centro režisiere Izolina Stanuliene vaikščiosime gatvėmis, menančiomis žydų bendruomenės gyvenimą. Prisiminimais dalysis Konstancija Goštautienė, vienintelė skaudžių įvykių liudininkė Šeduvos miškuose.„Šeduvos malūno“ direktorė Lina Daukšaitė ruošiasi priimti svečius ir mokosi košerinės žydų virtuvės paslapčių.Ukmergės senamiestis per karus stipriai nukentėjęs, kelis kartus degęs, XIX a. pabaigoje atstatytas. Šiandien senamiestis mena įvairių tautų gyvenimą. Kokius ženklus Ukmergės senamiesčio gatvėse paliko žydų bendruomenė?Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Apie Panevėžį galėčiau pasakoti be perstojo. Su daugeliu įvykių, jau tapusių legendomis, esu suaugęs. Kitą kartą ir pats kuriu istorijas“, – šmaikštauja žodžio kišenėje neieškantis Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.Su istoriku A. Astramsku pasivaikščiokime Panevėžio gatvėmis, sustokime prie pastatų, kurie liudija istorinių asmenybių gyvenimą bei kūrybą, užsukime į vieną kitą panevėžiečių pamėgtą vietą.Panevėžio lėlių vežimo teatre pasitinka direktorius Antanas Markuckis. Netikėtai užkluptas režisierius džiaugiasi jaunaisiais aktoriais, atvykusiais dirbti iš Ukrainos.Kavinės „Kranto 12“ savininkė Rūta Pavilonytė prisimena laikus, kai kūrėsi Panevėžio konservų fabrike. Šiandien sienos mena istorinį paveldą, jas puošia dailininko Vyganto Kosmausko grafikos darbai.Istorijos apie piktą poną Čičinską ir garsųjį Čičinsko kepsnį kelia šypsnį ir traukia lankytojus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Elektrėnai, ElektrėnaiČia dainuos naujakuriaiŠviečia naktį, šviečia dienąŠviečia naktį, šviečia dienąElektrėnų žiburiai.Elektrėnai – sporto, turizmo ir pramogų miestas. Elektrėnų sporto centro direktorius Alfredas Antanas Vainauskas supažindina su sporto treneriais. Tai – jachtklubo „Paseidonas“ vadovas Vaidas Bernotas, irklavimo treneris Ovidijus Manomaitis, dziudo treneris Ramūnas Žemaitaitis, vandensvydžio treneris Antonas Sugoniak. Apie Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklą ir Elektrėnų ledo rūmus pasakoja direktorius Valdas Škadauskas.Eugenija Purienė veda ekskursiją po Elektrėnus ir grąžina į 1966 metus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Galimybė susijungti Didžiajai ir Mažajai Lietuvai atsirado 1918 m., pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Lietuvos taryba, 1918 m. Vasario 16-osios aktu paskelbusi atkurianti nepriklausomą demokratinę valstybę, deklaravo, kad ji turėtų sujungti visas etnines lietuvių žemes.1918 m. lapkričio mėn. susikūrė Prūsų Lietuvos tautinė komisija, kuri 100 tūkstančių egzempliorių tiražu lietuvių ir vokiečių kalbomis lapkričio 16 d. išleido atsišaukimą „Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!“. Tai buvo pirmasis atsišaukimas, paskelbęs Mažosios Lietuvos gyventojų siekį susijungti su Didžiąja Lietuva.Vilkyškiuose atidarytas „Istorijos inkubatorius“ kviečia susipažinti su Pagėgių krašto istorija. Ilona Meirė, Pagėgių krašto turizmo ir verslo informacijos centro direktorė ir Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijos bibliotekininkė Laura Grodeckienė su moksleiviais pasakoja ir dalijasi įspūdžiais apie naują turizmo objektą Vilkyškių mieste.Panemunė, mažiausias miestas Lietuvoje. Prie karalienės Luizės tilto prie Nemuno I. Meirė primena Rytų Prūsijos istoriją, gyvenimą abiejose Nemuno pusėse, vilko vaikus.Bitėnai. Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus muziejus ir Mažosios Lietuvos paveikslų sodas-galerija po atviru dangumi. Direktorė Liudvika Burzdžiuvienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Nepraleiskite progos geriau pažinti Pakruojį, vėjo malūnų žemę.Miestą pristato Pakruojo gidas Algirdas Pilipauskas.Senoji Pakruojo gaisrinė renovuota ir kviečia lankytojus. Renata Budrienė ir Monika Ilgavičiūtė iš Pakruojo r. savivaldybės pasakoja apie pastato pritaikymą kultūros reikmėms.Pakruojo štetlą ir sinagogą pristato gidė Gitana Maasienė.Ekskursiją po Klovainių dolomito karjerą veda bendrovės „Klovainių skalda“ gen. direktorius Vitolis Urmonas.Apie naują automobilių trasą Klovainių dolomito karjere pasakoja Pakruojo automobilių sporto klubo prezidentas Audrius Kliminskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Aukštaitijos siaurasis geležinkelis – unikalus kultūros paveldo objektas. Panevėžio siauruko stotyje aplankysime riedmenų ekspoziciją ir depą, remonto dirbtuves. Apie vykdomas veiklas ir ateities planus pasakoja Aukštaitijos siaurojo geležinkelio direktorius dr. Darius Liutikas ir palydovė, ekskursijų vadovė Eglė Uldinskienė. „Mūsų tikslas tiek vietinius, tiek užsienio svečius supažindinti ne tik su siauruku, bet ir Anykščių bei Panevėžio regionais. Mes turime unikalią vėžę, daug kultūros paveldo pastatų, kurie neturėtų stovėti tušti“, – sako D. Liutikas.„Glasremis“, meninio stiklo studija Panevėžyje, lankytojus džiugina jau du dešimtmečius. Jos įkūrėjas dailininkas stiklininkas Remigijus Kriukas juokauja, kad turi priklausomybę nuo stiklo: „Galiu nemiegoti tris paras ir maudytis stiklinėje vonioje“. Nors pasaulį kamuoja sunkūs laikai, tačiau meninio stiklo studiją menininkui ir verslininkui pasisekė išsaugoti. R. Kriukas su žmona Indre ir ištikimais aukštos kvalifikacijos stiklapūčiais ir toliau gamina bei eksportuoja įvairių dydžių bei savitų formų stiklo gaminius, skulptūras. Laiko randa ir sau, unikalius autorinius darbus pristato tarptautinėse parodose, rengia stiklo, džiazo ir fotografijos meno šventes, kviečia lankytojus pamatyti, kaip rankomis formuojami stiklo gaminiai, gimsta unikalūs darbai ir patiems išmėginti kūrybines jėgas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Prisiminimai turi vertę. Tai supratau dar vaikystėje, klausydamas įvairių senelių pasakojimų. Seni daiktai man visada kėlė daug klausimų. Juk jie turi dvasią. Todėl norėjosi apie juos daugiau sužinoti, o žiniomis pasidalyti su kitais“, – sako Dovydas Žvinakis iš Verebiejų kaimo. Jis su tėvu buvo pirmieji Dzūkijoje rinkę krašto senovės techniką. Šiandien Dovydas su žmona Irma sodyboje rengia edukacijas, ekskursijas, supažindina su daiktų ir technikos istorija, leidžia lankytojams prisidėti prie restauravimo darbų. Jaunoji šeima atstatomą senolių sodybą pavadino „Praeities pavara“.Didžiasalio kaime „Augų ūkyje“ gyvenimas verda. Su kasdieniais kaimiškais rūpesčiais kviečia artimiau susipažinti Gražina Auguvienė su šeima. Sodyboje nuolat vyksta edukacijos. Tai moko spausti sūrius, tai karves melžti, pjauti rąstus... G. Auguvienė ne tik moka nudirbti visus ūkio darbus, bet ir dainą užtraukia.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Kelias – tai gyvenimas. Reikia eiti, eiti ir eiti... Eiti per lietų, speigą, audrą... Tik eidamas keliu supranti, ko iš tikrųjų reikia“, – mintimis dalijasi piligrimas Igoris Valuckas. Šeimos verslą turintys Kristina ir Igoris Valuckai po piligriminės kelionės Pakruojo r., Paliečių k, įsigijo sodybą ir įkūrė namus piligrimams. Šeimos projektą pavadino „Piligrimų saga“. Žada šalia pastatyti namą ir iš Marijampolės persikraustyti gyventi.Pakruojo r. Linkuvos parapijos klebonas kunigas Tomas Janavičius norėtų sulaukti bažnyčios remonto ir džiaugiasi besibaigiančiu vienuolyno restauravimu. Buvęs karmelitų vienuolynas bus pritaikytas bažnytinėms, kultūrinėms, švietimo, turizmo ir piligrimystės reikmėms.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kidulių dvaras be teatralizuotų šokių sunkiai įsivaizduojamas. Ir ne tik... Su XIX a. dvarų kultūra lankytojai supažindinami per edukacijas, pojūčių žaidimus, ekskursijas.Mintimis ir žiniomis dalijasi Kidulių istorijos metraštininkas, žurnalistas Vincas Kriščiūnas, Kidulių kultūros renginių organizatorė Milda Prūsaitytė, Kidulių dvaro istorinių šokių ir teataro studijos „Il ballo della luna“ meno vadovė ir režisierė Irma Svetlauskienė bei Kidulių jaunimo ekologinio klubo „Šerenta“ vadovė Inga Navlickienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pažinkime Radviliškį per sportą, muziką ir dailę. Atrasti miestą kitaip kviečia jaunimas.Radviliškis populiarina naują sporto šaką tekbolą ir pirmieji Lietuvoje rengia pirmąjį tekbolo čempionatą. „Mes norime, kad tekbolas paplistų plačiai Lietuvos miestų ir miestelių parkuose. Tiek svečiai, tiek gyventojai nesunkiai gali perprasti šio žaidimo taisykles, kuris primena furbolą ar stalo tenisą“, – mintimis dalijasi Lietuvos tekbolo federacijos viceprezidentas Lukas Arlauskas.Radviliškyje gimusi ir augusi verslą pradėjo Karolina Dumčiūtė ir įkūrė autorinių meno dirbinių studiją „Kur ta dovana“. „Man labai patinka mokyti vaikus. Aš juos gerai suprantu, jie – mane. Todėl visą laiką skiriu edukacijoms“, – atvirauja Karolina.Radviliškio technikos sporto klubo pirmininkas, sportininkas, treneris Viktoras Gusevas pakvietė Radviliškio jaunuolius žaisti motobolą. Nors tai tik pradžia, pavasarį Ukrainoje žada išmėginti jėgas. Radviliškio Lizdeikos gimnazijos moksleiviai mato motobolo perspektyvas Radviliškyje ir žada rimtai ruoštis varžyboms.Radviliškio kultūros centre studiją įsirengė muzikinės grupės „Ratai“ entuziastai. „Malonu groti, kai kartu dainuoja visa salė. Tačiau pataikauti nežadame ir per karantiną išmėginome naują muzikos stilių“, – sako vokalistas Gabrielius Verdingas ir grupės nariai Arnas Klevinskas bei Kristupas Miškinis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Prancūzų fotomenininkas Danas Hermouet ir projektų koordinatorė Vaida Andrijauskaitė drąsiai jungia pramonę, mokslą ir meną ir atskleidžia Panevėžį naujai. Panevėžio menų rezidencija yra ta vieta, kurioje laukiami visi, kas nebijo eksperimentuoti, nori daugiau sužinoti apie fotografijos kūrimo būdus. Kūrėjai puikiai išnaudoja pramonės galimybes. Aukštaitijos vandenų požeminiame vandens rezervuare surengė fotografijų parodą „Vandens veidai“ apie vandentiekininkų kasdienę būtį. Naują meno erdvę pristato Aukštaitijos vandenų darbuotojas Svajūnas Mikeška.Atgimė buvusi Panevėžio „Ekrano“ gamykla. Legendinės kineskopų gamyklos istorijos nugulė ant pastatų sienų. Buvusių darbuotojų akys ir garsinės istorijos liudija netolimą praeitį.Panevėžio regioniniame atviros prieigos STEAM centre su fotografijos kūrimo būdais supažindina fotomenininkas D. Hermouet. Vadovė Vaida Šiaučiūnė sako, kad centre puikiai dera mokslas su menu.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Žemaitijoje, kelio Tverai–Varniai atkarpoje, stūkso Lopaičių piliakalnis. Archeologiniai tyrinėjimai leidžia daryti prielaidą, kad dar prieš Lietuvos valstybės kūrimosi laikus šiose apylinkėse gyveno mažiausiai dvi didelės ir turtingos bendruomenės. Kermušės miškuose, ant Aitros upės kranto, aptikti galbūt buvusios šventvietės likučiai. Archeologiniai radiniai leidžia daryti prielaidą, kad prie Tverų kažkada buvęs vienas iš svarbiausių senųjų laikų Žemaitijos dvasinių centrų.Lopaičių piliakalnio paslaptis atskleidžia Irena Liškuvienė ir Lina Kerpauskaitė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Lėtasis turizmas – tai gyvenimo filosofija. Emocijos, pažinimas, nauji potyriai prisideda prie sveikesnio, kūrybingesnio gyvenimo. Vietinio turizmo ekspertė „Keliauk Lietuvoje“ Neringa Sutkaitytė sako, kad mes iki galo nesuprantame, kada ir kaip keliaujame lėtai.Leiskimės į kelionę po Dzūkijos kraštą. Prie kelio Alytus-Simnas stovi jau atnaujinta tarpukario Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla. Prisiminimais ir šiandiena dalijasi Alytaus rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Laimutė Zavistauskienė, Alytaus profesinio rengimo centro darbuotoja Živilė Šatienė, buvusi mokyklos direktorė Antanina Urmanavičienė, buvę mokiniai Bonifacas ir Saulius Valūnai, dr. Kazimieras Sventickas.Alytaus kraštotyros muziejuje atidaryta nauja ekspozicija „Sodziu Dzūkijon“. Pristato muziejininkas-edukatorius Giedrius Bernatavičius.Atokiau nuo Druskininkų ant Ratnyčėlės kranto menotyrininkė Aušra ir skulptorius Tauras Česnulevičiai kūrybos namuose „Druskos studija“ rodo, kaip iš druskos gimsta meno kūriniai.Naujas pastatas Druskininkuose „Tech Spa“ derinti darbą ir poilsį kviečia ne tik startuolius, kūrybinių dirbtuvių bei laisvai samdomų profesionalų bendruomenės narius, bet ir miesto svečius. Su erdvėmis supažindina Guoda Stašaitytė, Martynas Šukys ir Merūnas Jusys.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Semeliškės, vienas seniausių miestelių Lietuvoje – valstybės saugomas urbanistikos paminklas. Susipažinti su miestelio istorija, buvusiu getu ir partizanų atminties vietomis kviečia Semeliškių kultūros renginių organizatorė Silvija Niūniavaitė Bielskienė.Elektrėnus keičia jaunimas. Apie jų veiklas pasakoja Jaunimo iniciatyvų ir Jaunimo biurų įkūrėjai Deimantas Radiun, Silvija Vaškelytė bei Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys ir vyriausioji specialistė jaunimo koordinatorė Neringa Pulauskienė.Jaunimo centre pasitinka Gustė Degutytė, Kristina Vaiciukaitė, Dovilė Ignatavičiūtė, Asta Arbačiauskaitė Dijokienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Petrauskų ir Butkevičių sodybą galima rasti Šveicarijoje, Jonavos rajone. Netikėta, bet įspūdinga vietovė. Per valandą gali apsilankyti Londone, Paryžiuje, Venecijoje, Varšuvėlėje... Dumsiuose vasaras leidžiantis tapytojas, technikos mokslų daktaras, keliautojas prof. Pranas Butkevičius lankytojus kviečia į muziejų, kuriame supažindina ne tik su tėvo Prano Butkevičiaus tapybos, drožybos ekspozicija, bet ir savo kūryba.Juodosios keramikos puoselėtoja Skirmantė Bagdanskienė darbus degina vyro Alfonso sukonstruotoje krosnyje. Ilgi vakarai ant Nemuno kranto Pelekonių kaime, bendravimas su miško žvėriukais, paukščiais įkvepia menininkę kurti naujus darbus. Prienų r. Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius vertina keramikės darbus, kurie dažnai reprezentuoja Jiezną.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje atidaryta nauja paroda „Dingusio paveldo sugrįžimas“. Muziejininkė edukatorė Audronė Gečienė supažindina su unikaliu Žemaitijos dvarų kultūros židiniu, buvusia kunigaikščių Oginskių rezidencija.Rietavo savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorius Egidijus Gricius pristato jaunimo organizaciją „Progresas“ ir jų veiklas – Rietavo parke įrengtą diskgolfo žaidimą, skirtą tiek vietiniams, tiek svečiams. Pokalbyje dalyvauja Martyna Tulpinaitė, Simas Aleksandravičius, Irmantas Mikalauskas.Rietavo miškuose nuo žmonių akių slepiasi poilsiavietė, kurią rasti be savininkės atsiųstų koordinačių neįmanoma. Inga Jocė sukūrė „Miško rojų“, norintiems ramaus poilsio, medituoti.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Stakliškės mena senus laikus. Iš visos Lietuvos ir užsienio šalių ponios važiuodavo gydytis į Stakliškių kurortą, kuris garsėjo sūriomis šaltinio versmėmis.Antaveršės kaimą supa įstabus kraštovaizdis: Albinavos, Gelionių, Antaveršės duobės, Ustronės riedulynas, svarbūs mokslui gamtos objektai. Kultūrologė Rita Balsevičiūtė, Stakliškių seniūnė Nijolė Ivanovienė, tautodailininkas Martynas Breikštas ir Vilma Breikštienė.Antaveršio kaimo sodyboje kalvis Martynas Breikštas įrengė „Poškučio kalvę“ ir supažindina moksleivius su kalvystės amatu.Intuponių akmenis saugo valstybė. Kuo jie ypatingi?Vyšniūnų kaime Aidas Ajauskas siūlo pramogas mėgstantiems plaukti baidarėmis Verknės upe ir dažasvydį.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Tęsiame ekspediciją po Kaltinėnų apylinkes su istoriku Vyteniu Almonaičiu ir psichologe Junona Almonaitiene, „Keliautojo žinyno“ sudarytojais ir leidėjais, mokslininkais.Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija mena prezidentą ir jaunųjų partizanų kovas už laisvę. Istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė.Kutalių kaime gimė prezidentas Aleksandras Stulginskis. Pagrybį garsina Skuburkalnio piliakalnis ir kapinynas. Lauksargių kaime akį traukia iškilęs alkakalnis, nuo seno vadinamas Didžiąja Aušrine. Jo papėdėje teka stebuklingas Rotužės upelis. Dirgėlų ir Putvinskių kaimus žymi paminklinis akmuo vietos partizanams.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Keliaujame po Žemaitiją, Šilalės rajoną. Kaltinėnų miestelis švenčia 650-ies metų jubiliejų. Šia proga „Keliautojo žinyno“ sudarytojai ir leidėjai istorikas Vytenis Almonaitis ir psichologė Junona Almonaitienė pakvietė į ekspediciją po Kaltinėnus ir jų apylinkes. Mokslininkai norėjo patikslinti žinias, mes – atrasti!Ant Pilių piliakalnio, vietinių vadinamo Kepaluškalnio, išgersime rytinės kavos. Kaltinėnų parapijos kapinėse aplankysime Dionizo Poškos ir kitų žymių žmonių kapus. Pabendrausime su Kaltinėnų bažnyčios klebonu kunigu Narsučiu Petriku. Uždegsime žvakutę prie paminklo, skirto Kaltinėnų krašto partizanams.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vytogaloje rasime Stasio Girėno gimtinę, o Upynoje – liaudies amatų muziejų. Girdiškės kaime, vienintelėje Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje, nustebins unikalūs ąžuoliniai altoriai. Bijotuose apžiūrėsime pirmąjį senienų muziejų Lietuvoje, kurį įkūrė Dionizas Poška. Užsuksime į Pagramantį. Regioninio parko lankytojų centre sužinosime, kaip sudėlioti išvyką po Akmenos ir Jūros upių santakos kraštą pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis.Laidoje bendrausime su Stasio Girėno gimtinės muziejaus muziejininke Lina Gudeliūniene, Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos biologijos mokytoja Gražina Liutkiene bei moksleiviais, Pagramančio regioninio parko kultūrologe Lina Misiulyte ir administratore Rita Krompalciene, Upynos liaudies amatų etnografinio muziejaus muziejininke Regina Mickuviene, Girdiškės bažnyčios prižiūrėtoja Jadvyga Bambalaite, Dionizo Poškos Baublių muziejaus Bijotuose muziejininke Vaida Šegždiene bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Gal dar neragavote Zanavykijoje kepamo autentiško tradicinio raguolio? Gal neturite „gyvo raugo“? Gal nežinote, kaip kepama tradicinė ruginė duonutė? Ar pristygote žolininkystės žinių? Viską išgirsite ir išmoksite Lekėčių „Kulinarinio paveldo namuose“. Kviečia Lekėčių bendruomenės moterų klubo zanavykės Vaida Brazaitienė, Roma Mureikienė, Adelė Skeisgielienė, Elvyra Macevičienė ir Eglė Brazaitytė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Senojo kalvystės amato puoselėtojas Jonavoje Andrius Šukutis atveria dirbtuvės duris lankytojams. Namo kieme įrengęs kalvę su žaizdru ir priekalu stebina įrankių, kuriuos pats pasigamino, įrenginių gausa. Kai paima į rankas gitarą, uždainuoja bardas. Paklausus apie pomėgius, vardija buriavimą, keliones, aludarystę.Rima Draudvilienė įkvėpta Laukagailių kaimo Jonavos rajone kraštovaizdžio, Laukagailių piliakalnio, kitaip vadinamo Milžinų kalnu, nusprendė pasidalyti jaukiu gamtos kampeliu su šeimomis ir įkūrė „Laisvalaikio slėnį“. Vaikams apstu užsiėmimų, edukacijų, tėveliams ar seneliams – turiningo atokvėpio.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atvykus į Rūtos ir Česlovo Lukenskų sodybą Ukmergės rajone esantį Kultuvėnų kaimą, netikėta kaimiškoje teritorijoje rasti profesionalią galeriją, išgirsti šiuolaikinę muziką, poeziją, susitikti su postavangardo menininku Česlovu Lukensku. Su tradiciniais valgiais prie renginių, performansų prisijungia biochemikė Rūta Lukenskienė.Siesikų pilis yra viena ankstyviausių ir mistiškiausių renesansinių statinių Lietuvoje. Bet ne dėl tragiškų meilės legendų Ukmergės kraštotyros muziejaus Siesikų pilies skyriaus vadovas Audrys Matulaitis kviečia užsukti į dvarą.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kas nenorėtų nors kartą gyvenime pasivažinėti specialiai įrengtu ekstremaliu ruožu su „Monster Truck“? Pasimokyti važiuoti sudėtingoje trasoje? „Moto Auto Parko“ įkūrėjas Lukas Perminas sako, kad ciniškai nusiteikusių pramogautojų nelaukia. Nuotykiu ir adrenalinu reikia džiaugtis! Pikapo „Dodge“ pagrindu pagamintas visureigis, kurio aukštis siekia apie 4 metrus, abejingų nepalieka.Trakų rajone yra ir daugiau pramogų. Pavyzdžiui, „Ąžuolynės“ pramogų ir poilsio parkas. Krakių viensėdyje gyvenantiems tėvui ir sūnui Vytautams Skirkoms fantazijos netrūksta. Medžiuose įrengtos trasos laipioti, lynai nusileidimui, kabantys tiltai, nardyklos, sūpuoklės, pavėsinės – viską sunku paminėti. Tarp šimtamečių ąžuolų gerai laiką leidžia aktyvų ir pasyvų poilsį vertinančios šeimos.Pasiperti senovinėje dūminėje pirtyje norinčiųjų netrūksta. Karolis Mikučionis iš senelio paveldėjo sodybą ir ūkį. Be pirties, į edukacijas apie ūkio padargus ir pasibuvimą su avimis kviečiami vaikai. Prie Vilkokšnio ežero prasideda maršrutas su baidarėmis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Veliuona – Lietuvos mažoji kultūros sostinė. Muziejininkas Gediminas Klangauskas veda ekskursiją po miestelį.Veliuonos kultūros centro edukacijas pristato Romarika Pikelienė, Lina Lukošienė, Reda Mačėnienė.Duris lankytojams atvėrė restauruotas Raudonės malūnas, kurį prižiūri Stasys Balsevičius.Panemunės pilyje veikia naujos Vilniaus dailės akademijos parodos.Arūno ir Lenos Rakšnaičių žirgynas Kartupėnų kaime.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Industrinis turizmas populiarėja visame pasaulyje. Žmonės ieško naujų, unikalių patirčių. Ilgai galvojome, kaip, turizmo prasme, apibūdinti Panevėžį. Atsigręžėme į senąją pramonę“, – sako turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė.Kūrėjams Vaidai Andrijauskaitei ir prancūzui Danui Hermouet pramoninės erdvės yra ne tik vieta, kurioje jie eksponuoja savo darbus, bet ir įkvėpimo šaltinis. Pavyzdžiui, fotografijų parodą „Vandens veidas“ menininkai iškabino po žeme esančiame ir nenaudojamame „Aukštaitijos vandenų“ rezervuare, kuriame tvyro ypatinga ir galerijai neįprasta atmosfera. Menininkai rodo nematomą vandentiekio darbuotojų gyvenimą ir kviečia panevėžiečius atrasti naują erdvę.Kitas Vaidos ir Dano projektas – „Dabarties ekranas“. Panevėžyje veikusios įmonės “Ekranas“ teritorijoje dalis pastatų sienų pasipuoš freskomis. Fotografijose atsiskleis ne gamyklos, o kažkada joje dirbusių žmonių istorijos.Pirmą kartą Panevėžyje reziduosiantis prancūzų fotomenininkas sujungs mokslą, pramonę ir meną. D. Hermouet  vystys alternatyvius metodus kurti fotografijas. Jis naudos miesto pramonės įmonių produkciją: lino atraižas, stiklą, krakmolą, varškę. Fotomenininkas Panevėžyje dalysis savo patirtimi ir kūrybos procesu su miesto bendruomene, vietos menininkais, jaunimu.Svajūnas Mikeška, „Aukštaitijos vandenų“ darbuotojas, pritaria minčiai, kad vis daugiau pramonės įmonių atvertų duris kultūrai.Apie savo veiklas pasakos bendrovės „Panevėžio stiklas“ gen. direktorius Gintaras Petrauskas, buvusio mėsos kombinato valgyklos savininkė Zita Tolvaišienė ir aludarė Asta Briedienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pirmasis neolito laikais gyvenęs biržietis rastas prieš kelerius metus. Šį kartą rcheologai pirmą kartą atkasė senąjį Radvilų miestą: „Gera kėdainiškiams, vaikšto ir rodo ranka į išlikusį kultūros paveldą. Mes Biržuose galime tik kojomis belsti į žemę, nes visas paveldas yra po žeme“, – apgailestauja istorikas, archeologas, paminklosaugininkas Dalius Mikelionis.Pasivaikščiokime po Biržus, pasidairykime po archeologų atkastą daugiasluoksnį kultūrinį klodą, pavažiuokime iki Astravo dvaro ir susipažinkime su keturiais Biržų miesto istoriniais veidais pagal D. Mikelionį.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Su Lietuvos partizaninių kovų istorijos klubu „Miško broliai“ laiką smagiai leidžia tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Karinės pramogos, edukacijos, stovyklos, ekskursijos ir laisvalaikis Kopūstėlių kaime, Ukmergės rajone, nepalieka abejingų.Klubą „Miško broliai“ su bendraminčiais įkūrė iš užsienio grįžęs Artūras Grigucevičius. Airijoje įgytas žinias ir patirtį aistringai perduoda jaunajai kartai, skatina pažinti Lietuvos laisvės kovų istoriją.Vandenlenčių pramogų parkas Ukmergėje sulaukia vis daugiau lankytojų. Darius ir Gintarė Rinkevičiai, vandens parko įkūrėjai, nesigali grįžę gyventi į Ukmergę.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kaišiadorių krašte yra 12 bažnyčių su skirtingomis istorijomis. Į sakralinę kelionę kviečia Kaišiadorių turizmo ir verslo informacinio centro turizmo vadybininkas, gidas Aurelijus Balčiūnas.Gegužinės kaimas. Pasakoja Kaišiadorių rajono savivaldybės istorinės atminties įamžinimo komisijos pirmininkė Rugilė Grendaitė.Paparčių kaimas. Dominikonų vienuolyno ansamblio išlikę vartai ir koplyčia yra architektūrinis ir archeologinis paveldo objektas. Mintimis dalijasi Paparčių bendruomenės „Viltija“ pirmininkė, restauratorė Audronė Neniškienė.Palomenės kaimas. Klebonas Algirdas Akelaitis aptarnauja tris kaimo parapijas – Palomenės, Gegužinės ir Krivonių, kiekviena turi savo unikalią istoriją.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šiauliai – pramoninės inžinerijos miestas. Todėl neatsitiktinai duris atveria šimtametės pramonės įmonės ir kviečia susipažinti su jų istorija, vykdoma veikla.Saldainių fabrikas „Rūta“ mena laikus, kai Antanas Gricevičius nedideliame mediniame name Šiauliuose įrengė karamelės virimo katilą ir su žmona Juzefa tapo pirmaisiais dirbtuvėlės darbininkais. Norėdamas pabrėžti dirbtuvėlės lietuviškumą, A. Gricevičius pavadino ją tautinio augalo rūtos vardu. Vėliau valdymą perėmė sūnus Algirdas Glodas. „Rūtos“ fabriko istorija prisimena dabartinis direktorius Rolandas Pridotkas ir A. Gricevičiaus proanūkis Rimantas Gluodas, gamybos direktorius. „Rūtos“ fabrike nuo 2012 metų veikia Šokolado muziejus, kurį pristato gidė Meilutė Šimaitė.Šiaulių miesto simbolis – senoji „Valerijono“ vaistinė, kuriai vadovauja Almyra Girdenienė.Apie Chaimo Frenkelio vilos išskirtinumą ir unikalumą pasakoja Šiaulių Aušros muziejaus gidas Laurynas Giedrimas.Bendrovės „Gubernijos“ gen. direktorius Algirdas Čiburys pasakoja apie tradicinės giros gamybą. Aludaris Artūras Perednis pristato valstybės saugomą renovuotą Gubernijos dvaro pastatą, kuriame žadama įkurti arba lankytojų centrą, arba muziejų.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Jurbarko istorija – liūdna, žinant, kad per karą buvo nužudyti beveik visi miesto žydai ir dalis lietuvių. Tačiau šis paminklas – ne Holokaustui. Marmure įkūnyta idėja, kad dvi skirtingos kultūros gali gyventi drauge, ir tai įrodė istorija. Tai paminklas istorijai ir žmonėms“, – apie Sinagogų aikštės memorialą Jurbarke mintimis dalijosi skulptorius Dovydas Zundelovičius.Jurbarko krašto gidė Nijolė Paulikienė kviečia pasivaikščioti po senamiestį Kauno gatve.Edukacijos – skulptoriaus Vinco Grybo memorialiniame muziejuje. Įspūdžiais dalijasi muziejininkė edukatorė Gabija Viduolytė, neformaliojo švietimo mokytoja Ilona Viltrakienė iš Vilkaviškio ir jaunuoliai.Į ekskursijas kviečia Jurbarko mažųjų laivelių prieplaukos pramoginio laivo „Lyra“ kapitonas Vincas Alminas.Apie kulinarinio paveldo edukacijas kaimo turizmo sodyboje „Jurodis“ pasakoja šeimininkė Kristina Vančienė.Jurbarko turizmo ir verslo centro direktorė Gaiva Mačiulaitienė bei turizmo vadybininkė Erika Stanaitienė kviečia apsilankyti Jurbarke.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Pagaliau Ignalinoje atskyrėme kultūrą nuo sporto“, – džiaugiasi Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas.„Ignalinoje sniegas iškrenta anksčiausiai ir laikosi ilgiausiai. Kai Lietuvoje pradeda žydėti gėlės, Ignalinoje dar galima slidinėti“, – pastebi Ignalinos rajono turizmo ir informacijos centro direktorė Marija Garejeva.Šį vasaros sezoną verslas susivienijo su vietos gyventojais ir siūlo įvairiausių pramogų, nemokamų edukacijų. Aukštaitijos verslo centre Palūšėje įsikūrė „Žvejo krantas“. Vaidotas Petronis.Ignalinai švenčia 155-ąjį gimtadienį. Susipažinti su Ignalinos krašto istorija kviečia Ignalinos krašto muziejaus direktorė Renata Veličkienė.Senovinės bitininkystė muziejus Stripeikių kaime siūlo edukacijas ir ramų poilsį tarp bičių. Direktorė Danutė Indrašienė.Kodėl Palūšės bažnyčia traukia lankytojus? Klierikas Robertas Baranovskij ir zakristijonas Paulius Urbonas žino atsakymą.Palūšėje atsirado nauji skandinaviško tipo nameliai, atidaromas restoranas, Palūšės valtinėje vyksta renginiai. „Palūšės kopa“ – renginių organizatoriaus ir muzikanto Algirdo Barniškio-Blėkos sumanymas.Ar galima gyventi prie ežerų ir negalvoti apie vandens pramogas. Jaunieji verslininkai Jonas Klimontas ir Karolina Vaitkevičiūtė gerai supranta, ko vasarą reikia poilsiautojams. Taip radosi „Pramogų epidemija“.Fernandas Juchnevičius mokytojauja, o vasaras leidžia Ignalinos paplūdimyje prie Gavio ežero: „Atsibodo picos, burgeriai, kebabai“, – sako badmintono treneris, įkūręs „Ferdžio blyninę“.Ceikinių kaimas – tikras atradimas. Kultūros centre Laima Mikalkienė ir Ema Trapikienė moko lieti žvakes ir rišti lėlytes.Ved. Jolanta Jurkūnienė-

„Kadangi esu Lietuvos turizmo entuziastas, visada kviečiu keliauti ir išsamiau tyrinėti savo šalį. Ši vasara palanki Lietuvai pažinti, nes ne visos užsienio šalys atsivers keliautojams“, – mintimis dalijasi Mato Šalčiaus premijos laureatas, keliautojas, fotografas Vytautas Kandrotas.Raudondvario bažnyčios klebonas dekanas mons. Augustinas Paulauskas sako, kad pažintį su Raudondvariu reikia pradėti nuo bažnyčios.Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė pabrėžia, kad pažinti dvarą ir jo istoriją galima per edukacijas. Visada laukiamos šeimos su vaikais.Vilkijos parke pastatyta nauja Louiso Armstrongo vardo scena kvies į koncertus. „Litvakai iš Vilkijos užaugino žinomą visame pasaulyje džiazo atlikėją Louisą Armstrongą. Tuo mes pasinaudojome ir šiandien – ant Nemuno kranto turime puikią sceną, kurioje skambės muzika“, – sako Vilkijos seniūnas Kazys Bačėnas.Motorinis keltas „Vilkynė“ ir toliau tarnauja tiek vietiniams, tiek svečiams.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Tauragė nėra toks didelis rajonas, kad galėtų pakeisti pasaulį. Tačiau pakankamai didelis, kad galėtų parodyti pavyzdį“, – sako Tauragės rajono savivaldybės meras Dovydas Kaminskas.Tauragės krašte vyksta pokyčiai. Jis keičiasi ir jaunėja. Judėjimas „Aktyvi Tauragė“ jungia entuziastus, kurie neabejingi savo kraštui, ir siūlo per pėsčiųjų žygius, plaukimą baidarėmis, sportą atrasti Tauragę ir jos apylinkes. Apie veiklą pasakoja Indrė Macijauskaitė, Gediminas Ramoška, Povilas Poška ir Simas Gaurilka.Nakvynės nameliai medžiuose, sudėtingos trasos medžių viršūnėmis, pojūčių takas, rankomis pastatyta pilis su požemiais ir muziejumi, ekstremalūs pojūčiai ir pramogos didžiausiame Žemaitijoje Taurų nuotykių parke. Pokalbis su parko įkūrėju Antanu Venckumi.„Liberty Beach“ vandenlenčių parkas Tauragėje traukia lankytojus ne tik dėl paplūdimio ar terasos, kultūrinių ar pramoginių renginių. Gėlo vandens telkiniuose galima užsiimti vandens sportu. Tuo pasirūpino parko įkūrėjai, sportininkai: ledo ritulininkas Donatas Dirginčius ir tenisininkas Vytautas Remeikis. Jie sako: „Norim ne tik visą laiką imti, bet ir kažką duoti. Kviečiame jaunimą grįžti į Tauragę“.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Molėtų rajone gyvena išradingi žmonės. Pavyzdžiui, Inketrių kaimo sodyboje įsikūrę Jonas ir Julija Mikloviai džiugina skrydžiu ir sklandymu parasparniais bei jodinėjimu žirgais, žygiais ir nestandartinėmis pramogomis. Padirbėti sodyboje kviečia savanorius.Žibėčių kaimo bendruomenė stebina ne tik gyvenimo būdų, tradiciniais renginiais, bet ir asamblėjomis, seminarais, paskaitomis. Dr. Jonas Satkūnas sodyboje įkūrė net du muziejus, kuriuose eksponuoja archeologinius radinius ne tik iš apylinkių, bet ir tolimųjų kraštų. Geologui saugoti senus daiktus bei radinius patiki tiek vietiniai, tiek archeologai-mėgėjai. Jonas Satkūnas su žmona Indre Satkūniene parašė knygą apie Žibėčių kaimą bei jo apylinkes. Tačiau jos išleisti neskuba, nes randasi vis naujų istorijos ar gamtos faktų.Verslininkas Romualdas Spulis Druskininkuose įkūrė Šakočių muziejų, o Molėtų rajone, Mindūnų kaime – Mindūnų kempingą.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Molėtiškiai vasarotojus pasitinka su geromis žiniomis. Mintimis dalijasi Molėtų meras Saulius Jauneika ir mero patarėjas Valentinas Stundys.Lankytojams duris atvėrė Molėtų technikos muziejus. Ekspozicijas pristato muziejaus savininkas Imantas Mekas ir gidas Ričardas Žičkus.Molėtų aeroklubo „Dangaus virusas“ vadovas Aidas Mozūra sklando ne tik parasparniais, motoskraidyklėmis, bet ir savos gamybos lėktuvu. Butėnų kaime pokalbio susirinko tėvas Stasys Mozūra ir sesuo Rita Rinkevičienė.Bebrusų kaime įsikūręs tradicinių amatų centras „Meniškas kaimas“ siekia išsaugoti ir populiarinti tradicinę juodąją keramiką. Centre dirbantys kultūrininkai kasmet rengia edukacines programas, juodosios keramikos seminarus, kūrybines stovyklas vaikams. Kaimo bendruomenės pirmininkė Lina Dieninė akina visus vietinius prisidėti prie kūrybinės veiklos. Muzikos mokytoja Rūta Vekerotienė veda edukacijas. Kęstutis Šeškauskas priima svečius Šaukšteliškių kaime įsikūrusioje „Įlankos sodyboje“.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Į Zyplių dvare įsikūrusį restoraną „Kuchmistrai“ traukia gurmanai iš visos Lietuvos. Maga paragauti Lietuvos didikų patiekalų. Virtuvės šefas, kuchmistras Artūras Rakauskas atkuria patiekalus pagal senąją Lietuvos, Lenkijos dvarų didikų virtuvę, savaip interpretuodamas receptūrą. Skoniai daugeliui pamalonina gomurį. Per degustaciją patiektas fazanas su kadagių uogų padažu ir kitais ingredientais nepaliko abejingų didikų virtuvei.Gardžiai pavalgius galima poniškai atsipūsti neseniai duris lankytojams atvėrusiame viešbutyje „Zyplių dvaro oficina“. Jame puikiai dera išmaniosios technologijos su pagarbiai išsaugota autentika. Prie įrangos darbų prisidėjo bendrovės „Gulbelė“ vadybininkas Redas Miškinis.Verslininkas Arūnas Tarnauskas, bendrovės „Gulbelė“ vadovas, didžiuojasi išugdęs jaunų žmonių komandą, kuriai patikėjo viešbutį ir restoraną. Už viešbutį ir restoraną „Kuchmistrai“ atsakinga Jolita Briedė, už virtuvę – kuchmistras Artūras Rakauskas.Svečius pasiruošęs priimti Lukšių kultūros centras įsikūręs Zyplių dvaro centriniuose rūmuose. Direktorė Daiva Bukštienė mintimis dalijasi apie centre vykdomą meninę, kultūrinę, turistinę veiklą.Lukšių kultūros centro renginių organizatorė Inesa Bagdanavičienė svečiams pristato Zyplių dvaro istoriją, veda teatralizuotas ekskursijas. Administratorė turizmui Rūta Bučinskaitė kviečia pramogauti. Dvare nuo seno priimta medžioti fazanus. Šį kartą – su pramoginiais lankais.Jei jau stovime ant Zanavykų žemės, reikia aplankyti Zanavykų muziejų, kuris po karantino atsinaujinęs laukia svečių. Direktorė Rima Vasaitienė, vyr. fondų saugotoja Skaistė Višinskaitė-Kumštienė, edukatorė Renata Kutkienė pristato ekspozicijas, o audėja Irena Sakalauskienė supažindina su amato subtilybėmis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Tik dvi vietos Lietuvoje – mūsų valstybės susidarymo centras Kernavė ir Sudargas, viena iš stipriausių kadaise įvardijamų Žemaitijos tvirtovių, turi po penkis išlikusius piliakalnius – savo istorijos praeities liudytojus“, – rašo knygos –Sudargo istorijos atspindžiai autorė Alberta Natalija Dragūnaitienė.Verslininkas Arūnas Tarnauskas sako, kad saugoti reikia ne tik gamtos paminklus, bet ir žmones. Paminklai lieka, o žmonės, sukaupę didžiulį žinių lobyną, negrįžtamai iškeliauja.Dailininkų muziejai visame pasaulyje traukia lankytojus, trokštančius pamatyti erdves, kuriose gimė meno kūriniai, gyveno menininkai. Jurbarko dvaro parke taip pat yra vieta, kurioje autentiškumas išlikęs iki šių dienų. Vinco Grybo memorialinis muziejus ir vėl laukia lankytojų. Anot skulptoriaus anūkės Rasos Grybaitės, populiarėja edukacijos, nes žmonės savo rankomis nori kažką sukurti, pajausti, kaip gimsta meno kūriniai. Kartu su Rasa edukacijas veda muziejininkė Gabija Viduolytė.Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Janušonis kviečia užsukti į Lankytojų centrą ir primena: „Pažintiniai takai įrengti ne jiems lankyti, o pažinti juos supančias vertybes“.Nemunas praturtėjo pramogomis. Plaukimas moderniu laivu „Bisena“, amfibijomis. Gera proga pasikalbėti su šeimos verslo galva kapitonu Antanu Grumuldžiu ir jo šeimos nariais bei pagalbininkais. Mintimis apie verslo, kultūros, paslaugų klasterį „Panemunių turai“ mintimis dalijasi Kristina Vančienė, Gediminas Naujokas, Nerijus Blažys.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ką slepia sarkofagas? Atsakymas – LNM Istorijų namuose. Egipto mumijų tyrimus ir kolekcininkus Lietuvoje pristato direktorė Rūta Kačkutė.Apie Istorijų namų pastatą žiniomis dalijasi LNM menotyrininkė doc. dr. Birutė Vitkauskienė.Vilniaus muziejus kviečia naujai pažinti Vilnių. Mintimis dalijasi tyrėjas, muziejaus rinkinio kuratorius Povilas Andrius Stepavičius, viešųjų programų kuratorius Jurgis Atroškevičius ir muziejaus komunikacijos koordinatorė Rūta Miškinytė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Visagino architektūra yra vėlyvojo sovietinio modernizmo pavyzdys, kuriame daugiabučiai dera su kraštovaizdžiu. Multikultūrinis miestas pulsuoja įvairiomis kultūromis ir tradicijomis, kurias puoselėja ir palaiko visaginiškiai. Jauni žmonės Visaginą atranda iš naujo. Kultūros vadybininkė Oksana Denisenko kviečia pasivaikščioti miesto gatvėmis, jį pažinti per garsus.Ekoturizmas Visagine populiarėja. „Litwild“ įkūrėjas Anton Jevtiuchov organizuoja ir veda žygius pėsčiomis, baidarėmis ir dviračiais. Visagino turizmo informacijos plėtros centro vadovė Anastasija Jevtiuchova pristato stipriąsias turizmo puses: žygius, miesto architektūrinį išskirtinumą, branduolinį turizmą.Dizaineris Vladimir Ionov miestą puošia freskomis ant pastatų. Simona Nemeikšytė, organizacijos RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai programos vadovė, kultūros vadybininkė dirbti ir kurti renkasi Visaginą.Ved. Jolanta Jurkūnienė

HBO serialas „Černobylis“ buvo filmuotas ir Visagine. Tai lėmė unikalios atominės elektrinės simuliatoriaus populiarumą. Į tikrąją elektrinės valdymo skydo kopiją nori patekti žmonės iš viso pasaulio: „Kodėl Visagine nevystyti branduolinės energetikos turizmo? Atominės elektrinės simuliatoriuje galima rengti edukacijas, mokyti vaikus ir jaunimą branduolinės energetikos fizikinių pagrindų, įkurti muziejų“, – mintimis dalijasi Visagino savivaldybės meras Erlandas Galaguz.Visagino kultūros centro l. e. direktoriaus pareigas Audronis Imbrasas įsitikinęs, kad šiandien cirkas laikomas viena inovatyviausių scenos meno sričių. Čia svarbią vietą užima akrobatika ir žongliravimas. Sujungus sportą ir meną galima kurti naujos kartos cirką. Visaginas turi galimybę tapti pagrindiniu sporto, meno ir kultūros centru.Visaginą neabejotinai garsins ir iš Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejaus persikėlusi žinomo Rusijos mados kolekcininko, mados istoriko Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcija.Netradicinė vietą Visagine užima menų rezidenciją „Taškas“ – namai kuriančiam jaunimui. Pastato erdvės skiriamos jaunimui kurti, muzikuoti, žaisti vaizdo žaidimus, bendrauti, skaityti ar kitaip save realizuoti.Menų rezidencijos „Taškas“ siela Aleksas Urazovas. Pokalbyje taip pat dalyvauja savanorė Vilija Skukauskaitė ir Visagino turizmo plėtros vadovė Anastasija Jevtiuchova.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Nors Pavilnių regioninis parkas apima nedidelę teritoriją, tačiau joje gausu gyvūnijos ir augmenijos vertos Lietuvos raudonosios knygos. Deramą vietą užima ir kultūros paveldas.Pavyzdžiui, siekiant atkurti lašišų populiaciją, Vilnios upėje sudaromos sąlygos lašišoms ir šlakiams migruoti. Pūčkorių užtvankoje įrengtas žuvitakis. Kalvotose Ribiškių pievose laisvai ganosi avys ir ožkos. Antakalnio bunkeriuose viešpatauja šikšnosparniai.Vilnius stebina įstabia gamta, žaluma, augalija, gyvūnija. Sostinės gyventojams ir svečiams sudaromos sąlygos turiningai praleisti laisvalaikį, susipažinti su supančia aplinka, kultūros paveldu.Po Pavilnių regioninį parką vežioja ir pasakoja Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos specialistai kultūrologas Pranciškus Maigys ir ekologas Rokas Butkus.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vilniečiai ir svečiai randa atgaivą Verkių regioniniame parke. Traukia Verkių dvaro ansamblis ir jo istorija, šalia Lizdeikos aukuro nuo regyklos atsiveriantis įstabus vaizdas į Nerį, miškus, Trinapolio bažnyčios bokštus.Gausiai lankomas Kalvarijų Kryžiaus kelias Jeruzalės rajone.Naujuose Verkiuose gilią istoriją mena seniausias Lietuvoje popieriaus fabrikas. Verkių regioninio parko draustinyje – Staviškių piliakalnis ir pilkapynas. Per įspūdingą kraštovaizdį driekiasi Senųjų kaimų žiedinis pėsčiųjų takas. Prie Žaliųjų ežerų vilioja Gulbinų piliakalnis, telkšantis ežero saloje.Verkių regioninis parkas vasarą žada lankytojus pasitikti su naujomis edukacijomis, pažintiniais takais, lankytoju centru.Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos kultūrologas Pranciškus Maigys primins romantišką legendą apie Lizdeiką, Baltų tikėjimo ir senųjų papročių liudytoją, parodys lankytinas vietas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Kiekvienas šiaudų sodų rišėjas turi savo braižą. Aš taikau matematines žinias“, – sako 2015 m. Guinnesso rekordininkas Raimondas Rotkevičius.Kabantys šiaudų sodai nuo seno naudojami lietuvių liaudies papročiuose. Sodus rišdavo vestuvėms, krikštynoms, kalendorinėms šventėms. Jie buvo kabinami virš stalo pačioje garbingiausioje vietoje, kad sukurtų sakralią erdvę. Palubėje besisukantį sodą šiaudų rišėjai siejo su dangaus sodu – rojumi arba dausomis.Šiandien prie kabančių šiaudų sodų tradicijos išsaugojimo prisideda ir jauni žmonės, kurie domisi lietuvių paprotine dekoratyvine daile, puoselėja ir saugo lietuvių liaudies kultūros vertybes.Vilniaus etninės kultūros centras atidarė vilniečių sodų rišėjų parodą „Laiškas Lietuvai“ Vilniaus karininkų ramovėje.Laidoje mintimis taip pat dalijasi Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Marija Liugienė, šiaudų sodų rišėjas Arvydas Baranauskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Vilniaus stoties rajonas: Halės turgus, Gėlių g. sinagoga, buvę Geležinkeliečių kultūros rūmai su geležiniu „Kabliu“, V. Šopeno gatvė, geležinkelio stotis ir čeburekaiVilniaus geležinkelio stotį supa autentiška XIX a. architektūra, kuri suteikia ypatingą aurą. Stoties gyvenimo ritmą diktavo žmonės. Iššokę iš garvežio jie skubėdavo į turgų, vėliau iš šokių buvusiuose Geležinkeliečių kultūros rūmuose skubėdavo atgal į paskutinį traukinį. Kas nespėdavo, nakvodavo geležinkelio stotyje. Vilniaus Naujamiesčio rajono gyventojai Geležinkeliečių kultūros rūmuose mielai lankydavo kino seansus arba leisdavo laiką laukdami artimiausio traukinio. Geležinkelio stoties rajone gyvenimas virė. Palengva keitėsi aplinka.Tarptautinis atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“, nuo 2015 m. organizuojamas Vilniuje, plečiasi į kitus miestus. Gidai savanoriai atveria pastatų duris, kurie išsiskiria architektūros kokybe, svarba miestui ir bendruomenėms.Po stoties rajoną keliaujame su gidu Andriumi Pavelko.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Rytų Žemaitijos pakraštyje Ariogalos ir Betygalos apylinkės akį džiugina įstabiu kraštovaizdžiu, poetų apdainuotu Dubysos senslėniu. Pasitraukdamas paskutinysis ledynas meniškai suformavo dinamišką reljefą. Piliakalniai, šaltiniai, kaimai apaugę legendomis, mena seną istoriją, kryžiuočių kovas.Po Ariogalos ir Betygalos apylinkes keliaujame su istoriku, VDU doc. dr. Vyteniu Almonaičiu bei leidėju ir psichologe, žinynų keliautojams bendraautore, LSMU doc. dr. Junona Almonaitiene.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Žemaičius reikia perprasti, o perpratus susidraugauti. Tada pabyra geri dalykai kaip iš gausybės rago.Telšiuose gyvena į užtarnautą poilsį išėjęs buvęs Degaičių seniūnas iki kaulų smegenų žemaitis Antanas Kontrimas. Barzda kilodamas svorius pasiekė 12 pasaulio rekordų. Šeši kėlimai įrašyti į Gineso rekordų knygą. Tryliktasis užfiksuotas rekordas – sukonstruotas sunkiausias pasaulyje dviratis, sveriantis apie 1,5 tonos, kurio ratai padaryti iš girnapusių.Beržoro kaime, Žemaitijos nacionaliniame parke, ant ežero kranto stovi sodyba „Pas tėvukus“. Marijona Striaukienė su dukra Jurgita Krištupiene priima svečius ir atskleidžia žemaičių kulinarinio paveldo vingrybes, tradicijas, senovėje gyvenusių žmonių buitį ir gyvenseną.Žemaitijos nacionaliniame parke Godelių kaimo Bukantės dvaro sodyboje lankytojų laukia muziejus, Žemaitės memorialinė ekspozicija. Čia taip pat galima susipažinti su žemaičių kulinariniu paveldu. Edukacijas veda muziejaus darbuotoja Laimutė Arlauskienė, jai padeda vyras Algis Arlauskas. Žemaičių valgių receptais taip pat dalijasi Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė.Jurbarko rajone, Klangių kaime, galima užsukti į Petro Cvirkos memorialinę sodybą, kuri pristatoma ne tik kaip rašytojo gimtinė, bet ir kaip XIX a. pradžios etnografinis ansamblis, būdingas šiai vietovei. Sodybą prižiūri rašytojo P. Cvirkos sesers Anicetos dukra Kristina Ragaliauskienė. Troboje nemaža dalis esančių autentiškų eksponatų yra jos nuosavybė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Visiems žmonėms, kurie atvažiuoja į Joniškėlį, kartoju tuos pačius žodžius, – jeigu Jūs kažką žinote apie Lietuvos istoriją ir tose žiniose nėra Joniškėlio, vadinasi, apie Lietuvą Jūs nežinote visiškai nieko“, – rimtai postringauja joniškėlietis Viktoras Stanislovaitis.Didžiausiame Šiaurės Lietuvos kultūros, lietuvybės ir valstybingumo centre, mažame Joniškėlio mieste, telpa didžiulis pasaulis. Joniškėlio respublika, „Mirties batalionas“, itališkos kilmės dvarininkai Karpiai, viena seniausių Lietuvoje universitetinė pradžios mokykla ir ligoninė, legendomis ir mitais apipintas dvaras ir parkas yra tai, ką verta atrasti, pajusti, patirti.Joniškėliečio Viktoro Stanislovaičio linksmas šou su istorijos žiniomis ir nemariomis legendomis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju“, – rašė XIX a. Vilnijos krašte gyvenęs ir kūręs poetas, publicistas, kraštotyrininkas Vladislavas Sirokomlė. Jis laikomas turizmo pradininku Lietuvoje. Keliautojo parašytos knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, „Iškylos dienoraštis po Lietuvą ir Žemaitiją“, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ ir šiandien nepraranda pažintinės vertės. Vilniaus rajone, Bareikiškių kaime, Vladislavo Sirokomlės muziejaus muziejininkas Juzef Šostakovski pasakoja apie XIX a. kultūros veikėjo gyvenimą ir kūrybą.Kodėl lietuvių kilmės dailininko Krzysztofo Sokolovskio kūrybinis kelias iš Varšuvos veda į Vakarus, o ne į Lietuvą? Tapytojas, šiuolaikinių interjerų kūrėjas gimė Šalčininkų r., Eišiškėse. Šiandien menininkas gyvena ir kuria Varšuvoje.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Tautodailininkas Jonas Bugailiškis gyvena ir dirba Vilniuje. Jo gaminamais archajiškais muzikos instrumentais groja folkloriniai ansambliai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.Vilkų Kampo kaime, Šilutės rajone, klojimo teatro režisierius, muzikantas, pedagogas, sendaikčių kolekcininkas Mindaugas Nogaitis didžiuojasi surinkęs bandonijų ir armonikų kolekciją.Žmogus-orkestras Jonas Kirvelevičius gerai žinomas Jonavoje. Savamokslis vienu metu groja 14 instrumentų ir skina rekordą po rekordo. Jo rankose prabyla stiklo taurė ar pjūklas. Naujai sukurtų instrumentų garsus panaudoja savos gamybos orkestre.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Apie Signatarų namus, istorinį ir architektūrinį paminklą Vilniuje mokslininkai atranda vis naujų faktų, pabrėžiančių jų reikšmę ir svarbą. Signatarų namų istorija dar nėra iki galo parašyta. Knygoje „Lietuvos partizanų šalis“, kurią parašė archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius ir istorikė dr. Aistė Petrauskienė, gerokai praplėstas mūsų laisvės kovų pasakojimas.Laidoje Vilniaus gatvėmis vaikštome su archeologu prof. Vykintu Vaitkevičiumi. Signatarų namuose pasitinka vyr. muziejininkė Sandra Germanavičiūtė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Zyplių dvaro aplinkoje įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“ puoselėja atgimimą išgyvenančią dvaro virtuvės kultūrą ir kviečia ragauti Lietuvos didikų virtuvės patiekalų. Kuchmistras Artūras Rakauskas meistriškai derina tradicinius ir šiuolaikinius receptus, išmoningai pabrėžia lietuviškos gastronomijos privalumus.Šilinės kaimo turistinėje sodyboje „Medaus slėnis“ šeimininkauja profesionalus bitininkas Ovidijus Jasinskas. Jo kuriami medaus produktai nepalieka abejingų medui, meduoliams ir midui.Šeimos restoranėlis „Šilo kopa“ Merkinėje džiugina ekologišku maistu, tradicine įvairių tautų virtuve, jaukia aplinka ir maloniu aptarnavimu. Anot šeimos verslo įkūrėjų Almos Matulevičienės ir dukros Editos Semeniukienės, žmonės, gyvenantys provincijoje kaip ir didmiesčiuose turi būti pamaloninti skaniu ir savito skonio maistu.Etnografiniame Zervynų kaime Vida Svirnelienė tęsia dzūkiškas kulinarijos tradicijas ir pagal senovės receptus kepa grikines babkas bei keksiukus.Panevėžio rajone, Naujamiestyje, galima dalyvauti karaimų patiekalų degustacijoje. Apie karaimų virtuvės tradicinius patiekalus ir gėrimus pasakoja renginių studijos „Švenčių kalvė“ vadovė Vilija Petkūnienė, bendrovės „Sodybėlė“ direktorė Gitana Zaviežienė ir karaimė Joana Samulevičiūtė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Ukmergės miškuose naktį su pelėdomis praleisti siūlo buvęs Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujelis bei girininkai Kęstutis Jarmalavičius ir Gintautas Povylius.Žemaitija. Netoli Telšių, Ubiškės girininkijoje, girininkas Petras Dabrišius įkūrė Žvėrinčių. Medinčius – kūrybingas žmogus. Nereikia važiuoti į Sibirą pas šamanus. Jie pas Petrą atvažiuoja į Žemaitijos miškus. Gyvenimas verda: terapija su vilkais, būgno mušimas, šamanų apeigos ir etc.Kupiškio rajone, Uoginių kaime, Leontina Jackevičienė dalijasi savo bobutės prisiminimais apie Antano Strazdo šėliones.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Mažoji Lietuva. Smalininkai. Siena. Muitinė. Vachmistras Fricas – etnologas, dr. Arvydas Griškus.Žemaitija. Sietuvos kūlgrinda. Pelkės paslaptys. Varnių regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas.Pašilių stumbrynas. Nuotykiai stumbrų aptvare. Stumbrininkas Eugenijus Družas.Paluknio aerodromas. Direktorė Dalia Vainienė. Jaunoji sklandytoja Elzė Maslauskaitė. Aktorius ir sklandytojas Sakalas Uždavinys. Skrydis.Veiveriai. Kunigas Kazimieras Skučas.Geros nuotaikos su laida „Atrask Lietuvą“ ir humorą suprantančiais žmonėmis!Ved. Jolanta Jurkūnienė

