„Jei išdrįsi ištarti „Sudie“, gyvenimas apdovanos nauju „Sveikas“,- teigia P. Coelho. Neretai gyvename įsikibę senų nuostatų, santykių, gyvenamosios vietos, ignoruodami gyvenimo tėkmę ir virsmą. Baimindamiesi nežinomybės nedrįstame žengti pirmyn. Kabinamės už praeities slapčia tikėdamiesi saugumo.Kodėl sunku pradėti? Kaip atsisveikinti ir ryžtis pokyčiams? Kas nutiktų, jei niekada nedarytumėme nieko naujo? Kaip liautis atidėlioti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Vienas labiausiai paplitusių prisitaikymo būdų - priklausoma asmenybė. Kai tiesiog ieškoma kito žmogaus, kaip vedlio gyvenime. Priklausomi asmenys gali būti malonūs, nuolankūs, jie padarys viską, kad tik jų nepaliktų. Jie netiki, kad gali išgyventi savarankiškai, be svarbaus žmogaus paramos ir palaikymo.Kas nulemia tokį prisitaikymo būdą? Genai? Auklėjimas? Nepalankios aplinkybės? Kaip jaučiasi priklausomų asmenų partneriai?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Kiekviena diena kelia nerimą, naujovės baugina. Jei tik galėtų šie žmonės lyg sraigės sulystų į savo kiautą tik retkarčiais iškišdami galvą apsidairyti. Dažniausiai nieko įspūdingo gyvenime nepasiekia, nes nepasitiki savimi ir skausmingai bijo kritikos.Ar įmanoma ištrūkti iš nepasitikėjimo savimi spąstų ir pasakyti gyvenimui „Taip“? Kaip paremti drovius ir atsitraukusius žmones?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Nepatiklus žvilgsnis į pasaulį nuspalvina jų gyvenimą. Šie žmonės nuolat pasiruošę gintis arba pulti lyg gyventų priešų apsuptyje. Jie kategoriški, tvirtai laikosi savo nuomonės, atidūs faktams , argumentuoja. Gali būti politikais arba ryškiais opozicionieriais. Tačiau artimi santykiai su tokiais žmonėmis vargina arba netgi neįmanomi.Paranoidinis prisitaikymo stilius. Kaip susiformuoja? Kuo pasireiškia? Kaip sutarti su tokiu žmogumi?Vasaros sezono laidų ciklas:” Kas aš? Kas tu?” Paranoidinė asmenybėVed. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Šių žmonių gyvenimas nuspalvintas žodžiu „reikia“. Jie patikimi, produktyvūs, neretai pedantiški ir itin susikaupę. Net poilsį paverčia darbu- kuo tiksliau viską susiplanuoti, kad kuo geriau atstatyti jėgas. Jie – pirmos perdegimo sindromo aukos. Reiklūs sau ir aukštus standartus taiko kitiems. Obsesinė-kompulsinė asmenybė.Kaip susiformuoja toks asmenybės tipas? Kaip palaikyti visavertį ryšį su tokiu asmeniu? Ar verta jiems koreguoti savo prisitaikymo stilių?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Emocinės sūpuoklės, vidinės tuštumos jausmas, priklausomybė nuo svaigalų ir vienatvės baimė. Net 2 iš 100 žmonių taip apibūdintų savo gyvenimą. Neretai toks prisitaikymo būdas nuveda tiesiai į ligoninę ar net į kapus.Ribinis asmenybės sutrikimas. Kaip susiformuoja? Kaip pasireiškia? Ar įmanoma ištrūkti iš šių spąstų?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Keistas paradoksas: bendraujant su išoriškai ramiu žmogumi palaipsniui imate jausti kylantį pyktį. Regis žmogus su viskuo sutinka, neprieštarauja, o norisi rėkti.Pakalbėkime apie keistą prisitaikymo būdą – pasyviai agresyvų elgesį. Kuo pasižymi toks elgesys? Kaip jis susiformuoja? Ir kaip su tokiais asmenimis bendrauti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Žavi, charizmatiška, pritraukianti kitų dėmesį, bet neapsigaukite – artimesniame ryšyje šalta ir arogantiška. Narcistinė asmenybė. Toks žmogus nori būti ypatingas, siekia aplinkinių žavėjimosi, sėkmės, jautrus kritikai ir konkuruojantis.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Liūdno vaizdo riteriai“- taip trumpai apibūdintume depresyvias asmenybes. Nuolat nusiminę, „ stiklinė pusiau tuščia“, netiki savo galimybėmis ką nors gyvenime pakeisti. Jautriai reaguoja į bet kokius sunkumus, linkę greitai pasiduoti. Svarbu nesutapatinti depresyvios asmenybės su sergančiu depresija žmogumi!Apie depresyvios asmenybės ypatumus ir keistenybes. Ar kiekvieną patiriantį depresiją galime vadinti depresyvia asmenybe?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Žodį „ psichopatas“ – žino visi. O jį ištarus pašiurpsta oda ir vaizduotė piešia žiaurų serijinį žudiką. Sociopatai, psichopatai, antisocialios asmenybės. Kas jie? Žiaurūs nusikaltėliai? O gal gyvena kaimynystėje? Ar antisociali asmenybė sukuria šeimą? Kodėl prisitaiko laužydami taisykles ir kitų gyvenimus? O gal kiekvienas turi psichopatinių bruožų?Antisociali asmenybė: mitai ir tiesa.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Nuleisti lūpų kampučiai, rūpesčio raukšlės kaktoje. Žmogus nuolat kančioje, neišbrenda iš vargų, kiek pastangų bedėtų.Ar teko sutikti tokių nelaimėlių? Kas jie? Kodėl nuolatinės kančios įspaudas jų veiduose? Ar įmanoma jiems padėti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Paslaptingi, keistuoliai, turintys savo nuomonę. Jų nepamatysite triukšminguose vakarėliuose ar lipančių ant scenos. Jei jie nusprendžia pasidalinti savo žiniomis ir įžvalgomis - liksite nustebę! Jų partneriai neretai guodžiasi, kad žodžio neištrauksi. Jie nemėgsta paviršutiniškų pokalbių ir santūriai rodo savo jausmus.Kas jie? Tie žmonės, kurie remiasi savo nuomone, nesidairo kitų pritarimo, kūrybingi ir uždari?Šizoidinė asmenybė. Kaip formuojasi? Kuo pasižymi? Kaip su tokiu asmeniu darniai sutarti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Emocionalūs, ryškūs, dramatiški, gundantys. Tai histrioninės asmenybės. Jie trokšta aplinkinių dėmesio ir jį gauna. Jų neįmanoma nepastebėti.Kaip formuojasi toks žmogaus adaptacijos stilius? Kaip sutarti su teatrališka asmenybe? Kokia partnerystė su tokio tipo žmonėmis? Ar jie geri darbuotojai?Pradedame vasaros sezono laidų ciklą; „ Kas aš? Kas tu?“ Histrioninė asmenybė.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Kai gausiu diplomą, būsiu laimingas! Kai sutiksiu savo antrąją puselę, būsiu laimingas! Kai turėsiu savo būstą, būsiu laimingas!“ – dažnai mąstome taip, siedami laimę su aplinkybėmis.O kas gi atsakingas už kiekvieno asmeninę laimę?Laimė – lyg stebuklingas švyturys. Kuo stiprenis noras pasiekti, tuo greičiau tolsta.Ar laimė gali būti nuolatinė būsena? Kuo pasižymi laimingi žmonės? Ir ko gi reikia laimės paukštei pasiekti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Visi turime tėčius. Deja, neretai guodžiamės, jog tėvo gyvenime nebuvo. Jei buvo fiziškai, tai nedalyvavo vaikų gyvenime emociškai.Kur dingsta tėčiai? Kodėl jų ilgimės? Ar įmanoma sugrąžinti juos į savo gyvenimą? Kokia gali būti tėvystė? Kaip tėčio autoritetas susijęs su vaikų pažangumu ir sėkme? Ar mama gali pakeisti tėtį?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Išeik iš komforto zonos!”- raginame vieni kitus, tikėdamasi, kad taip praplėsime savo horizontus. Nuolat keistis skatina ir nenumatyti gyvenimo įvykiai arba adrenalino troškulys.Kada pokyčiai neišvengiami? O kada beprasmiai? Kaip vyksta pokyčiai? Kokios kliūtys ir būtinos prielaidos?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Esu atsakingas ir pareigingas,“ – pristatome save naujiems darbdaviams. Neretai pareigingumą ir atsakingumą vartojame kaip sinonimus.Kuo skiriasi pareigingumas ir atsakomybė? Jei esi atsakingas, tai ir pareigingas? O gal šios savybės niekaip nesusiję? Kaip ugdyti pareigingumą ir atsakomybę?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Nepažintas – masina ir baugina. Pirmykštis žmogaus instinktas į viską, kas nauja, nežinoma reaguoti apdairiai. Jis lydi mus iki šiol ir persikelia į tarpusavio santykius.Patyčios, mobingas, bosingas. Kodėl tokie reiškiniai egzistuoja? Ką patiria jų dalyviai? Kaip reaguoti? O gal įmanoma to išvengti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pagyrimas, pritarimas – vienas greičiausių būdų suteikti žmogui džiaugsmą ir pasididžiavimą savimi. Tai tarsi maža šventė, kurią švenčiame dviese.Tad kodėl dažnai ne tik gailime gero žodžio kitam, bet ir išgirdę komplimentą - jį atmetame? Kuo skiriasi pritarimas, pagyrimas ir pripažinimas? Kaip tai atsiliepia asmenybės raidai ir tarpusavio santykiams? Kaip teisingai sakyti komplimentą?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Nuolatinis nepageidaujamas žmogaus gyvenimo palydovas- stresas. Medikai siūlo jo vengti, jei norime išsaugoti sveikatą, bet jis prilipęs lyg vantos lapas. Tik vieniems tas stresas ne motais, o kiti dreba nuo kiekvieno vėjelio gūsio. Palūžta, kenčia.Mokslininkai kalba apie atsparumą stresui. Ar tai įgimta laimingųjų savybė? O gal atkaklaus ugdymo rezultatas? Ar kiekvienas gali tapti atspariu stresui?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Ar teko sutikti nuolat varstantį gydytojų kabinetų duris žmogų? Jis nuolat jaučia įvairių ligų simptomus, bet taip ir neatranda jokios ligos. Jų ligos istorijos išsipūtusios kaip rimtas romanas, artimieji pavargo nuo jų nuolatinių skundų ir nerimo, o medikai jų nemėgsta ir vis siunčia pas psichiatrą.Hipochondrija – štai kuo serga šie žmonės. Kokios šios ligos ištakos? Ar jų simptomai išgalvoti? O gal jie tikrai kenčia? Kaip tokiems žmonėms padėti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Skambus prancūzų kilmės žodis „kaprizas“. Deja, kaprizingi žmonės niekam nepatinka. O aikštingo elgesio apraiškų mūsų gyvenime apstu.Kodėl suaugę žmonės „ožiuojasi“ lyg trejų metų pypliai? Kaip atpažinti aikštingą mažylį suaugusio kūne? Ar įmanoma šią negerovę pakeisti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pakalbėkime apie optimistus ir pesimistus, kurie save vadina realistais.Ar tiesa, kad būti pozityviu tolygu būti naivuoliu? Tačiau visi siekiame optimistiškai nusiteikusių žmonių draugijos? Ar tiesa, kad pozityviai mąstantys gyvena ilgiau ir yra sveikesni? Tai kodėl tiek daug verksnojančių ir bambančių paniūrelių? Ar optimizmas – prigimtinė savybė? O gal įmanoma juo tapti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pokyčiai lydi žmogų nuo gimimo. Tai – raidos galimybė. Tik kodėl taip sunku juos priimti? Jie sužadina daug prieštaringų jausmų, o priešinamės jiems kartais iki išsekimo.Kas vyksta žmogaus sąmonėje pokyčių akivaizdoje? Kaip priimti pokyčius neprarandant savęs?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Geležiniuose gniaužtuose baimė šiuo metu laiko daugelį žmonių. Bijo vakcinos, viruso, nedarbo, skurdo, viešo kalbėjimo, vorų ir dar šimtais kitų dalykų. Tiesa, baimė lydi mus nuo žmonijos aušros. Ir, jei taip yra, baimė- naudinga? Tai kodėl žmogus nori atsikratyti baimės visiems laikams?Kas yra baimė? Kodėl vieni dreba iš baimės nuolatos, o kiti tik retsykiais tokią emociją išgyvena? Ar baimė gali būti naudinga? O kada baimė tampa pražūtinga? Ar galima baimės atsikratyti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Išmintis galvoje, o ne barzdoje“- skamba patarlė. Ar sutinkate, jog bėgant metams žmogus tampa vis išmintingesnis? O gal teko sutikti išmintingą jaunuolį? O kaip su posakiu: „Žilė galvon, velnias uodegon?“Ką apie išmintį byloja psichologai? Kaip atpažinti išmintingą žmogų? Kodėl svarbu išmintį puoselėti? Ir kaip tai daryti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta BačiulytėKą išgyvena besiskirianti pora? Kaip jaučiasi jų vaikai? Ar skyrybos gali būti draugiškos?

Geležinis kumštis aksominėje pirštinėje, arba kaip tėvai slopina vaikų brandą ir savarankiškumą ir kaip iš šios manipuliacijos išsivaduoti.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Kas dažniausiai sužadina Jūsų pyktį? Ar dažnai kankinatės apimti nevaldomo pykčio? Ar Jus vadina artimieji pikčiurna? O gal šalia esantis žmogus nuolat bamba, burnoja ir mosikuoja kumščiais?Kodėl vieni kuo ramiausiai reaguoja į tą pačią situaciją, o kiti dūsta iš įsiūčio? Kokios pykčio priežastys ir ar įmanoma jį valdyti? O gal galima gyventi visai be pykčio?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pastebėjote, vieni žmonės sunkiausioje situacijoje tik stiprėja, o kiti pabūgsta net vėjo dvelksmo? Vieniems gyvenimas atrodo nepakeliamas, jie gūžiasi ir nieko nesiekia, o kiti ir po daugelio nesėkmingų bandymų išdrįsta judėti į priekį.Pakalbėkime apie išmoktą bejėgiškumą. Kas tai? Kokios išmokto bejėgiškumo priežastys? Kuo pasižymi bejėgystės užvaldytas žmogus? Ar įmanoma išsivaduoti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Kam aš toks reikalingas?“ – svarsto esamų ar menamų trūkumų varginamas žmogus. „ Ar verta man įsimylėti?“ – galvoja kitas. Pažįstama? Šie paprasti kasdieniški pasvarstymai, deja, iliustruoja vartotojišką santykį su kitais ir savimi.Kaip ir kada artimiausi santykiai tampa prekiniais? Kas yra vartotojų visuomenė ir kuo ji pasižymi? Kodėl „tu – man, aš – tau“ principas griauna asmenybę? Ar įmanoma išvengti daiktinių santykių su žmonėmis?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Sakoma: „Žodis – ne žvirblis, išsprūdo – nepagausi!“ Tačiau dažnai žodžius laidome nesvarstydami kaip jie atsiliepia kitų širdyse. Ir netgi didžiuojamės, jog viską sakome tiesmukai, drąsiai reikšdami savo nuomonę.Ar tikrai žodžio laisvė yra beribė? Ar visada nuoširdus atvirumas yra pageidautinas? Kam reikalinga savicenzūra? Kodėl svarbu ją ugdyti?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta BačiulytėKaip atskirti protingą riziką nuo kvailystės? Kaip siekis rizikuoti susijęs su puikybe ir saviverte? Ir kiekgi tos rizikos mūsų gyvenime reikia?

Pradėkime naujus metus laimingi, palikę negandas praeityje!Tik kaip tapti laimingais? Ar laimė yra duotybė? Ar ji priklauso nuo pinigų kiekio, sėkmės? Ar gali tęstis amžinai? O gal daug malonumo ir yra laimė? Kaip laimę suprantate Jūs? O ką apie laimę žino ją tyrinėjantys mokslininkai?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Neįtikėtina, tačiau psichologų kabinetus šventiniu laikotarpiu užplūsta besipykstančios šeimos ar išgyvenantys stresą pavieniai piliečiai.Šventės šurmulys neretai taip išsekina ir sukelia po amžių dulkėmis tunojusius konfliktus, kad švęsti nebelieka nei noro, nei jėgų. O dar tas sunkus karantino laikotarpis, kai net ir nebežinai kaip švęsti?Susitikime Kalėdų rytą ir pasišnekučiuokime šventimą! Kuo svarbios mums Kalėdos? Ko tikimės per šventes? Ir kaip švęsti džiugiai ir taikoje nepaisant nieko?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Apie ką negalime kalbėti, apie tai reikia tylėti,“– teigė Ludwig‘as Wittgenstein‘as. Išmintingiausi atsakymai gimsta tyloje. Siela gyja tyloje.Kodėl šiuolaikinis žmogus paskęsta garsų, vaizdų, informacijos triukšme? Kaip išsivaduoti iš ardančio asmens gyvenimą triukšmo? Kaip atrasti tylą? Savyje, gamtoje, kitame.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Netikime viruso egzistavimu, bet tikime panacėja nuo visų ligų. Leidžiamės apmulkinami prekeivių ar amžinos jaunystės idėjos skleidėjų. Universitetų diplomai nesaugo nuo naivaus tikėjimo zodiako ženklais ar sąmokslo teorijomis.Kodėl tikime nebūtais dalykais, bet dažnai ignoruojame tiesą? Panagrinėkime keistą įtaigumo fenomeną! Ir kaip išvengti lengvatikystės spąstų?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Kadaise mūsų protėviai siekė išgyventi visais įmanomais būdais. Dabar kaip maras plečiasi lėtinių savižudybių įvairovė. Žmonija keistais, dažnai nesąmoningais būdais smerkia save miriop.Ar nuolatinis darbas gali tapti lėtinės savižudybės forma? Kokį santykį kuriame su savo darbu? Ar neišstumiame savęs kaip asmens į gyvenimo paraščius tapdami tik funkcija ar įrankiu? Kodėl didžiuodamiesi vadiname save darboholikais, bet nedrįstame pripažinti, jog esame taip pat priklausomi, kaip ir alkoholikai?Kaip prasmingai dirbti neprarandant savęs, santykių ir gyvenimo?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Dažnai žmonės pasakoja, kad darbas jiems neteikia malonumo, atsibodo, neįdomu. Pakeitus darbą situacija kartojasi. Tokie žmonės nekalba apie idėjas ir idealus. Bet juk vaikystėje daugelis turėjo aiškių svajonių. Tad kodėl svajonės dingsta ir lieka tik pinigų siekimas?Dar vienas į akis krentantis dalykas – paauglių noras tik pramogauti, o jų realius materialius įgeidžius turi pildyti tėvai. Kodėl paauglių tokios vertybės?Laidoje ieškoma atsakymo, kaip atrasti gilesnius žmogiškus klodus, kaip nepamiršti vertybių ir bendrauti su bendraminčiais, panašių vertybių ir siekių žmonėmis.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Marias laiko praleidžiame blaškydamiesi po internetą: facebook’e, instagram’e, įvairiausiuose portaluose ir tinklapiuose. Džiūgaujame, kad galime semtis išminties ir informacijos nemokamai, nepagalvodami, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, ir kad socialiniai tinklai, kaip koks voras, naudojasi mumis, apsupdami informaciniais burbulais, gundydami reclama, piršdami požiūrį ir net melagienas.Kaip išsaugoti sveiką protą socialiniuose tinkluose? Kaip netapti nuo jų priklausomais?Laidos svečias – teisininkas Justinas Leita.Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Moteris-mergaitė įtikėjusi, jog negali išgyventi nuožmiame pasaulyje be stipraus, ryžtingo, apsaugančio ją nuo negandų vyro. Moteris, kuri ieško tėčio, globėjo ir nesvarbu kiek jai metų.Kodėl emancipacijos laikais moterys vis ieško vyro užuovėjos? Kaip nutinka, kad kai kurios moterys taip ir neužauga? O gal naudinga laikytis pasenusių stereotipų? Kokie vyrai mielai „įsidukrina“ savo partneres?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

„Oi, esu per storas ar stora“, „mano pilvas atsikišęs“, „vyrams patinka tik ilgakojės, o mano kojos per trumpos”, – taip ir visaip kitaip kritikuojame savo kūną. Nuo mūsų neatsilieka sveikos gyvensenos ar sveikatos specialistai. Gydytojai su priekaištu veiduose įsakmiai liepia „numesti 5 kilogramus”, „mažiau valgyti”, „pabadauti” ir pan.Kodėl mums neįtinka mūsų kūnas, anot airių kunigo, filosofo ir poeto John’o O’Donohue, vieninteliai sielos namai?Kodėl beviltiškai stengiamės kontroliuoti ir keisti tai, kas nuo mūsų neretai nepriklauso?O gal nemylimas kūnas tėra tik nelaimingo gyvenimo ženklas?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Kai emocijos užvaldo, prarandame tikrovės jausmą. Viskas tampa balta arba juoda, gera arba bloga. Alpstame iš meilės arba juodai nekenčiame, kas nors mums ypatingai patinka arba negalime ko nors ištverti nė sekundės. Tad nuolat didžiuliu greičiu važinėjame amerikietiškais kalneliais, kurie sekina. Sekina emocijų užvaldytąjį, jėgas atima šalia jo esantiems.Kodėl nėra sveika atsiduoti emocijoms? Kaip jas valdyti, neprarandant jų teikiamų spalvų?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Suprantame, kad ne vien duona ir pragomis esame gyvi. Kartais viduje gimsta ilgesys kažko – neaiškaus, neapčiuopiamo. Vartotojiško laikmečio esame išmokyti, jog viską galima nusipirkti, paieškojus interneto platybėse surasti. Tad ieškome rakto į vidinio ilgesio išrišimą seminaruose, įvairiausiose religinėse praktikose, literatūroje, kvėpavimo ar meditacijos būreliuose.O pasirodo, jog tas kažko neapčiuopiamo ilgesys kviečia pažvelgti į savo vidų, gelmes, kurių neretai nesitikėjome turintys, nes tapome pernelyg išoriniai žmonės. Tad kas yra dvasingumas ir kur jo buveinė?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Alkoholis, narkotikai, lošimai, persivalgymas ar maisto atsisakymas, kompiuteriniai žaidimai, atsitiktiniai seksualiniai nuotykiai… Visa tai gali užvaldyti mūsų gyvenimus, tapti įpročiais, neleidžiančiais nuo jų atsitraukti, laisvai mąstyti, priimti nepriklausomus sprendimus. Visa šeima ar giminė gali choru maldauti ar piktai reikalauti liautis, gydytojai ar psichologai iki užkimimo gali aiškinti šių įpročių žalą, valdžia kažką drausti, sveikatintojai siūlyti kvaišalus keisti sportu, maudynėmis eketėje ar Rytų dvasinėmis praktikomis – įpročiai išlieka.Kaip formuojasi įprotis? Kas jo susiformavime turi daugiausia įtakos? Ar jam pakeisti reikia nukristi į gyvenimo dugną? Ar padeda apeliavimas į sveiką protą ir valią? Ar veikia draudimai?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Viruso pandemija stipriai suvaržė pasaulinį turizmą. Kas nutiks, jei metus negalėsime keliauti? Apie dromomaniją, t. y. nenumaldomą norą keliatuti. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Atsigavome nuo karantino, kuriuo saugojomės nuo klastingo viruso, ir… ištryško siaubingas nerimas, iš pasąmonės gelmių iškilo gąsdinantys neįveiktų problemų vaizdiniai. Visa tai buvo saugiai slepiama po planais, išsikeltomis užduotimis, darbais, kelionėmis, pažintimis, pasilinksminimais, daiktų kaupimu. Karantinas uždarė mus namuose, bet daugelį įmetė į chaotiškos, nepažintos, fragmentiškos savasties kalėjimą. “Pažvelgiau sau į akis veidrodyje ir kūnas pastėro – į mane žvelgė kažkieno akys,” – pasakojo to kalėjimo kalinė.Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Neištikimiesiems vyrams vienos moters vienu metu negana. Gyvena su žmona ar partnere, bet dar būtina meilužė. Slaptoji pasija nuolat keičiama. Svarbu, kad moteris nuolat jaudintų, būtų įdomi, graži. Deja, ji greitai pabosta, bet ne bėda – į jos vietą tuoj stoja kita. Tokio vyro nesustabdo nei baimė būti pagautam, nei žmonos ar ilgametės partnerės praradimo galimybė. Ar toks neištikimas vyras – gamtos produktas? O gal jis taip nekenčia moterų, jog tokiu įmantriu būdu pasirinko jas skaudinti? Gal jis tiesiog nemoka prisirišti ir megzti tarpusavio santykių? Gal jam nepažįstama meilė, kuri vis painiojama su seksualiniu pasitenkinimu? O gal jį traukia vyrai, bet tai maskuoja pabrėžtiniu moterų vaikymusi?Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kodėl kai esame nesuprasti ar veiksmas vyksta ne taip, kaip norime, keliame balsa? Kodėl manome, jog jėgos argumentai, gali priversti kitą žmogų pakeisti nuomonę, elgesį ar net savybes? Kodėl taip karštai giname vaikų auklėjimą beržine koše, diržu ar audringais moralais? Kas labiausiai stebina, kad tikėjimas kumščio galia nepriklauso nei nuo asmens išsilavinimo, nei užimamų pareigų, nei lyties ar amžiaus. Kokia yra kumščio paskirtis gyvenime? Ar mokame tinkamai juo naudotis? Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Pašnekesiai apie tave ir kitus. Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė

Kiekvienam žmogui kada nors gyvenime iškyla klausimas „Kas aš esu?” Po to neišvengiamai tampa svarbu „Kam aš priklausau?” Kartais koks lyg paauglys maištaujantis asmuo rėžia, kad jam nesvarbu nei tauta, nei tėvynė, nes jis mat esąs pasaulio žmogus. Ir… sudarinėja savo giminės genealoginį medį.Visi mes – pasaulio gyventojai, bet ir atskirų tautų, šalių, etninių grupių, kultūrų atstovai. Žinoti, kas esi ir kieno dalis (šeimos, profesinės grupės, tautos, šalies) esi – tai sveiko asmens tapatybės išraiška. Be tapatybės nesame žmonėmis. Tačiau ar susimąstome, ką ji reiškia, ar ja rūpinamės? Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Greitai atsibostantis darbas, sunkumas susikaupti ir perskaityti rimtesnės litaratūros knygą, pažiūrėti įsigilinimo reikalaujantį fimą, keblumas ištverti kasdienės mankštos nuobodulį, buities rutiną, sutuoktinio ar sutuoktinės, vaikų nuomonių skirtumus – visa tai mus veda iš pusiausvyros, trikdo, kelia įtampą, skatina mesti ir bėgti geresnio gyvenimo ieškoti. Kai tuo tarpu psichologijos mokslas atskleidžia, jog be ištvermės neįmanomi jokie didesni pasiekimai nei darbe, nei moksle, nei tarpusavio santykiuose. Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Tokia gera mergina, betgi su tokiu niekam tikusiu susidėjo,”- stebisi aplinkiniai. Tas niekam tikęs gali būti ir piktas, ir neišsilavinęs, ir nelegalaus verslo atstovas. Betgi „gerietės” ir „blogiuko” sąjunga tokia tvirta, kad išardyti niekam nepavyksta, net jei joje ir smurtaujama, klesti nepagarba, išdavystės. Kodėl?Laidos vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Man taip patinka įsimylėjimo būsena,“- neretai tenka išgirsti. Ir toks žmogus atkakliai įsimylėjimo siekia. Nes kaip nuostabu tie drugiai pilve, sujaudinimas, gyvenimo splavų sodrumas! Tik šiuo atveju nelabai svarbus meilės objektas. Tad žavėsio rūkui prasisklaidžius puolama ieškoti naujo. Ar galime tapatinti įsimylėjimą ir meilę? Kur meilė gyvena? Kitame? Manyje? Ar nesielgiame su meile vartotojiškai lyg tai būtų prekė? Ar meilė prarado savo sakralumą? Ir kuo skiriasi įsimylėjimas nuo meilės? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Ar žinome, kas yra empatija? Ar itin didelį jautrumą galime tapatinti su empatiškumu? Ar empatija visada reiškia atjautą? Ir kuo ji svarbi mūsų gyvenime? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Sninga ar lyja, šviečia saulė ar stūgauja vėjas – bambeklis visada ras priežastį padejuoti. Pavasaris šėlsta svaigindamas kvapais ir spalvomis, o niurgzlių būriai nemenksta. Kodėl vieni moka džiaugtis gyvenimu, o kiti nuolat nepatenkinti, nelaimingi? Kokių rūšių bambekliai būna? Ir kaip liautis dejuoti ir piktintis? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kantrybė – viena iš septynių biblijos dorybių. Ar visi ją turime? Ar ją gauname dovanai gimdami? O gal ją būtina nuo vystyklų ugdyti?Ar pastebėjote, kad nekantrumo apraiškų vis daugėja: netveriame eilėje, neatlaikome įtampos santykiuose, pratrūkstame su vaikais, metame pradėtą darbą, jei nepavyksta iš pirmo karto. Norime visko „čia ir dabar“.Koks yra nekantruolio portretas?Kodėl vieni yra kantrūs, o kiti impulsyvūs ir nuolat pratrūksta? Kas yra kantrybė? Kaip ji susijusi su sėkmingu gyvenimu? Ir kaip ją ugdyti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Visi atėjome į šį pasaulį per savo mamas. Jos reikšmė kiekvieno gyvenime neišmatuojama. Tačiau neretai santykiai su brangiu mums žmogumi būna komplikuoti, dviprasmiški. Mes paskęstame savo neišsipildžiūsių ar neišpildytų lūkesčių lavinoje. Pažvelkime į situaciją dvejopai: vaiko akimis ir iš mamos pozicijos. Kokius kūdikio, vaiko poreikius turėtų atliepti motina? Ar ji visada žino geriausiai, ko atžalai reikia? O ką jaučia mama savo vaikui skirtingais gyvenimo periodais? Ar suaugęs žmogus tikisi iš savo motinos tuo paties, ko ir mažylis? Kokia motinos ir vaiko santykių raida?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Ar ravėjai braškes tėvų sode? Jei taip, tai žinai, kad darbas gali būti ne iš lengvųjų, ypač jei buvai jaunas ir norėjai kažkur lėkti su draugais. Ko išmoko tokia patirtis? Ko stinga jos neturėjusiems? Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.

Tendencingos informacijos gausoje užsidarius tarp keturių sienų nesunku ir paskęsti. Taip ir liejasi visokiausi patarimai kaip tvarkytis su stresu ir nerimu. O jei to nejauti? Jei viduje tvyro ramybė ar net entuziazmas? Ar taip jaustis nepadoru? Ar krykštaujantį vaiką būtina sudrausminti, nes jo jausmai netinkami tokiu sunkiu laikotarpiu? Ar negalime džiūgauti ir švęsti? Kas veikia mūsų savijautą? Kokiems žmonėms lengviau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Būti savo šeimoje diena iš dienos ir vis matyti tuos pačius veidus, kad ir labai mielus, nemenkas išbandymas. Ir tai patvirtina policijos suvestinės - padaugėjo smurto artimoje aplinkoje. Kas nutinka maloniems žmonėms būnant ilgą laiką kartu, kad jie ima kibirkščiuoti lyg apnuoginti elektros laidai?Kaip išbūti karantino laikotarpį ir nesusipykti? Kaip turėtume bendrauti, kad namai taptų ramybės uostu? Ar galime pasimokyti iš konfliktų šeimoje? Kas atsakingas už gerą buvimą? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Šiuo metu žmonės pasidalino į dvi stovyklas: vieni reikalauja nuimti suvaržymus, nes pažeidžiamos jų teisės, kiti nuolankiai priima susiklosčiusias aplinkybes ir atranda naujas savo galimybes. Ekstremalioje situcijoje atsiduriame akistatoje su savo gyvenimo kontrole.Kas yra gyvenimo kontrolė? Kuo ji skiriasi nuo kitų žmonių kontroliavimo? Kaip būti savo „gyvenimo kalviu“, kai aplink tiek suvaržymų? Ką aš galiu ir kas nuo manęs nepriklauso? Kokios asmens savybės padeda lengviau priimti gyvenimo suvaržymus? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės pakeitė daugelio žmonių gyvenimo būdą. Prekybos centrai ištuštėjo, užsidarė maitinimo įstaigos, sporto klubai. Smūgis bėgančiam, skubančiam vartotojui. O gal atsiveria naujos galimybės? Stabtelėjimas. Savo gyvenimo revizija. Pamatyti šalia esančius. Gal susipažinti iš naujo? Su savimi ir kitais? Ar vien tik kažką veikdami gyvename prasmingai? Kaip išmokti ne tik daryti, o ir būti? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Laidoje ieškosime atsakymų į tokį paslaptingą klausimą – ką slepia maištas? Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.

„ Man nieko nenutiks,“- mąsto vieni, kai aplink siaučia virusai. „ Susipirksiu visas kruopas ir nekišiu nosies iš namų,“- baiminasi kiti. Deja, dažnai nemokame tinkamai ir be panikos pasirūpinti savimi. Neatsakingai rizikuojame darydami asmenukes ant uolos krašto, beatodairiškai vairuojame. Nesikreipiame į gydymo įstaigą, kai sergame arba net stokojame paprastų higienos įgūdžių.Kodėl nemokame pasirūpinti savimi? Kodėl savo sveikatą patikime likimui? Kaip nepanikuoti, o tiesiog daryti tai, kas privalu?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Gyvename demokratinėje šalyje. Esame prieš bet kokį smurtą. Vaikai mylimi, jais rūpinamasi. Tik nežinia kodėl vis dažniau guodžiamės dėl netinkamo vaikų elgesio: vartosi ir klykia ant grindų prekybos centre, lipa žmonėms ant galvų kavinėje, spardo ir muša tėvus. Kur tokio elgesio priežastys? Kaip jį suvaldyti? Ar besąlygiškas vaiko norų tenkinimas užtikrina gražią vaikystę ir tenkinantį suaugusio gyvenimą? Kokias pasėkmes patiria suaugę lepūnėliai? Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Mano partneris- narcizas! Kaip su juo gyventi ir neprarasti savęs?”- neretas godoja psichologo kabinete. Dažnai tikima, kad jei tik labiau pasistengsiu, dar labiau mylėsiu- partneris praregės. Nuolaidžiaujama, nutylima, atsisakoma savo poreikių, o situacija tik blogėja.Kaip sutarti su mylimu žmogumi, kuris jaučiasi išskirtinis, o artimuosius mato tik kaip savo puikybės veidrodį? Kaip netapti narcistinės asmenybės manipuliacijų auka? Neprarsti savigarbos ir neįkristi į depresijos liūną? Ved. Aušra Griškonytė ir Rūra Bačiulytė.

„Tu – narcizas!”- vis dažniau girdime klijuojamą etiketę. Kartais žmogus netgi didžiuojasi tokiu epitetu. Kartais piktinasi ar ginasi toks nesąs. Įžeidimas ar pagyrimas? Kaip yra ištiesų? Kas gi tas narcizas specialistų akimis? Narcizas – graži, švelni pavasario gėlė. O žmogus – narcizas? Panašus į gėlę? Koks šių dienų narcistinės asmenybės portretas? Kaip susiformuoja tokia asmenybė? Ir kas kaltas dėl vis didėjančio narcistinių asmenybių būrio? Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.

Linksma draugų vakaronė, nuotykių kupina kelionė su bičiuliais, darnus kolektyvas darbe. Apie tai svajoja daugelis, bet mažai kas gali pasigirti. Neretai pasibuvimas su kitais virsta konfliktais, intrigomis, palieka nemalonias nuosėdas. Ar žmonės pasikeitė ir tapo pikti? Ar mes patys nebemokame būti draugiški, bendradarbiauti?O gal nuolat ir visur konkuruojame?Kaip suburti smagią kompaniją? Kokiomis sąlygomis jaučiamės puikiai su kitais?Ar kiekvienas gali tapti geros draugijos narys? Kokias savybes turėtume ugdyti, kad gebėtume kurti darnius, bendradarbiavimu grįstus santykius?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.

Ar pastebėjote kaip greitai pasiduodame panikai? Pakanka tik mestelėti kažkur virtualioje erdvėje mintį apie ekonomikos krizę ir ji ima sklisti žaibo greičiu, keisdama žmonių elgesį. Visai neseniai daugelis ruošėsi badmečiui šluodami prekybos centruose kruopas ir miltus. Iš to pralobo prekybininkai – augindami kainas, o namuose puotavo kandys. Gandai, dezinformacija valdo mūsų elgesį.Kaip apsisaugoti nuo klaidingos informacijos? Kaip atskirti melą nuo tiesos? Faktus nuo nuomonės? Nebūkime marionetėmis!Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.