Britų menininkas Steven Vincent Mitchell gyvena Kernavėje. Su žmona Jolanta įkūrė „Bardo“ meno galeriją. Nežemišką potyrį tarp mirties ir atgimimo galima pajusti perėjus labirinto-instaliacijos septynis energetinius taškus. Galerijoje vyksta parodos, edukacijos, eksponuojami skirtingų menininkų kūriniai.Kernavė – Lietuvos Troja, unikalus Kernavės archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą įrašytas 2004 m. Kernavės istoriją prisimena VU profesorius archeologas Aleksiejus Luchtanas.Kernavėje, muziejuje po atviru dangumi, skulptūros studijoje-galerijoje „Šulinys“ susirinkę kultūros ir meno atstovai dalijasi svajone – tapti meno meka ir patraukliais turizmui.Pokalbyje dalyvauja folkloro ansamblio „Medgrinda“ vadove Kristina Stankevičiene, Kernavės kultūros namų meno direktoriumi ir Kernavės jaunimo ir vaikų liaudies muzikos kapelos „Kerniukai“ vadovas Povilas Velikis, folklorinio ansamblio „Medgrinda“ dalyvės Sigita Lučunienė, Alina Jastremskienė, Jurgita Marcinauskienė ir Loreta Orakauskiene, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Kultūrinių renginių ir švietimo programų organizatore bei skulptorius Henrikas Orakauskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Laisvės kovų ženklai Lietuvoje liudija apie pasipriešinimą okupaciniam režimui visoje Lietuvoje. Tremtys, kalėjimai, lageriai, partizanų kančios, tikėjimas laisve, meilė tėvynei ir ištvermė nutiesė kelią į Sausio 13-ąją.Su istoriku doc. Vyteniu Almonaičiu ir psichologe doc. Junona Almonaitiene aplankysime Rietavo apylinkėse, Šilų miške, Kęstučio apygardos partizanų žeminę. Apžiūrėsime Skaudvilės buvusią NKVD būstinę. Kavadonių laukuose uždegsime žvakutę partizano Vytauto Gružo-Kardo žūties vietoje. Tremtinių ir rezistencijos muziejuje Tauragėje susipažinsime su interaktyviu tardymo kabinetu. Daugėdų kaime, Rietavo savivaldybėje, susitiksime su Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės buvusia partizanų ryšininke Birute Grigoliene. Ji su vyru Povilu sodybos kieme savo lėšomis ir rankomis pastatė koplyčią.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atominę slėptuvę Vilniuje įsigijęs iniciatyvos „Gyvos gatvės“ pradininkas, gidas Albertas Kazlauskas sako, kad tai bus Šaltojo karo liudijimas ateities kartoms. Naujamiesčio požemio slėptuvėje „Automatika“ galima lankytis su gidu arba vieniems – su prožektoriumi bei audiogidu. Autentiški eksponatai – oro filtravimo aparatai, dujokaukės, išlikusios maisto atsargos, medicinos priemonės, suneštos knygos – randa atgarsį jaunuolių širdyse. Randasi ir tokių, kurie išdrįsta praleisti naktį nejaukioje, nuo pasaulio izoliuotoje požeminėje slėptuvėje. Ten taip pat rengiamos fotosesijos, vyksta kino seansai, mokymai, slapti masonų ložės susitikimai.Po Naujamiesčio atominę slėptuvę vedžioja ir pasakoja gidas Albertas Kazlauskas.Spaustuvininkas Vytautas Andziulis savo sodyboje Kaune per sovietmetį su bendraminčiu Juozu Bacevičiumi įkūrė spaustuvę, kurią pavadino pirmosiomis savo pavardžių raidėmis „ab“. Per dešimt sovietinės okupacijos metų buvo atspausdinti ir išplatinti 23 pavadinimų draudžiami patriotinio bei religinio turinio leidiniai, kurių bendras tiražas siekė 138 000 egzempliorių. Šiandien pogrindžio spaustuvė „ab“ yra užsieniečių gausiai lankomas muziejus, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys. Pogrindžio spaustuvėje-muziejuje galima pamatyti iškiliosios spaudos įrangą, antinacinės ir antisovietinės kovos dokumentų kopijų, pogrindinės spaudos leidinių, rezistencinės kovos dalyvių nuotraukų.Lankytojus priima Vytauto Andziulio žmona Birutė ir sūnūs Vaidotas bei Vykintas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Anot legendos, Utena radosi iš džiaugsmo ir meilės. Jaunojo kunigaikščio Utenio vardu pavadintas miestas, Utenėle – stebuklingas upelis, didingai piliai taip pat suteiktas kunigaikščio Utenio vardas.Utena buvo pripažinta laimingiausiu miestu Lietuvoje. Kiek tiesos yra šiuose žodžiuose? Kokia Utenos miesto istorija, raida?Pasakoja Utenos kraštotyros muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Bronė Juknevičienė.Į senovinės buities muziejų ir dirbtuvę užsukti kviečia senuosius medžio apdirbimo amatus puoselėjantis tautodailininkas, medžio drožėjas, kolekcininkas Eglūnas Židonis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kauno „Atominio bunkerio“ muziejuje galima susipažinti su civilinės saugos technikos vystymosi raida ir KGB šnipinėjimo įranga.Muziejaus įkūrėjas verslininkas, kolekcininkas Julius Urbaitis didžiąją dalį eksponatų perkėlė į Niujorką – Manhatane įkūrė KGB šnipinėjimo technikos muziejų (Spionage Technik Museum). Jame pristatoma didžiausia pasaulyje KGB technikos kolekcija sukėlė žiniasklaidos, filmų kūrėjų susidomėjimą. Išleista knyga anglų kalba. Anksčiau mes su KGB šnipinėjimo technika galėjome susipažinti tik žiūrėdami filmus apie slaptąjį agentą Džeimsą Bondą, o štai šiandien atvirai apžiūrinėjame kolekcininko J. Urbaičio surinktus eksponatus.Kauno ir Niujorko KGB šnipinėjimo technikos muziejų įkūrėjas verslininkas, kolekcininkas Julius Urbaitis kviečia susipažinti su ekspozicija.Ved. Jolanta Jurkūnienė

„Suskrenda raganos į vakaruškas, o šluotas palieka medžiuose. Pasilinksima, užvakaroja ir šluotas pamiršta. Šios, likusios medžiuose, pradeda žaliuoti. Taip ir randasi raganų šluotos“, – legendą prisimena dendrologas mėgėjas Arūnas Bagdonas.Netoli Molėtų, Juodiškių kaime, sodo bendrijoje raganų šluotų karalystę įkūrė dendrologas mėgėjas Arūnas Bagdonas. Augalų kolekcija pildo tiek savo, tiek pasaulio atrastais sodinukais, vadinamais raganų šluotomis. Skiepija, kovoja su ligomis, dalijasi žiniomis. Pas Arūną atvyksta dendrologai, turintys aukštąjį išsilavinimą, patarimų, konsultacijų, žmonės, kuriems patinka gražinti aplinką, ekskursantai. Parodyti ir papasakoti yra ką... Nedideliame 12-os arų sklype auginami tūkstančiai augalų. Vien tik Arūno atrastų – apie 150 raganų šluotų. O kiek dar atvežtinių!Ved. Jolanta Jurkūnienė

VU Botanikos sodo Vingio skyrius įsikūręs Vingio parke. Jį supa šimtametės pušys, o nusileidus į slėnį palei Nerį patenkama į ypatinga aura apgaubtą oazę. Šimtametis botanikos sodas savitas ne tik įspūdingomis augalų kolekcijomis, bet ir istorija bei paveldu. Nuo Vilniaus Lukiškių priemiesčio, į kurio sudėtį pateko ir Neries vingis, Radvilų valdų, Jėzuitų rezidencijos, vyskupo Masalskio turtų, Gubernatorių rezidencijos, Rusijos ir Prancūzijos karo bei pokario, Vingio fermos, Miesto parko, Stepono Batoro universiteto – iki šių laikų.Pasižvalgyme po VU Botanikos sodo Vingio skyrių su vadove dr. Regina Juodkaite ir VU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Silva Žilinskaite.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Oksana Graužinienė-Oksytė gyvena Širvintose, bet atgaivą su programuotoju vyru Dainiumi randa Limonių kaime. Visiems siūlo mokytis velti, nes darbas su vilna atpalaiduoja, išgarina nerimą ir įsuka į kūrybinį procesą.Kodėl verta užsukti į Anciūnų kaimą Širvintų rajone? Kodėl į jį grįžta palikę gimtuosius namus, jei ne gyventi, tai nors pasibūti kartu. Anciūnų kultūros centro direktorius Gediminas Makauskas, bibliotekininkė Rita Makauskienė, Anciūnų seniūnaitijos seniūnaitė Alvyda Krapienė.Žiežmariuose duris atveria renovuojami buvę žydų maldos namai. XIX a. viduryje statyta medinė sinagoga – unikalus ir saugotinas paminklas, kurioje įsikurs žydų kultūros muziejus. Sinagogoje vyksta koncertai, priimamos ekskursijos. Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas ir gidas Aurelijus Balčiūnas ir kultūrininkas Aivaras Jonyka.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šilavoto Davatkynas – kuklus „vienuolynas be įžadų“. Mažai net Europoje yra tokių unikalių vietų. Šiandien jis virtęs muziejumi, meno ir kultūros centru.Nuošalioje vietoje daugiau kaip šimtmetį gyveno pamaldžios moterys, davatkėlės. Jos rūpinosi kaimo žmonių dvasiniu ugdymu, mokė rašto, amatų, suteikdavo prieglobstį likimo nuskriaustiesiems. Davatkėlės nesukūrė šeimų, gyveno labai kukliai, už visus meldėsi. Iš Šilavoto į Davatkyną galima buvo nueiti davatkėlių skulptūrų taku. Šiandien jį puošia 14 žinomų medžio drožėjų skulptūros. Davatkynas yra privati nuosavybė, priklausanti muziejininkei Danguolei Lincevičienei.Šilavotas taip pat garsus bažnyčia ir ekspozicija „Laisvės kovos Šilavoto krašte“.Prienuose puoselėjamos medžio apdirbimo, drožybos ir kalvystės tradicijos. Amatų centre jaunąją kartą ugdo tautodailininkas, medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas. Restauratorius Tautdydas Morkūnas ir stalius Arūnas Venslavičius.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kernavėje, muziejuje po atviru dangumi, skulptūros studijoje-galerijoje „Šulinys“ susirinkę kultūros ir meno atstovai pasidalijo savo svajone – tapti meno meka ir turizmui patrauklia vietove.Skulptorius Henrikas Orakauskas pristato skulptūros studiją-galeriją „Šulinys“ ir dalyvauja diskusijoje su folkloro ansamblio „Medgrinda“ vadove Kristina Stankevičiene, Kernavės kultūros namų meno direktoriumi ir Kernavės jaunimo ir vaikų liaudies muzikos kapelos „Kerniukai“ vadovu Povilu Velikiu, folklorinio ansamblio „Medgrinda“ dalyvėmis Sigita Lučuniene, Alina Jastremskiene, Jurgita Marcinauskiene ir Loreta Orakauskiene, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Kultūrinių renginių ir švietimo programų organizatore.Po 16-os metų iš Londono grįžo tautodailininkas, tapytojas Raimondas Šalaševičius. Negalėdamas atsidžiaugti pasikeitusia Lietuva, nusipirko sodybą Bagaslaviškyje ir pradėjo rengti parodas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Prienų kraštas vilioja ne tik Nemuno kilpomis, Punios šilu ir sengire. Pociūnų aerodrome galima į kraštovaizdį pažvelgti iš viršaus. Sklandytojas, lakūnas-bandytojas, sportininkas Vytautas Sabeckis ir pilotas-inžinierius Vytautas Birbalas.Veiveriai garsūs Skausmo kalneliu. Ieškantiems senovės ženklų, verta užsukti į klebono Kazimiero Skučo Rimorystės muziejų.Daukšiagirės kaime lankytojams ir renginiams duris atvėrė Daukšiagirės dvaras, XIX a. romantizmo stiliaus rūmai. Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šalčininkų r. nepagrįstai pažįstame kiek mažiau. Nors ten yra įspūdingo istorinio ir architektūrinio paveldo, gamtos lobynų, Rūdninkų giria, Dieveniškių regioninis parkas. Šiandien Šalčininkų kraštas sparčiai keičiasi. Kultūros paveldo specialistė Erika Sudnicka sutiko parodyti įdomesnes vietas, papasakoti.Aplankysime Vilkiškių kaime ekologinę kaimo turizmo sodybą „Vabalynė“ ir jos šeimininkus Ramunę bei Egidijų Žukauskus. Pasižvalgysime po Paulavos respublikos griuvėsius. Eišiškėse susitiksime su menininku Krzysztofu Sokovskiu, iš Varšuvos grįžusiu paviešėti pas tėvus. Eišiškių lenkų namuose susipažinsime su menininke Katažina Sokolovska, Butrimonių Anos Krepštul gimnazijoje vedančia dailės pamokas. Apžiūrėsime ekologinį ūkį Kužių kaime, kuriame netradicinį poilsį ir ūkininkavimo būdą puoselėja Anželika Kedar.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Keliaujame po Pietų Karšuvos istorines žemes su istoriku Vyteniu Almonaičiu ir psichologe Junona Almonaitiene. Nenuilstantys keliautojai po Lietuvą, „Keliautojožinyno“ sudarytojai ir leidėjai, knygoje „Pietų Karšuva“ išsamiai aprašė Skaudvilę ir jos apylinkes. Šį kartą laidoje – Kavadoniai, Trepai, Pilsūdai, Pužai ir Puželiai, Adakavas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Su Vytautu ir Junona Almonaičiais, „Keliautojo žinyno“ sudarytojais ir leidėjais, keliaujame po Skaudvilę ir jos apylinkes.Karšuvos ir Ivangėnų piliakalniai. Nosaičių piliakalnis. Skaudvilės miesto parkas. Alfonso Čepausko ekspozicija Skaudvilės gimnazijoje. Memorialas rezistentams ir Skaudvilės krašto muziejus. Paminklas bermontininkų sušaudytiems partizanams. Karių kapinės. Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia.Laidoje mintimis dalijasi Skaudvilės gimnazijos direktorius Nerijus Jocius. Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkė Inga Nagaitienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Pietų Karšuva. Skaudvilė ir jos apylinkės. Keliauti po Žemaitiją kviečia istorikas doc. Vytenis Almonaitis ir psichologė doc. Junona Almonaitienė. Pažintį su Skaudvile pradedame prie skardžio, nuo kurio atsiveria įstabūs vaizdai į sraunią Ančios upę. Su miesto istorija susipažįstame Skaudvilės centrinėje aikštėje. Šv. Kryžiaus bažnyčia, memorialiniai paminklai, senos ir naujos kapinės, kuriose glūdi istoriniai lobiai. Laidoje mintimis dalijasi Skaudvilės gyventojas Virginijus Būdvytis.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Šalčininkų r., Vilkiškio k., įsikūrusioje sveikos gyvensenos kaimo turizmo sodyboje "Vabalynė" galima gerai išsiperti. Ir ne tik... Valandėlę kitą nusnausti bičių namelyje, išsimaudyti Merkio upėje, pabraidyti po nešienautą pievą, kurioje nėra erkių, paskanauti ekologiškų arbatų ar kito maisto. Sodybos šeimininkai Ramunė ir Egidijus Žukai juokauja, kad jų pavardė įpareigoja domėtis vabzdžių pasauliu ir apie juos skleisti gerą žinią.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Netoli Rambyno kalno, Bitėnuose, galima apsilankyti naujose ir senose kapinėse, kuriose ilsisi Mažosios Lietuvos šviesuoliai. Jų gyvenimai atskleidžia sudėtingą šio krašto istoriją. Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė supažindina su Mažosios Lietuvos paveikslų sodu, Mažosios Lietuvos panteonu.Su kultūrologe, gide Giedre Skipitiene užsukame į senąsias Bitėnų-Šilėnų kapines.Ullos Lachauer knyga „Rojaus kelias“, kurioje išspaudinti Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės, gimusios paskutiniais Prūsijos gyventojų surašymo metais, prisiminimai. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Mažoji Lietuva, penktasis etnografinis regionas, traukia ne tik istorijos tyrinėtojus, bet ir tuos, kurie nori daugiau sužinoti apie Rytprūsius. Tai padaryti galima per Martyno Jankaus, Mažosios Lietuvos patriarcho, gyvenimo kelią, apsilankius Bitėnų kaime, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje. Įtaigus direktorės Liudvikos Burzdžiuvienės pasakojimas nepalieka abejingų šiai asmenybei ir kraštui. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Kaišiadorių apylinkėse yra daug atokių vietų, kuriose laiką galima leisti su šeima.Stebeikių kaime Dalia ir Dimitrijus Jakovlevai įkūrė sodybą „Gyvas kalnas“. Čia karaliauja naminiai gyvūnai. Vaikai mokomi meilės ir atjautos. Aleksandruvkos kaime miške su vyru įrengusi poilsiavietę Danuta Beliavska-Aleksiejūnė kviečia šeimas ramiai praleisti laiką. Kol tėveliai ilsisi, vaikus užima ožkos, triušiukai, avis, ponis, žirgas. Šie gyvūnai net į žygius miško keliukais kartu traukia. Jei patinka senienos, galima užsukti į Ginteikiškių kaimą. Keistenybių muziejų sodyboje įkūrė Romas Janauskas, o mylintiems gamtą – bebrų stebyklą. Su žmonėmis supažindina ir pasakoja Kaišiadorių turizmo ir verslo centro turizmo vadybininkas, gidas Aurelijus Balčiūnas. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Su Kaišiadorių apylinkėse lankytinomis vietomis supažindina Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas, gidas Aurelijus Balčiūnas.Pratkūnų kaime etnografinėje sodyboje "Vėjų fėja" stovyklaujantys vaikai ugdomi baltiškąja dvasia. Sodybos įkūrėja Ilona Balkuvienė.Darsūniškis, vienintelis miestelis Lietuvoje, turintis tris vartus-koplytėles. Naujai pastatyti bendruomenės namai atveria duris lankytojams. Darsūniškio bendruomenės pirmininkė Rasa Lukošienė, Kruonio kultūros centro renginių koordinatorė Renata Karpavičiūtė ir bendruomenės senbūvis Vytautas Lapinskas.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atrask Lietuvą. Zyplių dvaras atviras ne tik dvarų kultūros gerbėjams, bet ir gurmanams. Autentiškoje aplinkoje įsikūręs restoranas “Kuchmistrai“ puoselėja Lietuvos didikų virtuvę,dvarų kulinarinį paveldą. Verslininkas Arūnas Tarnauskas neįsivaizduoja liaudiškos virtuvės Zyplių dvare ir džiaugiasi bendraminčių komanda. Kuchmistras Artūras Rakauskasį Zyplių dvarą vilioja gero skonio medžiotojus ir kuria naujus receptus.Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė pristato ekspozicijas, edukacijas ir žaidimą.Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė mintimis dalijasi apie kultūros renginius, teatralizuotą ekskursiją. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė Rambyno kalno paslaptys. Rytprūsių istorija. Pasakoja kultūrologė Giedrė Skipitienė.

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė Molėtų kraštas.

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Atrask Lietuvą. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Žygis su archeologu prof. Aleksiejumi Luchtanu palei dešinįjį Neries krantą.Vilniaus ir Kernavės apylinkių istorijos siejamos su Lietuvos valstybės gimimu. Prie upių, šaltinių kūrėsi pirmosios gyvenvietės. Gyventojai šalia esančias kalvas lengvai įtvirtino ir pavertė piliakalniais. XIX a. žinomas Lietuvos istorikas, archeologas, etnografas ir kolekcininkas Konstantinas Tiškevičius įvykdė unikalią kelionę – mokslinę ekspediciją laivu Neries upe nuo ištakų lyg santakos su Nemunu. Nors trumpą atkarpą nuo Vilniaus link Kernavės su prof. A. Luchtanu pamėgsime įveikti. Ved. Jolanta Jurkūnienė. 

Rojaus keliu nuo Kauno Jurbarko link. Buvusioje Šilo karčemoje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija ir lankytojų centras. Ekspoziciją „Nemunas ir gyvenimas prie jo pristato direktorius Mindaugas Janušonis bei specialistės Vaida Mazūraitienė, Greta Šulcaitė. Šilėnų kaime kempingą „Medaus slėnis“ įkūrė bitininkas Ovidijus Jasinskas. Kaimo turizmo sodybos „Jurodis“ šeimininkė Kristina Vančienė svečiams siūlo pramogas, edukacijas, pažintines ekskursijas. Jurbarko gidas Ričardas Vainikonis pasakoja apie tradicinę Žiobrių šventę. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kelionė Panemunės keliu Kaunas – Jurbarkas. Apie didingą krašto istoriją, piliakalnius pasakoja Panemunių regioninio parko direkcijos specialistės Vaida Mozūraitienė ir Greta Šulcaitė. Grumuldžių šeima pristato sodybą „Vila Bisena“, plaukimą Nemunu laivu „Bisena“ bei maisto furgoną „Kipšiukas“. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kažkada Tiltiškių vandens malūne veikė elektrinė, gaminusi elektros energiją ir tiekusi ją į Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojų elektros energijos tinklus.Šiandien malūne atidarytas muziejus, kuriame didžiąją dalį užima kolekcininko Daliaus Bučenkos senoviškų radijo aparatų ir vinilo plokštelių ekspozicijos.Stelmužės kaime tyliai istoriją liudija padavimais apipintas Stelmužės ąžuolas, varpinė ir bažnytėlė.Ved. Jolanta Jurkūnienė

Stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus domisi Lietuvos istorija. Dvasininką ypač žavi Vilniaus senamiestis.„Lietuvoje gražiai sutaria stačiatikių bei katalikų religinės konfesijos“, – sako Lietuvos stačiatikių arkivyskupijoskancleris V. Mockus ir kviečia aplankyti ortodoksams šventas vietas Lietuvoje: Vilniaus, Kauno, Vievio cerkvesbei Kruonio bažnyčią. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Savamokslis archeologas Mikelis Balčius yra akmeninės Šventosios atradėjas. Vietiniai jį vadina vaikščiojančia enciklopedija.Tikras kuršis tėvų namuose įrengęs iškasenų ir senienų muziejų. Apie neolito laikų gyvenvietę pasakoja Šventosios metraštininkas M. Balčius.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Geologinis paveldas ne tik gamtos keistenybės, bet svarbi žinia, atviras laiškas žmonėms apie mūsų krašto geologinę savastį ir jos trapumą.Po baltųjų smėlynų Anykščių kraštą keliavo geologai: prof. Gediminas Motuza, Lietuvos geologų tarnybos specialistai Vidas Mikulėnas, Alma Grigienė, Rimantė Guobytė, geologai Gražina Skridlaitė, Simonas Saarmann, Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Gražienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Medžioklė yra ūkininkavimas gamtoje. Teisingai nukauti gyvūną – didelis mokslas. Tai ne pyškinimas be atodairos į visas puses“, – mintimis dalijasi žinomas Lietuvos medžiotojas ir medžioklės trofėjų ekspertas, Medžioklės ir gamtos muziejaus įkūrėjas Mindūnuose Antanas Truskauskas. Ved. Jolanta Jurkūnienė. 

Vilnius – daugiakultūris ir daugiatautis miestas, kuriame savo vietą randa skirtingos kilmės ir skirtingų tikėjimų žmonės. Miesto gyvenimo ritmas juntamas vingriose senojo Vilniaus gatvelėse. Poetas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Julius Žėkas kuria pasakojimus ir pasakas apie Vilnių, kviečia pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, užsukti į istorinius kiemelius. Ved. Jolanta Jurkūnienė. 

Julius Žėkas kviečia pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Lietuvos knygnešystės fenomeną UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla.Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus Ustronės vienkiemyje. Muziejininkas Audrius Daukša. Valaktėlių, Garšvių ir Murmulių kaimai. Griūvančius dvarus lankome su istoriku Deimantu Ramanausku.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Krekenavos kraštas traukia gražiu kraštovaizdžiu, miestelis – urbanistikos paminklu – centrine Birutės aikšte ir viena garsiausiųLietuvos šventovių Krekenavos mažąja bazilika. Piligrimai jau atrado kelią į šį jaukų miestelį, laikas atrasti ir mums.Istorikas, gidas Deimantas Ramanauskas supažindina su gimtuoju kraštu.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kernavė – Lietuvos Troja, unikalus Kernavės archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, 2004 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.Laidoje apie Kernavę pasakoja Vilniaus universiteto profesorius archeologas Aleksejus Luchtanas, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijosArcheologijos ir istorijos muziejaus vedėjas Valdas Lučunas ir Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Pažintį su Alytaus kraštu reikia pradėti Alytaus kraštotyros muziejuje“, – sako muziejininkas Giedrius Bernatavičius. Tautodailininkės Julijos Baranauskienės kūrybinį palikimą saugo dukra Leokadija privačiame muziejuje. Vaclovo Jankausko Akmenų muziejuje galima susipažinti su unikalių eksponatų kolekcija. Užsukti kviečia privatus Afganistano karo veteranų klubo muziejus. Lankytojus pasitinka Respublikinės Afganistano karo veteranų bei kitų karinių konfliktų dalyvių asociacijos pirmininkas Juozas Natulkevičius ir pavaduotojas Gintaras Piliponis.Kartu keliauja ir pasakoja istorikai Birutė Malaškevičiūtė ir Giedrius Bernatavičius.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Ežerų žvejybos muziejus Mindūnuose ruošiasi „Žiemos žūklės šventei“. Jei nebus tikros žiemos ir ledo, žvejai nenusimena. Sugalvos, kuo sudominti svečius.Apie senovinį stintelių ir seliavų gaudymą su bobomis pasakoja tradicinės žūklės puoselėtojas Albertas Kaminskas. Pasaulio žvejybos čempionato spiningavimoiš valties čempionas Sigitas Lukštas pristatys naujausias žvejybos madas. Sertifikuota Aukštaitijos kulinarinio paveldo amatininkė Irena Rimydienė pamokys, kaip išsivirtigardžios žuvienės. Ežerų žvejybos muziejaus molėtų krašto amatų centro vadovė tautodailininkė Erika Andrukonytė papasakos apie edukacijas. Molėtų kraštomuziejaus direktorė Viktorija Kazlienė paakins ir žiemą lankytis muziejuje bei jo filialuose.Ved. Jolanta Jurkūnienė 

„Man patinka draugiškas turizmas, kai žmogus gamtoje nepalieka pėdsakų. Esu gamtininkas idealistas“, – mintimis dalijasi gamtosaugininkas, Labanoro girios vilkas Andrejus Gaidamavičius. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Signatarų namų istorija Vilniuje dar iki galo neparašyta. Istorija svarbi, reikšminga, praplečianti mūsų laisvės kovų pasakojimą“, – sako prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.Kas sieja Lietuvos partizanus, Signatarų namus ir Sausio 13-ąją? Per tris dešimtmečius užaugusi nauja tyrėjų karta keičia požiūrį į tyrimų šaltinius. Randasi naujas žvilgsnis į laisvės kovotojų istoriją ir jos pateikimą. Ved. J. Jurkūnienė.

Tautodailės metai akins labiau domėtis, vertinti ir populiarinti tautinį paveldą. Tautodailė prisideda prie kultūrinio turizmo Lietuvoje, saugo ir išryškina regionų savitumą.Ne veltui Lietuvos kryždirbystė įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio šedevrų sąrašą. Susitiksime su tautodailininkais žemaičiu Kęstučiu Norušiu iš Širvintų ir dzūku Sauliumi Lampicku iš Alytaus.Ved. J. Jurkūnienė.

Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Nedideli darbai taip pat reikšmingi. Jie ratilais banguoja ir akina kitus imtis veiklų“, – sako medžio drožėjas, restauratorius Juozas Kalinauskas. Musninkai – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2020 m. Bendruomenės „Spindulys“ nariai, Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos moksleiviai, vietos gyventojai vertina tokį pasitikėjimą ir siekia naujų pokyčių. Laidoje mintija gimnazistai Laura Vaitkutė, Milgintė Jurkevičiūtė ir Saulė Marija Ranonytė. Taip pat – mokytojos Audronė Janušauskienė ir Filomena Vaiciekauskienė. Musninkų mecenatė iš Čikagos Marija Bareikaitė-Remienė ir Kristina Zaveckienė, viena iš kavinės „Café Musé“ savininkių. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Buvusi mokytoja Ona Norkutė apie Švėkšną turi sukaupusi daug vertingos medžiagos. Mielai pasakoja apie grafus Pliaterius, knygnešius, legenda tapusią Pauliną, Žemaitiją.Saugų kaimą galima rasti Šilutės r., Mažojoje Lietuvoje. Ten verta pamatyti architektūros ir technikos paminklą Saugų malūną. Verslininkas Vidas Mauricas jį įsigijo ir prikėlė naujam gyvenimui, persikėlė lentpjūvę. Malūnas tapo įvairių renginių, kaimo žmonių susitikimo vieta. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kitais metais Musninkų miestelis taps Lietuvos mažąja kultūros sostine. Nemenkas iššūkis tenka Musninkų bendruomenei „Spindulys“. Kokiomis nuotaikomis gyvena bendruomenė? Pokalbio į Musninkų bendruomenės lėšomis atstatytą seniausią Aukštaitijoje varpinę susirinko Steponas Mažrimas, Eglė Dikčienė, Rokas Gatelis, Juozas Kalinauskas, Valentina Brazaitienė, Stanislava Šidagienė, Leonas Vaicekauskas, Janina Rolienė. Kaip sekasi kurti verslą Musninkuose iš Prancūzijos atvykusiam Vincentui Degeorge? Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Švėkšnos turtinga istorija. Centrinę miestelio dalį vietiniai labai myli ir vertina, tai – urbanistikos paminklas. Monika Žąsytienė, parašė knygą apie XVII–XX amžiuje žydų bendruomenę Švėkšnoje, štetlą. Tai dar labiau atgaivino istorinę atmintį, norą atsinaujinti ir atsiskleisti kitoje šviesoje.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Mokslininkams seniai rūpėjo atskleisti Gedimino kalno paslaptį. Svarbūs epochiniai tyrinėjimai baigti. Pristatyta knyga „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“.Vilniaus universiteto istorikė prof. Tamara Bairašauskaitė sako: „Po šios knygos į Vilnių žvelgiame jau kitomis akimis“. Archeologas Gytis Grižas prisipažino, kad sukilėlių palaikų paieška sukėlė daug emocijų. Paberžėje, Kėdainių r., įsteigtas vienintelis Lietuvoje „1863 metų sukilimo muziejus“. Apie kunigą Antaną Mackevičių pasakoja istorikas Vaidas Banys.Inkūnuose, Anykščių r., istoriniams įvykiams pažymėti, pastatyta tautodailininko Aleksandro Tarabildos skulptūra. Inkūniečių bendrijos pirmininkas Valentinas Šapalas.Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

„Man taip gera, taip džiaugiasi širdis, kai mano kaupiamos senienos lankytojams primena mūsų krašto istoriją, nublukosiose nuotraukose anūkai randa senelių atvaizdus“, – nuoširdžiai pasakoja Mindaugas Nogaitis iš Vilkų Kampo kaimo. Savo sodyboje įkūręs klojimo teatrą, vietiniams gerai žinomas kultūrininkas, muzikantas, sendaikčių kolekcininkas ir „Diemedžio“ ugdymo centro vyr. auklėtojas priima lankytojus ir pasakoja apie mokslininkų sodyboje atliktus archeologinius kasinėjimus, medžio drožėjų plenerus, autorinių dainų vakarus. Po to veda į etnografinių eksponatų muziejų, rodo nemažą bandonijų ir armonikų kolekciją. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kupiškio rajone esantį Uoginių kaimą garsina Adomo Petrausko įkurtas etnografijos muziejus, kurį pristato Laura Eižinienė.Šalia –Uoginių kaimo amatų centre vyksta edukacinės programos. Receptais dalijasi žolininkė, edukacijų vadovė Renata Montvilienė.Nuo A. Petrausko sodyboje pastatyto bokšto matosi Uoginių kapinės su koplytėle, kurioje mišias laikė kunigas, poetas Antanas Strazdas.Prisiminimais dalijasi Uoginių kaimo gyventoja Leontina Jackevičienė. Kupiškėnai mena aktorę ir režisierę Unę Babickaitę–Graičiūnienę. Palėvenės kapinėse apie aktorės šeimą pasakoja kelionių vadovė Rita Kavaliauskienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Lentvaris jaunėja ir laukia lankytojų. Miesto istoriją, kultūrinius pokyčius, bendruomenės kuriamus projektus pristato Lentvario seniūnas Vytas Rukšėnas, Motiejaus Šimelionio gimnazijos istorijos mokytoja Nijolė Mikalonytė ir moksleivė Goda Bendzelauskaitė. Meno ir kultūros renginiais vietinius ir svečius pasitinka Lentvario kultūros rūmų direktorė Ieva Skaistytė, meno ir susitikimų erdvės „Lokomotif“ įkūrėjai Milda Dainovskytė bei Laurynas Skeisgiela.Trakai ruošiasi tapti 2020 m. Lietuvos kultūros sostine. Kaip žada keistis miestas, pasakoja Trakų istorinio muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Šilutės Hugo Šojaus dvaras-muziejus yra miesto perlas. Filialai įkurti Švėkšnoje, Žemaičių Naumestyje ir Macikuose. Muziejai sukaupę per 60 000 eksponatų. Po Hugo Šojaus dvarą ir muziejų bei Macikų lagerio karcerio ekspozicijas vedžioja ir pasakoja direktorė Indrė Skablauskaitė ir muziejininkas istorikas Ignas Giniotis. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Pamario krašte, Nemuno Deltoje, lankytojus trauka Kintų Vydūno kultūros centras. Tai tikras kultūros židinys. Centre vyksta įvairiausi renginiai. Vaikai mokosi dailės, muzikos. Vyksta edukacinės programos, skirtos įvairaus amžiaus žmonėms. Pasakoja kultūrinės veiklos vadybininkė Asta Neimantienė, dailininkė-edukatorė Aušra Mačiulaitienė, dailėsmokytojas Aurimas Liekis. Mokytojas, istorikas Saulius Sodonis supažindina su senaisiais Kintais ir jų istorija, taip pat su svečių pamėgtomis poilsio bei rekreacijos vietomis. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kintai – Pamario krašto miestelis ant Kuršių marių pakrantės. Seną ir didingą krašto istoriją mena dar ir šiandien gyvenantys lietuvininkai, šišioniškiai.Vokietė Herta Kalvienė iš Vabalų kaimo prisimena potvynius, nelengvą gyvenimą Mažojoje Lietuvoje. Mingės kaimo senbūviai Jurgis Gečas su žmona Onaverčiasi vandens turizmu, sodyboje įkūrė Vandens muziejų. Prie paminklo ant Kuršių marių kranto „Negrįžusiems iš marių ir visų vandenų“ vis dažniau sustoja turistai ir uždega žvakutę. Pasakojimą apie Kintus mokytojas, istorikas Saulius Sodonis pradeda Ventės rage prie banglaužio. Kaip tik čia prasidėjo miestelio istorija.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Mažoji Lietuva stebina grožiu ir žmonėmis. Rusnės saloje yra daug lankytinų vietų. Čia gyvenimas nenurimsta ir žiemą, kai suvažiuoja povandeninės žūklėsaistruoliai. Apskritus metus vyksta edukacijos. Taip pat svečius traukia Uostadvaris su švyturiu, vandens kėlimo stotimi ir polderių muziejumi. Pasakoja Salos etnokultūros ir informacinio centro vadovė Birutė Servienė ir kultūrinės veiklos vadybininkė Sonata Verbučianskė.Mažojoje Lietuvoje Plaškių kaimas palengva atgyja naujam gyvenimui. Pagėgių savivaldybė, Stoniškių seniūnija. Pasklidus žiniai, kad Plaškių evangelikų–liuteronų bažnyčią žadama griauti, vietiniai gyventojai įkūrė Plaškių bažnyčios atkūrimo bendriją. Kaip jiems sekasi? Rusnės salos etnokultūros ir informacinio centro vadovė Birutė Servienė, Stoniškių seniūnijos seniūnas Gintautas Stančaitis, Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos pirmininkas Viktoras Bergneris su žmona Rita ir bendrijos narė vokietė Irmgard Gerulytė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Vandenų ir vėjų kraštas – Rusnės sala. Palei upėmis apsuptą ir išraizgytą Rusnę krantine vaikščiojame su Salos etnokultūros ir informacijoscentro vadove Birute Serviene. Sutikti vietiniai gyventojai dalijasi savo gyvenimu ir laisvalaikiu. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Žmogus-orkestras Antanas Kirvelevičius gyvena Jonavoje. Vietiniams gerai žinomas, vadovauja kaimo kapelai „Lankesa“. Jo sukurtą orkestrą sudaro 10 muzikos instrumentų. Keistuolis siekia naujo rekordo. Jonaviškis didžiuojasi naujai išrastu muzikos instrumentu – Stiklo arfa. Visą gyvenimą dirbęs statybose, A. Kirvelevičius stengiasi prikelti nykstančią kaimo muziką, senąjį pokario istorijų ir romansų laikotarpį. Namuose įkūręs mini muziejų, nes kolekcionuoja senienas. Atsirado naujas rūpestis: kam patikėti per ilgą gyvenimą sukauptas kolekcijas? Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kupiškio rajone esantį Uoginių kaimą garsina Adomo Petrausko įkurtas etnografijos muziejus. Pristato Laura Eižinienė.Šalia – Uoginių kaimo amatų centre vyksta edukacinės programos. Žolininkė, dedikacijų vadovė Renata Montvilienė.Nuo A. Petrausko sodyboje pastatyto bokšto matosi Uoginių kapinės su koplytėle, kurioje mišias laikė kunigas, poetas Antanas Strazdas.Prisiminimais dalijasi Uoginių kaimo gyventoja Leontina Jackevičienė. Kupiškėnai prisimena aktorę ir režisierę Unę Babickaitę. Palėvenės kapinėse pasakoja kelionių vadovė Rita Kavaliauskienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Išnykę ir naujam gyvenimui prikelti kaimai Jonavos rajone. Vyšnialaukio kaimui gyvybės įkvėpti nusprendė susikūrusi bendruomenė. Pradėjo tvarkyti, gražinti, atstatinėti, rengti šventes. Mintimis dalijasi bendruomenės narė Gražina Grigaravičienė. Šalia Vyšnialaukio sunykusį Perelozų kaimą mena tarp laukų ir miškų įsikūrę seni veikiantys sentikių maldos namai. Skarulių kaimas buvo sunaikintas, gyventojai iškelti į miestus. Tačiau prisiminimai buria buvusius kaimo gyventojus. Jiems tėviškę atstoja beveik 400 metų bažnyčia, šventorių juosiančios kapinės. Susibūrusios į bendruomenę moterys rūpinasi šventove, kurioje vyksta ne tik pamaldos, bet ir muzikos festivalis. Jį organizuoja solistas Liudas Mikalauskas. Pasakoja bendrovės vadovė Marytė Stanevičienė ir mokytoja Lina Nekrošienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Ekskursiją „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“ po Panevėžio kraštą pristato kelionių vadovė Daiva Tankūnaitė.Kelionę pradėsime nuo Panevėžio Petro ir Povilo bažnyčios. Aplankysime senąsias karaimų kapines. Nedidelėstautos istoriją Naujamiestyje prisimins istorikas Petras Juknevičius, Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis, Panevėžio r.bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis. Klebonas Raimondas Kazlauskas papasakos apie Naujamiesčio Šv.Apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Violeta ir Alvydas Ivanauskai aprodys jų puoselėjamą sodybą. Užsuksime į Juliaus Dirsėspalėpę apžiūrėti ekspozicijos „Miško išdaigos“. Į karaimų patiekalų degustaciją pakvies renginių studijos „Švenčių kalvė“vadovė Vilija Petkūnienė ir bendrovės „Sodybėlė“ direktorė Gitana Zaviežienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kupiškio rajone yra penki dvarai. Palėvenės dvaras kažkada priklausė Mykolui Komarui, bajorų Komarų iš Padniestrės palikuoniui. Šiandien XIX a. statyti rūmų pastatai grąžinti Komarų giminės palikuonims. Palėvenės dvaro sodybą atgavo Bogdano Komaro anūkėNijolė Milaknienė, kuri dalijasi prisiminimais apie jaunystę, dvaro ir giminės istoriją.Adomynės dvaras garsėja edukacinėmis programomis. Populiariausios – „Pagrabinių bandelių“ kepimas, jaunesniems lobio ieškojimas,vyresniems – kulinarinio paveldo degustavimas. Adomynės bendruomenės pirmininkė Virginija Pakalniškienė pasakoja apie dvaro istoriją,„Pagrabinių bandelių“ edukatorė Vitalija Raugalienė dalijasi receptu, Alvyda Palačenkienė tarmiškai pasakoja gražias istorijas, dainuoja iršoka folkloro ansamblis „Jara“. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kupiškio krašte galima apsilankyti vienuolynuose, bažnyčiose, dvaruose, kapinėse ar net kaimo paveikslų galerijoje ir susipažinti suįdomiais žmonėmis, kurie mielai pasakoja istorijas, dalijasi prisiminimais.  Apie Palėvenės Šv. Domininko bažnyčios įkūrėjus, sukauptus lobius ir vienuolių gyvenimą pasakoja bažnyčios pastoracinės tarybosnarė Aldona Ramanauskienė. Būtent nuo Palėvenės miestelio blaivybės sąjūdžio pradininkas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančiuspradėjo blaivinti Lietuvą.Viktariškių kaime dailininkės Veronikos Šleivytės šimto metų sodyboje veikia menininkės paveikslų galerija. Joje eksponuojami tapybos, grafikos darbai, fotoaparatai, nuotraukos, autoportretai, asmeniniai daiktai. Su V. Šleivytės gyvenimu ir kūryba supažindinamuziejininkė Jolanta Knizikevičienė.Leontina Jackevičienė, Uoginių gyventoja, dalijasi prisiminimais apie žmonių gyvenimą, kaimo istoriją, poetą AntanąStrazdą, kunigavusį ir  mišias laikiusį nedidelėje koplytėlėje Uoginių kapinėse. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kretinga – mažasis Vatikanas. Čia veikia penki vienuolynai. Kretingiškių nestebina gatvėmis vaikščiojantys vienuoliai ar vienuolės. Po pranciškonųbažnyčios centriniu altoriumi palaidoti fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Sarkofagai – unikalūs kultūros paminklai. Lankytojai kviečiami užsuktiį neseniai restauruotą ir lankytojams atvertą koplyčią-mauzoliejų, grafų Tiškevičių šeimos ir giminės narių amžinojo poilsio vietą.Apie Kretingos grafus Tiškevičius pasakoja Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei istorikas Julius Kanarskas. Koplyčią-mauzoliejųpristato dr. Jūratė Laučiūtė. Kretingos gidė Diana Jomantaitė kviečia į bažnyčios ir vienuolyno rūsius apžiūrėti Chodkevičių šeimos sarkofagų ir naujai atrastoskriptos, kurioje švedų kariai gyvus užmūrijo žmones. Pranciškonas vienuolis brolis Tomas svarstys, ar visada esame teisūs tik prašydami ir laukdami malonių.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Atsinaujinęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras ir muziejus kviečia lankytojus apžiūrėti ekspozicijas, susipažinti su miesto bei dvaro istorija.Daug kam įdomi grafų Tiškevičių dinastija, susižavėjimą kelia dvarų kultūros perlas – Žiemos sodas, daugeliui naujiena – pirmoji Lietuvojedvare pastatyta elektrinė. Ramaus poilsio išsiilgusiems atvanga pasivaikščioti po parką. Smaližiams – dvaro saldaininėje pasigaminti karameliniųsaldainių.Su Kretingos miesto istorija supažindina direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei istorikas Julius Kanarskas. Apie Žiemos sodą pasakoja Gamtos skyriaus vedėjaJurgita Tertelienė. Su muziejaus ekspozicijomis supažindina vyr. muziejininkė-istorikė Danutė Šorienė ir vyr. fondų saugotoja Dalia Padriezienė.Su karamelinių saldainių gamybos edukacija supažindina senojo saldumynų gamybos amato puoselėtoja Asta Norvaišienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Darbėnai, miestelis, Kretingos rajone. Rašytiniuose šaltiniuose Darbėnų kaimas ir dvaras pirmą kartą paminėti 1591 metais.Apie miestelį pasakoja istorikas Julius Kanarskas, mokytoja Justina Vaičikauskienė, bibliotekininkė Danutė Paulikienė.Prisiminimais apie skulptorių Antaną Mončį dalijasi Palangos A. Mončio namų-muziejaus vadovė Loreta Birutė Turauskaitė.Joana Rusienė kalba apie Lazdininkų kaimo vėjo malūną, jo šeimininkus. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Zervynos – Varėnos rajone Nacionaliniame Dzūkijos parke įsikūręs etnografinis kaimas, paskelbtas architektūros paminklu. Šiandien jis pritaikytas poilsiui, aktyviam turizmui. Vaizdingos Ūlos pakrantės vilioja gražia gamta. Mintimis dalijasi Zervynų bendruomenės pirmininkas Artūras Svirnelis, jo žmona Vida Svirnelienė, grikinių babkų ir keksiukų kepėja bei bendruomenės narė Regina Tamulevičienė. Anykščių rajone prie Šventosios upės, girios apsupty, pasislėpęs Inkūnų kaimas, kažkada priklausęs Radvilų Svėdasų dvarui. Dabar belikę kelios sodybos. Tačiau tautiškai nusiteikę gyventojai nepasiduoda, įkūrė bendriją, kuriai vadovauja Valentinas Šapalas. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Savamokslis archeologas, istorijos žinovas, kraštotyrininkas Mikelis Balčius atrado neolito laikų Šventąją. Kuršis juokauja, kad dar ne visą Šventąją iškasinėjo. Laukia nauji atradimai. Istorikas Julius Kanarskas kviečia aplankyti Kretingos r., Darbėnų sen., sakralinį Erškėtyną. Joskaudų miško viduryje trykšta šaltinėlis, netoliese suneštas kryžių kalnelis. Pasivaikščiosime po Baltų mitologijos parką Kretingos r., Darbėnų sen., Sausdravų k. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Lietuvoje gausu medžio drožėjų, kurie saviti ir įdomūs. Medžio drožėjas Pranas Petronis sutiko supažindinti su bičiuliais, gyvenančiais Anykščių krašte.Apsilankysime pas Vladą Gaidį Šeimyniškių kaime, užsuksime į Elmininkus pas Valentą Survilą, arbatos išgersime su tautodailininko Aleksandro Tarabildosšeima Lėliūnuose ir pro Inkūnų kaimą nukaksime į Prano Petronio sodybą Laičiuose. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Apie Merkinę – legendomis apipintą senąją Dzūkijos krašto sostinę – pasakoja Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas, mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas ir vyr. fondų saugotojas Emilis Bukota. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kupiškis svečius pasitinka atsinaujinęs. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus renovuotoje aikštėje sušvito ir suskambo fontanas. Apie mieste lankomus objektus pasakoja kelionių vadovė Rita Kavaliauskienė, Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja Aušrelė Jonušytė, klebonas Mindaugas Kučinskas, projektų vadovas Virginijus Grigaliūnas ir Mažvydas Šalkauskas iš Kupiškio rajono savivaldybės. Kaimyninėje Latvijoje iki šiol išlikę nemažai LDK kultūrinio palikimo, kuris matomas sakralinėje architektūroje. Ryškias žymias paliko Vilniaus baroko mokyklos kūrėjai katalikiškoje Latvijos rytinėje dalyje, latgalių žemėje. Lietuvos pėdsakų su archeologu ir menotyrininku Žygimantu Buržinsku ieškosime Daugpilyje, Latgaloje. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Maironio tėviškė Bernotuose. Pasakoja Rita Paškauskienė ir Birutė Kulpinskaitė.Raseinių krašto istorijos muziejaus ekspozicijas pristato direktorė Birutė Kulpinskaitė ir muziejininkės Loreta Kordušienė bei Lina Kantautienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Raseiniai. Viešoji Marcelijaus Martinaičio biblioteka, Dominikonų vienuolynas, Maironio parkas, Švč. Trejybės cerkvė – su kraštotyrininku Jonu Brigiu,bibliotekininke Jolanta Gudeikyte, „Atrask Raseinius“ direktoriumi Arnu Zmitra. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Su Ariogala ir jos apylinkėmis supažindina keliautojai, mokslininkai, „Keliautojo žinyno“ autoriai istorikas Vytenis Almonaitis ir psichologė Junona Almonaitienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Su keliautoju, fotografu, leidėju ir rašytoju Vytautu Kandrotu keliaujame po Prienų kraštą. Laidoje taip pat apie apylinkes mintimis dalijasi Prienų krašto muziejaus fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė, Šilavoto davatkyno vadovė Danguolė Lincevičienė,tautodailininkas Algimantas Sakalauskas, klebonas, dekanas Jonas Baliūnas, sklandytojas Vytautas Mačiulis, ichtiologas Darius Svirskis. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kudirkos Naumiestį, muziejų, Vinco Kudirkos atmintinas vietas pristato Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Irena Zinkevičienė, muziejininkė Danguolė Dabrišienė ir bibliotekininkė Marija Rastupkevičiūtė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose ošia Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tūkstančiai stipriausių Lietuvoje medžių tapo unikaliu Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos paminklu.Paskutinė pasodinta – šimto ąžuolų Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitė. Visos Lietuvos moksleiviai lanko tautos patriarcho gimtinę, kur vyksta įvairios edukacinės programos.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Keliautojai istorikas Vytenis Almonaitis ir psichologė Junona Almonaitienė kviečia pasižvalgyti po Betygalos piliakalnius. Ved. Jolanta Jurkūnienė

Po Betygalą vaikštome su Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doc. Vyteniu Almonaičiu ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetoSveikatos psichologijos katedros doc. Junona Almonaitiene. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Pilaitės dvaro sodyba Vilniaus Pilaitės mikrorajone. „Duonos kelio“ muziejus po atviru dangumi su archeologu Zenonu Bauboniu, vadybininke Larisa Gureckiene ir Pilaitės liaudies teatro režisiere Dalia Tarailiene. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Pilaitės mikrorajonas Vilniuje turi seną istoriją. Ją liudija Pilaitės piliakalnis, išlikę dvaro sodybos pastatai, malūnas.Po Pilaitės istorines vietas vedžioja ir pasakoja rašytojas Gerimantas Statinis, archeologas Zenonas Baubonis,Pilaitės liaudies teatro režisierė Dalia Tarailienė, Pilaitės metraštininkė Angelė Šarlauskienė, Valakupių girininkasVytautas Dabriška ir Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė. Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Kauno tvirtovės IX forto muziejus. IV d. Nacistinė okupacija ir holokaustas. Pasakoja gidas Deimantas Ramanauskas.Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

Kauno tvirtovės IX forto muziejus. II d. Su gigantiška, modernia Rusijos imperijos gynybinės Kauno tvirtovės istorija atskleidžiama autentiškose IX forto muziejaus erdvėse. Lankytojams daro įspūdį atvertos forto gynybinius įtvirtinimus jungiančios požeminės susisiekimo galerijos. Kauno tvirtovės skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas, fortifikacijų specialistas, laidoje supažindina su Kauno tvirtovės istorija, Pirmojo pasaulinio karo padariniais.