Savanaudžiais negimstama? Jais tampama? Ne! Visi gimstame egocentriškomis, savanaudiškomis būtybėmis. Tik augdami ir sąmonėdami ugdome atjautą ir mokomės bendradarbiauti. Deja, dažnas taip ir lieka savo egocentrizmo kiaute. Kuo skiriasi egoistas nuo egocentriško asmens? Kokie bruožai būdingi tokiam žmogui? Ar egzistuoja sveikas egoizmas? Koks į save susitelkusio asmens pasaulis? Kaip įveikti egocentrizmą? Ved. Aušra Griškonytė ir Rūra Bačiulytė.

Gyvūnas ėda tiek, kiek jam reikia, net jei aplink gausybė gardaus maisto. Gyvūnas žaidžia ar miega tiek ,kiek jam reikia. O štai žmogus pasiūlos gausoje praranda saiko jausmą! Valgo iki blogumo, geria iki nukritimo, gražina savo kūną iki absurdo ar net mirties, perka tiek, kad nebegali judėti savo namuose.Kodėl žmogui visko negana? Kaip neprarasti saiko jausmo? Kas nutinka, kai saiko jausmas dingsta iš mūsų gyvenimo?Ved. Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.

Trokštame pagarbos. Dažnai ją painiojame su garbe. Deja, nežinome, kaip pagarbos įgyti ar užsitarnauti. Reikalaujame, maištaujame ar tiesiog liejame savo pyktį. Tuo tarpu jau darželinukai yra mokomi, kad pagarba - tai, ką apie kitą žmogų jauti ir kaip su juo elgiesi.Ar iš tiesų gebame „pavaikščioti apsiavus kito asmens batus“? Ar mokame suderinti savo ir kito poreikius be dramų ir tragedijų? Ar suprantame, kad tikėtis gauti galima tik pirma davus? Ar gerbiame savo vaikus, tėvus, save, taisykles, gamtą, šeimą, vertybes, kultūrą, šalį, etc.?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Konfliktų bijome, jų vengiame arba atstatę krūtines juos kuriame lygioje vietoje. Kodėl taip elgiamės? Kodėl konfliktą matome kaip blogį arba kaip būdą atsikratyti savo blogos nuotaikos?Kas iš tiesų yra konfliktas? Kaip konstruktyviai jį spręsti ir pasiekti abiem pusėms tinkamų rezultatų? Į kur veda tinkamai išrištas nuomonių skirtumų susidūrimas? Apie tai ir dar daug kitų svarbių dalykų šnekuočiuosis laidos autorės.Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Alpėjame, kaip trokštame nuoširdumo. Tūžtame, kai jo negauname. Bambame, kad nuoširdumas baigia išnykti šiame pasaulyje. O ką mes? Ką kiekvienas daro, kad kalbėtų tai, ką mąsto, bet kito neįskaudindamas, kad išreištų tai, ką iš tikrųjų jaučia, elgtųsi atsižvelgdamas į mintis, jausmus, norus ir vertybes? "Oi, kaip čia viskas painu ir sudėtinga,"- numos ranka tūlas pilietis. Ar iš tiesų būti nuoširdžiam taip sudėtinga? Kokios sudėtinės šio stebuklingo santykio su pasauliu dalys? Kaip nuoširdumas pritraukia žmones, atveria jų širdis ir sukuria artumo atmosferą?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Laiko pasukti atgal neįmanoma - jis skuba į ateitį, tačiau jį pristabdyti pavyksta. Tuomet, kai pasineriame į veiklą, kai kažkas mus sudomina taip, kad viskas aplinkui išnyksta ir telieka tik dominantis objektas - subjektyvus laikas pranyksta. Stebimės: „Juk ką tik pradėjome, o žiū jau ir vakaras!“Prasmingas laikas yra prasmingos veiklos palydovas. Dar žiloje senovėje žmonėms egzistavo tik toks laikas, nužymėtas įvykusių įvykių pėdsakais. Šiandien mes linkę skaičiuoti valandas ir minutes bei dejuoti, kaip viskas pabodo, neįdomu, vargina.Tad kaip pasinerti į srauto būseną, kuri lyg koks magas pradangina laiką?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Dar niekada negyvenome taip gerai, kaip šiandien. Visko turime su kaupu, bet manome, jog to nepakanka. Dejuojame, kad neišgalime nusipirkti naujo iphon'o, važinėjame keletą metų tuo pačiu automobiliu, nepajėgiame įsigyti naujo namo. Verkaujame, kad per daug dirbame, o uždirbame per mažai. Nepatenkinti, kad nepavyksta per keletą karjeros metų tapti įmonės generaliniu direktoriumi. Irztame, kad partneriai netenkina mūsų norų ir užgaidų. Priežasčių zirzti - begalybė...Psichologai tvirtina, jog dejavimas - emocinis įprotis, apkartinantis dejuoklio ir jo artimųjų gyvenimą, žalojantis fizinę ir psichinę sveikatą. Kaip atprasti verkauti ir būti nuolat viskuo nepatenkintais?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikrodukas tiksi, rodydamas iškeliaujantį į amžinybę laiką. Bet dažnai mums tai nė motais. Vartomės kasdienybės komforte, stumdami tolyn nuo savęs užduotis, kurios laukia įvykdomos. Guodžiame ir teisiname save nuovargiu, nenoru, depresija, kitų reikalų neatidėliotinumu. Darbai patys nepasidaro, užduotys lieka neišspręstos, o mes jaučiamės nusivylę savimi.Kodėl atidėliojame gyvenimą? Kodėl taip sunku atidėliojimą suvaldyti? Ved. - Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Įsivaizduojame, kad būtent mes nusipelnėme gyvenimo su meduolių krantais ir pieno upėmis. Kyla problemų darbe? Vadinasi, darbas ne tas, keiskime jį. Nesutariate šeimoje ar partnerystėje? Palikite ją, nes kur tai matyta, kad partneriai turėtų skirtingas nuomones ar norus. Svarbiausia norėti. Kuo daugiau. Visko. Ir laukti, kad kiti žmonės ar visata tuos norus išpildys kaip kažkada užgaidas ir kaprizus patenkindavo tėvai. Sėkmės tikint lengvu gyvenimu, tik nenustebkite, kad gyvenimas taps tragedija. Psichoterapeutas Scottas M. Peckas yra sakęs: „Gyvenimas yra sunkus. Tai didi tiesa, viena didžiausiųjų tiesų. Tai iš tikrųjų didi tiesa, nes kai tik ją suvokiame, mes pakylame aukščiau jos.“Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Ar tikrai kiekvienas esame savo likimo kalvis, kaip byloja liaudies išmintis? Ar teisingai šį posakį aiškinamės? Nejaugi viskas tik mūsų rankose? Tad kodėl šimtmečius gyvuojančia malda prašoma Dievo padėti atskirti pakeičiamus dalykus nuo nepakeičiamų?Jeigu ne viskas priklauso nuo mūsų, tai gal dėl savo nesėkmių, žioplumo, tingumo, apsileidimo galime kaltinti aplinkinius? Gal visai negėda reikalauti, kad kiti mumis pasirūpintų, duotų, suteiktų lengvatų?Aukso vidurys - tai, ko turėtume siekti.Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Visko turime apsčiai, nors ir begėdiškai skundžiamės bei dejuojame. Prisivalgę viso pasaulio gėrybių, ramiai gyvename jaukiuose būstuose, šluojame prekybos centrų lentynas per juoduosius penktadienius, kas keli metai keičiame darbus, kad nebūtų nuobodu...Visko yra, tik va - džiaugsmo stinga. Vieni ieško jo taurelėje, narkotinėse suktinėse ar tabletėse, antrieji stengiasi džiugesio stoką užmaskuoti nesibaigiančiais darbais, reikalais, sportu, seksu...Kodėl pradingo tikras džiaugsmas? Kodėl retenybe tampa šilta šypsena ar juokas iki ašarų?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kiekvieną dieną skęstame kritiškumo jūroje. Kritikuojame sporto trenerius ir žaidėjus. Lietuvoje juk kiekvienas, pavyzdžiui, gimsta krepšinio specialistu. Savo nuomonę rėžiame apie politiką, nes juk kiekvienasbe abejonių galėtų valdyti valstybę. Išmanome, kaip gydyti, ką valgyti ar gerti, tad be jokių mokslų galime į šuns dienas dėti gydytojus, psichologus. Mūsų išmanymui nėra ribų...Kultūroje įsigalėjusi visažinystė gimdo narcizišką teisuoliškumą ir pyktį bei norą, kad kiti gyventų pagal mūsų norus. Kaip atsikratyti šios kritiškumo bjaurasties ir atsiverti gyvenimo pločiui ir gyliui?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Nuobodulys nemaloni būsena, dažniau ar rečiau aplankanti kiekvieną. Jo norisi vengti. Modernios technologijos, svaigalai kviečia slėptis nuo nuobodulio jų glėbyje. Taip ir neriame į priklausomybes, nesupratę nuobodulio reikšmės mūsų gyvenime. O juk mokslininkai teigia – tai neišsemiama kūrybiškumo ir pažinimo versmė.Apie nuobodulį kitaip! Kokios nuobodulio formos? Kaip jį prisijaukinti? Kaip išmokti nuobodžiauti? Kuo skiriasi nieko neveikimas ir nuobodžiavimas?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Nuo mažens esame mokomi mandagumo, pagarbos vyresniems. Ir toks elgesys puikiai pasiteisina: tampame auklėtojų, senelių, mokytojų numylėtiniais, greit pritampame draugų būryje. Tačiau neretai mandagumas virsta nuolaidžiavimu ir savo poreikių ignoravimu. Prarandame save. Negebame pasakyti – „Ne“! Tampame prislėgtomis būtybėmis be nuomonės, baimingai besidairančiomis į kitus. Kokia nuolaidžiaujančio elgesio kaina? Kaip pastebėti ribą tarp lankstaus mandagumo ir bergždžio aukojimosi? Kaip išsaugoti savitumą nežeidžiant kitų?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Manome, jog esame laisvos būtybės. Savo gyvenimo kalviai! Tik neretai mus glumina, jog kaip besistengtumėm ką nors pakeisti- sukamės ir sukamės tuo pačiu ratu. Toks pat nemielas darbas, išnaudotojiški santykiai, džiaugsmo stoka ar priklausomybės pinklės. Kas gi varžo mūsų laisvę gyventi džiaugsmingą visavertį gyvenimą?Psichologinis gyvenimo scenarijus - kas tai? Kas ir kada jį parašo? Kokie gali būti tie varžantys mūsų laisvę siužetai? Kaip iš jų išeiti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Vis dažniau tenka stebėti tokį reiškinį – žmogus nežino, ko nori ir net nežino kaip norėti. Kažko geisti tapo gėdinga. Vaikiška. Mūsų norus pakeitė tikslai ir uždaviniai. O besiremiantys Rytų filosofija savo gyvenime dažnai sąmoningai užgniaužia savo norus, nes laimingas tik tas, kuris prie nieko neprisiriša ir nieko netrokšta.Tai norėti ar nenorėti? Kaip atrodo nieko netrokštančio žmogaus gyvenimas? O gal svarbu kuo greičiau savo norus reabilituoti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Atrankose į darbo vietą suokiame lyg lakštingalos: mokame tą, žinome aną, o ko nemokame ar nežinome vienas du galime išmokti. Užsienio kalbomis kalbame laisvai ir visomis, kokių reikia. Esame kūrybingi, aktyvūs, bendradarbiaujantys...Pirmuosiuose pasimatymuose nesibodime savęs pateikti kaip ištikimus, mylinčius, dorus asmenis. Žadame kalnus dėl antrosios pusės nuversti, verkaujame, kad iki šiol mūsų kelyje pasitaikė tik žiaurios, išnaudotojiškos, mūsų nesupratusios būtybės.Kodėl nesusimąstome, kad tikroji tiesa apie mus visai netruks paaiškėti? Kaip kiti žvelgs į mus, kai patirs, jog melavome save pristatydami? Juk pagrindinis dalykas, pamačius vienam kitą, yra klausimas: „Ar galiu tuo žmogumi pasitikėti?“Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Šiais laikais turėti nuomonę tapo būtinu reikalu. Neturinčius savojo požiūrio laikome neišprususiais, atsilikusiais, netgi neprotingais. Tad švaistomės savo požiūriais neprašomi. Rašome komentarus net nesuprasdami dalyko, apie kurį liejame savo emocijas. Šūkaujame apie tai, kas tėra mūsų nuostatos ar prietarai. Tvirtai laikomės to, kas neatlaiko net sveiko proto kritikos. Filosofai vis dažniau prabyla apie žmonių kvailumą. Psichologai tyrinėja uždaro, nelankstaus proto reiškinį ir lygina jį su smalsiu, atviru protu.Kas yra ir kas nėra nuomonė?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Šiais laikais turėti nuomonę tapo būtinu reikalu. Neturinčius savojo požiūrio laikome neišprususiais, atsilikusiais, netgi neprotingais. Tad švaistomės savo požiūriais neprašomi. Rašome komentarus net nesuprasdami dalyko, apie kurį liejame savo emocijas. Šūkaujame apie tai, kas tėra mūsų nuostatos ar prietarai. Tvirtai laikomės to, kas neatlaiko net sveiko proto kritikos.Filosofai vis dažniau prabyla apie žmonių kvailumą. Psichologai tyrinėja uždaro, nelankstaus proto reiškinį ir lygina jį su smalsiu, atviru protu.Kas yra ir kas nėra nuomonė?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Didingas, reikšmingas, prikišamai demonstruojantis savo galią, madingumą, laisvumą, patirtį, nuomonę - taip galima apibūdinti pasipūtėlį. Kodėl jam taip rūpi išstatyti save kitų apžiūrai? Kodėl jis nori būti toks ypatingas? Kodėl jo netenkina įprastas gyvenimas, kodėl jo būtis turi būti -iausia? Didelis blizgios išorės burbulas slepia mažą žmogeliuką, kokiu tas pasipūtėlis jaučiasi, kai lieka vienas. Deja, burbulas paslepia ne tik menką savivertę, bet ir žmogų apskritai, todėl niekas jo iš tiesų nepažįsta, su niekuo jis neužmezga nuoširdaus ryšio ir lieka... visiškai vienišas.Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Tūlas norėtų būti verslininku. Juk verslininkų gyvenimas - rojus: maudosi piniguose ir jais įgytoje prabangoje, darbe gali pasirodyti tik tada, kai nusibosta poilsiauti, pirmąją skrydžio klase keliauja po pasaulį, į pensiją išeiti gali jau nuo keturiasdešimties. Tačiau ar tas pavydusis pilietis susimąsto, kokių asmenybės savybių reikia norint tapti sėkmingu verslininku? Kokią kainą verslo pasaulio atstovams tenka mokėti? Kokie mitai apraizgę verslą? Ar visi gali, jei tik užsimano, verslininkais tapti? Ko apie verslą nemoko mokyklose ir universitetuose? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kodėl taip bėgame nuo nerimo? Jausmo, būdingo kiekvienam ir evoliucijos sukurtam, kad padėtų žmonijai kaip rūšiai išlikti? Skandiname nerimą alkoholyje, dusiname narkotikais, bandome įveikti raminančiais vaistais, kuriais maloningai pasidalijo kaimynė ar nesukdamas galvos išrašė šeimos gydytojas, bet nerimas lyg šešėlis persekioja mus. Ir ne tik persekioja, bet ir susargdina. Panikos atakos, fobijos - siaubai, kuriuos patyrusieji nė vienam nelinkėtų. Kaip reaguoti į nerimą? Apsimesti, jog jo nėra ir kaltinti stresą? Bandyti jį išnaikinti? O gal perskaityti jo siunčiamą žinią?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Labiau už viską gyvenime geidžiame miego. Gilaus, ramaus ir atgaivinančio miego. Deja, jo vis labiau stokojame. Karštligiškai bandome iššaukti jį vaistais, alkoholiu, sveika mityba ir pan., tačiau vis tiek vartomės lovoje iki paryčių, nesudėdami nė bluosto, paniškai strikinėjame iš miego kas valandą ar nubundame su pirmaisiais aušros ženklais ir stiklinėmis akimis nerimo apimti laukiame žadintuvo signalo keltis. Keista, bet tūlas nemigos kamuojamas žmogus retai paklausia savęs: „Kodėl aš taip prastai miegu? Ką nemiga man taip primygtinai nori pranešti?“Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Vis sunkiau begalime laukti, dirbti kasdienius darbus, tverti nerimą, įtampą. Norime gyventi lengvai, maloniai, patogiai. Paklausykime: „Išėjau iš darbo, nes man jau nebeįdomu“, „Noriu skirtis, nes su vyru nebesusikalbame“, „Negaliu susikaupti ir pasiruošti egzaminui“ ir pan. Vaikydamiesi to būties lengvumo sumokame asmenybių sipnumu, psichikos sutrikimų paplitimu, elgesio problemomis. Ko trūksta?Valios jėga, ištvermė – tai, kas skiria laimėtoją nuo pralaimėjusiojo, sėkmingąjį nuo nevykėlio, stiprųjį nuo silpnojo. Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Meilužė - moteris, besitenkinanti pavogta meile. Taip sako moterys, įkliuvusios į saldžiabalsių neįsipareigojančių vyrų pinkles. Tą patvirtina ir psichologai, analizuojantys meilužės ir jos mylimojo, gyvenančio dvigubą gyvenimą, santykius. Kokios moterys neatsispiria tokio vyro įtakai? Kokie vyrai ieško dar vienos moters? Kokia nauda šiems daugiamoteriams iš dvigubo gyvenimo? Kuo jie ir jų meilužės turi sumokėti? Kas iš tokių santykių nukenčia labiausiai? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Apie romantiškus santykius, užsimezgusius darbe, prirašyta nemažai romanų, pastatyta daug filmų - dramų, melodramų ir komedijų. Kaip į šį reiškinį žiūrėti - jį sveikinti ar jo vengti? Kuo tokie santykiai gali pasibaigti, ypač jei aistra suliepsnoja tarp vadovo/ės ir pavaldinės/io? Kokios šių tarnybinių romanų priežastys - ar tik Amūro strėlių uždegta meilė? Kokios sąlygos darbe tokius romanus skatina? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Gyvename universalumo laikais, kai kiekvienas galime viską. Na, bent jau taip jaučiamės. Galime gydyti, mokyti, žinome, kaip daryti verslą, valdyti šalį, vadovauti sporto komandoms. Ir be vargo galime tapti psichologais. Vienas kitam pirmiausia. Užuot nuoširdžiai bendravę, sprendę buitinius rūpesčius, neriame į santykių priežasčių aiškinimąsi, rūpinamės savo partnerio/partnerės motyvavimu, jaučiamės galintys aiškinti, kaip kitam gyventi, ko norėti, ko siekti.Kodėl partneriai užsiima tuo, ko sutuoktiniams daryti nederėtų? Nuo ko jie bėga? Ką slepia?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kaltė – graužiantis ir rodos niekada nesiilsintis jausmas. Jis apninka vos pramerkus akis ryte ir nepalieka ramybėje net ir tamsią naktį. Jausti nesibaigiančią kaltę – tai tapti teisėju ir budeliu sau pačiam. Smerkti už mažiausią klaidelę, už didesnę tiesiog niekinti ir naikinti. Kaip atsiranda kaltė? Kodėl kartais ji išsigimsta ir virsta ligos simptomu? Kaip socialinė aplinka prisideda prie kaltės gimimo ir vešėjimo? Kaip tinkamai į kaltę reaguoti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kategoriškai nusiteikusieji mėgsta tvirtinti, kad karjera ir šeima - nesuderinami dalykai. Ypač moteriai. Suprask, jei atsiduosi darbui, tai apie šeimos gerovę pamiršk. O tiems ar ypač toms, kurios myli šeimą, kopti kajeros laiptais nė trupučio nerūpi. Ar tai tiesa? Ar sveiki ir laimingi vaikai užauga tik ten, kur iki pilnametystės apie juos tupinėja motinos? Ar gali tėvus atstoti auklės ir vaikų darželiai? O psichologai tvirtina, kad laimė priklauso tik nuo to, ar sugebame pasirinkti tai, kas teikia mums laimės.Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Ką tie seniai išmano!“ – drebia tūlas jaunuolis. „Oi, tie nesusitupėję jaunikliai,“ – grąžos negaili vyresnis žmogus. Nesantaika tarp vaikų ir tėvų, tarp jaunesnių ir vyresnių kolegų, tarp jaunų ir netokių jaunų senjorų - tai kažkieno išsigalvojimas ar tiesa? Ką slepia noras pabrėžti amžių: kompetencijos stokos baimę, nelankstumą, pasaulėžiūros siaurumą? Kaip socialinių mokslų specialistai žvelgia į žmonių skirstymą į kartas, pabrėžiant ypatingus skirtumus?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kas laimi – santuoka ar gyvenimas? Kodėl dviejų žmonių sąjunga nebeatlaiko gyvenimo išbandymų seksualiniais gundymais, karjera, patogumais ir malonumais? Kodėl šiandien ko ne madinga tapo skirtis vos tik iškyla nesutarimų? Kodėl besiskiriantieji anksčiau demonstravę meilės santykius visam pasauliui žiniasklaidos priemonėse, lygiai taip pat viešai skalbia purvinus skyrybų baltinius? Kaip sustabdyti santuokos nuvertėjimo procesą?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Norėdami pabrėžti, kokie geri ir padorūs esame, dažnai paminime savo toleranciją. Tolerancija, o lietuviškai pakantumas, atskleidžia tik gebėjimą ištverti dirgiklį. Neretai tik menamą dirgiklį. Postringaujame apie savo toleranciją bet kokios rasės, tautybės, religijos atstovams, deja, visai kitaip reaguojame, kai šie nusprendžia atvykti gyventi į mūsų šalį, kaimynystę ar net šeimą. Tolerancija vadiname ir savo abejingumą, susidomėjimo pasauliu stoką, nes esame lyg kurmiai įsirausę į savo kiemo reikalus.Kaip išmokti pasaulio įvairovę ne iškęsti, bet pažinti, perprasti ir priimti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Tūlam piliečiui gyventi nemiela. Nei džiaugsmo, nei laimės, kiekviena diena niekuo nesiskiria nuo buvusios. Norisi negalvoti, nejausti, nematyti ir negirdėti: kvaišintis alkoholiu, narkotikais, vaistais, nuolatiniu darbu. Arba patirti sukrėtimą: išlošti loterijoje milijoną, įsitaisyti meilužį ar meilužę, nubėgti maratoną ar ultramaratoną, nušokti nuo bokšto, prisirišus gumą. Kodėl dingsta gyvenimo spalvos? Ką daryti, kad jos vėl sugrįžtų? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Vasara – atostogoms tinkamiausias metas. Tad apie jas svajojame, jas planuojame, joms ruošiamės ir... neretai pervargstame. Mat prisiplanuojame daugiau nei pajėgiame, darome, ką daro kiti, o ne tai, ko nori mūsų organizmai, nesuvokiame, kas yra poilsis ir kodėl jo kūnui ir psichikai reikia.Kaip atostogų nepaversti darbu, kai šturmuojame naujas šalis, jų muziejus ar istorinius bei gamtos stebuklus? Kaip atsiduoti atostogoms ir palikti nuošaly darbo reikalus? Kaip poilsiui skirtu metu netapti visiškais ištižėliais? Koks turėtų būti organizmui tinkamų atostogų procesas?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Lepūnėlis – tai asmuo, kuriam viskas sunku, nemiela, baisu, todėl kiti turėtų už jį atlikti nemalonius darbus, apsaugoti nuo sunkumų, atleisti nuo pareigų taip, kaip vaikystėje darė mamytė ar tėvelis. Savo tikslų lepūnėlis siekia vienu iš trijų jo gerai įvaldytų būdų: apsimesdamas auka, kvaileliu arba tapdamas agresoriumi. Kaip vaikystėje, kai tėvelius galėjo "papirkti" nelaimingu, ašarotu veideliu arba džiaugsmingu kvailu elgesiu, arba trypdamas kojytėmis, mušdamas kumštukais. Kaip pavyksta lepūnėliui ir suaugus išlaikyti vaikišką elgesį? Kaip į jį reaguoja aplinkiniai? Kaip lepūnėliams suaugti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Skundžiamės nespėjantys. Dejuojame, kad para per trumpa. Mat jei laiko turėtume daugiau, tada didžiausius kalnus nuverstume. O dabar kai jo trūksta, įgyvendinti savo didžiųjų idėjų, deja, nepavyksta. Ar neapgaudinėjame savęs?Kas suryja laiką? Begalinis klaidžiojimas internete, kompiuteriniai žaidimai, plepėjimas apie viską ir nieką su pirmu pasitaikiusiu, chaotiškas dienos organizavimas... Ar įmanoma suvaldyti laiką? O gal verčiau valdyti savo kasdienybę?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Asmeninio gyvenimo detalės, kurias nesibodima taukšti bet kam, kas netingi klausyti. Pusnuogio kūno nuotraukos, talpinamos internete. Piktų, tuščių, beprasmių "komentarų" rašymas po straipsniais portaluose. Siautulingas elgesys viešose vietose. Vaikai, lipantys aplinkiniams ant galvos restoranuose, poilsio vietose, parkuose, nes tėveliai juos augina "laisvus". Ar tikrai priturėti savo emocijas, elgesį, nuomones – tai susivaržymas, laisvumo vengimas? Kodėl "nebemadingi" tapo santūrūs vyrai ir moterys? Kodėl mokyti vaikus gerbti savo ir kitų ribas laikoma vaikystės žlugdymu? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Liaudies pasakos byloja, jog kaip tik anyta, taip velnio pramanyta. Ji marčios ir sūnaus gyvenimą paverčia pragaru. Ji kontroliuoja kiekvieną savo vaikelio žingsnį, drebėdama iš baimės, jog marti gali jos nuostabiajai atžalai padaryti žalingą įtaką. Anyta nesibodi kištis į sūnaus šeimos gyvenimą, patardama, kai jos niekas neklausia, padėdama, kai jos neprašo. Ji negali atsitraukti nuo savo sūnaus nė per žingsnį, o marčią mato kaip mirtinai pavojingą varžovę. O kaip šioje anytos ir marčios kovoje dalyvauja anytos sūnus, marčios vyras? Koks jo vaidmuo moterų varžytuvėse?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Mamos, mamytės, supermamytės... Motinystė - dovana ir auka, džiaugsmas ir rūpesčiai, darbas ir ištikimybė visą likusį gyvenimą, vaikui atėjus į šį pasaulį. Kaip mamos atlaiko šį gamtos ir žmonių visuomenės primestą krūvį? Ar nepalūžta ir nekankina savo vaikų ir sutuoktinių, siekdamos būti pačios geriausios? Kodėl nebepakanka būti pakankamai gera mama savo vaikui, o iš mamos reikalaujame būti vaiko žindyve vos ne iki mokyklinių metų, visapusiškai ugdančia aukle, mokytoja, kartu su atžala antrąkart gyvenime rymančia prie mokyklinių vadovėlių, sveiko maisto gamintoja, trenere, linksmintoja... Ved. - Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Visko turime be galo, be krašto, bet nepaliaujame norėti daugiau: turtų, garbės, valdžios, dėmesio, meilės, sekso, jaunystės, grožio... Kai gėrybės ima laužyti lentynas ar išpučia mūsų šonus, metamės į kitą kraštutinumą – asketišką gyvenimą. Tuomet suskaičiuojame kiekvieną burnon keliaujantį kąsnį, atsisakome daugelio maisto produktų, sportuojame tol, kol iš sporto salės patenkame į ligoninės palatą, parduodame turėtus dvarus ir apsigyvename sodo namelyje. Švytuoklės principu blaškosi ir emocijos - pakilimus lydi nuopoliai, euforija veda į neviltį ir liūdesį.Kodėl taip sunku surasti saiką? Kodėl nepajėgiame gyventi vadovaudamiesi aukso vidurio principu?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Gyventi aktyviai, aistringai ir energingai, bet neperdegti – visų svajonė. Perdegimo sindromas – šių laikų daug siekiančio, viską norinčio suspėti ir pajėgti, nuolat galingą stresą patiriančio žmogaus palydovas. Poilsio sąskaita lekiant per gyvenimą, aklai paklūstant įgeidžiams ir ambicijoms, pamažu išsekinamas kūnas, nusilpsta protiniai gebėjimai, prarandamas pasitenkinimo jausmas, rimtai susergama.Kiek kainuoja valstybei išsekę darbuotojai? Kaip išvengti perdegimo sindromo, ypač jei darbas reikalauja bendravimo su žmonėmis? Kaip reaguoti į perdegimo ženklus?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Taip karštai mylėjom vienas kitą... O štai dabar tos meilės nebėra...“ – dūsauja sutuoktiniai. Kaip per metus kitus karštas jausmas pavirto pelenų krūva? Kodėl nė vienas nepastebėjo, kad į jų santykius įsibrovė meilės žudikai? O gal tų žudikų dažnas nė neatpažįsta?Meilė nėra muilas, kurį galima greitai sumuilinti. Ji nėra ir stebuklas, atsitikęs kartą ir liksiantis iki gyvenimo galo. Meile reikia rūpintis kasdien: saugoti, auginti, vertinti. Praradus budrumą veikti ima griaunančios jėgos. Kokios jos?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Dar prieš porą dešimčių metų garbinome rimtį, liūdesį ir kančią. Tačiau šiandien nuskriejome į kitą kraštutinumą – nuolatinį džiūgavimą, entuziazmą ir aktyvumą. Gyventi ramiai, saikingai, laikantis kasdienybės rutinos, dabar ne tik kad nemadinga, tai atrodo net nesveika. Kuo daugiau projektų, kuo daugiau planų, kuo daugiau renginių, kelionių, draugų, įspūdžių ir... vis dažnesnė diagnozė – bipolinis sutrikimas.Kodėl kultūra tapo maniakiška? Kodėl pasiduodame jos spaudimui? Kaip jam pasipriešinti? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Aš negaliu...“, „čia ne man...“, „kitiems gerai, nes jie protingi, turtingi, apsukrūs, o aš...“ – taip ir panašiai virkauja „auka“. Jie nuolat nelaimingi. Jie nuolat bado pirštu į kitus pykdami ar jausdami pagiežą, kad kitiems sekasi. Tačiau... nepajudina nė piršto, kad gyvenimas pagerėtų.Kodėl kai kurie asmenys jaučiasi bejėgiai, kai tokiai savijautai objektyvių priežasčių nėra nė kvapo? Kodėl jie nuolat kažko negali, nesugeba, jiems kažkas vis trukdo? Kur ir kaip išmokstama jaustis „auka“? Ved. - Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kaltė – gyvenimą graužiantis kirminas. Jis ryja savigarbą, drąsą, iniciatyvą. Kaltė – manipuliatorių priemonė: priversk kitą pasijusti kaltu ir jau gali jį valdyti. Kaltę išgyvenantį žmogų galima stumdyti, versti daryti, ko jis nenori, juo naudotis, nes jis bijo. Bijo būti savimi, bijo reikšti savo nuomonę ar jausmus (nebent slapta, kai niekas jo nemato ir nepažįsta kaip internete). Po kalte veisiasi pyktis, kurio bijota ir bijomasi parodyti, kuriuo nepasinaudota save apginti. Kaip gimsta kaltė? Kur mokomasi sumenkinti, išduoti save ir savo gyvenimą? Ar įmanoma nubraukti kaltę ir tvirtai užimti savo vietą po saule? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Pokalbis apie tai, kai vyras vis nesupbręsta.

Jis geidžia jos, kurią stipriai ir aistringai myli, tačiau bijo, jog ši meilė sugriaus jo asmenybę. Mylėti jam reiškia pavojų netekti savęs, savo tapatybės, atsidurti moters valdžioje ir būti jos sunaikintam. Todėl veda kitą, kuriai jaučia draugiškumą. Ji – jam saugus, patogus užutėkis. Žmona rūpinasi jo poreikiais, paremia, paguodžia, kai jis tyliai kenčia negalėdamas atsiduoti mylimajai. Jis laikosi įsikibęs žmonos, nors jos nemyli ir negeidžia. Žmona jį erzina, todėl dažnai ant jos lieja savo sukauptą tulžį. Svajoja apie aistringą gyvenimą su mylima moterimi, bet svajos ir lieka svajomis.Kaip atsitinka, jog meilė suskaldo vyro gyvenimą? Kodėl jis nusigręžia nuo meilės ir nueina paskui nemylimą, kurią ilgus metus žemina, kankina, neprisileidžia artyn?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Keičiame savo išvaizdą, darbus, sutuoktinius, draugus. Ieškome geresnių kraštų už savo tėvynę. Mat vengdami pokyčių rizikuojame būti išvadinti konservatyviais, atsilikusiais, nusenusiais. Betgi viskas po šia saule turi ribas. Ar esame pajėgūs jas priimti? Ar galime susitaikyti, kad nebūsime amžinai jauni, sveiki ir liekni? Kad atsiras už mus labiau išmanančių ir produktyvesnių? Kad greičiausiai neuždirbsime milijonų? Kad mūsų pėdsakas šiame pasaulyje tebus smilties dydžio, tačiau iš tų smilčių išauga milžiniški kalnai? Ved. - Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kas mums nutiko, kad iš kasdienio bendravimo dingo „laba diena“ ir beliko „laba“, pranyko „ačiū“, „viso gero“, „linkime greičiau pasveikti“? Nejaugi tarpusavio ryšius taip nuskurdino internetas, jog elgiamės lyg socialiai apleisti vaikai, užaugę kur nors džiunglėse su gyvūnais? Juk rašant agresyvius komentarus internete, nereikia nei pasisveikinti, nei padėkoti, nei ko nors gražaus palinkėti.Nesvarbu, kokio amžiaus esame, mandagumo vis labiau trūksta. Kodėl? Gal tai virto atgyvena, nes nebeatlieka savo paskirties? O gal ką gali mandagus elgesys mes net nežinome?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Į psichologų kabinetus plūstelėjo banga žmonių, pabuvojusių įvairiausio plauko klubuose, kur gerokai padirbėta su jų galvelėmis: mokyti motyvuoti kitus, medituoti, tapti sąmoningais ir dvasingais. Susidomėjome, kaip manipuliuotojams pavyksta apkvailinti protingus žmones. „Leidau išprievartauti savo galvą ir dar pats už tai susimokėjau," - guodžiasi iš šarlatano suorganizuoto klubo pasitraukęs jaunas vyras. „Iš religinės sektos vos vos pavyko ištrūkti. Padėjo artimieji ir draugai," – liūdnai pasakoja jauna mergina.Kaip protingi, veiklūs, aktyvūs žmonės atsiduria visokio plauko klastūnų, diletantų, manipuliatorių pinklėse? Kodėl manome, kad telefoninių sukčių apgaulingos schemos skirtos kitiems, mažiau galvotiems ir... įkliūname?Kaip neleisti savęs kvailinti siūlantiems stebuklingas dietas, greitą pasveikimą ar nušvitimą?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Jis atrodė toks rūpestingas, sakė, kad myli mane, vežė į keliones, supažindino su savo draugais. O nepraėjus nė mėnesiui nuo pažinties pradžios tapo abejingas, sunkiai pavykdavo atkreipti jo dėmesį, nustojo kalbėtis, mylėtis, niekur nebeišeidavome kartu", – pasakoja romantiniais santykiais nusivylusi jauna moteris. „Su partneriu pradėjome verslą, turėdami daugybę bendrų idėjų, planų, o jau po pusmečio, veiklai įsibėgėjus, vis karščiau susiimdavome dėl pelno dalybų, dėl to, kas kiek dirbo, kiek klientų surado. Man atrodo, kad mano partneris vis labiau tingi, bando perimti mano klientus," – guodžiasi jaunasis verslininkas.Kokia juoda katė perbėga tarp sėkmingai prasidėjusių santykių ir jie virsta griuvėsių krūva? Gal nesėkmės kodas slypi naiviame požiūryje į žmones, santykius, veiklą? Gal pernelyg greitai leidžiamės sužavimi skambių žodžių ir pažadų, nerasdami savyje kantrybės palaukti ir stebėti elgesį? Kodėl pamiršome išmintį – patikrinti, ar žodžiai atitinka elgesį?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Nelojalumas savo organizacijai, neištikimybė romantiniuose ar santuokiniuose santykiuose, tėvynės išdavystė, draugo ar draugės paslapčių išviešinimas – tai išdavystės pavyzdžiai. Tik beveik visada šiuos poelgius lydi paaiškinimai, pasiteisinimai, neretai apeliuojant į tai, jog „aplinka kalta“. Pasitaiko, kad išdavusieji piktinasi, kad nukentėjusioji pusė pyksta ir jiems neatleidžia.Ar išduodantys nesuvokia ar nežino, kad tokiu poelgiu negrįžtamai nužudo pasitikėjimą ir sužlugdo santykius? Išdavystės neįmanoma pamiršti. Kaip gyventi šalia tokio asmens?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Aš labai bijau pokyčių...“ „Kai pagalvoju, kad reikės kažką keisti (palikti smurtaujantį vyrą, išeiti iš netenkinančio darbo, baigti nepelningą verslą), net prakaitas išpila.“Pokyčių baimė nesvetima nė vienam iš mūsų, tačiau kai kuriuos ji veikia paralyžiuojančiai. Žmogus net išbalęs, dantis sukandęs tempia jungą, kurio seniai galėjo nusikratyti, bet vis pagalvoja, kad gal ateity bus dar blogiau, ką žmonės pagalvos, kad jis nepajėgs ir pan.Kas gimdo baimę palikti pažįstamą pelkę ir išplaukti į plačiuosius vandenis?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Žinome, kad nuolat pykti nesveika, visuomet surauktas veidas – negražu, bet taškomės pykčiu be perstojo. Vieni iš kitų tyčiojasi politikai, puola valdininkai, nuo jų neatsilieka ir visi kiti piliečiai. Kodėl negalime gyventi vienas kitam neįkandę, neįgėlę, visaip neišvadinę? Kodėl pyktis kaip emocija prarado savo prasmę ir tapo tiesiog mūsų nesivaldymo, bevališkumo, nesveikumo išraiška? Ar susimąstome, kad mokėjimas pyktį tinkamai išreikšti yra kultūringumo ženklas? Kaip tai padaryti?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Jie įsimylėjo vienas kitą akimirksniu. Aistra ūžtelėjo lyg cunamis. Abu suprato, kad štai ta nuostabioji akimirka, kai sutinki antrąją savo puselę. Tad belieka tik įsitverti vienam į kitą ir atsiduoti likimui...O likimas nesnaudė. Štai pirmoji nuostabi sekso naktis. Po to kita. Trečia. Ir visos kitos. Vis dažniau tas aistringas naktis keitė audringi konfliktai ir nesusikalbėjimas dieną. Čia skirdavosi, čia vėl susieidavo ir taiką patvirtindavo sekso naktimi. Tai įprasta priklausomų santykių istorija, kuri visuomet prasideda staiga, lyg žaibui smogus, tęsiasi audringai, baigiasi visada vienodai – kankinančiai ir skausmingai. Kur čia šuo pakastas? Kodėl nevaldoma aistra nuveda į pražūtingus santykius?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Artėjant šventėms vis dažniau susimąstome apie artimus, šiltus santykius. Neretai aplanko nuostaba: „Bijau švenčių, nes nenoriu būti su artimaisiais ir giminėmis!“ O štai vienišas kaimynas kenčia, nes neturi artimų ryšių ir šventes sutiks spengiančioje vienumoje. Paradoksas! Ir norime glaudžių ryšių, ir bijome.O gal tiesiog nemokame užmegzti artimo, gilaus ryšio? Kodėl vengiame artimumo, užuot išmokę būti artimais? Ir kur yra „Artimumo akademija“? Ar visi gali būti vienodai artimi? Kaip mėgautis šiltais santykiais be konfliktų?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Garbiname protą, bet protingas, tačiau bejausmis žmogus, tėra tik robotas. Jis abejingas kito asmens skausmui, kančiai, net ir džiaugsmui. Jis viską paskaičiuoja ir visur ieško naudos. Jis sėkmingai lipa per kitų galvas ir gali užsiropšti į statusų aukštumas. Jam svarbu vardai, etiketės – jo supratimu sėkmės simboliai. Tačiau jis vienišas, nes robotų neįmanoma mylėti.Emocijos be proto tėra vėjo gūsiai – nežinia kur nuneš, gali griauti, gali puošti. Nevaldomos jos gali sudarkyti žmogaus gyvenimą: prarandama kontrolė, gimsta netikrumas, nesaugumas. Emocijų užvaldytą asmenį sunku mylėti, nes jis lyg sugedęs radijas transliuoja vis kitomis radijo bangomis. Kaip sujungti protą ir širdį?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Intravertas“, – pašaipiai mestelime tyliam, santūriam kolegai. Mes taip vertiname gebėjimą bendrauti, greitai megzti pažintis, žibėti scenoje ir puikiai jaustis nuolatiniame žmonių šurmulyje, jog nepastebime tylių, atsakingų individualistų. Ir neretai net jie patys save niekina, mano esą ne tokie, kokių reikia.Kuo pasižymi intravertai? Ar tikrai jie negali prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje? Kokios jų stipriosios savybės? Ar gali intravertas tapti ekstravertu? Atsakymus į šiuos klausimus pagrįsime naujiausiais mokslo tyrimais.Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Ortoreksija – mitybos sutrikimas. Vis dažniau jauni ir gyvenimo vėtrų nugairinti žmonės dramatiškai keičia savo valgymo įpročius motyvuodami sveikesne gyvensena ir ilgesne jaunatve.Ar perteklinė ekonomika iškreipė mūsų supratimą apie maistą? O gal skubrus nerimu paženklintas gyvenimo tempas pastūmėja įprasto maisto baimei? O gal savo vidinius skaudulius skandiname keistuose mitybos įpročiuose? Ką apie tai mąsto gydytojai, mokslo žmonės?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Jie bijo meilės, nors apie ją tik ir svajoja. Jie bijo artumo, nors jo taip trokšta. Jie nori būti geruose santykiuose, bet nuolat tuos santykius žudo. Kas jie? Nemylėti žmonės.Kodėl mes apgaudinėjame save, kad visos motinos ir visi tėvai myli savo palikuonis? Išvedžiojame, kad ta meilė kitokia, ją reikia labiau patyrinėti ir perprasti. Bet ar meilė – aritmetikos uždavinys, kurį turime spręsti?Pašnekesys suksis apie nemeilės žalą ir pasekmes. Bus ieškoma vilties ir išeities iš gyvenimo be meilės gyvenimo scenarijaus.Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Neprisimenu savo vaikystės“, – ištaria neretas psichologų ir psichoterapeutų klientas. Kodėl? Juk ne sutrikusi atmintis neleidžia susigrąžinti išgyventų gyvenimo faktų. Gal užmaršties rūkuose paskendusi praeitis slepia skausmingą patirtį?Seksualiai išnaudotos mergaitės, dabar jau merginos ir moterys, dažnai išgyvento siaubo, skausmo ir pažeminimo neprisimena. Psichika užmarštimi apsaugojo jas nuo asmenybės žlugimo. Kas vyksta tvirkinimą, seksualinį smurtą išgyvenusios mergaitės sieloje?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kiekvienas bent kartą gyvenime jautėmės nesuprasti. Ypač skaudina artimųjų nesupratimas. Lyg ir visi mokame kalbėti, kalbame ta pačia kalba, bet neretai vienas kito nesuprantame. Tai sužadina daugybę jausmų: nusivylimą, pyktį, bejėgiškumą. Kalbėti mokame visi, bet susikalbėti – ne! Dialogo turime mokytis.Kokios nesusikalbėjimo priežastys? Kas lemia sėkmingą dialogą? Kaip to išmokti?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Neretai gyvenime buksuojame ir negalime suvokti, ką gi darome ne taip. Lyg ir vykdo žmogus savo pareigas, drausmingas pilietis, geras tėvas ir vyras, bet jaučiasi nelaimingas. Lyg ir sveikas, neturi jokių rimtų sveikatos problemų, o diena iš dienos vos pakyla iš lovos kasdienių darbų atlikti.Kur dingsta sveiko žmogaus energija? Kam aukojame savo jėgas patys to nesuprasdami? Maištaujame? Prieš ką? Kodėl?Energijos švaistymo maištui fenomenas.Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Nelaiminga ašarojanti žmona ir ramus vyras. Ji sakosi nebeapsikenčianti vienišumo jausmo santuokoje, kai vyras grįžęs po darbo namo laiką leidžia prieš televizorių ar įsmeigęs nosį į telefoną. Jie nebesikalba. Ji jaučiasi jam neįdomi, nereikalinga, net trukdanti. O jis stebisi, nes jam atrodo, kad tarp jų viskas gerai.Nesimetriški santykiai – nevienodas įsipareigojimas santuokai. Kodėl vienas investuoja į santykius daugiau, o kitas tauposi? Ar įmanoma sulyginti atsakomybės ir įsipareigojimo jausmus?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kaip neprarasti gyvenimo krypties?Kaip jaučiasi gyvenimo aklavietėje atsidūręs jaunas vyras? Anksčiau į pakylėjimą vedę dalykai nebejaudina. Santykiai byra. Vis labiau gyvenimą apraizgo žalingi įpročiai. Niekas neįdomu. Viskas nebesvarbu. Kas tai – depresija, neviltis, o gal gyvenimo krypties praradimas? Tai suprasti padės viena istorija...Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Gyvenimas nėra tik atrakcionai ir nuolatinis džiugesys. Kartais mus aplanko nusivylimas ar liūdesys. To neišvengiame nė vienas. Tačiau nuolatinio laimės siekio maratone nedrįstame įsileisti net minties, kad gal einame ne savo keliu ar veltui švaistome laiką bereikšmiems dalykams. Taip nejučia mūsų gyvenimą apgaubia nelaimingumas.Kodėl vieni žmonės patenkinti savo gyvenimu, o kiti jaučiasi nelaimingi? Ar laimingumas paveldimas? Kas atsakingas už žmogaus nelaimingą gyvenimą? Kuo skiriasi depresija ir nelaimingumas?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Atsidūrę aklavietėje pirmiausia kreipiamės pagalbos į draugus ir artimuosius. Jei stinga pinigų – į banką paskolos. Jei skauda galvą – pas gydytoją. O kada laikas ieškoti psichologo pagalbos? Kaip tam pasiruošti? Ko tikėtis?Pirmą kartą pas psichologą. Baimės. Lūkesčiai. Nauda.Vieno žmogaus istorija.Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: pirmą kartą psichologo kabinete. Atsidūrę aklavietėje pirmiausia kreipiamės pagalbos į draugus ir artimuosius. Jei stinga pinigų – į banką paskolos. Jei skauda galvą – pas gydytoją. O kada laikas ieškoti psichologo pagalbos? Kaip tam pasiruošti? Ko tikėtis? Pirmą kartą pas psichologą. Baimės. Lūkesčiai. Nauda. Vieno žmogaus istorija. Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Atsidūrę aklavietėje pirmiausia kreipiamės pagalbos į draugus ir artimuosius. Jei stinga pinigų – į banką paskolos. Jei skauda galvą – pas gydytoją. O kada laikas ieškoti psichologo pagalbos? Kaip tam pasiruošti? Ko tikėtis?Pirmą kartą pas psichologą. Baimės. Lūkesčiai. Nauda.Vieno žmogaus istorija.Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus: pirmą kartą psichologo kabinete. Atsidūrę aklavietėje pirmiausia kreipiamės pagalbos į draugus ir artimuosius. Jei stinga pinigų – į banką paskolos. Jei skauda galvą – pas gydytoją. O kada laikas ieškoti psichologo pagalbos? Kaip tam pasiruošti? Ko tikėtis? Pirmą kartą pas psichologą. Baimės. Lūkesčiai. Nauda. Vieno žmogaus istorija. Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus”: intrigos anatomija.Ar esate patyrę jausmą, kai netikėtai, be jokios priežasties bendravimą nutraukia draugas arba bendradarbiai ima skersai dirsčioti ir kuždėtis Jums už nugaros? Tai situacija, kai aplinkinių, dažnai net ir pačių artimiausių žmonių elgesys su Jumis pasikeičia be jokio paaiškinimo. O gal teko būti apkalbų liudininku? O gal ir pats dalyvavote galios žaidimuose, siekiant ką nors sužlugdyti? Intrigantų sutiksite beveik kiekviename kolektyve. Jų duona – šmeižti, kurstyti neapykantą ir trinti iš pasitenkinimo delnais, kai kiti sutrinka, išsigąsta ar tiesiog kenčia. Kodėl kai kurie žmonės tampa intrigantais? Ką jie išlošia žaisdami galios žaidimus? Kas tampa jų aukomis? Kaip nepakliūti į intrigantų spąstus? Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Išsunktos cintrinos“ sindromas, išsekimas, perdegimo sindromas. Apie ką tai? Kas nutiko žmonijai, kad vis dažniau sutinkame išsekusius, pavargusius jaunus žmones? Regis visuotinė gerovė auga, žmogaus buitis tampa vis patogesnė, tačiau išvargusių nelaimėlių būrys didėja.Kur dingsta darbščių, atsakingų, entuziastingų žmonių energija? Gal juos žudo perdidelis atsakomybės jausmas? Gal patiria spartaus gyvenimo tempo spaudimą? O gal palūžta genami nepamatuotų ambicijų? Kas yra perdegimo sindromas ir kaip jo išvengti?Ved. psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Darbdavys moka nepakankamai. Viršininkai elgiasi lyg konclagerio prižiūrėtojai. Viskas protu nesuvokiamai brangu. Politikai nieko daugiau nedaro – tik egoistiškai vienas kitam įrodinėja savo pranašumą. Visi, kas prie valdžios, korumpuoti, jų nagai tik į save lenkti. Merginos – savanaudės, siekiančios išnaudoti vaikinus. Vaikinai – kelmai, nevykėliai, mamų sūneliai. Universitetai ir jų programos netikę. Gero darbo nesurasi. Stereotipinių skundų sąrašas begalinis. Tuo pačiu nepatenkinti Vilniuje, Šiauliuose, Kintuose ar Kavarske. Nesvarbu, kad mokslo žmonės net užkimę tvirtina, kad žmonija niekada geriau negyveno nei šiandien, bet mums jų išvedžiojimai nė motais.Nuo kada ėmėme tikėti, kad kažkur po šia saule egzistuoja gyvenimas be vargo ir rūpesčių? Kaip atsikratyti šio vaikiško lūkesčio? Kaip įsisąmoninti, jog gyvenimas yra sunkus tol, kol jo pakilimų ir nuokryčių nepriimame kaip natūralios tėkmės?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Smurtas – fizinis, emocinis, seksualinis – ne toks ir retas reiškinys mūsų gyvenime. Neretai jo neįvardijame, nes neatpažįstame, bijome pripažinti ar gėdijamės, jog nesugebame jam pasipriešinti. Smurtas sunaikina ne tik santykius, bet ryja ir smurtingų santykių dalyvius – tiek smurtaujantįjį, tiek jo auką. Nestabdomas smurtas tik auga, smurtautojas vis labiau siautėja, o auka nyksta.Ar verta likti smurtinguose santykiuose, tikintis, kad agresorius pats susipras smurtą nutraukti? Ar verta pasikliauti meile, kai žalojamas kūnas, siela ir gyvenimas? Kokių veiksmų būtina imtis, norint nutraukti smurtingus santykius? Ką aukai kviestis į pagalbą?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Pokalbiai apie madas, sveiką mitybą, amžiną jaunystę. Nuspalvinti emocingais šūkčiojimais. Viskas palydima juokeliais. Kalbėti rimtu tonu, analizuoti, remtis mokslu šiandien daugeliui atrodo atgrasu. Net didžiausi mokslo ar verslo asai savo atradimus ar išradimus privalo pateikti šou forma, nes kitaip, nesukėlus adrenalino bangos klausytojams ar žiūrovams, tebus palydėti žiovuliu.„Duonos ir reginių!“ – šaukė antikinės Romos liaudis. Praėjus porai tūkstantmečių atsidūrėme prie tos pačios suskilusios geldos. Duokite mums koncertų, grožio konkursų, skaniai pavalgyti, parodykite, kaip tapti seksualiais, ir pasiimkite savo vitgenšteinus, liuterius kingus, franklius ar kiuri!Ar iš tiesų mus tenkina paviršutiniškas gyvenimas? Ar gyvenimo saulėlydyje negraušime nagų taip niekada ir negyvenę gilaus visaverčio gyvenimo, nesistengę perprasti jo mįslių?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Įsivaizduokime, kad sutuoktinių pora lyg du akcinės bendrovės akcininkai, turintys po pusę visų akcijų. Nė vienas nėra pranašesnis, turintis daugiau galių nuspręsti. Joks sprendimas neįmanomas be klausimo aptarimo ir bendro sutarimo. Negali būti jokių paslapčių, manipuliacijų ar tinginiavimo. Sutarti gana sunku, bet kartu aišku ir teisinga, nes abu vienodai suinteresuoti bendrovės sėkme ir išlikimu.Ar daug porų sugeba bendrauti lyg lygiaverčiai akcinės bendrovės akcininkai? Ko reikia gyventi pagal šį principą? Kas yra šeimos pelnas?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Netrukus pradėsime naujus mokslo metus. Juos pradės mokiniai, jų tėveliai, pedagogai. Pradės visi, nes visi kažkada sėdėjome mokyklos suole ir tos patirties neįmanoma užmiršti. Ką ten įgijome? Žinių, pasitikėjimo savimi ir pasauliu, pagarbos daugiau už mus žiniančiam ir tomis žiniomis besidalinančiam, bendradarbiavimo įgūdžių. O gal mokymosi laiką skyrėme maištavimui prieš autoritetus, jų apkalbinėjimui, ieškojimui, prie ko prikibus? Gal ir dabar, jau būdami suaugę, vis dar nemokame gerbti ne tik daugiau mokančio, galinčio ar žinančio? Gal užuot perėmę kitų dosniai dalijamą patirtį ir išmintį, mes kovojame su jais galios kovas, priešinamės, ginčijamės, nežinia kodėl demonstruojame savo šaunumą? Kas nutiko, kad pasaulyje vis garsiau kalbama apie pagarbos mokytojui nykimą? Kodėl nebeliko autoritetų?Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Esame užkietėję vartotojai. Vergaujame daiktams, pirkiniams, pramogoms, komfortui. Švaistomės net ir sunkiai uždirbtu euru, atiduodami jį už akcines prekes, kurių iš tikrųjų nereikia, perkame loterijos bilietus, tikėdamiesi praturtėti akimirksniu, neįsivaizduojame prasmingo vasaros savaitgalio be privalomo materialiai prakutusio asmens komplekto – šašlykų kalno ir alaus. Žinoma, nepamirštame pasiskųsti, kaip prastai gyvename. Ir laukiame, kol gyvenimas pabers dar daugiau dangiškos manos. Tik visame šitame vartojimo verpete pamirštame padėkoti už tai, ką turime, kur ir kuo esame. Kodėl vis didesnė gerovė atrodo privaloma? Kodėl už ją pamirštame ištarti nuoširdų „ačiū”? Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Žinoma pasaka apie princą, paverstą rupūže, ir jį savo meile atkerinčią merginą, tarsi byloja, kad atsidavimas kaprizingam, nepatraukliam, kito gyvenimo sąskaita gyvenančiam padarui ar reikalui - didi vertybė. Ar tai tiesa? Ar kentėjimas poroje su smurtaujančiu, priklausomybėms vergaujančiam asmeniu ir tikėjimas, kad šis stebuklingai pasikeis, nepajudindamas nė piršto, - dorybė? Ar laikymasis įsikibus beviltiškų darbų ar verslų - išminties požymis? Beveik kiekvieno gyvenime yra rupūžė, kuria nežinia kodėl tikime, jog ji sukurs stebuklą. Kokie klijai laiko mus prie šio nesimpatiško, išnaudojančio padaro? Kodėl aukojame jai savo gyvenimo laiką ir jėgas? Kodėl leidžiamės jos apgaudinėjami? Ved. - Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kai tenka stoti akistaton su gąsdinančiais dalykais, psichika lyg rūpestinga mama atitveria saugančia gynybine siena. Išvengiame tikrovės keliamo siaubo ir pabėgame nuo savojo silpnumo, neadekvatumo, nesaugumo.Deja, saugumas taip užliūliuoja, jog už jį teikiančių mūrų įsikuriame ilgam. Slepiamės nuo kritikos, nuo būtinybės priimti sprendimus ir juos lydinčią atsakomybę, bėgame nuo iššūkių, nuo naujų patirčių, naujos informacijos ir... atrodome keisti, neadekvatūs, pikti, riboti, užsispyrę. Nuolat gindamiesi vis labiau tolstame nuo žmonių, kol liekame vienatvėje išdidžiai žvelgti į pro šalį bėgantį gyvenimą nuo saugančios tvirtovės kuorų.Kokiais būdais psichika saugo? Kada psichikos gynybos yra perteklinės ir žalingos? Ar įmanoma išmokti drąsiau reaguoti į gyvenimą?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Aš galiu, aš protingiausias/ia, kokie kiti nevykėliai, man šitas darbas per prastas – iš tokių ir panašių pasisakymų sužinome apie jų autoriaus didybę. Nė neabejoja – nėra geresnio už jį. Jam nereikia nieko pasiekti ar padaryti, kad įrodytų savąjį šaunumą, nes jis jau gimė tobulas, nušvitęs, beveik pusdievis.Deja, megalomanija visuomet slepia mažą vaiką viduje, įsivaizduojantį, jog visi privalo paklusti jo papūstoms lūpytėms ar pykčio priepuoliui, trypiant kojelėmis, kaip kažkada į tai reagavo jo tėveliai. Būti, dirbti ar gyventi su išpūstos savivertės persona – pragaras.Kodėl verta susimąstyti, jog pernelyg garsiai šaukti apie savo šaunumą dažniausiai yra kvailumo išraiška? Kodėl esame įvairiausių jėgų kasdien raginami būtent taip kvailai elgtis? Kodėl per amžius gyvavo tiesa, jog apie žmogaus vertę turi byloti jo darbai? Kas yra tikroji savivertė?Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Pastebėjote kaip spartėja gyvenimo tempas? Koks informacijos, stimulų ir reikalavimų kiekis užgriūna vaikus ir paauglius? Kaip patys stengemės visko gauti kuo daugiau: žinių, daiktų, pinigų, įspūdžių? Kaip nekantraujame, kai sulėtėja interneto sparta ar tenka lukterėti prie gydytojo kabineto durų? Visko norime kuo daugiau, pokyčių norime kuo greičiau, norų išsipildymo tuoj pat.Nekantrumu skundžiasi dažnas ir net nesikuklina prisipažinti, jog yra nekantrus – visko nori „čia ir dabar“. Tik ar lėkdami kaip mustangų kaimenė per gyvenimą neprarandame kažko svarbaus? Ar visada kiekis atitinka kokybę? O gal prastą kokybę kompensuojame kiekiu? O kokios tokio skubėjimo pasekmės? Nerimas? Įtampa? Stresas? Gyvenimo džiaugsmo praradimas? Perdegimas? Viską nuosekliai ir patyrinėsime laidoje.Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Visi norime pripažinimo ir besąlyginio priėmimo. Kartais troškimas toks karštas, jog imame ignoruoti bet kokį raginimą pasikeisti. Tiesiog užsispyrę laikomės savo! O kam nepatinka, tegul patys keičiasi!Griūna šeima, sutuoktinis prašo pakeisti elgesį. Nieko nedarome. Nusisuko visi draugai, žmogus liko vienas: „jei manęs tokio nereikia, tai ir man jų nereikia“. Darbdavys neapsikentęs, kad nereaguojate į pastabas, atleidžia iš darbo: „niekas nesupranta mano asmenybės!”. Panašių situacijų begalė.Kodėl žmonės sustoja savo asmenybės raidoje? Kodėl užsispyrę kabinasi už pasenusių elgesio modelių, net jei tai veda į pražūtį?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Kaip sprendžiate iškilusias gyvenimo problemas? Puolate skambinti tėvams, draugams? Atsakomybę perkeliate ant sutuoktinio pečių? O gal tiesiog problemas ignoruojate: „išsispręs savaime“?Žmogaus gyvenimo kelyje nuolat iškyla kliūtys. Kaip į jas reaguojame, kaip sprendžiame problemas – tai ir apibrežia asmens brandą. Nesprendžiamos problemos pačios neišsisprendžia. Mes tik susiduriame su vis didesnėmis savo pasyvumo pasekmėmis.Kodėl daugelis žmonių užuot sėkmingai įveikę kliūtį ir pasidžiaugę pergale, užmerkia akis ir krenta vis į tą pačią duobę? Kodėl slepiamės už artimųjų nugarų ar gulamės į ligos patalą, užuot paėmę savo gyvenimo vairą į rankas?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

„Mes lankome vaikų darželį,“ – sako jauna moteris. Pašnekovas suglumęs išsprogina akis:„ kas tie „mes“, kodėl suaugusi moteris lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą?“Dažnas reiškinys, kai mama susilieja su savo vaiku, supainioja savo ir vaiko poreikius, jausmus, mintis. Tai net nelabai stebina, nes ji didžiausią paros dalį praleidžia glaudžiai bendraudama su savo atžala , o vaikas dar nepajėgus gyventi savarankiškai. Tačiau dviejų suaugusių žmonių susiliejimas atrodo keistai. „Mes jaučiame, mes norime, mes nusprendėme,“– neretai sako vienas iš sutuoktinių, didžiuodamasis tokia santykių darna. Jų šeimoje nėra konfliktų, jie viską daro kartu ir nori to paties. Jų santykiai tobuli. Ar tai tiesa? Juk greičiausiai tokie santykiai yra liguisti? Kas slypi po priklausomų santykių skraiste? Ar Jūs atskiriate priklausomus santykius nuo prieraišių? Kaip susiliejantys santykiai žlugdo asmenybę ir griauna gyvenimus? Kaip priklausymą pakeisti prieraišumu ir išsaugoti ryšį?Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Panikos ataka – ar įmanoma išsigelbėti?Po pasaulį sparčiai plinta nerimo virusas. Jis atakuoja nepaisydamas lyties, amžiaus, socialinės padėties. Jo paveiktas žmogus išgyvena mirties siaubą: linksta kojos, širdis plazda lyg pašėlusi, svaigsta galva, aptemsta akyse, sutrinka kvėpavimas ir regis, kad tuoj nelaboji su dalgiu ant peties pasiglemž Jūsų gyvybę. O baisiausia, kad artimieji nesupranta, kas žmogui nutiko. Kaip elgtis įvykus priepuoliui? Kaip turėtų reaguoti artimieji? Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Susiformavusi vartotojiška kultūra neleidžia atsikvėpti – gyvename suriesti rūpesčio, kaip daugiau, greičiau pasiekti, įgyti, turėti. Vis rečiau žmonės skundžiasi prasmės stygiumi, bet ant kiekvieno kampo sutiksi verkšlenantį dėl pinigų ar turto stokos.Jaunimas atsipalaidavimo ieško klubuose, kur pririję ar prisiuostę narkotikų bei pavartoję kokteilių elektroninės muzikos ritmų pakerėti „užsimiršta“. Bet atvirumo valandėlę nedrąsiai prasitaria besijaučiantys vieniši, nemokantys užmegzti ryšio ir nuoširdžiai bendrauti, nesugebantys elgtis autentiškai, be pozos, be pasipūtimo.Ką bijome išvysti, žvilgtelėję į savasties ir gyvenimo gelmes? Kada netekome ryšio su vidiniu savo „aš“ ir kuo už tai mokame? Kaip nepaklysti kelyje į savęs pažinimą, kai aplinkui tiek daug siūlančių nušvitimą, atgijimą, greitą praregėjimą?

Tas bauginantis žodis „vienatvė“. Maži vaikai bijo likti vieni, sekioja suaugusiems iš paskos, kabinasi išeinantiems tėvams į skvernus, nes jiems atrodo, jog vieni neišgyvens nei valandos. Net miegoti nesugeba vieni iki paauglystės. O paauglys mamos ar tėčio glėbį iškeičia į monitoriaus ekraną, kur nuolat su kažkuo bendrauja. Nei akimirkos nebūna su savimi.Vienatvė nepažini. Neprijaukinta. Vos tik gyvenimas stumteli iš tėvų namų, tuoj pat įsikimbama pirmų pasitaikiusių santykių. Net jei santykiai sekinantys, smurtingi – liekama juose. Nes paniškai bijome vienatvės.Kaip įveikti vienatvės baimę? Priimti jos neišvengiamumą ir vienatvėje atrasti save?

Viso pasaulio stebuklinėse pasakose neigiami personažai (raganos ar raganiai, džinai ar burtininkai) užkeikia herojų ar heroję. „Užkeikimai“ egzistuoja ir tikrovėje, kuomet dar vaikystėje apribojama mūsų saviraiška ir elgesys, esame verčiame gyventi už tėvus ir padaryti tai, ko jie troško, bet neįgyvendino. Pasakų užkeikimai – tai draudimai. Draudimai teisinami kaip noras padėti mažesniam ar mažiau suprantančiam, siekis apsaugoti jį, tačiau iš tiesų draudimai atskleidžia tėvų/autoritetų baimes, norus, pyktį ar agresiją. Tiek kiek pykčio slypi draudimuose, tiek jie turi galios sužaloti vaiko gyvenimą.Priešybė draudimams – leidimai. Pasakose leidimus (atkerėjimus) suteikia gerosios jėgos. Tik išsivadavęs iš užkeikimų herojus tampa pajėgus ilgai ir laimingai gyventi. Deja, daugelis nesuvokiame leidimų esmės ir juos tapatiname su nuolaidžiavimu ar net abejingumu.Kokie užaugame draudimų ar leidimų veikiami? Kodėl vieniems autoritetams norisi drausti, o kitiems pavyksta daryti įtaką duodant leidimus? Ką teks nuveikti, kad išsivaduotume iš „užkeikimų“? Ved. Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Mylėti, atleisti, paleisti ir susitikti iš naujo. Ką per visą savo gyvenimą mylime labiausiai? Ant ko daugiausiai rūstaujame? Kokio žmogaus šaukiamės sunkiausią gyvenimo valandą? Su kuo sunkiausia užmegzti suaugusių asmenų ryšį? Atsakymas į visus klausimus – mama. Kaip per gyvenimą kinta mūsų santykis su mama, gyvenimo davėja ir rėmėja? Ar visiems pavyksta išaugti iš kaprizingo lepūnėlio vaiko ir tapti motiną suprantančiu ir atjaučiančiu asmeniu? Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Dūsaujame, jog stinga jėgų. Galuojamės apnikti apatijos. Niekas nedžiugina, nieko nenorime. Lyg ir ne depresija, bet sveikata to irgi nepavadinsi. Spėliojame, ar pavasaris kaltas, ar vitaminų bei saulės trūksta. Tačiau retas kuris revizuoja savo gyvenimo būdą lyg pavasarį pertvarkytų spintas.Užslopintos emocijos, atidėliojami sprendimai, pasidavimas prievolių diktatui, baimė ištarti ne, nesveiki lūkesčiai ir ambicijos, klaidingi pasirinkimai, savidrausmės stoka ir dar galybė visokiausių trukdžių lyg smėlis vandenį susiurbia mūsų energiją.Kaip planuoti savo kasdieną? Kaip ugdyti savidrausmę? Kaip susigrąžinti jėgas ir gyvenimo džiaugsmą?

Skambučiai ar žinutės vidurnaktį, agresyvūs komentarai socialiniuose tinkluose, familiarumas su klientais, lindimas į kito žmogaus telefono ar elektroninio pašto turinį – šiandien, atrodo, tapo norma. Nuo to netoli į svetimo turto savinimąsi, informacijos vagystes, svetimų teritorijų užgrobimą. Visų šių reiškinių bendras vardiklis – ribų (asmeninių, teritorinių) nepaisymas.Kodėl taip nutinka? Kokios yra ribos? Kuo pasižymi psichologinės ribos? Kaip susiklosto asmens gyvenimas (psichinė sveikata, santykiai, pasiekimai), kai jo asmenybės ribos yra neaiškios? Kaip rūpintis savo ribomis?

Kai meilė įsiliepsnoja akimirksniu, kai meilės santykiai vystosi kosminiu greičiu, kai tik susipažinus keliamasi gyventi kartu ar tuokimasi, lauk bėdos. Lyg du mirštantys iš bado šie žmonės kabinasi vienas į kitą ir bijo nors akimirkai paleisti savo meilės objektą. Nepasitikėjimas, mylimo žmogaus kiekvieno žingsnio kontrolė, baimė, jog paliks, jog kitas pavilios, jog nustos mylėti. Neduokdie, jei mylimas žmogus nebenori tęsti santykių. Meilės aistra virsta persekiojimo apsėdimu.

„Viltis – kvailių motina“, – tūlas numoja ranka. Išmintingasis žino – viltis gydo. Gydo sielą, kūną, net visą gyvenimą.Kodėl tiek virkaujame ir niurname, kodėl po nesėkmės iškart nuleidžiame rankas, kodėl vengiame dvikovos su problemomis? Visi šie kodėl slepia vilties stoką. Vilties, kad šiandien pavyks, nes labai stengtasi: pajudės į priekį verslo reikalai, pavyks susirasti gebėjimus vertinantį darbą, bus įveikti mokslo egzaminai, liga, nedraugų spaudimas.Be vilties nėra ateities. Be vilties nėra prasmės. Tad ar įmanoma viltį sugrąžinti į gyvenimą? Kaip ją užsiauginti?

Metas į Raudonąją knygą įrašyti žmogiškuosius prisilietimus, kuriuos iš gyvenimo veja etiketas, normos, įsitikinimai, netgi teisės.Prisiliesti jau tuoj bus uždrausta net medikams ir pedagogams. Prisilietimuose įžvelgiame blogį: nešvankumą, ribų pažeidimus. Visais būdais saugodami savo neliečiamybę vakarais glaustomės su naminiais gyvūnais, net miegame juos apsikabinę.Kodėl neigiame vieną iš pačių svarbiausių poreikių žmogaus gyvybei ir sveikai psichikai? Kaip mus veikia apsikabinimai, prisilietimai, paglostymai?

Savišvietos knygos teigia, kad branda – tai gebėjimais tikrovę priimti sąmoningai. Vis labiau plečiame savo atsakomybės ribas, racionaliai viską planuodami ir pasverdami, nepalikdami gyvenime vietos jokiam stebuklui. Gyvenimas tampa niūrus, jame nebelieka vietos nuostabai ir džiaugsmui. Tvirtai įaugame kojomis į žemę ir nebepakeliame akių į dangų. Kada paskutinį kartą stebėjote debesis, įžvelgdami įmantrias figūras? Ar suaugusiam žmogui reikia pasakų? Ko netenkame atsisakydami pasakų metaforų? Ar suaugusio žmogaus gyvenime yra vietos stebuklui?

Amžinai dvejojantys ir nerimaujantys, savo neapsisprendimu visus aplinkinius vedantys iš proto. Blaškydamiesi, keisdami savo nuomonę jie provokuoja kitus juos paremti, priimti už juos sprendimus, tačiau, nežinia kodėl, pasielgia priešingai gautiems pasiūlymams ar patarimams. Ir ramintojai bei patarėjai ima tūžti...Kas slepiasi už šių dvejonių ir abejonių? Kodėl šis silpnumas yra tariamas, nes galų gale paskatina aplinkinių pyktį?

Vis labiau trokštame nuoširdumo, vis daugiau atsiveriame: į kairę ir į dešinę pasakojame apie savo meiles ir išdavystes, nesibodime pirmam sutiktam atskleisti seksualinio gyvenimo detalių, giriamės, ką turime, verkšlename, ko stokojame. Apie ką visa tai?Kodėl buitiškumas užgožė gilius pašnekesius iš širdies į širdį? Gal vartotojiškumas ir orientacija į išorės pasaulį neišmokė arba sutrukdė kurti save ir ieškoti vidinio pasaulio? Kodėl neturime nuomonės daugeliu klausimų, bet visada esame pasiruošę pasišvaistyti piktais, užgauliais komentarais ar kritika? Kodėl nebemadinga tapo erudicija? Kodėl savęs pažinimas nuklydo į sunkiai suvokiamų technikų ir „rytietiškų“ patirčių lankas? Kodėl vis rečiau besakome „nežinau“ ir lyg kokie laidos „Klausimėlis“ herojai tauškiame niekus? Kodėl karaliauja noras pasirodyti, o ne poreikis dalintis? Gal nebeturime kuo dalintis?

Turbūt esame vieni iš lyderių tarp pasaulio niurzglių ir nepatenkintųjų. Gyvenimas daugeliui atrodo neteisingas, skurdus, nesaugus. Neseniai praošęs šalies šimtmečio jubiliejus atskleidė netikėtą dalyką – mes mokame džiaugtis, didžiuotis ir kūrybiškai švęsti!Nuoširdesni niurzgliai pripažįsta, kad džiaugsmas – retas svečias jų gyvenime. Jie nežino ir nemoka nei kur džiaugsmo ieškoti, nei ką su juo daryti jį atradus. Nuoširdžiausieji klausia, o kur išmokti džiaugtis ir būti patenkintiems savo būtimi?Tad kur, kaip ir kada užgimsta džiaugsmas? Ar įmanoma būti laimingu, net jei kišenės pustuštės, artimieji netobuli ir valdžia nesimpatiška?