„Atrask Lietuvą“: Kauno tvirtovės IX fortas. I d.Muziejininkas Vytautas Jurkus net neįtarė, kad teks dirbti Kauno IX forto muziejaus muziejininku. Kaskart, matydamas senelio Povilo Butkevičiaus fotografiją muziejaus Okupacijų ekspozicijos salėje, susimąsto apie laisvės kainą, jausdamas pareigą toliau ją puoselėti.Apie Kauno tvirtovės IX forto muziejų ir memorialinį kompleksą pasakoja direktorė Jūratė Zakaitė ir pavaduotojas muziejininkystei Marius Pečiulis.

„Atrask Lietuvą“: Gedimino pilies bokšteKadaise buvęs politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, Gedimino piliakalnis, mena ne tik senovę – pirmųjų žmonių apsigyvenimą šioje teritorijoje, kryžiaus žygius į Lietuvą, bet ir labai svarbius ne taip seniai buvusius įvykius – Baltijos kelio pradžią Lietuvoje.Kylant siaurais bokšto laipteliais galime susipažinti su pagrindiniais šios ilgos istorijos etapais, miesto ir Vilniaus pilių teritorijos raida, išvysti baltų papuošalus ir svarbiausius karybos atributus. Šiandien Gedimino pilies bokšte pristatoma nauja interaktyvi ekspozicija „Laiko juostos vaizdai pro Gedimino pilies bokšto langus“. Žvelgdami pro bokšto langus matome Vilniaus pilių teritoriją įvairiais laikotarpiais. Paskutinė ekspozicija liudija nesenus įvykius – archeologų rastus Lukiškių aikštėje nužudytų ir piliakalnio aikštelėje užkastus 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus. Taip pat pažymėtos 1989 m. rugpjūčio 23 d. tris Baltijos šalis į gyvą, 600 km ilgio žmonių grandinę, sujungusio Baltijos kelio akimirkos.Pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Gedimino pilies bokšto ekskursijų vadovė Agnė Pašvenskienė ir archeologai Valdas Steponaitis bei Gytis Grižas.

„Man patinka pramoninis Vilnius, miegamieji rajonai. Daug kas sako, kad tai niekinis sovietmečio reliktas. Tačiau juose gyveno, kūrė ir dirbo mūsų tėvai, seneliai. Skaitydamas senus laikraščius, rausdamasis archyvuose, atrandu įdomių ir unikalių faktų. Daug ką atskleidžia pokalbiai su senaisiais gyventojais, jų prisiminimai“, – sako netradicinių ekskursijų gidas po Vilnių Albertas Kazlauskas.

„Meilė gyvenime yra viskas. Iš jos randasi kūryba, didžiuliai darbai“, – mintimis dalijasi žinoma tekstilės tautodailininkė Danguolė Bukėnaitė. Ignalinos kraštas gali didžiuotis turintis darbščią moterį, siuvančią ir savaip interpretuojančią liaudiškos tradicijos drabužius, juos sušiuolaikindama, siuvinėjančią viską, kas pasitaiko po ranka... Sabališkės kaime senų medžių apsuptoje sodyboje, tarsi gyvame muziejuje, randi visko, kuo gali pasidžiaugti širdis. Tačiau didžiausia dovana – Danguolė, juokais save vadinanti Sabališkės ragana. Taip smagiau...

Kamajų Respublika jau 35 m. apie save praneša per tradicinę miestelio šventę „Kuc kuc Kamajuos“. Miestelis trims dienoms tampa Kamajų Respublika su prezidentu, vėliava, valstybės ribų žymomis, himnu, sava valiuta.Apie urbanistikos paminklą – Kamajus – pasakoja Kamajų Respublikos prezidentas Vytautas Vilys ir kultūros darbuotoja Sigita Gasiūnienė.Iš Kamajų miestelio aikštės kelio rodyklė rodo kryptį į kitą nediduką miestelį, Salas. Prie Dviragio ežero pasitinka Salų dvaro sodybos turizmo ir laisvalaikio organizatorė Inga Stočkutė-Tervidienė.

„Atrask Lietuvą“: ElektrėnaiMagistrale Vilnius–Kauna–Klaipėda prašvilpiame su vėjeliu. Pro automobilio langus matosi Elektrėnų miesto panorama. Daugiabučių pastatai, tarsi užvažiuoti nėra reikalo. Gal verta?Pavyzdžiui, pigiai ir skaniai pavalgyti, paausti autentiškomis staklėmis tautinę juostą, skirtą Lietuvos šimtmečiui... Lina Triponienė, Elektrėnų profesinio mokymo centro mokytoja, juokauja ir cituoja Elektrėnų komisarą: „Geruoju nenori sustoti, teks sulaikyti.“ Į svečius kviečia Elektrėnų profesinio mokymo centras. Direktorė dr. Silva Lengvinienė, Sektorinio praktinio mokymo centro vadovė Lina Triponienė, IT specialistas Marius Budėnas, profesijos mokytoja Rita Vilaniškienė, jaunasis programuotojas Evaldas Kučinskas, tautodailininkė Onutė Patronaitienė, Elektrėnų jaunimo centro vadovė Justina Zaleckienė.

Nuo seno Žiežmariuose ir Žasliuose gyveno verslūs žmonės – žydai, kurie sudarė didžiąją dalį gyventojų. Miesteliai nedideli, kiek mažiau tyrinėti, tačiau turi gilią ir įdomią istoriją. Ar daug kas žino, kad Žaslių aikštėje buvo filmuota svieto lygintojo Tados Blindos nušovimo scena? Kad Žasliuose gimė žinomas pasaulyje pianistas, kompozitorius ir pedagogas Leopoldas Godovskis?Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas kviečia apsilankyti Žiežmariuose ir Žasliuose ir žada įdomios istorijos.

„Atrask Lietuvą“: Obelių laisvės kovų istorijos muziejus.„Tautai reikia atiduoti ne gyvybę, o gyvenimą“, – pagal tokį priesaką gyveno buvęs mokytojas, kraštotyrininkas, partizanų metraštininkas, Obelių laisvės kovų istorijos muziejaus įkūrėjas Andrius Dručkus.Apie Obelių laisvės kovų istorijos muziejų, partizaną Andrių Dručkų pasakoja muziejaus vedėjas Valius Kazlauskas ir muziejininkė Elena Kazlauskaitė.

Kaišiadorių kraštas.Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija – trys Lietuvos regionai – susikerta Kaišiadorių krašte. Gal išlikusio kultūrinio paveldo akims paganyti mažoka, bet Kaišiadorių istorija turtinga.Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas vežioja po kraštą ir rodo lankytinas vietas, kuriose galima gerai praleisti laiką.Kaišiadorių geležinkelio stotis. Vladikiškių dvaras Stasiūnuose ir senosios Romerių giminės kapinaitės. Lašinių kaime sustosime pasilabinti su Ingrida Michalskiene. Kalvių miestelyje pabendrausime su bendruomenės nare Vilija Kašelioniene. Užsuksime į Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centrą pas vadovę Giedrę Streikauskaitę. Pasikalbėsime su jaunaisiais verslininkais Ingrida Grabliauskaite ir Neringa Lazauskiene. Laidą baigsime Kaišiadorių meno mokykloje su pučiamųjų instrumentų orkestro vadovu Artūru Vrublevskiu ir saksofono mokytoju Daliumi Pelekevičiumi.

„Atrask Lietuvą“: Bajorų lėlių teatras ČIZ. Režisierė Nijolė Čirūnienė kartu su kolegėmis Nadiežda Ivanova ir Dalia Ziemeliene įkūrė Bajorų lėlių teatrą ir pavadino ČIZ. Pavadinimas susideda iš pirmųjų aktorių pavardžių raidžių – Čirūnienė, Ivanova, Ziemelienė. Lėlių teatras įsikūręs Bajorų kultūros namuose. Ten taip pat veikia muziejus „Lėlių namai“, kuriame eksponuojama 1000 lėlių. Lankytojams rodomi ne tik spektakliai, bet pristatomos ir ČIZ teatro lėlės, vaikai mokosi jas valdyti, vaidinti, vyksta edukacinės programos. Laidoje dalyvauja Bajorų lėlių teatro ČIZ režisierė Nijolė Čirūnienė, aktorė Dalia Ziemelienė ir Bajorų bibliotekininkė Virginija Krasauskienė.

„Atrask Lietuvą“: su lietuviškuoju Kalėdų SeneliuKaišiadorių r. yra toks Girinio parkas. Miške tarp aukštų eglių stovi pasakų namelis, kuriame prie žvakių liepsnos užklydusiųjų laukia Kalėdų Senelis. Ne bet koks! Sako, esąs tikras, lietuviškas, kurpiantis pasakojimus pagal senovines baltų tradicijas. Jis ten gyvena ne vienas, o su Giriniu.

Lietuvos paveldo paminklas – Rokiškio dvaro ansamblis – formuoti pradėtas XVIII a. pabaigoje, kai grafas Ignotas Tyzenhauzas ėmėsi darbų Rokiškyje įrengti giminės rezidenciją. Šiandien Rokiškio krašto muziejus saugo ne tik kultūros vertybes, bet tapo ir švietimo įstaiga, pramogų, laisvalaikio vieta. Per metus Rokiškio dvare apsilanko apie 50 tūkstančių svečių.Laidoje dalyvauja Rokiškio krašto muziejininkai Marijona Mieliauskienė, Giedrė Spundzevičienė, Dalia Kiukienė.Girdėsite skulptoriaus Liongino Šepkos balsą iš muziejaus archyvų.

„Atrask Lietuvą“: Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus. „Man labiausiai patinka V. M. Putino eilėraščiai. Už tai jį labai vertinu", – atvirai savo požiūrį atskleidžia jo palikimo saugotoja Ula Zaleskytė. "Rašytojo, literato, dramaturgo, vertėjo gyvenimo peripetijas palieku spręsti istorikams, literatūros mokslininkams, žinovams, kurie iš pagrindų nagrinėja rašytojo gyvenimą ir kūrybą“, – sako Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus muziejininkė Ula Zaleskytė.

„Man patinka pramoninis Vilnius, miegamieji rajonai. Daug kas sako, kad tai niekinis sovietmečio reliktas. Tačiau juose gyveno, kūrė ir dirbo mūsų tėvai, seneliai. Skaitydamas senus laikraščius, rausdamasis archyvuose, atrandu įdomių ir unikalių faktų. Daug ką atskleidžia pokalbiai su senaisiais gyventojais, jų prisiminimai“, – sako netradicinių ekskursijų gidas po Vilnių Albertas Kazlauskas.

„Aš jaučiuosi Lietuvos mažyte dalele, viena iš trijų milijonų...“, – mintija Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius Daumantas Levas Todesas. Šalia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės namų, Pylimo g. 4, atidaryta „Beigelių krautuvėlė“. Ten galima paskanauti košerinių kepinių, išgerti kavos. D. L. Todesas sako: „Norint suprasti, reikia pažinti. Kas yra žydas, daug kas nežino.“ Tokiam pažinimui gali pasitarnauti pats paprasčiausias bendravimas prie kavos puodelio.

„Atrask Lietuvą“: Mielagėnų bažnyčia ir klebonas Marijonas Savickas„Apgriuvusioje bažnyčioje sėdėti ir skaityti pamokslus – maža. Reikia imtis konkrečių darbų“, – mintija Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas. Mielagėnų klasicistinė bažnyčia yra valstybės saugoma. Kartais vadinama mažąja Katedros kopija. Kunigas M. Savickas gerbia ir vertina kultūros ir istorijos paveldą, kuria aplinką aplink bažnyčią, rūpinasi senelių globos namais, aptarnauja dvi parapijas: Mielagėnų ir Ceikinių.

„Atrask Lietuvą“: Onuškio istorijos visuomeninis muziejus. „Daug metų atidaviau Onuškio apylinkių tyrinėjimams, eksponatų, istorinės medžiagos rinkimui, kūriau Onuškio istorijos visuomeninį muziejų. Ir toliau dirbu, renku medžiagą“, – mintimis dalijasi kraštotyrininkė Elena Blažienė. Į Onuškį traukia žydai iš įvairių pasaulio kraštų, ieškodami savo šaknų. Dėkoja Elenai, nes ji sugebėjo išsaugoti jų protėvių atminimą, sugrąžino atmintį. Ko reikia žmogui, kad taip atsidavęs dirbtų visuomenės labui? Ne veltui Juodupės seniūnas Valdas Adomonis apie Eleną sako: „Tai – nepakeičiamas žmogus.“

„Meilė gyvenime yra viskas. Iš jos randasi kūryba, didžiuliai darbai“, – mintimis dalijasi žinoma tekstilės tautodailininkė Danguolė Bukėnaitė.Ignalinos kraštas gali didžiuotis turintis darbščią moterį, siuvančią ir savaip interpretuojančią liaudiškos tradicijos drabužius, juos sušiuolaikindama, siuvinėjančią viską, kas pasitaiko po ranka... Sabališkės kaime senų medžių apsuptoje sodyboje, tarsi gyvame muziejuje, randi visko, kuo gali pasidžiaugti širdis. Tačiau didžiausia dovana – Danguolė, juokais save vadinanti Sabališkės ragana. Taip smagiau...

„Atrask Lietuvą“: Paukščių kaimas. „Cijonuose žmonės sako, kad vandens – nors prigerk, malkų – nors sudek. Taip ir gyvename tarp pelkių ir balų. Įrengėme viešbutį uodams. Paukščių ir gyvulėlių ir taip pilnas kiemas“, – juokauja ir džiaugiasi savo ūkiu Paukščių kaimo šeimininkai Laima ir Rimantas Rakauskai.

„Statome tiltus tarp kultūrų. Ieškome vienybės savyje ir su kitais. Pas mus dera lietuvių ir pasaulio tradicinės kultūros. Juk esame pasaulio žmonės, visus mus jungia ta pati žmogiškoji prigimtis“, – sako poilsio namų Palūšėje savininkė Audra Avižaitė. Aukštaitijos nacionalinio parko širdyje įkurti poilsio namai kviečia lankytojus iš viso pasaulio. A. Avižaitė vyrą Mattfew Olsoną atsikvietė iš Kalifornijos. Abu kuria verslą ir turi savitą verslo filosofiją, kaip geriau teikti paslaugas svečiams. Šeima atvirai dalijasi savo vertybėmis.Šakočių karaliumi vadinamas Romualdas Spulis kuria tautinio kulinarinio paveldo patiekalus. Bet nepamiršta ir naujausių madų, kurios, kiek vėluodamos, vis tiek mus pasiekia.Po Aukštaitijos nacionalinį parką keliaujame su Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direkcijos direktoriumi Gedu Kukanausku ir kultūrologe Sigute Mudiniene.

Ladakalnis, Ginučių vandens malūnas, Trainiškio ąžuolas, Medžiukalnio šaltinis, pramogų parkas „Žuvėdra“ – su Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direkcijos direktoriumi Gedu Kukanausku, kultūrologe Sigute Mudiniene, gidu Linu Kaukėnu ir verslininku Petru Mačiuliu.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Su Aukštaitijos nacionalinio parko vertybėmis, paveldu, žmonėmis supažindina Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninių parkų direkcijos direktorius Gedas Kukanauskas ir kultūrologė, folklorinio ansamblio „Čiulbutė“ vadovė Sigutė Mudinienė. Kalbėsimės su Palūšės senosios valtinės valtininku Tomu Baužiu. Į Ladakalnio piliakalnį motorine valtimi plukdys ir pasakos Remigijus Grušnius. Puziniškio kaime aplankysime linksmuolį pasakotoją Mečislovą Banį. Tai bus pirmoji kelionės po Ignalinos kraštą dalis. Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

Susipažinsime su Birštono vienkiemio bendruomenės teatru. Mintimis dalysis Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininko pav. Birutė Vokietaitienė ir teatro režisierė Beata Klimavičienė.Nemajūnų bendruomenės santalkos Amatų centre Geležūnuose vyksta edukacinės programos. Pati populiariausia – dzūkiškų bandų kepimas. Supažindina kepėja Edita Jakučionienė ir Nemajūnų bendruomenės santalkos pirmininkė Irena Joana Šliaužienė.Nemuno kilpų regioninio parko dešiniajame Nemuno krante, Matiešonių kaime, ūkininkauja Irina Putrimiemė. Visi kviečiami išmokti spausti iš ožkų pieno sūrį ar suslėgti kvapnų sūrį iš obuolių. Gal kam nors reikia ir relaksacijos?Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Su tradicinių amatų meistre Rasa Breidokiene ir pasakotoju Algirdu Breidoku pradedame naują radijo laidos „Atrask Lietuvą“ sezoną.Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

Ieškokite ir rasite būdų, kaip Birštone, viename brangiausių kurortų Lietuvoje, dieną su šeima praleisti sveikai, turiningai ir nemokamai.Karališkasis Birštonas gražėja akyse. Vilioja ne tik unikalia gamta, Nemuno vingiais, trykštančiais mineralinio vandens šaltiniais, gydomaisiais purvais, švariu oru ir palankiu sveikatai klimatu, bet ir atviromis sveikatinimosi vietomis. Svečių laukia mineralinio vandens garinimo statinys „Druskupis“, mineralinio vandens paviljonas „Birutės vila“, Kneipo sodas, įvairaus mineralinio vandens biuvetės, viešoji biblioteka.Birštono turizmo informacijos centro direktorė Rūta Kapačinskaitė ir viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė pasakoja, kaip galima kitaip leisti laiką kurorte.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Koks ežeras Lietuvoje vadinamas Baikalu? Kur dunkso kuprotoji Dunojaus ketera? Kaip atsitiko, kad Suvalkijos lygumų krašte kalvos dangų remia? Kur yra kraštas, kuriame derlius nuimamas du kartus? Iš pradžių surenkami akmenys, tik po to derlius...Ieškoti atsakymų keliausime į Vištytį. Po įdomiausias vietas vedžioja ir pasakoja Vištyčio regioninio parko kultūrologė Rimutė Gagienė ir ekologas Vaidas Leonavičius.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Mes siekiame būti atviru muziejumi. Bitės mūsų gyvenime labai daug ką reiškia. Tai, kad randasi jaunimo, kuris pradeda auginti bites ne tik dėl medaus, bet ir dėl gamtos pažinimo, teikia vilties, kad formuojasi nauja tradicija – per bites gamtos link...“, – sako Senovinės bitininkystės muziejaus vadovė Danutė Indrašienė.Medkopio pabaigos šventė baigėsi, tačiau liko dalyvių ir svečių išsakytų vertingų minčių ir nuomonių. Laidoje mintimis dalijasi bitininkas dr. Jonas Balžekas, dr. Aistė Andriušytė, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos direktorius Gedas Kukanauskas, kultūrologė Sigutė Mudinienė, Lietuvos diplomatė Ina Marčiulionytė, VSTT direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, Lietuvos jaunųjų bitininkų asociacijos „Gintarinis spiečius“ vadovė Roma Mačienė, gidė Simona Plaipaitė, farmacininkas Marius Lasinskas, tautodailininkė Edita Kušleikienė, pasakorius Algirdas ir tradicinių amatų meistrė Rasa Breidokai, bitininkas Mindaugas Bridžius ir Erikas Augustinavičiai.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Radijo aparatų muziejus Tiltiškių kaime ir Biržų muziejus „Sėla“. „Norėjau, kad čia grįžtų žmonės. Visada būtų gera nuotaika, grotų gera muzika, gardžiai kvepėtų maistas, žmonės rastų nusiraminimą ir pasitenkinimą“, – sako Tiltiškių vandens malūno radijo aparatų muziejaus savininkas Dalius Bučenka. Susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės etmonų kunigaikščių Radvilų arsenalo svarba ir didybe kviečia Biržų muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

Zarasai – miestas pasienyje su Latvija ir Baltarusija. Paskendęs tarp miškų ir ežerų. Virš Zaraso ežero apžvalgos ratas kviečia pravažiuojančius sustoti ir pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Zaraso ežero Didžiojoje saloje kuriamas kultūros ir sporto renginių klasteris. Apie Zarasų kultūrinį ir sportinį gyvenimą pasakoja Zarasų r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjos pav. Daiva Šiukštulienė ir Zarasų ralio, automobilių sporto klubo prezidentas Arvydas Petkevičius.Stelmužės kaime auga seniausias Lietuvoje Stelmužės ąžuolas, ant kalvelės stovi bažnytėlė, varpinė. Mus pasitinka Stelmužės bažnytinio meno muziejaus ir varpinės prižiūrėtoja Aldona Miškinienė. Aplankome Salaką, Antalieptę, Dusetas.Apie Kultūros centro Dusetų dailės galerijos veiklą mintimis dalijasi direktorius Alvydas Stauskas. Tiltiškių malūno šeimininkas Dalius Bučenka rodo malūną, jame įsteigtą radijo aparatų muziejų. Žaliąjį turizmą pristato Antonas Jevtiuchovas iš Visagino. Po Zarasų kraštą keliaujame su kelionių ekspertu, fotografu ir vaikų rašytoju Vytautu Kandratu.

Biržai žinomi kaip buvęs Radvilų miestas, pastatyta galingiausia to meto bastionine tvirtove, gynusia LDK šiaurinį pasienį. Pėdsaką paliko ir grafai Tiškevičiai.Su Biržų savivaldybės paveldosaugos specialistu Daliumi Mikelioniu ir Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro režisiere Vita Voriene pereisime Rotušės gatve iki Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Pasiklausysime įdomių istorijų, užsuksime į Biržų regioninio parko lankytojų centrą. Su Biržų regioninio parko direkcijos direktoriumi Kęstučiu Baronu pasikalbėsime apie krašto išskirtinumą – karstines įgriuvas, smegduobes.Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

Čia pat Lietuvos pasienyje, Agluonos bazilikos šventoriuje, stovi paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir jo šeimai – besilaukiančiai žmonai Mortai ir sūneliui Rukliui.Latvių ir lietuvių šaknys nuo seno susipynusios. Visada įdomu paieškoti ženklų, stiprinančių abi šalis.Ilgametę patirtį turintis kelionių vadovas Rolandas Užubalis kviečia kartu keliauti. Apsilankysime Preiliuose, Lėlių muziejuje, apžiūrėsime Agluonos baziliką, pasivaikščiosime po šventorių, atsigersime stebuklingojo šaltinio vandens.Lėlių muziejaus įkūrėja menininkė Jelena Michailova papasakos apie lėlių kūrimą. Su Agluonos bazilikos vertybėmis supažindins vietos gidas.Lomiuose, pietvakariniame Žemaitijos kampelyje, gyvenanti mokytoja Elena Bazinienė įkūrė Lomių krašto istorijos ir etnografijos muziejų. Sukauptas istorines žinias, faktus, gyvenusių žmonių pavardes įamžino krašto enciklopedijoje ateinančioms kartoms.Vedėją Jolanta Jurkūnienė.

Kaip manote, kur Lietuvoje galima pasivaikščioti po Marso planetą, pamatyti fitozauro liekanų ar Juros periodo fosilijų, didžiausią Lietuvoje dieninių drugelių kolekciją ar Drugelių namus?Yra Lietuvoje vieta, kuri vadinasi – Akmenės kraštas.Laidoje dalyvauja Akmenės krašto muziejaus direktorė Lionė Stupurienė, muziejininkas Mindaugas Laukys ir Ventos regioninio parko direktorius Andrius Almanis.Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

„Tauragėje nėra katalikų šeimos ar giminės, kurioje nebūtų evangelikų liuteronų. Ir atvirkščiai. Prieš dešimt metų žmonės dar skirstėsi į katalikus ir evangelikus liuteronus, bijojo peržengti bažnyčios slenkstį. Dabar šeimos persimaišė ir niekas nepaiso, atveria įvairių bažnyčių duris. Priešprieša dingo. Žmones taip pat vienija maldos namuose vykstantys koncertai ir kiti renginiai“, – mintimis dalijasi Tauragės evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Dikšaitis.Laidoje su Taurage supažindina istorikas dr. Vytenis Almonaitis ir psichologė dr. Junona Almonaitienė, „Keliautojo žinyno“ autoriai ir leidėjai.Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

„Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ – parodos Valstybės pažinimo centre kuratorė Rosita Garškaitė sako, kad svarbiausia ekspozicijos žinutė: „Geriausias laikas kurti yra dabar“.Valstybės pažinimo centrą ir parodą „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ pristato Rasa Bortkevičiūtė ir Rosita Garškaitė.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Šiaurietiška arkadija...“, – atnaujintą Ilzenbergo parką vertino svečiai. Toks pavadinimas jau keletą šimtmečių yra prigijęs romantiškiems parkams. Tai – nostalgijos kupinas kraštovaizdis, kur žmogus susilieja su gamta.Apie Ilzenbergo dvaro istoriją, atnaujintą emocijų parką mintimis dalijasi savininkas Vaidas Barakauskas, dvaro vietininkas Gintaras Bingelis, kraštovaizdžio architektė Vaiva Deveikienė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys Steponas Deveikis, skulptorė Dalia Matulaitė, gamtininkas Mindaugas Kirtiklis.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Nors man neteko gyventi tais sunkiais laikais, bet manau, kad jaunesnioji karta privalo žinoti mūsų krašto istoriją, žmones, kurie kovojo už laisvę“, – mintimis dalijasi Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų Tauragėje muziejininkė Arneta Juščienė.Apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės skyriaus veiklą pasakoja tarybos narė Albina Skirienė.VDU istorikas doc. dr. Vytenis Almonaitis ir psichologė dr. Junona Almonaitienė supažindina su tremtinių, partizanų, karių paminklais ir kapinėmis Tauragėje.Ved. Jolanta Jurkūnienė.

„Mes neatsiradome ant plikos žemės. Viskas ateina iš praeities ir keliauja toliau... Dažnai emigrantai atsiveda antrąsias puses iš svečių šalių, prašo supažindinti su miesto praeitimi. Kai išgirsta seną mūsų istoriją nuo archeologijos, kai pamato, kokia esame sena tauta, keičiasi požiūris ir į Lietuvą, ir į lietuvius“, – sako Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ dir. pav. Viktoras Kovšovas.Su Tauragės apylinkėmis supažindina istorikas dr. Vytenis Almonaitis ir psichologė dr. Junona Almonaitienė.

Dar ne visi žino, kad netoli Tauragės, Staiginės kaime, stovi paminklas Tauragės konvencijai. Jis primena reikšmingą 1812-ųjų įvykį, susijusį su Prancūzijos imperatoriumi Bonapartu Napoleonu.Taip pat ne visi žino, kad, vykdamas iš Peterburgo į Paryžių, garsusis prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, stabtelėjęs Tauragės pašto stotyje, parašė ir išsiuntė laišką mylimajai Evelinai Hanskai.O lenkai dar ir šiandien Tauragės pilyje ieško Radvilų pėdsakų.Apie Tauragę ir jos apylinkes pasakoja istorikas Vytenis Almonaitis ir psichologė Junona Almonaitienė, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorius Romualdas Vaitkus, Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis.

Buvusioje sinagogoje įsikūręs Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras gali didžiuotis menų mecenatės Beatričės Kleizaitės-Vasaris dovanota išeivijos menininkų darbų kolekcija. Ji nuolat papildoma naujais vertingais meno kūriniais.Plačiau pasakoja Meilutė Apanavičienė, Meilės Lukšienės švietimo centro direktorė ir Nina Fiodorova, kultūrinių renginių organizatorė.Marijampolės ištakų beieškant pravartu užsukti į Marijampolės kolegiją, kuri įsikūrusi Kvietiškio dvare. Palivarką pastatė Prienų seniūnas Morkus Butleris su žmona Pranciška Ščiukaite-Butleriene. Manoma, kad grafienė prisidėjo prie Marijampolės vardo.Pasakoja Marijampolės kolegijos Menų/mokslo klasterio vadovė Vida Mickuvienė.

Kas geriau gali papasakoti apie miestą už istoriką? Marijampolės kraštotyros muziejaus muziejininkas, istorikas Arūnas Kapsevičius humoro nestokoja. Nors yra neatlaidus iškraipytiems faktams ir istorinei netiesai. Todėl su A. Kapsevičiumi pasivaikščiojimas senamiesčio gatvėmis visada palieka neišdildomą įspūdį.Marijampolėje susipažinsime su kraštotyros muziejumi, užeisime į Pranciškos Butlerienės kiemelį, apžiūrėsime Marijampolės sinagogą, užsuksime į Marijampolės turizmo informacijos centrą ir pasikalbėsime su Rita Dragūnaite, sustosime prie Rygiškių Jono gimnazijos, nueisime į Marijampolės poezijos parką, stabtelėsime prie Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažosios bazilikos ir pasivaikščiojimą po senamiestį baigsime Marijampolės Vytauto Didžiojo parke.

„Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – sako Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubo vadovas Robertas Degutis.Kalvarijos jaunimas Raudeniškių kaime sutvarkė prieš 70 m. sovietų statytus bunkerius ir pritaikė turizmui. Veikia karo istorijos muziejus, vyksta edukacija moksleiviams, naktimis – teatralizuotos inscenizacijos.Sūduvos krašte galime išgirsti skambiausią ir lietuviškiausią tarmę. Pažintį su Lietuvos kultūros sostine pradėsime nuo Marijampolės Marijonų vienuolyno, kuriame veikia Palaimintojo J. Matulaičio muziejus. Apie ekspozicijas pasakoja Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos sesuo Viktorija Plečkaitytė.

Kas garsina Kalvarijos miestą? Mokytojas, istorikas Alvydas Totoris iš karto išskiria tris pagrindinius objektus miesto senamiestyje, kuris yra valstybės saugomas urbanistikos paminklas, ir naujamiestyje. Istorinėje miesto dalyje stovi pagal žymaus italų architekto Enrico Marconio projektą pastatyta Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia. Taip pat – vienintelis Lietuvoje iki mūsų dienų išlikęs trijų Kalvarijos sinagogų kompleksas. Naujamiestyje – galima susipažinti su istorine Kalvarijos arklių pašto stotimi, pastatyta kaip arklių keitimo bei paštininkų poilsio, nakvynės ir maitinimo stotis prie Peterburgo–Varšuvos plento. Su Kalvarijos miestu supažindina mokytojas, istorikas Alvydas Totoris. Prie pasakojimo apie bažnyčią prisideda zakristijonas Vytautas. Vedėja Jolanta Jurkūnienė.

Punske gyvena keistuolis Petras Lukoševičius. Verslininkas buvusiame Šilainių kaime, netoli Punsko, 8 ha kuria jotvingių ir prūsų gyvenvietę.„Mūsų kraštą Lietuvoje žino tie, kurie atvažiuoja apsipirkti. Laikas susipažinti giliau su lietuvių etnine žeme. Su jos istorija, kultūra, šiltais ir atvirais dzūkais. Atvažiuokite, mes Jūsų laukiame...“, – sako Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas.Punske atgimsta regioninės liaudies amatų tradicijos. Prie jų atgimimo prisideda įkurta Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Mintimis dalijasi draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė ir audėja Nastutė Sidarienė.Jolanta Latvienė supažindina su XIX–XX a. etnografine sodyba pastatyta vos pusė km nuo Punsko centro. Ten pat įsikūręs ir „Pasakų kiemelis“.

„Aš tarnauju etninėse žemėse, Punsko parapijoje. Čia viskas nuo amžių lietuviška, vietiniai kalba dzūkų tarme. Ir man tenka prisidėti prie unikalių tradicijų išsaugojimo, kartais – susidurti su tikrove. Tai, ko nepadarė komunizmas, nes šiuose kraštuose žmonės buvo mažiau apnuodyti melu, daro kapitalizmas, kuris sėja tarp žmonių susvetimėjimą, mažina bendravimą“, – mintimis dalijasi Punsko parapijos vikaras kunigas Marius Talutis.Apie Punsko istoriją pasakoja ir su miesteliu, kuriame gyvena nuoširdūs ir atviri dzūkai, supažindina Lenkijos lietuvių poetas, fotografas ir vertėjas, knygų sudarytojas, „Aušros“ leidyklos Punske redaktorius, publicistas Sigitas Birgelis.

Geologas Simonas Saarmannas ieško gilesnio gamtos ir gyvenimo suvokimo, sąsajų tarp gamtos reiškinių ir mūsų mąstymo. Ieško naujų būdų mokyti gamtos pažinimo ir priartinti žmogų supančią aplinką prie jo. Surasti savo vietą istoriniame laike.„Žmogus turi gebėti pereiti iš vienos srities į kitą. Juk tie patys dėsniai taikomi ir moksle, ir mene, ir teatrinėje vaidyboje, ir muzikoje, galiausiai gyvenime. Logiškas pažinimas ir tiesiogine patirtimi grįstas savo aplinkos pažinimas gali sudominti ir lavinti, ugdyti jaunimą“, – mintimis dalijasi geologas S. Saarmannas ir kviečia į ekskursiją kaip pamoką po Karoliniškių valstybinį kraštovaizdžio draustinį.

„Tėvelis man perdavė bitininkystės ir žvakių liejimo paslaptis. Mama – meilę ir užuojautą žmonėms“, – sako Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius.Taip pat laidoje susitiksime su senojo pynimo meistre Vaiva Neteckiene, gyvenančia Tiltų kaime. Su Strakiškių kaimo bityno „Kupa – iš bityno ir žolynų“ senųjų tradicijų žvakių liejimo puoselėtoja Alma Kasperavičiene.Su Trakų krašto tradicinių amatų centru supažindina Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Semionovė.

Šiais metais Aukštadvariui suteiktas Lietuvos mažųjų miestelių kultūros sostinės vardas. Žadama daug renginių, kurie atskleis krašto savitumą ir išskirtinumą.Aukštadvaris kviečia į pavasario šventę „Pagal Jurgį ir jurginas“. Laidoje kalbėsime apie senas ir naujai formuojamas tradicijas.Mintimis dalijasi Trakų r. kultūros rūmų Aukštadvario padalinio administratorė Lina Mikutavičienė, Aukštadvario regioninio parko vyr. ekologas Talvydas Špiliauskas ir vyr. kultūrologė, žolininkė, senųjų tradicijų puoselėtoja Rita Balsevičūtė.

Vietos gyventojai savaip vertina ir puoselėja savo kraštą. Pavyzdžiui, karaimės Raisa Kobecka ir Nadežda Zajančkovskaja tiesiai sako: „Nevažiuokite į Trakus. Mes Jūsų nelaukiame. Tų, kuriems rūpi tik kibinai. Kurie Karaimų gatvę užkemša automobiliais. Į šį istorinį miestą yra labai vartotojiškas požiūris. Kuo pavirs Trakai, neaišku...“Su dr. Lina Lemparskiene užsukę į Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, keliaujame į Senųjų Trakų kaimą, kuris asocijuojasi su didinga Lietuvos istorija. Pakeliui aplankome tautodailininkus Dalią ir Joną Ališauskus ir susitinkame su Šv. Jono apaštalinėmis seserimis. Kelionę baigiame Bedugnės kaime.

„Tai, kad Trakai siejami su karaimais ir kibinais, dažnai užgožia jų tikrąją vertę. Savitas ir įdomus Trakų kraštas vis dar neatrastas“, – sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Lina Leparskienė ir kviečia leistis į kelionę, pažinti šį kraštą per vietos gyventojus.Grigiškėse pasitinka Grigiškių ir Rykantų parapijų klebonas kunigas Andžejus Andžejevskis. Rykantuose laukia universalaus daugiafunkcio centro dir. Dariušas Nedveckis. Užsuksime į sentikių Daniliškių kaimą. Susipažinsime su karaimėmis Raisa Kobecka ir Nadežda Zajančkovskaja.

Sakralinis menų centras Anykščiuose traukia lankytojus ir vasarą, ir žiemą. Norisi pamatyti dovanotą klebono mons. Alberto Talačkos dailės kūrinių kolekciją, biblioteką, susipažinti su archyvu. Pasivaikščioti po Šv. Mato bažnyčios šventorių, išpuoštą skulptūromis, stotelėmis, biustais, vitražais. Užeiti į Šv. Mato bažnyčią, Anykščių panorama pasigrožėti nuo apžvalgos aikštelės.Anykščių angelų muziejus puikuojasi kultūrininkės Beatričės Kleizaitės-Vasaris angelais. Dabar jie suskrenda iš viso pasaulio, dovanoja menininkai, kolekcininkai. Anykščių koplyčioje įsikūrė pasaulio anykštėnų centras. Duris atvėrė menų inkubatorius. Anykščiai kvėpuoja sakraliniu menu.Laidoje kalba Anykščių menų centro direktoriaus pav. Rita Babelienė, Sakralinio meno centro vedėja Danutė Janušytė-Karčemarskienė, Angelų muziejaus vedėja Rita Tulušienė.

„Anykščiuose man pailgėjo naktys ir dienos, čia radau ramybę...“, – mintija alpinistas, keliautojas ir fotografas Vladas Vitkauskas.Everestas žinomam Lietuvos alpinistui, keliautojui V. Vitkauskui buvo gyvenimo kelias. Didžiausioje pasaulyje viršukalnėje iškelta trispalvė, vėliau suplevėsavusi visų žemynų viršūnėse, palikti Baltijos gintaro gabalėliai ir žemė iš Lietuvos.Anykščių menų inkubatorius laukia svečių. Moderniai įrengtose studijose menininkai ir amatininkai dirba atvirai, bendrauja su lankytojais.Pasitinka direktorė Daiva Perevičienė, užsukti ir pabendrauti kviečia Lina Timukaitė, Elvyra Stankevičienė, Darius Aglinskas.

Skulptorius Viktoras Žentelis sako, kad meilė tėvynei, savo gimtinei išreiškiama labai paprastai. Beriant grūdą nuostabiose Lietuvos lygumose ar kalvose. Minant savo brydę kultūros lankose. Nepamirštant savo krašto tradicijų. Jas puoselėjant ir kuriant naujas ateinančioms kartoms.Veprių kraštas stebina kraštovaizdžiu, siekiančiu paleolito laikus. Prieš milijonus metų nukritęs meteoritas išmušė kraterį. Čia ir įsikūrė Vepriai.Apie Veprius pasakoja seniūnė Dalia Urbonienė ir skulptorius Viktoras Žentelis.

„Vilniečiai ir miesto svečiai priprato prie sostinės vaizdo. Retas susimąsto, kad Vilnių skirtingai matė įvairių laikotarpių žmonės. Vienoks jis buvo, kai į miestą iš savo rezidencijos žvelgė didysis kunigaikštis Gediminas. Kitoks – kai į pasimatymą su Barbora ėjo Žygimantas Augustas. Arba, kai į Sereikiškių parką pasivaikščioti išeidavo signataras Stanislovas Narutavičius, ar iš posėdžio „Štralio name“ grįždavo patriarchas Jonas Basanavičius“, – mintimis dalijasi archeologas dr. Kęstutis Katalynas.Apie Vilniaus istoriją profesionaliai gali pasakoti istorikai, archeologai. Nemažai informacijos suteikia ir nebylūs to laiko liudininkai: archeologiniai radiniai, pamatai, mūro sienos ir pan. Pro juos dažnas praeina nekreipdamas dėmesio. Kitas net neįtaria apie jų egzistavimą. „Šia tema verta kalbėti“, – taip sakydamas archeologas dr. K. Katalynas kviečia leistis į ekskursiją po nežinomą Vilnių.

„Ne duonos šaukia vargšai žmonės, bet žmoniškumo.“ (Vydūnas)Pasitinkant didžiojo Lietuvos humanisto, rašytojo, žymiausio Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojo Vydūno 150-ąsias metines, Kintų Vydūno kultūros centre atidarytas „Vydūno vidinio tilsmo kambarys“.Apie Vydūno muziejuje įrengtas ekspozicijas pasakoja Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.Apie Bitėnų kapinaitėse kuriamą Mažosios Lietuvos panteoną mintimis dalijasi Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė.Mokytojas, žurnalistas Saulius Sodonis prisimena, kaip teko Kintuose kurti Vydūno muziejų, būti pirmuoju direktoriumi, iš Talino parsigabenti garsiąją Vydūno arfą, iš Detmoldo atsivežti Vydūno palaikus ir perlaidoti Bitėnų kapinaitėse.

Užulėnio kaime, Ukmergės rajone, stovi pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento A. Smetonos dvaras, kurio istorija prasideda 1934 m. Jis jį vadino Užugirio kiemu. Dvaras prezidentui buvo poilsio ir apmąstymų vieta. Pradėjęs kurti pavyzdinį ūkį, A. Smetona planavo jį testamentu užrašyti valstybei, kad ateityje jame būtų įrengta žemesnioji žemės ūkio mokykla.Užugirio mokykla-muziejus.Užulėnio kaime galima apsilankyti rūmus primenančiame pastate, kurį krašto gyventojams padovanojo A. Smetona. 1935 m. buvo įkurta viena moderniausių Lietuvos pradinių mokyklų. Veikia senųjų amatų centras.Kitoje Užugirio mokyklos-muziejaus gatvės pusėje yra prezidento buvusio namo pamatai. Ant jų sodelyje, šalia svirtinio šulinio ir senų obelų, pastatytas A. Smetonos tėvonijos namo maketas.Su ekspozicijomis supažindina ir pasakoja Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė, Užugirio filialo vedėja Daiva Misiukienė, muziejininkė Jurga Gleiznytė ir senųjų amatų centro darbuotoja Odeta Lukošiūnaitė.

Pastaruoju metu žmonės iš visos Lietuvos važiuoja į Vilnių, norėdami savo akimis pamatyti Signatarų namuose eksponuojamą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, rastą VDU prof. Liudo Mažylio Vokietijos archyve.Kokias dar ekspozicijas galima pamatyti Signatarų namuose?Pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, vyr. muziejininkė istorikė dr. Vilma Bukaitė ir istorikė edukologė Sandra Germanavičiūtė.

Dar prieškario Lietuvoje Alytaus sodas buvo laikomas miesto simboliu. Valstybės saugomas fontanas mena romantiškus laikus, žymius žmones, praradimus. Šiandien alytiškiai rūpinasi miesto sodo atgimimu.Ką mena miesto sodas? Kodėl Alytaus sodui neprigijo Kipro Petrausko vardas? Ką ant suolelio sėdėdamas veikdavo rašytojas Antano Jonynas?Apie Alytaus sodo ir parko istoriją geriausiai papasakoti gali buvusio sodininko Stasio Marcinkevičiaus dukra edukologė Aldona Marcinkevičienė, Simno žemės ūkio mokyklos mokytoja.

Buvusiuose KGB rūmuose yra įsikūręs Genocido aukų muziejus. Šiandien jį gausiai lanko ne tik Lietuvos žmonės, bet ir atvykusieji iš toliausių užsienio šalių. Ką ten galima pamatyti? Kokias istorijos pamokas išmokti?Po buvusį KGB vidaus kalėjimą, įrengtą pastato rūsyje, mirties nuosprendžių vykdymo patalpą vedžioja ir pasakoja Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.Su ekspozicijomis apie nepriklausomybės praradimus XX a. viduryje, sovietų valdžios represijas, pasiaukojimą ir atkaklią kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo supažindina Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė.

Jei norime daugiau sužinoti apie Alytaus miesto istoriją, apsilankykime Alytaus kraštotyros muziejuje. Jei norime pasigrožėti gamta, tinkamiausia vieta pasivaikščioti yra palei Nemuną prie Baltosios rožės dviratininkų ir pėsčiųjų tilto.Apie Alytų ir jo apylinkes pasakos Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, archeologijos ekspozicijos Istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė ir muziejininkas Artūras Balčiūnas, Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus rinkinių saugotoja Vilmantė Prusevičienė ir Alytaus kultūros, istorijos paveldo išsaugojimo entuziastas Deividas Pinkevičius.

Prienų krašto muziejus turi kelis filialus. Vienas iš jų – Šilavoto davatkynas. Daugiau kaip šimtmetį nuošalioje vietoje netoli Šilavoto kaimo bažnyčios veikė neformalus moterų vienuolynas. Ten gyveno pamaldžios moterys, davatkėlės, kurios buvo atsidavusios žmonėms ir maldai.Jos rūpinosi kaimo žmonių dvasiniu ugdymu, mokė rašto, amatų, suteikdavo prieglobstį likimo nuskriaustiesiems. Davatkėlės slapta, nepaklusdamos sovietinei santvarkai, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Taip prisidėjo prie tautiškumo, dorovingumo, pagarbos ir meilės savo kraštui ugdymo.Apie Prienų krašto muziejų, Šilavoto davatkyną pasakoja direktorė Lolita Batutienė, muziejininkės Danguolė Lincevičienė, Viktorija Bielevičienė bei kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

„Vaikystėje visas vasaros dienas praleidau tikrame lietuviškame, aukštos kultūros, moralės ir tikėjimo kaime. Čia mačiau tikruosius kaimo inteligentus“, – mintimis dalijasi Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas.Šventinį laikotarpį praleiskime su kun. dr. Nerijumi Vyšniausku, kuris papasakos apie Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių parapijų bažnyčias.

„Prieš Kalėdas taip norisi daryti gerus darbus“, – nuoširdžiai mintimis dalijasi miškininkas Raimundas Ereminas.Vilniuje Sapiegų rūmų parke eglių šakas už palinkėjimą ir gerą žodį dalijo neseniai į Vilnių persikėlęs gyventi žemaitis iš Palangos R. Ereminas. Ilgai netrukęs ėmėsi veiklos mieste. Šiandien jis organizuoja žygius po miškingas Vilniaus apylinkes, bendrauja su vaikais ir visiems siūlo pasimatuoti eigulio kepurę.Kauno rajone ošia šimtamečiai miškai. Dubravos eksperimentinėje-mokomojoje miškų urėdijoje atliekami ne tik moksliniai tiriamieji ar įprasti miškininkams darbai, bet ir šviečiama visuomenė.Apžiūrėti medelyno ir Dubravos arboretumo kviečia buvęs urėdas Kęstutis Šakūnas, Vaišvydavo girininkijos girininkas Aivaras Audėjaitis, pav. Ernoldas Kreivėnas, eiguliai Saulius Bučas ir Antanas Bukauskas. Apie arboretume auginamus sumedėjusius augalus pasakoja dr. Valerija Baronienė.

„Panemunės dzūkai tvirtai tiki, kad ant Punios piliakalnio stovėjusi Margerio pilis, vadinta Pilėnais. Tiki, kad pilėnai susidegino, nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams. Ir lai niekas nedrįsta dzūkų tikėjimo laužyti“, – juokauja Punios seniūnijos seniūnas Gintautas Laukaitis.Apie Punios miestelio gyventojų norą nenuleisti kartelės ir toliau išlikti Mažąja Lietuvos kultūros sostine mintimis dalijasi Kultūros namu vadovas Gintautas Šmitas, bendruomenės „Punios ainiai“ atstovė Laimutė Žūsinienė, tautinių juostų audėja Renata Žiūkienė.Su Punios istorija supažindina Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

„Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla yra miegančioji gražuolė, kuri laukia savo valandos“, – juokauja Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ tarybos ir Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos draugijos valdybos narys dr. Kazimieras Sventickas.Kodėl verta aplankyti nepelnytai pamirštą unikalų prieškario edukacinio paveldo objektą – Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą, pasakoja buvusi mokyklos direktorė Antanina Urmanavičienė, buvę mokiniai Bonifacas Valūnas ir jo sūnus Saulius.Ar Alytaus rajone, Miroslavo seniūnijoje, Balkūnų kaime, įkurtas Antano Žmuidzinavičiaus tėviškės muziejus ras šeimininką? Šiandien lankytojams duris atveria ir pasakoja kraštotyrininkas Jonas Juravičius.

Medingėnai – miškų apsuptas, į mažą miestelį panašus bažnytkaimis. Pačiame centre, prieš bažnyčią, baltuoja paminklas Vytautui Didžiajam. Perstatytoje bažnyčioje buvo krikštyta rašytoja Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė.Medingėnų apylinkėse yra buvusi Medingėnų (Šiukštų) dvaro sodyba. Šiandien ją mena seni medžiai, nykstančių alėjų likučiai, pastatų pamatai. Buvusio rūmų pastato vietoje likę įspūdingi skliautuoti rūsiai. Rašytojos atminimą mena tautodailininko Liudo Ruginio sukurtas stogastulpis.Aplankysime Alko kaimą ir alkakalnį, nuo kurio atsiveria nuostabios regyklos, senas kapinaites ir Petro Vyšniausko pastatytą koplytėlę. Nuvažiuosime prie neseniai atrasto Medingėnų piliakalnio.Po Medingėnų apylinkes keliaujame su keliautojo žinyno po Rietavo apylinkes „Pietų ceklis“ autoriais ir leidėjais – VDU istoriku doc. Vyteniu Almonaičiu ir KTU psichologe doc. Junona Almonaitiene.

Telefono ryšys, elektra – naujovės, kurios Rietavo Oginskių dvare atvėrė ryškų technologinės pažangos puslapį Lietuvoje. Ir ne tik... Tai buvo kultūros židinys, sklidinas humanizmo, novatoriškų švietėjiškų idėjų.Laidoje mintimis dalijasi Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.Su Rietavo bažnyčia ir partizanų kovas menančiu palikimu supažindins keliautojo žinyno po Rietavo apylinkes „Pietų ceklis“ autoriai ir leidėjai – VDU istorikas doc. Vytenis ir KTU psichologė doc. Almonaičiai.

Rietavo miestas plačiai garsėjo kunigaikščių Oginskių nuveiktais darbais, Rietavo miškai – partizanais.Ceklio žemės laikus menančių paminklų Rietavo apylinkėse išlikę nedaug. Bet užkopti ant senųjų krašto gyventojų kuršių supilto piliakalnio, pabūti šventvietėje – galima.Prisiminti Rietavo miesto istoriją, aplankyti Rietavo dvaro sodybą padės keliautojo žinyno po Rietavo apylinkes „Pietų ceklis“ autoriai ir leidėjai – VDU istorikas doc. Vytenis Almonaitis ir KTU psichologė doc. Junona Almonaitienė.

Ekstremalių pojūčių mėgėjai mielai plaukia baidarėmis srauniomis Akmenos ir Jūros upėmis. Kiti gamtos mylėtojai vaizdingu kraštovaizdžiu žavisi važiuodami dviračių ar automobilių maršrutais.Laidoje apie Pagramančio regioninio parko lankytinas vietas pasakoja dirketorius Sigitas Mėlinavičius, administratorė Rita Krompalcienė ir ekologas Tomas Kalašinskas. Su lankytojais bendrauja medžio drožėjas Nerijus Alšauskas.

Akmenos ir Jūros upių slėniai, terasos, rėvos, atodangos, piliakalniai, kabantys tiltai, tai – Pagramančio regioninio parko įstabiausios vietos.Apie savo krašto vertybes pasakoja Mažonų seniūnas Jonas Samoška, Pagramančio regioninio parko l. e. p. direktorius Sigitas Mėlinavičius, administratorė Rita Krompalcienė, vyr. ekologas Tomas Kalašinskas ir pasakotoja, žolių žinovė Birutė Normantienė.

Ilgai tarp vilkų gyvenęs eigulys Petras Dabrišius juokauja: „Kalnuose išgyventi lengviau, nes aplink žvėrys, kurie tavęs bijo. Lietuvoje gyveni kaip zuikis. Tu visų bijai. Žinote, kaip tam zuikiui lapai krenta ant uodegos...“Ubiškės girininkijoje, prie Laukstėnų kaimo, 20 m. gyvuoja „Žvėrinčius“. Jo įkūrėjas ir puoselėtojas – eigulys P. Dabrišius. Legendomis ir mitais apipintas medinčius žinomas toli už Lietuvos ribų. Jo garsas į Žemaitijos girias net iš Tuvos vilioja šamanus. Jiems Lietuva reta ir neįprasta šalis.Atvykus į „Žvėrinčių“ galima daug ko išmokti, svarbiausia – supratimo ir meilės gamtai ir supančiai aplinkai.

Kodėl Nemuno deltoje ar Kuršių nerijoje verta apsilankyti rudenį? Gal dėl paukščių, žiemoti besiruošiančios gamtos, tylos ir ramybės...Ventės rage dar galima suspėti į paukščių palydas, sužieduoti paukščius, susipažinti su skrajūnų gyvenimo ypatumais. Lankytojus mielai pasitinka Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys su komanda.Juodkrantėje galima pamatyti kormoranų koloniją, kuri traukia lankytojus, kelia daug diskusijų, susipažinti su ornitologų darbu, pereiti Naglių gamtinio rezervato pažintiniu taku ir dar daug visko nuveikti.Pasakoja Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos ornitologė Jūratė Zarankaitė, Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistė Emilija Razmienė.

Architektė dr. Rasa Bertašiūtė, menotyrininkė Ina Dringelytė ir kepyklėlės siela Dalia Liutkienė nusprendė Rumšiškes parodyti kitaip.Pasirodo, Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje ir pirmadieniais verda gyvenimas, šurmuliuoja žmonės, sklinda muzika ir dainos.

Lietuvoje turizmas plėtojamas įvairiai. Galimos ekskursijos pas ūkininkus, amatininkus, kulinarinio paveldo puoselėtojus. Pas tautodailininkus – taip pat.Medžio drožėjas, tapytojas, fotografas, senienų rinkėjas Vytautas Jaugėla gyvena Gintališkės kaime Žemaitijos nacionaliniame parke ir mielai priima svečius, nes turi ką parodyti, papasakoti.Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė dažnai kviečia lankytojus iš arčiau pažinti liaudies meistrus.Likšų kaime netoli Platelių ežero Jurga ir Antanas Jakimavičiai savo sodyboje įkūrė Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parką. Jauniems žmonėms fantazijos nestinga, ja dalijasi su visais.

Kurtuvėnų regioniniame parke yra Gyvojo žirgo muziejus, kuris atveria duris ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, žmonėms su negalia, vyksta ištvermės jojimo varžybos.Apie muziejų pasakoja ir jį aprodo Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, rekreacininkė, muziejaus vadovė Veronika Drazdauskienė ir Lietuvos daugkartinio jojimo čempionas, žirgų treneris Vytautas Martinavičius.Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė kviečia apsilankyti pas angelų drožėją ir rožių karalienę Rūtą Kavaliauskienę bei jos dukrą, profesionalią freskų restauratorę Ievą Stumbraitę. Jos gyvena nuostabiame Platelių m. pakraštyje prie Siberijos pelkės.

Stumbrininkas-jėgeris Eugenijus Družas kviečia apsilankyti atnaujintame Pašilių stumbryne. Nuo dengtos pakylos-apžvalgos aikštelės galima gerėtis stumbrais, atsikvėpti naujose pavėsinėse šalia stumbrų aptvaro ir stebėti kaimenės gyvenimą. Čia pat giliau į mišką kviečia pažintinis takas.Apsilankysime ir Plungės r., Babrungėnų k., pas tapytoją ir medžio drožėją Leonardą Černiauską. Ant Babrungėnų upės kranto, atkurtame malūne, veikia meno galerija, įsikūrusios menininko dirbtuvės.Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė padės susikalbėti žemaitiškai.

Paberžė – nedidelis kaimelis, išsiskiriantis gamtos grožiu, kultūros vertybėmis, šventa istorine atmintimi.Paberžėje gyveno ir dirbo kunigas Antanas Mackevičius – vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Prie sukilimo buvo prisidėję ir dvaro bajorai, Paberžės bažnyčios fundatoriai Šilingai. Dabar Šilingų dvare įkurtas vienintelis Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejus.Nemažai lankytojų iš viso pasaulio lankytojus traukia kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo šviesus atminimas. Jis Paberžės bažnyčioje tarnavo žmonėms, kuriems labiausiai reikėjo paramos ir užuojautos, rūpinosi medinuke.Laidoje pasakoja ir prisiminimais dalijasi muziejininkė Aldona Galvanauskienė, tautodailininkas Henrikas Galvanauskas, Ligita Daukšaitė.

Bukantės dvarelis netoli Šateikių XIX a. priklausė grafui Pranciškui Pliateriui. Žemaitė ten ir gimė. Julijos tėvai buvo šio dvarelio prižiūrėtojai: tėvas – urėdas, motina – gaspadinė.Šiuo metu Žemaitės restauruotoje gimtojoje troboje įrengta memorialinė ekspozicija. Atstatytame dvarelio svirne veikia vieno iškiliausio žemaičių medžio drožėjo Stanislovo Riaubos darbų ekspozicija. Atstatytame tvarte galima susipažinti su sakraliniu Plungės krašto paveldu.Muziejininkės Laimutė Arlauskienė ir Aušra Petrošienė rengia tradicinių žemaitiškų valgių edukacines pamokėles, veda ekskursijas, organizuoja renginius.Godelių k., Plungės apylinkėje gyvena medžio drožėjas ir tapytojas, tautodailininkas Justinas Jonušas, kuris mielai atveria duris į privačią galeriją.Po Žemaitiją vežioja ir padeda rokuotis su žemaičiais Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė.

Kurtuvėnų regioninis parkas išsidėstęs Rytų Žemaičių aukštumos pakraštyje, Ventos ir Dubysos upių takoskyroje, Šiaulių ir Kelmės rajonuose. Piliakalniai, alkakalniai ir milžinkapiai liudija, kad šiose vietose žmonės gyveno dar akmens amžiuje.Po Kurtuvėnų regioninį parką vežioja ir pasakoja direktorius Rimvydas Tamulaitis, kraštotvarkininkas Darius Ramančionis. Apsilankyti sodyboje kviečia akmentašys Steponas Rimas.

Žemaitijos nacionaliniame parke esanti Žemaičių Kalvarija gausiai lankoma piligrimų. Miestelis įdomus ne tik Kryžiaus kelio kalnais, šventove, bet ir Vytauto Mačernio muziejumi, poeto atminimo vietomis.Platelių seniūnijoje, Dovainių kaime, gyvena medžio drožėjas Kazys Striaupa. Jo rankomis statytoje klėtelėje veikia autorinių darbų ekspozicija.Laidoje po Nacionalinį Žemaitijos parką vežioja ir pasakoja kultūrologė Aldona Kuprelytė ir Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokytojas Bronius Kleinauskas.

Norite pamatyti lietuviškąją tundrą – riedulynų ir kadagynų kraštovaizdį, ir persikelti 16 tūkstančių metų į praeitį, keliaukite į Salantų regioninį parką. Laidoje apie krašto ypatumus, darbus ir poilsį pasakoja Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus, rekreacininkas Andrius Kazlauskas, kultūrologas Julius Kanarskas, Mosėdžio V. Into akmenų muziejaus direktorius Evaldas Razgus, Skuodo r. savivaldybės Mosėdžio seniūnė Jolanta Ažondenienė ir akmentašys Juozas Žilinskas.

Žemaitijos nacionaliniame parke galima susipažinti ne tik su gamta, senosiomis žemaičių tradicijomis, kultūros vertybėmis. Vis daugiau lankytojų traukia aplankyti unikalų Šaltojo karo muziejų Plokštinės kaime. Pažintį su Žemaitijos nacionaliniu parku reikėtų pradėti nuo Lankytojų centro. Gidė Aušra Brazdeikytė supažindins su lankytinomis vietomis.Pravartu užsukti į seną sodybą Beržoro kaime „Pas tėvukus“. Čia svetingai pasitiks šeimininkės Marijona Striaukienė ir Jurga Krištupienė. Apie seną gatvinį Beržoro kaimą geriausiai pasakoti gali Žemaitijos nacionalinio parko kultūrologė Aldona Kuprelytė.Su Šaltojo karo muziejaus ekspozicija supažindina Poskyrio vedėja Ilona Urnikienė.

Muziejininkė Sabina Vinciūnienė primins Priekulės istoriją, pakvies pasisvečiuoti, pro šalį nepravažiuoti.Kėdainiškiai didžiuojasi žydišku paveldu mieste ir mėgina sugrąžinti prarastą istorinę atmintį. Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis ir Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, istorikai, gerai išsinagrinėję miesto istoriją, kviečia visus geriau pažinti Kėdainius. Ligita Daukšaitė, Kėdainių krašto puoselėtoja, pritaria istorikams – bet kurios tautos istoriją ir kultūrą galima taip pat pažinti per kulinarinį paveldą.

Daugiakultūrio centro vadovė istorikė Audronė Pečiulytė kviečia keliauti po lygumų kraštą, po Kėdainių apylinkes.Kėdainiuose centriniame parke stovi minaretas, nors mieste musulmonai niekada negyveno. M. Daukšos ąžuolas mena senus Lietuvos raštijos laikus. Vienoje seniausių XIV a. Apytalaukio gyvenviečių stovi nykstantis dvaras. Šeteniuose, lenkų rašytojo, poeto, literatūros mokslininko Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimtinėje prie Nevėžio upės galima apsilankyti dvaro sodyboje, dabar jau literato kūrybos namuose. Čia pasitinka Roma Kažukauskienė. Netoli, kitoje keliuko pusėje, stovi Lietuvos filosofo, eseisto Leonido Donskio sodyba. Jo žmona Jolanta taip pat laukia svečių. Šventybrastyje – mažoje medinėje bažnyčioje buvo krikštytas Česlovas Milošas, šventoriuje palaidoti jo seneliai ir proseneliai.

Mažojoje Lietuvoje, Pamario krašte, Rusnės saloje – gyvena šišioniškiai, kurių jau reta. Kas žuvį rūko, kas žoleles renka, kas nendrėmis stogus dengia.Laidoje dalyvauja Rusnės salos žolininkė Valentina Baužienė ir Mažosios Lietuvos tautinio paveldo sertifikuotas nendrių meistras Alfonsas Edmundas Demereckas.

Rusnė vilioja ne tik rūkyta žuvimi, bet ir gamta, etnokultūros paveldu bei pramogomis.Laidoje mintimis dalijasi Rusnės salos seniūnė Dalia Drobnienė, Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė, žuvies rūkyklos „Anitos žuvys“ šeimininko Jurijaus Belokopytovo sūnus Gunaras.

Žymaus Lietuvos filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo muziejus įsikūręs 1705 m. statytoje buvusioje parapijinėje pradžios mokykloje Kintuose, kurioje jis mokytojavo.Šiandien Kintų Vydūno kultūros centre taip pat galima apžiūrėti kuršmarių vėtrungių kolekciją, vaikų dailės parodą, užsukti į metalo meno dirbtuves.Po Kintų Vydūno kultūros centro muziejumi ir ekspozicijomis supažindina direktorė Rita Tarvydienė.

Dažnai Lietuvos turtą matome ir juo džiaugiamės žemės paviršiuje, bet rečiau žinome, kas slypi gelmėse. Akmenės r. unikalus tuo, kad čia žmogus gali rasti įvairiausių fosilijų, dinozaurų ir kitų gyvių liekanų, liudijančių prieš 200 milijonų metų gyvybę žemėje.Kas domisi žemės istorija, jos gelmėmis, nori patys atrasti, traukite į Ventos regioninį parką. Papilės apylinkių atodangas Lietuvoje jau seniai tyrinėja tiek mokslininkai, tiek entuziastai. Pirmasis senovės gyvių suakmenėjimus muziejinėmis vertybėmis palaikė Baublių muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška. Laidoje dalyvauja Ventos regioninio parko direktorius Andrius Almanis ir kraštotvarkininkas Justas Teišerskis, Akmenės r. savivaldybės mero pavaduotojas Apolinaras Nicius, Mosėdžio gimnazijos geografijos mokytojas Virgilijus Pajarskas.

Šiandien iš garbingo alkakalnio Rambyno praeities teliko neaukšta kalvelė. O juk šia žeme vaikščiojo Ramigės pilėnai, Vydūnas, Martynas Jankus... Po Šiaurės Skalvą keliaujame su istoriku dr. Vyteniu Almonaičiu ir psichologe dr. Junona Almonaitiene. Taip pat laidoje kalba Rambyno regioninio parko direkcijos direktorė Diana Milašauskienė ir kultūrologė Giedrė Skipitienė.

„Deja, bet Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra mums dar neatrasta, verta keliautojų dėmesio“, – sako leidyklos „Keliautojų žinynas“ direktorius istorikas dr. Vytenis Almonaitis. Po Pagėgių kraštą, Šiaurės Skalvą, kartu keliauja psichologė dr. Junona Almonaitienė, leidinio „Keliautojų žinynas“ bendraautorė. Senoji skalvių žemė traukia natūralia gamta. Ji primena lietuvių raštijos ištakas. Čia prasidėjo knygnešių takai. Šiame krašte gyveno atkaklūs lietuvininkai, savita XX a. beveik sunaikinta mūsų tautos dalis. Su VDU ir KTU mokslininkais, istoriku Vyteniu ir psichologe Junona Almonaičiais aplankysime Šiaurės Skalvos piliakalnius, liudijančius šio krašto garbingą praeitį. Piliakalnius, vienus sutvarkytus, kitus pamirštus.

Vienintelis Lietuvoje Užgavėnių kaukių muziejus veikia Platelių dvaro arklidėse. Jose eksponuojama apie 300 kaukių, žemaitiškai vadinamų „ličynų“, iš visos Žemaitijos.Poilsio ir atradimų į Žemaitijos nacionalinį parką žmonės traukia iš visos Lietuvos. Mažai urbanizuotas kraštas lankytojus vilioja ne tik gamta, paveldu, bet ir edukacijomis. Pavyzdžiui, Platelių dvaro sodyboje galima išmokti įvairių amatų, susipažinti su kulinariniu paveldu, net pernakvoti.Pasakoja Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus ved. pav. Aldona Kuprelytė ir muziejininkė Dalia Jakštienė.Žemaitijos nacionaliniame parke Likšų kaime savo sodyboje Jurga ir Antanas Jakimavičiai įkūrė Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parką. Tai vieta, kur paliekamos problemos. Energetiniai labirintai skirti ne klaidžioti, o medituoti, pasisemti jėgų, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.

Plungės dvaro sodyba yra ne tik plungiškių, bet ir turistų pamėgta vieta. Ką ten galima pamatyti? Kaip turiningai praleisti dieną?Plungės dvaro sodyba yra didžiulis kompleksas. Tai – Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio rūmai-Žemaičių dailės muziejus. Mišraus tipo parkas, įsikūręs žemaitiško miško, alko, vietoje. Laikrodinė-oranžerija, biblioteka. Plungės išmanusis parkas. Gausu kultūrinių bei mokslinių renginių. Pavyzdžiui, buvusiame žirgyne vyksta tarptautiniai Mykolo Kleopo Oginskio klasikinės muzikos festivaliai.Su Plungės dvaro sodyba supažindina Plungės turizmo informacijos centro direktorė Sandra Kasmauskienė, Plungės dvaro sodybos-Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir muziejaus darbuotoja Danutė Einikienė, Plungės išmaniojo parko autorė Virginija Liutikaitė, Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė, instaliacijos „Tautiška giesmė“ autorius Julius Žėkas.

Iš Vilniaus, Švenčionių ar Utenos atvykus į Dubingius, pasieksime sankryžą, kurioje stovi šimtametis pastatas – senoji smuklė. Joje įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras.Dubingiuose nuo XV a. būta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdos, administracinio ir ūkinio centro. Čia pilį pasistatė Vytautas Didysis. Dubingius valdė Lietuvos didikų Radvilų giminė.Asvejos ežeras, pelkės, pažintiniai takai traukia lankytoju iš visos Lietuvos.Pasakoja Asvejos regioninio parko direktorius Rimantas Glambokas, kraštotvarkininkas Linas Vaitkevičius ir archeologas prof. Rimvydas Laužikas.

„Deja, šiandien į žvaigždes, kaip ir į daugelį kitų dalykų, žvelgiame pro materializmo akinius, tad tiek danguje, tiek žemėje matome daug bedvasių kūnų. Jeigu niekas nesistengia įkvėpti jiems dvasios, tai ar galime tikėtis iš jų kokių nors atsakymų, postūmių, skatinančių dvasines įžvalgas?“, – knygoje „Skaitant dangaus ženklus“ rašo etnokosmologas, muziejininkas Jonas Vaiškūnas.Beieškant lietuviško Zodiako pėdsakų, keliausime į Etnografinę sodybą pas Joną ir Daivą Vaiškūnus.

VU Botanikos sodas įdomus kaip paveldo objektas su IV–V a. kapinynu, XIX a. statytais dvaro pastatais, parku ir tvenkiniais.Didžiausiame Lietuvoje VU Botanikos sode įspūdingiausios rododendrų, alyvų, bijūnų, jurginų ir svogūninių gėlių kolekcijos traukia lankytojus iš visos Lietuvos.Neseniai senojo dvaro erdvėse lankytojams pristatytas modernus, ergonomiškas, unikalus žaliojo dizaino statinys.Laidoje mintimis dalijasi mokslininkai Darius Ryliškis, Silva Žilinskaitė, Raimonda Šimėnaitė.

Norite susitikti su geraširdžiais žmonėmis, iškilios jotvingių genties palikuoniais, išgirsti dzūkišką tarmę, keliauti ledyno suformuotomis kalvomis – traukite į vaizdingąją Pietų Lietuvos aukštumos ir smėlingos lygumos Veisiejų regioninį parką.Veisiejų regioninio parko lankytojų centras yra ne tik kultūros traukos objektas. Iš čia keliai veda į gamtos pažinimą.Laidoje pasakoja Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė ir ekologė Irma Maciulevičienė.

Ventės rago ornitologinė stoties vadovas Vytautas Jusys sako, kad paukščių migravimas – vienas paslaptingiausių ir neišaiškintų gyvosios gamtos reiškinių.Užsukime į Ventės rago ornitologinę stotį pasikalbėti su paukščių žieduotojais Vytautu Jusiu ir Vytautu Eigirdu, aplankykime Ventės rago ornitologinės stoties paukščių migracijos ekspoziciją, sužieduokime paukščius.

Dirbti tai, kas naudingiausia savo tautai – toks apsisprendimas buvo dažnas tarp XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos inteligentijos. Tokia buvo Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima.Lankysimės Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. Su mumis bendraus direktorė Jolanta Paškevičienė ir Rinkinių kaupimo skyriaus vedėjas Kristijonas Siparis.

Markučių vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XIX amžiaus, kai ji priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams. Šiandien užsukus į Markučių dvaro sodybą, galima aplankyti Literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų, apžiūrėti didžiojo poeto sūnaus Grigorijaus ir jo žmonos Varvaros ekspoziciją.Pasakoja Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus direktorė Nadežda Petrauskienė, ekskursijų vadovė Aleksandra Samoilenko ir muziejininkė Vida Povilenskienė.

Ryšį su Vilniumi galima atrasti įvairiai: per istoriją, pastatus, skulptūras ar medžius... Jaunasis geologas Simonas Saarmann kviečia Vilnių pažinti per akmenį.

Vienus miestelius garsina istorinis, kultūrinis paveldas, kitus – kulinarinis. Žarėnuose galima aptikti gardumynų karalystę.Tautinio paveldo sertifikatus turinčių giros, kepinių, sūrių ar saldainių receptų Sandra Riepšienė neslepia. Jos vedamos edukacinės pamokėlės yra visiems atviros.Kai važiuosite pro Telšius, stabtelėkite ir aplankykite meno galerijas. Jų yra dvi. Stabtelėti vertėtų ir prie menininkų sukurtų skulptūrų, kurių mieste apstu.Laidoje mintimis dalijasi VDA Telšių fakulteto profesoriai architektas Algirdas Žebrauskas, skulptoriai Romualdas Inčirauskas, Osvaldas Neniškis. Taip pat Telšių apskrities archyvo direktorė Alma Jankauskienė, galerininkės Gabrielė Pranevičiūtė ir Daiva Mažonienė.

Pirmieji totoriai naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno XIII–XIV a. Jie nuo seno pasižymėjo narsa ir patikimumu. Dar ir šiandien Lietuvos senbuviai savo maldose mini Vytauto vardą. Neveltui Raižių kaime, tituluojamame Lietuvos totorių sostine, stovi paminklas Vytautui Didžiajam.Raižių kaime gyvenantys totoriai puoselėja tradicijas ir kulinarinį paveldą.Apie mečetę ir Saulės laikrodį papasakos Raižių kaimo bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius.Lietuvos totorių bendruomenių asociacijos pirmininko pavaduotojas Motiejus Jakubauskas primins totorių indėlį į Lietuvos kultūrą.Totoriškus koldūnus gaminti išmokys Marytė Jakubauskienė.

Žuvinto biosferos rezervatas išsidėstęs Alytaus, Lazdijų bei Marijampolės savivaldybių teritorijose. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Tačiau nemažiau įdomi yra Buktos miško sengirė šalia Želsvos gyvenvietės Marijampolės rajone.Einant Butos miško pažintiniu taku galima susipažinti su saugomomis miškų buveinėmis, augalų ir gyvūnų rūšimis. Buktos miško pažintinis takas veda per įdomiausias girios vietas – skroblynus, pelkėtus lapuočių miškus, pro senuosius dūlėjančius miško medžius.Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis siūlo pereiti Buktos miško pažintiniu taku, kuris savaip įdomus tiek žiemą, tiek vasarą.

Viena turtingiausių vietovių Telšių rajone yra Biržuvėnai. Žemaitijoje esanti nedidelė gyvenvietė apsupta ošiančio miško ir įstabių Virvytės slėnių. Ji yra Varnių regioninio parko kraštovaizdžio draustinio dalis.Biržuvėnuose dar XV a. buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras. Jį pastaruosius kelis šimtmečius valdė dvarininkai Gorskiai. Giminės pradininkas Lietuvoje – Stanislovas Gorskis, Žemaitijoje įsikūręs iki 1588 m. Šiandien Biržuvėnų dvaras yra vienas iš unikaliausių medinių dvarų kompleksų Europoje.Geriausiai apie XVIII–XIX a. medinės dvaro architektūros pavyzdį papasakoti gali Biržuvėnų etnografinio muziejaus įkūrėja Aldona Simonavičiūtė.

Žemaitijoje į Degaičius užsukti traukia ne tik senas išpuoselėtas parkas ir sunkiausias pasaulyje važiuojantis dviratis, bet ir daugkartinis Gineso rekordininkas, stipriausios barzdos savininkas, Degaičių seniūnas Antanas Kontrimas.Kartais smagu atrasti ne tik unikalią vietovę, bet ir unikalų žmogų, besirūpinanti savo kraštu. Su Degaičių seniūnu A. Kontrimu pasivaikščiosime po parką, apžiūrėsime dviratį, pasigrožėsime savitu Žemaitijos kampeliu.

Telšiuose Masčio ežero pakrantėje po atviru dangumi įkurta Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicija. Natūralioje aplinkoje pavaizduota liaudies buitis, išsaugoti autentiški liaudies architektūros paminklai, edukaciniai užsiėmimai traukia lankytojus iš visų Lietuvos kampelių.Pirmasis Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius Pranas Genys, prisimindamas veiklos pradžią rašė: „ eksponatus buvau išdėstęs trijuose kambariuose... Tačiau muziejus jau tada padarė visuomenei gerą įspūdį...“ Šiandien muziejus pateikia jau tūkstančius eksponatų, tapo Telšių miesto gyventojų kultūros centru.Pasakoja Žemaitijos muziejaus „Alka“ Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Ingrida Vaitiekienė ir vyr. muziejininkė Salomėja Udovičienė.Telšiai – Žemaičių kultūros draugijos vadovo Andriaus Daciaus akimis.

„Kai pamatai, kad žmonės atranda Žemaitijos sostinę, girdi susižavėjimo žodžius – tai džiugina. Mes daugiau kaip 20 metų siekiame praturtinti Telšių erdves meno kūriniais. Jie atspindi ne tik miesto žymiausius žmones, legendas ir mitus, bet ir šio regiono istoriją“, – mintimis dalijasi ilgametis Telšių miesto architektas prof. Algirdas Žebrauskas.

Pačiame istorinių Trakų centre, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, akį veria Užutrakio dvaro sodyba. Unikalus kraštovaizdis ir išskirtinė vietovė kaskart verčia grįžti į grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo šeimos kažkada kurtą rojų.Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktorius Gintaras Abaravičius supažindina su Užutrakio dvaro sodybos vertybėmis ir svarsto, koks yra šiuolaikinio žmogaus požiūris į paveldą, kam jis jam reikalingas?

Šilutės rajono Rusnės miestelio ir Biržų rajono Kirkilų kaimo amatininkai, tautinio kulinarinio paveldo puoselėtojai, kviečia nepasididžiuoti, rasti laiko užsukti į svečius.

Biržų r. Mantagailiškių dvaro parko savininkas Sigitas Kalkys kviečia susipažinti su nauja sporto šaka – žaidimu Monteball. Parko teritorijoje esančios smegduobės tik apsunkina žaidimą. Naujasis šeimininkas siekia Mantagailiškių dvarą prikelti naujam gyvenimui. Atlikti archeologiniai tyrinėjimai mena seną XVI a. dvaro istoriją.Vis daugiau randasi didmiesčių vaikų, kurie nėra matę karvės, ožkos neskiria nuo avies. Dvargalio kaimo ūkyje auginamos Lietuvos juodgalvės, mėsiniai tekseliai, pieniniai ostfryzai, kraštovaizdžio puošmena Koburgo lapinės avys bei senovinės Lietuvos šiurkščiavilnės. Edukaciniuose užsiėmimuose galima susipažinti su iš avių gaminamais produktais, vilnos gaminiais, pamatyti tik ką į pasaulį atėjusius ėriukus.Svečius pasitinka ūkininkai Kristina ir Jūris Milišiūnai.

Prie pat Aušros Vartų yra kiemas, į kurį dažniau užsuka turistai, nei vilniečiai ar atvykę iš atokesnių Lietuvos vietų gyventojai. Užmetus žvilgsnį pro pravirus vartus, galima įtarti ten esant paslapties, kūrybiškumo. Iš kiemo gilumos vilioja medžio drožiniai: „Vasarą matyti net rūtų darželis, kurį puoselėju kaip kokia mergaitė“, – juokauja tautodailininkas Jonas Bugailiškis.Praleiskime laiką muziejuje-dirbtuvėje su medžio skulptoriumi, vaikų medinių žaislų drožėju, liaudies muzikos instrumentų meistru J. Bugailiškiu.

Nemuno deltos regioniniame parke yra ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsi Aukštumalos pelkė. Kadaise buvusia kūlgrinda, akmenimis grįstu pelkės taku, į kiminų šalį veda pažintinis takas. Juo einant galima grožėtis savitu kraštovaizdžiu, susipažinti su retais augalais bei gyvūnais.Po pelkę vedžioja ir pasakoja dr. Romas Pakalnis, Nemuno deltos regioninio parko direktorius Vaidas Pavilionis ir rekreacininkas Žilvinas Čėsna.

Kleboniškiai garsėja ne tik tradiciniais klojimo teatro vaidinimais, bet ir išlikusiu vieninteliu gatviniu kaimu Radviliškio rajone, Daugyvenės kraštovaizdžio draustinyje.Po Kleboniškių kaimą-muziejų vedžioja ir pasakoja Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius ir Kleboniškių skyriaus vedėja Genovaitė Prascevičienė.

Dvarai geriausiai atsiskleidžia ne per šventes, bet eilinę darbo dieną. Tik tada galima pajusti jų dvasią, giliau pažinti ir prisiliesti prie istorijos, rasti tikrą atgaivą. Taip atsitinka romantiškajame Burbiškio dvare, siekiančiame XVII a.Burbiškio vardu pavadintų dvarų Lietuvoje yra ne vienas. Mes lankysimės Radviliškio r., Burbiškio kaime.Po dvarą ir parką vedžios bei pasakos direktorius Egidijus Prascevičius.

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. (M.T. Ciceronas) Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lankytojams plačiai duris atvėrė visiškai pasikeitusi. Naujos erdvės ir galimybės visiems, kurie trokšta žinių, turiningai praleisti laiką.„Nepaisant įspūdingos aplinkos, įpareigojančio interjero – smokingų nereikės. Ėjai pro šalį, užėjai...“, – tikina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. Renaldas Gudauskas. Kartu su pavaduotoju infrastruktūrai Aidu Sinkevičiumi radijo laidos klausytojams veda ekskursiją ir mintimis dalijasi apie nuveiktus darbus, naujas erdves ir galimybes.

„Angelas sargas yra Dievo pasiųstas saugoti žmogų per visą jo gyvenimą šioje žemėje, nuo pradėjimo iki mirties. Jį turi kiekvienas...“, – knygoje „Angelų kalva“ rašo etnologas prof. Libertas Klimka.Trakų krašte, Galvės ežero pašonėje, gyvena Angelai. Ant kalvos pasitinka angelas Gabrielius, trimituojantis gerą žinią, kad mūsų maldos išklausomos. Meilėje, džiaugsme ir varge – jie visada su mumis. Atjautos, Gerumo, Tiesos, Kantrybės, Sveikatos, Vilties, Saugojimo nuo pikto ir kitais angelais žmonės jau įtikėjo.Angelų kalvos idėja priklauso Trakų jungtinei kaimų bendruomenei „Užugiris“. Tikslas – skatinti lietuvių tautinio paveldo, monumentaliosios skulptūrinės plastikos medinės architektūros puoselėjimą, altruizmą kuriant Angelų kalvą. Taip siekiama įtvirtinti pilietiškumą, tautiškumą ir krikščioniškumą.Laidoje dalyvauja etnologas prof. Libertas Klimka, tautodailininkai, medžio skulptoriai Algimantas Sakalauskas iš Prienų, Jonas Bugailiškis iš Vilniaus, Saulius Lampickas iš Alytaus. Taip pat „Užugirio“ bendruomenės narė, Angelų kalvos iniciatorė ir knygos „Angelų kalva“ autorė Lolita Piličiauskaitė-Navickienė, Maltos ordino pagalbos tarnybos prezidiumo narė Rūta Voverytė, Užutrakio dvaro kultūrinės veiklos vadybininkas Antanas Ulčina, restorano „Transua terasa“ Užutrakyje direktorius Audrius Kolka ir spaustuvės „Balto print“ direktorius Artūras Karosas bei projektų vadovė Laimutė Dzimidavičiūtė.

„Dangus naktį į mus žiūri iš gilios praeities“, – sako dr. Gunaras Kakaras, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius.Kas slypi beprotiškai didžiulėje amžinoje Visatoje? Kokia jos prasmė? Ką mes joje veikiame? Šiuos ir kitus klausimus nuolat kelia lankytojai, būdami Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. O ir jo uždavinys yra ieškoti žmogaus ir žmonijos ryšių su kosminiu pasauliu.Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėjas Linas Šmigelskas pasakoja apie edukacinius užsiėmimus ir renginius.

Ant dviejų vaizdingų kalvų Stripeikių kaime stovi sodyba. Šalia įrengta lauko muziejinė ekspozicija. Bičių dievo Bubilo ir bičių deivės Austėjos skulptūros byloja, kad čia esama Senovės bitininkystės muziejaus.Kalvų papėdėje teka Tauragnos upelis, netoliese telkšo Šaminio ežerėlis. Šlaite stovintys senoviniai gultiniai bei statieji kelminiai kaladiniai aviliai mena senus Lietuvos bitininkystės laikus.Apie Senovės bitininkystės muziejų Stripeikių kaime Aukštaitijos nacionaliniame parke pasakoja specialistė Danutė Indrašienė ir bitininkas ūkvedys Povilas Rukas.

Istoriniuose šaltiniuose Užupis minimas XVI amžiuje. Minimas kaip vargingų gyventojų priemiestis. Šiandien Užupiui pasikeisti padėjo menininkai, senbuviai, kurie atsikraustė arba čia gyveno nuo seno. Jie įkūrė jaukias mažas galerijas, amatų centrus, parduotuvėles, kepyklėles, gėlių ar barzdaskučių salonus. Įkūrė Užupio Respubliką. Turi konstituciją, išsirinko vyriausybę.Pajausti Užupio dvasią galima nebūtinai per šventes. Apsilankius paprastą darbo dieną dar geriau. Reikia būti drąsesniems ir verti visas pakeliui pasitaikiusias duris, bendrauti, džiaugtis nuveiktais darbais arba ne. Ten gyvena laisvi žmonės.Po unikalią Užupio Respubliką vedžioja ir pasakoja „Užupio meno inkubatoriaus“ atstovė Ieva Matulionytė.

Mažojoje Lietuvoje, Nemuno žemupyje ant paties upės kranto, išsidėstęs Bitėnų kaimas mena šimtametes žvejų ir sielininkų tradicijas, kunigą Martyną Mažvydą, knygnešį Martyną Jankų. Bitėnų kaimas žavi pušyse lizdus įsikūrusia unikalia baltųjų gandrų kolonija, Martyno Jankaus muziejumi su Mažosios Lietuvos paveikslų sodu, senosiose kapinėse formuojamu panteonu, skalvių genties šventviete – Rambyno kalnu. Apie Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų ir paveikslų sodą pasakoja, po kapines vedžioja direktorė Liudvika Burzdžiuvienė. Prisiminimais dalijasi istorikas dr. Algirdas Matulevičius.

Norintiems atrasti Aukštaitijos nacionalinio parko vertybes, geriausia keliauti pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, valtimis ar baidarėmis. Dauguma kelionių prasideda Palūšėje.Tik atvykus į Palūšę akis patraukia medinės architektūros stebuklas – vien kirviu tašyta bažnyčia ir koplytėlė.Užkopus į Ladakalnio kalvos viršūnę galima įsivaizduoti, kaip slinkdami ledynai suformavo savitą Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdį.Su mumis keliauja ir pasakoja Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Žvinys, Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis ir specialistai Giedrė Šukytė, Asta Survilaitė, Rimutė Rutkauskienė. Užsuksime ir į Puziniškių kaimą pas Mečislovą Banį.

Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė nutarė parodyti, kaip ir kuo gyvena žmonės Žemaitijoje.Biržuvėnuose muziejininkė Aldona Simonavičiūtė laikoma šviesiu žmogumi. Tris dešimtmečius su seserimi Laima kaupė krašto senienas ir įkūrė Biržuvėnų etnografijos muziejų.Varnių aiškiaregę Reginą žino daugelis. Vieni veržte veržiasi, kiti – ragana vadina. O ko bijoti, jei nieko bloga nepadarei? Kortos, anot būrėjos, tik gerus dalykus pasako.Seną istoriją suka ir „Angelų malūnas“. Šiaip malūnus buvo labiau pamėgę velniai. Bet pirtininkui Ričardui Rasiukui ir jo šeimai labiau patinka angelai. Jei kam velnių reikia, tai tam Ričardas išperi gerai kailį. Ir ne bet kaip... Su kvapniomis žolytėmis.

Šiauliai yra vienuolikos muziejų miestas. Ir visi jei ypatingi, lankytojus pasitinka naujomis ekspozicijomis, edukacinėmis programomis. Muziejus pristato Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Apie Fotografijos muziejų pasakoja vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė, Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė, apie edukacinę muziejaus programą – ekspozicijų konsultantai Ieva Stočkutė ir Darius Butkevičius.Chaimo Frenkelio vila – gidas Andrius Kvedaras. „Rūtos“ saldainių fabriko muziejus – Turizmo padalinio vadovė Odeta Kirnienė.

Žemaitijos širdis – Varnių regioninis parkas. Baltiškosios kultūros lopšys ten, kur stūkso aukščiausias Žemaitijos kalnas Medvėgalis ir kalnų karalienė Šatrija. Čia išteka didžiosios Žemaitijos upės Venta, Virvytė, Minija. Sietuvos upės pelkynuose galima aptikti senovinį slaptą, akmenimis grįstą kelią per pelkes – kūlgrindą.Apie Varnių miestą, Varnių regioninio parko išskirtines vietas pasakoja direktorė Irena Zimblienė ir Varnių katedros klebonas Domas Gatautas.

Mažosios Lietuvos šerdyje, Pagėgių krašte, Vilkyškių miestelis su išlikusiu gatvių tinklu, aikštės planu yra paskelbtas urbanistikos paminklu.Su Vilkyškių miesteliu supažindina Pagėgių krašto turizmo informacijos centro direktorė Ilona Meirė, istorikas Albertas Matulevičius, vargonininkė Laura Kairienė ir Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Stonys.

Šią vasarą Panevėžys pasitinka profesionaliu menu.Panevėžio turizmo ir informacijos centro direktorė Daiva Tankūnaitė siūlo užsukti į Panevėžio dailės galeriją, kurioje pasitinka direktorė Jolanta Lebednykienė, darbuotojos Aurelija Kavaliauskaitė ir Ieva Kuzminskaitė, dailininkas Arūnas Stančikas ir keramikas Eugenijus Čibinskas. Po režisieriaus Juozo Miltinio palikimo studijų centrą vedžioja vedėja Angelė Mikelinskaitė. Vaiva Antanavičienė pristato meninio stiklo studiją „Glasremis“. Apie rankų darbo lino kilimus ir audimo technologiją pasakoja Regina Archipovienė. Į pramogų ir verslo erdvę „Versmė“ kviečia Miglė Gruzdenė. Dailininkas Sigitas Laurinavičius pasakoja apie Juozo Miltinio dramos teatre rengiamas dailės kūrinių ekspozicijas.

Mažosios Lietuvos dvasinis centras – Rambyno kalnas. Nuo jo atsiveria įspūdingas kraštovaizdis į Nemuno krantus. Anapus ryškėja Tilžės ir Ragainės miestų panoramos. Manoma, kad ant Rambyno kalno buvusi viena svarbiausių skalvių genties šventviečių.Šiandien ant Rambyno kalno susirenka žmonės iš visos Lietuvos švęsti Martyno Jankaus ir Vydūno atgaivintą Joninių šventę. Prie netoli Bitėnų esančios 17-os kamienų eglės suskrenda raganos ir kelia puotą. Rambyno regioninio parko direkcijos lankytojų centre galima susipažinti su Pagėgių krašto gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Pažintiniai takai taip pat prisideda prie mūsų gilesnio Mažosios Lietuvos pažinimo.Laidoje kalba ir po lankytojų centrą vedžioja Rambyno regioninio parko direkcijos specialistė ir gidė Giedrė Skipitienė, legendas pasakoja Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Stonys, kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė primena gilias Joninių šventės tradicijas, mintimis dalijasi šiame krašte gimęs ir augęs Gintaras Bertašius.

Šiauliai švenčia 780 m. jubiliejų ir ruošiasi priimti svečius. Norėdami būti labiau matomi, pritraukti kuo daugiau lankytojų, šiauliečiai siūlo įvairias pramogas, festivalius, koncertus, parodas, edukacijas ir pan.Šiaulių gidės Laimutė Šližienė, Vilma Stoncelienė, Irena Baliulė ir Vida Butavičienė sugalvojo temines ekskursijas po Šiaulių miestą. Mes galime susipažinti su laiko spalvomis Šiaulių aušroje, pasiklausyti legendų, pasinerti į literatūrinius ar retro Šiaulius.Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvinė tikina, kad Šiauliai yra įdomūs moderniais muziejais, netikėtomis erdvėmis, moderniomis skulptūromis. Mero pavaduotojas Stasys Tumėnas ragina išsklaidyti vis dar gajų mitą, kad Šiauliai yra saulėnų (treninguotųjų) miestas: „Turime kultūringą miestą, kelias galerijas, muziejus, teatrą, universitetą. Laikas atsikratyti primesto vis dar gajaus stereotipo. Šiauliečiai kaskart krūpteli, kai išgirsta tokį pasakymą.“

Vieną kartą sužiedavus ir į laisvę paleidus paukštį, įspūdis liks visam gyvenimui.Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai supažindina lankytojus su paukščių žiedavimo ypatumais, Lankytojų centru, rengia ekskursijas, edukacines pamokėles apie paukščius.Po Ventės rago ornitologinę stotį vedžioja ir pasakoja vadovas Vytautas Jusys, ornitologai Vytautas Eigirdas ir Juodkrantės žiedavimo stoties biologė Jūratė Zarankaitė.

Nidos pakraštyje stovi skulptoriaus ir dailininko Eduardo Jonušo dirbtuvės, virtusios kraštotvarkos muziejumi. Jos išpuoštos medinėmis bei varinėmis skulptūromis, akį traukia senųjų kurėnų vėtrungės, dirbtuvės sienas remia kuršių antkapiniai paminklai – krikštai.Vieniems apsilankymas Eduardo Jonušo dirbtuvėse sukelia slogią nuotaiką, kitiems, atvirkščiai, vieta, kur galima medituoti, pasinerti į apmąstymus apie gyvenimo būtį. Vitalija Teresė Jonušienė, skulptoriaus ir dailininko žmona, sako, kad su vyro dirbtuvių sienomis, tapybos darbais ir kūrybišku chaosu yra susigyvenusi. Visa tai vilioja, traukia užeiti.Albertas Danilevičius, dailės mokytojas, Juodkrantėje su žmona menotyrininke Kristina gyvena jau du dešimtmečius ir nesigaili pasirinkę. Supanti nepaprasto grožio gamta menininkus įkvepia kūrybai.

„Kažkada Juodkrantės būta europinio lygio kurorto“, – mintimis dalijasi istorikė dr. Nijolė Strakauskaitė.Lankysimės Juodkrantėje Martyno Liudviko Rėzos kultūros centre, Nidos senosiose etnografinėse kapinėse.

Mažiausia Neringos gyvenvietė yra Pervalka, kurioje XIX a. apsigyveno gyventojai iš užpustyto Naglių kaimo. Svarbiausias jų verslas buvo žvejyba. Šiandien Pervalka turi kurortinės vietovės statusą, išdygo naujų pastatų.Bet gal galima Pervalkoje surasti čiabuvių? Sunku, bet įmanoma. Pavyzdžiui, kaime likęs vienintelis žvejas Zolianas Lubys. Jo brolis Rimantas gyvena Preiloje, abu žvejoja ir rūko žuvį. Pervalkiškiai skundžiasi, kad gyvenimas nėra lengvas, vis tos žemės maža, reikia atsivežti, brangiai kainuoja. O taip norisi gėlytės ar medelio.Preiloje galima grožėtis gatviniu kaimu, kurį puošia šimtamečiai žvejų namai. Prie vieno tokio restauruojamo ir sustojame, kalbamės su dailide Vaidotu Bliūdžiumi. Pasakoja apie kurėnus ir vėtrunges.Nidoje pabendrauti sutinka kurėno „Kuršis“ kapitonas Aurelijus ir jo žmona Sofija Armonavičiai.

Kuršių nerijoje, kuri pirmą kartą paminėta 1283 m., žmogaus ir gamtos ryšys visada buvo ypač glaudus. Tai – jūros, vėjo ir žmogaus sukurtas nepaprasto grožio, tačiau labai trapus ir lengvai pažeidžiamas kraštas.Apie Preilos gyventojus, ieškančius tapatybės, kalbėsime su kultūros almanacho „Dorė“ sudarytoja redaktore Raimonda Meyer-Ravaityte.Taip pat žurnalistė kviečia į ekskursiją po Preilą. Užsuksime pas kuršininką Hansą, kuris gyvena prie Vecekrugo kopos, aplankysime etnografines kapines. Pasikalbėsime su Preilos bibliotekos vyr. bibliotekininke Janina Teišerskiene, balandžių augintoju Edvardu Pocevičiumi, senąja Preilos gyventoja Monika Stirbiene, žvejais Kęstučiu Lisovskiu ir Algirdu Mockevičiumi.

UNESCO Pasaulio paveldo sąraše Kuršių nerija atsidūrė dėl išskirtinės vertės. Jos gamtos unikalumas pripažintas visame pasaulyje.Savita gamta, savita žmogaus kūryba. Originalūs žvejų pastatai, kurėnų vėtrungės. Senosios vilos priderintos prie subtilaus, trapaus kraštovaizdžio. Tai nepaprasto grožio Baltijos jūros, vėjo ir žmogaus sukurtas gyvas kraštovaizdis su daugybe unikalių gamtos ir kultūros paveldo vertybių.Lietuvos nacionaliniai parkai skaičiuoja 25-erius gyvavimo metus. Su laida lankomės Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Direktorė Aušra Feser praveda ekskursiją Nidoje ir supažindina su svarbiausiu Nerijos akcentu – didžiuoju kopagūbriu, besipuikuojančiu kopų įvairove. Vaikštome palei marias. Naglių gatvėje užsukame į Žvejo etnografinę sodybą, kurioje Saulius Grigaitis supažindina su žvejo buitimi, išskirtiniu žūklės būdu. Amatų kiemelyje pasitinka gintaro meistras Algirdas Marčius. Pakeliui kalbiname sutiktus nidiškius.

Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Ramutė Milušauskienė kviečia keliauti žilojo Nemuno vingiais, pakrantėmis, miškais.Prienų šile ant Nemuno kranto įkurtoje Giraitiškių poilsiavietėje galima ne tik pailsėti, bet ir pasigrožėti viena gražiausių Škėvonių atodangų, Naravų piliakalniu. Važiuojant keliu Alytus–Prienai, šiukštu nepravažiuoti Balbieriškio atodangos. Sustoti prie Nemuno kilpos paukščių salos ir susitikti su gamtotyros specialistu dr. Žydrūnu Preikšu. Apsilankyti Balbieriškio girininkijoje Degsnės maumedyne, prisiglausti prie aukščiausiojo medžio Lietuvoje. Užsukti į Pociūnų aerodromą ir susitikti su sklandytoju Algimantu Jonušu. Apsidairyti Visuomenės harmonizavimo parke. Ir kelionę baigti ant Prienų piliakalnio.

Prienų apylinkės pilnos netikėtumų. Vien tik apie Nemuno kilpas galima pasakoti valandų valandas. Nuostabioje gamtoje tarsi susilieji su pasauliu ir tampi maža jo dalimi.Laidoje mėginsime atskleisti neįprastai gražią Prienus supančią gamtą, ten gyvenančių ir kuriančių žmonių pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką.Kelionę pradėsime nuo Birštono lankytojų centro, kurame mus pasitiks Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Ramutė Milušauskienė. Po to važiuosime į Žvėrinčiaus mišką, susitiksime su medžio drožėju Algimantu Sakalausku, pasivaikščiosime po Prienų parką, pasigrožėsime medžio drožybos darbų ansambliu, aplankysime Prienų lankytojų centrą, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešąją biblioteką, kurioje įrengtas poeto memorialinis kambarys ir nuvyksime į jo tėviškę Važatkiemyje.Ekskursiją veda kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

„Man patinka Lietuvos istorija ir labai myliu Vilniaus senamiestį“, – laidos „Atrask Lietuvą“ klausytojams sako Vilniaus stačiatikių katedros ir Šv. Paraskevės bažnyčios klebonas Vitalijus Mockus.Ortodoksų (stačiatikių) šventovių Vilniuje daug būta. Vienos tebestovi ir džiugina akį, kitos, deja, istorijos skersvėjų neatlaikiusios. Vitalijus Mockus, ortodoksų kunigas, domisi jų palikimu Vilniuje ir kviečia kartu pereiti senamiesčio gatvėmis, kurios kažkada buvo nusėtos stačiatikių šventyklomis.

Šešių dalių istorinis BBC serialas pagal L. Tolstojaus romaną „Karas ir taika“ daugiausiai buvo filmuotas vaizdingose Lietuvos vietose. Jis tapo tikra sensacija Didžiojoje Britanijoje ir sukėlė didžiulį britų susidomėjimą istorine Lietuva.„Karo ir taikos“ sudaryti trys maršrutai skirti savarankiškai keliaujantiems turistams: pėsčiomis po Vilnių, dviračiais ir automobiliais po Lietuvą.Anot VTD direktorės Jurgitos Kazlauskienės: „ Lietuvoje pirmą kartą kinas panaudojamas turizmui skatinti. Tai yra perspektyvi turizmo niša, kurią išnaudoja daugelis pasaulio šalių.“Serialas „Karas ir taika“ buvo filmuotas Vilniuje, Merkinėje, Trakų Vokėje, Trakuose, Kernavėje ir Rumšiškėse. Kaip teigia serialo vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė: „Kameros neapgausi, todėl filmų kūrėjai filmavimams ieško vietų geografiškai ir istoriškai artimiausių originalui. Lietuvoje Kuršių marios gali tapti Baikalo ežeru, Kintai – Uralo stepėmis, Trakų žvyro karjeras – Beringo sąsiauriu (jei pasninga), Rumšiškės Sibiru, Kernavės slėniai Alpėmis.Seriale „Karas ir taika“ atgyja XIX amžiaus pradžia, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos vakarinis pakraštys ir išgyveno Napoleono žygį į Maskvą, jo didžiosios armijos šlovę ir pražūtį.Nemažai buvo filmuota Vilniuje, pavyzdžiui, grafų Umiastovskių rūmuose. Po Vilnių vedžioja ir pasakoja gidė Lina Dusevičienė.

„Svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai per vėlai ateina žmogui toji mintis galvon“, – rašė Vincas Krėvė-Mickevičius („Skirgaila“).Keliausime į lietuvių literatūros klasiko V. Krėvės-Mickevičiaus tėviškę. Varėnos r., Merkinės seniūnijoje, Subartonių k. įsikūręs memorialinis muziejus alsuoja iškilaus žmogaus dvasia. Pasitinka direktorė Evelina Buržinskienė.V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio-buto muziejaus Vilniuje vadovas Vladas Turčinavičius vedžioja ir pasakoja apie mums mažiau žinomus V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo faktus.Taip pat laidoje svečiuojasi Tomas Dundzila iš Vašingtono (JAV), kuris virtualiai keliauja su laida „Atrask Lietuvą“ ir elektroniniame žemėlapyje žymi vietas, kurias žada aplankyti, kai ilgesniam laikui atvyks į Lietuvą: „O kol kas tai yra puiki galimybė, kurią suteikia LRT RADIJAS, internetu klausytis ir mokytis kalbos, atrasti ir geriau pažinti Lietuvą, mano protėvių žemę.“

Lietuvoje gyvenantys totoriai yra ištikimi mūsų istorinio, kultūrinio paveldo bei valstybingumo puoselėtojai. Tai – unikali etninė grupė, apsigyvenusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje daugiau kaip prieš 600 metų.Nedaug liko kapinių, mečečių, maldos namų, liudijančių totorių tikėjimą, gyvenimą Lietuvos kaimuose. O ir tie pamažu nyksta, jaunesnieji išsivaikšto po Lietuvą ir vis sunkiau besurasti didesnę totorių bendruomenę vienoje vietoje.Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Adas Jakubauskas mielai kviečia pakeliauti totorių keliais po Lietuvą ir papasakoti apie šios etninės grupės išskirtinumą, jos unikalumą. Lankysimės Nemėžio kaime ir jo apylinkėse, Keturiasdešimt totorių gyvenvietėje, Butrimonių miestelyje, Raižių ir Subartonių kaimuose.