Ką žinome apie liūdesį? Ar atpažįstame jį savyje ir kituose? Ar visada nusiminusį draugą privalome linksminti?Apsidairai aplinkui – rūškanų veidų gausybė. Ar tie žmonės liūdi kažko, o gal jiems – depresija? Paauglys paslikas lovoje ir įsikniaubęs į išmanųjį telefoną, nieko nenori. Kas jam nutiko? Gal apatija? Gal pavargo? O gal tinginystė? O štai puikus darbuotojas, malonus besišypsantis žmogus – nusižudė! O bambeklis vos kojas pavelkantis kolega pasiekė puikių rezultatų ir yra laimingai vedęs.Kaip atpažinti liūdesį ir depresiją? Ar visi liūdi vienodai? Kada būtina ieškoti pagalbos? Ir kas gali padėti depresiją išgyvenančiam žmogui?

Viso pasaulio stebuklinėse pasakose neigiami personažai (raganos ar raganiai, džinai ar burtininkai) užkeikia herojų ar heroję. „Užkeikimai“ egzistuoja ir tikrovėje, kuomet dar vaikystėje apribojama mūsų saviraiška ir elgesys, esame verčiame gyventi už tėvus ir padaryti tai, ko jie troško, bet neįgyvendino. Pasakų užkeikimai – tai draudimai. Draudimai teisinami kaip noras padėti mažesniam ar mažiau suprantančiam, siekis apsaugoti jį, tačiau iš tiesų draudimai atskleidžia tėvų ar autoritetų baimes, norus, pyktį ar agresiją. Kiek pykčio slypi draudimuose, tiek jie turi galios sužaloti vaiko gyvenimą.Priešybė draudimams – leidimai. Pasakose leidimus (atkerėjimus) suteikia gerosios jėgos. Tik išsivadavęs iš užkeikimų herojus tampa pajėgus ilgai ir laimingai gyventi. Deja, daugelis nesuvokiame leidimų esmės ir juos tapatiname su nuolaidžiavimu ar net abejingumu.Kokie užaugame draudimų ar leidimų veikiami? Kodėl vieniems autoritetams norisi drausti, o kitiems pavyksta daryti įtaką duodant leidimus? Ką teks nuveikti, kad išsivaduotume iš „užkeikimų“?

Kitoks nei aš: apkūnesnis, liesesnis, žemesnis, kitokios odos spalvos, lytinės orientacijos, socialinės padėties. Tūlas pilietis, žiūrėk, į tą kitokį nei jis jau ir žvelgia kreivu žvilgsniu. Mat, anot jo, visi turėtų būti tokie kaip jis, tūlas pilietis. Nes jis – normos etalonas. O jau kad yra toks „normalus“, jis gali smerkti kitokius, ne tokius „normalius“.Iš kur kyla mintys apie „normalumą“? Kodėl kai kuriems asmenims taip sunku priimti pasaulio įvairovę? Ką slepia noras visus apvilkti vienodomis uniformomis ir kitokius priversti atsisakyti savo unikalumo?

Aikštinga. Reikalaujanti nuolatinių pagarbos, dėmesio, meilės įrodymų. Visada teisi. Kupina norų ir troškimų, kuriuos kiti PRIVALO įgyvendinti. Visada pasiruošusi tuoj suraukti nosytę, patempti lūpytę. Aplink save sėjanti chaosą, įtampą ir barnius. Tai princesė ant žirnio.Tokių princesių gyvenime nestinga. Jos kuria šeimas, gimdo vaikus, dirba įstaigose, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Gyvenimo partneriai, vaikai, kolegos su jomis jaučiasi nejaukiai: įsitempę, nuolat pasiruošę patirti aikštingą išpuolį, gintis nuo nebūtų kaltinimų.Kodėl tokia mergina ar moteris leidžia sau elgtis lyg įnoringa maža mergaitė? Kodėl aplinkiniai taikstosi su tokios „ypatingos personos“ išsišokimais?

Didžiuojamės savo idealais. Smerkiame jų neturinčius ar juos išduodančius. Daugelis savo idealus stoja ginti, kai į juos kėsinamasi. Tačiau neretai nutinka, kad tai, kas atrodė šventa, saugotina, brangintina, praranda vertę? Nusiviliame laisve, tėvyne, bendrumu.Ar tikrai šios nevilties šaknys slypi nepakankamame gerbūvyje? Ar ekonominiai nesklandumai ir įprasti būties sunkumai gali sunaikinti žmogaus entuziazmą, tikėjimą, idealus? Ar per menkas uždarbis gali būti cinizmo ir gyvenimo neigimo priežastimi? Gal nesusimąstome, kad didieji gyvenimo dalykai nedovanojami lyg Kalėdų senelio dovanėlės?

Vargu ar pavyktų rasti nemačiusį kompiuterio ar išmanaus telefono. Daugelis juos turi ir jais naudojasi. Kompiuterio ar išmanaus telefono neturintys ar nesugebantys pasinaudoti šių įrenginių teikiamomis galimybėmis jų bijo ir mistifikuoja: gąsčiojasi kenksmingos spinduliuotės poveikio regai ar psichikai, asmenybės raidai.O kas tie žmonės, kurių profesija kai kam skamba nesuvokiamai – informacinių technologijų specialistai? Kuo jie užsiima? Kokios asmenybės savybės padeda tapti IT specialistu? Kaip jiems pavyksta pasiekti debesis internete? Kodėl jų nesusargdina nuolatinis sėdėjimas prieš kompiuterio ekraną? Ar šie žmonės kažkuo ypatingi ir skiriasi nuo eilinių mirtingųjų?Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų padės atrasti IT specialistas Donatas Kontrimas.

Pasakojimas – visų žmogiškųjų susitikimų centrinė ašis. Mes vienas su kitu dalijamės savo gyvenimų istorijomis. Šios istorijos nėra paprasti įvykių ar išgyvenimų atpasakojimai. Tai vaizdai to pasaulio, kurį mes matome, kurio dalimi jaučiamės. Pasakojimas – tai gyvenimo prasmės paieškos. Nėra istorijos – nėra asmens. Mūsų istorijos mus sujungia, nes pasakodami mes atskleidžiame save, savo vidinį pasaulį.Ar mokame pasakoti savo istoriją? Ar ja sudominame, uždegame klausytojus? O gal be jokios intonacijos tratame ar nerišliai ir sunkiai lemename žodžius, tuo atstumdami klausytoją?Kodėl svarbu aiškiai, tiksliai ir raiškiai dėstyti savąją istoriją? Kas keičiasi, kuomet išmokstame taip pasakoti?

Ruošiamės šventėms. Purtome ir lyginame puošniąsias drapanėles, skaičiuojame lėkštes, taures ir patiekalus bei gėrimus, nuklosiančius šventinį stalą. Ruošiamės šurmuliui, pokalbiams, dovanoms, linksmybėms, kartais peraugančioms net į girtus ūbavimus. Pirmoji pošventinė diena neretai pradedama paraudusiomis akimis, sustojusiu virškinimu, rūškanais veidais ir išsivadėjusiu džiaugsmu.Kodėl kai kuriems šventės atneša liūdesį, nusivylimą, nuovargį? Ko tikėtis iš švenčių?

Šių dienų politikoje madinga tapo skaidrumo sąvoka. Skaidri politika – tai partijų gyvenimas be korupcijos, be užkulisinių intrigų, veidmainystės. Deja, politikus skaidrumas arba greičiau jo stoka neretai parklupdo.O ar įmanomi skaidrūs eilinių piliečių ryšiai? Ar mokame ir sugebame tarpusavio santykiuose gyventi be manipuliacijų, galios žaidimų, melo? Ar vertiname tiesų, atvirą, nuoširdų bendravimą? Ar nebėgame nuo santykių skaidrumo lyg velnias nuo kryžiaus, bijodami kitiems atskleisti savąsias silpnybes, parodyti nepapudruotą savo asmens veidą?

Ar pastebėjote, kokie pakylėti, energingi bei džiaugsmingi jaučiamės bendraudami su pozytiviai nusiteikusiais žmonėmis? Pokalbis teka laisvai: nesislepiama po kaukėmis, atvirai ir nuoširdžiai išsakoma tai, kuo tikima, kas galvojama ir jaučiama. Visų nuomonės išgirstamos. Visi jaučiasi priimti ir gerbiami.Jeigu visi trokštame pozityvumo, kodėl nepradedame nuo savęs? Kodėl vis taikomės padejuoti, apkalbėti, paniurnėti ar net pagrūmoti kitų piliečių pusėn? Kaip išlipti iš negatyvumo duobės?

„Būsi geras – Kalėdų senelis atneš tau dovanų“, – manipuliuoja neretas tėvelis ar mamytė. Vaikai greit mokosi. Ir kai po egle nėra dovanų, mamai ar tėčiui sako: „Tu buvai bloga/as“. Taip vaikai mokomi pasaulį dalinti į gerą ir blogą, vėliau teisingą ir neteisingą, gražų ir negražų. Skaidydami savo gyvenimą, išmokstame viską vertinti vienu matu, atmesdami kitas spalvas, atspalvius, bet kokią dviprasmybę. Nepriimam kitoniškumo. Negebame būti tolerantiškais. Ir, deja, auginame savyje neapykantos drakoną.Kaip išmokti priimti gyvenimą visapusiškai? Ugdyti toleranciją ir mažinti neapykantą? Išmokti nevertinti, o pažinti?

Vienišumas, paviršutiniški vienadieniai ryšiai, uždarumas, kaukės, po kuriomis slepiama tikroji savastis – tai slegia nemažą dalį šiuolaikinių žmonių. Didžiuojamės kosmoso tyrimo pasiekimais, didelę gyvenimo dalį praleidžiame interneto erdvėje, karpome ir klijuojame DNR, kuriame ir gaminame žmogų nuo darbo išlaisvinančius prietaisus. Tačiau žmonių bendravimas daugeliui taip ir lieka terra incognita.Bijome vienas kito lyg didžiausių priešų. Gąsčiojamės, kad apkalbės, išduos, atstums net artimiausi giminės ir draugai. Gyvename įsitempę, atsiskyrę, rūpindamiesi tik mažais savo pasaulėliais. Kodėl vengiame parodyti pasauliui savo tikruosius veidus: dalintis nuoširdžiomis mintimis ir emocijomis, atvirai atskleisti savo norus? Kuo rizikuotume atsiverdami kitai žmogiškajai būtybei?

Gyvename nerimo amžiuje. Milžiniški informacijos srautai, vandenynai įvairiausių dirgiklių, begaliniai reikalavimai skandina mus nerime. Šis sutrikdo mūsų egzistenciją – atbukina dėmesį, slopina atmintį, kankina įvairiausiais nemaloniais kūno pojūčiais: tirpimais, dusuliu, skausmais. Kamuojamės sukandę dantis arba griebiamės liaudiškos priemonės – alkoholio. Drąsesnieji pasiryžta pažvelgti į nerimo gelmes. O ten išvysta ir atsakomybės baimę, ir nepamatuotus įsipareigojimus, ir užslopintas emocijas, ir vengimą laisvai išreikšti savąją tapatybę.Kaip reaguoti į nerimą – jo vengti ir jį kuo skubiau naikinti (vaistais, alkoholiu, narkotikais, maistu) ar priimti kaip svarbų pasąmonės signalą?

Kas mums nutiko, kad nebetelpame savo tapatybės rėmuose?Kodėl ekonomistai kritikuoja teatro pastatymus, bankininkai moko, kaip tinkamai maitintis, viešųjų ryšių specialistai vertina istorinius įvykius ir jų veikėjus, verslininkai teikia psichologines konsultacijas, agronomai imasi gydymo stebuklingomis žolelėmis? Kas netingi ir nestokoja visagalybės pojūčio veržiasi į sritis, apie kurias dažniausiai ne ką teišmano. Anksčiau tai buvo vadinama diletantizmu. Šiandien tokia mokslo ir meno profanacija vadinama plačiu požiūriu.Kaip atskirti tikrąjį specialistą nuo mėgėjo? Kodėl verta antrojo saugotis? Kaip patiems turėti nuomonę ir nebijoti ja dalintis savo aplinkoje, tačiau netapti pasipūtusiais visažiniais, painiojančiais asmeninius samprotavimus su visuotinėmis mokslo tiesomis?

Jauni žmonės žingeidūs – studijuoja ir kaupia vieną po kito diplomus, lankosi įvairiuose tobulėjimo seminaruose, keliauja pažindami vis daugiau šalių. Ir daugelis puikiai jaučiasi „sėdėdami tėvų kišenėje“ metų metus. O kai gyvenimas juos neišvengiamai stumteli į darbo rinką, jaučiasi išskirtinai vertingais specialistais. Ieško darbo, kur ir toliau galėtų tobulinti savo asmenybę, tenkinti smalsumą ir už tai neabejotinai turėtų būti dosniai apdovanoti pinigais, lengvatomis, komfortiškomis darbo sąlygomis. Ieško jaukių tėvų namų pakaitalo ir, tiesą sakant, neketina nieko duoti kitiems. Burnoja ant nesupratingų, jų unikalios asmenybės neįvertinančių darbdavių, keičia darbus, vis neatrasdami savęs.Kur slypi šių žmonių problema? Jie taip ir nesubrendo? Ar tiesiog užaugo nieko neketinančiais duoti vartotojais? Nuolat alkstantys informacinio, emocinio maisto „gegužiukai“? Ar galima išmokti ne tik imti, bet ir duoti?

Vargas dėl nieko – štai taip galima būtų pavadinti daugelio gerovės visuomenės žmonių gyvenimą. Lieja prakaitą siekdami statistinio idealaus svorio, nusipluka ieškodami sveikiausių ekologiškų produktų, krenta kaip pakirsti iš nuovargio vežiodami vaikus į pačias pažangiausias mokyklas ir būrelius, laužo kaulus slidinėjimo kurortuose, gula po plastikos chirurgo peiliu vardan amžinos jaunystės. Ar tai tikrieji mūsų poreikiai?Kaip atskirti savo tikruosius poreikius nuo perteklinių? Ar galime gyventi ramiau ir jausti pasitenkinimą? Ar tikrai privalome siekti mums peršamų standartų? O gal paprasčiau ir yra geriau?

Visi esame jautrūs skausmui, pažeminimui, atstūmimui, patyčioms. Visi trokštame pagarbaus ir geranoriško santykio. Tačiau retas bendraudamas prisimename seną taisyklę: elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. O tokio „atminties sutrikimo“ pasekmės skaudžios. Besisvaidantys žeminančiais epitetais vaikų akivaizdoje sutuoktiniai, kenčiantys bendramokslių patyčias moksleiviai, šmeižiantys bendradarbiai, kaltinantys ir ironizuojantys vadovai.Užuot užjautę į nelaimę patekusį žmogų, paniekinamai vadiname jį nevykėliu. Ignoruojame, keikiame, smurtaujame. Ar tokios agresijos norime savo atžvilgiu? Kur išgaravo atjauta, pagarba kito jausmams?Kaip į savo gyvenimą susigrąžinti pagarbą ir jautrumą kitiems žmonėms? Kaip sulaukti tokio pat atsako iš aplinkinių?

Bijome viešai kalbėti. Nedrįstame susipažinti su mums patikusiu žmogumi. Bijome keisti darbą. Baiminamės bet kokių pokyčių. Baimė sukausto mūsų gyvenimą. Ir mes geidžiame drąsos!Trokštame tapti narsiais ir ryžtingais. Laukiame, kad kažkas mus padrąsins ir įkvėps, o su baime atsisveikinsim visiems laikams.Ar įmanoma drąsa be baimės? Kaip įgyti drąsos? Kaip drąsą ugdyti savo vaikams? Kaip nepasiduoti stingdančiai baimei?

Dvidešimt pirmo amžiaus piliečiai skendi įvairios informacijos vandenyne. Kur bepasisuktum: vilioja, gundo, grasina, baugina.„Netrukus prasidės karas! Kaupkite atsargas! Pasaulinė krizė ne už kalnų! Dėl visų bėdų kalti pabėgėliai!“ Kartais ta informacija prieštaringa ir paini, nebežinia kuo tikėti, o ką atmesti, tad žmogus tiesiog pasikliauja vyraujančia emocija. Dažniausiai baime. Ir gyvena tos baimės gniaužtuose.Kaip neleisti savęs kvailinti? Kaip atskirti faktus nuo nuomonių? Kaip neleisti savęs užpilti žalingos informacijos srautu?

O prasideda viskas nuo lyg ir nekaltų tėvų paguodos žodžių: „Nieko tokio! Nieko čia nenutiko!“ Ir trindamas kraujuojantį kelią ar stovėdamas šukių krūvoje vaikas gauna pamoką – jo pojūčiai ir jausmai klaidingi. Taip mes mokomės ignoruoti realybę ir gintis nuo skaudžių išgyvenimų. Kuo daugiau skausmo, tuo daugiau gynybos. Išmokstame nepastebėti daugybės ženklų, įspėjančių apie pavojų, ignoruojame šalia esančių žmonių išgyvenimus. Gyvename pusiau primerktomis akimis arba su akidangčiais.Kokios mūsų nepakankamo sąmoningumo pasekmės? Ar galima įveikti savo gynybiškumą ir plačiai atsimerkus priimti gyvenimą su visomis jo spalvomis?

Kas nutinka įsimylėjelių porai, kai po kelių bendro gyvenimo metų moteris tampa tikra žiežula, savo reikalavimais ir nurodymais užtvindžiusi visus namus, o vyras susitraukia į taškelį ir geba tik klusniai vykdyti paliepimus retsykiais tyliai maištaudamas alkoholio taurėje? Kur dingsta vyro ryžtingumas ir atkalumas? Kur išgaruoja žmonos drovumas ir trapumas?Kodėl poroje vienas tampa vadovu, o kitas – pavaldiniu? Ir tokie santykiai gyvuoja dešimtmečiais! Kaip tokia nelygybė atsiliepia psichinei ir fizinei kiekvieno asmens gerovei? Ar įmanomi ilgalaikiai lygiavertiški santykiai partnerystėje? O gal demokratija šeimoje tik utopija?

Pastebėjote, kad vaikai vis rečiau mokomi pasakyti „ačiū“? Deja, nedažnas ir suaugęs geba nuoširdžiai padėkoti už paslaugą, paramą ar supratimą. Tiesiog tiki, kad gyvenimas jiems skolingas, o visas patiriamas gėris – kaip savaime suprantamas atlygis, kurio vis negana. Ir vis dažniau jaučia nepasitenkinimą, nusivylimą, nes gyvenimas jiems atrodo nepakankamai dosnus. O štai gyvenimo dovanos lieka nematomos ir neįvertintos. Kol jų nepraranda...Psichologai teigia, kad vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių – dėkingumo jausmas. O jei norime gyventi dvasiškai ir psichologiškai sveiką, visavertį gyvenimą, turėtume puoselėti dėkingumą.Kaip išsiugdyti dėkingumo jausmą sau, kitiems? Kaip išmokti mėgautis visomis gyvenimo dovanomis ir džiaugtis pamokomis? Kaip susigrąžinti į savo gyvenimą tą trumpą, bet talpų žodį „ačiū“?

Visą dieną įkyriai besisukanti galvoje populiarios dainos melodija. Ir net nebūtinai ta daina mums patinka, bet mes ją niūniuojame! Kas nesate to patyręs?Kiekvienas dažniau ar rečiau išgyvename įkyrumų periodus. Vis grįžtame mintyse prie ginčo su savo vadovu ar partneriu. Nuolat mąstome apie kokį nors žmogų, reiškinį arba nesiliaujame žvilgčioję į telefoną, kas penkios minutės tikriname savo pulsą. Šis reiškinys turi pavadinimą – įkyrumai.Kada įkyrumai tampa kliūtimi visavertiškai gyventi? Kodėl vienus mintys-prielipos apsėda nuolat, o kitus tik retkarčiais? Ar galima išvengti įkyrumų ir kaip sau padėti, kai jie užvaldo gyvenimą?

Saldus kerštas. Ar tikrai saldus? Mokslininkai teigia – ir taip, ir ne.Pasirodo, jog puoselėjant keršto planus suaktyvėja atsakinga už malonumą smegenų dalis. Tik štai po to užplūsta gėda, kaltė ir liūdesys. Jokio pasitenkinimo. Nepaisant tokio dviprasmiškumo, kerštautojų būrys nemažėja. Nes mes linkę lyginti save su kitais, geisti to, ko neturime, ir skelti savyje pavydo žiežirbas, kurias malšiname kerštaudami mintyse ar net veiksmais.Ko siekiame kartais prarasdami net žmogišką orumą, atjautą ir sąmoningai siekdami įskaudinti kitą žmogų? Kodėl artimojo žeminimas ar žlugdymas vis dar yra mūsų visuomenės norma?

Dėl ko kovojame poroje? Kas nutinka apsvaigusiems nuo meilės ir susižavėjimo vienas kitu jaunuoliams, kai po kuriuo laiku jie virsta nuožmiais konkurentais? Svaidosi emociniais žaibais, laido kandžias replikas ir nesiliauja ieškoję kaltųjų? Buvę įsimylėjeliai tampa priešininkais, kiekvienas siekia savo reikmes ir tiesas pripažinti aukštesnės kokybės. Santuokinis gyvenimas tampa mūšio lauku, visos priemonės tinkamos tikslui pasiekti: ašaros, kritika, šantažas ar net smurtas. Dėl ko kovoja buvę mylimieji? Kokio prizo tikisi? Kaip atpažinti gniuždančią konkurenciją poroje? Ar galima užkirsti kelią partnerių karui ir išsaugoti taiką?

Pats sau draugas, tėvas ir mokytojas.Kiekvienam bent kartą teko stebėti kojomis trypiančio, spiegiančio, ant grindų besiraitančio vaiko ir išsigandusių, mėginančių jį nuraminti tėvų veiksmo sceną. „Ožiai užėjo“, – sakome mes ir keliaujame sau, nes su mažamečio emocinėmis audromis susitvarkyti yra tėvų užduotis. O jei perkelsime tai į suaugusiųjų gyvenimą? Klykiantis, besikeikiantis, besispjaudantis, daiktais besisvaidantis keturiasdešimtmetis. Kas jį nuramins? Duos saldainuką, nušluostys ašaras ar nuvalys seilę? Kas atsakingas už mūsų emocinę raišką? Kas turėtų mus nuraminti, suvaldyti, paguosti? Atsakymas akivaizdus. Kaip prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir impulsus? Kaip save paguosti? Nuraminti? Nesitikėti, kad kažkas kitas tai padarys už mus?

Gyvename lengvai prieinamų žinių amžiuje. Tik spustelk mygtuką, perbrauk pirštu ir bet kokia informacija prieinama. Šiuolaikinės informacijos priemonės lieja ant mūsų galvų faktus, nuomones, prielaidas, melą. Nuo ryto iki vakaro esame paskendę informacijos triukšme ir patys socialiniuose tinkluose juo dalijamės. Mūsų smegenys kasdien šturmuojamos įvairiausiais stimulais. Bet ar tikrai tiek informacijos žmogui reikia? Ar netampame reklamos, propagandos ar manipuliacijų aukomis?Kaip išsaugoti mąstymo aiškumą? Atskirti melą nuo tiesos? Kaip nepaskęsti informacijos jūroj?

Grįžta kaimynė iš įspūdingos atostogų kelionės ir guodžiasi: „Noriu pailsėti po kelionės bent savaitę.“ O būna ir taip, kad žmogus per atostogas tiek daug dirbo sode ar remontuodamas butą, jog grįžęs į darbą džiaugiasi galįs atsipūsti. Ir snaudžia savo darbo vietoje. O yra ir tokių spartuolių, kurie neturi atostogų metų metais ir net nesupranta poilsio prasmės. Arba pajutę sekinantį nuovargį krenta į lovą ir neišlipa iš jos kelias savaites, kol nuo gulėjimo ima gelti visą kūną ir paskausta galvą.Ar mes mokame ilsėtis? Ar gebame vertinti savo poilsį? Kaip atgauti jėgas? Į ką turėtume atsižvelgti ketindami atostogauti, kad nenusiviltume?

Reglamentas. Taisyklės. Daugeliui šie žodžiai kelia nuobodulį. Kiti ima jaustis suvaržytais ir trokšta priešintis. Kaip atrodo reglamentuotas, tvarkingas gyvenimas? Kai viskas apibrėžta, aišku. Visos veiksmų pasekmės numatytos.Neretai pašiepiame vokiečių tautą už tai, jog jiems svarbiausia – Ordnung, tvarka. Tačiau ar patyliukais nepavydime jiems to aiškumo, saugumo ir gerovės? O gal taisyklės kuriamos tam, kad jas laužytume?Kaip atrodytų gyvenimas be taisyklių? Gal nevaržoma žmogaus laisvė rinktis ir elgtis kaip širdis geidžia sužadina kūrybiškumo proveržį ir progresą? O gal panardina visuomenę į chaosą? Kokia visuomenę kuriame mes?

Apie ką svajojote, kai buvote maži? Ko sau linkėjote įžengę į paauglystę? Ką norite pasiekti dabar? Į šiuos klausimus galime išgirsti aibę atsakymų. Tik glumina keista tendencija. Vis dažniau jaunas pilietis, stovėdamas ant savo suaugusio gyvenimo slenksčio, yra vedinas vienintelio troškimo: „Noriu išgarsėti!“Vardan populiarumo daugelis pasiryžę bet kam: lieti prakaitą sporto salėje, be saiko gulti po chirurgo peiliu tobulinant savo kūną, nuolat šmėžuoti televizoriaus ekrane neturint supratimo apie gvildenamą problemą, smurtauti, kurti intrigas, rizikuoti savo ir kitų gyvybėmis. Šį nemalonų sąrašą galima būtų tęsti be galo.Kas nutiko mūsų visuomenėje, jog, užuot tobulinę savo žinias ir įgūdžius, siekę savirealizacijos, stačia galva neriame į narcistinių poreikių tenkinimą?

Ir vėl nelaimingas ryšyje. „Kodėl į mano gyvenimą ateina tik netikėliai?“– dažnai aimanuoja psichologo kabineto lankytojai. Ir stebiesi. Išsilavinęs, dailaus stoto, gerų manierų, malonus žmogus, o partneriai tokie niekam tikę! Vienas po kito. Agresyvūs, savanaudiški, išnaudotojai ar net smurtautojai. Nutraukia vieną ryšį, atsistoja ant kojų ir horizonte jau šmėžuoja naujas žmogus. Šį kartą atrodo toks tobulas. Meilė srūva per kraštus. Tik po kurio laiko paaiškėja – vėl smurtas, išnaudojimas. Kaip išeiti iš šito rato?

„Kodėl į mano gyvenimą ateina tik netikėliai?“– dažnai aimanuoja psichologo kabineto lankytojai. Ir stebiesi. Išsilavinęs, dailaus stoto, gerų manierų, malonus žmogus, o partneriai tokie niekam tikę! Vienas po kito. Agresyvūs, savanaudiški, išnaudotojai ar net smurtautojai. Nutraukia vieną ryšį, atsistoja ant kojų ir horizonte jau šmėžuoja naujas žmogus. Šį kartą atrodo toks tobulas. Meilė srūva per kraštus. Tik po kurio laiko paaiškėja – vėl smurtas, išnaudojimas. Kaip išeiti iš šito rato?Kodėl mes pakliūname į nelaimingos meilės pinkles ir nuolat kartojame tą patį scenarijų su kitais partneriais? Kiti blogi? Lemtis tokia? O gal turėčiau kažką suprasti apie save? Ir tai pakeisti? Ved. psichologės psichoterapeutės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Vakarietiška kultūra išskirtinai orientuota į sėkmę. Kitaip tariant, mes paniškai bijome suklysti. Kartais net pasirenkame nieko nedaryti, kad tik nepatirtume nesėkmės. Skaudžiausias įžeidimas – būti pavadintu nevykėliu. Vengdami nesėkmės nebedrįstame ir gyventi, prarandame ryšį su savimi ir kitais. Jaučiamės išsigandę ir nelaimingi.Kaip prisijaukinti nesėkmę? Leisti sau klysti ir mokytis iš savo klaidų? Mėgautis gyvenimu, savo kūrybingumu? Tiesiog pamilti klaidas.

Kaip Jūs reaguojate, kai siekdami svarbaus tikslo susiduriate su kliūtimi? Pavyzdžiui, skubate į darbą, o kelyje avarija ir didžiulė spūstis. Variantas A: atsipalaiduojate ir klausotės muzikos. Variantas B: koneveikiate tą Lietuvos kelių netvarką ar nemokšas vairuotojus. Variantas C: keikiate save, kad nelaiku išvykote iš namų. Arba variantas D: karštligiškai pipsenate, apsimetate Skubios medicininės pagalbos automobilio vairuotoju ir važiuojate kelkraščiu. Kuris atsakymas Jums prie širdies?Mes skirtingai reaguojame stresinėse situacijose. Kartais net patys nežinome kaip, kol kliūtis neišdygsta mūsų kelyje. O įgudęs psichologas, stebėdamas Jūsų elgesį tokioje situacijoje, ne tik apibūdins Jūsų kliūčių įveikos strategijas, bet įvardins ir svarbiausias Jūsų asmenybės savybes. Kaip atpažinti savo įprastą reagavimo kliūties situacijoje būdą ir išmokti reaguoti tinkamai bei produktyviai?

Ar kartais užduodate sau klausimą: kas tie šalia esantys žmonės? Ir jei labai nesvarstydami nusprendžiate, kad visi tik ir laukia kaip pasinaudoti, tuomet esate tas nepatiklusis.Žinoma, save laikote realistu. Šaipotės iš tų naivuolių, kurie tiki slypinčiu gėriu kiekviename žmoguje. Atrandate daugybę įrodymų, kai tokį naivuolį išdavė, apgavo, nuvylė. Stebitės, kai tas žmogus ir toliau pasitiki, džiaugiasi naujų ir senų bičiulių draugija. Ir net spinduliuoja energija, kai jums neretai svyra rankos ir gyvenimas atrodo toks nepakeliamai sunkus.Kaip atrasti pusiausvyrą tarp naivaus patiklumo ir griežto nepasitikėjimo visais žmonėmis? Ir gyventi lengviau!

Kas bendro tarp lengvatikio ir pasipūtėlio? Ir vienas, ir kitas gyvena šiek tiek prisimerkę, nemato to, kas kitiems akis bado. Kitaip tariant, jiems stinga sąmoningumo. O kai žmogui stinga sąmoningumo, jo sprendimai ir vertinimai dažnai atrodo klaidingi, nepagrįsti.Kitas pavyzdys. Moteris, kurią šalia esantys išnaudoja metų metus. O ji įsitikinusi, kad kito sprendimo gyvenime nėra ir velka savo varganą būtį dantis sukandusi. Ar toks mąstymas atspindi realybę? Žinoma, ne! Ji taip pat gyvena prisimerkusi.Kodėl protingi žmonės elgiasi kvailai? O gal toks nepagrįstas elgesys jiems turi prasmę? Ar galima jiems atverti akis? Jei taip, kas tai turėtų padaryti?

Kaip mažiau priklausyti nuo kitų vertinimų?Ar žinote kokį skundą dažniausiai girdi psichologas savo kabinete? Ogi štai tokį: „Nepakankamai pasitikiu savimi!” Ir, žinoma, visas šios bėdos variacijas. Asmuo guodžiasi, kad drovisi išsakyti savo nuomonę, susipažinti su naujais žmonėmis, nedrįsta pradėti verslo ar įdomių studijų. O keisčiausia, kad nevisavertiškumo nuvarginti žmonės nuoširdžiai įsitikinę, jog jų vertę kaip kokį nukritusi ant žemės daiktą ims ir pakels kažkas visiems laikams. Tereikia padaryti stebuklingą judesį.Pamirštame, kad savivertė nėra iškalta akmenyje. Tai procesas, už kurį esame atsakingi patys.Kaip užauginti savivertę, ją palaikyti? Kaip mažiau priklausyti nuo kitų vertinimų?

Dar mokyklos suole sužinojome, jog turėti savo nuomonę vertinga ir pageidautina. Kruopščiai dėliojame savo pažiūras ir mokomės jas ginti. Tik neretai taip įsijaučiame į šį nuomonės formavimo ir palaikymo procesą, kad nepastebime realaus gyvenimo pokyčių. Nuomonę turime, bet žmonės nuo mūsų bėga. Norime ką nors gero nuveikti pagal savo griežtą planą, bet nieko gero nepavyksta.Ar tikrai svarbu visada laikytis įsikibus savo nuostatų? O gal esame svetimų nuomonių kolekcionieriai? Kaip atrasti pusiausvyrą tarp šių kraštutinumų?

Ar pastebėjote, kaip sudėtingai gyvename? Išaukštinę proto galią, viską analizuojame, interpretuojame, ieškome užslėptų prasmių. Judiname smegenis, bet neretai nepajudiname nė pirštelio. Dažnas taip užstringa proto žaidimuose, kad nepastebi, kaip gyvenimas šuoliuoja pro šalį kartu su visomis praleistomis galimybėmis.Vis dažniau ieškome įmantrių būdų maitintis, rengtis, puoselėti savo kūnus. Kalba vartojama ne tik perteikti informacijai ir ryšiui sukurti, bet tampa kosminės reikšmės įnagiu nukauti priešininką, sužadinti pasekėjų būrį, suvilioti naivius pirkėjus. Nebemokame paprastai kalbėti. Negebame paprastai gyventi.Kodėl praradome paprastumą? Kaip jį susigrąžinti?

„Jaučiuosi netinkamas, ne toks, kokio reikia“, – neretai guodžiasi žmogus. Stengiasi, verčiasi per galvą, kad tik įtiktų, atitiktų aplinkinių lūkesčius – veltui. Keičia savo pomėgius, įpročius, įgyja vis naujų įgūdžių, plečia savo akiratį. Tačiau pojūtis, jog yra nepakankamas taip ir neapleidžia.Kodėl daugelis žmonių jaučiasi nevisaverčiais? Kenčia užsisklendę vienatvėje, nes neverti būti ryšyje. Kenčia smurtinguose santykiuose, nes jaučiasi tik to nusipelnę. Leidžia save išnaudoti darbdaviui, nes nesijaučia galį pareikšti apie savo poreikius. Ar tiesa, jog yra tinkami ir netinkami žmonės? Ir kam jie turėtų tikti? O gal liausimės matuoti save ir kitus naudingumo kriterijumi ir įžvelgsime tikrą žmogiškojo gyvenimo prasmę?

Ar seksuali mergina visada ir laisvo elgesio moteris? Kaip suprasti, kada gražuolė tirpsta iš susižavėjimo vyro asmeniu, o kada dėl jo piniginės dydžio? Ar tiesa, kad visi vyrai nori tik dailaus kūno ir už tai pasiryžę mokėti nemenkas sumas? Kas vyksta mūsų galvose, kad vienas seniausių verslų – prostitucija – vis dar klesti Lietuvoje?Apie susvetimėjimą su savo kūnu ir jausmais. Negailestingą manipuliaciją kitais ir savimi. Sulaužytas, išduotas vertybes ir tikros meilės ilgesį.

Kas yra norma? Kas yra neadekvatus elgesys? Ar tiesa, kad žmogus visada pats atsakingas už savo sprendimus? Kaip reaguoti į artimo žmogaus nemotyvuotą agresiją ar nesaugų elgesį? Ar visada galima susitarti apeliuojant į žmogaus blaivų protą? Tokie ir dar daug kitų klausimų gali iškilti žmogui, kai jo artimasis serga psichikos liga.Sergančiųjų psichikos liga vaikai išgyvena tikrą jausmų pragarą: baimę, kaltę, gėdą, bejėgiškumą, pyktį ir neviltį. Neretai nusprendžia, kad patys yra dėl visko kalti ir niekam tikę, nes dėl jų tėvelis ar mamytė pyksta, muša, rėkia, dingsta. Ir nesąmoningai visą likusį gyvenimą baudžia save pasirinkdami netinkamus žmones, situacijas, o kraštutiniu atveju nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo.Ar pakankamai žinių turime psichikos sveikatos srityje? Ar gebame laiku padėti sau ir savo artimiesiems? Ar žinome, kur kreiptis? Kaip teisingai reaguoti?

Spartus gyvenimo tempas, informacijos gausa, technologijų pažanga šių dienų žmogui tampa tiesiog gyvenimo realybe. Skubėdami šiame kunkuliuojančiame sraute dažnai net pamirštame kur bėgame ir kodėl. Nebematome metų laikų kaitos, augančių savo vaikų ir tiesiog visai pamirštame save. Įtikime, kad tik toks gyvenimas įmanomas.O kas, jei nurimsim? Sulėtinsim žingsnį? Trumpam sustosim? Kas nutiks?O gal tik tyloje skleidžiasi tiesos ir nuoširdumo žiedai? Ar įmanoma savo vidinį balsą išgirsti triukšme? Kaip sužinoti, ko gi man ištiesų reikia?

„Koks idealistas!“ – stebisi aplinkiniai, kai žmogus palieka klestintį verslą, prabangų namą ir nusprendžia tapti misionieriumi skurdžioje šalyje. „Koks naivuolis!“ – kraipo galvas tėvai, kai jų atžala nusprendžia išgelbėti pasaulį nuo blogio. O štai apsukrus ir taupus jaunuolis džiugina tėvų širdį, nes praktiškas, neprapuls gyvenime. Žmogaus vertę dažnas matuoja sukauptos materialios gerovės kiekiu, sumenkinant dvasinius pasiekimus. „Vargšas – tai kvailas!“ – byloja liaudis. Ar pritariate šiai minčiai?Kaip susiformuoja asmens vertybės? Kaip pasirenkame gyvenimo kryptį? Ar visada kuklus gyvenimas reiškia skurdą? O prabanga – dvasinę ubagystę?Kaip nepasiklysti materijos ir dvasingumo kryžkelėje?

Žmogus – prieraiši būtybė. Mes prisirišame prie savo namų, daiktų, tėvų, vaikų, draugų, darbo vietos, automobilio. Ir ką bekalbėtų išmintingieji mąstytojai, kaip bekviestų mus neprisirišti – nepavyksta.Norime būti laisvi ir laimingi, tačiau gyvename įsikibę mamos sijono ar tėčio skverno. Kai kurie ir žilo plauko sulaukę dar vis ūbauja, jog tėvai jiems kažką skolingi, kažko nedavė, nepakankamai mylėjo. Arba eina varžytinių su pačiu gyvenimu, gula kaulais nelygioje kovoje, kad tik įrodytų tėčiui, jog yra patys šauniausi.Kada laikas atsistoti ant savo kojų ir drąsiai priimti gyvenimą nesidairant atgal? Kada jau galime priimti tai, ką davė tėvai ir perduoti kitoms kartoms? Kaip mylėti savo tėvus, bet nebūti nuo jų priklausomiems?

Apie ką svajojote, kai buvote maži? Ko sau linkėjote įžengę į paauglystę? Ką norite pasiekti dabar? Į šiuos klausimus galime išgirsti aibę atsakymų. Tik glumina keista tendencija. Vis dažniau jaunas pilietis, stovėdamas ant savo suaugusio gyvenimo slenksčio, yra vedinas vienintelio troškimo: „Noriu išgarsėti!“Vardan populiarumo daugelis pasiryžę bet kam: lieti prakaitą sporto salėje, be saiko gulti po chirurgo peiliu tobulinant savo kūną, nuolat šmėžuoti televizoriaus ekrane neturint supratimo apie gvildenamą problemą, smurtauti, kurti intrigas, rizikuoti savo ir kitų gyvybėmis. Šį nemalonų sąrašą galima būtų tęsti be galo.Kas nutiko mūsų visuomenėje, jog, užuot tobulinę savo žinias ir įgūdžius, siekę savirealizacijos, stačia galva neriame į narcistinių poreikių tenkinimą?

Niūrūs veidai, nepasitenkinimo kupinos kalbos, nuo gyvenimo naštos sulinkę kojos ir pakumpę pečiai. Tai – ne siaubo ar katastrofų filmo vaizdai. Tai – mūsų kasdienybė.Piktinasi jaunuolis, kad Lietuva tikra provincija ir nėra jokių perspektyvų, bamba senolis, kad šlovinga praeitis dingo, o dabartyje nieko gero nematyti. Kai kurie įvaldę meną graužti, kritikuoti save, kai kurie burnoja ant lemties, piktavalių žmonių. Statistika taip pat negailestinga: pirmaujame savižudžių skaičiumi, alkoholizmo mastais.Kodėl neišmokstame tiesiog gyventi ir kurti? Kodėl mums visko negana, nepakanka, netaip? Kokios priežastys lemia nuolatinį nepasitenkinimą, apatiją, baimingumą? Ar esame savo kančioje unikalūs? O gal įmanoma išbristi iš niurzgėjimo melancholijos? Gal nepasitenkinimą ir liūdesį galime pakeisti džiugiu ir vaisingu gyvenimu?

Jau trejų metų pyplys turi savo nuomonę ir geba kategoriškai ją pareikšti. Beveik visi turime tvirtą savo nuomonę visais gyvenimo klausimais: apie mediciną, sportą, politiką, ekonomiką, meną.Retas kuris pripažįsta, jog nežino, stokoja informacijos, patyrimo arba tiesiog neturi nuomonės vienu ar kitu klausimu. Deja, savo nuomonę dažniausiai argumentuojame emocinėmis reakcijomis, sakydami jog juodaodžiai blogi, nes man nepatinka, visos šviesiaplaukės moterys kvailos, nes blondinės. Ir tokių, jokiais faktais nepagrįstų nuomonių, galime turėti aibes, jų laikytis įsikibus net tuomet, kai realybė byloja priešingą tiesą. Vadiname tai principingumu arba savo nuomonės turėjimu. O gal tai tik aklas užsispyrimas?Kaip suformuoti savo nuomonę? Kaip gebėti ją tvirtai išreikšti, nepažeidžiant pagarbumo kitokiai nuomonei? Kaip neįstrigti sustabarėjusių, klaidingų nuostatų kalėjime?

Amžina kaip pasaulis tema – meilė. Kas tai? Kaip ją atrasti, sukurti, gauti, paimti? O gal įsigyti erotinių prekių parduotuvėje? Neretai klausimas – ar myli – glumina. Kas gi ta meilė yra?Visi meilės trokštame, bet dažnas net nenutuokia, kaip ją parodyti ar priimti. Ieškome atsakymų knygose, bėgam pas būrėjus, reikalaujame meilę įrodyti. Ieškom paprastos universalios formulės. Atrandam „meilės kalbas“ ir skubame įgyvendinti savo santykiuose. Tik besivaikydami paprastų formulių pamirštame pagarbą, užuojautą, orumą, pasitikėjimą ir nuoširdų rūpestį vienas kitu. Ar egzistuoja meilės lygtis? Ar galime meilės kiekį padidinti pratimų dėka? Kiek gi yra meilės kalbų?

Šiomis dienomis visuomenė ūžia pasipiktinimu, baime ir užuojauta dėl keturmetės smurto aukos. Uoliai posėdžiauja pareigūnai, teisinasi įvairios tarnybos. Pagaliau praregėjome. Aplinkoje daug smurto įvairiausiomis formomis ir jo pasekmės pražūtingos. Tik kaip gi užbėgti už akių tokioms tragiškoms pasekmėms? Ką nubausti? Ką įpareigoti? Kiek dar papildomų žinybų įkurti?O gal pirma turėtume giliau suvokti vis labiau įsikerojančio smurto priežastis? Ir pradėti pokyčius nuo savęs? Pripažinus, kad ir aš kartais lieju pyktį, nuoskaudas ant silpnesnių, nepajėgiančių apsiginti? Ar įmanoma užkirsti kelią smurtui mūsų visuomenėje?

Tiek daug nesusikalbėjimo ir nesusipratimų. Mums, žmonėms, būdinga viską matyti tik per savuosius akinius. Tad matome, girdime, suvokiame ir reaguojame savaip, pagal savąsias nuostatas, prietarus, įsitikinimus. Ir niekaip negalime suprasti, kodėl kitas ne toks kaip aš. Egocentriškas pasaulio suvokimas gimdo interpretacijas, įsižeidimus, nuoskaudas, pyktį.Neretai išmintingų žmonių esame raginami pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis – ar tai tik graži metafora, ar įmanomas dalykas? Kaip išmokti peržengti siauras savo ribas ir suvokti reiškinių bei asmenų įvairovę?

Norime greitai – geriausiai jau vakar. Norime daug – pripažinimo, pinigų. Norime būti profesionalais. Tačiau ar gali būti profesionalu ką tik darbinę karjerą pradėjęs jaunuolis?Ar profesionalas gali vienu metu išmanyti daugybę sričių? Ar profesionalais, meistrais gimstama? Ar profesionalui pakanka turėti proto, auksines rankas ar gero universiteto diplomą? Kaip ugdomas meistriškumas? Už ką darbdaviai dosniai atsilygina: už įgytą prestižinį išsilavinimą, darbštumą, lojalumą ar meistriškumą?Laidos viešnia – Odeta Bložienė, šeimos finansų specialistė.

Kodėl taip lengvai keiksnojame savo šalies tradicijas, tvarką, ekonominę raidą, santykius, bet sunkiai randame kuo pasidžiaugti? Ar esame nevykėliai, besivelkantys gyvenimui iš paskos, ar einame kartu su pasauliu koja kojon, o kai kada net priekyje?Kodėl kritikuodami gimtosios šalies „korumpuotus“ medikus emigrantai sveikatos bėdas iš „svetimo rojaus“ veža į Lietuvą? Kaip tokios prastos švietimo sistemos „produktams“ pavyksta įstoti į išgarbintas užsienio aukštąsias mokyklas? Kodėl atsidūrę svečiuose kraštuose stebimės, kad ten internetas lėtas lyg vėžlys? Kodėl išvykėliai ilgisi lietuviškų prekybos centrų prekių gausos? Kodėl neįvertiname, jog mums nereikia taikytis su „tiesa“, kad gimęs be mėlyno kraujo gyslose niekada neperžengsi aristokratų luomo slenksčio?Kodėl vis dairomės svetur? Ką slepia mūsų nuolatinis bambėjimas ir rūškani veidai? Kaip įveikti tą visuotinio surūgimo tradiciją ir imti vertinti vienintelį, patį geriausią gyvenimą čia, Lietuvoje?

Trijų Karalių dieną pasišnekučiuosime apie dovanas, kurias po žiemos švenčių, pasirodo, žmonės sėkmingai grąžina į parduotuves kaip netinkamas ar nepatikusias.Tiek vargstama sukant galvas, ką ir kam dovanoti, plūkiantis po parduotuves, stumdantis prieššventinėse miniose ir še tau – dovana sugrįžta atgal į parduotuvių lentyną, o dovanos gavėjas džiūgauja ją pavertęs pinigais.Kodėl vartotojiškai žvelgiame į dovanas? Kokia dovanos prasmė? Kodėl dovanojame? Ar mokame dovanas parinkti ir įteikti? Ar mokame tinkamai dovanas priimti? Kokią reikšmę dovanojimo aktas turi žmogaus gyvenime?

Užbaigdami metus atsikratome senų, nebereikalingų daiktų, užbaigiame pradėtus darbus, aplankome ar susitinkame su senokai matytais draugais ir giminėmis. Bet kodėl iš vienų metų į kitus tempiamės pyktį, kartėlį, atsiminimus apie patirtas skriaudas?Kas yra nuoskaudos? Kodėl neretas yra linkęs jas kolekcionuoti? Ar teisūs tvirtinantys, kad pamiršti nuoskaudas – tai leisti keroti blogiui? Kaip kaupiamos nuoskaudos paveikia tarpusavio santykius, fizinę ir psichinę sveikatą, gerovę? Ką gi daryti, kad nuoskaudos neapkartintų gyvenimo?

Kartais tūlo piliečio elgesys išduoda jį gyvenant pasakų pasaulyje, kur lanko gerosios fėjos, siautėja piktieji raganiai, gelbsti burtai bei užkeikimai, atjoja šaunūs karalaičiai ant baltų žirgų ir išvaduoja neapsakomo grožio bejėges karalaites iš nuobodulio apraizgyto gyvenimo stiklo bokštuose.Žinoma, šios svajonės ir fantazijos iš protingų žmonių lūpų nuskamba lyg ir protingai: įvyniotos į pseudomokslines tiesas, paremtos liaudies patirtimi ir išmintimi. Deja, faktai painiojami su emociniais išgyvenimais, asmeninės nuomonės vertinamos kaip gamtos dėsniai, o fantazijos laikomos neginčijamomis tiesomis. Ir dėl šios painiavos protingose galvose susipainioja ir tikrieji gyvenimai: nepasiekiami tikslai, žlunga santykiai arba jų nemokama užmegzti, verkšlenama dėl tariamos bejėgystės.Laidos svečias – Andrius Bložė.

Sveikindami savo artimuosius, draugus ir bendradarbius artėjančių švenčių proga būtinai jiems linkėsime sėkmės. Mat sėkmė – įvykusio gyvenimo ir savęs realizavimo požymis.Visi norime jaustis palikę gyvenime pėdsaką ir net ne vieną, svajojame pasiekti tikrus ar nuo kitų nukopijuotus tikslus, ilgimės pagarbos, pripažinimo ar net šlovės.Tik kaip tai pasiekti? Gal pakanka tiesiog labai karštai norėti? Kviestis pagalbon kitus ar net lipdyti savo sėkmę svetimomis rankomis? Tikėti laiminga žvaigžde ar atsitiktinumu? O gal atsidavusiai triūsti?

Gyvename niūriu laikotarpiu: už lango rūškanos dienos, dangus beria kritulių asorti, slidu. Ne ką geresnės ir mūsų nuotaikos – pasaulyje veisiasi blogio metastazės. O ir mes patys aplink save bambėjimu, nuolatiniu nepasitenkinimu, egoizmu dauginame blogį.Kaip nepasiduoti bejėgiškumui ar dirglumui? Kaip neprarasti savo tikslų ir nepamesti galvos? Kaip sustiprinti save, kad išgyventume ir tamsoje, ir saulei šviečiant? Kaip pripažinti ir suvaldyti savyje tai, kas mums nepatinka kituose?

Skundžiamės baime. Bijome pradėti naujus dalykus, bijome keisti senus, bijome nuspręsti, kad laikas keistis.Kas sutrukdo, kai ko nors labai labai trokštame, bet taip ir nežengiame žingsnio tikslo link? Juk po to graužiamės, kad pasidavėme arba bandome įtikinti save, kad žvirblis rankoje vertingesnis už briedį girioje.Kaip išdrįsti gyventi taip, kaip norime? Kaip įveikti kaustančią baimę ir judėti pirmyn?

Kovoje su alkoholizmu dažniausiai užsimojama tik prieš alkoholį ir jo vartojimą. Deja, alkoholizmas – kur kas sudėtingesnė problema nei tik suvartoto alkoholio kiekiai. Ši problema panaši į voratinklį, pagavusį lyg musę nuo alkoholio priklausomą asmenį.Kas yra alkoholizmo voratinklis? Kas jį mezga? Kodėl žmonės nenori apsišvarinti nuo šių voratinklių? Kas yra tie asmenys, kuriems tenka gyvenimo laiką leisti šalia taurelės mėgėjų? Kokios pasekmes jiems atneša toks gyvenimas?Laidos viešnia – psichologė Jurgita Narmontienė.

Gyvenimas vienumoje turi daug privalumų: laisvę daryti, ko tik užsigeidi, galimybę užimti visą gyvenamąją erdvę, poreikio derinti žingsnius prie kito asmens žingsnių nebuvimą. Kai ką tas tenkina ir jie nė nesvarsto galimybės gyventi poroje.Antri gi poros gyvenime įžvelgia nemažai privalumų: dalijimąsi atsakomybe, galimybę tartis ir paremti vienam kitą, artumą.Tretieji karštligiškai ieško partnerio, nes paniškai bijo gyventi vieni: sunku patenkinti savo poreikius, nuspręsti, gąsdina vienatvė.Kaip atrasti, ko norime iš gyvenimo poroje? Kas yra gyvenimas kartu?

Įprasta kreipti dėmesį į žmogaus protą, nes, anot patarlės, pagal jį vertiname žmones. Vis dažniau imame pastebėti emocijas, nes pagerėjo mūsų emocinis raštingumas, tačiau vis dar lyg kokie nereikalingi našlaičiai šiame pasaulyje gyvena mūsų kūnai.Kūnas daugeliui tėra pakaba madingiems rūbams ar mašina, kurią reikia teisingai maitinti ir prižiūrėti, kad vykdytų proto iškeltas užduotis. Pamirštama, jog kūnas pirmiausia yra sielos namai, artimiausi mūsų namai, kuriuose įsikūrusi mūsų gyvybinė energija, tas pats protas ir jo uždaviniai, emocijos ir svajonės.Ar atpažįstame ir suprantame kūno kalbą, kuria su mumis ir su pasauliu bendrauja kūnas?Laidos viešnia – dr. Vėjūnė Domanskaitė Gota, psichologė, kūno ir judesio terapeutė.

Švaistome savo ir kitų laiką, energiją, pinigus. Į šiukšlių konteinerius tonomis iškeliauja nesuvartoti maisto produktai, kuriuos įpratome pirkti nesukdami galvos. Be saiko iš parduotuvių šluojame drabužius, techniką, kosmetiką, alkoholį. Be gailesčio išlaidaujame restoranuose, baruose, kavinėse. Arba gailime išmesti jaunystės laikus menančių suknelių ar kostiumų ir krauname juos į didžiules drabužių stirtas spintose. Kaupiame prekybos centrų maišelius, stiklainiukus, dangtelius, gumeles, maisto produktų pakuotes. Su didžiausiu skausmu širdyje atiduodame eurus už kirpėjo paslaugas. Šykštime vandens nusimaudyti ar išsiskalbti drabužius.Kaip atrasti sveiką vidurį tarp šių elgesio kraštutinumų? Kaip atrodo taupumas? Kokie asmenys moka taupiai gyventi?Laidos viešnia – Odeta Bložienė, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.

Linksmybės, ypač tarp jaunų žmonių, vis rečiau įsivaizduojamos be narkotikų. Prarastų meilių ar gyvenimo nesėkmių skausmas bandomas „gydyti“ narkotinėmis medžiagomis. Narkotikai imami sieti su gera nuotaika, nuotykiais, seksualiniu patrauklumu, atsipalaidavimu. Smagu, kol vieną rytą atsėlina suvokimas: „Be jų nebegaliu gyventi“.Kas ir kaip sugundo išbandyti kvaišalus? Kaip jie veikia? Ar priklausomybės pavojus tikras ar tiesiog tėvelių gąsdinimas?Laidos viešnia – psichologė dr. Jurgita Narmontienė.

Sakoma, kad smalsumas pražudė katę. Deja, moksliniai tyrimai tai paneigia. Dargi tvirtina priešingai – tik smalsūs žmonės (turbūt ir katės) yra patenkinti gyvenimu.Žvelgiant iš šalies smalsumo požiūriu žmones galėtume suskirstyti į tris grupes: visiškai nesmalsūs, smalsūs paviršutiniškiems, pastangų nereikalaujantiems dalykams ir amžinieji kodėlčiai. Pirmieji rimtai serga ar net ruošiasi mirti. Antrieji – tingūs. Tretieji – smalsūs, kūrybingi, ieškantys pasaulio mįslių, todėl augantys kaip asmenybės bei auginantys pasaulį.

Organizacijų vadovai nuolat mąsto, kaip sužadinti darbuotojų norą geriau dirbti: didina atlyginimus, rengia darbuotojų vakarėlius, kviečia į įvairiausias pramogas. Mokytojai laužo galvas, kaip iš potencijos kupinų jonukų ir onučių ištraukti lyg matematikos šaknį norą mokytis. O ir mes patys neretai sunerimstame, kad panirome į apatiją ir gyvename nuobodžius gyvenimus.Šiuolaikinis mokslas sako, kad nei atlyginimo pakėlimas, nei linksminimas ar pagyrimai iš esmės neaugina žmogaus motyvacijos veikti – ji glūdi mumyse.

Kodėl taip lengvai prisipažįstam esą perfekcionistai, netgi didžiuojamės tuo? Deja, retai susimąstome, kokį poveikį tokia mūsų savybė turi gyvenimui, santykiams ir net sveikatai.Kaip nusibrėžti tinkamas ribas tobulumo siekiui? Kaip sėkmingai išvingiuoti tarp nesveiko perfekcionizmo ir pasyvumo? Kaip pasveikti nuo amžino nepasitenkinimo savimi ir savo rezultatais? Kaip išmokti džiaugtis padarytais darbais, užmegztais santykiais, šia diena, gyvenimu apskritai?

Bendraujant su tėvų fizinio ar psichologinio smurto aukomis – jų vaikais, ramybės neduoda klausimas, kodėl tėvai pradėjo šiuos vaikus, jei vėliau taip jų nekenčia.Kodėl norime vaikų – delikati tema. Kodėl juos gimdome? Gimdome sau, kitiems, šaliai ar vaikams dovanojame gyvenimą dėl jų pačių? Kaip įsivaizduojame motinystę ar tėvystę? Kodėl karštai trokštanti turėti kūdikį moteris, jo sulaukusi, nebežino, kaip su tokia našta susidoroti? Kodėl tėvas lengva širdimi gali nusisukti ne tik nuo nebemylimos moters, bet ir nuo kartu susilaukto vaiko? Vaikai – džiaugsmas ar vargas?

Dažnai žmonės siekia užsibrėžtų ar net primestų tikslų, nepaisydami nieko: nesirenka priemonių, neatsižvelgia į resursus ar į pasekmes sveikatai, santykiams. Kai išpūtus akis lekiama į tikslą, ignoruojant tai, kas vyksta kelyje į jį, dažniausiai pasiektas rezultatas didelio džiaugsmo nesuteikia. Tuomet vėl dairomasi naujo tikslo. Tikslų vaikymasis tampa apsėdimu.Kuo skiriasi žmonės, besiorientuojantys į tikslą, nuo tų, kuriems labiau svarbus tikslo siekimo procesas? Kurie iš jų produktyvesni ir sėkmingesni?

Kodėl akistatoje su autoritetais jiems besąlygiškai paklūstame ir pataikaujame, o už akių dedame juos į šuns dienas? Duodame kyšius, o paskui bambame, jog daug juos imančių. Nuolankiai nutylime, kai vadovas ar kitas koks formalus lyderis žemina, išnaudoja ar dar kitaip smurtauja. Į bet kokį postą užimantį pilietį reaguojame lyg į šventą karvę, jausdamiesi neverti turėti savo balsą, poziciją, nuomonę ar jausmus.Kuo skiriasi pagarba nuo paklusnumo? Ar įmanoma išmokti pagarbiai, tačiau lygiaverčai bendrauti su bet kuriuo autoritetu?

Vis dažniau žurnalų puslapius puošia ne tik įžymybių šypsenos, bet ir gardūs, sveiki patiekalai. O patarimų, kaip sveikai maitintis, tokia gausa, kad net galva svaigsta.„Nori būti sveikas, lieknas ir amžinai jaunas – gerk kuo daugiau tyro vandens“, – teigia vieni. „Tik žaliavalgiai bus jauni ir kupini energijos iki gilios senatvės“, – sako kiti. „Tik ekologiškas maistas išgelbės nuo visų ligų“, – tvirtina ekologijos mėgėjai. Pasklaidai spaudą, panaršai internete ir nebesuvoki, ką valgyti, kada valgyti ir kaip. Tiesiog imi nuolat galvoti apie maistą. Kartais ima vaidentis, kad nieko svarbiau už teisingai pasirinktą ir suvartotą produktą gyvenime nėra.Kas su mumis nutiko? Šimtmečius žinojome ir mokėjome maitintis, o štai dabar, kaip tas vaikiško anekdoto herojus ežiukas, pamiršęs kvėpuoti ir numiręs, nebesugebame pasotinti savęs ir bijome dėl to numirti. Kodėl taip sureikšminame maistą, jo paruošimo būdą? Ko siekiame? Ar praradome sveiką nuovoką?

Kai atsakomybę užgožia aplinkybės.Atsakomybės jausmo žmonijai visais laikais nebuvo per daug. Pareigingas, žodžio besilaikantis žmogus, neieškantis kaip išsisukti nuo darbų, santykių ar savo klaidų, visada buvo aukštai vertinamas.Ar teisingai suvokiame savo atsakomybę? Ar nesidangstome nuo jos pareiginėmis instrukcijomis, lyčių lygybe, žmogaus teisėmis ir panašiomis teisingomis sąvokomis? Ar, užuot griebę ir išsprendę problemą, nebadome pirštais į sunkias sąlygas, nepalankias aplinkybes, trukdančius žmones? Ar būdami suaugę nesielgiame kaip maži nerūpestingi vaikai, kurių elgesį valdo tik bausmės baimė? Ar nepuolame „gelbėti“ tų, kuriems amžinai kas nors nutinka, kuriems nuolat viskas negerai, todėl jie negali būti atsakingi?

Atvirumo akimirką neretai prasitariama, kad meilė – nepažįstama planeta, į kurią nežinoma kaip nuskristi. Išsigandę to, kas išsprūdo iš lūpų, imame šmaikštauti, jog meilė – tik rausvuose debesėliuose besivartanti emocija. Arba prisidengiame juodu nihilizmu – meilės iš viso nėra. Arba drįstame domėtis – ar įmanoma išmokti mylėti, jei pats meilės nepatyrei? Meilė, viena iš pačių sudėtingiausių būties reikalų, šiandien palikta saviveiklai. Mokomės sekdami tėvų pavyzdžiu, šviečiamės iš knygų, kino filmų arba nesukdami galvos atsiduodame gyvūniškiems instinktams. Kokie rezultatai?

Vertybių kovos kultūroje.Esame Lietuvos piliečiai, kalbantys ta pačia kalba, mylintys gamtą, „sergantys“ už Lietuvos krepšinio komandą ar Rūtą Meilutytę – tiek daug dalykų mus sieja. Bet iš kur gimsta pyktis vienų kitiems, kas svarbesnis, protingesnis, turtingesnis, teisesnis. Kodėl skirstomės į „aukštesniosios kultūros“ atstovus ir „runkelius“ (supraskite, prasčiokus)? Kodėl negalime priimti kitokio nei mes esame?Nė viena kultūra nėra vienalytė. Kultūra sumegzta iš daugybės dalių, iš kurių viena svarbiausių – vertybės. Tad kiekvienos kultūros atstovai slapta ar atvirai stoja į kovą už savąsias vertybes. Kokios tos kovos? Kaip jos pasireiškia? Kaip tas kovas paversti mažiau destruktyviomis.Laidos svečias – Donatas Kontrimas.

Tuščių pažadų magija.Melagingi pažadai – koks tai reiškinys? Kodėl neretai nepasimokome net ne sykį nuo jų nusvilę?Kodėl daugelis mūsų taip lengvai patikime pažadais? Kodėl nereikalaujame įrodymų, kad žadančiuoju galime pasitikėti? Kodėl duodamės mulkinami saldžiai suokiančių nepatikimų „mylimųjų“, įvairiausio plauko vertelgų, populiarumo reitingo viršūnių siekiančių politikų, „bėdoje“ padėti už mokestį žadančių telefoninių sukčių?

Santykiai lyg minų laukas.Kartais tenka atsidurti santykiuose su emociškai nestabiliais žmonėmis, kurių jausmai ir reakcijos mažai prognozuojamos ir be akivaizdžios priežasties gali keistis nuo meilės iki neapykantos, nuo ramybės iki netikėtų pykčio proveržių.Kaip jaučiasi kitas partneris tokiame ryšyje? Kaip tokiuose santykiuose išlikti, neprarandant tapatybės, sveikatos ir savivertės? Ar įmanoma prisitaikyti neapleidžiant savo poreikių?

„Tai šventa tiesa“, „Man pasakojo patikimas žmogus (iš ministerijos, Seimo, saugumo, pan.)“, „Juk tai logiška“, „Apie tai rašė portale X“, – taip ir panašiai „renkame“ informaciją apie gyvenimą ir pasaulį bei darome išvadas.Sudėtingą gyvenimą supaprastiname iki juodo ar balto, ieškome panacėjos, „remiamės“ intuicija ir sveiku protu. Tada jaučiamės saugesni, nes kompleksiniai reiškiniai atrodo neįkandami, nenuspėjami, gąsdinantys.Kaip išvengti mąstymo klaidų? Kaip nepasiduoti skubotiems sprendimams ir svetimai įtakai? Kaip patogiai jaustis sudėtingų reiškinių knibždančiame pasaulyje?

Stebuklingąją Rasų ir Jonų dieną ir naktį verta kalbėti apie meilę. Ir ne tik kalbėti, bet ir apie ją susimąstyti. Kaip mes mylime – duodami ar tik imdami ir reikalaudami? Ką duodame širdies išrinktajai ar išrinktajam: savo rūpestį, laiką, energiją ar begalinius norus bei kaprizus, bjaurią nuotaiką?Kaip važiuoti dvipusiu meilės greitkeliu?

„Tu privalai mane mylėti, rodyti dėmesį, manimi rūpintis, padėti, suteikti laimės,“ – neretai toks požiūris gyvuoja tarpusavio santykiuose. Liūdima, rūstaujama, mojuojama kumščiais ar grasinama skyrybomis, jei kitas atsisako tas prievoles pripažinti ir vykdyti. Tuo tarpu badant pirštu į kito prievoles, garsiai reikalaujama laisvių sau.Kas ką privalo? Kuo paremtas tikėjimas, kad kiti mums kažką privalo? Koks mūsų pačių santykis su prievolėmis tarpusavio ryšiui ir laisvėmis?

Kritikuojame mus supančius žmones, gyvenimą gimtojoje šalyje ir net save pačius išsijuosę. Nuo neigiamų vertinimų nėra kur nei pasislėpti, nei atsikvėpti. Jų pilni mūsų pokalbiai, žiniasklaida, negatyvumu užnuodytos mūsų mintys.Kodėl mes taip kritiškai žvelgiame į supantį pasaulį ir save jame? Kokia negatyvumo nauda ir kur jis pakiša mums koją? Ką sako apie mus toks fragmentiškas matymas? Kaip sugebėti matyti gyvenimą, ne išnarstytą dalimis, o įžvelgti jį kaip visumą?

Kokią įtaką vaiko gyvenimui daro jo motina, atrodo, supranta daugelis. O kam reikalingas tėvas? Gal jį puikiai gali atstoti rūpestinga mama, seneliai, mamos draugas?Požiūris į tėvystę tapo gerokai atmestinis. Specialistai skambina pavojaus varpais, kad tėvo įtaka vaiko gyvenimui menksta: tėvai skiriasi, išvyksta atskirai nuo šeimos dirbti į užsienį, vyrai dažniau slepiasi nuo šeimos kasdienybės darbe ir pan.Ką į mūsų kiekvieno gyvenimą įneša tėtis? Ko netenkame, jį praradę?

Komunikacijos teorijos daugelį išmokė pasisveikinti, o štai atsisveikinti užmirštama. Lyg niekur nieko numeta ragelį pardavėjai telefonu, nebyliai nugarą pašnekovui atsuka ką tik jį kalbinę žurnalistai, nieko netarę namo iškeliauja kolegos, tylėdami dingstame iš vakarėlių ir renginių. Kodėl nyksta atsisveikinimas?„Sveiki“ ir „sudie“ – svarbūs ritualai, be kurių neįmanomas visavertis bendravimas. Simboliškai jie įrėmina visą mūsų gyvenimą. Visi mūsų santykiai išsitenka tarp šių dviejų žodžių.Kaip susigrąžinti į gyvenimą „sudie“? Kodėl šio žodžio vengiame?

Norime vis daugiau pinigų, daiktų, galios, meilės, dėmesio… Užuot klausę savęs „Ką aš galiu duoti kitiems?”, laužome galvas „Kodėl tie kiti mums neduoda, ko trokštame, ir kaip tai iš jų išsilupti?” Godulio genami konkuruojame, meluojame, sukčiaujame ir… žalojame savo ir artimųjų gyvenimus.Kaip į gyvenimą įsėlina ši godulio yda? Ar godulys gali tarnauti gėriui? Kaip atpažinti užmaskuotą godulį? Kaip išgyvendinti godulio paliktus gyvenimo iškraipymus?Laidoje svečiuosis Robertas Kurkėnas.

Bijome paleisti praeitį. Įsikibę laikomės senų pažiūrų, prisiminimų, nutrūkusių santykių, žlugdančių darbo organizacijų.Gąsčiojamės: „O kas, jei ateityje laukia tik šalta tuštuma ir vienatvė?“ Pykstame, liūdime, kuriame dramas, gyvename fantazijomis, tačiau negalime atsiplėšti nuo praeities ir keliauti naujų tikslų link. Skundžiamės nelaimingumu, nesėkmėmis, sergame depresijomis.Kaip įveikti praeities klijus – nostalgiją ir baimę? Kur įgyti drąsos žengti į norimą ateitį?

„Tu privalai mane priimti tokį, koks esu! – reikalauja neištikimas, pikčiurna, smurtaujantis, atitolęs partneris/partnerė. – Aš nesikeisiu“, – dar išdidžiai priduria.Ar kitas santykių dalyvis turi taikytis prie skaudinančio ir žeminančio elgesio? Kitaip tariant, kiek ir ko kentėti? Kur riba tarp vergiško paklusnumo ir užsispyrėliško išdidumo? Ar verta žeminantį elgesį teisinti meile, nuovargiu, kito asmens netobulumu?Kodėl taip sunku daugeliui partnerių brėžti ribas, galinčias išsaugoti abipusę pagarbą ir meilę?

Pripažįstame, jog bijome suklysti. Nuo savęs slepiame – baiminamės ir sėkmės. Mat sėkmė įpareigoja. Ji atveria kelius į nežinomybę. Neturime pavyzdžių iš artimosios socialinės aplinkos, ką su ta sėkme daryti. Tad atidėliojame, vis ruošiamės, bambame ar tiesiog prigulame pailsėti, kai aplinkybės ragina griebti jautį už ragų ir užkariauti Fortūną.Kaip kurti, vystyti ir prižiūrėti savo sėkmę? Kodėl pavydas kitų pasiekimams yra sveikintinas ir kaip juo pasinaudoti?

Gyvenimas, valdomas gėdos ir abejonių savo vertingumu, nuolatinis nerimas, pernelyg didelis jautrumas kitų vertinimui ir nuomonei – taip atrodo suaugusių alkoholikų vaikų būtis.Patyrę nestabilumo ir nepatikimumo pragarą tėvų namuose, išmokę pasikliauti tik savimi jie neretai atkeliauja į suaugusiųjų pasaulį taip ir nesužinoję, ką reiškia būti vaiku ar paaugliu. Kokias gyvenimo strategijas jie renkasi? Kaip jiems sekasi išreikšti save? Kokius santykius jiems pavyksta sukurti?

„Oi, aš bijau“, „ne, nesugebėsiu“, „čia ne man“, „ką kiti pagalvos apie mane“, – taip kalba žmogus, kurį laikome kompleksuotu.Kas yra tie kompleksai: baimingumas, agresyvumas, nesusivokimas? Kaip jie atsiranda: su jais gimstama, jų išmokstama ar kyla iš gyvenimiškos patirties? Kokių jų esama? Ar įmanoma jų išvengti, jų atsikratyti? Kaip bendrauti su kompleksų apniktu asmeniu: šalintis, pulti jį gelbėti ar kompleksų nepastebėti?

Nesusimąstome, jog neretai reaguojame ir elgiamės lyg vaikai ar paaugliai. Nevaldomos emocijos lemia impulsyvius sprendimus. Čia verkiame, o čia žiūrėk jau juokiamės – taip išgąsdiname ar verčiame mumis nepasitikėti aplinkinius. Vienas nemotyvuotas noras veja kitą, o pareiga tampa didžiausiu gyvenimo kliuviniu.Kaip žengti asmenybės brendimo keliu? Kaip jį rasti? Ar būtini pagalbininkai? Kaip juo eiti sekasi moterims ir vyrams?

Sulaukus penkiasdešimties tarsi įžengiama į kitą pasaulį: senieji socialiniai vaidmenys įgyvendinti arba atsibodę, tikslai pasiekti arba suvokiama, jog jų įgyvendinti nepavyks, kūnas sensta, svajonės mąžta.Kaip toliau gyventi? Pradėti vėl viską iš naujo: eiti mokytis, ieškoti naujos meilės, keisti darbą? Kokius gyvenimo ir asmenybės augimo uždavinius turime vykdyti perkopę penkiasdešimtmečio slenkstį? Kaip tai sėkmingai padaryti?

Kodėl dažną kiekviename žingsnyje kamuoja gėda, drovumas, savigrauža, nors nė žvirblio nėra įskaudinęs?Kodėl suaugusieji auklėdami vaikus neretai griebiasi gėdijimo strategijos? Kaip ji veikia? Kokia gamtos sugalvota gėdos jausmo paskirtis? Kokie būna gėdos veidai? Koks priešnuodis nuo nuolatinės gėdos bei drovumo?