„Nuo 1906 m. Vilniuje ėmė veikti Marijos ir Jurgio Šlapelių įkurtas knygynas. Tai išskirtinis reiškinys mūsų kultūros istorijoje... Bet kuris lietuvis, vykdamas į Vilnių, žinojo, kad Šlapelių knygyne visada susiras tautiečių, gaus informacijos apie darbą ar prieglobstį,“ – knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ rašo prof. Albertas Klimka.Šiandien knygyno nėra, tik prikalta atminimo lenta primena, kad Šv. Jono gatvėje būta lietuvybės salos.Tačiau Pilies gatvėje visada duris atveria Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Tik įžengus pro vartus į seną Vilniaus atvirą kiemelį, padvelkia istorija, menanti tiek gilią senovę, tiek XX a. pradžią. Po Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų vedžioja ir pasakoja direktorė Jolanta Paškevičienė ir muziejininkas Kristijonas Siparis.

Sakoma, kad VDU Kauno botanikos sodas yra perlas vidury Lietuvos, įsikūręs buvusiame Jozefo Godlevskio dvaro rūmų parke. Legendomis apipintas bajoras pagal savo inicialus iškasė ir suformavo tvenkinius, tokiu būdu įsiamžindamas kraštovaizdyje.Aukštosios Fredos dvaro teritorijos unikalumas atsiskleidžia iš paukščio skrydžio. Anot architektūros istoriko prof. Vytauto Levandausko, pravartu būtų susirasti oro balioną.Apie VDU Kauno botanikos sodo retesnius medžius pasakoja Edukacijos ir rekreacijos sektoriaus vedėja Vitalija Petrauskaitė, o oranžerijos džiungles ir jų paslaptis atskleidžia doc. dr. Judita Varkulevičienė.VDU Kauno botanikos sode sutinkame ir besidarbuojantį medžių gydytoją, arboristą Renaldą Žilinską.Netrunka užsukti ir į edukacinę pamokėlę.

Gemologas Arūnas Kleišmantas juokauja, kad Kaune galima apsilankyti viename brangiausių arba „kišeninių“ brangakmenių muziejų, kuriame sukaupta didžiulė kolekcija brangiųjų ir retųjų mineralų.Brangakmenių muziejuje supažindinama su mineralų įvairove, jų paslaptimi ir neapsakomu grožiu. Jie surinkti iš įvairių pasaulio radimviečių. Vienas vertingiausių muziejaus eksponatų yra nauja berilo mineralo atmaina – chromakvamarinas. Šį melsvos spalvos smaragdą atrado Brangakmenių muziejaus įkūrėjas gemologas dr. Arūnas Kleišmantas.

„Mūsų muziejuje istoriniai automobiliai turi numerius. Pas mus neveikiančių transporto priemonių nėra. Retromobiliai į gatves išrieda per šventes, muges, filmavimus ir susilaukia ypatingo dėmesio“, – mintimis dalijasi Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retropmobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis ir narys Vytautas Prekevičius.Istorinės, karinės technikos muziejuje galima palyginti Antrojo pasaulinio karo rusų ir vokiečių techniką, pamatyti priešlėktuvinę sistemą, sunkvežimius su medinėmis kabinomis. Tarp gausybės eksponatų yra ir trys unikalūs lietuviški automobiliai, motociklų kolekcija.

Muziejus „Atominis bunkeris”. Kiekvienas istorinis laikotarpis palieka žmonijoje savo įspaudus. Tai, kas prieš pusšimtį metų ir daugiau per karus mums kėlė siaubą, žmonės visais įmanomais būdais stengėsi išgyventi, šiandien domina jaunimą. Anot „Atominio bunkerio” įkūrėjo Juliaus Urbaičio: „Istorijos mes neištrinsime ir neperrašysime. Bet ją žinoti ir vertinti kiekvienas turi teisę”.

Muziejus „Atominis bunkeris“.Kiekvienas istorinis laikotarpis palieka žmonijoje savo įspaudus. Tai, kas prieš pusšimtį metų ir daugiau per karus mums kėlė siaubą, žmonės visais įmanomais būdais stengėsi išgyventi, šiandien domina jaunimą. Anot „Atominio bunkerio“ įkūrėjo Juliaus Urbaičio: „Istorijos mes neištrinsime ir neperrašysime. Bet ją žinoti ir vertinti kiekvienas turi teisę“.„Atominis bunkeris“ įsikūręs Kaune šeši metrai po žeme. Muziejaus idėja ne ginklai, agresija, o karo metais žmonijos apsaugos priemonės. Iš viso privačioje kolekcijoje yra sukaupta daugiau kaip pusantro tūkstančio eksponatų. Vien tik dujokaukių daugiau kaip 600.Žmonijos apsaugos per karus istorijos muziejuje lankytojams duris atvėrė dar vienas „KGB bunkeris“, kuriame pristatoma seki naudojama technika. Taip pat slapto įsilaužimo ir slaptų kratų, KGB telefonų klausymosi bei pokalbių kodavimo įranga ir pan. Šiuo metu jis yra vienas didžiausių muziejų pasaulyje. Čia lankosi NATO ir Lietuvos kariuomenės vadai, generolai, atsargos karininkai, kariai, politikai ir jaunoji karta, moksleiviai.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Paliesiaus dvaro pastatai atiteko kolūkiui. Nacionalizuotas turtas buvo išgrobstytas, pats dvaras apgriautas, bet dar stovėjo. Jį pribaigė vietiniai gyventojai, plyta po plytos išnešioję rūmų pastato sienas.Šiandien Paliesiaus dvaras restauruotas ir atstatytas, prikeltas naujam gyvenimui. Jis orientuotas į menus, kultūrą, sportą ir sveikatinimą.Laidoje mintimis dalijasi Paliesiaus dvaro savininkas Julius Ptašekas, restauratorius Petras Kanevičius ir Mielagėnų parapijos klebonas Marijonas Savickas.

Tarp Švenčionių ir Tverečiaus stovinčią bažnyčią dažnai vadina mažąja Vilniaus katedra. Tai ir šventovė, ir muziejus, kuriame saugomi lietuvių neatrasti turtai – Vinco Smakausko tapybos darbai. Klebonas Marijonas Savickas sako, kad kol kas bažnyčią nuo nelaimių saugo gerieji angelai.Mielagėnai atšventė 500 m. jubiliejų. Tai vienas ryčiausių Lietuvos kampelių Ignalinos r. Atrodo, užkampis, tačiau visada buvo dramatiškų ir tragiškų įvykių sūkuryje: sukilimai, karai, okupacijos, aneksijos.

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vadovas vaistininkas dr. Tauras Mekas kviečia dažniau praverti Kauno Rotušės aikštėje įsikūrusio muziejaus duris.Į Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų Kauno senamiestyje, Rotušės aikštėje, atvykę tibetiečiai nedrįso nusileisti į rūsius. Mat žvalgams apžiūrėjus, nuspręsta, kad ten galimai yra sutvėrimų nagų, kurie panašūs į gyvates ir gyvena 20 cm gylyje. Pajudinus piktąsias dvasias, galima susilaukti jų keršto, ligų ir bėdų.Viename unikaliausių Baltijos šalyse Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje susitiksite ne tik su vaiduokliais, šamanais, bet ir susipažinsite su vaistų, vaistinių ir vaistininkų istorija. Apsilankysite oficinoje, koktorijoje, laboratorijose, špitolėje.

1934 m., minint pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60-metį, buvo nutarta jo tėviškėje, ant Lėno ežero kranto, pastatyti jam dvarą. Prezidentas jį pavadino Užugirio kiemu ir pageidavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris vėliau galėtų tapti žemės ūkio mokykla.Pokaryje čia veikė tuberkuliozės gydykla, narkologijos dispanseris. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras ilgai stovėjo apleistas. Dabar naujai sutvarkytas visus kviečia apsilankyti.A. Smetonos dvarą pristato Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė.Naujai atgimsta ir vis labiau tampa turistų pamėgtu Ukmergės r. XV a. pab. – XVI a. prad. Siesikų dvaras, atstatomi XVI a. renesanso stiliaus dvasia. Jau sutvarkytas dvaro parkas, restauruotas bravoras, atstatomas Siesikų dvaro antrasis aukštas.Po savo valdas vedžioja ir pasakoja verslininkas Audrys Matulaitis, kuriam šis istorinis paveldo objektas išsinuomotas 99 m.

Anot archeologo dr. Kęstučio Katalyno, ne visi gerai pažįsta Vinių. Ir visai nekeista. Jį pamatyti ir naujai atrasti gali padėti istorikai, archeologai ir kiti specialistai, kad tik būtų noro!

Zervynų kaimas, kryžiai apjuosti prijuostėmis, Ūlos akies versmė, Čepkelių raistas, grybiena kvepianti žemė, Marcinkonių etnografinio ansamblio dainos, papročiai, senieji amatai ir tradicijos – ar tai ne Dzūkija?Su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vertybėmis supažindins direktorius Eimutis Gudelevičius, pavaduotojas ornitologas Eugenijus Drobelis, Marcinkonių lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė, specialistės Neringa Linkutė, Onutė Grigaitė, Onutė Drobelienė, močiutė Birutė iš Zervynų ir Marcinkonių etnografinio ansamblio dalyvės Rožė Pačkauskienė ir Zita Kibirkštienė.

Tai, kad Lietuvoje galima paragauti ką tik iš židinio ištraukto visų pamėgto deserto šakočio, mūsų nestebina. Bet gal stebina tai, kad šis skanėstas pateko į Gineso rekordų knygą? O Briuselyje buvo pristatytas kartu su geriausiais kitų Europos šalių kulinariniais gaminiais, beje, sulaukęs gausių aplodismentų.Jaskonių kaime, 4 km nuo Druskininkų, kepamas šakotis, vyksta edukacinės pamokėlės, mokomi užsieniečiai šio lietuviško švenčių stalo pasididžiavimo kepimo paslapčių, dalijamasi receptais. Taip pat veikia vienintelis Rytų Europoje šakočių muziejus, kuriame eksponuojamas pasaulio rekordas – įspūdingas 3,72 m aukščio šakotis. Nors tiksliau pasakyti galėtų nenuilstantis rekordų puoselėtojas verslininkas Romualdas Spulis.Valstybinio turizmo departamento kartu su Europos Komisija organizuojamuose geriausių Lietuvos gastronominių projektų dešimtuko rinkimuose pirmoje vietoje puikavosi Lietuvos vizitinė kortelė – šakotis.Anot direktorės Jurgitos Kazlauskienės, lietuviai yra kūrybingi ir visada stebina savo meile ir atsidavimu darbui bei pomėgiams.

Šiomis dienomis minimos žymaus gamtininko Tado Ivanausko 133-osios gimimo metinės. Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus – vienas seniausių Lietuvos muziejų ir vienintelis Baltijos šalyse.Muziejaus ištakos siekia 1861-uosius. Tais metais buvo pagamintos T. Ivanausko tėvo Leonardo seniausios gyvūnų iškamšos, vėliau patekusios į muziejų iš gimtųjų namų – Lebiodkos dvaro Baltarusijoje.Visa Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus istorija ir veikla susijusi su Lietuvos gamtos mokslo raida ir prof. T. Ivanausku. Per metus muziejų aplanko 40 000 lankytojų. Šiandien moderniame centre gausu interaktyvių informacinių terminalų, supažindinančių su gyvąja gamta, gamtosauga Lietuvoje ir pasaulyje.Šį kartą Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje lankysimės ne ekspozicijų salėse, o užkulisiuose. Ten, kur darbuojasi specialistai, ruošia eksponatus, prikelia juos naujam gyvenimui. Ten, kur ne kiekvienas gali užeiti.Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus paslaptis atskleidžia direktorė Nijolė Gulbinienė, pavaduotojas Ramūnas Grigonis, skyrių vedėjai Romas Ferenca, Natalija Avyžienė, Vasilijus Vasiliauskas, Giedrė Pakeltytė, Deivis Dementavičius, Vaclovas Gedminas, edukacinių užsiėmimų vadovė Lina Marmaitė ir kiti.

Jeigu norite patekti į pasaką, atsidurti tarp žinomų literatūros herojų arba teatrą gamtoje – taip gali atsitikti netoli Druskininkų palei tekančios Ratnyčėlės krantą įkurtame skulptoriaus Antano Česnulio skulptūrų ir poilsio parke.Skulptorius A. Česnulis sodyboje kalbasi su medžiais, kuriuos apipina sakmėmis ar legendomis. Kai pabosta drožti, paįvairina gyvenimą konstruodamas. Meistrui nesvetimi kalvystė, metalas, akmuo. Traukia technika ir elektronika, patinka judantys daiktai. A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parke lankosi svečiai iš Korėjos, Izraelio. Ar mes ten buvome?

„Ir priešui reikia palikti truputį druskos“, – japonų posakį cituoja Druskos studijos įkūrėjai Tauras ir Aušra Česnulevičiai.Atokiau nuo Druskininkų centro, ant Ratnyčėlės upės kranto, savo sodyboje skulptorius Tauras ir menotyrininkė Aušra atidarė Druskos studiją, kurioje mokoma dirbti su druska ir pajusti kūrybos džiaugsmą. Šią sodybą lankė svečiai iš penkių pasaulio žemynų. O Jūs ten buvote?

„Dažnai nematome to, kas guli po mūsų kojomis“, – sako Žemės gelmių informacijos centro vedėjas Vytautas Puronas. Pavartyti Žemės istorijos metraštį, susipažinti su Lietuvos geologine istorija, žemės gelmėse slypinčiais turtais yra nepaprastai įdomu.Keliaukime į Vievį, kur rasime sukauptas didžiules kolekcijas riedulių, naudingųjų iškasenų, fosilijų ir kitų milijardinę Žemės istoriją liudijančių eksponatų.Anykščių rajone, netoli Rubikio ežero, duris atvėrė restauruotas Burbiškio dvaras. Tai tie patys rūmai, kuriuos apysakoje „Vėžys“ aprašė rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Tik kitaip buvo pavadinti – Putriškių.Burbiškio dvaro valdytoja Rūta Peteržikaitė neapsakomai didžiuojasi naujam gyvenimui prikeltu dvaru ir sako, kad „jiedu susikalba.“

Unikalios Biržų krašto apylinkės garsėja ne tik smegduobėmis, bet ir darbščiais žmonėmis. Ūkininkams Daliui ir Neringai Linkevičiams rūpi ne tik ekologinis ūkininkavimas, bet ir senelių ar prosenelių palikti seni daiktai, senovinė technika, viskas, kas autentiška. Ir keisčiausias dalykas, Sodeliškių dvaro sodyboje puikiai sugyvena šiandiena su praeitimi.Aukštaitiškoje XX a. sodyboje iš raugo galima išsikepti duonelės, apžiūrėti veikiantį vėjo malūną, susipažinti su senovinių traktorių, automobilių, motociklų, garo mašinų didžiule kolekcija. Čia viskas remontuojama, rekonstruojama, renovuojama, prikeliama naujam gyvenimui. Sodeliškių dvaro sodyboje nėra nieko neveikiančio, kiekvienas daiktas tarnauja pagal savo paskirtį.Svarbiausias asmuo sodyboje – Neringa Linkevičienė. Jau tiek prisiklausiusi močiutės ir kaimynių pasakojimų, kad iš jos lūpų liete liejasi kažkada gyvenusių Šiaurės Aukštaitijoje, Latvijos pasienyje, prosenelių gyvenimo istorijos, atskleidžiančios Biržų krašto žmonių gyvenimo ypatumus.

Keliaujant su geologais galima patirti neįtikėtinų įspūdžių. Tarkime pabūti speleologu ir įsiropšti į sunkiai prieinamą Čiobiškio urvą. Pavyko! Ačiū geologams Jonui Satkūnui ir Vidui Mikulėnui. Pakeliui privalu apžiūrėti Bražuolės akmenį, Ausiutiškių konglomeratą.Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka vis dar kviečia lankyti rudenėjantį Medžių lajų taką bei žvalgytis po Anykščių kraštą nuo Rubikių apžvalgos bokšto Bijeikiuose.Viekšniuose gyvenantis dailės technologijų mokytojas Vitalijus Baltutis mielai moko puodininkystės amato. Juk molio Ventos regioniniame parke – apstu.

Salantų regioninio parko išskirtinį kraštovaizdį suformavo paskutinysis ledynas, dengęs Šiaurės Vakarų Lietuvą. Erlos, Salanto, Minijos upių slėniai atveria įstabias panoramas. Salantų krašto gyventojų kuršių pilimis puošėsi Kartenos ir Imbarės piliakalniai, ant Alkos kalno bene ilgiausiai Žemaitijoje kūrenta šventoji ugnis. O kryžiai, koplytstulpiai, bažnyčios! Nors Salantų krašte riedulių netrūksta, čia dominuoja medinė architektūra.Ko jau ko, bet akmenų, žemaitiškai tariant kūlių, Salantų regioniniame parke per akis. Buvusiose kuršių žemėse apsigyvenę žemaičiai juokauja, kad laukuose akmenų rasi daugiau, negu pasėsi grūdų.Keliauti po Salantų kraštą kviečia Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus, kultūrologas Julius Kanarskas, ekologė Dovilė Barčkutė, rekreacininkas Andrius Kazlauskas ir Salantų bendruomenės nariai.

Mažosios Lietuvos pakraštyje įsikūrę Smalininkai yra rytiniai Klaipėdos krašto vartai. Tai palyginus nesenas miestelis ant Nemuno kranto, santakoje su Šventosios upeliu. Čia Prūsijos skalvių genties žemė.Miestelis turi įdomią ir turiningą praeitį. Po audringų amžių kaitos vienoje Nemuno pusėje liko Kaliningrado sritis, kitoje – Mažoji Lietuva. Tačiau abiejose pusėse visada gyveno lietuvių, kurių kultūrai įtakos turėjo svetimšalių papročiai ir gyvenimo būdas.Šiandien Smalininkų miestui prasideda klestėjimo metas. Gal todėl, kad ten gyvena ir senovinę techniką bei krašto praeities istorinę medžiagą renkantis Justinas Stonys, garsaus Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas? Prie muziejaus kūrimo pradžios prisidėjo jo tėvams ir seneliams priklausę įvairūs daiktai, knygos, dokumentai.Nors Smalininkai yra jaunas miestas, tačiau užsukus yra kas veikti tiems, kam patinka senoviniai uostai, vandens matavimo stotys, siauruko geležinkelio pastatai, ąžuolai.

Viešvilės miestelis įsikūręs prie kelio Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda, dešiniajame Nemuno krante, Karaliaučiaus krašte, abipus Viešvilės upelį. Galbūt ir miestelio pavadinimas iš jo kilęs. Į Mažąją Lietuvą vilioja ir paslaptingoji Karšuvos giria.Kokia Viešvilės miestelio istorija? Ką galima atrasti Karšuvos girios miškuose?Pasivaikščioti po miestelį kviečia Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas. Po Karšuvos girią – Kalvelių girininkijos girininkė Irena Petrošienė. Su Viešvilės istorija supažindina knygos apie Viešvilę sudarytojas Algirdas Sinkevičius.

Šeduvos centre atidengtas paminklas Šeduvos žydams pagerbti, sutvarkytos ir lankyti pritaikytos senosios žydų kapinės, Liaudiškių miške pastatyti monumentai masinių žydų žudynių aukoms atminti. Pasakoja Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius bei direktorius Jonas Dovydaitis, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, Šeduvos kultūros centro darbuotoja Izolina Stanulienė.Labanoro regioninis parkas garsėja ne tik aukščiausiu Lietuvoje apžvalgos bokštu, bet ir tradicine Labanoro dūda. Pašnekovas kraštotvarkininkas Žydrūnas Mukulys.Ventos regioniniame parke, Akmenės rajono dinozaurų krašte, galima atrasti Marso planetą ir po ją pasivaikščioti. Kada turėsime Akmenės geoparką? Pasakoja Akmenės rajono mero patarėjas Tomas Martinaitis, po Ventos regioninį parką pasivaikščioti kviečia direktorius Andrius Almanis, prisiminimais dalijasi Vytautas Almanis.

Vištytis įsikūręs Suvalkijoje, garsėja ne tik kalvomis, bet ir piliakalniais, ežerais, akmenuotomis apylinkėmis.Aplankysime Vištyčio akmenį, pasigrožėsime tyvuliuojančiu Vištyčio ežeru, eisime Šilelio pažintiniu taku prie stebuklingojo šaltinio, klausysimės apie Vištyčio miestelį pasakojimų, legendų ir padavimų.

Iš pradžių juo buvo gabenami įvairūs kroviniai, netrukus vežami ir keleiviai. Tarpukariu jis tapo paklausus įvairiose ūkio šakose. Šiame amžiuje – istorinis-turistinis traukinys.Aukštaitijos siaurojo geležinkelio istorija atsispindi parodoje „Siaurukas XX a. pradžios fotografijose“, kuri pristatoma Panevėžio siaurojo geležinkelio depe. Pasakoja vadovas Gintaras Kerbedis.„Kuris lietuvis nežino Nemuno kilpų? Pakanka tik pažvelgti į Lietuvos žemėlapį, kad pastebėtum tą keistą gamtos stebuklą“, – XX a. pradžioje rašė žymus hidrologas prof. Steponas Kolupaila.Nuo Balbieriškio atodangos mintimis dalijasi Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

Latgaloje, Latvijos katalikų bažnyčios centre, didžiausios katalikų šventovės Agluonos bazilikos šventoriuje, atidengtas paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai.Pirmosios žinios apie Mindaugo kapavietę Agluonoje pasiekė iš XVII a. Nors metraščiuose tiksliai nerašoma, manoma, kad būtent Agluonoje buvo nužudytas karalius Mindaugas. Raštuose minima, kad 1618 m. Agluonoje, šalinant seno bokšto griuvėsius, rasta juodo marmuro antkapinė plokštė. Išlikęs jos teksto nuorašas: „Šioje žemėje ilsisi Mindaugas, kunigaikštis lietuvis, kuriam gyventi ir mirti buvo garbė Karaliumi iš kunigaikščių tapęs pirmuoju Stabų garbintojas dvilypis Ir nebūdamas saugus klasta žiauriai nužudytas išganymo metais 1263 rugsėjo 12.“

Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija ir Vilniaus miškų urėdija rado būdą, kaip išbudinti gamtos niokotojų sąžinę. Tai paslaptingas kapas su užrašu: „Čia palaidota žmogaus sąžinė. Liūdi Vilniaus miškų urėdija ir regioninio parko direkcija.“Ne tik žirgais garsėja Dubingių žirgynas. Mini zoologijos sodas kviečia atvykti mažuosius lankytojus pasidžiaugti gyvūnais ir gamta.

Dar nuo Teodoro Grotuso laikų, kai jis aprašė Karajimiškio kaimo apylinkėse Šv. Olą, kurioje dingsta upelis, Biržų apylinkėse vyksta keisti dalykai. Tai prasmenga žemė, įtraukdama į požemį pastatus ar visą diendaržį su gyvuliais. Tai upelio vanduo vienoje vietoje dingsta, bet prasimuša šaltiniu kitoje, o ežero žuvys pasirodo už šimto metrų kaimyniniame ežeriuke.Šiandien Biržų regioniniame parke daugiau kaip devyni tūkstančiai smegduobių. Ir įdomiausia tai, kad šių unikalių kraštovaizdžio darinių vis daugėja.Kiek smegduobės pavojingos, kiek žavi? Į naujus atradimus kviečia Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas.

Asvejos regioninis parkas išsiskiria turtinga gamta, istoriniu, archeologiniu ir kultūriniu paveldu. Neseniai įrengtas unikalus Jurkiškio upelio pažintinis takas Beržos kraštovaizdžio draustinio kanjoniniame slėnyje, kurio šlaitų aukštis siekia 18 m.Jurkiškio upelio pažintinis takas nuo Dubingių miestelio nutolęs apie 5 km. Jo ilgis pusantro kilometro. Tako slėnyje ir šlaituose atsispindi šios vietovės reljefo formavimosi ypatumai ir ledyniniai procesai. Lankytojų patogumui įrengti mediniai laiptai, tilteliai, informaciniai stendai, rodyklės.Pasivaikščioti Jurkiškio upelio pažintiniu taku, užsukti į Asvejos regioninio parko Lankytojų centrą kviečia direktorius Rimantas Glambokas, kraštotvarkininkas Linas Vaitkevičius ir specialistė informacijai Laura Leškevičiūtė.

Žagarė visus traukia ne tik vyšniomis, bet ir kleckais. Į kulinarinio paveldo šventę važiuoja žmonės iš visos Lietuvos. O apsilankius Žagarėje, kodėl nepasidomėti dvaru, miesteliu, dolomitų atodanga?

Buvusiose Nalšios žemėse, Sirvėtos regioniniame parke, galima rasti daug vietovių ar senovės paveldo objektų, kurių atsiradimą liudija mitologinės ir istorinės sakmės.Šventos dvaro svirne įsikūrė Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras. Būtent iš jo prasideda pažintinis mitologinis takas į Šventos mišką. Jame galima pamatyti septyniolika profesionalių akmens skulptūrų, kurios įkūnija senąsias baltų dievybes bei mitines būtybes.Pasivaikščioti mitologiniu taku kviečia Sirvėtos regioninio parko direktorė Romualda Baranauskienė ir kraštotvarkininkas Marius Semaška.

Japonų patarlė sako: „Nori būti laimingas vieną naktį – pasigerk, nori būti laimingas metus – vesk, nori būti laimingas visą gyvenimą – pradėk kurti sodą.“Kretingos rajone netoli Darbėnų miestelio Mažučių kaime palangiškis, buvęs karo gydytojas Šarūnas Kasmauskas nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą. Atokiame kaime pradėjo kurti japonišką sodą. Į talką pasikvietė kraštovaizdžio architektą iš Japonijos Hajimę Vatanabę. Šiandien nuvykus į atkampų žemaičių kraštą japoniškame sode galima pamatyti triūsiančius japonus ir savanorius iš viso pasaulio.

Verkių dvaro sodyba kažkada buvusi didikų Vitgenšteinų dvarų imperijos sostinė, ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija traukte traukia lankytojus. Verkių dvaro ansamblis, kurį sudaro daugybė išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių, yra valstybės saugomas architektūrinis draustinis.Nemažesnės kultūrinės vertės yra ir Verkių dvaro parkas su jį supančia gamta. Šiandien atverti šlaitai pritaikyti vaikščioti, regyklos – grožėtis istorinės vietovės aplinka.Su mumis laiką leidžia Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Vida Petiukonienė.

Tik Akmenės rajone Ventos regioniniame parke Papilės apylinkėse galima plaktuku skaldyti paslaptingojo juros periodo uolienas ir pirštais liesti dinozaurų laikmečio gyvūnų liekanas – fosilijas, kurioms daugiau kaip 200 milijonų metų. Todėl visai suprantamas siekis šiame krašte įkurti Akmenės geoparką.Su Ventos regioninio parko gamtinėmis vertybėmis supažindina vyr. kraštotvarkininkas Justas Teišerskis ir ekologas Edmundas Nicius.

Balinis vėžlys Lazdijų rajone laikomas unikaliu gyvūnu. Tai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje saugoma gyvūnų rūšis. Pas mus jie veisiami Kuciuliškių, Juodabalės ir Stračiūnų herpetologiniuose draustiniuose.Dzūkų „gelažinėmis varlėmis“ vadinami tamsūs storašarviai ropliai gyvena sekliuose ežeriukuose, kūdrose, balose, durpinėse duobėse. Baliniai vėžliai gyvena ilgiausiai iš visų Lietuvos gyvūnų – iki šimto metų ir daugiau. Neseniai Metelių regioniniame parke apsigyveno 73 vėžliukai, išperinti ir globoti Lietuvos zoologijos sode.

Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras. Vilniuje, Antakalnyje, viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų įsikūrė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Gerokai apgriuvęs pastatas, statytas XIX–XX a. sandūroje buvo rekonstruotas, prikeltas naujam gyvenimui. Jame įsikūrė Saugomų teritorijų Nacionalinis lankytojų centras.Nauja ekspozicija „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“ kviečia tiek Lietuvos, tiek užsienio svečius. Čia galima sužinoti apie vertingiausias ir vaizdingiausias mūsų šalies vietas, pasirinkti maršrutus ir keliauti pėsčiomis, važiuoti automobiliais, dviračiais ar plaukti baidarėmis.Pasivaikščioti po Nacionalinį lankytojų centrą kviečia Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė ir atstovės Onutė Drobelienė bei Diana Rakauskaitė.

Rambyno kalnas. Lietuvybės puoselėtojas Martynas Jankus kažkada yra pasakęs, kad Rambynas yra lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Jo neįveiks jokios audros, jei neišpeiks patys žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje nors vienas lietuvis. Nuo Rambyno kalno atsiveria didingi vaizdai į Ragainę, Tilžę ir Nemuno deltos pradžią. Rambyno kalnas – tai garsi senoji šventvietė. Čia ir Mažosios Lietuvos panteonas – Bitėnų kapinaitės, priglaudusios Vydūno, Martynos Jankaus ir kitų žymių asmenybių palaikus.Su laida keliausime į Panevėžį pasivaikščioti po Laisvės aikštę.Klaipėdoje apsilankyti buriniame laive „Meridianas“ ir susipažinti su jo istorija – tinkamiausias metas.

Lazdijų žemė – jotvingių palikimas. Veisiejų regioninis parkas yra Pietų Lietuvos aukštumos ir smėlingosios Pietryčių lygumos sandūroje, kur gausu ežerų ežerėlių, upių upelių, pelkių, įsikūrusių tarp miškų. Nors šiame krašte smėlėta, nederlinga žemė, čia nuo seno gyvena žmonės santarvėje su gamta.Veisiejų regioninio parko lankytojų centras įsikūręs vaizdingame Ančios pusiasalyje, XVIII a. Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastatytame dvare. Lankytojų centras kviečia užsukti, gauti informacijos ir po to pasklisti po įspūdingas vietas pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, žirgais ar baidarėmis.Iš Veisiejų regioninio parko lankytojų centro keliauti į Kapčiamiestį, Vainežerio dvarą, pasižvalgyti po nuostabaus grožio apylinkes kviečia Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė, ekologė Irma Maciulevičienė, rekreacininkė Aistė Savenkovaitė ir Veisiejų seniūnas Zenonas Sabaliauskas.

Nemuno deltos regioninis parkas etnografiniu požiūriu yra unikalus. Tai – istorinio Mažosios Lietuvos regiono dalis, kažkada priklausiusi Šiaurės Vakarų Europos kultūrinei provincijai. Todėl čia yra specifinis šio krašto kultūrinis palikimas, kurį atspindi architektūra, kapavietės, technikos paminklai, žmonių gyvenimo būdas.Iš Kintų plauksime laivu, po to keliausime autobusu, aplankydami turistus viliojančias vietas: Minijos kaimą, Uostadvarį, Rusnės salą. Susipažinti su istorija ir architektūra padės Šilutės turizmo ir informacijos centro direktorė Rasa Kmitienė.

„Čia apsilankęs jautiesi lyg paslaptingoje legendoje. Vaizduotėje atgimsta ledynų pašvaistės, neįžengiamos sengirių paunksmės, smilkstančios alkos, tiltai per ežero gelmes...“, – taip apie Žemaitijos nacionalinio parko grožį kalbėjo žinomas Lietuvos gamtininkas Česlovas Kudaba.Žemaitijos nacionaliniame parke saugomi piliakalniai ir alkakalniai, kapinynai ir senovės gyvenvietės. Žemaičių Kalvarijoje ir Beržoro senuosiuose kaimuose dar ir dabar stengiamasi puoselėti amatus, kultūrinį, kulinarinį, nematerialųjį paveldą.Apsilankykime pas Marijoną Striaukienę Beržoro kaime Platelių seniūnijoje „Tėvukų sodyboje“. Pasiklausysime šiaurės žemaičių pratarme kalbančių šeimininkų, paragausime žemaitiškų patiekalų, susipažinsime su senovės žemaičių gyvenimo būdu.

Mykolas Kleopas Oginskis Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes įsigijo 1873 m. Vedęs žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skurzewską, jis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūros veikla garsėjusią rezidenciją. Šiandien atnaujinta, restauruota Plungės dvaro sodyba duris atveria lankytojams.Po gausių ūkio ir technikos naujovių, negęstančią šlovę Plungės dvaro šeimininkams pelnė mecenavimo veikla: įsteigta prieglauda našlaičiams vaikams, finansuota lituanistinė veikla, įkurta muzikos ir orkestro mokykla, kurioje grojo ir mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.Su Plungės Oginskių dvaro sodyboje esančiomis ekspozicijomis supažindina Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Danutė Einikienė.

Kiekvienais metais paskutinį gegužės šeštadienį Šilutė švenčia miesto gimtadienį. Kaskart šilutiškiai ieško būdų, kaip praturtinti kasdienį miestelėnų gyvenimą, kuo daugiau pritraukti svečių. Šiais metais lankytojams duris atveria Šilutės dvaras. Pamario krašto žmonės negali atsidžiaugti etnografinio regiono statusu – Mažoji Lietuva. Šilutiškiai gerbia ir myli žemaičius, tačiau nori likti savimi. Jiems neprilipo nuo pokario primetamas vakarų žemaičių pavadinimas. Nuo Atgimimo laikų Šilutės gyventojai stengėsi saugoti ir puoselėti etninę architektūrą, tautinį kostiumą, kulinarinį paveldą, muzikinį folklorą, tautosaką, papročius.

Tiek profesionalai, tiek mėgėjai nusprendė, kad nacionaline žuvimi taps lynas. Lynas skanus, užburia auksiniu atspalviu. Lynas turi lietuviško charakterio bruožų, juokauja žvejai: šiek tiek kuklus, šiek tiek slapukas, nerodantis visų savo galimybių. Rinkimų proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atidaryta paroda „Žvejyba viduramžių Klaipėdoje.“ Ežerų žvejybos muziejus pasitinka įdomia ekspozicija, kurioje galima pamatyti įvairių žvejybos įrankių, kuriais žvejojo Rytų Lietuvos žmonės XIX a. pabaigoje. Susipažinti tiek su archaine žvejyba, tiek su šiuolaikine.

Lietuva atveria naujas galimybes kelionėms, pažinimui, poilsiui ir pramogoms. Kiekvienas gali rinktis pagal pomėgius: kam įdomus geležinkelių turizmas, kam – pojūčiai gamtoje. Seniausias geležinkelis Europoje kviečia keliautojus ne tik susipažinti su vertingu istoriniu ir kultūriniu Lietuvos paveldu, bet ir pramogauti, dalyvauti edukacinėse programose. Kodėl, pavyzdžiui, nepasivaišinti keptais varnėnais?

Vandens turistai yra pamėgę Lietuvos upes. Plaukti baidarėmis jas renkasi dėl vaizdingų krantų, nesudėtingų maršrutų. Lakaja – viena iš jų. Upės tėkmė rami, nėra rėvų, nors vietomis pasitaiko užtvarų ar žemų tiltelių. Pavasaris tas metas, kai reikia apsikuopti, išvalyti upių pakrantes, paruošti jas poilsiautojams.„Pasirodo ne tik Lietuvoje ar jos pakraščiuose galima atrasti kultūros vertybių. Sostinės širdyje taip pat galima pasidžiaugti naujais archeologinio paveldo objektų atradimais“, – mintimis dalijasi Gariūnų piliakalnio atradėjas archeologas Vykintas Vaitkevičius.Nauji atradimai leidžia manyti, kad dar ne viskas žinoma. Lietuvoje yra šiek tiek daugiau kaip 850 piliakalnių. Beveik visi jie įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Kas nenorėtų pamatysi užgimstančios upės ištakų? Žygeivių pamėgtoji Verknė driekiasi per Trakų ir Prienų rajonus ir įteka į Nemuną. Jos versmės prasideda Galaverknio kaime.Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius sako: „Jei norime išsaugoti Baltijos jūrą – turime rūpintis ištakomis, šaltiniais ir upeliais.“ Archeologas Vykintas Vaitkevičius pažymi, kad tai baltiškojo periodo svarbos šventovė. O kultūrologė Rita Balsevičiūtė pasakoja apie Verknės ištakų mitologinę reikšmę.

Dotnuva rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1372 metais. Dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Dvaro parkas laikomas vienu turtingiausių pagal dendrologinę vertę, saugomas valstybės. Į Dotnuvą daugelį traukia užsukti buvęs bernardinų vienuolynas ir bažnyčia. Čia gerą dešimtmetį darbavosi kapucinas vienuolis Tėvas Stanislovas Dobrovolskis.Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė ir istorijos mokytoja Audronė Pečiulytė kviečia į ekskursiją. Užsuksime pasižvalgyti po Terespolio dvarą.

Istorijos mokytoja, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė kviečia keliauto po Kėdainių kraštą, kuris kažkada garsėjo dvarų didinga praeitimi.Kelionę pradėsime nuo Taučiūnų kaimo. Prisiminsime pirmąjį Lietuvos savanorį Povilą Lukšį. Nukaksime į Stasines, aplankysime Lančiūnavos bei Pavermenio dvarus.

Bernardinų sodas, anksčiau vilniečių vadintas Sereikiškių parku, įsikūręs pačioje Vilniaus širdyje, tarp Gedimino pilies bokšto, Vilnios ir Bernardinų vienuolyno. Devynių hektarų teritorijoje puoselėjamas ir VU botanikos sodas, kuris XIX a. garsino Vilnių. Kokia jo istorija?Po Bernardinų sodą pasivaikščiokime su architektūros istorike Audrone Kasperavičiene. Ji supažindins su XIX a. Vilnių garsinusio VU botanikos sodo istorija, pastatų ansambliu, kurį kūrė architektai M. Šulcas, Ž. Pusjė ir K. Podčašinskis, bei želdynų raida. Pasidairysime po anapus Vilnios stūksančius kalnus, Bernardinų sodo prieigas.

Joniškėlis garsėja seniausia iki šiol veikiančia kaimo ligonine, kuriai yra 200 metų. Dar prieš porą šimtmečių dvarininkas Ignas Karpis testamentu savo pinigus skyrė šiai ligoninei ir mokyklai Joniškėlyje. Tai buvo didelis dosnumas, kurio neregėjo to meto Europa. Kaimo ligoninę Joniškėlyje globojo Vilniaus universitetas. Ji atlaikiusi du pasaulinius karus ir dvi okupacijas, šiandien pavadinta garbingu Jono Leono Petkevičiaus vardu. Kokia yra ligoninės istorija? Ją geriausiai žino ir pasakoja Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis.

Šiandien nebėra nei Skarulių kaimo, nei Skarulių parapijos. Sunyko. Gyventojai išsibarstė po visą Lietuvą. Tačiau jie buriasi aplink Skarulių Šv. Onos bažnyčią, primenančią gimtąsias vietas. Kaip laikosi istorijos, architektūros ir dailės paminklas, saugomas valstybės?Sakralinis muziejus Pažaislio vienuolyno ansamblyje. Vienuolyno paveldo muziejinės ekspozicijos pagrindas yra dvasinės materialinės kultūros ženklai, palikti čia gyvenusių ir gyvenančių vienuolijų: kamaldulių, ortodoksų, seserų kazimieriečių. Pasakoja sesuo Lidija.

„Aš galvoju, kad įžengiau į savo gyvenimo tarpsnį, kai man pradėjo rūpėti bendruomenių, tautelių gyvenimas čia, Lietuvoje. Tas pažinimas labai gerai įprasmina ir mane, ir kelionės draugus. Pastebėjau, vien perskaityti knygos nepakanka. Reikia keliauti po Lietuvą, susitikti ir paspausti ranką vietiniam žmogui, susipažinti, užjausti, pajuokauti, pavalgyti, išgerti arbatos. Tai tampa kelionės emocinio potyrio dalimi“, – sako LKA dėstytojas, fizinių mokslų daktaras Gintaras Labutis.Su G. Labučiu ir jo bičiuliais karaimais keliausime Lietuvos karaimų atminties takais: Vilnius, Trakai, Naujamiestis, Panevėžys.

Poetas Vladislavas Sirokomlė rašė: „...didelė gėda visiškai nepažinti krašto, kuriame gyvename, arba, dar blogiau, geriau žinoti svetimus kraštus nei savąjį.“Netoli Vilniaus, prie senojo kelio Vilnius – Minskas, Bareikiškių kaime stovi XIX a. pastatytas medinis dvarelis, kuriame gyveno ir kūrė poetas Vladislavas Sirokomlė. Vienas reikšmingiausių jo kūrinių yra „Margiris“, simbolizuojantis lietuvių kovas su kryžiuočiais. O po parašyto pirmojo turistinio vadovo po Lietuvą „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ jis pripažintas turizmo pradininku Lietuvoje.Po Bareikiškių dvarelį ir poeto Vladislavo Sirokomlės muziejų vedžioja ir pasakoja VEU lenkų literatūros dėstytojas dr. Juzef Šostakovski.

Į kultūrinį-edukacinį žygį su žemaitukais Sankt Peterburgo – Kauno – Varšuvos senuoju arklių pašto keliu leidęsis Alantos seniūnas Aidonis Užubalis nesigaili. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nykstančių žemaitukų veislės išlaikymu ypač rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai. 1900 m. Paryžiaus tarptautinėje žemės ūkio parodoje žemaitukų eržilas buvo apdovanotas aukso medaliu. Todėl šiandien reikia žemaitukus išbandyti ir dar kartą įrodyti jų naudą ir svarbą žmogui, populiarinti Lietuvos gyvąjį paveldą.Kodėl buvo svarbu karietomis keliauti pašto keliu? Kažkada šis kelias buvo viena moderniausių magistralių Europoje. Jo istorija siekia beveik 180 metų. Lietuvoje yra kelios pašto stotys, kurios įtrauktos į saugomų paminklų registrą ir mena įdomią istoriją.

Zarasų rajone įsikūręs Degučių kaimas yra įdomus savo istorija, kažkada buvęs svarbus Lietuvos sentikiams. Šią vietovę garsino ir XIX a. nutiestas kelias, kuris jungė Sankt Peterburgą ir Varšuvą.O šiandien daugelis pažįsta Degučiuose gyvenantį medžio drožėją Gediminą Kairį, kuris juokauja: „Mėgstu skaniai pavalgyti, tai ir šaukštus drožiu.“ Jei norite pamėginti savo rankomis išskobti šaukštą, apsilankykite Kairių sodyboje. Tautodailininkas nešykšti patarimų. Šalia namo stovi šaukštais nukabinėtas medis. Jis ir nurodys kelią į dirbtuvę.

Labanoro regioninis parkas įsikūręs Labanore, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Miestelis garsus Labanoro dūda, jaukiomis senomis sodybomis, praeities istorija. Labanoro liaudies architektūros paminklu laikoma po gaisro atstatyta medinė bažnyčia ir varpinė. O labiausia visus traukia Labanoro giria.„Labanoro giria – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Tai vieta, kur atsigauna kūnas ir dvasia.“

„Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur įvairios kalbos ir religijos sugyvena kartu šimtmečius. Aš turiu mintyje Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą“, – sakė Nobelio premijos laureatas poetas, rašytojas, literatūros mokslininkas Czeslawas Miloszas.Aplankykime Kėdainių kraštą kartu su Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro direktore Audrone Pečiulyte.

Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus Kėdainiuose liudija didingą šio miesto istoriją. Radvilų valdymas darė didžiulę įtaką Kėdainiams. Jie leido mieste apsigyventi žydams, vokiečiams, škotams, rusams, lenkams. Tokiu būdu Kėdainiai tapo daugiakultūriu miestu.Susipažinti su kunigaikščių Radvilų miestu kviečia Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.

Kėdainių krašto nuostabus kampelis, Paberžė, yra visiškai ant Kėdainių ir Panevėžio miestų ribos. Ši vietovė svarbi ir siejasi su dviem labai žymiomis ir Lietuvai reikšmingomis asmenybėmis. Tai 1863 m. sukilimo vadas Antanas Mackevičius, kuris buvo šio bažnytkaimio kunigas. Ir Tėvas Stanislovas, pranciškonas kapucinas vienuolis, kuris po II pasaulinio karo čia kunigavo beveik 40 m.„Tėvas Stanislovas mažą Paberžės kaimelį, mažą parapiją pavertė centru, į kurį žmonės traukdavo ir tebetraukia iš visos Lietuvos, rasdami čia paguodą ir nusiraminimą“, – sako Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė.

Lazdijų rajone, Metelių kaime, įsikūrė Metelių regioninio parko direkcija ir lankytojų centras. Čia mylintys gamtą Lietuvos gyventojai ir svečiai laukiami bet kuriuo metų laiku. Jotvingių žemė pasitinka žuvingais Dusios, Metelių ir Obelijos ežerais, bekočiais ąžuolais, baliniais vėžliais ir kitomis gamtinėmis vertybėmis, kurių parke yra daugiau, negu kultūrinių.Keliautojai po Lietuvą kviečiami aplankyti katalikų šventovę pietiniame Dusios ežero krante, netoli Sutrės upelio, priklausančią Lazdijų dekanato Metelių parapijai. Tai – Kryžių koplyčia, dar vadinama – Dzūkų šventovė. Stovi ji ant kalno. Papėdėje prie suneštų kryžių galima atsigerti švento vandens iš šulinio. Sako, turi gydomųjų savybių.Po Metelių regioninį parką vedžioja ir pasakoja Metelių lankytojų centro administratorė Elena Amšiejienė ir Veisiejų regioninio parko vyr. ekologė Irma Maciulevičienė.

Užsienio svečiai dažnai sako, kad nežino kito tokio miesto Europoje kaip Vilnius. Čia per pietų pertrauką nuo centro per 5–10 min. galima nuvažiuoti paslidinėti. Pastaruoju metu vilniečiams ir miesto svečiams siūloma vis daugiau naujų pramogų žaliosiose miesto erdvėse.Žiemos sportu vis daugiau domisi tiek Lietuvos, tiek Vilniaus gyventojų. Sausio 17 d. minint pasauliui Sniego dieną Pavilnių regioniniame parke buvo atidaryta 3 km nauja vieša lygumų slidininkų trasa „Ribiškių vingiai“. Nesant sniegui bus organizuojami pėsčiųjų žygiai. Ribiškių kraštovaizdžio draustinio išskirtinė vertė – eroziniai kalvynai, šlaitai, vingiai. Šalia Liepkalnio esanti Ribiškių trasa pasižymi gera infrastruktūra. Žygeiviai čia pat gali pailsėti, sušilti, užkąsti, yra automobilių stovėjimo aikštelė.Ribiškių trasoje tarp žygeivių buvo alpinistas Vladas Vitkauskas, Lietuvos slidinėjimo lenktynių sportininkė, olimpinė čempionė Vida Vencienė, legendinis „Snaigės“ žygių organizatorius Algimantas Jucevičius ir daug kitų žinomų žmonių. Tik nesant sniegui teko ne slidinėti, o „lazdinėti“.

Kernavė – pagoniškos Lietuvos sostinė, apipinta legendomis ir padavimais, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m. eiliuotose Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, į Kernavę, į kunigaikščio Traidenio žemę.Kernavėje po sąnašų sluoksniu nuo mūsų akių paslėptas paskutinės Europos pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Šiandien dedama daug pastangų, kad archeologinės, istorinės vertybės būtų ne tik saugomos, bet ir populiarinamos. Tam kuriama viešoji turizmo infrastruktūra, muziejinė ekspozicija po atviru dangumi.Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus direktorius Saulius Vadiškis visada kviečia iš pradžių užsukti į muziejų ir tik po to keliauti į Valstybinį Kernavės kultūrinį rezervatą.

Dieveniškių apylinkės yra rytinėje Šalčininkų rajono dalyje, siaurame Lietuvos pasienio kyšulyje, kurį supa Baltarusijos žemė. Čia vertingos likusios baltiškosios, dzūkiškosios ir aukštaitiškosios etnokultūros liekanos, civilizacijos mažai paliestas kraštovaizdis su unikaliu, šiam kraštui būdingu gatvinių kaimų išdėstymu, etnografinėmis sodybomis, gausiais archeologiniais objektais.Po Dieveniškių istorinį regioninį parką keliauti kviečia kultūrologė Irutė Eidukienė.

Viename ežeringiausių Molėtų rajono krašte Mindūnų gyvenvietėje įkurtas Ežerų žvejybos muziejus kviečia užsukti tiek vasarą, tiek žiemą. Karšta liepos vasara vilioja Ežerų švente, šaltas žiemos vasaris – didžiule Žiemos žūkle. Kai susirenka į vieną krūvą žinomi krašto žvejai, žuvienės virėjai, žuvų rūkytojai, kulinarinio paveldo žinovai, amatininkai, tai neabejoji Lietuvą esančia žuvų šalimi. Tik čia galima sužinoti, kaip atskirti tikrą žuvienę nuo paprastos sriubos, kaip skaniai ežerų žuvis rūkoma ir valgoma.Molėtų rajonas garsėja ežerų gausa, kurių yra net trys šimtai. Vien tik nuo Ežerų žvejybos muziejaus kiemo legendiniu keliu galima nueiti iki Baltųjų Lakajų ežero, šalia Kamužėlis, Siesartis, Juodieji Lakajai. O jau legendų gražumas! Ir apie nedidelį Ežerinio ežerą šalia Mindūnų. Ežerinis lietuvių mitologijoje vadinamas ežerų dievu, būtybe, gyvenančia kiekviename ežere. Ir apie Stirnių ežere kadaise besidaužusią pabaisą. Tai vieną ežero krantą pagrumdo, tai – kitą pagraužia. Pabaisa nugalėta, o Siesarčio ežero galai gavo Pagrundos ir Pagraužės vardus.Ežerų žvejybos muziejus Mindūnuose plečiasi, didžiuojasi neseniai atidarytu žinomo medžiotojo ir gamtininko Antano Truskausko medžioklės ir gamtos muziejumi. Čia galima giliau susipažinti su tolimų kraštų gamta, penkių kontinentų gyvūnų trofėjais.Bet geriausia būtų, anot nuoširdžios Ežerų žvejybos muziejaus vedėjos Alfredos Petrauskienės, atvažiuoti ir viską savo akimis pamatyti.

Molėtų krašte Videniškių miestelyje prie Siesarties upės stovi vienuolynas, kuriame kažkada būta Reguliariųjų atgailos kanauninkų Baltųjų Augustinų ordino centro. Būtent iš Videniškių vienuolyno buvo valdomi kitų valstybių vienuoliai – Baltieji Augustinai. Šiandien galime pasidžiaugti išlikusia didžiausia vienuolyno vertybe – aštuoniomis iš dešimties portretinėmis freskomis.Taip pat įspūdinga Molėtų krašte ir Videniškių bažnyčia, kurią XVII a. pastatė Ukmergės seniūnas, Obelių laikytojas, karvedys Martynas Marcelijus Giedraitis, pritariant broliui Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui.Vienuolyno iniciatyva XVIII a. pradžioje Videniškių miestelis gavo karališkąją privilegiją antradieninėms mugėms rengti. Pertvarkyta ir turgaus aikštė. Tokiu būdu pagyvėjo miestelio gyvenimas, atsirado krautuvėlės.Netrukus Videniškių vienuolyno muziejuje bei įrengtame amatų centre bus galima susipažinti su kunigaikščių Giedraičių bei vienuolyno istorija. Čia bus organizuojami tradiciniai renginiai, ritualiniai vienuolyno amatai: žvakių liejimas ir kalėdaičių kepimas.Daugiau apie viską pasakos Molėtų parapijos kun. dekanas, Videniškių klebonas mons. Kęstutis Kazlauskas, vikaras kun. Egidijus Kazlauskas, Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė ir Vienuolyno darbuotoja Virginija Bareikienė.

Molėtų raj. Mindūnų kaime atidarytas Antano Truskausko medžioklės ir gamtos muziejus traukia lankytojus ir visų Lietuvos pakraščių. Norite egzotikos, prašau, atvykite. Net penkiuose žemynuose sumedžioti trofėjai kelia nuostabą: liūtas, dramblys, raganosis, leopardas ir kt. A. Truskauskas juokauja: „Išmaišiau įvairius pasaulio kraštus, bet Antarktidoje neteko būti. Pingvinų juk nemedžiosi.“Profesionalaus medžiotojo didžiulėje kolekcijoje yra trofėjų, įvertintų garbingiausiais pasauliniais apdovanojimais. A. Truskauskas organizuoja medžiokles visame pasaulyje. „Tai vadinama medžiokliniu turizmu. Pastaruoju metu praktikuojamas žaliasis medžiojimo būdas. Tačiau dėl pačių gyvūnų apsaugos, vis dar pasitaikančio brakonieriavimo, jį mėginama apriboti. Gaila, kad pasitaiko žmonių, kurie nesupranta medžioklės esmės. Medžioklė – tai ūkininkavimas gamtoje, ištisas mokslas ir filosofija. Retesniems egzotiškiems gyvūnams medžioti licencijos itin brangios, todėl yra didžiulis azartas parsivežti trofėjų. Reikia pasakyti, kad mes nemedžiojame sveikų, jaunų gyvūnų, kurie gali turėti palikuonių. Įprastai tai būna seni, ligoti ar puldinėjantys vietos gyventojų auginamus gyvulius“, – sako medžiotojas A. Truskauskas, įveikęs net 23 lokius. O dėl laukinio liūto trofėjaus į Afriką reikėjo net penkis kartus nuvykti.

Šiandien Salakas yra didžiausias Zarasų rajojo seniūnijos centras, neseniai atšventęs 500 metų jubiliejų. Miesteliui privilegijos buvo suteiktos dar 1713 m. Tuo metu veikė malūnas, sūrinė, alaus darykla. Apylinkėse garsėjo staliai, mokėję ir namus statyti, ir baldus dirbti, taip pat važių meistrai, tinklų mezgėjai, milo ir veltinių vėlėjai. Iš verslų svarbiausi buvo žvejyba ir miško darbai.Salako gyventojai lankytojus kviečia pasivaikščioti miestelio gatvėmis, laukais ir miškais, prakalbinti aukštaitiška šnekta sutiktą žmogų ir suprasti, kiek daug jo širdyje meilės savam kraštui ir gimtajai žemei. Kiek daug rasis sodybų, kuriose su meile sodinamas medis, puoselėjama gėlė. Salako žmonės ragina pažiūrėti į nagingų vyrų rankas, kurios raižo ir dailina medį, atverti senas audėjų skrynias. Kiek jose nuostabių įmantriais raštais išmargintų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių! Pasiklausykite skambių krašto dainų ir armonikos. Tada suprasite, kuo gražus Salakas.Salako miestelio šerdis – bažnyčia. Lankytini lituanistikos puoselėtojo Salako krašte Antano Poderio namai. Apie viską pasakoja mokytoja, kraštotyrininkė Vida Žilinskienė.

Gražutės regioninis parkas – tai Baltijos aukštumų ledyninės praeities geoparkas. Tirpdami ledynai suformavo išskirtinį reljefą: ištisus kalnagūbrius, pavienes morenines kalvas, ežerus, vingiuotas upes. Išskirtinis Gražutės regioninio parko bruožas – malonus keliaujančio akiai miškingas ežerų kraštovaizdis.Gražutės regioninis parkas įsikūręs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje – Zarasų ir Ignalinos rajonuose. Parko direkcija yra Salake, ten pat ir lankytojų centras, kuris atveria vartus į gamtą. Čia suteikiama informacija apie muziejus ir amatų centrus, pažintinius takus, stovyklavietes ir pan. Lankytojų centre galima apžiūrėti ekspozicijas, pavyzdžiui, vienintelį ežerų krašte „Jūros muziejų“, kuriame sukaupta 4000 eksponatų, apžiūrėjus Salako krašto etnografinę ekspoziciją, sužinoti apie XX amžiaus salakonų gyvenimo būdą, miestelėnų įpročius, senuosius amatus.Laidoje pasakoja Gražutės regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas ir mokytoja, kraštotyrininkė, „Jūrų muziejaus“ įkūrėja Vida Žilinskienė.

Labanoro giria – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Tai vieta, kur atsigauna kūnas ir dvasia.Švenčionėlių miškų urėdijos miškininkai kviečia pasivaikščioto po Labanoro girią, užsukti į Kiauneliškio ir Girutiškio gamtinius rezervatus, pamatyti Labanoro regioninio parko simbolio erelio žuvininko lizdą, aukščiausią Lietuvoje pušį, sužinoti, kaip ugdomi miškai.

Veisiejų miesto istorinę dalį sudaro regioninio parko urbanistinis draustinis, kuriame saugomas gatvių tinklas, XVIII–XIX a. aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka.XVIII a. buvusio dvaro fligelis yra vienas seniausių pastatų ne tik Veisiejuose, bet ir apylinkėse. Dvaro rūmus miestelyje pastatė Mykolas Masalskis. Čia jis įkūrė parką – vieną seniausių Lietuvoje. Parko pasididžiavimas yra dvidešimt vienos liepos ratas ir Veisiejų uosis ant Ančos ežero kranto. O labiausiai veisiejiškiai didžiuojasi Šv. Jurgio bažnyčia, Dzūkijos katedra.Po Veisiejus vedžioja ir pasakoja Veisiejų regioninio parko ekologė Irma Maciulevičienė ir Punsko „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

Valdovas Žygimantas Augustas 1560 metais prie Lazdijos upelio paskyrė žemės miestui įkurti. Nuo upelio vardo kilo ir jo pavadinimas. Taip prasidėjo ilga Lazdijų kelionė per istorijos šimtmečius. Beveik visą sovietmetį Lazdijai buvo ramus provincijos pakraštys. Tik atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus Europos sienoms, miestelis pradėjo klestėti, tapo vartais į Europą.Su laida apsilankysime neseniai rekonstruotame Lazdijų miesto parke, užsuksime į Rudaminos tradicinių amatų centrą, užlipsime ant Rudaminos piliakalnio. Kadangi Lazdijai turi gilias žirgininkystės tradicijas, kelionę baigsime moderniame hipodrome.

Pramogų ir poilsio nebūna per daug. Jau antrus metus Lietuvos vandens telkiniai įveisiami žuvų. Mat sugalvota Lietuvą paversti žvejybos rojumi. Tai daroma dėl tų, kurie, pamėgę Lietuvos ežerus, upes ir marias, į užsienius nevažiuoja, o leidžia laisvalaikį gimtuose kraštuose.Pastaruoju metu Zarasų krašte Asavo, Luodžio ežerai ir Antalieptės marios praturtėjo: įveista lydekų, sterkų, šamų, lynų ir kitų žuvų jauniklių. Kada tuo geru mes džiaugsimės? Kaip sekasi Gražutės regioninio parko direktoriui Gedui Kukanauskui ir kitiems specialistams kurti patogias prieigas prie ežerų žvejams, poilsiautojams ir pramogautojams? Kaip radosi idėja palei Luodžio įrengti Salako pažintinį taką ir Sabalunkų stovyklavietę su baidarių prieplauka, pritaikyta neįgaliesiems paraplegikams, kurie galės ir ilsėtis, ir plaukioti, ir žvejoti.

Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje. Šventovę Kauno pakraštyje, tuo metu atokiame miške, XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas PacasPažaislį išgarsino ne vien pamaldus kamaldulių gyvenimas ar meniški vienuolyno pastatai. Šiandien čia šeimininkauja Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. Jos siekia atgaivinti ir pratęsti Dievo garbinimo tradicijas, atverti vartus naujam visuomenės kultūros gyvenimui.Pasivaikščioti po Pažaislio bažnyčią ir vienuolyną, susipažinti su kazimieriečių seserų darbais kviečia sesuo Lidija.

Punsko kraštas nuo XV amžiaus iki 1795 metų priklausė LDK. Po Pirmojo pasaulinio karo Punsko apylinkės lietuviai pareiškė norą priklausyti atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei. Nuo 1920 metų Punskas ir jo apylinkės yra Lenkijos valstybėje.Keliausime lietuvybės takais po Punsko kraštą. Iš pradžių teks pervažiuoti buvusią „geležinę uždangą“, Lazdijų rokadinio kelio ruožą, kuris šiuo metu pritaikytas turizmui. Punske aplankysime bažnyčią. Jai altorių suprojektavo Seinų vyskupas, poetas Antanas Baranauskas. Šalia įsikūręs senosios klebonijos muziejus.Punske veikia amatų dirbtuvės, galima susipažinti su tradiciniais šio krašto amatais, aplankyti buities muziejų, kuriame saugomas ir eksponuojamas pasienio lietuvių materialinis paveldas.Lietuvybės ieškoti Punsko krašte padės Punsko „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius Sigitas Birgelis, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos vadovė Aldona Vaicekauskienė, etnografė Nastutė Sidarienė ir gidė Irma Maciulevičienė.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblio istorijos pradžia siekia 1609 metus, kai Tytuvėnus įsigijo LDK kunigaikštis vėliavininkas ir žemaičių žemės teismo teisėjas Andriejus Valavičius.„1613 metais Lietuvos LDK Žemaitijos seniūnas Andriejus Valavičius, pasikviesdamas į Tytuvėnus bernardinus ir skyręs jiems žemės bei pinigų naujos bažnyčios ir vienuolyno statybai, paklojo pamatus ne vien bažnyčios pastatui, bet ir Tytuvėnų parapijos žmonių dvasiniam bendrumui, Dievo žodžio klausymui, suvokimui, kad esame tik keleiviai šioje žemėje, o mūsų darbai ir mintys, palikti ateinančioms kartoms, bus tas dvasios pamatas, ant kurio augs naujos šio krašto žmonių kartos“, – leidinyje apie Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną rašo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.„Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvarijos, arba Kryžiaus kelias yra naujoji Jeruzalė, šventa žemė“, – sako „Tytuvėnų piligrimų centro“ gidė Rūta Krencienė. Tytuvėnų kleboną Rimantą Žaromskį miestelio jaunimas myli už gebėjimą sutelkti parapijiečius bendriems darbams ir sumanymams bei teatralizuotas pamaldas, kurios visada būna įdomios ir patrauklios.

Tytuvėnai. Žinomas kraštotyrininkas Česlovas Kudaba būtent nuo čia siūlė pradėti kelionę po Žemaitiją.„Šiandien Tytuvėnai žavi vaizdingomis kalvų iškilumomis su giliais duburiais, ežerais, pelkėmis, vadinamomis tyruliais. Pirmuosius gyventojus šiame krašte traukė tinkamos ežerų pakrantės. Ilgainiui vandens lygis keitėsi, tinkamos gyventi vietos užpelkėjo ir virto durpynais“, – mintimis dalijasi Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys.Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs LDK didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės žymi dailininkė Sofija ir Eugenijus Romeriai. Dvaras buvo kultūros traukos objektu, kuriame mėgo svečiuotis Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą. Daugiau pasakoja Kelmės rajono savivaldybės specialistas Teisutis Majauskas.Romerių mauzoliejinė gotikos stiliaus koplyčia pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Čia yra ir Romerių giminės kapavietė. Apsilankyti koplyčioje kviečia Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė.Prie Giliaus ežero, žmonių pamėgtame „Karvių pliaže“, susitiksime su senbuviu inžinieriumi Aldučiu Prapuoleniu, kuris pasidalys prisiminimais senomis tradicijomis garsėjančiomis šventėmis ir sportiniais renginiais.Apie viltį Tytuvėnams turėti kurortinio miestelio statusą kalba Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas.

„Mano mokykla už miško, bet dar šiapus Armonos upelio. Kitapus jau Dovydiškių kaimas... Eglės ir pušys – mano draugės. Mama neleidžia man parsivesti vaikų, sako, nėra ko su jais grūstis – namuose pilna darbų. Todėl draugauju su medžiais. Visiems jiems daviau vardus. Visos eglės Stasės, o pušys – Onutės. Draugauju tik su jomis. Su kitais medžiai – ne. Jie toliau nuo mano kelio, nutūpę Armonos ir Šventosios krantus...“, – prisimena Aldona Kvedarienė, parašiusi knygą apie Ukmergės miškus „Žaliasis Slėpinys“.Jeigu keliautume nuo Vilniaus, jo prieigų gilyn per Lietuvą, nuo senosios jos sostinės Kernavės, nuo Neries, Šventosios lig Lėno mus lydėtų Ukmergės miškų urėdijos auginami miškai. Jie – labai skirtingi.Laidoje pasivaikščioti po Ukmergės miškus, surasti lapės olą ar išgirsti mūsų kraštus paliekančių gervių kleketavimus kviečia knygos „Žaliasis slėpinys“ autorė Aldona Kvedarienė, Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis ir Deltuvos girininkijos girininkas Laimis Striukys.

Šiluva, piligrimų pamėgta vieta, traukia ne tik maldininkus iš visos Lietuvos, bet ir turistus iš kitų pasaulio kraštų. Miestelis, kuriame gyvena daugiau kaip penki šimtai gyventojų gyvas ir vasarą, ir žiemą. Žinoma, daugiausiai žmonių sutraukia garsieji Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo atlaidai. „Norintiems plačiau pažinti Šiluvą ir jos apylinkes, atsiveria netikėtos vietos, pažintiniai takai. Viskas daroma lankytojams ir svečiams. Vis dažniau užsukama ir į Šiluvos kultūros namus“, – mintimis dalijasi Juozas Šlepas, Šiluvos seniūnas.Netoli Šiluvos galima aplankyti Akmenės koplytėlę ant akmens. Žmonių pasakojimu šis akmuo yra stebuklingas ir nuo seniausių laikų visų gerbiamas. Pagonybės laikais ant jo kūrendavo šventąją ugnį. Vėliau žmonės prie akmens eidavo prašyti sveikatos, melstis paguodos sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Pirmoji koplytėlė pastatyta ant akmens prieš šimtą metų buvo Šv. Elžbietos statula. Netaisyklingos formos ir nelygaus kauburiuoto paviršiaus riedulys yra geologijos ir archeologijos paminklas. Kiek tiesos, o kiek yra išgalvotų dalykų? Pasakoja prie akmens gyvenanti Petronėlė.Šiluvos ir Tytuvėnų miestelius skiria vos aštuoni kilometrai. Juos sieja žmonės, istorija ir kultūra. Šiluva priklauso Tytuvėnų regioninio parko direkcijai. Su Šiluva ir jos apylinkėmis supažindina kultūrologė Agnė Buchaitė ir kviečia apžiūrėti žydų kapinaites.

Šiluva, mažas miestelis Raseinių rajone, Lietuvos piligrimų šventovė, per atlaidus pritraukia daugybę tikinčiųjų iš visų Lietuvos kraštų. Čia Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo atlaidai švenčiami daugiau kaip penkis šimtus metų. Vadinamasis Lietuvos Lurdas – viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos pasirodymas oficialiai pripažįstamas bažnyčios. 1991 metais rugsėjo 8 dieną Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius Lietuvą patikėjo Šv. Marijos globai.Šiluva yra ta vieta, kurioje kalbama apie dvasingumą, pamaldumą, šiuolaikinį žmogų, kunigams metamus iššūkius.Apie Šiluvos atlaidų fenomeną, iššūkius kunigams Kauno arkivyskupijos metropolitas Sigitas Tamkevičius sako: „Esame mirties kultūros apsuptyje, kai dominuoja tik pinigai, nauda, hedonizmas, malonumai. Tokia kultūra dvasiniams dalykams nėra palanki, nėra palanki ir religijai. Todėl kunigai dažnai gali jaustis kaip vieniši kariai savo bendruomenėje... Tokia aplinka kunigo tarnystei yra didelis iššūkis. Jis turi būti tikrai pasišventęs savo tarnystei. Kitaip kunigas turėtų jaustis labai prastai.“Šiluvos parapijos klebonas Erastas Murauskas, turintis fiziko matematiko išsilavinimą ir 10 m. projektavęs pastatus, kritiškai vertina tuos, kurie netiki ar abejoja stebuklais bei šventumu: „Žinote, mane užknisa tas mokslinis sektantizmas. Mes galvojame, kad sektantizmas gali būti tik religinis. Kiek mokslininkų yra sektantų, sukčių, apgavikų!? Tai yra bjauru. Kas netiki, tegu atvažiuoja ir įsitikina, patyrinėja. Bet tai daro sąžiningai.“Vienuolė sesuo Modesta apie Šiluvos sakrališkumą kalba: „Ir ne koks kunigas ar vyskupas pasakė, kad čia bus šventa vieta ir žmonės patirs malones. Ne. Viskas atėjo per paprastus žmones, piemenukus. Šiluva – Dievo duotas ženklas. Šioje vietoje Dievas lietuviams yra maloningas.“

Balinis vėžlys – reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai – pietinės Lietuvos gyventojai. Sausumoje vėžliai praleidžia nedaug laiko, dažniausiai kaitinasi saulėje ant balose ar pelkutėse gulinčių rąstų ar kupstų. Pajutę pavojų, staigiai pasitraukia, neria į vandens gilumą. Todėl pamatyti gamtoje šį gyvūną gali nedažnai.Išvykos į Veisiejų ir Metelių regioninius parkus metu apžiūrėjome balas ir pelkutes, kuriose gyvena baliniai vėžliai, daugiau sužinojome apie jų gyvenimo būdą, apie tai, kiek prisideda gamtininkai, saugodami šią retą gyvūnų rūšį.

Šiaurės Lietuvos lygumose, mažo upokšnio Mažupės krante, stovi Joniškėlio dvaras. Nuo XVIII a. vidurio jis priklausė atvykėlių iš Italijos Karpių giminei.Iš pradžių dvaro pastatai buvo mediniai, vėliau juos sunaikino gaisrai. Netrukus jų vietoje buvo pastatyti mūriniai rūmai, užveisiamas vadinamasis prancūziškas parkas. Dvaro sodybos plotas – 26 ha. Joniškėlio dvaras visada priklausė Karpių giminei, niekada nebuvo įkeistas ar parduotas pašaliniams. Benediktas Karpis dvarą paliko sūnui Ignui, kuris įkūrė Joniškėlyje mokyklą ir ligoninę, valstiečius atleido nuo baudžiavos.Daug įdomių ir už širdies griebiančių istorijų mena Joniškėlio dvaras. Šimtamečių medžių apsuptyje, aklinoje tamsoje atgyja makabriškos ir romantiškos, kraują stingdančios istorijos. Naktinė ekskursija Karpių dvare dažnam lankytojui palieka neišdildomą įspūdį.Pasakoja istorikas ir muziejininkas, Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis.

Joniškėlis garsėja seniausia iki šiol veikiančia kaimo ligonine, kuriai yra 200 metų. Dar prieš porą šimtmečių dvarininkas Ignas Karpis testamentu savo pinigus skyrė šiai ligoninei ir mokyklai Joniškėlyje. Tai buvo didelis dosnumas, kurio neregėjo to meto Europa. Kaimo ligoninę Joniškėlyje globojo Vilniaus universitetas. Ji, išgyvenusi du pasaulinius karus ir dvi okupacijas, šiandien pavadinta garbingu Jono Leono Petkevičiaus vardu.Kokia ligoninės istorija? Ją geriausiai žino ir pasakoja Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis.

Kažkada Pasvalio krašte egzistavo Joniškėlio respublika. Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu iš paprastų žmonių buvo sugebėta suburti slaptą organizaciją, pavadintą „Joniškėlio mirties batalionu“.Šio reiškinio unikalumas yra tas, kad žmonės be jokios išorinės pagalbos, kęsdami bolševikų priespaudą, sugebėjo susiburti kovai, apsiginkluoti ir apginti visą šiaurės Lietuvą nuo priešo agresijos.Apie Joniškėlio istorijos fenomeną pasakoja Joniškėlio krašto muziejaus vedėjas Viktoras Stanislovaitis. Atvykusiems svečiams į miestą, Viktoras kartoja tuos pačius žodžius: „Jeigu jūs kažką žinote apie Lietuvos istoriją ir tose žiniose nėra Joniškėlio, reiškia, kad jūs apie Lietuvą nežinote nieko.“Kodėl Pasvalio kraštas vadinamas karališkuoju alaus kraštu? Atsakymo lauksime iš Algimanto Rimkevičiaus, puoselėjančio senas alaus darymo tradicijas Joniškėlyje.

Gražiai sutvarkyta aplinka, kurioje gausu gamtos ir etnografinės atributikos, skulptūrų. Čia vyksta tiek tarptautiniai renginiai, tiek vaikų vasaros stovyklos. Balsių vandens malūno savininkas Rimas Želvys, aistringas kolekcininkas, mielai supažindina su laikrodžių, sidabrinių indų, kryžių, senovinių monetų, ginklų, paveikslų ir kitomis istorinę vertę turinčiomis kolekcijomis.Laidoje aplankysime žolininkę Adelę Karaliūnaitę Joniškėlyje. Pasidomėsime, kokį kosminį sodą ji rengiasi atgaivinti? Pabendrausime ir pasiklausysime žolininkės filosofinių minčių.

Atsivėrusias požemines tuštumas pasvaliečiai vaizdžiai pavadino smegduobėmis. Pasvalyje atsiradusios „Avižonio duobės“, vienos sausos, kitos – vandens duburėliai, paakino įkurti Smegduobių parką.Netoli Lėvens upės Pasvalyje yra Žalsvasis šaltinis, skleidžiantis sieros kvapą. Jis ištryško smegduobėje, ištirpus gipso klodams. Žaliasis šaltinis paskelbtas gamtos paminklu.Pasvalyje po atviru dangumi veikia Dubenuotųjų akmenų ir girnų ekspozicija.Laidoje susipažinti su Pasvalyje esančiomis gamtos vertybėmis kviečia Pasvalio krašto muziejininkė Gita Rachmančiukienė, gidas Marius Skardžius ir tautodailininkai Arūnas Grušas bei Stasys Motiejūnas.

Pasvalys – senas miestas. Pažintį su juo galima pradėti nuo XIV a. pradžios. Pirklys Jonas Pasvalietis buvo pirmasis žinomas šio krašto gyventojas. Pasvalyje 1557 m. susitiko dviejų valstybių vadovai: Žygimantas Augustas ir Livonijos magistras Vilhelmas Fiurstenbergas. Pasvalio krašto muziejuje kabo paveikslas, pavadintas šio istorinio įvykio vardu „Pasvalio taika“. Atnaujintas Pasvalio krašto muziejus lankytojus vilioja ekspozicijomis, kurios praturtina istorinėmis žiniomis apie Pasvalio kraštą.Pasvalio centre prie Lėvens ir Svalios santakos stovi mūrinė, turinti baroko ir istorizmo bruožų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo upių santakos į ją kviečia užeiti vietinių tautodailininkų iš medžio išdrožtos angelų skulptūros.Su miestu ir jo vertybėmis supažindina Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas, klebonas Albertas Kasperavičius, tautodailininkai Arūnas Grušas ir Stasys Motiejūnas, Pasvalio krašto muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė bei muziejininkai Gita Rachmančiukienė ir Marius Skardžius.

Nuo Birštono sakralinio muziejaus į tautodailininkės, angelų drožėjos Rimantės Butkuvės kiemą Puzonių kaime veda vaizdingas sakralinis Angelų kelias. Akylam reikia būti, nes keturiolikos koplytėlių pakelėje reikia dairytis į visas puses. Žiūrėk, į medį įkeltas tylus ar linksmas, susirūpinęs ar dainuojantis angelas.Birštono apylinkės garsėja ne tik Nemuno kilpų regioniniu parku, įdomia ir unikalia gamta, bet ir mediniais liaudies paminklais. Prašalaičio akį traukia pakelėse, sodybose, kapinėse, bažnyčių šventoriuose stovintys kryžiai, stogastulpiai. Čia ypač daug yra koplytėlių medžiuose. Dauguma jų senos, gerokai apnykusios ar nykstančios. Kai kurios, esančios arčiau sodybų ar pačiose sodybose, sutvarkytos, nudažytos, visai paprastos, negilios, dvišlaičiais, kartais grakščiai išlenktais stogeliais, neįstiklintos.Seną kryždirbystės formą savitai panaudojo visoje Lietuvoje gerai žinoma koplytėlių meistrė, angelų drožėja Rimantė Butkuvė. Sukurtas keturiolikos koplytėlių medžiuose ciklas tapo Angelų keliu, kuris suteikia puikią progą pasigerėti talentingos menininkės darbais, apmąstyti savo buvimo pasaulyje prasmę, prisiminti, kad žmogus nėra vienas, o saugomas gerųjų dangaus dvasių.Angelų kelias baigiasi R. Butkuvės sodyboje Puzonių kaime. Tai – harmonijos, kūrybos mįslių ir paslapčių menininkės pasaulis. Medžio drožėja angelų pavidalus įžvelgia medžiuose, debesyse. Iš čia tūkstančiai angelų išskrenda po pasaulį skleisti geros žinios. Kodėl angelai? „Smetoniškas auklėjimas. Užaugau katalikiškoje šeimoje, dievas visada buvo mano širdyje. Amžinųjų vertybių neatsisakiau, neatsisakau ir neatsisakysiu. Kiekvienas savo namuose turime turėti po angelą“, – mintija tautodailininkė, angelų drožėja R. Butkuvė.

„Iš vaikystės išlikę iki sielos gelmių mieli prisiminimai, kai pieva atrodė kaip miškas, o senelio klėtis – kaip paslaptinga stebuklų šalis. Skiedrų kalnai, nebaigtų spintų ir kitų baldų labirintai, o ką jau kalbėti apie kvapus. Tas šviežio medžio kvapas, pasklidęs erdvėje, lydi iki šiol. Gaila, kad senelio savarankiški baldininkystės mokslai truko neilgai. Jis, vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, dviejų Sidabrinių kryžių kavalierius, „politiko karjerą“ pratęsė Karagandos ir Stalino praktinėse studijose Sibire. Grįžo nekalbus. Mano užduodami klausimai liko neatsakyti. Pačiam teko susirasti atsakymus ir pradėti „krimsti“ mokslus. Atsakymų ieškau ir dabar“, – mintimis dalijasi tautodailininkas, medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas.

Panemunių regioninio parko lankytojų centre Jurbarko rajone Šilinės kaime atidaryta nauja moderni ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“, kurioje galima susipažinti su panemunės gamta ir žmonių gyvensenos būdu. Panemunių regioninio parko direktorius Viktoras Ganusauskas negali atsidžiaugti: „Lankytojai ir turistai užsukę į mūsų lankytojų centrą, kuris įsikūręs buvusioje smuklėje, neskuba išeiti. Jie praleidžia ne vieną valandą susipažindami su Nemuno ir jo slėnio gyvūnais bei augalais, žvejybos ypatumais, tradiciniais amatais. Tai vienintelė tokia išsami ir įvairiapusė ekspozicija apie Nemuno upę Lietuvoje. Taip pat lankytojai išsamesnę informaciją gali gauti, naudodami QR kodus.“

Vos du kilometrai nuo Pakruojo, Kruojos upės dešiniajame krante, lankytojus kviečia Pakruojo dvaro respublika. Tikrai būtent taip. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios klasicistinio stiliaus dvaro aplinkoje jautiesi tarsi patekęs į legendų ir mitų apgaubtą teritoriją. Didžiausio Lietuvoje išlikusio dvaro pastatai, pavyzdžiui, užeiga, spirito, alaus darykla – kviečia susipažinti su ne tokią jau sena dvaro sodybos istorija. Čia pat verda šiuolaikinius poreikius atitinkantis gyvenimas. Vietos užtenka vaikams, jaunimui ir vyresniesiems.Pakruojo dvaro pastatų kompleksas yra didžiausias Lietuvos kultūros paveldo objektas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba. Pakruojo kraštas nuo seno garsėjo dolomito kasyklomis, giliomis aludarystės tradicijomis, didikų ir bajorų virtuvės valgiais bei savitomis istorijomis. Vien tik legendinio „svieto lygintojo“ ir „razbaininko“ Tado Blindos, kilusio iš šios vietos, žygiai verčia suklusti, kad tai yra būtent ta vieta, kur laukia daug įdomių nuotykių, netikėtų istorijų. Pakruojo dvarą valdė kelios Ropų kartos. Taigi koks tuo metu vyko gyvenimas?Gyvasis muziejus po atviru dangumi mėgina įspėti visas to meto Pakruojo dvaro sodybos paslaptis. Pats baronas su svita visus pasitinka, kumečiai ūkį aprodo, Enzelmutė pamoko ožkelę melžti, kalvis pinigą iškalti, Žaldokas alų verti ir vestuves kelti, apsirengti poniškai ir užkąsti bajoriškai. Nori žirgais jodinėji, nori karieta, nori sumuštinius išsidėlioji ant pievelės, nori užsuki į „Traktierių“. Nori nakvoji viešbutėlyje „Stadaloje“, nori – kempinge. Visko ten yra, geriau klausti – ko nėra? Jeigu šiek tiek ir naujoviškai prikurta, tai tik mūsų labui. Idėjoms ir fantazijoms vietos pakanka. Ypač dvare laukiami Ropų giminės palikuonys, galintys pasidalyti dar negirdėtomis istorijomis ir faktais.

Molėtų rajone netoli Asvejos ežero įsikūręs Dubingių žirgynas skirtas ne sportui, o laisvalaikiui ir pramogoms. Todėl nereikia stebėtis įkurtu mini zoologijos sodu. Akį traukia auginami taurieji elniai, danieliai ir muflonai, alpakos, poniai ir mini arkliukai bei ožkiukai, avys, stručiai, povai, triušiai ir įvairių veislių vištos. Ežere plauko muskusinės antys ir juodosios gulbės.Dubingių žirgyne galima pamatyti retas pasaulyje žirgų veisles: Anglijos karalienės globojamus šyrų veislės žirgus, amerikietiškus paintų veislės žirgus, kuriais jodinėjo indėnai ir kaubojai, gražuolius karališkuosius olandiškus fryzus bei daugelį kitų. Vaikščiojant po mini zoologijos sodą susipažinti su kupranugariuku Fokusu, asiliuku Antonu, kengūriuku Albiku.Molėtų rajone esančio „Dubingių žirgyno“ direktorė Gintė Martinkėnė kažkada buvo profesionali lauko teniso sportininkė. Tačiau meilė gyvūnams ir paukščiams, ypač žirgams, nugalėjo, teko pamiršti lauko teniso aikštelę ir teniso raketę.Žirgas – galingas ir stiprus gyvūnas, tūkstantmečiais lydėjęs žmogų medžioklėje, kare, darbe ir kelionėse. Dabar jau pamirštos senosios tradicijos, žirgų dresavimo mokyklos po truputį nyksta, beveik nebėra sukarintų dalinių, kur jauni karininkai buvo mokomi jodinėjimo meno. Todėl visada įdomu stebėti žirgų dresavimą, profesionalius kaskadininkų triukus.Geriau pažintį Molėtų rajono kraštą kviečia Asvejos lankytojų centras. Čia laukia ekspozicija „Ilgiausio Lietuvos ežero slėpiniai, archeologijos paveldas“. Paskutinio ledynmečio tirpsmo vandenys suformavo vingiuotą dubaklonį Aukštaičių aukštumos viduryje, kuris tęsiasi apie 60 km. Jame rangosi siauras, gilus ir ilgas Asvejos ežeras.Apsilankyti Asvejos lankytojų centre kviečia administratorė Rūta Dirmienė.

Žymus archeologas Liudvikas Kšivickis 1903 m. apie slaptą akmenų kelią po vandeniu – Sietuvos kūlgrindą, savo rankraščiuose yra rašęs: „Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlįstumei.“Anot archeologo L. Kšivickio, Sietuvos kūlgrinda – vienas slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, ruožų. Šiandien yra žinomi trys kūlgrindos takai. Pirmasis eina per Sietuvos upelį, kiti du veda per gretimas pelkes. Greičiausiai šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių beiKalavijuočių ordinais. Apie šį žmogaus rankų darbo kūrinį žymus geografas Česlovas Kudaba taip rašė: „Sietuvos Kūlgrinda – didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Ne veltui (...) pasakojama, jog tai iš seniai, kai gyveno du milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar taip, gręžinių duomenimis, Sietuvos pelkės gylis 5–7 m. Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!“Sietuvos kūlgrindą galima rasti Varnių regioniniame parke. Kultūrologas Linas Šedvilas, bene vienintelis Lietuvoje, kviečia lankytojus pereiti slaptaisiais vandens keliais.

Geriausiai Žemaičių aukštumos kraštovaizdžio savitumą apibūdino geografo prof. Česlovo Kudabos žodžiai: „Deja, nėra tokio aukščio, nuo kurio visą kalvotąją Žemaitiją galima būtų iš karto apžvelgti. Nebent nuo vaizduotės sparno... Tada ji visa panaši į milžinišką piliakalnį. Aukštą kalvotą jo viršūnę su Medvėgaliu, Girgždūte, Šatrija juosia žemesnis pylimas. Tarp viršūnės ir pylimo tyvuliuoja Lūkstas, Biržulis, kiti ežerai, tvyro Kražių pelkės, dunkso Ilgšilio, Bivainės, Dievo krėslo, Rietavo miškų šepečiai. Milžiniškus griovius su tekančiais vandenimis aplink „piliakalnį“ pakeičia Dubysa, Venta, Minija, Jūra su savo didingais kloniais.“Ir atsirado tie kalvoti nelygumai ilgai darbuojantis ledynams ir tirpstant vandenims. Viršukalvės daugelio atžvilgiu lėmė ne tik gamtinę, bet ir istorinę Žemaičių aukštumos raidą. Varnių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti Žemaitijos centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parkas patenka į Telšių, Kelmės rajonų teritorijas.Varnių regioninis parkas yra Žemaitijos širdis, Baltiškosios kultūros lopšys. Čia stūkso Žemaitijos kalnas karalius Medvėgalis ir kalnų karalienė Šatrija. Čia pradžią gauna Žemaitijos upė Venta, Virvytė, Minija, o Sietuvos upės pelkynuose slepiasi senovinis slaptas, akmenimis grįstas kelias per pelkes – kūlgrinda. Parko centre telkšo vienintelis Lietuvoje gintarą į krantą metantis ežeras Lūkstas. Biržulio ir Strevo ežerų augalijos sąžalynai, aplinkiniai pelkynai – viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur prieglobstį randa tiek daug įvairių rūšių paukščių.

„Lietuvoje dar labai retos ekskursijos su žirgais pradedantiesiems. Dažniausiai reikalaujama bent minimalių jojimo pagrindų. Mudu su vyru Pauliumi nusprendėme padėti žmonėms labiau pažinti žirgus, juos pamilti ir puikiai praleisti laiką gamtoje, jodinėjant Nemuno kilpų regioniniame parke“, – pasakoja žirgų trenerė, sportininkė Tatjana Gavrilčik.Žirgynas „Žygiai žirgais“ yra Prienų rajone Naravų kaime Nemuno kilpų regioniniame parke. Jį supa Prienų šilas ir nuostabios Nemuno vingių pakrantės. Jojant žirgu Prienų šilu Nemuno pakrantėmis, sustojant Giraitiškių poilsiavietėje, grožintis Škėvonių atodanga, su žirgu braidant po Nemuną ir galiausiai įkopiant į Naravų piliakalnį ir iš viršaus apžvelgiant Nemuno kilpas, apima nepaaiškinamas ilgesys Lietuvos senovei. Tada įvertini, kad mes vis dar turime galimybę džiaugtis natūralia, civilizacijos nenualinta gamta.Žygyje ant žirgo po Nemuno kilpų regioninį parką lydi ir pasakoja Tatjana Gavrilčik ir Paulius Šulcas.

Kurortinis miestas Birštonas įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko centre. Vien tik jo apylinkėse yra 25 šaltiniai, apipinti apie vandens sugrąžintą jaunystę ir sveikatą bylojančiomis legendomis. Tačiau Birštonas garsėja ne tik gydomaisiais mineraliniais vandenimis, bet ir istorija. Dar 1382 metais Kryžiuočių ordino žvalgų pranešimuose aptinkamas pirmasis šios vietovės paminėjimas kaip „sodyba prie sūraus vandens.“ XIX a. viduryje atlikta mokslininkų cheminė šaltinių analizė patvirtino, kad apylinkių vanduo tinka gydymui.„Birštonas yra ne tik sveikatingumo, bet ir karališkasis istorinis miestas. Čia medžiojo, privilegijas rašė Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai. Mieste ir jo apylinkėse labiausiai paplitęs Vytauto vardas, – juokauja Vytautas Kuzmickas, Birštono muziejaus istorikas, – taip pat Birštonas siejasi su 1863 m. sukilimu, siekiančiu atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Čia įvyko vienas pirmųjų pasiruošimo sukilimui sambūrių, visame krašte buvo telkiami sukilėliai.“Birštone yra du muziejai. Viename perteikiama miesto istorija, kitame, Sakraliniame muziejuje, atsispindi kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir arkivyskupo Teofilio Matulionio gyvenimo tarpsnis, susijęs su Birštono kurortu. Anot muziejininkės Daivos Valatkienės, muziejus yra gausiai lankomas, jame rengiamos bažnyčios istorijos dokumentų parodos, religinio meno paroda „Gloria Deo“.

Žaliūkių malūnininko sodybą – etnokultūros, tradicinių papročių ir edukacijos centrą – supa Šiaulių miestas. Čia galima apžiūrėti restauruotą Žaliūkių vėjo malūną su autentiška grūdų malimo įranga, atstatytą malūnininko trobą. Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas, malami grūdai, kepama duona, vedami edukaciniai užsiėmimai, bendraujama su lankytojais.Restauruotas vėjo malūnas yra vienintelis Šiauliuose išlikęs XIX a. Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinys, technikos paveldo objektas, pirmasis grūdų apdirbimo istorijos muziejus Lietuvoje, kuris priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui. Populiariausias Žaliūkių malūnininko sodyboje vykstantis edukacinis užsiėmimas yra „Duonos kepimas“. Iš paruoštos tešlos lankytojai daro kepalėlius, duonkepėje kepa duoną ir iškeptą ragauja.Mus pasitinka Šiaulių „Aušros“ muziejaus edukacinių programų kuratorė Laimutė Tomkuvienė ir muziejininkas Julius Vainorius.

Dubingių piliavietė yra Molėtų rajone, Dubingių miestelyje, prie Asvejos ežero. Tai didelis, apie 500 m ilgio ir iki 200 m pločio, pusiasalis – kalva, kažkada buvusi sala. Šioje piliavietėje tebėra išlikę buvusių XVI–XVII a. Radvilų rūmų ir evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai.Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 m., aprašant Livonijos ordino puolimą. Archeologiniai tyrimai nekelia abejonių, kad Dubingių piliavietė išaugo iš buvusios medinės pilies ir priešistorės laikais naudoto piliakalnio.Dubingių miestelis dažniausiai minimas istorikų darbuose, kurie skirti Radvilų giminei. Dubingiai buvo Radvilų kunigaikščio titulo – Radvilo, Dubingių ir Biržų kunigaikščių – sudedamoji dalis. Ypač dažnai ši pilis prisimenama kalbant apie Barborą Radvilaitę. Po santuokos su karaliumi Žygimantu Augustu ji Dubingių pilyje buvo paslėpta ir praleido beveik pusmetį.Su istoriku, archeologu dr. Rimvydu Laužiku susitinkame Radvilų rūmų liekanų pritaikymo eksponavimo vietoje, kur laukia įdomus pasakojimas.2005–2009 metais Dubingių piliavietėje vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atkasti buvusių Radvilų rūmų pamatai, rūsiai, sienų bei grindų fragmentai. Šiandien Rūmų liekanos apsaugotos, uždengtos apsauginiu statiniu, pritaikytos eksponuoti laukia lankytojų.

Su ortodoksų kunigu Vitalijumi Mockumi keliaujame po Lietuvą – tiek stačiatikiams, tiek katalikams šventas vietas. Šalia Kauno autobusų stoties Ramybės parko pietinėje dalyje lankytojus kviečia Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinos soboras ir šalia pastatyta Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Diakonas Konstantinas Pankrašovas rodo šiuo metu sobore saugomą Surdegio Dievo Motinos ikoną, kuri traukia maldininkus iš viso pasaulio. Raguvoje retai veikiančios Dievo Motinos Gimimo cerkvės duris atrakina jaunas stačiatikių kunigas Aleksejus Smirnovas.Surdegyje kažkada veikė ortodoksų vienuolynas. Būtent šioje vietoje buvo pasirodžiusi Šv. Mergelė Marija. Dabar čia stovi Surdegio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, priklausanti katalikams. Jos vėsiame rūsyje tebetrykšta šventas šaltinis, šalia kurio apsireiškė Mergelė Marija.Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Saulius Filipavičius iš pradžių veda į vienuolyno rūsius. Vienuolyną 1696 m. pastatė bernardinai, o po poros metų ir medinę bažnyčią. Dabar puikuojasi vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė šventovė. Ją garsina stebuklingoji Troškūnų Madona. „Madona su kūdikiu“ – vienas seniausių sakralinio meno pavyzdžių mūsų šalyje. Lietuvoje yra trys paveikslai, susiję su ikonografija. Tai Troškūnų bažnyčios madona, Merkinės bažnyčios Marijos paveikslas ir Marija Kauno katedroje“, – sako Troškūnų bažnyčios klebonas S. Filipavičius ir pasakoja stebuklingo Troškūnų Madonos paveikslo istoriją.

Šv. Paraskevos ortodoksų bažnyčios Vilniuje kunigas Vitalijus Mockus vienintelis Lietuvoje šventas mišias laiko lietuvių kalba. Kaskart skamba jo tariami žodžiai: „Už Dievo saugomą mūsų šalį Lietuvą“. Kaskart meldžiamasi ir už Lietuvos kariuomenę. V. Mockus yra lietuvis, tačiau išpažįstą ortodoksų religiją. Jis mano, kad skirtumai tarp ortodoksų ir katalikų religijų turėtų išnykti, nes šaknys tos pačios – esame krikščionys.Stačiatikių kunigas V. Mockus kviečia keliauti po Lietuvos ortodoksų šventvietes. Kelionę pradėsime nuo Vievio stačiatikių bažnyčios, kur būta vienuolyno ir spaustuvės. Mus pasitinka parapijos šventikas vienuolis Venjaminas.Toliau vykstame į Kruonio miestelį. Ten dvarininkas Teodoras Oginskis pastatė pirmąją unitų bažnyčią, prie jos buvo įsteigtas unitų Bazilijonų vienuolynas. Parapijos klebonas Robertas Mikalauskas papasakos apie T. Oginskio ir jo sūnaus antkapinius paminklus, iškaltus iš violetinio atspalvio marmuro.Apžiūrėsime nedidelę medinę ortodoksų bažnyčią Kruonio miestelio pakraštyje.Pirmieji aplankysime vietą prie Kruonio, kurioje 1944 m. raudonųjų banditų buvo nužudytas stačiatikių Pabaltijo egzarchas, Lietuvos ir Vilniaus metropolitas Sergijus Voskresenskis. Konkreti nužudymo vieta buvo neseniai atrasta, todėl žadama ją įamžinti.

Chaimo Frenkelio vila paskelbta kultūros paminklu. Ją globoja Šiaulių „Aušros“ muziejus. Viloje atidarytos nuolat veikiančios parodos „Provincijos dvaras ir miestas“, „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“, taktilinė ekspozicija „Daiktai, kurie kalba“ ir kt. Šiuo metu Ch. Frenkelio vila vis labiau tampa Šiaulių miesto istoriniu kultūros centru, atveriančiu lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir visos Europos kultūros paveldą, kviečiančiu į muziejinę ekspoziciją, pateikiančiu miesto bendruomenei platų kultūrinį renginių, parodų, koncertų, edukacinių užsiėmimų spektrą.Tai rodo Ch. Frenkelio viloje eksponuojama dvelkianti prabanga, rafinuotumu ir elegancija paroda „Sececijos mada“ iš mados istoriko Aleksandro Vasiljevo Paryžius-Maskva-Vilnius kolekcijos, kuri natūraliai įsiliejo į vilos sales, nukeldama lankytojus į XX a. mados pasaulį. Modeliuotojai, siuvėjai ir siuvinėtojai, dirbę garsiausiuose Europos madų namuose, sukūrė apie 70 unikaliausių secesijos stiliaus suknelių.Lietuva nebuvo atitrūkusi nuo bendro Europos meninio gyvenimo. Secesijos randama XX a. pradžios knygų ir taikomojoje grafikoje, tapyboje, balduose, fotografijose, architektūrinių projektų brėžiniuose. Labiausiai secesija buvo juntama žmogaus aprangoje.Apie to meto madas, kokią jos turėjo įtaką aplinkai ir gyvenimo būdui pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspozicijų konsultantė Kristina Jankauskienė.

Šokoladas ėmė populiarėti tik XIX a. antroje pusėje, kai buvo pradėtas gaminti masiškai. Taip šokoladas tapo ne tik turtuolių prabangiu gėrimu, o virto visiems prieinamu tikru gardėsiu. Antano Gricevičiaus mintis dar prieš šimtą metų nedideliame mediniame name Šiauliuose įrengti karamelės virimo katilą nebuvo kažkas nauja, tačiau prisidėjo prie lietuviškų šokoladinių saldainių formavimosi tradicijos, tebesitęsiančios iki šiol. Tuo metu daugelis verslo įmonių priklausė užsieniečiams, todėl A. Gricevičius norėjo išsiskirti ir pabrėžti saldainių dirbtuvėlės lietuviškumą, pavadindamas ją tautinio augalo vardu „Rūta“. Iš pradžių buvo gaminami karameliniai saldainiai, netrukus ir šokoladiniai.Kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, augo tropiniuose Lotynų ir Vidurio Amerikos miškuose. Actekai šventai tikėjo, kad kakavos sėklos į žemę atkeliavo tiesiai iš rojaus. O kaip buvo iš tikrųjų?Po saldainių fabriko „Rūta“ šokolado muziejų vedžioja ekskursijų vadovė Meilutė Požemeckaitė, o apie rankų darbo šokoladinius saldainius pasakoja edukacinių užsiėmimų vedėja Rasa Špokauskaitė.

„Džiaugiamės, kad Tarptautinėje Bolonijos knygų mugėje vykusiuose pasaulio vaikų muziejų rinkimuose patekome į geriausiųjų pasaulio vaikų muziejų dešimtuką. Esame jaunas, vaikų juoku ir klegesiu skambantis muziejus. Toks įvertinimas parodė, kad einame teisingu keliu, kaip tai daro kiti Europos miestai“, – mintimis dalijasi vienintelio Lietuvoje žaislų muziejaus Vilniuje įkūrėjas archeologas dr. Povilas Blaževičius.Indrė Blaževičienė skatina Vilniaus žaislų muziejuje tėvelius žaisti su vaikais: „Juk tėvai vaikams yra didžiausi autoritetai. Jie padeda mažyliams atrasti ir įtvirtinti žinias.“Vilniaus senamiestyje įsikūręs Žaislų muziejus primena pilnus žaislų jaukius namus. Čia pristatomi seniausieji žaislai, etnografiniai ir XX amžiaus. Naujausiųjų technologijų ekspozicija dar laukia savo eilės. Kol kas reikia ištirti ūžines, kaulinius kėglius, odinius kamuolius, alavinius ar molinius kareivėlius ir kitus žaislus.Taigi žaislų istoriją pasakojantis muziejus, kuriame galima mokyti ir mokytis, tyrinėti ir žaisti, užpildė tuščią nišą Lietuvoje ir atsistojo greta tokių pasaulinių muziejų kaip Graco Austrijoje, Tel Avivo Izraelyje, Kopenhagos Danijoje ir kt.

Jurbarko rajone Skirsnemunės seniūnijoje Šilinės kaime XVIII a. pabaigoje veikė smuklė. Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius. Daugelio įvykių liudininke teko būti šiai užeigai. Šiuo metu smuklėje įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija. Netrukus visus pakvies lankytojų centro ekspozicija „Gyvenimas prie Nemuno“.Nemunas visada maitino, šildė ir rengė panemunės žmones. Upėje buvo gaudoma žuvis, išsiliejęs Nemunas patręšdavo lankas, kuriose užaugdavo vešli žolė ir gausus derlius. Pavasarinis ledonešis į krantus atplukdydavo įvairių medžių, kuriuos gyventojai valtimis parsiplukdydavo prie namų, išdžiovindavo ir per žiemą kūrendavo. Taip pat buvo gaudomi ir švelniakailiai gyvūnai, kurių kailiukus pardavę gyventojai gaudavo pinigų drabužiams įsigyti.Panemunių regioninis parkas siaura juosta driekiasi abipus Nemuno. Dešinė upės pusė priklauso Jurbarko rajonui, kairė – Šakių. Nemuno slėnio kraštovaizdis atsiveria nuo regyklų Vytėnuose, Raudonėje, Veliuonoje, Ilguvoje, Žemojoje Panemunėje bei Seredžiuje. O jau istorijos turtingumas! Kiek tame krašte piliakalnių ir piliaviečių! Galėtų paskolinti visai Lietuvai ir dar liktų. Kraštas savitas ir etniniais skirtumais. Kairiajame Nemuno krante gyvena suvalkiečiai, kuriuos dešiniojo kranto gyventojai vadina „liocais“. Dešiniajame Nemuno krante gyvenančius vakarų aukštaičius „liocai“ pravardžiuoja „karnavyžiais“. Vieni gyveno turtingiau, kiti – prasčiau. Bet bernai ir mergos visais laikais lankydavosi vieni pas kitus, nepaisant paleistų į darbą kumščių ir išlaužtų tvorų baslių.Panemunių regioninio parko direktorius Viktoras Ganusauskas sako, kad ekspozicijoje „Gyvenimas prie Nemuno“ ieškoma daugiau kas vienija abu Nemuno krantus, o ne kas skiria. Todėl tvarkomasi tiek dešiniajame, tiek kairiajame Nemuno krantuose, kuriuos jungia Jurbarko tiltas.Aidas Mozūraitis kviečia užsukti į lankytojų centrą, kuriame galima susipažinti su Panemunių regioninio parko kultūrinėmis vertybėmis.

Ar žinote, kur yra vienintelė Lietuvoje vandens gatvė, istorinis architektūrinis paminklas? Pasirodo ši unikali gatvė vinguriuoja vaizdingame Plokščių miestelyje, Šakių rajone, nusidriekusiame kairėje Nemuno pusėje, buvusių Veliuonos ir Skirsnemunės girių sandūroje. Kažkada girias skyrė Vaiguvos upelis, dabar per miestelio vidurį tekantis į Nemuną. Ir kaip galvą besuktum, tenka su automobiliu iš namo kiemo važiuoti upeliu iki kelio.Plokščiai garsėja ne tik upės gatve. Čia taikos teisėju dirbo žinomas visuomenės veikėjas ir pedagogas Petras Kriaučiūnas, kuris traukė žinomus Lietuvos tautinio atgimimo veikėjus. Kalbininkas Jonas Jablonskis sakė, kad didesnio lietuvio, kito įžymesnio už jį žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. „ Jei ne P. Kraučiūnas, mūsų Plokščius mažai kas Lietuvoje žinotų“, – sakė kraštotyrininkas mokytojas Vytautas Valunta.Manoma, kad net V. Kudirka ilsėdamasis Plokščiuose ant garsiųjų akmenų parašė Tautinę giesmę. Miesteliui neabejingi vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, tautodailininkas Zigmas Sederevičius Plokščius išpuošė ąžuolinėmis skulptūromis. Svečiai mėgsta aplankyti Šventaduobę, kur pastatytas savitas lurdas. Čia vyksta ne tik pamaldos, bet ir poezijos bei kiti kultūriniai renginiai.Pažintiniu taku po Plokščius vedžioja ir pasakoja Panemunių regioninio parko kultūrologė Daiva Mozūraitienė, bendrausime su parko direktoriumi Viktoru Ganusausku, Plokščių miestelio seniūne Laimute Miliūniene ir tautodailininku Zigmu Sederevičiumi.

„Medžioti išmokau iš senelio ir tėvo, – pokalbį pradeda vienas žinomiausių Lietuvoje medžiotojų, medžioklės trofėjų ekspertas, selekcininkas ir lektorius, tarptautinio safario klubo narys Antanas Truskauskas, – mano visas gyvenimas praleistas gamtoje su žvėrimis ne tik Lietuvos miškuose, bet ir penkiuose žemynuose. Turiu sukaupęs daugiau kaip tūkstantį trofėjų, kuriuos dovanoju Molėtų rajono savivaldybei bei Molėtų krašto muziejui. Noriu, kad medžioklės trofėjai liktų ateinančioms kartoms.“Molėtų rajono Mindūnų kaime atidarytas vilniečio A. Truskausko medžioklės ir gamtos muziejus, kuriame galima pamatyti net penkiuose žemynuose sumedžiotų trofėjų ekspoziciją. Tai – Afrikoje sumedžioti liūtas, dramblys, raganosis, leopardas, buivolas. Sidabrinis ožys ar meška iš Sibiro. Iš Argentinos – elniaožė gazelė. A. Truskauskas pirmasis lietuvis, sumedžiojęs Afrikos dramblį. Šiandien medžiotojas pasiruošęs vesti edukacinius užsiėmimus moksleiviams. Gal daugeliui gali pasirodyti, kad medžioklė – žiaurus užsiėmimas ir apie tai nederėtų pasakoti jauniems žmonėms. Tačiau net ir Molėtų ir Stirnių parapijų kunigas Kęstutis Kazlauskas mano, kad tai yra požiūrio klausimas. Reikia viską protingai vertinti, o edukaciniai-pažintiniai užsiėmimai tik praplėstų mūsų akiratį į gamtą ir joje vykstančius procesus.Molėtų turizmo ir informacijos centro direktorė Daiva Kulienė džiaugiasi atsigaunančiu Molėtų rajonu, tampančiu turistų traukos objektu. Juk čia gyveno žmonės dar prieš Kristų, nors istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė pirmą kartą paminėta tik 1387 m., kai Lietuvos krikšto proga Didysis kunigaikštis Jogaila ją padovanojo Vilniaus vyskupui.