Psichinės sveikatos specialistai susirūpinę – daugėja žmonių, užvaldytų virtualiosios erdvės ir praradusių ryšį su juos supančia tikrove.Kompiuteris nemažai daliai žmonių tapo Visatos centras. Vieni jį naudoja kaip priebėgą pasislėpti nuo savojo nesaugumo, neadekvatumo, nežinojimo ir silpnumo. Kiti sėdėdami prie jo įgyja menamos galios pojūtį – valdo pasaulį mygtuko paspaudimu. Treti juo pakeičia gyvenimą: virtualūs pinigai, santykiai, net seksas.Ką daryti, virtuali, t.y. netikra, erdvė ir liktų pagalbiniu gyvenimo aspektu kaip staliui plaktukas ar dirigentui batuta?Laidos svečias – IT specialistas Donatas Kontrimas.

Esame perfekcionistų tauta – nuolat nepatenkinti tuo, ką turime, kokie esame, ką pasiekėme. Vis dar kažko trūksta. Vis dairomės į kitus ir lyginame. Ir tie palyginimai vis mūsų nenaudai.Kur tas taškas, kai drįsime pripažinti, jog esame visai šaunūs, jog esame nei geresni, nei blogesni už kitus? Visuose namuose esama dūmų, visur yra silpnybių, o pasaulis tiesiog yra netobulas.

Kuo skiriasi pagarba nuo paklusnumo? Ar įmanoma išmokti pagarbiai, tačiau lygiaverčai bendrauti su bet kuriuo autoritetu?Kodėl akistatoje su autoritetais jiems besąlygiškai paklūstame ir pataikaujame, o už akių dedame juos į šuns dienas? Duodame kyšius, o paskui bambame, jog daug juos imančių. Nuolankiai nutylime, kai vadovas ar kitas koks formalus lyderis žemina, išnaudoja ar dar kitaip smurtauja. Į bet kokį postą užimantį pilietį reaguojame lyg į šventą karvę, jausdamiesi neverti turėti savo balsą, poziciją, nuomonę ar jausmus.

Kas kai kuriems nutinka, kad užmezgę trokštamus romantiškus santykius, kai šie gilėja ir vis labiau įtraukia, neria į krūmus? Tokį elgesį aiškindami ištikimybe laisvei, ieškodami šapo partnerio aky, kad galėtų jam suversti kaltę už nutrauktus santykius, išjuokdami meilę ir… vėl ieško meilės.Kaip tokius nepatikimus partnerystei žmones atpažinti ir netapti eiline jų baimės įsipareigoti auka? Kas gimdo artimų santykių baimę? Kaip ją įveikti?

Patiriame nemalonių akimirkų, kai tenka susidurti su išpuikėliais. Žvelgia į kitą iš aukšto, pertraukinėja kalbant arba iš viso neleidžia net išsižioti, kritikuoja, piktai replikuoja, neatsako į užduotą klausimą – tai daugeliui yra tekę patirti valstybinėse institucijose, gydymo įstaigose, matyti taip reaguojančius politikus ar verslo atstovus televizijos laidose.Kas nutinka žmogui, kad jis pasijunta vertesnis už kitus? Kaip nuo tokios arogancijos apsisaugoti? Kaip patiems netapti atgrasiais pasipūtėliais?

Į pyktį dažnai žvelgiame neprotingai: arba jį slepiame užgniauždami ir vaidindami „taikos balandžius“, arba liejame jį laisvai, nuodydami aplinkinių gyvenimą.Nesivaržant rodyti savo pyktį ir įniršį tapo net savotiška mada. Tūlas vadovas leidžia sau šūkauti ir keiksnoti savo pavaldinius. Darbo santykiai neretai nuspalvinami keiksmais ir niautynėmis – tai vadinama bendradarbiavimu. O jau šeimose pykčio jūrose ir vandenynuose galima paskęsti.Ar reikia pyktį valdyti? Kodėl tai vertėtų daryti? Kaip tai daryti?

Žmogaus vertė vis dažniau matuojama jo gebėjimu garsiai rėkti, skintis kelią į olimpą alkūnėmis ir mezgamų ryšių gausa.Kas gi tie, stumiantys žmoniją į priekį? Pardavimų vilkai? Rėkiantys visokio plauko pranašai? Spindintys šypsenomis populiarių žurnalų viršelio herojai? Ar tyliai savo laboratorijoje triūsiantis mokslininkas? Palinkęs prie savo darbo stalo architektas? Kūrybinėse kančiose paskendęs rašytojas, kurio niekada nesutiksite vakarėlyje?Gali būti ir vienas, ir kitas. Tačiau žmogaus vertė vis dažniau matuojama jo gebėjimu garsiai rėkti, skintis kelią į olimpą alkūnėmis ir mezgamų ryšių gausa.Kaip tokioje ekstravertiškoje visuomenėje išlikti intravertams? Kaip prisitaikyti ir atskleisti savo gebėjimus?

„Ar įmanoma meilė be atsako?“ – dažnai klausiama psichologų ir psichoterapeutų. Šį klausimą lydi skaudūs pasakojimai apie trumpiau ar ilgiau trukusius kankinančius romantiškus santykius, kuriuose viena pusė nuolat jautėsi nerami, nesaugi ir įtari, o kita nuolat gręžiojosi į trečius asmenis.Kodėl vienas žmogus poroje įsimyli, o kitas nenori atsakyti tuo pačiu? Kokia paslaptis slepiasi tokioje vienpusėje meilėje? Kodėl tokios poros „sulimpa“ itin greitai? Kur veda toks ryšys?

Skundžiamės užimtumu, nesibaigiančiais darbais, stresą keliančiais begaliniais projektais, tačiau ateina savaitgalis ar ilgai lauktos atostogos ir... ištinka panika. „Laisvas laikas! Apsaugokite mane nuo to neužpildyto laiko!“ – taip jaučiasi ne vienas.Kodėl kažkas kitas turi užpildyti laiką? Ir kodėl laiką temokame leisti nerdami į reikalus, virtualųjį pasaulį ar žalingus įpročius? Kas nutiko šiuolaikiniam žmogui, kad jis ėmė bijoti laiko ir jo vengti?

Ar verta ir padoru ginti savo vertybes ir principus, jei kasdien mums siūloma būti atviriems pasauliui ir toleruoti jame vykstančius reiškinius?Muša vaiką? Nėra ko kištis, nes ne visi vienodai supranta auklėjimą. Pažemino gyvybę aukojusį žmogų? Taip jam ir reikia, nėra čia ko aukotis. Negerbia mūsų įstatymų? Ne visur įstatymai vienodi, jie tam ir yra, kad juos laužytumėm. Keli dešimtmečiai gyvena Lietuvoje, bet taip ir neišmoko lietuviškai? Ne visi žmonės gabūs kalboms. Negerbia ir engia kitą žmogų? Jis pats leidžia taip su juo elgtis. Tyčiojasi iš paauglio? Tegul vožia užpuolikams. Ir taip be galo...Kur baigiasi tolerancija ir kur verta stoti savo įsitikinimų gynybon?

Kas nutiko, kad nebeištveriame kasdienybės įtampos?Keleto kambarių butus ar namus tvarko namų tvarkytojos, vaikus prižiūri ir augina auklės. Maisto ruošimas iškeltas iki meno lygio, o kurti, žinoma, neįmanoma kasdien. Sėdėdami už vieno stalo jau nebesišnekučiuojame, bet kiekvienas lindime išmaniajame telefone. Vaikai nebegali pasakyti, kur ir ką dirba jų tėvai. Jie nežino ir ką jų gimdytojai veikia grįžę namo, išskyrus sėdėjimą įsmeigus akis į kompiuterį.Kodėl bėgame nuo tikrovės: klajojame po pasaulį, ropščiamės į aukščiausius kalnus ar neriame į vandenynų gelmes, slepiamės butelio dugne ar fantazijose apie didžią sėkmę, begalinius turtus ar ypatingus gebėjimus?

Vieni džiaugiamės kiekvienu dieną pradedančiu rytu, kiti gi bambame, kad jis ir vėl atėjo. Vieni pasaulį matome baltą, kiti – tik juodą. Vieni negalime be dramų, konfliktų, keblumų – jų ieškome ar net patys sukuriame. Kitiems pakanka draugiškų, ramių, netgi rutininių santykių.Kodėl ir kaip renkamės žvelgti į tą patį supantį pasaulį? Ar įmanoma vienu kartu pamatyti abi jo puses – šviesiąją ir gąsdinančią tamsiąją?

Griežiame dantimis ir pavydime arba bejėgiškai dūsaujame, nes kitam geriau gyvenimas klojasi. Žiū, šis – viršininkas, anas gyvena užsienyje, o trečioji sėkmingai nutekėjo už klestinčio ir gražuolio vyro. Kodėl kitam teko kokybiškesnė dalia?Kodėl ant mano šventinio stalo pataluose vartysis silkė, o tie sėkmingieji pilna burna kimš juoduosius eršketo ikrus? Kodėl gyvenimo pateptieji naujuosius metus sutiks kur nors Karibuose, o aš gulėsiu prieš televizorių, žiūrėdamas į iki skausmo pažįstamus dainininkus, aktorius ir laidų vedėjus?Ak, kodėl mes niekad nesame patenkinti SAVO gyvenimu?

„Noriu pakeisti darbą, pradėti verslą, studijuoti, išvykti į kelionę...“ – dažnai girdime sakant tūlą pilietį. „Bet...“ – padūsavimu palydimas ištartas noras.Pasirodo, kad norui įgyvendinti esama šimtai kliūčių, kurių daugelis aukštesnės net už Džomolungmą. Taigi, belieka tik norėti, svarstyti įvairiausias galimybes, įžvelgti trukdžius ir... nieko nedaryti. „Gudriai“ pabėgame nuo atsakomybės, galimų klaidų, aplinkinių vertinimo. Tik ar jaučiamės laimingi ir patenkinti savo gyvenimu?

Kodėl jau 25 metus gyvendami laisvi ir nepriklausomi vis dar toleruojame vergiškus santykius partnerystėse: kai vienas kontroliuoja, valdo, baudžia ir įsakinėja, o kitas nuolankiai paklūsta?Kodėl tikime prisipažinimu meilėje žmogaus, kuris nepagarbiai ar netgi smurtingai su mumis elgiasi? Kodėl nepajėgiame atskirti vienkartinio gero poelgio nuo geros žmogaus esmės?Slepiame psichologinio ir fizinio smurto randus po solidžia išvaizda, rimtais pasiekimais darbe. Tuo pačiu slapstome, kad šalia mūsų gyvena nesivaldantys, išnaudojantys, liguisti smurtautojai.Kaip atpažinti smurtautojus? Kaip su jais elgtis? Kaip reaguoti į artimo žmogaus smurtą? Kaip patiems nesigriebti smurto?

Kai žmogaus sieloje ima karaliauti protas, sumenkindamas ir į pašalius išstumdydamas pojūčius, emocijas, vaizduotę ir intuiciją, įvyksta drama – gyvas asmuo pavirsta pasakų herojaus Pinokio pusbroliu ar pussesere.Toks „medinukas“ tampa nejautrus ne tik šalia esantiems, bet ir pats sau. Jis stengiasi išmąstyti, kaip turėtų jaustis, kai šalia esantis žmogus verkia, pyksta ar džiūgauja. Jis kemša į save maistą, kai jaučiasi išalkęs ne mėsos, salotų ar torto, bet nuoširdaus ryšio ir meilės. Apimtas liūdesio, ilgesio ar nerimo, skandinasi alkoholyje, darbe ar narkotizuojančiame virtualiame pasaulyje. Jo nejaudina kitų žmonių jausena, bėdos, problemos, todėl sėkmingai gali žengti per galvas.Kaip pavirstama druskos stulpu? Kokie burtininkai gali atgaivinti gyvenimui?

Pokalbis apie seksualinę prievartą prieš vaikus, jos paplitimą Lietuvoje ir bendrą situaciją. Svečiai – paramos vaikams centro steigėja, psichologė, psichoterapeutė Aušra Kurienė ir projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Pasaulyje sėjama baimė kaip reakcija į grėsmę. Tamsieji kai kurių asmenų ir teroristinių grupuočių pradai nori agresija ir smurtu priversti pasaulį paklusti jų menamai galiai. Kaip teisingai reaguoti į smurtingą destrukciją?Ar visada grėsmės akivaizdoje tampame ypač atidūs? Gal reaguojame menkindami pavojų, ignoruodami grėsmes, išvedžiodami apie humanizmą, religijų taikumą ir tvirtindami, kad nieko baisaus nevyksta? O gal auginame baimę, galinčią atimti sveiką protą?

„Tai geras žmogus“, – sakome žavėdamiesi kokio nors asmens draugiškumu, rūpestingumu, atsakingumu. Neretai išdidžiai tvirtiname: „Aš – geras žmogus, nedarau nieko blogo.“Kas tas geras žmogus? Ar blogų darbų nedarymas yra gerumo matas? O jei šis žmogus nedaro ir nieko gero? O jei jis pasyvus, tūnantis tyliai kamputyje? O jei jis kopiantis kitiems per galvas su skambia ir moralia idėja lūpose?Kaip tampama geru žmogumi? Ir ar būtina tokiu tapti?

Nesąmoninga meilė gali tapti pernelyg savininkiška. Neretai su tuo susiduria vaikai, nes jų tėvai taip „myli“ savąją atžalą, kad saugo nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo.Vaikystėje tokia atžala saugoma nuo ligų, vaikšto aptūlota, maitinama tik itin sveiku maistu, guldoma ir migdoma pagal griežtą tvarką. Tokius vaikus moko saugotis visokio plauko dėdžių ir tetų, atsargiai žvelgti į draugus ir draugų šeimas. Su siaubu balse ir veide aiškinama, kaip tie dėdės, tetos ir visokie draugai gali nužudyti, išprievartauti, padaryti narkomanais, išvesti iš doros kelio ar užkrėsti utėlėmis.Tad kaip gyvena toks meilės išgąsdintas žmogus, tapęs suaugusiu? Kokia tikimybė išsiugdyti sveiką požiūrį į supantį pasaulį ir sukurti sveiką meilės santykį su tėvais?

Šiandien dažnai skundžiamasi laisvės stoka. Bambama, kad reikia laikytis „kvailų“ įstatymų ir taisyklių, vykdyti „nesąmoningas“ vadovų skirtas užduotis, mokytis „bukų“ dalykų mokykloje ar universitete. Laisvę „riboja“ tėvai, sutuoktiniai, vaikai. O mes juk norime jaustis laisvi lyg paukščiai: bet kada ir bet kaip tenkinti savo norus, lėkti, kur akys veda, bendrauti tik tiek, kiek smagu, dirbti tą ir tiek, kas ir kiek malonu.Tikroji laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Kodėl pamirštame ar gyvename lyg nežinodami, jog už kiekvieną mūsų ištartą žodį ar atliktą veiksmą turime atsakyti? Kaip atrodo toks gyvenimas? Kuo už tokią „laisvę“ tenka susimokėti?

Nėra nemalonesnio dalyko už bendravimą su nuobodžiu žmogumi. Žinodami, kad tokie rinksis vakarėlyje, nori kartu su jumis keliauti ar ketina atvykti pas jus į svečius, greičiausiai tuoj pat imsite keisti planus. Mat minutės, praleistos nuobodaus asmens draugijoje, pavirsta amžinybe. Jus apninka nevaldomas žiovulys, suima miegas, mintys apsiblausia, o tas nuobodusis, įsisegęs į jus lyg dagys, neatsitraukia nė per centimetrą. O jeigu jūs pats toks esate?„Man neįdomu politika, mokslas, ekonomika, tad nežinau apie ką su kitais kalbėtis“, – postringauja nuobodusis ir... nieko nedaro, kad pagerintų padėtį.Ką daryti, kad taptume įdomūs ir patrauklūs kitiems?

Ne apie elgetas ar ekstremalių pojūčių megėjus pašnekesys. Apie tuos, kurie patys to nenorėdami balansuoja ties normos ir patologijos riba.Ar žinote, jog yra mįslingų psichiatrams ir psichoterapeutams žmonių? Jie nei sveiki, nei sutrikę. Vieną dieną puikiausi draugai ir kūrybingi darbuotojai, o kitą dieną – pikčiausi priešai ir aršūs kritikai. Štai tokie ypatingi asmenys, kuriuos sunku kategorizuoti. Juos pavadino ribinėmis asmenybėmis.Kaip susiformuoja tokio žmogaus asmenybė? Kas tai lemia? Kuo ypatingas jų ir artimiausios aplinkos gyvenimas? Ar jie pajėgūs pasirinkti vieną krantą, o ne amžinai stoviniuoti ant tiltelio? Ar galima jiems padėti?

Štai vienas pilietis guodžiasi, kad jaučiasi darbe nevertinamas, išnaudojamas, bet nieko nekeičia. O kitas štai šoliuoja lyg žiogas nuo vienos prie kitos darbovietės – ieško savo svajonių darbo, bet taip ir neranda. Nelaimingas. Nepatenkintas. Beviltiškas. Nėra išeities?Kaip išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir pasirinkti laisva valia kiek ir kaip norime dirbti? Kaip išlikti atsakingu, sąmoningu ir kuriančiu, kai darbdaviai mato tik „žmogiškuosius išteklius“?

Fotografuotis nuogiems tapo madinga. Nuotraukas su apnuoginto kūno krašteliu keičia visiška nuogybė. Fotografuojasi moterys, vaikai, vyrai. Ir...Kas slypi už noro įamžinti savo nuogą kūną? Kas tokiai procedūrai ryžtasi? Koks fotografas domisi aktais? Ar visi nuogo kūno vaizdai meniški?Laidoje svečiuosis žurnalistė Aušra Karoblienė.

Prisipažinkime – esame malonumų besivaikantys XXI a. gyventojai. Mums jau nebepakanka turėti stogą virš galvos, vieną kitą kąsnį pilvui prikimšti, rūbelį kūnui apsaugoti, telefono aparato susisiekti. Ne, mums reikia ypatingai suprojektuotų rūmų, kotedžų, loftų. Mes gero tono reikalu laikome neapsakomo brangumo ekologiško maisto vartojimą. Mums niekingai skamba žodis „bulvė“, mes šloviname bolivines balandas, artišokus ar ghi sviestą. Mūsų kūnai verti tik garsių dizainerių sukurtų drabužių. O telefonas, atitarnavęs porą metų, anot vienos televizinės reklamos, vertas tik archeologo žvilgsnio. O viskam įsigyti reikia pinigėlių. Bankai ir visokio plauko bankeliai siūlosi mielai mums padėsiantys.Kuo baigiasi istorijos apie pereikvotas kreditines korteles, nesibaigiančias paskolas, paskolėles šįsyk laidoje pasidalys Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovas dr. Vytautas Valvonis ir Bankų klientų asociacijos prezidentas Rūtenis Paukštė.

Kartais besiklausant „išprususių“ kalbėtojų susidaro įspūdis, kad draugiškas žmonių sambūvis yra įmanomas tik visiškai atsikračius pykčio ir agresijos. Anot jų, iš pykčio gimsta diduma žmonijos negerovių.Kaip atrodytų gyvenimas, jei kokiu nors stebuklingu būdu pavyktų pašalinti agresiją? Linkėtume visiems gero, be perstojo darbuotumėmės gėrio vardan? O gal taptume tokie pasyvūs, kad ir pirštą pakrutinti būtų sudėtinga?Bėda – ne agresija, bet tai, ką mes su ja darome. Kaip teisingai naudotis šia gamtos dovana?

„O, šiandien pilnatis“, – ironizuodami aplinkiniai atsiliepia apie kieno nors niūrią ar dirglią nuotaiką. Nevaldomos ar prastai valdomos nuotaikos pavyzdžių gyvenime apstu. Pavaldiniai, kurie vienas kito klausinėja apie viršininko tos dienos nuotaiką ir taip nusprendžia, ar verta į jį kreiptis. Žmona, besikabinėjanti prie vyro ir vaikų dėl bereikšmių smulkmenų, kurios nuotaiką sutuoktinis sieja su priešmenstruaciniu sindromu. Mylimasis, kuris savo išrinktąją čia dievina, neatsitraukdamas nė per žingsnį, žadėdamas santuoką, vaikus ir bendro gyvenimo rojų, čia vieną rytą tampa šaltas, abejingas, bėga kuo tolyn, tačiau, praėjus savaitei kitai, vėl glaustosi šalia.Psichikos sveikatos specialistai susirūpinę: daugėja nestabilios nuotaikos sukeltų problemų. Nuotaikos svyravimai – bėda ne tik juos patiriančiam, bet ir šalia esantiems. Ar atpažįstame nuotaikos sutrikimus? Ar gebame su jais tvarkytis?

Būti žmogumi – tai vienu metu spręsti du uždavinius: išsaugoti individualumą ir užmegzti nuoširdžius santykius su kitomis asmenybėmis. Kai kurie su šiomis užduotimis susitvarko be vargo, nemažai suklumpa, geriau susitvarkydami su viena iš jų.Užduočių sprendimo paslaptis slypi gebėjime suvokti ir galėti brėžti psichologines ribas, saugančias, kai kada atskiriančias, bet dažniausiai suartinančias.Kas yra psichologinės ribos ir kaip jas tinkamai pažymėti?

Laikome save šiuolaikiniais žmonėmis. O modernumas tarsi reikalauja iš mūsų peržiūrėti daugelį reiškinių ir pakeisti į juos savo požiūrį. Šiuolaikiškumas paliečia ir partnerystes. Kaip ir daugelį amžių prieš mus gyvenę žmonės užmezgame aistringus santykius ir tikime, kad meilė tęsis amžinai ir nepareikalaus jokių pastangų.Ilgainiui bendras gyvenimas tampa nuobodžiauti verčiančia kasdienybe, tad pradedame dairytis į šalis, ieškodami lyg elektra trenkiančių naujų potyrių. Nors tebetvirtiname, kad partnerį mylime, skęstame fantazijose apie naujas aistras, pilve drugelius plasnoti priverčiantį jausmą. O tada šiai „veiklai“ ieškome pasiteisinimų ir argumentų, kompromisų ir įtikiname save bei kitus, jog neištikimybė gali praturtinti santykius. Ar tai tiesa?

Stebina, kad tūlas neatpažįsta emocinio smurto. Pasityčioti iš kito silpnybių ar ypatumų, prisegti pravardę, nuolat kritikuoti asmenybę, įsakinėti, moralizuoti, apšaukti kitą žmogų – visa tai laikoma gyvenimo norma. Jaučiamės suglumę arba „teisėtai“ pasipiktinę, kad kitose šalyse tokiam elgesiui tariama „ne“ – pavyzdžiui, daugelis nesupranta norvegų nepakantumo emociniam smurtui vaikų auklėjime.Kaip pasireiškia emocinis smurtas? Kokias pasekmes jis turi žmogaus asmenybei? Kaip teisingai į jį reaguoti? Kaip netapti emocinio smurto auka?

Kas yra tie žmonės, kurie pasiduoda žeminami ir išnaudojami, kenčia, bet taip nieko ir nekeičia? Kodėl neretai leidžiame save žeminti „autoritetingesniems“, „stipresniems“ už mus, pasiduodame jų manipuliacijoms? Kodėl kaltiname mus išnaudojančius, bet patys visais įmanomais ir neįmanomais būdais bėgame nuo atsakomybės? Ar galime pakeisti tokią gyvenimo strategiją? Ko reikia, kad išliptume iš baudžiauninko vyžų?

Kas yra tie žmonės, kurie pasiduoda žeminami ir išnaudojami, kenčia, bet taip nieko ir nekeičia? Kodėl neretai leidžiame save žeminti „autoritetingesniems“, „stipresniems“ už mus, pasiduodame jų manipuliacijoms? Kodėl kaltiname mus išnaudojančius, bet patys visais įmanomais ir neįmanomais būdais bėgame nuo atsakomybės? Ar galime pakeisti tokią gyvenimo strategiją? Ko reikia, kad išliptume iš baudžiauninko vyžų?

„Trept trept kojele“, – reikalaudavo savo norų tenkinimo vienos humoro laidos herojė. Nesusimąstome, kad neretai taip elgiamės ir mes. Tikime, kad esame verti (nežinia kodėl) nesibaigiančių malonumų, sėkmės, laimės, besąlyginės meilės, tad drąsiai reikalaujame, kad jie ir būtų mums paduoti ant lėkštės auksiniais krašteliais. Negavę trokštamo gėrio jaučiamės apgauti, įskaudinti, nusivylę. Tuomet mojame ranka ir atsukame nugarą savo artimui, darbui, gimtai šaliai. Ir... atsiduriame savo pačių sau paspęstuose spąstuose.

Kai geriausias sprendimas – atsisveikinti. Keista, bet neretai išsiskiria partneriai, kuriems kartu gyventi ir gyventi, tačiau, o siaube, niekaip palikti vienas kito nepajėgia besidraskantys kasdieniuose konfliktuose, kovojantys aršius tarpusavio karus ar partizanines kovas. Kokia čia paslaptis?Kaip atpažinti ženklus, kad santykiai neturi geros, prasmingos ateities? Kokiu būdu laiku pasitraukti iš ryšio, kol jis dar nesusargdino šio ryšio dalyvių? Kuo skiriasi sveiki ir liguisti santykiai?

Kai geriausias sprendimas – atsisveikinti. Keista, bet neretai išsiskiria partneriai, kuriems kartu gyventi ir gyventi, tačiau, o siaube, niekaip palikti vienas kito nepajėgia besidraskantys kasdieniuose konfliktuose, kovojantys aršius tarpusavio karus ar partizanines kovas. Kokia čia paslaptis?Kaip atpažinti ženklus, kad santykiai neturi geros, prasmingos ateities? Kokiu būdu laiku pasitraukti iš ryšio, kol jis dar nesusargdino šio ryšio dalyvių? Kuo skiriasi sveiki ir liguisti santykiai?

Nesigilinti, nesiaiškinti, nesidomėti – kelias į nelaimę. Susimąstome apie tai ar ne, bet mąstymas valdo mūsų gyvenimą: nulemia jausmus, įsitikinimus, sprendimus. Daugelio žmonių gyvenimai panašūs į šaką, plaukiančią upėje ir svaidomą srovės. Šiuos žmones gyvenimo įvykiai ištinka: verslo bankrotai, nelaimingi santykiai, išdavystės, bedarbystės, pinigų stoka. Dėl to jie labai stebisi, aimanuoja, piktinasi, kaltina kitus. Tačiau taip ir nepasidomi, kiek nesėkmių autorystės jie patys galėtų prisiimti.Nuolat nesėkmių kamuojami žmonės – nevaldomo mąstymo atstovai. Jų gyvenimo devizas: „Nesigilinti, nesiaiškinti, nesidomėti, bet tiesiog maloniai gyventi“. Kiek kainuoja toks abejingumas?Vedėjos Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.

Tuščių gyvenimų savininkai. Kai siekiame tik mėgautis vartojant daiktus, paslaugas ar netgi žmones, nesusimąstome, kur veda toks gyvenimo kelias. Šaipytis iš kalbančių apie gyvenimo prasmę, leisti dienas be tikslo, suglumti, išgirdus klausimą apie gyvenimo vizijas, į bet kokią kliūtį, trukdančią norų patenkinimui, reaguoti lyg į didžiausią tragediją – būdinga daugeliui šio laikmečio žmonių.Kuo skiriasi tuščias gyvenimas nuo visaverčio? Kuo esame priversti susimokėti už taip ir neįvykusią egzistenciją?

Kodėl jauni intelektualūs žmonės dažnai neįsivaizduoja laisvalaikio be gausaus svaigalų vartojimo? Prie butelio vyksta organizacijų komandų formavimas, darbo rezultatų aptarimas. Alkoholis vartojamas siekiant atsipalaiduoti, užmegzti artimesnį ryšį, pasidžiaugti.Ką iš tikrųjų slepiame alkoholinio gėrimo taurėje? Kur veda neišskiriama draugystė su alkoholiu? Ar įmanoma nuoširdžiai bendrauti, šėlti ir būti kūrybiškam esant blaiviam?

Ar įsivaizduojame, kaip atrodo elgesys žmogaus, kuris siekia, kad visada būtų jo viršus, o jo žodis – paskutinis? Ir neduokdie, kažkas tokiam elgesiui pasipriešina! Kyla didžiausios emocinės audros: šaukiama, trypiama kojomis, dūžta ar lūžta daiktai, trankomos durys. Sutikite, kad čia ne vaizdelis iš fantastinio filmo, bet dažnas reiškinys iš mūsų realybės.Kodėl kai kurie suaugę žmonės elgiasi lyg trimečiai, kurie spardydamiesi nukritę ant parduotuvės grindų reikalauja trokštamo saldainio? Ar įmanoma sustabdyti tokią destruktyvią elgseną? Kaip turėtų reaguoti į trypiančius kojomis aplinkiniai?

Jis ir Ji kartu jau keletas metų: kartu gyvena po vienu stogu, veda ūkį, įgijo bendrų draugų. Visi apie juos kalba: „Kokia graži ir darni pora!“ Artimiausi giminės ir draugai jau klausinėja apie vestuves. Ir Ji tų vestuvių nori, apie vaikelius svajoja. Tačiau Jis traukiasi atatupstas: „Kokios vestuvės? Juk ir taip puikiai gyvename!“Išaušta diena X. Jis Jai praneša: „Žinai, mums kurį laiką reikėtų pagyventi atskirai.“ „Kas, kodėl, kaip?“ – iš netikėtumo sukasi galva Jai. „Tiesiog aš nebenoriu!“ – rėžia Jis.Kas įvyko tarp dviejų lyg vienas kitą mylinčių žmonių? Kas į tai pastūmėjo?

Oi, kaip norime, kad gyvenimas pasikeistų į gera! Juk įvairių švenčių proga linkime vieni kitiems sveikatos, meilės, laimės, pinigų. Ar užtenka tik labai norėti ir vienas kitam norų išsipildymo linkėti? Gal dar reikia nueiti pas kompetentingą asmenį, lyg kokią gerąją pasakų fėją, ir jam iškloti savo troškimus? O gal tiesiog užtenka kantriai laukti?Kokias elgesio strategijas esame linkę rinktis, kai trokštame, kad gyvenimas keistųsi? Ką darome, kai norime mylimo ir mylinčio gyvenimo partnerio ar partnerės, draugų ar geidžiamo darbo, kai trokštame išmokti užsienio kalbą ar numesti nereikalingus kūno svorio kilogramus?

Problema, su kuria šiuolaikinis aktyvus žmogus susiduria vis dažniau, - panikos priepuoliai. Kūnas sveikas ir protas puikiai veikia, bet va – viduje jaučiama visiška sumaištis. O labiausiai gąsdina pojūtis – „mirštu, o gal einu iš proto“. Ar panikos priepuolis pavojingas? Kas jį sukelia? Kaip išgyventi, kai visą esybę krečia vidinis „žemės drebėjimas“? Ar galima panikos priepuolių išvengti? Kaip susidoroti su šia problema?

Vidinio gyvybingumo beieškant. Kai kurie fiziškai sveiki, puikiai su savo pareigomis susitvarkantys žmonės viduje jaučiasi lyg mirę? Kodėl išsenka jų jėgos ir entuziazmas? Kodėl jie dažnai kalba apie vidinę tuštumą? Kas tai – depresija, beprasidedanti kūno liga ar mistinių jėgų poveikis? Kaip gelbėtis iš tokios nemalonios bejėgystės? Kas gali padėti: žaliavalgystė, joga, meditacija, psichoterapija, vaistai? O gal į nemalonią būseną nekreipti dėmesio – kaip prasidėjo, taip ir pranyks?

„Viskas nusibodo: nebėra aistros, rutina. Gyvename tik kartą, tad reikia nepraleisti kitų gyvenimo šansų,” – dėstė išsiskiriantieji. Laidoje pokalbis apie stebuklą: gyveno pora be konfliktų, bet ėmė vieną dieną išsiskyrė.

Nesvarbu, kiek aukštųjų mokslų diplomų turėtume, kiek televizijos programų bežiūrėtume, siauraprotiškumo problema išlieka gaji. Toks asmuo viską ir visus matuoja tik savo masteliu, net nemėgindamas pasižiūrėti plačiau. Jam egzistuoja tik viena tiesa – jo tiesa, ir kitaip būti negali. Viskas, kas netelpa į šio žmogaus suvokimo ar patyrimo ribas, menkinama, kritikuojama, atmetama ir reikalaujama „pasaulio pagal mane“. Kokios tokio nelankstaus mąstymo priežastys ir ilgalaikės pasekmės?

Kai kurie dejuoja neturintys nė minutėlės laisvo laiko. Antri didžiuojasi nesuskaičiuojama galybe draugų ir pažįstamų, su kuriais laisvą minutę kalbasi telefonu ar bendrauja socialiniuose tinkluose. Treti gi stumia gyvenimo laiką skęsdami narkotinėje ar alkoholinėje „palaimoje“. Ir visi jie – pripažįsta tai ar ne – bijo pasilikti vieni su savimi. Vienatvė jiems – gąsdinantis rūkas, kuriame gali ištirpti jų asmenybė.Kaip vienatvė veikia žmogų?

Ar įsivaizduojame, kaip atrodo elgesys žmogaus, kuris siekia, kad visada būtų jo viršus, o jo žodis – paskutinis? Ir neduokdie, kažkas tokiam elgesiui pasipriešina! Kyla didžiausios emocinės audros: šaukiama, trypiama kojomis, dūžta ar lūžta daiktai, trankomos durys. Sutikite, kad čia ne vaizdelis iš fantastinio filmo, bet dažnas reiškinys iš mūsų realybės.Kodėl kai kurie suaugę žmonės elgiasi lyg trimečiai, kurie spardydamiesi nukritę ant parduotuvės grindų reikalauja trokštamo saldainio? Ar įmanoma sustabdyti tokią destruktyvią elgseną? Kaip turėtų reaguoti į trypiančius kojomis aplinkiniai?

Ar įsivaizduojame, kaip atrodo elgesys žmogaus, kuris siekia, kad visada būtų jo viršus, o jo žodis – paskutinis? Ir neduokdie, kažkas tokiam elgesiui pasipriešina! Kyla didžiausios emocinės audros: šaukiama, trypiama kojomis, dūžta ar lūžta daiktai, trankomos durys. Sutikite, kad čia ne vaizdelis iš fantastinio filmo, bet dažnas reiškinys iš mūsų realybės.Kodėl kai kurie suaugę žmonės elgiasi lyg trimečiai, kurie spardydamiesi nukritę ant parduotuvės grindų reikalauja trokštamo saldainio? Ar įmanoma sustabdyti tokią destruktyvią elgseną? Kaip turėtų reaguoti į trypiančius kojomis aplinkiniai?

„Aš negaliu dirbti tokio darbo: reikia darbuotis visas aštuonias valandas, vadovas darbo metu neleidžia lankytis socialiniuose tinkluose, reikalauja pildyti kažkokias nesąmoningas ataskaitos formas, vadovas – menkysta, kolegos – kvailiai, visa dieną tenka bendrauti su kažkokiais trenktais klientais, dirbti neįdomu – tas pats per tą patį,” – neslepia įtūžio tūlas darbuotojas.„Duokite man įdomų, lengvą darbą, kurį galėčiau dirbti, kai apima įkvėpimas, ir būtų galima pabėgti nuo jo, kai įkvėpimo nėra. Noriu, kad tuomet, kai lyja, sninga ar skaisčiai šviečia saulė, darbadienį galėčiau praleisti taip, kaip noriu, nes juk šiame interneto amžiuje galiu dirbti iš namų. Ir neleisiu, kad koks nors vadovu pasiskelbęs pilietis aiškintų man, ką turiu daryti“, – štai taip pasireiškia nereto darbuotojo požiūris į savo veiklą.Šįsyk pasišnekučiuosime apie darbuotojų psichologinį brandumą. Kaip jo pasiekti? Ar verta toleruoti nebrandžiųjų kaprizus ir reikalavimus? Kaip su nebrandžiaisiais dirbančiaisiais tvarkomasi tolimesniame pasaulyje?

Esama žmonių, kurie, atrodo, jau gimė viską žinodami: turi atsakymus į visus klausimus, nenori girdėti apie jokias savo klaidas, niekada nesuabejoja, išmano geriau už bet kokį savo srities profesionalą. Jie gali šalies rinktinės treneriams paaiškinti, kaip reikia vadovauti komandoms, gydytojams – kaip gydyti, mokytojams – kaip mokyti vaikus, verslininkams – kaip kurti verslą, politikams – kaip valdyti valstybę. Kas slypi po tokia visažinyste? Kuo skiriasi profesionalas nuo diletanto? Kaip tampama profesionalu?