„Lietuvoje gyvenančiam žmogui reikia labiau pažinti mišką. Kai jį pažįsti, supranti, kokia brangi ši žemė. Jeigu dar pamiškėje pasodini medį, iškeli inkilą, pasistatai namuką, tai iš tos Lietuvos niekur nesinori dingti“, – mintimis prie naktinio laužo dalijasi Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.Anot JAV Jeilio universiteto mokslininkų, Lietuva pripažinta geriausiai miškus saugančia valstybe pasaulyje. Tačiau ar visada suprantame miškų naudą? Juk be grybų ir uogų miškas yra savaime įdomus, paslaptingas, kupinas neįmintų mįslių. Jis vilioja ne tik dieną, bet ir naktį. Naktis miške, susiliejimas su gamta palieka neišdildomą įspūdį. Pavyzdžiui, kiekvienas gali praleisti naktį su pelėdomis, pasiklausyti jų tuoktuvių ūbavimo. Lietuvoje naminių pelėdų netrūksta. Netrūksta ir miškų. Tačiau, pabrėžia Želvos girininkijos girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius: „Šiukštu, be reikalo pelėdoms kelti streso nereikia. Gamtoje gyvenančiuosius reikia gerbti.“Naktį pasiklausyti pelėdų ūbavimo pakvietė Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis, Želvos girininkijos girininkas Gintautas Povylius, girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius ir Aldona Kvedarienė.

Žemaičiai Plateliuose sako: „Je tori sveikatas ėr okatas, ėlga nemėslėjės, spausk i Platelius! Nesėgailiesi ėr bieduos netoriesi“. Nors Užgavėnės Plateliuose yra miestelio bendruomenės šventė, atvykusieji taip pat kviečiami ne spoksoti ar vėpsoti, o triukšmingai dalyvauti, pabūti persirengėliais, varyti žiemą iš kiekvieno kiemo ir taip puoselėti unikalią žemaitiškąją Užgavėnių tradiciją. Kur slypi žemaičių Užgavėnių fenomenas?Žemaičių Užgavėnės neįsivaizduojamos be persirengėlių ir jų keliamo šurmulio, ubagavimo, vaišių, įvairiausių zbitkų ir linksmybių. Platelių apylinkėse persirengėlių kompanijos, vadinamos Užgavėnių žydais, buvo populiarios nuo seniausių neatmenamų laikų. Plateliai garsėja ne tik Užgavėnėmis, bet ir ličynų meistrais, rengiamomis Užgavėnių kaukių parodomis-konkursais. Vertingą nematerialųjį kultūros paveldą Plateliuose – Užgavėnes – 1996 m. pradėjo organizuoti Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Tada dalyvavo vos penki meistrai iš Platelių apylinkių. Po poros metų prisijungė plungiškiai. Pastaraisiais metais kaukių parodos vyksta Platelių dvaro sodyboje, o Užgavėnių kaukių parodoje eksponuojamos ličynos iš visos Žemaitijos. Nuo 2000 metų Užgavėnių kaukių paroda jau tampa konkursu, kuriame vertinamos ne tik tradicinės kaukės, bet ir dekoratyvinės. Pastaruoju metu dalyvauja ir mokiniai. Nuolatinė Užgavėnių ekspozicija įsikūrusi Platelių dvaro arklidėje. Tai pirmasis Užgavėnių muziejus Lietuvoje, kuriame pristatoma garsi Žemaitijoje tradicinė Užgavėnių šventė, daugiau negu 250 įvairių Užgavėnių ličynų. Užgavėnių kaukių parodų-konkursų tradicija skatina Žemaitijos nacionalinio parko direkciją įsigyti, saugoti ir pristatyti visuomenei šį unikalų tradicinį paveldą.Taigi tarp žydų, velnių, raganų, daktarų, meškų, šernų eisenos, prie svarbaus Užgavėnių atributo Morės Platelių bendruomenėje įsimaišiusios apie žemaitiškas Užgavėnes pasakojo, rodė, mokė eiti iš vieno kiemo į kitą, veržtis į namus ar trobas ir ubagauti, varyti žiemą iš kiemo – Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė, muziejininkė Dalia Jakštienė ir Platelių lankytojų centro administratorė Aušra Brazdeikytė.

Kairėje Nemuno pusėje Šakių rajone įsikūrusio Gelgaudiškio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų šnekta priskiriama vakarų aukštaičiams veliuoniškiams. Tačiau dešiniame upės krante gyvenantys jurbarkiškiai juos vadino liocais. Mat šie geriau gyvenę ir nešioję kepures su snapeliais, nuo kurių pavadinimo ir gavę šią pravardę. Atsikirsdami liocai kaimynus Jurbarko krašte vadinę karnavyžiais, nes šie blogiau gyvenę ir vaikščioję apsiavę karnų vyžomis. Taip buvo senovėje, dabar Nemunas abiejų krantų gyventojus daugiau vienija, negu skiria.Gelgaudiškio miestelio bendruomenė stebina išradingumu. Apie jų rengiamas teatralizuotas ekskursijas po Gelgaudiškio dvarą ir parką žino visa Lietuva, tik bėda, sunku patekti. O gelgaudiškiai stengiasi – kas verda, kas kepa, kas groja, kas dainuoja – viskas svečiams pritraukti. Pasiskaitę dvaro dar lenkų kalba išleistą knygą, dalijasi 3000 receptų „be jokių E“. Nors praėjo 120 metų, tačiau kai ko galima ir šiandien nesunkiai pasigaminti, pavyzdžiui, virtinių su kopūstais arba obuolių sriubos.Apie Gelgaudiškio miestelio gyvenimo ypatumus pasakoja bendruomenės pirmininkas ir kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis, administratorė Diana Šleževičienė ir buvusi Gelgaudiškio vidurinės mokyklos direktorė Pranciška Žalienė.

„Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija savo gyvavimo laikotarpiu pateikia mums įdomų faktą. Kai visa Europa ginklavosi kalaviju prieš musulmonus, tuomet išmintingi Lietuvos vadovai su meile ir svetingumu kvietėsi į savo valdas totorius, kurie, klostantis įvairioms aplinkybėms, buvo priversti išvykti iš savo gimtinės ir laisva valia apsigyventi Lietuvoje“, – rašė turkų filologas prof. A. Muchlinskis.Lietuvos totoriai – tai unikali etninė totorių grupė, apsigyvenusi LDK daugiau kaip prieš 600 metų. Totorių būriai, kaip sąjungininkai arba samdiniai, dalyvavo lietuvių rengiamuose žygiuose dar valdant Gediminui. Be jokios abejonės didžiausią indėlį totoriai įnešė kovodami Žalgirio mūšyje. Jie pasižymėjo gera karyba ir ištikima tarnyste. Pavyzdžiui, apie Naugarduko totorius vežėjus poeto A. Mickevičiaus brolis Pranciškus rašė: „...Garsėja sąžiningumu, kiekvienas, kad ir vargingiausias totorius, pasiųstas ar su didele grynųjų pinigų suma, ar su kokiomis vertybėmis, ar svarbiais slaptais popieriais, niekuomet neapvils pasitikėjimo. Nepasitaikydavo, kad totorių teistų už kriminalinį nusikaltimą, piktadarystę.“Šiandien Lietuvoje mes turime negausią totorių bendruomenę, dar mažesnį kultūros paveldą. Tačiau mielai skanaujame balandėlius, įvyniotus į vynuogių lapus, koldūnus ir šimtalapį. Kur ieškoti totorių Lietuvoje?Geriausiai apie totorius Lietuvoje, išnykusį kultūros paveldą, istoriją, kapinaites, dar gyvuojančius kaimus ir dabarties gyvenimą gali papasakoti Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Adas Jakubauskas.

Anot Indrės Daujotienės, įsivaizduoti savo gyvenimą be šunų būtų sunku: „Visa ko pradžia buvo žirgai, po to sodyba netoli Kernavės miestelio, po to... Kai su vyru pravėrę duris pamatėme mažuliuką mėlynakį Sibiro haskį, nuosprendis buvo pasirašytas. Tik va, ieškojome sargo sodybai, o teko patiems šunį saugoti. Praėjo nemažai laiko, kol perpratome jų charakterio ypatumus, atskyrėme, kuo Sibiro haskiai skiriasi nuo Aliaskos. O po kurio laiko užsiėmėme profesionaliu sportu, pradėjome veisti lenktyninius šunis, dalyvauti tarptautinėse varžybose, laisvu laiku teikti pramogas su šunimis tiek suaugusiems, tiek vaikams.“Šunų kinkiniai Lietuvoje yra dar naujovė. Daugelis galvoja, kad su Aliaskos haskiais galima gerai laiką leisti tik su rogutėmis. O ką daryti, jei nėra sniego? Tam yra keturračiai! Be Aliaskos haskių Indrės ir Laimono Daujotų sodyboje galima pamatyti įvairių veislių šunų. Šeimininkai sako, kad jų auginami ir veisiami šunys yra visiškai atsidavę, visada pasiruošę dirbti, draugiški, paklusnūs ir lengvai dresuojami. Naujas atradimas sodyboje – vasarą kūdroje kvarkiančios varlės, kurias ypač pamėgo pramogaujantys vaikai, taip ir taikosi parsivežti į miestą. Dažnai iš kišenių tenka krapštyti žaliąsias.

Kadaise Vokietijos kaizeris varžėsi su Rusijos imperijos caru, kurios balsas Europoje bus svarbesnis... Ir nutarė Rusijos caras apsupti mūsų miestą galingais įtvirtinimais, ir tapo Kaunas viena didžiausių Rusijos imperijų tvirtovių...Kauno fortai tebestovi ir dabar. Sako, kad pats įdomiausias – septintasis. Šiandien XIX a. pabaigos mūrinis įtvirtinimas lankytojus pasitinka didingais pylimais, sutvarkytais mūro fasadais, sunkiaisiais pabūklais ir kareivinių kazematais. Juose įrengtoje ekspozicijoje – nuo titnaginio šautuvo iki greitšaudės Šaltojo karo laikų priešlėktuvinės patrankos, nuo XVIII a. Rusijos–Švedijos karo sviedinio iki XX a. kovinės raketos. Kauno tvirtovės VII forte galima pamatyti, kaip vystėsi karo technika bei ginkluotė, palaikyti rankose tikrą istorinį ginklą.Kauno tvirtovės VII fortas taip pat ir naujai atrasta dar viena žydų tautybės kauniečių masinio naikinimo vieta.Apie tai laidoje pasakoja „Kauno tvirtovės VII forto“ direktorius Vladimir Orlov ir gidė Ieva Irkinaitė.

Nuo Lietuvos valstybės kūrimosi pradžios XIII a. iki 1990 m. visuomenės švietimo raida vystėsi ant krikščioniškosios Europos pamatų. Lietuvos mokykla nuėjo unikalų kelią, palikdama įspaudus tiek pedagogikos, tiek švietimo srityse. Tokio tipo muziejus turi daugelis šalių. Kiekvienai iš jų per amžių amžius švietimo sistemose teko susidurti su sunkumais ir savaip juos spręsti. Todėl visai nekeista, kad muziejus yra mielai lankomas užsieniečių. O mes?Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė Gabija Mackevičiūtė ir edukacinių programų kūrėja bei vedėja Daiva Žiurauskienė tikina, kad šiandien muziejai gerokai keičiasi ir ieško naujų būdų, kaip pritraukti kuo daugiau lankytojų. Interaktyvūs edukaciniai kompiuteriniai žaidimai moksleiviams suteikia ne tik žinių, bet ir emocijų. O kurti žaidimus yra iš ko, nes muziejaus saugyklose sukaupta per 50 000 eksponatų, atspindinčių ilgaamžę Lietuvos švietimo istoriją. 1922 m. pedagoginį muziejų įkūręs žymus pedagogas, gamtininkas, vadovėlių autorius Vincas Ruzgas šiandien gal ir nustebtų, kad jo sumanymas kelti to meto pedagogų kvalifikaciją, ugdyti jaunuomenę nenuėjo perniek. Šiandien muziejus išaugo į modernų, šiuolaikišką kultūros centrą, kuriame mielai laiką leidžia ir žinių semiasi tiek Lietuvos, tiek užsienio švietimo istorijos gerbėjai. Tačiau kaip ten bebūtų, Lietuvos švietimo istorijos muziejus Kaune pasigenda lankytojų iš kitų Lietuvos miestų.

„Jeigu kas nors pasakytų, kad Gelgaudiškio dvaras buvo užkampyje, stipriai apsiriktų. Po 1900 m. rekonstrukcijos, jame buvo liftas, elektra, kanalizacija, vandentiekis ir telefonas“, – vienu įkvėpimu to meto dvaro privalumus vardija Gelgaudiškio kultūros centro administratorė Diana Šležienė.

Gelgaudiškio dvaras yra Šakių rajone, Gelgaudiškyje, ant Nemuno kranto. Tai stambus ir vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių. Jį sudaro rūmai, ūkiniai pastatai ir angliško stiliaus parkas, apipintas įvairiausiomis legendomis. Bevaikštant parko takais nutinka patys netikėčiausi dalykai.Gelgaudiškio dvaro parke ketureilė sidabrinių klevų alėja kerta į Nemuną nukreiptus rūmus iš pietų pusės. Parke gausu ir kitų retų medžių, tai – europinis maumedis, raudonasis ąžuolas, paprastasis bukas, juodoji pušis, Veimutinė pušis, Krymo liepa, rausvažiedis kaštonas ir kt. Parke yra aikštelė, iš kurios į aštuonias pasaulio kryptis taisyklingai išsidėsčiusios proskynos. Ši vieta vadinama ŽVAIGŽDE. Legenda pasakoja, kad dvarininkai per medžiokles čia pietaudavo. Taip pat galima rasti Velnio kalną, aukščiausią Sūduvos eglės kelmą, pasigrožėti Nemuno lankomis ir Panemunės pilimi kitapus Nemuno.Gelgaudiškio dvaro parkas kupinas paslapčių ir atrakcijų. Niekada nežinai ką sutiksi. Jei girdi rago garsą – lauk susitikimo su medžiotojais.Gelgaudiškio dvaro parko takais vedžioja ir pasakoja Gelgaudiškio kultūros centro direktorius Edgaras Pilipaitis, po dvaro rūmus – Diana Šležienė.

„Žvėrinčius nėra zoologijos sodas. Praėjo laikai, kai žvėrys buvo laikomi narvuose. Dabar reikia aptvarų ir erdvės, jiems suteikti tokią laisvę, kad žvėrys nesuprastų, kur iš tikrųjų gyvena. Į mus anapus tvoros žiūrėtų taip, tarsi mes būtume zoologijos sodo gyventojai“, – sako žvėrinčiaus medinčius Petras Dabrišius.Telšių urėdijos Eigirdžių girininkijoje Laukstėnų miške traukos objektu tapo „Žvėrinčius“. Traukia ne tik beveik laisvėje laikomais žvėrimis, pavyzdžiui, tikru Sibiro galiūnu meškinu Timofėjumi, bet ir vilkais, jų gydomąja terapija, stipriomis energetinėmis vietomis, šeimininko P. Dabrišiaus filosofiniu požiūriu į gyvenimą. Jis ilgą laiką gyveno tarp vilkų ir baigia apie tai rašyti knygą. Anot „Žvėrinčiaus“ šeimininko, vilkai yra labai geri psichologai – ir P. Dabrišius, užmeta akį į žmogų ir mato, kokių tikslų vedinas lankosi žvėrių karalystėje.

LRT radijo išrinktas 2013-ųjų „Metų žmogus“ – keliautojas ir orientacininkas Algimantas Jucevičius Naujųjų metų išvakarėse vilniečius pakvietė į naktinį žygį. Atsisveikinti su senaisiais metais nuspręsta Žemuosiuose Paneriuose.Kodėl pasirinktas naktinis maršrutas – Žemieji Paneriai? Gal todėl, kad išlikusi senojo kelio Vilnius-Kaunas atkarpa, kuri saugoma visuomenės ir valstybės kaip paminklas, mena senąjį kelią į Trakus? Gal todėl, kad XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje miškais apaugusiose kalvose buvo mažai gyventojų, siautėję plėšikai puldinėjo į Vilnių važiuojančius pirklius, o 1918 m. Panerių kalvose vyko kautynės tarp sukilėlių ir caro kariuomenės? XIX a. antroje pusėje per Panerių kalvas buvo iškastas daugiau kaip 400 m ilgio pirmasis to meto Rusijos imperijoje geležinkelio tunelis Peterburgas-Varšuva. Taigi su istorija, naktiniu žygiu, plėšikais, dainomis ir dovanomis palydėjome senuosius ir sutikome Naujuosius metus.

Sako, kad padavimais ir istorijomis apipintas svieto lygintojas Tadas Blinda su plėšikų gauja veikė Telšių apskrityje. Žmonės prisigalvoja nebūtų dalykų, pavyzdžiui, kad Blinda terorizavo Biržuvėnų dvaro ponus Gorskius. Tačiau mitai lieka mitais, o šiandien Biržuvėnų dvaro sodyba keliasi naujam gyvenimui. Joje vyksta įvairūs edukaciniai renginiai, skirti tiek vaikams, tiek suaugusiems.Biržuvėnų dvaro sodyba – vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys, atspindintis natūralią tokių sodybų raidą feodalizmo laikotarpiu. Didžiausia dvaro rekonstrukcija įvyko XIX a. viduryje, labiausiai pastatas nukentėjo sovietmečiu. Ne taip seniai Biržuvėnų dvare iškastas grafų Gorskių giminės porcelianas, kuris perduotas saugoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Po dvaro rūmus vedžioja ir pasakoja administratorius Darius Gusarovas.Telšių rajonas kupinas įdomių vietų, kurias geriausiai žino urėdijose dirbantys specialistai. Jie rūpinasi lankytinomis vietomis, kuria pažintinius takus. Tad užsukome į Telšių miškų urėdiją pas Justiną Norvilą, kuris papasakojo apie kasdienius darbus, nuvežė, parodė šaltinį, iš kurio trykšta stebuklingas vanduo.

Molėtų rajono pakraštyje, Virintos upelio dešiniajame krante, prie Alantos upelio žiočių, įsikūręs nesvietiško grožio miestelis Alanta, seniau vadintas Alunta. Manoma, kad nuo Alantos upelio ir kildinamas miestelio pavadinimas. Bet gal ir ne. Tas vardas galėjo kilti ir nuo alaus pavadinimo, kurį žmonės nuo seno mokėjo daryti.Nuo to laiko, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis Alantą padovanojo Kristinui Astikui už nuopelnus kovoje su Švitrigaila, miestelis perkopė jau 577 m. Spėjama, kad Alantos apylinkėse žmonės gyveno prieš 2 tūkstančius metų prieš Kristų. Patys seniausi žmonių pėdsakai šiose apylinkėse yra akmens a. pabaigos–žalvario a. pradžios. Apie senovės žmonių gyvenimą Molėtų apylinkėse byloja Rutėnų, Avilčių ir kiti senkapiai, Suginčių, Kulionių, Perkalių piliakalniai.Alanta garsėja Naujasodžio kaime įsikūrusiu dvaru, Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, pastatyta XX a. pradžioje, Alantos užvažiuojamaisiais namais ir kt. Pasakoja Alantos seniūnas Aidonas Užubalis. Alantos dvaro rūmus, statytus XIX a. vid., restauruotus ir pritaikytus naujiems poreikiams, pristato gerai senus laikus menantis Vladas Pusvaškis.

Geležinkelių aistruolių judėjimas yra populiarus tiek Vokietijoje, tiek Anglijoje, tiek kitose Vakarų šalyse. Per keliones domimasi geležinkelio istorija, riedmenimis, industriniu paveldu. Geležinkelių aistruoliams labai svarbios profesionalios fotosesijos, kurių metu traukinys gali būti net stumdomas pirmyn atgal. Gaudant unikalias akimirkas, stengiamasi geležinkeliais nuriedėti kuo daugiau kilometrų. Užsienyje geležinkelių aistruoliai įkuria privačius muziejus, laisvu laiku restauruoja seną geležinkelio techniką. Jiems nesuvokiama, kaip ją galima atiduoti į metalo laužą. Juk nebus ko palikti savo anūkams, iš kur daugiau sužinoti apie geležinkelių istoriją?O Lietuvoje? Mes, pavyzdžiui, žengiame tik pirmuosius žingsnius industrinio turizmo link. Kol kas mūsų šalyje tokios ekskursijos retos ir jomis domisi tik užsieniečiai. Kodėl? Brangu? Taip! Bet pamėginti verta. Neseniai Lietuvoje lankėsi pramoninių geležinkelių aistruoliai iš Olandijos, kurie penkias valandas keleiviniu traukiniu riedėjo nutiestais Vilniaus geležinkelių keliais po jo apylinkes, užsukdami net į Gerosios Vilties pramoninį rajoną. Smagu šalia traukinio matyti važiuojančius troleibusus, šaligatviais einančius žmones. Tokiu būdu Vilnius pamatomas kitoks, neįprastas. Ir Lietuvą galima atrasti kitaip. Laidoje kartu su mumis keliauja ir pasakoja kelionių geležinkeliais organizatorius Udrius Armalis.

Balsiai – tai nuostabioje gamtoje, gražiame Vilniaus krašte, įsikūręs modernus gyvenamųjų namų rajonas. Jį supa trys piliakalniai, Verkių regioninis parkas, Žalieji ežerai, Neris, Europos parkas. Pasitikdama Lietuvos tūkstantmetį, Balsių bendruomenė kartu su menininkais pradėjo kurti Balsių mitologinį parką. „Tikimės, jog ateities kartoms bus paliktas kultūros paveldas, kurio pradžią įgyvendinome sodindami medelius, statydami skulptūras“, – mintimis dalijasi Balsių bendruomenės pirmininkas Rimantas Micka.

Nedaug kas žino apie karaliaus Mindaugo laikus menantį Rėkučių gynybinį įtvirtinimą, esantį Švenčionių rajone, Pakretuonės miške, tarp Žeimenio ir Vajuonio ežerų, įeinantį į Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją. Kažkada Nalšios žemės valdovai jį skyrė kovai su raitelius. Tuometinę gynybinę sistemą sudarė piliakalniai ir natūralios gamtinės kliūtys – ežerai, kalnagūbriai, upės. Taip nusidriekė kelių dešimčių kilometrų bemaž tiesi žmonių ir pačios gamtos sukurta gynybinė linija.Švenčionių kraštas vertingas savo istoriniu ir kultūriniu paveldu. Reškutėnų apylinkėse buvo ir yra vykdomi didžiausi baltų kultūros gyvenviečių kasinėjimai. Čia nuo pat ankstyvųjų amžių formavosi baltų gentys, apsigyveno lietuvių gentis.Vietos gyventojai ne tik didžiuojasi ir yra neabejingi savo krašto praeičiai, bet rūpinasi ir kuria šių dienų gyvąją istoriją. Ant Veršelio kalno stūkso paminklas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Žmonės važiuoti ar pėsčiomis sunešė, suvežė akmenis ir pastatė paminklą ateinančioms kartoms. Apie viską pasakos ir su bendruomenės nariais supažindins Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininkė Viktorija Lapėnienė.

„Sveiki atvykę į senosios baltų genties lopšį“, – tokiais žodžiais pasitinka Nalšios visuomeninio muziejaus padalinio muziejininkė Viktorija Lapėnienė.Rėškutėnų kaimas siekia gilią senovę. Tai liudija Žemaitiškėse, Švenčionių rajone, atrastos buvusios gyvenvietės, siekiančios 4-5 tūkstančius metų. Taigi Reškutėnų teritorija aprėpia ankstyvuosius amžius, kada formavosi baltų gentys ir čia apsigyveno lietuvių gentis. Muziejų Reškutėnuose pradėjo kurti pradinės lietuviškos mokyklos mokytojas Izidorius Kazakevičius 1974 metais. Mokyklai prikausiančiame pastate buvo įrengta pirmoji ekspozicija. Apie šio krašto unikalumą liudija istoriniai paminklai. Žemaitiškės pievoje archeologų rasti radiniai patvirtino visą Lietuvos ikirašytinę istoriją. Pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo laikų gynybinis įtvirtinimas, polinė gyvenvietė, daugiau kaip 400 pilkapių. Penkių kilometrų spindulių du piliakalniai ir du alkai. Reškutėnų muziejuje saugoma daugiau kaip 2000 eksponatų, kurie apima visą Lietuvos istoriją – nuo baltų genčių formavimosi iki Sąjūdžio laikų. Maža to, statomi ir šį laikotarpį liudijantys nauji paminklai, kuriama gyva istorija ateinančioms kartoms. Šiandien muziejui Reškutėnuose šeimininkauja muziejininkė Viktorija Lapėnienė.

Kėdainiai garsėja ąžuolais, ąžuolynais ir medelynais, kuriuose auginami ir klonuojami ąžuolai. Didžiausioje Lietuvoje Lančiūnavos girininkijoje esančioje plantacijoje auga palikuonys – skiepai. Anot miškų urėdo Juozo Girino, toje plantacijoje sukauptas pačių geriausių Lietuvoje ąžuolų genofondas. Kodėl klonuojami senoliai ąžuolai? Pavyzdžiui, seniausias Lietuvoje Stelmužės ąžuolas nyksta. Tačiau jis turi kažką ypatinga, dėl ko norėtųsi jo neprarasti. Klonavus senolį ąžuolą, patys džiaugsimės ir ateities kartoms paliksime daug stelmužiukų.

Jeigu pasiilgote kepamos duonos kvapo, vėjo malūno bildesio, būtinai apsilankykite Žaliūkių malūnininko sodyboje. Čia būsite sutikti šeimininkės, kuri iškeps kvapnios, natūraliai subrandintos naminės duonelės, pavaišins pyragu. Prisėdę prie karštos krosnies, už balta staltiese užtiesto stalo, išgirsite pasakojimą apie nelengvą duonos kelią, pašmaikštavimų, receptų ir patarimų.Didžioji Šiaulių miesto statinių dalis per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo beveik sunaikinta. Prieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas – vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudytojų. Šiandien jis priskiriamas medinės architektūros technikos paveldui ir yra saugomas. Priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui. Po trobą ir malūną vedžioja ir pasakoja etnografė Sigita Milvidienė.

Šį kartą vykstame į Kauno IV fortą, pereisime Dubravos apyrubės rezervato pažintiniu taku. Vedžioja ir pasakoja Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė, vyriausiasis specialistas Giedrius Vaivilavičius.

Ar žinote, kad žmones, kurie gimė Kauno marių dugne, vadina „dugniečiais“? Jie šiandien yra gerbiami, apie juos ir jų gyvenimą renkama medžiaga, prisiminimai, nuotraukos, užrašinėjamos dainos.„Kaip gimsta žmogus, taip ir Kauno marios gimė per devynis mėnesius“, – sako Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė. Prieš statant Kauno hidroelektrinę, užtvenkiant Nemuną, į aukštesnes vietas išsikėlė 721 sodyba, 19 kaimų. Reikėjo paruošti būsimąjį marių dugną: iškirsti miškus ir sodus, išsivežti kapinaites, užpilti durpynus, savo rankomis nugriauti trobesius ir išsikelti, kaip žmonės sako – „ant kalno“. Tą didžiulę tragediją gyventojai prilygino trėmimui į Sibirą. Skaudu buvo savo akimis matyti, kaip gimti, nuvaikščioti takeliai užliejami vandeniu. Tad į aukštesnę vietą buvo perkeltos ir Rumšiškės, tiksliau, medinė bažnyčia, varpinė ir miestelio pavadinimas.Kauno regioninio parko vyr. specialistas Giedrius Vaivilavičius svarsto, jog žmonės kartais nelabai suvokia, kodėl reikia saugoti teritorijas. Kam reikia saugoti, pavyzdžiui, vabzdį? Tačiau paaiškėja, kad tas retas vabzdys gyvena sename ąžuole, ant kurio auga gamtinė pintis, gydanti kepenų cirozę. Susiliejus šiems saitams, paliečiamas žmogus. Jei išnyko vabzdys, gal ir žmogui artėja gyvenimo pabaiga? Juk išnyko didelė grupė vabzdžių rūšių, kurios gal galėjo jam arba jo anūkams padėti. Čia ir yra pagrindinis tikslas, kodėl reikia saugoti teritorijas – dėl žmogaus.„Mes dirbame su mokyklomis ir norime joms nutiesti tiltą į gamtą, į saugomas teritorijas, kad vaikai galėtų mokytis ne tik iš vadovėlių, bet tiesiai iš gamtos“, – mintimis dalijasi Paulius Mieželis iš Ugdymo plėtotės centro.

„Čia apsilankęs, jautiesi lyg paslaptingoje legendoje. Vaizduotėje atgimsta ledynų pašvaistės, neįžengiamos sengirių paunksmės, smilkstančios alkos, tiltai per ežero gelmes“, – rašė Česlovas Kudaba.Žemaitijos nacionaliniame parke gyvena žemaičiai, išsaugoję savo tarmę, charakterio ypatumus, papročius, tradicines šventes, amatus. Ypač garsėja Užgavėnėmis. Plateliuose, dvaro arklidėje, įkurtas pirmasis Lietuvoje Užgavėnių muziejus, kuriame yra daugiau kaip 250 įvairių kaukių, vadinamų „lėčynų“.Žemaitijos nacionalinis parkas siekia išsaugoti ypač vertingą bei sudėtingą senąjį kultūros paveldą (piliakalnius, alkakalnius, kapinynus ir senovės gyvenvietes), savitą šio krašto architektūros palikimą (bažnyčias, Kristaus kančios kelius – Kalvarijas, senuosius kaimus su tradicinėmis sodybomis, koplytėles, koplytstulpius, kryžius), kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus, puoselėti Žemaitijos regiono kultūros tradicijas, amatus, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.Apie Žemaitijos nacionalinio parko kultūrinį ir dvasinį paveldą tarmiškai pasakoja Platelių lankytojų centro administratorė Aušra Brazdeikytė, Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė ir audėja Laimutė Puidokienė.

Žemaitijos nacionaliniame parke duris atvėręs unikalus ir vienintelis Europoje Šaltojo karo muziejus iš karto tapo lankomas turistų. Viename pirmųjų Sovietų Sąjungos požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse įkurtos ekspozicijos mena 1963–1978 m., kada keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis, buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis.Su kitomis Žemaitijos nacionalinio parko vertybėmis supažindina direkcijos darbuotojai Aušra Brazdeikytė ir Giedrius Norvaišas.

Krekenavos regioninio parko simbolis – europinis stumbras. Pašilių stumbryne, gyvuojančiame daugiau kaip 40 m., atkurta kadaise Lietuvoje gyvenusių ir išnykusių stumbrų populiacija. Pats parkas yra Vidurio Lietuvos žemumoje, Nevėžio lygumoje. Vyraujantys žemėvaizdžiai – molingos lygumos ir upių slėniai. Tad nenuostabu, kad Krekenavoje gyvenusį Maironį kūrybai įkvėpė supantis gamtos grožis, jos ramybė ir didingumas. Užsukti galima į Valaktėlius, kur dirbusio kunigo Juozo Tumo-Vaižganto kūrybai ir Garšvių knygnešių draugijos veiklai pažymėti Ustronės viensėdyje įsteigtas J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejus. Krekenavos krašte XIX–XX a. gyveno ir kūrė žymiausias Lietuvos liaudies menininkas – kryždirbys Vincas Svirskis. Kas nenorėtų aplankyti legendomis apie prasmegusius Čičinsko rūmus apipintą Upytės piliakalnį, vadinamą Čičinsko kalnu. Traukia ir staigmena lygumų kraštui – Bakainių piliakalnis, kurio stačius šlaitus iš trijų pusių juosia Liaudės upė. Gerai įtvirtintą piliavietę kronikose mini kryžiuočiai.Anot Krekenavos regioninio parko vyr. specialistės Linos Juozaitienės, norint aplankyti įdomiausias parko vietas, pakeliui susipažįstant su kraštovaizdžio vertybėmis, truktų porą dienų. Todėl labai pravartu užsukti į lankytojų centrą, o jau iš ten, kur tik širdis geidžia. Laidoje taip pat kalbės Pašilių stumbryno jėgeris Rytas Papšys ir Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė.

Šiauliai turi istorinį kultūros centrą, atveriantį lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir Europos kultūros paveldą – Chaimo Frenkelio vilą. Joje esančiose ekspozicijose „Provincijos dvaras“ ir „Provincijos miestas“ (XIX–XX a.) tarp eksponatų yra netikėtų, unikalumu pribloškiančių meno rinkinių.Po Chaimo Frenkelio vilą vedžioja ir pasakoja Šiaulių muziejaus „Aušra“ darbuotoja Irina Kubilienė. Pavyzdžiui, Karalių galerijoje galima pamatyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro vienintelį Lietuvoje visafigūrį portretą, tapytą Vincento Smakausko. Geltonojoje svetainėje – P. Smuglevičiaus paveikslą mitologine tema „Charono laivas“. Žaliojoje svetainėje rodomos įspūdingos graviūros, kurias sukūrė prancūzų dailininkas B. Picart`as pagal tapytojo C. Le Bruno darbus. O Rytų meno galerijoje puikuojasi stulbinančios Edo epochos japonų graviūros. Tad sakyti, kad Šiauliai yra provincijos miestas, būtų neatsargu ir neteisinga.

Valaktėliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas mėgdavo lankytis svirne Ustronėje, ilsėtis antrajame aukšte, rašyti. Šiame vienkiemyje buvo sukurti „Aukštaičių vaizdeliai“, kurie pateko į literatūrinį kūrinį „Pragiedruliai“. Į Valaktėlius Vaižgantas buvo nublokštas caro valdžios už nepaklusnumą. Tačiau čia gyvendamas kunigas ir rašytojas neatsisakė savo idėjų, bendradarbiavo su knygnešių draugija, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, slėpdavo knygnešių atneštus leidinius.Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejaus Ustronėje muziejininkas Audrius Daukša kviečia apžiūrėti svirną, kuris išsiskiria savo netradicine vidaus ir išorės architektūra bei apeiti apžvalgos galerija, pasigrožėti nuostabiu vaizdu. Pastatas yra Lietuvos kultūros paminklų sąraše. Šiuo metu jame veikia Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių ekspozicijos.

Prieš keliolika metų Utenos rajone, Saldutiškio seniūnijoje, Indubakių kaime, kino režisieriaus ir operatoriaus Petro Abukevičiaus sodyboje įrengtuose voljeruose gyveno keliolika vilkų. Čia žymus gamtos mylėtojas filmavo plėšrius žvėris. Šiandien vilkai staugia toliau, už ežero miškuose, o sodyboje režisieriaus ir operatoriaus sūnus Ramūnas Abukevičius yra įkūręs Vilko muziejų.Kasmet už geriausią filmą apie Lietuvos gamtą įteikiama Petro Abukevičiaus premija. Šiais metais ji atiteko Šiluvos miestelio gyventojui Valdui Mikolaičiui, sukūrusiam dokumentinį filmą „Pavienės bitės“. Po apdovanojimo visi susirinko į Vilko muziejų. Ramūnas Abukevičius aprodė įdomiausias sodybos vietas, supažindino su režisieriaus ir operatoriaus Petro Abukevičiaus ekspozicija, Vilko seklyčia. O kur vilkas, ten ir avys. Teko skanauti viralo iš škudienos – retos baltiškos veislės avies. Inga ir Kęstutis Samušiai iš miesto atsikraustė į vienkiemį Molėtų rajone ir ten augina škudžių veislės avis. Mėsa gardi, o ir vilna tinkama vėlimui. Inga laiko save amatininke, velia veltinius, o Kęstutis ūkininkauja. Šeima mielai priima svečius, vyksta edukacinės pamokėlės. Savo patirtimi dalijasi ir Saldutiškio Rožių dvaro savininkas Arūnas Svitojus, puoselėjantis dvarų kultūros tradicijas. Netrukus jis tikisi dvaro duris atverti lankytojams. Anot A. Svitojaus, ten kur dvaras, ten ir škudės, ir žemaitukai – bus kur akis paganyti.

Dusia, Metelys ir Obelija tyvuliuoja Lazdijų rajone. Šie nuostabūs Sūduvos aukštumos ežerai – didžiausi Metelių regioniniame parke ir užima ketvirtadalį parko teritorijos. Tai – vieni švariausių ir tinkamiausių poilsiui vandens telkiniai, kurių apylinkės, kraštovaizdis, kultūros paveldo vertybės, savita augalija ir gyvūnija vasarą ir žiemą traukia lankytojus.Metelių regioniniame parke įrengti trys pėsčiųjų pažintiniai takai, supažindinantys su įdomiausiomis vietomis. Pavyzdžiui, stebėti svarbias vandens paukščių perėjimo ir perskridimo poilsio vietas galima su Metelių regioninio parko lankytojų centre esančiais žiūronais. O susipažinti su augmenijos ir gyvūnijos savitumu, kurį nulėmė geografinė padėtis, savitas klimatas ir unikalus reljefas, galima patraukus į žygį pėsčiųjų takais, kurių yra trys. Vienu iš jų ir pereisime. Kartu traukdami aplink Dusią iki Metelio ežero, užlipsime ant piliakalnio prie Prelomciškių, menančio būtą didelę jotvingių gyvenvietę ir medinę pilį, aplankysime Kryžių koplyčią, atsigersime švento šaltinio vandens. Mus lydi Metelių regioninio parko gidė Elena Amšiejienė.

Metelių regioninis parkas saugo didžiuosius pietų Lietuvos ežerus, įdubusius Sūduvos aukštumoje. Dusią, Metelį ir Obeliją supa plačios terasos, pirmykščio ežero atbraidai, paežerių smėlingos kopos, plokščiakalvės. Šiame nuostabiame gamtos kampelyje iki šiol užregistruota apie 1700 augalų ir gyvūnų rūšių, iš kurių net 108 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.Rugsėjo 1-osios proga Metelių regioninio parko administratorė Elena Amšiejienė moksleiviams dovanoja gamtos pažinimo pamoką, kviesdama pereiti Tarpežerių miškų ir pelkių pažintiniu taku.

„Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą“ (Č. Kudaba).Šįkart mūsų laukia pažintis su Nemuno kilpomis, Vytauto ir Punios piliakalniais, Balbieriškio atodanga, didžiausiu Lietuvoje maumedynu, Birštonu ir jame trykštančiais šaltiniais. Pasakoja Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė, kultūrologė Ramutė Milušauskienė.

Į Nemuno kilpų regioninį parką galima atvykti gerai įrengtais krašto keliais automobiliu, dviračiu arba plaukiant Nemunu nuo Punios iki Birštono. O pasižvalgyti po Nemuno vingius, šilus ir kaimus – skrendant ar sklandant.Pociūnų aerodrome mus pasitinka vadovas, Kauno apskrities aviacijos sporto klubo direktorius ir Lietuvos sklandymo federacijos pirmininkas Vytautas Sabeckis. Jis prisimena aerodromo istoriją, pasakoja apie netoliese projektuojamus ir gaminamus sklandytuvus, stovyklas vaikams ir kt. O vėliau – taip lauktas skrydis virš Nemuno kilpų.

400 m. dramatišką istoriją saugantys Norviliškių renesansiniai vienuolyno rūmai mena turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Istoriniuose šaltiniuose žinios apie Norviliškes sutinkamos XVI a. pabaigoje. Pirmasis rūmų savininkas ir statytojas buvo Vaitiekus Šorcas, kilęs iš Rytprūsių. Vėliau su žmona Dorota Zienovičiūtė įsigijęs daugelį valdų Ašmenos paviete.Dieveniškių istorinis regioninis parkas buvo įsteigtas siekiant išsaugoti ir tvarkyti kultūros ir gamtos požiūriu vertingą Dieveniškių kraštovaizdį, etnokultūra, palaikyti gamtinės ekosistemos stabilumą, savitą augaliją. Rytiniame Šalčininkų siaurame pasienio kyšulyje, kurį supa Baltarusijos žemės, įsikūręs Dieveniškių istorinis regioninis parkas užima 8609 ha ploto. Su Dieveniškių istorinio regioninio parko kultūrologe Irute Eidukiene apsilankysime ne tik Norviliškių vienuolyne, bet ir etnografiniame Rimašių kaime, pasikalbėsime su senbuviais, o su ekologe Lina Kučinskaite pereisime Gaujos mokomuoju pažintiniu taku.

Pažvelgus į Lietuvos žemėlapį, Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių ir Poškonių seniūnijas beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Vietiniai mėgsta legendą, kurioje kalbama apie Stalino pypkę. Dar 1939 m. Maskvoje braižant Lietuvai grąžintinas Vilniaus krašto dalies sienas, ant žemėlapio gulėjusi paties Stalino pypkė. Niekas neišdrįso jos pajudinti, tad palei ją ir apibrėžė valstybinės sienos liniją. Tačiau viskas buvo kitaip...Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas, kultūrologė Irutė Eidukienė ir kraštotvarkininkas Jonas Kuprijanas supažindina su parko istorinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.

Švenčionių kraštas turtingas Dauguvos ir Žeimenos upių moreninės takoskyros kraštovaizdžiu, gamtine ekosistema bei kultūros paveldo vertybėmis. Sirvėtos regioninis parkas pristato Švenčionių aukštumą, kurią suformavo didžiulis paskutinysis Nemuno ledynmetis.Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro direktorė Romualda Baranauskienė, vyr. kraštotvarkininkas Marius Semaška ir vyr. ekologė Tatjana Ivanova kviečia aplankyti Kačėniškių piliakalnį, pasikalbėti su tiriamuosius ir tvarkomuosius darbus atliekančiais archeologais, pasidžiaugti 600 m. Adamavo ąžuolu. Taip pat laukia pažintis su dr. Prano Karvelio vaistažolių įmone Švenčionių rajone. Lina Karvelienė papasakos apie renkamas vaistažoles ir gaminamus mišinius.

Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras kviečia daugiau sužinoti apie saugomą teritoriją, joje esančias gamtos ir kultūros paveldo vertybes, susipažinti su maršrutais ir pan. Sirvėtos regioniniame parke, buvusiose Nalšios žemėse, yra vietovių bei objektų, kurių atsiradimą atskleidžia mitologinės ir istorinės sakmės. Kone kiekvienas ežeras, upelis, trykštantis šaltinis ar kita ypatinga vieta apipinti legendomis, turi savo atsiradimo istoriją.Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras įsikūręs Šventos kaime, Švenčionių rajone, buvusios Šventos dvarvietės svirne, statytame dar 1867 m. Jame įrengta ekspozicija „Mitologija“, kurios pagrindą sudaro – Gyvybės arba Pasaulio medis. Šiuo simboliu remdamiesi mūsų protėviai aiškino pasaulio struktūrą, amžinąjį gyvenimo ratą. Ekspozicijoje atsispindi gamta, žmogus, sakmės ir legendos.Su Sirvėtos regioninio parko lankytojų centru mus supažindina direktorė Romualda Baranauskienė, vyr. kraštotvarkininkas Marius Semaška, prisiminimais dalijasi Šventos kaimo gyventojas Edvardas, įspūdžiais – netikėti svečiai iš Jakutijos.

Salantai įsikūrę abipus Salanto upės, prie Kretingos, Platelių, Plungės ir Skuodo kryžkelės. Senovėje miestelis vadinosi Skilandžiais, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1565 m. Šiandien miestelyje tvarkomas dvaro parkas, likęs iš tų laikų, kai Salantus valdė žinoma Žemaitijos bajorų giminė Gorskiai. Norima dvaro parką kuo greičiau atverti lankytojams.

Siekiant išsaugoti šiaurinėje Vakarų Žemaičių plynaukštės dalyje Minijos-Salanto-Erlos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, buvo įsteigtas Salantų regioninis parkas. Jį pristato daugiau kaip 210 kultūros paveldo objektų. Šįkart kviečia gražiai sutvarkytas ir lankytojų laukiantis Kartenos piliakalnis.Kartu su Kretingos savivaldybės, Salantų regioninio ir kitų Lietuvos parkų atstovais, Kartenos seniūne ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovais bei žurnalistais patraukėme apžiūrėti aplink Kartenos piliakalnį lankytinų vietų, pasiklausyti istorijos ir legendų, pasigrožėti nuo piliakalnio atsiveriančiu nuostabiu vaizdu, o didžiulėje Kartenos papėdėje įrengtoje poilsiavietėje užkąsti ir pabendrauti.

Po Žalgirio mūšio Veliuona tapo svarbiu Žemaitijos centru, kuriame būta ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro, ir vienos iš Žemaitijos seniūnijų. Neatsitiktinai Veliuonoje įsteigta ir viena pirmųjų Žemaitijos bažnyčių. O piliakalniai mena didingus praeities laikus.Veliuoniškiai didžiuojasi Gedimino kapo kalnu, Junigedos pilimi, Pilaitėmis, kryžiuočių pilimi. Tai vis mitais ir legendomis apipinta praeitis, gyvuojanti žmonių atmintyje. Veliuonos bažnyčia 1421 m. funduota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto yra viena pirmųjų katalikų bažnyčių Žemaitijoje. Miestelio centre puikuojasi paminklas Vytautui. Netoli kviečia užsukti siekiantis kelis šimtus metų Veliuonos dvaras. Po piliakalnius ir Veliuoną vedžioja veliuoniškė Rasa Draudvilė.

Belvederis – kaimas Jurbarko rajone, netoli Seredžiaus. Lietuvos didikų Burbų giminės atstovas Panevėžio bajorų maršalka Kletas Burba 1830–1840 m. pastatė puošnų itališko stiliaus dvarą. Pagal savininko norą ir skonį bei tuo metu Europoje vyravusią madą manoma jį suprojektavo italų architektas Pietro de Rossi. Lietuvoje tokių pastatų nedaug. Nuo Nemuno link rūmų veda 60 m aukščio 365 pakopų laiptai. Jais lipti sunku, tačiau nuovargį atperka prieš akis iškylantis pietinis rūmų fasadas, saulėje sušvintantys dar ne visai išdaužyti didžiuliai oranžerijos langų stiklai. Nors dvaras su parku šiandien virtęs „vaiduokliu“, lankytojų čia netrūksta.Su Seredžiaus seniūnu Jonu Pikoraičiu kalbamės ant Nemuno kranto kalno kadaise įsikūrusiame Belvederio dvaro parke apie tuos laikus, kai dvaras klestėjo, po to nyko, kaip šiuo metu šaukiasi pagalbos.Seredžius mini 720-ąsias vietovės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines ir Seredžiaus Šv. Krikštytojo bažnyčios 100-metį. Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojai Margarita Baršauskienė ir Rolanas Rulevičius prisimena iš Seredžiaus ir jo apylinkių kilusius žmones, kurie iki šiol garsina savo kraštą ir Lietuvą. Nemažai jų būta.

Seredžius nuo seno garsėja vaizdingomis apylinkėmis, Dubysos ir Nemuno santaka, romėniška lietuvių kilmės legenda, bylojančia apie Palemono piliakalnį, nuo kurio atsiveria įstabus vaizdas į Nemuną ir gretimas apylinkes. Sako, kad atvykęs Palemonas čia sukūrė Lietuvą ir ėmęs ją valdyti.Seredžiaus miestelis švenčia 720-tąsias metines. Ta proga Seredžiaus seniūnas Jonas Pikoraitis ir Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojai Margarita Baršauskienė ir Rolanas Rulevičius nusprendė pasidalyti turtinga miestelio istorija bei jos paveldu.

Panemunės, Gelgaudų, Vytėnų pilis – toli gražu ne visi vardai, kuriais per 400 gyvavimo metų ji buvo vadinama. Seniausias žinomas vardas – Panemunės pilis. Pasikeitus savininkams, ji buvo vadinama Gelgaudų pilimi, o po 1831 m. sukilimo, apleista ir be tikrojo šeimininko, ilgai vadinta tiesiog Zamkumi, vėliau pradėta ją vadinti Vytėnų pilimi. Paslaptingas pastatas apaugo legendomis.Trečiosios kartos tikrasis pilies gyventojas pilininkas Antanas Šveiberis šiandien rūpinasi Panemunės pilimi ir parku. Iš kartos į kartą perduoda pasakojimus, kurie byloja apie pilies pietvakarių bokšto rūsyje buvusį kalėjimą, į kurį baudžiamieji buvo nuleidžiami virve arba kopėčiomis, apie pilies savininkų skriaudžiamus baudžiauninkus, apie paslaptingus požeminius tunelius, vedančius iš Panemunės pilies tiesiai į anapus Nemuno esantį Gelgaudiškį.Šiuo metu Panemunės pilis yra dalinai restauruota ir priklauso Vilniaus dailės akademijai. Atgiję renesanso rūmai tampa svarbūs Lietuvos kultūrai ir vilioja lankytojus.

„Aš dar jaunystėje pradėjau domėtis istorija. Vilniaus senamiesčio gatvėmis galėčiau vaikščioti paromis“, – sako stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus.Nuo Šv. Dvasios cerkvės ir stačiatikių vienuolyno iki Šv. Paraskevės parapijos, kur klebonauja kunigas V. Mockus. Pakeliui prisiminsime svarbesnes stačiatikiams vietas Vilniuje.

Vilniaus kankinių relikvijos ilsisi Vilniaus šerdyje, šalia Aušros vartų esančioje Šv. Dvasios cerkvėje. Iš viso pasaulio atvyksta piligrimai, tikėdamiesi stebuklo, pamatyti daugelį amžių neirstančius trijų kankinių palaikus. „Dvasininkams ir tikintiesiems net nekyla mintis dėl stebuklo tikrumo, tikėjimas visada su mumis“, – sako stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus ir kviečia aplankyti Šv. Dvasios cerkvę, kur po stikliniu gaubtu guli jokiomis dirbtinėmis priemonėmis nepalaikomi Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai.

„Taigi prašome atvykti ant didžiojo baliaus. Ateidami atsineškėt, atvažiuodami atsivežkėt, nes kai savo turėsit, tai veselijoj laimėsit.“ (iš kvieslio žosmės pagal Antano ir Jono Juškų „Svotbinę rėdą“).Veliuonos dvaras primena kelių šimtų metų Lietuvos istoriją. Iki XVIII a. pabaigos Veliuona buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos. Dvaro žemes valdyti buvo patikėta įvairioms garsioms ir galingoms valstybės giminėms. XIX a. pirmoje pusėje dvaras tapo grafų Zaleskių giminės nuosavybė. 1909 m. Veliuonos dvarą nusipirko švedų kilmės Rusijos baronų Vakselių šeima. Pastaraisiais metais dvaro rūmus ir parką atsiėmė Kanadoje gyvenanti dvaro paveldėtoja, Egėjaus Vakselio dukra, Olga Vakselytė-Švartz. Čia ir prasideda didžioji dvaro tragedija: pusiau apleistas, pusiau tvarkomas. Šiuo metu šalia p. O. Vakselytės apartamentų glaudžiasi Veliuonos krašto muziejus. Angelė Orlovskytė, muziejaus vedėja, mokytoja Liucija Pranaitienė ir Veliuonos bendruomenės nariai įsitikinę, kad dvarui nesunykti padeda veliuoniškių palaikymas. Tad kviesliai kviečia „Atvykti ant didžiojo baliaus, ant Veliuonos gaspados, ant veselijos.“

Jau septintą šimtmetį menanti Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia piligrimus labiausiai traukia stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu, kuris savo malonėmis garsėjo nuo XVI a. Siaučiant maro epidemijai, maldininkų procesiją iš Vilniaus į Trakus pirmą kartą surengė vyskupas Benediktas Vaina.Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas Jonas Varaneckas sako: „Labai norisi tęsti piligrimystės tradiciją. Kai kurie mano draugai yra apkeliavę visas pasaulio Marijos šventoves, pasiekė net Brazilijoje Gvadalupos Mariją. Bet paklausti, ar matė Trakų Mariją, sutrinka, padaro kuklią pauzę, nenorėdami manęs įskaudinti. Paskui prisipažįsta, nors Trakuose ir teko būti šimtą kartų, tačiau Dievo Motinos Mergelės Marijos – Lietuvos globėjos, 1718 m. vainikuotos Popiežiaus karūnomis, nematė. Beldžiamės į tolimiausius pasaulio kraštus pamatyti stebuklų, o tai, ką turime Lietuvoje panosėje, nematome. Taip norisi pasidalyti su visais Lietuvos žmonėmis tuo, ką turime mūsų bažnyčioje.“Karolina Mickevičiūtė rašo kelionių vadovus ir važinėdama po Lietuvą atranda nuostabiausių dalykų, kuriais noriai dalijasi su žmonėmis, norinčiais labiau pažinti savo kraštą. Šį kartą ji visus kviečia į Trakus, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kurios fundatorius buvo pats Vytautas Didysis.

XIX a. Vilnijos krašto poetas, dramaturgas ir publicistas Vladislovas Sirokomlė dar prieš 150 metų rašė: „Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė gėda, kai svetimais kraštais domimasi labiau negu savuoju“.Neries regioninio parko specialistai Audronė Žičkutė ir Saulius Pupininkas tikina, kad Dūkštų kraštovaizdžio draustinio perlas yra Dūkštų pažintinis pėsčiųjų takas. Keliaujant miškais ir pievomis palei Dūkštų upelį, prieš akis atsiveria Buivydų ir Bradeliškių piliakalniai. Buivydų piliakalnyje virš aukšto šlaito įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai: atodanga, kanjonas, besidriekiantis Dūkštų slėniu, netoliese stūksantis Bradeliškių piliakalnis. Būtent pro Buivydų ir Bradeliškių piliakalnius vingiuoja 5 km ilgio pats ekstremaliausias Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas.

Neries regioninio parko darbuotojai deda daug pastangų, kviesdami Lietuvos gyventojus ir svečius aplankyti nuostabaus grožio unikalias gamtos ir kultūros paveldo vietas bei objektus Vilniaus rajone. Netrukus Dūkštų ąžuolynas pasitiks atsinaujinęs šimto ąžuoliukų giraite, kurią, besigerėdami bundančiu pavasariu, nuklotu sužaliavusiu plukių kilimu, sodins taip pat ir lankytojai.Karmazinų, Buivydų piliakalnius, Verkšionių regyklą bei „Užkeiktų vestuvių“ akmenis, gamtos sukurtą moderniojo meno skulptūrą Ausiutiškių konglomeratą, Pinyklos šaltinį bei Dūkštų ąžuolyną ragina aplankyti ir gerai praleisti laiką Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė ir Lankytojų centro vadovas Saulius Pupininkas. Jie moka pasakoti užburiančias istorijas, pasidalyti ir mokslinėmis žiniomis, taip viliodami į Neries regioninį parką lankytojus.

Karaimai – mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. XIV a. pab. Vytautas pasiekė Krymo pusiasalį ir po pergalės mūšio su Aukso orda į Lietuvą atsivežė apie 400 karaimų šeimų. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Karaimams dar labiau įsitvirtinti padėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė.Mintis įkurti karaimų muziejų Serajai Šapšalui kilo dar XIX a. pab. Jis turėjo sukaupęs nemažai karaimikos eksponatų.Tačiau tik 1938 m. pavyko padėti pastato pamatus. Statybos darbus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Rinkiniai liko S. Šapšalo bute Vilniuje. 1941 m. S. Šapšalas sukauptas vertybes padovanojo valstybei, prašydamas ir vėl įkurti muziejų. Tačiau tik 1967 m. Trakuose atidaryta pirmoji karaimų etnografinė paroda, kurioje buvo eksponuojami perduoti Trakų istorijos muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui eksponatai iš S. Šapšalo kolekcijos.Šiandien S. Šapšalo ekspozicija supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi, papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 m. iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, muziejus.Pasakoja ilgametė Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejaus buvusi darbuotoja Alvyra Zagreckaitė.

Tragiškus XX a. Lietuvos įvykius mena Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, esantis Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Puošnus klasicizmo stiliaus architektūros ansamblis Neries pakrantėje iki XX a. vidurio garsėjo kaip vienas iš Vilniaus kultūros židinių. Deja, sovietinės okupacijos metais nacionalizuota dvaro teritorija tapo vieta, kurioje buvo slepiami represinių struktūrų nusikaltimai.Kokios Tuskulėnų parko memorialinio komplekso paslaptys? Ekskursiją veda ir pasakoja vedėja Dovilė Lauraitienė ir vyr. specialistas Remigijus Černius.

„Kalba turi didžiulę kūrybinę galią, ji pati save kuria ir mums yra padovanota. Ji nėra baigtinė, ji – begalinė. Mes siekiame Kalbos muziejuje, įkurtame Lietuvių kalbos institute, atskleisti ir parodyti lietuvių kalbos fenomeną“, – sako dr. Jolanta Zabarskaitė.Lietuvių kalbos instituto Kalbos muziejaus „Lituanistikos židinys“ tikslas yra patraukliai ir šiuolaikiškai perteikti visuomenei naujausias kalbotyros žinias, šviesti visuomenę aktualiais kalbos vartojimo klausimais, kelti lietuvių kalbos prestižą, motyvuoti moksleivius kaip būsimuosius kalbos tyrėjus ir puoselėtojus, propaguoti lietuvių kalbą kaip Europos daugiakalbystės bei kultūrų dialogo partnerę. „Toks Kalbos muziejus yra vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Panašūs interaktyvūs muziejai, kiek man žinoma, yra Brazilijoje ir Pietų Afrikoje“, – sako Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė ir kviečia susipažinti su Kalbų muziejaus eksponatais.

Pačiame Vilniaus centre, S. Daukanto a. 1, po Šv. Kryžiaus bažnyčia, trykšta šaltinis, menantis vienuolių pranciškonų atėjimą į Lietuvą. Daug kas jį laiko stebuklingu. Tačiau Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Onutė mano kitaip: „Šaltinis jokių stebuklingų galių neturi. Ne vanduo esminis dalykas, gydo tikėjimas. Žmogus atėjęs prisiliečia prie vandens, atsigeria ir prašo Dievo malonių. Tačiau atsitinka taip, kad tik kai kuriose vietose Viešpats tų malonių duoda daugiau“.Bonifratrų vienuolyne, šalia Šv. Kryžiaus bažnyčios, gyvena septynios moterų vienuolijos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys. Jos Šv. Kryžiaus namų Socialiniame centre atlieka apaštalinį darbą, vienuolyno patalpose organizuoja įvairiausius renginius, vykdo edukacinius užsiėmimus, Šv. Kryžiaus bažnyčioje vyksta koncertai. Vienuolyno seserys taip pat priima ekskursijas ir pasakoja bei aprodo paslaptingiausias vietas, traukiančias smalsuolius.

„Vilniuje yra Valdovų rūmai, Nacionalinė dailės galerija, istoriniai ir kultūros centrai, kuriais galima didžiuotis. Tačiau Vilnius neturi savo miesto istorijos muziejaus. Mūsų tikslas – per penkerius metus parengti ekspozicijas, supažindinančias su miesto technine, pramonine, industrijos raidos istorija“, – sako dešimtmetį švenčiančio Energetikos ir technikos muziejaus direktorė Rasa Augutytė.Šiandien Energetikos ir technikos muziejaus pasididžiavimas yra techninio paveldo objektas – Vilniaus elektrinės pastatas ir autentiška dar neseniai veikusios elektrinės įranga. Taip pat galima pasidžiaugti išsaugotu industriniu paveldu, pasigėrėti senoviškais automobiliais, pasimėgauti interaktyviomis mokslo ekspozicijomis, kurios pasaulio mokslo ir technikos muziejuose išpopuliarėjo jau prieš keletą dešimtmečių, susipažinti su Vilniaus pramonės istorija. Ant muziejaus pastato stogo įrengta vėjo ir saulės jėgainė padeda pristatyti alternatyvią ekologišką energetiką, supažindina su naujomis technologijomis.

Nuo smuklės iki muziejaus. Šiandien Šv. Mykolo g. 12 įsikūręs Baltijos gintaro meno muziejus kviečia lankytojus ne tik apžiūrėti originaliai ir meistriškai pateiktą Baltijos gintaro susidarymo istoriją, bet ir susipažinti su paveldu, XVII a. architektūros ypatumais, nusileisti į renesanso stiliaus rūsį ir pajusti senovės Vilniaus dvasią.Baltijos gintaro meno centro savininko Kazimiero Mizgirio užsakymu architektas Robertas Zilinskas ištyrinėjo pastato užkaborius ir pasiūlė naujai pažvelgti į jo istorinę praeitį: „Gerai, kai yra paveldą suprantančių ir puoselėjančių žmonių. Tai padeda geriau pažinti Lietuvą, ypač Vilnių, kuris daug matė, kentėjo ir vis dar atrandamas iš naujo“. K. Mizgiris stengiasi pritraukti kuo daugiau lankytojų, ypač moksleivių: „Edukacinėse pamokėlėse galima pamatyti, kaip apdorojamas gintaras, papuošalų gamybą ir kartu susipažinti su Vilniaus kultūriniu sluoksniu, įvairiais archeologiniais radiniais, autentiškais tapytais lubų fragmentais“.

„Išlaipiojęs aukščiausias pasaulio viršukalnes, atsigręžiau į Lietuvą, į tai, kas arčiausia. Tik visų rūpesčiu galima įprasminti mums brangias vietas, kuriomis galėtume džiaugtis, ilsėtis, švęsti brangias istorines šventes“, – mintimis dalijasi alpinistas Vladas Vitkauskas. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, Juozapinės geomografiniame draustinyje, išsidėsčiusiame Pietryčių Lietuvoje, Medininkų aukštumoje, fiksuotą aukščiausią Lietuvos vietą pasirinko patys žmonės. „Kas iš to, jeigu mes nurodinėsime, kur turėtų rinktis žmonės. Tuščiai švaistomos lėšos. Žmonės patys atsirenka tai, kas jiems tinkamiausia, o mes turime padėti“, – sako R. Baškytė. „Ilgai galvojome, kaip pavadinti aukščiausią Lietuvos vietą. Mintį pakišo etnologas Libertas Klimka“, – prisimena buvęs alpinistas Vitalis Stepulis, – taip ir pavadinome – aukščiausios baltų mitologijos ir senosios religijos dievybės vardu – Aukštojo kalva. Aukštojas – vyriausio baltų dievo vardas. Pamėgo žmonės šalia Juozapinės kalno Aukštojo kalvą. Dabar čia pastatytas apžvalgos bokštas, sukurta skulptorės Dalios Matulaitės kompozicija „Aukuras“, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės bei mažosios architektūros akcentai – informacinės rodyklės, suoliukai, dviračių stovai. Lankymui pritaikytoje teritorijoje žiemą galima keliauti po apylinkes su slidėmis, vasarą – su dviračiais.Netoli Juozapinės geomorfologinio draustinio, Medininkų kaime, yra Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pasieniečių mokykla. Ten kuriasi pasieniečių muziejus, kuris bus atviras visiems lankytojams, vyks edukacinės pamokėlės moksleiviams. Laidoje apie tai pasakoja muziejaus darbuotoja Loreta Dumbauskienė.

Neseniai viena iš Medininkų pilies menių pasipildė 13 kvadratinių metrų dydžio tapytojo prof. Giedriaus Kazimierėno paveikslu „Rūstybės diena“. Anot tapytojo, mūsų istorija tokia didinga, kad į mažus formatus ji netelpa: „Džiaugiuosi, kad prieš dešimt metų pradėjęs domėtis Lietuvos istorija, savo potyrius sugebėjau perkelti į drobes ir dabar esu laimingas menininkas“.Be to, kad pamatėme paveikslą ir susitikome su tapytoju Giedriumi Kazimierėnu Medininkų pilies menėje, taip pat buvo puiki proga paprašyti Trakų istorijos muziejaus direktoriaus Virgilijaus Poviliūno ir Medininkų skyriaus vedėjo istoriko Donato Žukausko aprodyti pilį, supažindinti su ekspozicijomis, pristatyti ateities planus.

„Žmogui reikia tiesiogiai bendrauti su žirgais, jais domėtis. Tik pažinus žirgus, atsiranda jiems meilė. Net sunkaus charakterio vaikus galima perauklėti, leidžiant jiems rūpintis žirgais. Kaip tai padaryti? Tiesiog atvažiuokite, parodysiu, papasakosiu, išmokysiu jodinėti, su vėjeliu rogėmis praskriesime miško keliukais, supažindinsiu su istorine Žiga, kuri kojas mirkė Juodojoje jūroje, kanopomis kaukšėjo ties Vavelio pilimi akmenimis grįstu grindiniu. Laikas, praleistas su žirgais, – ne tik malonumas, bet ir sveikas gyvenimo būdas“, – sako nekomercinio žemaitukų veislės žirgų auginimo ūkininkas iš Kernavės Česlovas Marcinauskas.

„Vilniuje yra gyvenančių žmonių, kurie dar nėra pravėrę Signatarų namų durų. O ir atvykę iš kitur kažkodėl nedrįsta užeiti. Gal galvoja, kad jie skirti tik šventėms ir politikams?“, – svarsto Signatarų namų gidė Sandra Germanavičiūtė.Vilniuje, Pilies gatvėje, 26-uoju numeriu pažymėtas namas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1645 m. Karališkoje privilegijoje Vilniaus burmistrui. Per tuos amžius keitėsi pastato savininkai. XIX a. pabaigoje jis atiteko pirkliui Kazimierui Štraliui. Į garsiąją pirmajame aukšte veikusią „Baltojo Štralio“ kavinę išgerti kavos ar karšto šokolado užsukdavo Nepriklausomybės Akto signatarai. Būtent čia 1918 m. vasario 16 d. Valstybės Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.Dabar istorijos ir architektūros paminkle, Lietuvos nepriklausomybės Signatarų name, įkurtas muziejus, atkurtas kabinetas, kuriame buvo pasirašytas Aktas, eksponuojama jo kopija, įkurtos memorialinės signatarų ekspozicijos, portretų galerija ir pan. Galima pasiklausyti Mykolo Biržiškos kalbos jam būnant emigracijoje, skirtos Vasario 16-ajai. Lankytojus pasitinka gidės, kurios net ir pavieniams svečiams mielai aprodo kambarius su ekspozicijomis, vyksta edukacinės pamokėlės moksleiviams.

Anot Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovo Vidmanto Laurinavičiaus, pabuvę modernioje muziejaus aplinkoje, tikrai įgysite vertingų žinių. Mažoje patalpoje Vilniaus centre per du aukštus išsidėsčiusiose penkiose salėse galima susipažinti su pasaulio pinigų ir bankininkystės istorija, Lietuvos pinigais, bankininkystės raida mūsų šalyje nuo pirmųjų kredito įstaigų atsiradimo iki šių dienų. Lankytojams suteikiama galimybė ne tik pažinti, bet ir patiems dalyvauti. Šiandien Pinigų muziejus tampa traukos objektu, viliojančiu Lietuvos žmones ir užsienio svečius.

„Aukštadvari, dievaiti dzūkų vandenų, buvai ir būsi grožių grožis krašto“, – eilėmis prabyla Aukštadvario poetas Valentinas Vytautas Navickas.Aukštadvario miškingame, kalvotame, ežeringame kraštovaizdyje yra per šimtą gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų. Aukščiausiose Dzūkų aukštumų kalvose tėkmę pradeda Verknės ir Strėvos upės. Pratakūs aukštupiai jungia 43 ežerus. Tik Aukštadvario vietovei būdingas termokarstinis reiškinys ir ypač šaltiniuoti aukštupiai.Su Aukštadvario regioninio parko administracijos kultūrologe Rita Balsevičiūte pabuvosime prie legendomis ir mitais apipintos Velnio duobės, stačiais laiptais užkopsime į Kartuvių kalną, nuo Aukštadvario piliakalnio pasigrožėsime atsiveriančiu vaizdu, menančiu Karališkojo dvaro kryžkelėje kažkada vietą radusiems totoriams ir karaimams dar Vytauto Didžiojo laikais. Taip pat pasiklausysime šaltą žiemą neužšąlančio šaltinio čiurlenimo.

Nauja ekspozicija Lankytojų centre „Aukštadvaris – Karališkojo vieškelio kryžkelė“ kviečia apsilankyti ir susipažinti su Aukštadvario regioninio parko saugomos teritorijos gamtos ypatumais ir kultūriniais lobiais. Trakuose atidaryta didžiausia šalyje čiuožykla po atviru dangumi.Aukštadvario regioninio parko Lankytojų centro atidarytoje ekspozicijoje „Aukštadvaris – Karališkasis vieškelio kryžkelė“ pažymėtas XVII a. pradžioje Karališkasis vieškelis, vedęs į Trakų ir Birštono pilis. Neveltui lankytojų centras yra šalia svarbaus kelio. Čia dažnai užsuka žmonės pasiklausti, kur yra neišsenkantis Verknės šaltinis, garsioji Velnio duobė, Kartuvių alkvietė ar Aukštadvario piliakalnis. Su ekspozicija supažindina Aukštadvario regioninio parko direkcijos vadovas Vaclovas Plegevičius ir vyriausioji rekreacijos vadybininkė Ema Stanulionienė.Taip pat kalbėsime apie žiemos pramogas. Trakuose, ant Galvės ežero prieš Trakų pilį, atidaryta didžiausia šalyje čiuožykla po atviru dangumi. Pasakoja Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas. Į Anupriškėse įsikūrusį poilsio ir pramogų centrą „TonyResort“ kviečia vykdomoji direktorė Neringa Čiurlienė. Mažai kas žino, kad 40 ha teritorijoje, kurioje tyvuliuoja Gilušio ežeras, nuo kalvų atsiveria raminantis kraštovaizdis ir tikrai lietuviška pelkė, galima nemokamai pramogauti, tik reikia turėti savo inventorių: rogutes, slides, pačiūžas.

Lentvario parapijos klebonas Gintaras Petronis džiaugiasi matydamas parapijos ateitį: kuriasi naujakuriai, tuokiasi jaunimas, gimsta vaikai, parapija auga. Lietuvos žmonės ir svečiai atranda XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklą – Lentvario bažnyčią.Lentvario parapijos klebonas G. Petronis kviečia užsukti į bažnyčią, jei ne pasimelsti, tai bent apžiūrėti interjerą, pasigrožėti dekoru, pailsinti sielą sakralioje erdvėje, stabtelėti prie garsios Lietuvos didikų Tiškevičių giminės koplyčios, bažnyčios fundatoriaus, grafo Vladislovo Tiškevičiaus palaikų.

Lentvarį atrandame iš naujo. Traukos objektu tampa bažnyčia – vertingas XX a. istorizmo architektūros ir dailės paminklas, taip pat XIX–XX a. sandūroje Lentvario dvaras bei parkas, priklausęs grafo Vladislovo Tiškevičiaus šeimai. Šiandien Lentvario parkas specialistų laikomas vienu brandžiausių prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andre kūriniu.Nors Lentvario seniūnas Vytas Rukšėnas sako, kad miestelis yra visų užmirštas, jaunimas su tuo nelabai sutinka. Prie apleistų Lentvario rūmų vyksta renginiai, parke lankosi žmonės, atvyksta turistų. „Jeigu nieko nedarysi, tai nieko ir nebus“, – sako jaunimo organizacijos „Lentvario parko renesansas“ vadovas Povilas Plūkas ir Lentvario kultūros renginių organizatorė Viktorija Šamatovičienė. Pasivaikščiokime po Lentvario rūmų parką.

Vienos seniausių Lietuvos vaistinių istorija siekia 150 metų. Viskas prasidėjo XIX a., kai provizoriaus Fiodoro Geldnerio įsteigta vaistinė, susidūrusi su sunkumais, buvo nupirkta vietos kunigo farmacijos amato išmokusiam sūnėnui Vincentui Aleksandravičiui.Maskvoje įgijęs žinių, V. Aleksandravičius grįžo į Lietuvą ir Viekšnių miestelyje, Mažeikių rajone, pradėjo dirbti vaistininku. Vėliau tėvo pėdomis pasiryžo žengti farmacijos mokslus baigęs jaunėlis Juozas. V. Aleksandravičius, palikdamas vaistinę savo sūnui, testamente pareiškė valią, kad šis dalį uždirbtų pinigų skirtų labdarai, o išmušus lemtingai valandai, vaistinę perduotų nebūtinai savo palikuonims.Šiandien Viekšniuose išlikusi autentiška XIX a. antros pusės kaimo vaistinė veikia kaip muziejus, kuriame galima pamatyti autentišką oficinos apstatymą, įrangą, rūbus, vaistų gamyboje naudotus prietaisus, įrankius, indus, vaistinius preparatus bei žaliavą, apskaitos knygas, receptus, signatūras bei kitą vaistinės dokumentaciją.Neatsiejama Viekšnių vaistinės muziejaus dalis yra atkurtas vaistininko vaistažolių sodas, kuriame auginama apie 200 vaistingųjų augalų. Čia rengiami įvairūs renginiai.Su Viekšnių vaistine supažindina vadovė Danutė Končienė, ekskursijų vadovė Vilma Skiparienė, žolininkė Jadvyga Balvočiūtė ir Klemas Inta.

Pasak istorikų, Viekšnių gyvenvietė buvusi jau XIII a. XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas Viekšnių miestelis ir dvaras, kurį valdė Sapiegų ir Gorskių giminės. Dešiniajame Ventos krante, sukant į Viekšnius, iš tolo matyti 1953 m. pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurią pašventino žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.Kaip ir kuo šiandien gyvena viekšniškiai? Kaip sutiko šventes? Po miestą vedžioja Klemas Inta, mintimis dalijasi seniūnas Karalius Kryžius, apie Aleksandro Griškevičiaus aviacijos muziejų pasakoja Audronė Stankuvienė, Viekšnių kultūros centre renginių koordinatorė Salomėja Krupovisuvienė rodo, kaip su miestelio gyventojais kuria šventinius floristikos darbus.

„Aš nemanau, kad gražiai apdorotas metalas pjautųsi su gamta, medžiu ar akmeniu. Tačiau kiekvienas kūrinys turi atrasti savo vietą ir erdvę“, – sako meninės kalvystės kūrėjas Česlovas Pečetauskas.Česlovas Pečetauskas, ketvirtos kartos kalvis, gyvena ir kuria Mažeikų rajone, Viekšnių miestelyje. Dar ant masyvaus priekalo metalą „kalbino“ jo prosenelis, senelis ir tėvas. Gal todėl šiandien metalas kalvio rankose nesipriešina. Č. Pečetausko kūrybos ištakos – liaudies menas, giluminės tautinės kalvystės tradicijos.Autentiškoje kalvio dirbtuvėje Viekšniuose lankosi ekskursijos, vyksta edukacinės pamokėlės, šventės. Č. Pečetauskas noriai dalijasi kalvystės amato paslaptimis. Tad atverkime kalvio dirbtuvės duris ir su juo pasilabinkime.

Jadvyga Balvočiūtė, žinoma žolininkė provizorė, sako, kad gamta – pilna vaistų. Tik reikia juos mokėti atpažinti, prisirinkti ir panaudoti pagal paskirtį. Deja, retas kuris žino gerą receptą nuo ligos. Mažeikų rajone, Viekšnių valsčiuje, Gyvolių kaime prie Virvytės ir Ventos santakos, gimusi Jadvyga Balvočiūtė nuo pat vaikystės domėjosi augalais, iš savo senelės gavo pirmąsias liaudies medicinos žinias. Šiandien žolininkė save išdidžiai vadina ūkininke, su talkininkais ekologiškai auginančia vaistažoles, gaminančia arbatas. Jos namai, daržinė, ūkinis pastatas bei klėtis visada kvepia džiovintais žolynais. Rasti žolininkę ūkyje gana sudėtinga, nes ji laukiama konferencijose, mokymuose, susitikimuose su Lietuvos žmonėmis. Pas Jadvygą Balvočiūtę lankosi ekskursijos, vyksta edukacinės pamokėlės, šventės. Mums pasisekė, mes netikėtai užklupome žolių žinovę, kuri mielai aprodė patalpas, papasakojo apie ruošiamų žolelių mišinius, paprotino, kaip ir kodėl reikia gerti žolelių arbatas, supažindino su darbuotojais.

„Važinėdami po svečias šalis ne kartą esame lankęsi nepaprastai gyvuose ir patraukliuose muziejuose. Vėliau pagalvojome, kodėl mes neturime vaikams, jų tėvams, seneliams ir draugams skirto žaislų ir žaidimų muziejaus. Tokiu edukaciniu kultūros centru didžiuojasi bene kiekvienas Europos miestas“, – sako Žaislų muziejaus įkūrėjai Indrė Jovaišaitė ir Povilas Blaževičiai.Brandinta mintis virto realybe. Neseniai duris atvėręs Žaislų muziejus Vilniuje yra modernus edukacinis centras, kuriame jauku ir gera visiems. Jeigu unikalūs originalai visuomet yra kruopščiai saugomi, tai čia lankytojai gali drąsiai imti į rankas žaislų kopijas ir jas išmėginti. Smagu susipažinti su XIV a. keturių menčių sukučiu, rastu Vilniaus žemutinėje pilyje, ar XV–XVI a. stikliniais, moliniais ir akmens žaidimo rutuliukais. Pajusti XVI a. dvasią galima žaidžiant galvijų šokikauliais ir žaidimų kaulais, rastais vidiniame Valdovų rūmų kieme, ar kauliniais XVI a. kėgliais, žaidimo muštukais, pasunkintais švinu. Galima pamatyti, kaip atrodė XIV–XVI a. odiniai kamuoliai ar XIX–XX a. alaviniai kareivėliai. Vienoje salėje galima žaisti ir stovint prie statinės, ir stovint prie kompiuterinio terminalo. Kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Čia laukiami visi – nuo ropojančių vaikelių iki žilagalvių senelių.Po Žaislų muziejų vedžioja ir pasakoja jo steigėjai Indrė Jovaišaitė ir Povilas Blaževičiai, tėvelis Tomas Kupeta su sūneliu Vakariu.

Vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas Anykščių apylinkėse jaunimo švenčiamas kumeliuko krikštynas taip aprašė: „Iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus kaimo mergos suruošdavo specialų patiekalą „čvilkinį“, išvirdavo „arielkos“ su medumi ir, pasikvietę bernus, švęsdavo.“Dar senovės graikai ir romėnai žirgams statė mauzoliejus, jų atvaizdus kalė monetose. Aleksandras Makedonietis, mirus mylimam žirgui Bucefalui, jo garbei įkūrė miestą ir pavadino jo vardu. Imperatorius Kaligula savo numylėtinį žirgą padarė Romos senato nariu... O Anglijos karalius Ričardas III žadėjo už žirgą atiduoti karalystę.Netoli Anykščių, Niūronių kaime, įsikūrusiame Arklio muziejuje veikia du žirgyno sporto klubai „Origonas“ ir „Vilartas“. Juos mielai lanko Anykščių moksleiviai, kurie ne tik treniruojasi, bet ir pramogauja. Muziejaus lankytojai taip pat kviečiami ne tik pasižiūrėti žirginio sporto entuziastų treniruočių netoliese esančiame hipodrome, bet ir pajodinėti, pasigrožėti vaizdinga apylinkių gamta. „O per tradicinę sporto ir etnografijos šventę Niūronių kaime „Bėk, bėk, žirgeli“ suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos pasigrožėti risnojančiais žirgais, pasigėrėti jų dailiais pakinktais, važiais, lineikomis, išpuoštomis namuose austomis gūniomis“, – sako Arklio muziejaus muziejininkas Egidijus Musteikis. Su Anykščių TIC direktoriumi Rimantu Sereičiku lankomės „Vilarto“ žirgyne ir kalbiname jo savininkę Vilmantę Veršulienę.Kada Anykščiai pakvimpa obuoliais? Į šį klausimą laidoje atsakys Diana Zuzevičienė.

Mokslas teigia, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5000 metų. Prisijaukinusios žirgą, indoeuropietiškos kilties tautos lengvai pasklido po Eurazijos platybes. Ypatinga žirgo reikšmė ir mūsų tautos istorijoje.Netoli Anykščių, Niūronių kaime, įsikūręs vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus. Jame eksponuojami arkliniai žemės dirbimo padargai, arklio gadynės transporto priemonės, kalvio įrankiai, unikalios filatelijos ir drožinių kolekcijos. Amatus demonstruoja audėja, kalvis, drožėjas, juvelyras bei muzikinių instrumentų meistras. Autentiškose etnografinėse sodybose vyksta edukacinės programos apie Kalėdų, Velykų papročius, kepama duona, liejamos žvakės. Taip pat galima pajodinėti arkliais, pasivažinėti karieta, rogėmis, pasisupti sūpuoklėmis.Arklio muziejuje mus pasitinka muziejininkas Egidijus Musteikis, vietovę aprodo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus vadybininkė Kristina Kiaušaitė, keramikė Rita Vasiliauskienė demonstruoja lipdinius iš molio, Nijolė Kačkuvienė, Arklio muziejaus etnografinės sodybos tautinio paveldo ruginės duonos kepėja ir kitų edukacinių programų sumanytoja, pašauna į krosnį duonelę.

„Gali tik stebėtis, kaip per pastaruosius metus keičiasi Anykščiai. Tradiciškai šis miestas traukia literatūros kultūros židiniais, muziejų gausa.Tačiau jau keletą metų juntamas poreikis kultūrinį turizmą jungti su pramogomis. Ir mes jau turime ką pasiūlyti“, – sako TIC direktorius Rimantas Sereičikas.Anykščių geležinkelio stotis skaičiuoja šimtmetį. Jame įsikūrusi Siauruko muziejaus ekspozicija garsėja 1949 m. pagamintu garvežiu „Kukuška“. Čia taip pat galima rasti siaurojo geležinkelio riedmenų, įvairių ryšio bei signalizacijos priemonių. Moksleiviai mėgsta išbandyti rankinę dreziną bei dviratį ant bėgių, suaugusieji – apsilankyti tarpukario Lietuvos stoties viršininko kabinete. Pasakoja A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas ir vadybininkė Kristina Kiaušaitė.Vaikai linksmai skrieja vasaros rogutėmis nuo kalnelių.Tai vienintelis Lietuvoje toks atrakcionas, kuris veikia visais metų laikais bet kokiu oru.

„Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...“Niūronių kaime iš Biliūnų sodybos teišlikusi tik gryčia, menanti Joniuko kūdikystę ir vaikystę, trumpus sugrįžimus vasaromis į tėviškę iš Liepojos, Leipcigo, Ciuricho, Zakopanės. Priešais gryčią, už senojo šulinio, kyšo tvarto pamatų akmenys. Kažkada čia prie durų ant didžiulės spalių krūvos gulėjęs senas žabalas šuo Brisius. Apsilankyti J. Biliūno muziejuje-sodyboje kviečia ekskursijų vadovė Nijolė Kirvelienė.Anykščių sakralinio meno centro Angelų muziejus lankytojus vilioja sukaupta angelų kolekcija, kurią padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Dabar ji pasipildo vis naujais dovanotais angelais. Pasakoja direktoriaus pavaduotoja Rita Babelienė.186 laipteliai ir atsidursime Anykščių Šv. Mato bažnyčios apžvalgos aikštelėje. Architekto Nikolajaus Andrejevo suprojektuota aukščiausia Lietuvos bažnyčia išsiskiria vertingais meno kūriniais ir bažnyčios bokšte įrengta 35 m apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria gražiausios Anykščių vietovės. Pasakoja R. Babelienė ir TIC direktorius Rimantas Sereičikas.

„Anykščiuose kultūrinio turizmo pradininku laikomas Antanas Vienuolis-Žukauskas. Būtent jis 1927 m. atvėrė Antano Baranausko klėtelės, pirmojo Lietuvoje memorialinio muziejaus, duris, rūpinosi Jono Biliūno palaikų pervežimu iš Zakopanės į gimtinę, tapo pirmuoju ekskursijų po kraštą organizatoriumi, pirmųjų tekstų įvairiuose leidiniuose publikuotoju ir pan.“, – sako Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.Su muziejaus ekskursijų vadove Rita Urboniene apsilankysime Antano Baranausko klėtelėje, Antano Vienuolio name-muziejuje, prie Vienuolio kapo prisiminsime testamente jo parašytus žodžius: „Prašau palaidoti mano kūną sodyboje, kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės gatvės. Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių laukų akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius ir parašyti šie žodžiai: „A. Vienuolis“ ir pažymėti mano gimimo ir mirties metai. Tokia yra mano paskutinioji valia. Norėčiau, kad ji tiksliai būtų įvykdyta.“

Kavarsko mieste trykšta Šv. Jono Krikštytojo šaltinis, vandeniu pripildantis šalia esantį 3 m gylio betoninį baseiną. Vanduo baseine net vasarą būna tik apie 6–8 laipsnius šilumos. Pasakojama, kad šaltinio vanduo grąžina jaunystę. Kaip yra tikrovėje?Keliausime į Kavarską. Aplankysime Šventosios upės užtvanką, mažąją Kavarsko hidroelektrinę, lankysimės Pienionių dvare, paskanausime kulinarinio paveldo – Kavarsko koldūnų. Po miestą ir jo apylinkes vedžios ir pasakos Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas, apie Pienionių dvarą – savininkė Birutė Venckienė. Taip pat apie kultūrinį, istorinį paveldą pasikalbėsime su pakeliui sutiktais Kavarsko miesto gyventojais.

Salantų kraštas nuo seno garsėja ne tik daktaro Vaclovo Intos akmenų muziejumi ir parku. Garsėja ir Šauklių riedulynu, dar kitaip vadinamu Šauklių kadagynu arba tundra. Kodėl tundra? Todėl, kad Lietuvos rūšinė augalų sudėtis mažame riedulyno gabalėlyje primena šiaurinė tundrą.Salantų regioninio parko ekologė Asta Bagočienė papasakos apie augalus ir gyvūnus Šauklių kadagyne, pakvies laidos klausytojus apsilankyti rudeniop ir žiemą tundroje, nes visais metų laikais čia galima rasti atilsį, ramybę širdžiai.Šalia Šilalės kaimo stūkso Šilalės kūlis, dubenėtieji akmenys. Tai senovės pagonių kulto vietos. Per pelkę prie Šilalės kaimo vedė akmenų grindinys – kūlgrinda. Sakoma, kad čia ošė ąžuolų giria, dar iki šiol guli penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo – Didysis kūlis. Po apylinkes vedžios ir pasakos Skuodo rajono paminklosaugininkas Henrikas Vaitkevičius.

Mosėdis – viena seniausių Žemaičių žemės gyvenviečių, kurios vardas pirmą kartą minimas 1253 m. Kalavijuočių ordino ir Rygos vyskupo žemių dalybų dokumentuose.Apie Mosėdį yra daug didelių, įvairių formų ir spalvų akmenų. Rieduliais nukloti ištisi plotai. Senieji žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų rieduliai – suakmenėję žmonės, kuriuos jie vadindavo mokais (mokytojais). Anot senųjų vietos gyventojų, tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi susirinkę grupėmis ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdėjo, posėdžiavo, kalbėjosi, mokė gyvuosius, žmonės pavadino Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta).Po Mosėdžio miestelį kartu pasivaikščiosime su Vaclovo Into akmenų muziejaus ir parko direktoriumi Evaldu Razgumi, Mosėdžio seniūnu Eugenijumi Zabičiu, buvusia seniūne Valia Būdiene, Šauklių bendruomenės pirmininke Alma Beniušiene ir Šatriminių kaimo bendruomenės pirmininke Vitalija Baužiene.

Tai unikalus muziejus ir parkas, įkurtas Skuodo rajono Mosėdžio miestelyje, abipus Bartuvos upės krantų, vaizdingame 14 ha slėnyje. Akmenų parko slėnyje yra akmenų lauko ekspozicija su retų medžių ir augalų kolekcija. Kalnelyje – akmeninių skulptūrų skveras. Muziejuje, įsikūrusiame 200 metų vandens malūne, nemažai yra uolienų, atneštų į Mosėdį ir kitas Lietuvos vietas ledynmečiu, iškasenų, mineralų kolekcijų.Pirmą akmenį Vaclovas Inta parsigabeno dviračiu. Jaunasis gydytojas sukinėdavosi ten, kur savo technika, versdami vos kyšančius akmenis, darbavosi melioratoriai. Per atostogas V. Intas lankydavosi garsiuose Sovietų Sąjungos botanikos soduose, pas gamtos bičiulius. Siuntiniais ir kuprinėmis gydytojas į Mosėdį gabeno viską: akmenis, augalus, gyvūnus, sėklas, smėlį, sodinukus. Taip pamažu kūrėsi akmenų parkas, o vėliau ir muziejus.Garsas apie tokį akmenų parką ir muziejų nuvilnijo per Žemaitiją ir visą šalį. Dabar čia lankosi ne tik Lietuvos gyventojai, sulaukiama nemažai svečių iš užsienio. O mes ten buvome?Pasivaikščiokime kartu po V. Into akmenų parką ir muziejų su direktoriumi Evaldu Razgumi.

Kai XVI a. pradžioje Vilniui iškilo rimtas pavojus, Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras nusprendė statyti gynybinius įtvirtinimus. Kai patys miestiečiai kreipėsi į valdovą, prašydami leidimo statyti Vilniaus gynybinę sieną, abejonių neliko. Pats Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila apjojo miestą ir pažymėjo gynybinės sienos, vartų ir bokštų statybos vietas, ten, kur buvo svarbiausių kelių sostinės pradžios.Šiandien iš didelio Vilniaus gynybinio komplekso teliko Aušros vartai ir keli gynybinės sienos fragmentai. Dar ir šiandien, vykdomi archeologiniai kasinėjimai, tai patvirtina ir praplečia žinias apie to meto žmonių gyvenimą ir elgseną. Anot architektės Gražinos Kirdeikienės, viską atkasti ir surasti nebūtina, tiesiog kartais reikia pasitikrinti, patvirtinti kai kuriuos faktus ir palikti archeologinių radinių ateinančioms kartoms.Su archeologu dr. Kęstučiu Katalynu pasivaikščiosime palei Vilniaus gynybinės sienos fragmentus nuo bastėjos iki Aušros vartų, vienintelių išlikusių iš didelio gynybinio komplekso, nuo kurių kelias vedė į Medininkus, į rytines ir pietines Lietuvos valdas.

„Archeologo svarbiausias uždavinys yra pasiimti istorinę informaciją, kuri glūdi po žeme. O norint pamatyti tai, kas yra virš žemės, nebūtina būti archeologu“, – sako archeologas dr. Kęstutis Katalynas.Dar 1966 m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai Vilniaus gynybinės sienos tyrimai bei bastėjos atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir jas jungiantis tunelis. 1987 m. bastėjoje įrengtas muziejus. Deja, laikas negailestingas. Pastaruosius trejus metus aplink Vilniaus gynybinės sienos bastėją vėl vyksta statybos, rekonstrukcijos darbai. Kasinėjimai, kuriuos vykdo archeologai, žada naujai papildyti požeminio Vilniaus senamiesčio žemėlapį.Pasivaikščiokime kartu su archeologu dr. Kęstučiu Katalynu po statybos darbuose paskendusią bastėją, užmeskime akį į šalia atkastą XVII a. šildymo krosnį, prisiminkime Vilniaus gynybinės sienos įtvirtinimo svarbą bei pasiklausykime mažai girdėtų legendų apie kruviną šaltinį, slibiną bei piktą mergą su šunimi ir gaidžiu.

Būtent Vilkaviškyje 1812 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas surengė kariuomenės paradą ir paskelbė atsišaukimą pulti Rusiją. Pasakojama, kad laimėjus karą, karvedys žadėjęs Vilkaviškį paversti mažuoju Paryžiumi.Faktas, kad Napoleonas Vilkaviškyje buvo apsistojęs keletą dienų, anot vilkaviškiečių, svarbus ne tik jiems, bet ir visam pasauliui. Net Levas Tolstojus savo knygose yra tai paminėjęs. Napoleonas į miestą įžygiavo su ginklu, tačiau 1808 m. Užnemunėje įsigaliojęs jo paskelbtas kodeksas panaikino baudžiavą. Tai sudarė sąlygas spartesnei krašto plėtrai ir lietuvių tautiniam judėjimui. Vilkaviškio gyventojai nori išnaudoti šią galimybę ir pritraukti daugiau lankytojų į savo miestą. Apie tai laidoje mintimis dalysis Vilkaviškio bendruomenės pirmininkas Dalius Nešukaitis.Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Daiva Riklienė supažindins su lankytinomis vietomis Vilkaviškio rajone.Pasidairysime ir po Vištyčio regioninį parką. Vaida Marcinkevičiūtė, Vištyčio regioninio parko kraštotvarkininkė, pakvies aplankyti miestelį, apžiūrėti vieną didžiausių Lietuvoje Pėduotąjį akmenį, apsišlakstyti šventuoju vandeniu iš šaltinėlio Šilelio miške.

Kelias Kaunas–Jurbarkas gerai žinomas tiems, kas domisi Lietuvos istorija, vertina kraštovaizdį ir miklina kojas vaikščiodami pažintiniais takais. Vingiuojant palei žilą Nemuną atsiveria neišpasakyto grožio vaizdai, pilys ir rūmai, piliakalniai ir bažnytkaimiai bei kitos senovės istorijos kultūros, gamtinės vertybės, menančios praeitus laikus. Su laida užsuksime į Raudondvario ir Jurbarko dvarus.Tauragė dar tik beldžiasi į keliautojų širdis. Istorija jai nebuvo gailestinga, miestas senamiesčiu pasigirti negali. Tačiau puoselėjami parkai ir skverai, atnaujinamos gatvės ir atstatinėjami kultūros paveldo objektai, renovuojami pastatai ir pastangos prisitaikyti prie keliaujančiųjų poreikių, dažną verčia užsukti į nuošalią vietovę, ten gerai praleisti laiką ir keliauti toliau. Kviečiame po Tauragę pavaikščioti su miesto galva Pranu Petrošiumi.

Privačiame Smalininkų senovinės technikos muziejuje jau yra sukaupta 22 tūkstančiai eksponatų. Tai ne tik ūkį, buitį, amatus, technikos raidą atspindintys eksponatai ir kita senovinė technika, bet taip pat vertingi dokumentai, knygos ir kiti daiktai.Muziejus žinomas tūkstančiams lankytojų, tarp jų specialistams iš kitų šalių. Kas traukia užsukti į šį gyvybingą muziejų? Gal ne tik eksponatų gausa ir įvairovė, bet jo įkūrėjas Justinas Stonys?

Jei kas nors mūsų paklaustų, ar teko kada sutikti škudes - senąsias baltiškąsias avis - daugelis tik pečiais gūžtelėtų. Šioms iš tremties sugrįžtančioms avims ir skirsime pirmąją laidos "Atrask Lietuvą" dalį. Apie tai pasakoja Baltijos labdaros fono "Heifer" prezidentas Arūnas Svitojus, Saldutiškių dvaro valdytojas, auginantis baltiškąsias škudes. Antroje laidos dalyje lankysimės Auštadvaryje, po to - Jiezno bažnyčioje. Kalbiname keliaujantį fotografą, vaikų knygų rašytoją Vytautą Kandrotą.

Vieniems patinka žeme keliauti, kitiems - vandenimis plaukti, o yra tokių, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be skrydžio. Tad šiandien trauksime į Dariaus ir Girėno aerodromą - didžiausią Lietuvos aviacijos muziejaus eksponatą. Tai vienas seniausių Europoje veikiantis Aleksoto aerodromas - gyvas istorijos ir kultūros paminklas, nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės. Laida "Atrask Lietuvą" kviečia apžiūrėti retą inžinerijos kūrinį - Dariaus ir Girėno aerodromą. Direktorius Eugenijus Raubickas ir lakūnai profesionalai mums papasakos apie atkurtus istorinius kultūros paveldo objektus, primins aerodromo istoriją, pademonstruos skrydžių valdymą, supažindins su ten esančiais lėktuvų modeliais, paakins domėtis aviacijos turizmu.

Šiandien aplankysime vieną seniausią Vilniaus priemiesčių - Užupį, kurio bendruomenė neseniai atšventė Užupio Respublikos 15-os metų jubiliejų. Norint patektį į šventę, reikėjo pareiti muitinę, dalyvauti akcijose, renginiuose, eitynėse, bendrauti su užupiečiais ir svečiais. Įvairių žmonių teko sutikti - tarp jų ir poetą A. Jonyną.

Šiandien atrasime Panevėžio kraštotyros muziejų, kurio ištakos siekia XX a. pradžią. Jau tuomet privačiuose rinkiniuose esančios kolekcijos buvo jungiamos į vieningą ekspoziciją. Iš pradžių Panevėžio muziejų išlaikė visuomenė. Tai buvo pirmosios Lietuvoje regioninės kraštotyros draugijos nariai ir muziejaus iniciatoriai. Rinkinio pagrindą sudarė steigėjų dovanoti eksponatai. Ką apie šiandieninį Panevėžio kraštotyros muziejų papasakos jo direktorius istorikas Arūnas Astramskas. Ką apie muzejuje veikiančias nuolatines ekspozicijas ir edukacinius užsiemimus moksleiviams bei darželinukams papasakos muziejininkai Aušra Sidorovienė, Jūratė Gaidelienė ir Rokas Nevardauskis.

Prieš 20 metų Petrui Dabrišiui su girininkais Telšių rajone, Ubiškės girininkijoje, parūpo įkurti „Žvėrinčių“, kuriame laukiniai žvėrys galėtų gyventi kuo labiau natūralioje aplinkoje, miške, bet aptvaruose. Juos galėtų lankyti moksleiviai ir suaugusieji, vyktų edukacinės pamokėlės.Prieš 20 metų Petrui Dabrišiui su girininkais Telšių rajone, Ubiškės girininkijoje, parūpo įkurti „Žvėrinčių“, kuriame laukiniai žvėrys galėtų gyventi kuo labiau natūralioje aplinkoje, miške, bet aptvaruose. Juos galėtų lankyti moksleiviai ir suaugusieji, vyktų edukacinės pamokėlės.P. Dabrišius ne tik rūpinasi žvėrimis, bet ir kviečia nuo gyvenimo pavargusius žmones pailsėti, atgauti dvasines jėgas. Geriausia terapija gamtoje, tarp vilkų. Pas jį užsuka ne tik paklydėliai, bet ir vienuoliai, apeigas atlieka šamanai iš Tuvos. „Žvėrinčius“ kupinas paslapčių.

Rokiškio r., Juodupės seniūnijoje, Ilzenbergo kaime ant kalnelio šalia Ilgio ežero stovi 1515 m. Livonijos riterio Berndto fon Kersenbrocko įkurtas Ilzenbergo dvaras. Per ilgus šimtmečius keitėsi savininkai, kol galiausiai jis pateko į matematiko, verslininko Vaido Barakausko rankas. Šiuo metu čia yra rekonstruotas dvaras, parkas ir vystomas vienintelis Baltijos šalyse biodinaminis ūkis.Šakočių kepėja ir įmonės savininkė Laimutė Sadauskienė didžiuojasi tautinio paveldo produkto sertifikatu. Šiandien Juodupėje galima dalyvauti edukacinėje programoje ir susipažinti su grybukų ir tradicinių šakočiu kepimu.Rokiškio r., Kamajų seniūnijos, Kuosių k. ūkininkė ir tautodailininkė Birutė Kairienė stebina savo veikla ir edukacija. Jos ūkis atviras moksleiviams ir visiems, norintiems pažinti ūkininko gyvenimą.

Žemės atmintis turi būti išsaugota ateities kartoms. Todėl kasmet geologai organizuoja Geologinio paveldo dienas. Šį kartą lankytasi baltųjų smėlynų Anykščių krašte.Sustosime Kavarske prie Šv. Jono Krikštytojo šaltinio, apžiūrėsime Daumantų atodangą, pasižvalgysime po Anykščių kvarcinio smėlio karjerą, daugiau sužinosime apie Puntuko brolį, Pašventupio akmenį.Laidoje mintimis dalysis VU Gamtos mokslų fakulteto prof. Gediminas Motuza, Lietuvos geologijos tarnybos specialistai Vidas Mikulėnas ir Alma Grigienė, Geologų sąjungos pirmininkė Rimantė Guobytė, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Gražina Skridlaitė, geologas doktorantas Simonas Saarmann, Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Gražienė bei bendrovių generaliniai direktoriai: Eugenijus Andriejauskas („Anykščių kvarcas“) ir Dainius Michelevičius („Geobaltic“).

Geologai yra tie žmonės, kurie į Lietuvą žvelgia pro ledynmečius ir skverbiasi dar giliau. Pažinimui ribų nėra. Atrodo, jog tai paprasti smėlynai ar akmenys, tačiau juose glūdi neišsemiami istorijos klodai.Keliaujame su geologais po baltųjų smėlynų – Anykščių kraštą. Stabtelėsime prie Karalienės liūno, Pelyšos, Vario, Vildžiūnų atodangų. Nuo Mikierių atodangos per beždžionių tiltą nukaksime iki Inkūnų. Aplankysime Bijeikių piliakalnį, Pavario akmenį, Storių kalvas.Apie visas šias įspūdingas vietas pasakos Lietuvos geologijos tarnybos specialistai – direktorius Jonas Satkūnas, Vidas Mikulėnas, Alma Grigienė, Asta Jusienė, Geologų sąjungos pirmininkė Rimantė Guobytė, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Gražina Skridlaitė, Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Gražienė, doktorantas Simonas Saarmann ir VU Gamtos mokslų fakulteto prof. Gediminas Motuza.

Prieš 20 metų Petrui Dabrišiui su girininkais Telšių rajone, Ubiškės girininkijoje, parūpo įkurti „Žvėrinčių“, kuriame laukiniai žvėrys galėtų gyventi kuo labiau natūralioje aplinkoje, miške, bet aptvaruose. Juos galėtų lankyti moksleiviai ir suaugusieji, vyktų edukacinės pamokėlės.Prieš 20 metų Petrui Dabrišiui su girininkais Telšių rajone, Ubiškės girininkijoje, parūpo įkurti „Žvėrinčių“, kuriame laukiniai žvėrys galėtų gyventi kuo labiau natūralioje aplinkoje, miške, bet aptvaruose. Juos galėtų lankyti moksleiviai ir suaugusieji, vyktų edukacinės pamokėlės.P. Dabrišius ne tik rūpinasi žvėrimis, bet ir kviečia nuo gyvenimo pavargusius žmones pailsėti, atgauti dvasines jėgas. Geriausia terapija gamtoje, tarp vilkų. Pas jį užsuka ne tik paklydėliai, bet ir vienuoliai, apeigas atlieka šamanai iš Tuvos. „Žvėrinčius“ kupinas paslapčių.

„Jeigu Aukštumalos aukštapelkė yra Nemuno deltos regioninio parko plaučiai, Rusnės miestelis – širdis“, – sako parko rekreacininkas Žilvinas Čėsna.Rusnės salos gyventojas Alvydas Žvinglevičius savęs šišioniškiu nelaiko, nors gimęs ir augęs Pamario krašte. Mažosios Lietuvos gyventojai su pagarba pasakoja apie savo krašto istoriją, lygina su šiais laikais.

Rokiškio r., Juodupės seniūnijoje, Ilzenbergo kaime ant kalnelio šalia Ilgio ežero stovi 1515 m. Livonijos riterio Berndto fon Kersenbrocko įkurtas Ilzenbergo dvaras. Per ilgus šimtmečius keitėsi savininkai, kol galiausiai jis pateko į matematiko, verslininko Vaido Barakausko rankas. Šiuo metu čia yra rekonstruotas dvaras, parkas ir vystomas vienintelis Baltijos šalyse biodinaminis ūkis.Šakočių kepėja ir įmonės savininkė Laimutė Sadauskienė didžiuojasi tautinio paveldo produkto sertifikatu. Šiandien Juodupėje galima dalyvauti edukacinėje programoje ir susipažinti su grybukų ir tradicinių šakočiu kepimu.Rokiškio r., Kamajų seniūnijos, Kuosių k. ūkininkė ir tautodailininkė Birutė Kairienė stebina savo veikla ir edukacija. Jos ūkis atviras moksleiviams ir visiems, norintiems pažinti ūkininko gyvenimą.

Geologai yra tie žmonės, kurie į Lietuvą žvelgia pro ledynmečius ir skverbiasi dar giliau. Pažinimui ribų nėra. Atrodo, jog tai paprasti smėlynai ar akmenys, tačiau juose glūdi neišsemiami istorijos klodai.Keliaujame su geologais po baltųjų smėlynų – Anykščių kraštą. Stabtelėsime prie Karalienės liūno, Pelyšos, Vario, Vildžiūnų atodangų. Nuo Mikierių atodangos per beždžionių tiltą nukaksime iki Inkūnų. Aplankysime Bijeikių piliakalnį, Pavario akmenį, Storių kalvas.Apie visas šias įspūdingas vietas pasakos Lietuvos geologijos tarnybos specialistai – direktorius Jonas Satkūnas, Vidas Mikulėnas, Alma Grigienė, Asta Jusienė, Geologų sąjungos pirmininkė Rimantė Guobytė, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Gražina Skridlaitė, Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Gražienė, doktorantas Simonas Saarmann ir VU Gamtos mokslų fakulteto prof. Gediminas Motuza.

„Jeigu Aukštumalos aukštapelkė yra Nemuno deltos regioninio parko plaučiai, Rusnės miestelis – širdis“, – sako parko rekreacininkas Žilvinas Čėsna.Rusnės salos gyventojas Alvydas Žvinglevičius savęs šišioniškiu nelaiko, nors gimęs ir augęs Pamario krašte. Mažosios Lietuvos gyventojai su pagarba pasakoja apie savo krašto istoriją, lygina su šiais laikais.

Žemės atmintis turi būti išsaugota ateities kartoms. Todėl kasmet geologai organizuoja Geologinio paveldo dienas. Šį kartą lankytasi baltųjų smėlynų Anykščių krašte.Sustosime Kavarske prie Šv. Jono Krikštytojo šaltinio, apžiūrėsime Daumantų atodangą, pasižvalgysime po Anykščių kvarcinio smėlio karjerą, daugiau sužinosime apie Puntuko brolį, Pašventupio akmenį.Laidoje mintimis dalysis VU Gamtos mokslų fakulteto prof. Gediminas Motuza, Lietuvos geologijos tarnybos specialistai Vidas Mikulėnas ir Alma Grigienė, Geologų sąjungos pirmininkė Rimantė Guobytė, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja Gražina Skridlaitė, geologas doktorantas Simonas Saarmann, Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Gražienė bei bendrovių generaliniai direktoriai: Eugenijus Andriejauskas („Anykščių kvarcas“) ir Dainius Michelevičius („Geobaltic“).