Visi vienu balsu tvirtina, kad sveikata – didžiausias gėris. Tad kodėl svajojame „kokią savaitėlę pasirgti“? Kodėl, kai prisidirbame bėdų ir tenka už jas atsakyti, slepiamės gydymo įstaigose? Kodėl susergame, kai tenka priimti svarbius asmeninio gyvenimo ar veiklos sprendimus?Psichologai tokią elgseną vadina „bėgimu į ligą“. Kaip nutinka, kad užuot stoję akistaton su gyvenimo iššūkiais, rausiamės į ligos patalą?

Mama ir dukra. Įsivaizduojame meile grįstą jų ryšį. Ta meilė visai nekomplikuota, nes jos tokios panašios. Jos – tiesiog geriausios draugės. Deja… Neretai šie motinos ir dukros santykiai klostosi sunkiai.Nuo ko priklauso motinos ir dukters santykių darna? Ar visada motinos ryšys su dukra remiasi tik besąlygine meile? Ar nebūna jame konkurencijos, pykčio, pavydo? Kokios priežastys skatina dviprasmiškai jaustis dvi kraujo artimais ryšiais susaistytas moteris?

Ką daryti, jei kažkas tyčia ar nepagalvojęs įskaudino? Nekreipti dėmesio, apginti save, išsakant nepasitenkinimą, ar regzti keršto planus? Tik kerštavimas, deja, tampa įkyriu įpročiu, apraizgančiu visą kerštaujančiojo gyvenimą. Kerštas užvaldo mintis, gimdo pyktį ir neapykantą, baimę. Juoduma žmogaus vidiniame pasaulyje atstumia kolegas, draugus, mylimuosius. Suprantama, kas norės leisti savo laiką su įtariu ir keršto pritvinkusiu asmeniu. Atstumtajam visas pasaulis ima atrodyti pavojinga ir grėsli vieta. Pasaka be galo…

Ruošiamės skrydžiams į Marsą, virtualus pasaulis daugeliui tampa įdomesnis už tikrovę, transplantuojami organai, gilinamės ne tik į galaktikų sandarą ar Žemės gelmes, bet ir į mikropasaulį. Tačiau, kad ir kiek aukštojo mokslo diplomų gulėtų mūsų kišenėse, vis tiek pseudomokslas ima viršų prieš mokslą. Tikime magiška želmenų, vandens, žalio maisto, mineralų galia. Atsakymų į asmenines problemas ieškome žvaigždžių išsidėstyme. Siekiame gyventi amžinai badaudami, maudydamiesi užšalusiuose vandenyse, laikydamiesi ypatingų dietų, medituodami.Kas mums darosi? Kaip iš mūsų galvų išgaruoja elementarios mokyklos suole įgytos mokslo žinios?

Ruošiamės skrydžiams į Marsą, virtualus pasaulis daugeliui tampa įdomesnis už tikrovę, transplantuojami organai, gilinamės ne tik į galaktikų sandarą ar Žemės gelmes, bet ir į mikropasaulį. Tačiau, kad ir kiek aukštojo mokslo diplomų gulėtų mūsų kišenėse, vis tiek pseudomokslas ima viršų prieš mokslą. Tikime magiška želmenų, vandens, žalio maisto, mineralų galia. Atsakymų į asmenines problemas ieškome žvaigždžių išsidėstyme. Siekiame gyventi amžinai badaudami, maudydamiesi užšalusiuose vandenyse, laikydamiesi ypatingų dietų, medituodami.Kas mums darosi? Kaip iš mūsų galvų išgaruoja elementarios mokyklos suole įgytos mokslo žinios?

Stiprios ir savarankiškos asmenybės – kodėl jos dažnai gyvena vienos, neužmezga ilgalaikių santykių? Neretai jos protingos ir žavios. Ar protas ir savarankiškumas nepatrauklūs kitai lyčiai? O gal toks jų likimas? Ar sąmoningas pasirinkimas? Galbūt jie tiesiog neturi galimybių sutikti sau verto partnerio, o būti išnaudojami nenori? O gal laisvę jie brangina labiau už meilę ir įsipareigojimus?

Narciziškos, manipuliatyvios ar psichopatiškos asmenybės savo gyvenimo centru padaro kovą dėl galios. Jos siekia būti garbinamos, trokšta valdžios ir naudos. Ir neretai iš pradžių joms sekasi – jos greitai kopia karjeros kopėčiomis, praturtėja, atsiduria rampų šviesoje. Viskas, kas pažeidžia auksinę taisyklę, anksčiau ar vėliau subrandina karčius vaisius – trokštantys galios tampa vieniši, kiti nuo jų nusisuka.Ką slepia šiuolaikinių žmonių įsivaizdavimas, kad jie viską moka ar gali, bet kokie tikslai jiems pasiekiami? Ar tai realu? Kur slypi žmogiškosios galios ribos?

„Smurtas šeimoje?! Ką jūs sau galvojate! Mes nesmurtaujame“, – užtikrintai rėžia tūlas pilietis. Galimas daiktas, kad jis bijo pripažinti, jog namuose dėl menkiausios smulkmenos laido gerklę jei ne ant savo sutuoktinės ar sutuoktinio, tai bent jau ant vaikų. Deja, neretai neigiame smurto atvejus ar savo pačių smurtingą elgesį todėl, kad nežinome, kas tai yra. Smurtas mums asocijuojasi tik su kumščių smūgiais, kojų spyriais ar išprievartavimu. Bet ir tai tikime, kad mušama tik tada, kai mylima.Kas yra smurtas? Kaip jį atpažinti? Kaip į jį reaguoti? Ir iš viso – ar galima gyventi šeimoje ir kurti ramius, pagarbius bei darnius santykius?

Jaunos, karjeros laiptais kopiančios moterys atvirumo minutėlę prisipažįsta, kad šalia savo draugų, vyrų ir vyrijos apskritai jaučiasi mažiau protingos. Nerimauja, kad jas ne itin domina politika, klimato kaita ar akcijų elgesys biržose. Dažnai būdamos šalia vyrų ima elgtis lyg mažos, bejėgės mergaitės. Galvoja, kad be vyro nė iš vietos. Nors šias abejones ir baimes bando slėpti, tačiau vyrai jas jaučia ir „nepamiršta“ joms papasakoti anekdoto apie blondinę, priminti, kad moteris turi rasti savo vietą ir nepretenduoti į tai, kas skirta tik vyrams.Čia turbūt ir prasideda seksizmas, feminizmas ir kitokių rūšių kovos. Tad kodėl moterims sunku pripažinti savo proto galias ir ramiai bei laisvai jomis naudotis?

Jaunos, karjeros laiptais kopiančios moterys atvirumo minutėlę prisipažįsta, kad šalia savo draugų, vyrų ir vyrijos apskritai jaučiasi mažiau protingos. Nerimauja, kad jas ne itin domina politika, klimato kaita ar akcijų elgesys biržose. Dažnai būdamos šalia vyrų ima elgtis lyg mažos, bejėgės mergaitės. Galvoja, kad be vyro nė iš vietos. Nors šias abejones ir baimes bando slėpti, tačiau vyrai jas jaučia ir „nepamiršta“ joms papasakoti anekdoto apie blondinę, priminti, kad moteris turi rasti savo vietą ir nepretenduoti į tai, kas skirta tik vyrams.Čia turbūt ir prasideda seksizmas, feminizmas ir kitokių rūšių kovos. Tad kodėl moterims sunku pripažinti savo proto galias ir ramiai bei laisvai jomis naudotis?

Kaip užsukti ieškome ryšių. Randame ryšių tarp grožio ir sėkmės meilėje, tarp ūgio ir pinigų, tarp praeities ir ateities. Sugebame surišti netgi ekonomikos ir žvaigždžių judėjimo dangumi trajektorijų mazgą. Viską siedami ieškome laimės ir sėkmės formulės.Kodėl žmogui būdinga viską sieti? Ar iš tikrųjų šie ryšiai atskleidžia tiesą?

Nelaimingi vaikai, nusivylę jaunuoliai, skurstantys senoliai, patyčių scenos mokyklose… Kodėl abejingai praeiname, o dažnai net ir nepastebime kitų skausmo, kančios, ašarų? Įtraukę galvą į pečius skubame pro šalį, kai netoliese spardomas žudikų vaitoja žmogus. Užuot pravėrę langą ir sudrausminę siautėjančius girtuoklius, užtraukiame langų užuolaidas ir išjungiame šviesą.Abejingumas ar baimė? Ar visada „savi marškiniai arčiau kūno“? Kas lemia tokį baikštų elgesį? Ar galime kažką pakeisti? Ar turime laukti, jog viską sutvarkys kažkas galingas?Kokios abuojumo pasekmės, kokią kainą sumokame?

Labai norime gyventi geriau, jaustis laimingi ir sėkmingi, bet va, kad taip nutiktų, reikia priimti sprendimą keisti savo įpročius, elgesį, požiūrius. Tam ryžtis be galo baisu, o ir suvaržyti savęs atsakomybe nesinori. Tad dairomės – prie ko čia prisišliejus, kas pasakytų, ką mums daryti. Jeigu nepasisektų, kaltas tas kitas, mums pataręs. Jeigu mus lydėtų sėkmė, žinoma, nuopelnai – mūsų.Tik bėda ta, kad gyvendami svetima galva prarandame gyvenimo pojūtį: jaučiamės priklausomi, kamuoja dirgulys – ko čia mus kontroliuoja ir mums nurodinėja, netenkame vidinės jėgos pojūčio.Tad šiandien ir klausiame: kas turi priimti sprendimą už asmeninį gyvenimą?

Kodėl vaikomės žmogaus, kuris mus nuolat atstumia, kritikuoja, išnaudoja, „abejoja“ bendra ateitimi? Dėl tokio einame iš proto, nes jaučiamės negalintys gyventi be jo meilės. Tuo tarpu kažkas šalia mums rodo nuoširdų dėmesį. Su tuo asmeniu saugu, aišku, paprasta, tačiau… neįdomu.Kodėl meilę siejame su kančiomis ir aistromis, nors įsižeistume pavadinti mazochistais? Kodėl ramius santykius linkę laikyti draugyste? Kur veda audringa meilė ir į ką galėtų peraugti paprasti santykiai?

Atrodo, kas gali būti paprasčiau kaip suskaičiuoti pingus. Kad tik jų piniginėje būtų. Bet va, istorijon iškeliavus litui ir jo vieton stojus eurui, daugelis gerokai sutriko. Nebežinia, kiek galime pirkti, kaip už pirkinius atsiskaityti.Taigi, pinigai – gėris, tačiau tuo pačiu metu ir galvasopio priežastis. Džiaugiamės, kai piniginės jų prisipildo, tačiau neramu, kad jos visiškai nepastebimai gali ir ištuštėti. Kodėl pinigai tokie lakūs? Kodėl taip sudėtinga juos suvaldyti? Ir ką apie asmenį sako jo nuolat nepastebimai suplonėjanti piniginė?

Kaip užsukti ieškome ryšių. Randame ryšių tarp grožio ir sėkmės meilėje, tarp ūgio ir pinigų, tarp praeities ir ateities. Sugebame surišti netgi ekonomikos ir žvaigždžių judėjimo dangumi trajektorijų mazgą. Viską siedami ieškome laimės ir sėkmės formulės.Kodėl žmogui būdinga viską sieti? Ir ar iš tikrųjų šie ryšiai atskleidžia tiesą?

Švenčių belaukiant vieni lyg vaikai iš džiaugsmo nenustygsta vietoje, kiti gi nerimastingai dūsauja, sukdami galvas, kur nusipirkti skanių silkių, kumpių ar kuo pasipuošti per naujametinę puotą. Kitaip tariant, džiaugsmas per šventes – požiūrio į pačias šventes reikalas.Kiek mes esame atsakingi už savo džiugų ūpą? Kaip jį kuriame arba kaip sugebame jį sunaikinti? Gal vertėtų šventiniu laikotarpiu labiau rūpintis ne maisto kiekiu ant stalo, ne išgerto alkoholio vienetais, ne rūbelių prabanga, bet bendraminčių kompanijos subūrimu ir smagiais įspūdžiais?

Rojus žemėje galėtų būti, jei jos gyventojai paprašyti mielai atskubėtų į pagalbą, klestėtų tolerancija kitokiam, rūpintųsi ne tik savo, bet ir aplinkinių interesais. Deja, neretai tenka braidžioti po pragaro smalos katilus: smerkiame ar siekiame perauklėti savo artimą, savo gyvenimo laiką švaistome skundų rašymui, konfliktų kūrimui, savo teises iškeliame aukščiau kito asmens teisių.Kodėl, užuot kūrę malonią aplinką, griebiamės destrukcijos? Kaip sukurti daugiau geranoriškumo savo gyvenime, kad pragaro smalos tvaikas išsivadėtų?

„Nesutapo charakteriai“, – skundžiasi besiskiriantys. „Jis/ji visai niekam tikęs“! – bamba ji ar jis. Kaip nutinka, kad tai, kas pradžioje vienas kitame žavėjo ir traukė, po kurio laiko virsta tarpusavio pragaro priežastimi? Kodėl mums taip sunku priimti kitokį žmogų? Kodėl norime, kad jis mąstytų, jaustų ir elgtųsi kaip mes?Žmonių tarpusavio santykiai – tai kelias per viršukalnes ir bedugnes. Jį įveikia tik tie, kurie pasirengę ir nuolat savo parengtį gerina. Tai tie žmonės, kuriems kelionė kartu yra svarbesnė už galutinį kelionės tašką. Kiekvienoje tikroje kelionėje svarbu gebėti derintis prie kito asmens, neprarandant savosios tapatybės. Kaip to pasiekti?

Narcistinė asmenybė – kietas riešutėlis. Bendrauti su narcizu, kai jis – jūsų vadovas, kolega ar, o siaube, artimasis – tikras iššūkis. Narcistinės asmenybės žavesys, įdomios idėjos, komunikabilumas stipriai traukia. Deja, jos tamsioji pusė: perdėtas jautrumas kritikai, nesidomėjimas kitu žmogumi, empatijos stoka, nuolatinis rungtyniavimas – atstumia.Kaip bendrauti su narcizu, kai jis ir traukia, ir stumia?

Asmens augimas, asmenybės tobulėjimas – realus dalykas ar tiesiog pasvaičiojimai? Kodėl kai kurie tvirtina: „Aš toks esu ir turite mane tokį priimti!”? Kiti gi tikisi, jog sudalyvavę keletoje savižinos kursų ir perskaitę vieną kitą iš rankų į rankas keliaujančią populiariosios psichologijos knygą, taps visiškai kitais žmonėmis. Kurie teisūs? O gal klysta ir tie, ir anie?Psichologijos mokslas sutaria – asmens gyvenime neįmanomas sąstingis. Asmenybėje vyksta arba progresas, arba regresas. Kai nusprendžiame smagiai pasimėgauti gyvenimo komfortu, jis, nenaudėlis, ima ir kyšteli mums koją. Ar esame tam pasirengę? Ar ruošiamės?

Įvairiose šalyse vyrauja įvairiausi valdymo būdai – nuo demokratijos iki autokratijos. Mažesnio mastelio valstybėlėse – šeimose – pastebimos tos pačios valdymo „mados”. Šiuolaikiniai, išsilavinę tėvai nori tapti savo vaikų draugais. Mažiau išprusę, senojo patriarchališkumo persmelkti gimdytojai labiau vertina pakelto balso ir diržo auklėjimo metodikas bei tėvų – dievų statusą. O vaikams nebelieka nieko kita, kaip prisitaikyti prie Dievo duotųjų tėvų ir tiesiog išlikti gyviems.Ar gali tėvai būti draugais savo vaikams? Kaip tokia „draugystė" atsiliepia vaikų raidai, jų emociniam stabilumui? Ar teisinga priešinga auklėjimo strategija, kai tėvai tampa despotais? Kokia strategija suteikia vaikams daugiau saugumo ir galimybių asmenybės raidai? Kaip tėvams išsaugoti ir puoselėti savo autoritetą?

Necenzūriniai žodžiai, kitų apkaltinimas, remiantis nuogirdomis, nuomonėmis ar savo įsitikinimais, agresyvus savosios nuomonės skelbimas ir piršimas, maištavimas prieš autoritetus: vadovus, aukštesnio statuso kolegas, valdžią dažnai dangstomi šūkiu „Aš esu laisvas žmogus ir laisvai elgiuosi!“Kuo skiriasi laisvo žmogaus elgesys nuo chamizmo? Kokias psichologines problemas slepia toks „laisvas elgesys“? Kaip tinkamai reaguoti, kai kas nors į mus taip „laisvai” reaguoja”? Kaip iš tiesų tapti laisvu žmogumi?

Kaip nutinka, jog atrodytų karštos meilės pagimdyti dviejų žmonių santykiai netrunka pavirsti pragaro liepsnomis alsuojančia priklausomybe? Kodėl tokie du skirtingi žmonės nusprendė būti kartu? Kodėl jie ir toliau lieka tame juos smaugiančiame ryšyje? – laužo galvas tų „mylimųjų” draugai ir artimieji.Meilės santykių svarbiausias momentas – kiek esame pajėgūs nusibraukti savo iliuzijų voratinklius ir matyti kitą žmogų be pagražinimų. Sėkmė ateina, kai nubrėžiame ribą tarp iliuzijų (lūkesčių, fantazijų) ir svajonių. Svajoti apie meilę ir mylėti kitą su jo stiprybėmis ir silpnybėmis.

Nesistebime, kad reikia saugoti šalies sienas nuo priešų. Suprantame, kad būtina stiprinti organizmą, jog jo imuninė sistema susidorotų su įvairiausiais ligų sukėlėjais. Rūpinamės savo turto ir namų apsauga. Tačiau pasirūpinti savo emocinėmis ir dvasinėmis ribomis pamirštame. Leidžiame save menkinti, „plauti mūsų protus“, versti daryti tai, ko nenorime, patys sutinkame atsisakyti savo vertybių ir įsitikinimų iš baimės prarasti darbą, meilę, dėmesį, statusą.Kas yra vidinės ribos? Kaip jas saugoti ir ginti? Kodėl būtina tai daryti?

Kaip gyventi poroje? Ar reikalauti, kad kitas elgtųsi, kaip aš noriu, ar prisitaikyti prie kito norų ir lūkesčių? Kitaip tariant – dominuoti ar paklusti? O gal gali būti ir trečias sugyvenimo kelias?Kodėl neretai poros partneriams sunkiai sekasi susikalbėti neengiant, nežeminant ir nevarginant kito? Nors nuolat kalbame ir reikalaujame santykiuose lygybės, deja, taip sunkiai sekasi jos siekti. Vis dar bendradarbiavimą, kompromisą ar savarankiškumą suvokiame ir vertiname tiesiog kaip teorines sąvokas. O kaip atrodo poros santykiai, kai šios sąvokos virsta tikrove?

Liaudyje jos vadinamos barakudomis. Tai moterys, kurios ieško vyro, tačiau ne bet kokio,o respektabilaus, pinigingo. Joms nesvarbu jausmai jam, nesvarbu, ką tas vyras veikia ar kaip jis atrodo, nesvarbus jo amžius, tautybė, išsilavinimas. Jos įsitikinusios, kad dėl savo grožio, jaunystės ar moteriškų paslaugų yra vertos kad toks vyras pasirūpintų jomis ir jų prabangiu gyvenimu.Iš kur kyla toks išnaudotojiškas moterų požiūris? Kodėl vyrai su juo taikosi ar netgi jį laiko moteriškumo išraiška? Kaip išnaudotojiškumas gali būti maskuojamas?

„Kaip tau ne gėda!“ – gero elgesio moko tėvai savo atžalą. Mažajam tai reiškia, jog jis yra blogas vaikas. Augant vaikui, jame auga ir gėdos jausmas. Neretai šis tėvų auklėjimo metodas vaikui palieka drovumo, pesimizmo, nevisavertiškumo pasekmes.Kodėl gėdos jausmas, būtinas žmones išlaikyti kartu, virsta demonu, skatinančiu bėgti nuo žmonių?

Dar prieš keletą dešimtmečių žmones, gyvenančius ne poroje, aplinkiniai laikė nevykėliais. Tuo tarpu šiandien sociologai ir psichologai pastebi Vakarų civilizacijoje itin greitai plintantį reiškinį – gyventi vienam. Tie vienišiai – socialūs, itin sėkmingi, aktyvūs žmonės. Jie daug kuo domisi, keliauja, ieško iššūkių. Jie – heteroseksualūs, svajoja apie gyvenimo partnerį ar partnerę, šeimą, vaikus, tačiau nebijo pragyventi gyvenimo ir vieni. Šie žmonės atsparūs aplinkos spaudimui kuo greičiau kurti šeimą, kuo anksčiau gimdyti vaikus ir įgyvendinti politikų poziciją – jei myli tėvynę, pagimdyk jai vaikų.Koks tai reiškinys – gyventi vienam?

Kaip atrodo gyvenimas tarp „aš viską galiu“ ir „aš nieko nepajėgiu“, tarp „aš geriausias“ ir „aš nevertas“? Kai kas žengia per gyvenimą įpuldamas į vieną iš šių dviejų kraštutinumų. Žvilgsnis į gyvenimą iš paukščio skrydžio arba iš kirmino pozicijos – jų būties išraiška.Ar lengva pakelti tokių žmonių buvimą šalia tarpusavio ar darbo santykiuose? Ką jie iš tikrųjų gali? Kaip reaguoti į pernelyg išpūstas ambacijas ar tikrovės neatitinkantį savęs menkinimą?

Apklausų rezultatai skelbia – jaunoji karta pasiruošusi dirbti net ir nemėgstamą, bet gerai apmokamą darbą. Įdomu kodėl? Ar jaunieji darbuotojai susimąsto, kiek ilgai jie galės taip dirbti ir kaip tai paveiks jų gyvenimus apskritai?Esama darbuotojų, kurie tvirtina esantys laimingi, nes gali dirbti mėgiamą darbą. Jiems nesunku ryte keltis, nevargsta, kai tenka ilgėliau padirbėti, negąsdina netikėti iššūkiai. Ne vieną tokį laimingąjį aptiksime bet kurioje profesijoje, bet kurioje darbovietėje. Kas tie patenkintieji? Kuo jie skiriasi nuo suraukusiųjų nosis?

Gyvename kultūroje, kur vis dar gajus stipraus žmogaus (ypač vyro) stereotipas. Stiprumas suprantamas kaip galėjimas dantis sukandus laužtis per užrakintas duris, stojant širdžiai bėgti maratonus, kentėti beviltiškose situacijose ir save įtikinėti, kad tos situacijos visai ne tokios jau ir beviltiškos. Tokie „stipruoliai“ vergauja racionalumui ir logikai, niekinamai žvelgdami į emocijas ir pojūčius.Smagesnė žinia – vaikai ir jaunuoliai žvelgia į pasaulį gerokai kitaip. Emocijos jiems – sudėtinė gyvenimo dalis, todėl šie žmonės dažniau džiugūs nei pikti ar nerimaujantys, jie energingesni, kūrybiškesni ir lankstesni.Kaip išvalyti neteisingų įsitikinimų voratinklius ir į gyvenimus grąžinti emocijas: gyvybę, spalvas ir jėgą?

Būti vadovu, anot viešosios nuomonės, garbinga ir vertinga. Daugelis apie tai svajoja. Kai kurie iš jų netgi kaunasi dėl patogios vadovo kėdės. Ar iš tiesų ta kėdė tokia patogi? Ar vadovo padėtis suteikia ypatingų galių ir privilegijų? Ar vadovauti paprasta?Organizacijos likimas didele dalimi priklauso nuo vadovo: jo gebėjimo prisiimti atsakomybę ne tik už sėkmes, bet ir nesėkmes, organizuotumo, plataus ir tuo pat metu gilaus mąstymo, emocinio raštingumo, pagarbos žmogui. Ar visi tai gali?

Kodėl taip sunku tūlam piliečiui ištarti „ačiū” už suteiktą paslaugą, gautą paramą, gerą žodį, dovaną? Kodėl be jokio dėkingumo griebiame tai, ką duoda kiti, įsivaizduodami, kad jie tai privalo daryti? Kodėl jaučiamės nusipelnę pašalpų, rūpesčio ar paguodos?Nepagarba, nelaimingumo jausmas, konfliktai – dėkingumo stokos pasekmės. Psichikos sveikatos specialistai tvirtina, kad dėkingumas – tai įprotis, kurį tėvai turėtų suformuoti dar vaikystėje.

Kodėl smurtaujama prieš artimuosius? Stebina faktas – suaugę, išsilavinę, inteligentiški žmonės neatpažįsta buitinio smurto ženklų. Dargi baisiau – linkę smurtą teisinti aplinkybėmis. Jie tvirtina, kad tėvų fizinės bausmės ar emocinis smurtas, kuriuos jiems teko išgyventi, buvo pelnyti. anoma, kad smurtaujantys tėvai norėjo gero ir jėga norėjo pamokyti vaiką gerų dalykų. Smurtą šeimoje toleruojantys žmonės suirzta, kai išgirsta smurtą smerkiančiuosius.Kokie yra smurto šeimoje požymiai? Kodėl smurtaujama prieš artimuosius? Kaip į buitinį smurtą reaguoti? Ar įmanomi šeiminiai santykiai be prievartos?Laida kartojama.

Tradicijos – per ilgus amžius sukaupta didelės žmonių grupės patirtis, palengvinanti gyvenimą. Nors ši patirtis saugo daug vertingų žinių, bet ne visur ir ne visada ji yra teisinga. Tradicijos, kaip ir viskas gyvenime, turi keistis. Tačiau dažnai užuot jas keitę, mes iš viso mojame ranka į tradicijas. Kuo užmokame už tokį maištingą ir nelankstų savo elgesį? Kaip jaučiamės atsisakę tradicijų?

Tinginystės reiškinys senas kaip pasaulis. Jo atvaizdavimą sutinkame tautosakos pasakojimuose apie trečią brolį, mėgdavusį dienas leisti ant krosnies. Liaudis manė, kad taip gyvenantis žmogus nepasižymi sveiku protu, nes vadino tą brolį kvaileliu.Šiandien tinginystė neišnyko. Ji įgavo kitą vardą – pasyvumas. O psichologijos mokslas, tyrinėjantis šį reiškinį, atskleidė daug įdomaus – menkas protas čia nieko dėtas. Ką slepia pasyvumas? Kas tai – išgyvenimo strategija, asmenybės sutrikimo išraiška ar psichikos ligos simptomas?

Retas nėra girdėjęs apie depresiją. O štai liguistai pakilios nuotaikos neatpažįsta daugelis, nors pakili, maniakiška nuotaika yra lyg depresijos sesuo dvynė. Visagalybės jausmas, didžiulės energijos pojūtis, nepraeinantis smagumas pastūmėja grandioziniams planams, nepamatuotai rizikai. Nemaža dalis verslo bankrotų, dėl neištikimybės subyrėjusių santuokų, sužlugdytų darbo projektų buvo nulemti nesveikai pakilios nuotaikos poveikio.Kada geros nuotaikos per daug? Ką daryti, kai ji užvaldo?

Bedarbiai, atsisakantys dirbti už kelis „varganus“ tūkstančius, nes jaučiasi esą verti geresnio atlygio ir direktoriaus pareigų. Neseniai aukštosios mokyklos auditorijas palikęs jaunimas jaučiasi ir elgiasi lyg būtų pranašesnis už senokai triūsiančius profesionalus. Vadovai, kurių vadovavimas apsiriboja pasipūtusia laikysena, privilegijomis ir dokumentų puošimu savuoju parašu. „Aš viską galiu! Aš ypatingas! Reikalauju mane apdovanoti!“ – naujas šio gyvenimo laikotarpio reiškinys.Kaip atrodo gyvenimas tų, kurie įsivaizduoja, jog prieš juos turi atsiverti visos durys? Kaip tokiais neadekvačiais lepūnėliais tampama? Ar įmanoma nuo šios pasipūtėliškos „negalios“ pasveikti?

Pamėgome kalbėti apie atsakomybę, tačiau, kaip rodo gyvenimas, dažnai nesuprantame, ką ji reiškia. Vienam atsakomybė tėra žiauri prievarta, kitam – skambus lozungas, skirtas apibūdinti „geram” žmogui, trečiam – žodžio laikymasis.Nesvarbu, kaip atsakomybę suprantame, bet jos atsisakymas turi visiems juntamų pasekmių: žlunga šeimos, verslai, valstybinės iniciatyvos, vyksta galios kovos, liejasi agresijos upės, gimsta nepasitikėjimas, įtarumas, nusivylimas.Kaip sugrąžinti į gyvenimą atsakomybę?

„Praleidai savaitgalį vienas?!“ – stebisi kolegos. „Viena važiuoji atostogauti?“ – nesupranta aplinkiniai. Supraskite, jei vienas – tai kažkoks nevykėlis, bėdžius, nesusipratėlis.Šiandien garbiname socialumą. Šimtas draugų – gyvenimo kokybės požymis. Susitikti, kalbėtis, kalbėti, kalbėti, kalbėti... Po to atsėlina nuovargis, išsekimas, o mes stebimės – kodėl.Kodėl bėgame nuo vienatvės, apie kurią žymiausi pasaulio protai kalbėjo kaip apie atgaivą, laiką harmonijai savyje ir pasauliu pasiekti?

Tėvai apgaubia savo atžalas rūpesčiu. Saugo nuo kryčių, nesėkmių, alkio. Saugo ir tuomet, kai atžalos praauga tėvus. Didelis vaiko kūnas vis dar slepia mažą asmenybę. Nesavarankiškas, apsaugos ir rūpesčio iš aplinkinių besitikintis asmuo nepajėgus sukurti visaverčių santykių: nepavyksta draugystės, nesiseka šeimoje. Kas norės turėti reikalų su dideliu mažvaiku?Tad kur baigiasi meilė ir prasideda kontrolė? Kada mums reikia kitų ir ką galime patys? Ką slepia beatodairiška, pernelyg globojanti tėvų meilė?

Netobuli tėvai? Nubausti! Būti tėvais tampa pavojinga. Kaimynai, pedagogai, įvairiausios tarnybos gali imti ir nuspręsti, kad konkretus asmuo yra netinkamas būti tėvu ar motina vaikui, nes kažko nepadarė ar padarė. Normalūs, rūpestingi ir mylintys žmonės ima bijoti, kad kažkas juos įvertins kaip netinkamus ir neatsakingus tėvus. Ar neperlenkiama lazda?Žymiausi vaikų psichoterapeutai kviečia tėvus būti „pakankamai gerais“ tėvais ir atsisakyti tobulybės idėjų. Pakankamai gerų tėvų užduotis – mylėti vaiką, atsižvelgiant į jo ypatumus, tačiau kartu nubrėžiant vaiko elgesiui ribas.Laidos viešnia – žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Esama žmonių – jų, deja, nemažai –, kurie ieško lengviausių būdų išgyventi. Jie tiesiog plaukia, kur juos neša gyvenimo srovė. Jiems atgrasi savianalizė, jie nežino, ko nori iš gyvenimo, jie neklausia savęs, kokie jų tikslai. Jie tiesiog veikia, kaip aplink esantys. Jų gyvenimo kelrodė žvaigždė – gyvenimo būdo laidos ir žurnalai blizgiais viršeliais bei pasiturimai gyvenantys kaimynai.Ar toks jėgų taupymas teikia pasitenkinimo? Ar šie asmenys patiria džiaugsmą? Kaip jaučiasi šalia tokių „atsipalaidavusių“ žmonių jų artimieji? O gal svarbu kažko siekti, kelti tikslus, aktyviai valdyti savo gyvenimą?Kas laimi – pasyvieji ar aktyvieji?

Sutikime, kad neretai mąstome apie save taip, lyg būtume išskirtinė visagalė būtybė. Įsivaizduojame, jog viskas gyvenime įmanoma ir pasiekiama. Tereikia labai norėti ir pasistengti. Kaskart susidūrę su kliūtimi karčiai nusiviliame, lyg nuolatinė sėkmė būtų savaime suprantamas dalykas. Pasižadame sau ir kitiems kalnus nuversti, stengiamės, o neįveikiam nei kalvos. Tuomet barstome galvą pelenais ir jaučiamės niekam tikę. Taip ir siūbuojame nuo vieno kraštutinumo prie kito.Ar tikrai žmogus visagalis? O gal svarbu suvokti savo galimybių ribas, kad galėtume džiaugtis gyvenimu ir savo pasiekimais? Kaip teisingai prisiimti atsakomybę ir neužsiversti ant pečių Dievo naštos?

Kai pajuntame svetimą ranką savoje kišenėje, pratrūkstame pykčiu. Tūžtame, kai vagys apšvarina mūsų namus, pradangina mūsų transporto priemones. Piktinamės, kai telefoniniai sukčiai iščiulpia senukų santaupas. Tačiau mažai tesunerimstame, kai sužinome, jog kažkas apsivogė parduotuvėje ar darbovietėje. Ramiai reaguojame į faktus, kad kažkas savinasi svetimas mintis, meno ar mokslo idėjas. Pateisiname, kai grobstoma iš valstybės.Kodėl ne visada atpažįstame vagį? Ar vagis – tik tas, kuris kėsinasi į asmeninį pasaulį? Ar mums rūpi tik sava kišenė? Kuo ypatinga svetimą gerą besisavinanti asmenybė? Kodėl kai kada ignoruojame vagystes?

Jie myli vienas kitą. Norėtų visą likusį gyvenimą praleisti kartu. Gal tuokiamės? – nutaria. Galų gale jau atėjo metas vestuvėms: tiksi biologinis laikrodis, aplinkiniai vis klausia – kada? Nėra su kuo praleisti savaitgalių ir atostogų, saugiau sujungus biudžetus, o ir prieš draugus norisi pasipuikuoti, kad jau susituokęs/susituokusi.Jau kurį laiką jie pykstasi. Paaiškėjo, kad jis ir ji yra ne tokie, kokie atrodė. Gal atėjo metas skirtis?

Nerasime visuomenės be žvaigždžių ir žvaigždučių. Apie juos rašo spauda, rodo televizijos, domisi internetas. Jie yra įvairiausių pašnekesių dėmesio centre: smagu narstyti elito kaulelius prie kavos puodelio, kilnojant taurę, poilsio pertraukėlių darbe metu.Kodėl tie paradiniai žmonės mums tokie įdomūs? Kodėl stengiamės būti į juos panašūs? Ar susimąstome, kaip šalia kokios nors žvaigždutės jaučiasi jos artimieji?

Jie nuolat giedros nuotaikos. Jiems viskas nesunku, įmanoma, įveikiama. Jie kupini planų ir idėjų, tačiau moka ir mėgsta mėgautis vienatve, tyla, ramybe. Juos supa žmonės – jie sugeba užmegzti ir išlaikyti nuoširdžius santykius. Jie smalsūs gyvenimui ir jo paslaptims. Jie sugeba pasimokyti iš savo klaidų ir nesėkmių. Jie tiesiog patenkinti šia diena.Kaip tampama tokiu žmogumi? Ar labia reikia stengtis? O gal kad ir kiek bedėtum pastangų iš to nieko neišeis, nes savo leteną uždėjusi prigimtis su savo genais?

Kodėl neatpažįstame net ir sunkiausios depresijos ženklų? Kodėl vengiame depresiją gydyti? Kodėl šio negalavimo apimtam žmogui siūlome „susimti“, „daugiau sportuoti“, „lankyti jogą“, „tapti vegetaru“, „badauti“? Kodėl lyg nelabasis kryžiaus vengiame psichinės sveikatos specialistų, kaltiname antidepresantus sukeliant pripratimą, tuo tarpu atakuojame šeimos gydytojus ir prievartaujame juos išrašyti migdomųjų ar raminančiųjų vaistų, kuriuos paskui lyg saldainius kremtame be jokios baimės į juos įjunkti? Kodėl liūdesį vadiname depresija, o depresiją tikmės „iškęsti“?

Išmokome individualizmo, bet nebegalime gyventi bendruomeniškai. „Aš, man, mano“ persveria „mes, mūsų“. Tapome labiau panašūs į vienišus vilkus nei į komandinius žaidėjus. Kiekvienas turime savąją tiesą. Tik ji mums svarbi. Kito tiesa erzina, glumina, norisi ją atstumti, paneigti. Kaunamės dėl to, kieno tiesa geresnė. Kažkas laimi, kažkas pralaimi. Bet komandos, bendruomenės nebelieka. Laimime savąją tiesą, bet pralaimime bendrumą.

Stebina faktas – suaugę, išsilavinę, inteligentiški žmonės neatpažįsta buitinio smurto ženklų. Dargi baisiau – linkę smurtą teisinti aplinkybėmis. Jie tvirtina, kad tėvų fizinės bausmės ar emocinis smurtas, kuriuos jiems teko išgyventi, buvo pelnyti. Manoma, kad smurtaujantys tėvai norėjo gero ir jėga norėjo pamokyti vaiką gerų dalykų. Smurtą šeimoje toleruojantys žmonės suirzta, kai išgirsta smurtą smerkiančiuosius.Kokie yra smurto šeimoje požymiai? Kodėl smurtaujama pries artimuosius? Kaip į buitinį smurtą reaguoti? Ar įmanomi šeiminiai santykiai be prievartos?

Aš noriu to, o jis ano. Aš nesiruošiu jam nusileisti. Jis nė neketina pasiduoti man. O gyventi kartu reikia, niekur nedingsi. Taip trumpai galima apibūdinti daugelį nesutarimų istorijų šeimose ar organizacijose. Daug triukšmo, įtampos, kunkuliuojančių emocijų, draugų ir nedraugų, bet susitarti taip ir nepavyksta.Ar ugdome susitarimo meną? O gal kliaujamės gyvūnijos programa – tik stipriausi laimi?

Kartais gyvenimas iššiepia dantis. Mus apima baimė ir nerimas. Energija sustingsta, ima viršų instinktai. Kaip toliau gyventi? Tada, kai gyvenimas mus gąsdina, atsiveria erdvė drąsai. Drąsūs esame ne tada, kai nejaučiame baimės, bet tuomet, kai jos apimti, ryžtamės toliau gyventi pagal savo vertybes.Kaip ugdyti drąsą? Kaip neleisti baimei priversti gūžtis ir trauktis?

Agresyvus tiek žmogaus, tiek gyvūno elgesys kitam gyvam padarui sužadina baimę. Baimė skatina elgtis įvairiai: bėgti šalin, pulti arba apsimesti, kad nieko neįvyko. Tokias reakcijas į mus „instaliavo“ motulė gamta. Tačiau, ar visada verta paklusti instinktams? Kam naudojame ypatingą evoliucijos „išradimą“ – protą? Kaip tinkamai elgtis su agresoriumi?

Šių laikų tėvai patiria milžinišką spaudimą. Jie privalo tobulai užauginti ir išauklėti savo palikuonis. Deja, to mokykloje nemoko. Tad gimdytojai atsiduria tarp priekalo ir kūjo: visuomenė reikalauja gabių, drausmingų, darbščių, patriotiškai nusiteikusių piliečių, tačiau tradicijos, kurios tėvams padėdavo vaikus auginti, seniai paskelbtos nebegaliojančiomis ir iššluotos iš gyvenimo. Tad išsigandę tėvai puldinėja šen ten ir eksperimentuoja su savo vaikais, taikydami įvairiausius „naujausius“ auklėjimo išradimus. Kur išeitis?

Atrodo, kas begali būti geriau už nuoširdumą. Tačiau kodėl žmonės stebisi: „Va, išklojau atvirai draugui, sutuoktiniui, kolegai ką manau apie jį, o jis nebenori daugiau su manimi nė žodeliu persimesti?”Kas yra nuoširdumas? Kiek mes jo pakeliame? Ar visi gali priimti nuoširdžius pasisakymus, jausmus? Kuo skiriasi nuoširdumas nuo autentiškumo? Ir kas pasikeistų mūsų gyvenimuose, jei nuoširdumo padaugėtų?

Protingi, sėkmingi, žavūs žmonės skundžiasi nuovargiu. Jie pavargo nuo neatsakingų kolegų ir artimųjų. Jiems persunku viską vilkti ant savo pečių. Jie daugiau taip gyventi nebegali, bet nežino, kaip gyventi kitaip. Ir nerimauja, kad tie šalia esantys nesusipratėliai ir nevykėliai be jų paramos ir patarimų pražus.Kaip atsisakyti „gelbėtojo“ vaidmens? Ką daryti, kad pajėgtume ištverti artimųjų daromas klaidas ir leistume jiems iš tų nesėkmių mokytis? Kas verčia „gelbėti“?

Neištikimybė – sena kaip šis pasaulis. Deja, imuniteto jai taip ir neįgijome. Neretai nesusikalbėjimas poroje sprendžiamas svajonėmis apie žalesnes svetimas pievas ir žygiais jų ieškoti.Labiausiai stulbina tai, kaip skirtingai reaguoja išduotieji. Vieni lyg stručiai slepia galvą smėlyje – „nieko nežinau, nieko nematau“. Kiti pavirsta sekliais, keršytojais, teisėjais. Treti apsivelka visiškų aukų ir kankinių ašutine.Kas yra neištikimybė? Kaip tinkamai į ją reaguoti?

Keliesi ir eini gulti, kada nori. Darai, ko širdis užsigeidžia. Vengi rūpesčių, problemų, skubiai spręstinų klausimų. Daug ir maloniai atostogauji. Bėgi šalin nuo žmonių, su kuriais būnant kyla konfliktų. Sočiai ir skaniai prikemši pilvą. Ir nespėjus susivokti kaip ir kodėl gyvenimas parodo pačias baisiausias savo grimasas – apninka depresija, neviltis, apatija, byra santykiai.Ar aukštindami malonumus, neatsakingą laisvę ir begalinius siekius neužmiršome fakto, jog gyvenimo įtampa – gyvybės varomoji jėga?

Pykstame, kai atvykėliai, žvelgdami į mūsų šalies piliečius, pavadina juos piktais ir įsitempusiais. Tačiau patys skundžiamės, kad aplink pernelyg daug pykčio, irzlumo, pavydo. Tik ar susimąstome, kas slepiasi po tuo niurzgėjimu ir dantų griežimu?Akylesni žmonės įžvelgia, kad pyktį neretai gimdo baimė. Bijome netekti darbo, nesusimokėti paskolos. Bijome, kad žmona ar vyras išduos ir paliks. Bijome, kad draugai atskleis pasauliui jiems patikėtas mūsų paslaptis. Bijome valdžios, politikų, biurokratų, policijos, saugumo. Bijome kaimyninių valstybių. Bijome klimato kaitos, kometų, pasaulio pabaigos.Kodėl leidome baimei užvaldyti mūsų protus ir gyvenimus?

„Meluoti – negražu, neleistina ir nuodėminga”, – grasindami moko tėvai savo vaikus. O parduotuvėje ašaromis pasruvusį savo mažylį, kuris negavo n-tojo žaisliuko, tėveliai „ramina“, pasakodami, kad neturi pinigėlių.Vaikai mokosi kopijuodami tėvus. Tad ir išmoksta meluoti gindamiesi, siekdami naudos ir lengvatų, patirdami malonumą – smagu apgaudinėti tėvus ir kitus autoritetus. Apie dvigubus standartus melo srityje, apie melo šaknis ir paplitimą šeimose, apie gyvenimą, sakant tiesą – šios laidos kertiniai akmenys.

Graudus vaizdas – žvelgti į amžinai besiriejančius partnerius ar sutuoktinius. Vienas mesteli karčią užuominą, kitas vožteli piktu žodžiu atgal – taip įsisuka pykčio, nuoskaudų, įniršio karuselė. Atrodo, jog geriausia išeitis būtų atsitraukimas, deja, atsitraukusįjį tuoj apninka kaltė, pavyduliavimas ir norisi sugrįžti į tą tegul labai jau nemielą, bet tokį nuspėjamą ryšį.Ar psichologų vadinama „neigiama simbiozė“ yra lemtis, ištinkanti kai kurias poras, ar nemokėjimas bendrauti? O gal dar daugiau priežasčių slepiasi po šeiminėmis rietenomis?

Visi trokštame gražių pokyčių ir naujovių. Nauji metai: pradžia ar pabaiga? Ar lengva pradėti naują projektą, užduotį, santykius, pastatyti naują namą, jei dar nepabaigėm ankstesnių sumanymų? Išeiti be padėkos, be atsisveikinimo, tiesiog palikti. Ar tai žada gerą pradžią? Atsakymą žino net darželinukas – tik pabaigęs, ką pradėjai, jauti pasitenkinimą ir gali daryti kažką naujo. Gal nebaigtų darbų ir įsipareigojimų šmėklos ir paverčia mus paniūrusiais bambekliais ir išsekusiais nevykėliais? Kodėl pabaiga taip baugina, o naujovė masina?„Gera pradžia – pusė darbo“, – byloja liaudies išmintis. „O gera pabaiga – viskas“, – pasakytų psichologai.

Artėja linksma šventė – senųjų palydėtuvės ir Naujųjų metų sutiktuvės. Daugelis šią šventę sutiks linksmame būry. Dar smagiau, kai tas būrys – ištikimų draugų ratelis. Bet draugai – dalykas rimtas ir lengvai neįgyjamas.Kodėl kai kurie iš mūsų skundžiasi neturį draugų, kai tuo tarpu kiti įsitikinę, kad tereikia tik skambtelti – draugai netruks apsireikšti? Ar draugai tinkami smagiai praleisti laiką, ar draugystė siekia kur kas daugiau? Kaip pelnyti draugų palankumą?

Gyvenimas – dalykas ne paprastas. Žinoma, jį galima dar labiau sukomplikuoti. Ambicijos, lūkesčiai, kaprizinigi įgeidžiai kasdieną gali paversti sunkiai ištveriama Sizifo kančia.Kodėl gyventi paprastai, mėgaujantis akimirkos teikiamais malonumais ir ramiai ištveriant pasitaikančias kliūtis, tapo lyg ir nemadinga? Kodėl noras išlošti milijoną, laimėti visatos grožio konkursą, tapti geriausiu pasaulio metų vadybininku, ištekėti už verslo magnato užgožia bedantės kūdikio šypsenos grožį, senatvės išmintį, draugystės gėrį, darbo užduočių įdomumą, mylimo žmogaus apkabinimą?

Žmogus gyvena nesąmoningos gamtos apsuptyje. Tik jam vienam teko laimė suvokti, kas jis yra, pasirinkti, kaip jis nori gyventi. Tačiau kodėl skundžiamės, kad gyvenimas „atsitiko“? Kodėl dejuojame, kad ne gyvename, Bet „egzistuojame“?Sąmoningumas – laimingo gyvenimo sąlyga. Laimė – ne atsitiktinė aplinkybių griūtis, bet mūsų sąmoningo apsisprendimo rezultatas. Kiek ir kuo sumokame už gyvenimą pagal principą – „į nieką nesigilinu“?

Mėgstame švaistytis gailestingumu. Gailime vargstančio, kenčiančio, liūdinčio. O ar gebame užjausti? Ar pajėgiame ne demonstruoti savo kilniadvasiškumą, bet atjausti ir pajausti, ką išgyvena kitas, kokios jo gyvenimo spalvos?Kaip pasikeičia pasaulio vaizdas ir žmonių santykiai, kai mūsų gyvenimus aplanko užuojauta. Užuojauta kitam, kitokiam ir net sau pačiam…

Du šaunūs žmonės sukūrė bendriją (šeimą ar verslo įmonę). Ir prasidėjo… Konfliktai, nuoskaudų kaupimas, kabinėjimasis vienas prie kito. Kas nutiko? Kodėl protingi, draugiški, darbštūs žmonės negali būti kartu? Nesutampa jų „laukai“? Jie nėra to mistiškojo obuolio puselės? Nemoka bendradarbiauti?Individualizmas šiais laikais lyg šventa karvė – jis aukštinamas, jo mokomasi nuo mažų dienų, juo pateisinamos bet kokios bendravimo klaidos. Tuo tarpu garsiai šūkaujame apie bendradarbiavimą, komandinį darbą. Kaip suderinti individualizmą ir bendradarbiavimą?

„Parodykite savo namus ir atskleisite, kas esate jūs“, – tvirtina psichologai, architektai ir interjero dizaineriai. Mūsų namai išryškina, ko trokštame, ką slepiame arba kuo esant norime save parodyti aplinkiniams, nes mūsų gyvenamoji vieta – tai mūsų asmenybės tąsa.Ką apie mus kalba mūsų namai? Kaip pakeisti namus, kad pasikeistume ir mes? Ar galime pabėgti nuo savęs, pakeitę gyvenamąją vietą? Ar ištaigingas būstas gali panaikinti mūsų vidines problemas?

„Iš tavęs nieko dora neišeis“, – nuolat kala tėvai savo atžalai. „Tėvas – girtuoklis, ir tu prasigersi“, – burnoja motina sūnų. „Bobų vieta prie vyro ir vaikų“, – vograuja dukrai tėvas.Štai tokios tėvų pamokos. O vaikystė – metas, kai esame itin paveikūs tėvų ar juos pavaduojančių asmenų „hipnotinei“ įtakai. Iš jų „sužinome“, kas esame, kokie būsime ir ką galime. Ta įtaka gali mus pakylėti arba „užkerėti“ ir paversti nevykėliais.Visi gimstame princais ir princesėmis, o artimieji gali paversti rupūžėmis. Kaip nuimti tuos ankstyvuosius „užkeikimus“?

Žalojanti aplinka ir kaip joje išgyventi. Šią ramybės dieną norime pasišnekėti apie neramius reiškinius. Kartais atsiduriame sistuacijose, kuriose patiriame psichologinį ar fizinį smurtą ir ten pasiliekame.

Kamuoja bloga nuotaika, nes šalta, stinga saulės, pabrango šildymas, per maži atlyginimai, kvaili ir arogantiški vadovai ir t.t., ir t.t. Baimę, susirūpinimą, blogos ateities perspektyvas, bejėgiškumą sėja net žiniasklaida ar valdžios atstovai. Niūrios nuotaikos demonai valdo mūsų gyvenimus. Prieš juos jaučiamės bejėgiai.Tačiau akylas prašalaitis sako, kad mes atrodome besimėgaujantys tuo niūriu ūpu. Juk ne visur pasaulyje žmonės jaučiasi tokie nelaimingi. Net nykios gamtinės, ekonominės ar politinės aplinkybės nesunaikina jų poreikio džiaugtis ir švęsti gyvenimą.Gal mums patinka kentėti, skųstis ir dejuoti? Gal mes nežinome, kaip sau sukurti kasdienybės šventę? Gal esame niūrumą garbinančios kultūros įkaitai?

Būna, kad visi lygūs, bet kai kurie jaučiasi lygesni už kitus – taip kažkada ironizavo rašytojas Georgas Orwellas. Ir tikrai, iš šalies pažvelgus, tie piliečiai mano esą nežinia už ką nežinia kodėl verti didesnės pagarbos, meilės, rūpesčio. Jiems kiti (draugai, gyvenimo partneriai, darbdaviai ir kolegos) privalo daryti nuolaidas ir išlygas.Kodėl šitie žmonės jaučiasi nusipelnę daugiau? Tai yda ar privalumas? Kaip į juos reaguoja juos supantis socialinis pasaulis? Ar įmanoma pakeisti tokią nuostatą į labiau draugišką kitų žmonių atžvilgiu?

Girdžiu, ką noriu girdėti. Tu sakai A, aš girdžiu B. Aš sakau „Myliu“, o tu išgirsti „Nekenčiu“.Kodėl taip nutinka? Ar klausa kalta, ar kalbančiojo kalbos padargai? O gal mūsų galvose tūno viską, ką išgirstame, iškreipiantis interpretatorius? Jį nuolat penime savo negatyviomis nuostatomis, destruktyviais lūkesčiais ir įvairiausio plauko prietarais.Kaip pasikeistų gyvenimas, jei girdėtume tik tai, kas mums sakoma? Jei „Myliu“ ir būtų „Myliu“, o „Taip“ ir reikštų „Taip“.

Lietuvos verslininkas – koks jis. Verslininkus keiksnojame, verslininkams pavydime, verslininkais žavimės. Sudėtingas mūsų požiūris į verslą ir jo atstovus šiame krašte. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta gyventojų apklausa atskleidė, kad esame linkę verslo atstovus vertinti labiau teigiamai. Vadinasi, suprantame, iš kur atiteka pinigai į šalies iždą. Bent jau įsivaizduojame, kad verslas – sumanių, kūrybiškų ir aktyvių žmonių veikla.

Ilga kelionė į save. Kiek užtrunka savęs pažinimas: kelis savaitgalius, praleistus saviugdos seminaruose, pusmetį meditacijos kursuose, keletą metų, skirtų psichoterapijai, ar visą gyvenimą?O kas tada, kai save pažįsti: pasineri į psichologinę literatūrą, kalbiesi tik su tokiais, kaip tu, save atradusiais, ir tik dvasingomis temomis? Ar dar kyla ne tik būties, bet ir buities klausimai?Kai kas ieško savęs tyliai. Apie kitų paieškas sužino visas pasaulis. Dar kiti tenkinasi tuo, kaip yra, nes nemato prasmės ieškoti to, ko net nėra pametę.Savęs atradimo kelionė vieniems – lyg poilsis Turkijos kurortuose su „viskas įskaičiuota“ malonumais, kitiems – lyg kopimas į Everestą, tretiesiems – tarsi dalyvavimas pramoginėje televizijos laidoje „Lietuvos žvaigždė“.

Neišsipildęs gyvenimas. Daugybė žmonių dejuoja, kad juos kamuoja beprasmybė, nėra dėl ko gyventi, kasdiena tuščia ir nuobodi. Šią jauseną kartais lydi ir nevilties ir pykčio padiktuoti poelgiai – savižudybės ir smurtas.Net ir gyvenimo vidurkelį pasiekusieji vis dar jaučiasi gyveną lyg „paraštėse“, save apgaudinėdami, kad tikras gyvenimas prasidės „tuoj tuoj, kai tik uždirbsiu milijoną, ištekėsiu/vesiu, išvyksiu gyventi į užsienio šalį, vyras nustos gerti“. Tas „tuoj tuoj“ vis pastumiamas į ateitį ir ta išganingoji tikrojo gyvenimo akimirka taip ir neateina.Kas mums nutiko? Pernelyg gerai gyvename? Per daug turime? Per daug iš savęs ir gyvenimo reikalaujame? Ne tas vertybes auginamės?

Pavydas ir pavyduliavimas – kokią žinią jie mums siunčia? Kodėl, padaugėjus komunikacijos priemonių, išaugo ir pavyduliavimo ar pavydo atvejų? Facebook‘as ir kiti socialiniai tinklai, internetiniai pažinčių portalai gundo mus ir skatina abejones bei baimes. Šiuolaikinė mada – būti sėkmingam – gimdo konkurenciją, nerimą ir nepasitikėjimą. Ar įmanoma išsiveržti iš žaliaakės pabaisos nagų ir į juos taip lengvai daugiau nebeįkliūti?

Ar išliejus pyktį ant niekuo dėtų žmonių palengvėja? Ar kas nors nuo to mūsų gyvenimuose pasikeičia? Ne? Ar įmanoma su pykčiu elgtis kitaip?Pyktis – emocija, be kurios neįmanomas gyvenimas. Pykstame, kai kažkas pažeidžia mūsų fizinę ar psichologinę erdvę. Pykstame, kai kiti sąmoningai arba netyčia paliečia mūsų silpniausias asmenybės vietas.

Vieni tvirtina, kad kompiuteriniai žaidimai – puiki šiuolaikiška pramoga. Kiti gi prieštarauja, teigdami, kad kompiuteriniai žaidimai lengvai sugundo ir paverčia vartotoją nuo jų priklausomu. Kurie iš jų teisūs?Laidoje sieksime išsiaiškinti, kokius gebėjimus ugdo virtualios užduotys ir kuo internetas jo vartotojams gali būti pavojingas. Kaip juo naudotis? Ką turėtų apie virtualiosios erdvės poveikį žinoti mažųjų interneto vartotojų tėveliai?

„Negaliu eiti į darbą, nes jis niekingai neįdomus, vadovas kvailas, o kolegos – bjauresnių nebūna.“ Štai tokiais argumentais dangstome savo nenorą dirbti. Mat darbas reikalauja savidrausmės, įsipareigojimo, atsakomybės, o tai, anot tų verkšlenančiųjų, atima laisvę. Neretas tiki, kad būti laisvam – daryti kas galvon šauna, dirbti kai nori ir mesti darbus, kai jie pabosta.Kodėl kai kurių asmenų požiūris į darbą prilygsta požiūriui į žaidimą? Ar įmanoma išvengti kančios darbe? Ar galima išmokti pamilti darbą?

Pinigai dabar lengvai pasiekiami. Jei kai kuriems ne šioje šalyje, tai nelabai toli. Nereikia devynių porų geležinių kurpių sunešioti, begalės jūrų ar kalnų pėsčiomis įveikti, kad pinigai kristų mums į kišenes. Net ir tie, kurie nuolat skundžiasi jų stygiumi, nustebtų atidžiau pažvelgę – koks didelis pinigų kiekis apsilanko jų piniginėje.Tad kodėl vis skundžiamės, kad pinigų trūksta? Ir trūksta kam: naujai batų porai, madingam automobiliui, didesniam namui, naujai knygai, spektakliui, košės dubeniui? Kodėl susiraukiame, kai mums pasiūloma pinigus taupyti? Ar taupymas – pasenęs požiūris į finansų valdymą?Laidos svečias – Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų departamento direktorius Vilius Šapoka.

Net ir nieko neišmanantys apie žmogaus psichologiją supranta, kad menka savivertė – blogis. Susigūžęs, virpančiomis rankomis ir prakaito išpiltas toks mums atrodo tas menkavertis žmogelis. Arogantiškas, viską visada žinantis, agresyvus pilietis neretai laikomas gerai save vertinančiu.Kas yra sveika savęs vertė? Kokios sudėtinės jos dalys? Ar galima savivertę padidinti? Pamažinti? O gal tiesiog sveika savęs vertė – tik šiuolaikinis pramanas?

Niekam ne paslaptis, kad moters gyvenime ateina akimirka, kai jos kūnas negrįžtamai pasikeičia. Tai vadinama menopauze arba klimaksu. Klimaksas signalizuoja, kad baigėsi produktyvusis periodas – moteris nebegali turėti vaikų. Jį lydi keisti kūno, psichologijos ir santykių pokyčiai.Tos pačios moterys ir atidesni sau vyrai, sulaukę penktos dešimties, pastebi, kad kažkas netikėta ima vykti ir vyro gyvenime.Kokie vyrų klimakso požymiai? Ar jie tikri, ar išgalvoti? Kodėl sveikatos specialistai nesutaria vyrų klimakso arba andropauzės klausimu?

Nuo žilos senovės žmonės bando apgauti save ir kitus, slėpdamiesi po socialinėmis kaukėmis. Jie siekia atrodyti geresni, stipresni ar drąsesni, negu iš tikrųjų yra. Prikišamai rodomi turtai, seksualumas, grožis – būdai apakinti ir neleisti pašaliečiui išvysti tikrosios žmogaus esmės. Baimė atsiskleisti kartais įgyja net komiškas išraiškas.Kaip meluojame kitiems, bijodami būti savimi? Ar įmanoma paslėpti savo silpnumą, baimes ar negebėjimą, kad jų neišvystų pašalinių akys?

Būsimieji jaunavedžiai skaičiuoja, kiek jiems teks pakloti pinigų vestuvėms, medaus mėnesiui ir būsimam gyvenimui. Deja, fantazuodami apie laimingą santuoką be jokių pastangų pražiopso momentą, kai santuoka suserga ar ima merdėti. Užuot ją gydę ir reanimavę nemaža dalis sutuoktinių nusprendžia santuokos atsikratyti.Skyrybos... Ar skaičiuojama, kiek jos kainuoja? Kiek kiekvienas sutuoktinis neteks ne tik pinigų, bet ir emocinio turto ar fizinės sveikatos? O ką turės patirti ir visą likusį gyvenimą turės temptis išsiskyrusių šeimų vaikai?

Gyvenimo vėjo blaškomi. „Bestuburis, nepatikimas, linkstantis, kur vėjas pučia“, – keiksnojame žmogų be atsakomybės. Su juo gera kvailioti, smagu linksmintis, nusimesti pareigų naštą, deja, džiugu, tik tol, kol nesusiduriame su išbandymais.Gyvenimo iššūkiai žmones be atsakomybės susargdina, priverčia ieškotis saugaus prieglobsčio, bėgti ar apsimesti, kad nieko svarbaus nevyksta. Bet kokia problema jiems tampa nepakeliama ar nuobodi. Jie lyg maži vaikai, kaskart laukiantys stebuklo.

Suaugusios alkoholikų dukros.Jų tėvai visą mergaičių vaikystę ir paauglystę gėrė. Po to apgirtę arba siautėdavo, arba tyliai slinkdavo miegoti. Dukroms laiko likdavo ne daug. Jų problemos tėvų nedomino, netgi vargino. Sulaukus paauglystės jie iš viso nusisukdavo nuo savo dukrų, lyg šios būtų apsikrėtusios maru.Dabar šios mergaitės jau suaugusios. Jų gyvenimai pažymėti virtinės nesėkmingų santykių su priešinga lytimi, iširusių santuokų, valgymo sutrikimų, įvairiausio pobūdžio nevisavertiškumo kompleksų.Kokius pėdsakus moters gyvenime įspaudžia girtaujantis tėvas? Ar įmanoma atsikratyti girto tėvo šmėklos?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: lengvas gyvenimas pagal taisykles. Kodėl žmonija sugalvojo tokį dalyką kaip taisyklės? Ar ne paprasčiau būtų gyventi jų neribojamiems? Tiesiog elgtumėmės taip, kaip mums atrodo geriausia, užuot stengęsi atvykti į darbą nurodytu laiku, laukę, kol įsižiebs žalia šviesoforo akis, sveikinęsi su žmonėmis, kuriuos randame įėję į patalpą. Kodėl taisykles neretai paverčiame kovos objektu? Kodėl išsisukinėdami nuo jų meluojame, manipuliuojame, veidmainiaujame? O gal taisyklių laikymasis atskleidžia mūsų asmenybės brandos lygį? Ar esame brandūs?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: gyvenimo būdas – skolininkas. „Niekada niekam neskolinsiu pinigų“, – nusprendžiate, kai jau ne pirmą kartą nusiviliate savo įsipareigojimų nesilaikančiu skolininku. Tačiau ir vėl Jūsų kelyje pasitaiko žmonių, kurie netikėtai įvelia į skolos žaidimus ir pažadina Jumyse dviprasmiškus jausmus: pyktį ir gėdą, didingumą ir menkumą. Tie žmonės – tikri manipuliacijų meistrai. Gyvena skolon naudodamiesi mūsų žmogiškosiomis silpnybėmis. Jie mano, jog gyvenimas jiems nuolat ką nors skolingas. O malonumą patiria tik tuomet, kai pavyksta ką nors apmulkinti ar gauti dykai tai, už ką kiti brangiai moka. Veltui siekia daiktų, jausmų, santykių, įspūdžių.Kaip atpažinti „amžinąjį skolininką”? Kaip nepakliūti į jo spąstus? Kas slypi po tokiu elgesiu?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: įtaigumo ribos. Norime pripažinti ar ne, bet žmogus – įtaigi būtybė. Mūsų socialumas paremtas įtakos darymu ir pasidavimu jai. Deja, neretai šia savybe kai kas pasinaudoja itin savanaudiškiems tikslams. Kaip atsilaikyti gudriai prieš pirkėjus suorganizuotam prekybos centrų puolimui, kuomet esame verčiami pirkti visiškai sau nereikalingus dalykus? Kaip nepasiduoti grožio industrijos spaudimui ieškoti ir leisti savo pinigus ypatingų priemonių amžinai jaunystei išsaugoti?Kaip išlikti sveika galva ir visiškai neištuštintomis kišenėmis šiais manipuliavimo įtaiga laikais? Nuo ko priklauso asmens įtaigumas? Ar visi esame vienodai paveikūs įtakai?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: tai, kas išlieka. Garbiname nuolatinę kaitą. Mados keičiasi lyg orai. Tai, kas dar vakar buvo vertinama ir geistina, šiandien laikoma beviltiška seniena. Bijome, kad numirsime visko neišbandę, neišragavę, neaplankę. Vengiame įsipareigoti vienam žmogui, vienai organizacijai, vienai šaliai, nes vertiname nepriklausomą gyvenimą. Tad skuodžiame per gyvenimą gaudydami vis naujus dalykus, neatrasdami laiko patirties apmąstymams, tradicijų laikymuisi ar stiprinimui. Kur tai mus veda?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: kaip suvaldyti savo dramblį. Nors jaučiamės protingi, galingi ir gebantys keisti pasaulį, tačiau mūsų vidinis, pasąmoninis pasaulis valdo kiekvieną žingsnį. Vieni specialistai šį vidinį gyvenimą lygina su žirgu, kurį valdo, bet iki galo nesuvaldo žmogaus sąmonė, kiti – pasąmonę mato lyg didelį dramblį, kurį būtina dresuoti nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų.Kodėl pasiduodame įvairiausiems, neretai žalingiems, troškimams? Kodėl atsiduriame instinktų pinklėse? Kodėl besaikiai malonumai pareikalauja milžiniškos skausmo, nesėkmių ir nelaimės kainos?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: vienišumas – pasirinkimas ar bausmė? Gyvename žmonių knibždėlyne. Kasdien darbe, viešose vietose esame priversti bendrauti. O kur dar dešimtys pažįstamų, bičiulių, draugų ir artimųjų. Ir neretai jaučiamės... vieniši. Surastume būrius pažįstamų linksmybėms, tačiau sielos tamsos valandą nėra į ką kreiptis. Kaip tampama vienišiais? Ar vienišumą lemia elgesys ar kažkokios asmenybės, fiziologinės ypatybės?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: emocinė žmogžudystė.Nejautrumu, abejingumu, formalumu santykiuose galima sužaloti žmogaus gyvenimą, ypatingai vaiko. Madingai aprengtas, sočiai pamaitintas, apkrautas žaislais – ar to vaikui užtenka?Pasėdėti kada tik panorėjus mamai ar tėčiui ant kelių, pasislėpti saugiame jų glėby, pasidalinti savo fantazijomis, rūpesčiais, išgyvenimais, aptarti iškylančius klausimus, kartu pasijuokti, paverkti tėvams ant peties – tai svarbiausias mažojo asmenybės maistas. Dvasiškai alkstantis vaikas emociškai miršta. Ar suvokia tėvai, kad vaikai ne tik duona gyvi?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: ar „žvaigždžių liga“ užkrečiama? Tik žmogelis ko nors šiek tiek ko nors pasiekia, žiūrėk, jau jį užpuola „žvaigždžių liga“. Pasaulis ima suktis aplink jį: visi jį pastebi, apie šneka ar šnibždasi, apkalba, domisi jo gyvenimo užkulisiais. Apie tai žiniasklaidoje guodžiasi tie patys žiniasklaidos ar pramogų verslo atstovai, sportininkai.Ar tikrai? Gal tik ilgai viduje tūnojęs šių asmenų narcisizmas pakelia galvą ir tuomet jie mato tikrovę tokią, kokios geidžia?Laidoje apie ryškias asmenybes ir „žvaigždes“ pastebėjimais dalinsis viešnia – Eglė Skrolytė.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: užburtų žmonių karalystė. Lyg kokie parazitai šiltai mūsų protuose įsikūrę nuostatos, įvairiausi prietarai ir įsitikinimai. Jie gadina mums gyvenimą, nepastebimai priverčiantys mus elgtis agresyviai, impulsyviai, kvailai. Atsikvošėjame prie suskilusios geldos. Jaučiamės kalti, susigėdę ar dar labiau įniršę.Kaip tie „proto parazitai“ įsikraustė į mūsų galvas ir kokiu būdu jie valdo mūsų gyvenimus? Ar įmanoma jų atsikratyti? Kaip tampama sąmoningesniais ir sveikesniais?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: aš žinau, kad tu žinai, ką aš galvoju. „Visi galvoja taip, kaip aš. Pasaulį mato taip, kaip aš. Tik kodėl dažnai man prieštarauja, klodami visai kitokias nei mano nuomones? A, jie tai daro tyčia!“ – mąsto tūlas šio krašto pilietis.Ar tikrai pasaulio vaizdas mūsų galvose vienodas? Ar galime skaityti kitų žmonių mintis? Ir ar teisinga to iš kitų reikalauti?O gal kažko esminio apie gyvenimą nesuprantame?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: nesuvoktos skyrybų priežastys. Skyrybų epidemija nesibaigia. Vis girdime, kad išsiskyrė „nesutapus charakteriams“. Šiandien jau plinta reiškinys – skyrybos be aiškios priežasties arba išvis be priežasties.Ar taip gali būti? Kaip galėjo tie „netikę“ charakteriai sieti keletą ar net dešimtis metų, o štai vieną dieną ėmė trukdyti? Ar įmanoma rasti du vienodus asmenis, kurie gyventų lyg vienas? Ar toks ryšys nenuvestų į beprotybę? Ir ar įmanoma, kad žmogus nutarė palikti sutuoktinį, nes nebenori (tiesiog daugiau nebenori!) gyventi kartu su juo?O gal gyvename lyg sapne, nesusivokdami, ko norime iš savęs ir iš kito?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: dviveidis pyktis. „Pykti ar nepykti?“ – klausia tūlas pilietis. „Pykti negražu“, – atsako jam. Tačiau kai kurie patyliukais kursto pykčio žarijas savyje ir progai pasitaikius savo įtūžiu aplieja kiekvieną, kas stoja skersai kelio. Teigiame, jog norime būti geri, tačiau vistiek pykstame. O po to dar pykstame ant savęs, kad pykstame.Kokią vietą mūsų gyvenime užima pyktis? Ar įmanoma jo išvengti? Ar pyktis yra absoliutus blogis? O gal galima jį prisijaukinti?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: kam numesti atsakomybę? Kartais atsakomybė atrodo tokia nepatogi, jog jaučiamės su ja lyg su lagaminu be rankenos – ir palikti gaila, ir nešti sunku. Tuo tarpu net nesusimąstome, kad patys apsunkiname save, vis dairydamiesi į šalis – kur atsikračius atsakomybės už gyvenimo klausimus, iššūkius ar aklavietes. Ir vis ieškome tų, kurie geruoju ar piktuoju imtųsi tempti mūsų naštą.Kuo skiriasi nuo atsakomybės bėgančiojo ir ją, kaip savo gyvenimo autorystę prisiimančiojo, gyvenimai?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: baimės pančiai. Baimė skatina nežiopsoti. Baimė paruošia pavojui. Baimė priverčia pulti arba trauktis. Baimė gali užvaldyti gyvenimą ir paversti jos įkaitais.Kodėl vieni žmonės, net ir kalendami iš baimės dantimis, vis tiek juda naujų iššūkių link, tuo tarpu kiti išsigandę galimų ar įsivaizduojamų pavojų slepiasi saugioje ir patogioje erdvėje? Kodėl vieniems sekasi, kiti gi nuolat dejuoja dėl netikusios dalios? Kaip požiūris į baimę lemia gyvenimo kokybę?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: alkis, užmaskuotas iliuzijomis. Mėgstame iš musės išpūsti dramblį, neigti akivaizdžius dalykus, į visus kylančius klausimus surasti įmantriausių proto išvedžiojimų. Ir visa tai darome tik todėl, kad nepripažintume skausmo, kurį kelia alkis. Alkstame emocinio ryšio, pripažinimo tokiais, kokie esame, kai nusiimame savo socialines kaukes. Alkio skausmas toks stiprus, kad jį sumažintume lyg kokį narkotiką „vartojame“ iliuzijas: „Nesvarbu, kad jis mane sumušė, bet vis tik mane myli. Ji mėgsta išgerti, bet iš meilės man to įpročio atsisakys. Mano tėvai manimi nesirūpino, gyveno savo gyvenimus, bet širdies gilumoje jie buvo geri žmonės ir mylėjo mane“, – taip guodžiame save.Ar įmanoma atsisakyti iliuzijų? Kaip atrodo gyvenimas be jų? Kaip „pamaitinti“ savo sielą?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: nuovargio veidai. Nuovargis… Koks vaizdinys iškyla galvoje? Vos pavelkantis kojas, niūraus veido vangus pilietis? O ar galite įsivaizduoti triukšmingą, judrų ir agresyvų pavargėlį? O gal nuovargis – išsiblaškymas, sutrikimas? Skaudus autoįvykis – taip pat nuovargis? O vaiko „ožiukai”? Kaip pasireiškia nuovargis? Nuo ko pavargstame? Ar lengvai atpažįstame pavargusį žmogų? Ar galime išvengti dramatiškų nuovargio pasėkmių?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: kodėl svajonės turi sparnus. Gyventi be svajonių nyku. Deja, bet kai kurie įmetėję piliečiai svajoti nustoja. Svajones keičia planai, uždaviniai, fantazijos. Taip pamažu gyvenimas praranda lengvumo pojūtį, sielos skrydžio jausmą. Būties lengvumas virsta būties našta. Ar svajonės – jaunystės požymis? Ar galima visą gyvenimą išsaugoti gebėjimą svajoti? O gal svajoja tik kvailiai, nes protingi turi sunkiai arti gyvenimo velėnas? Ir kodėl sakoma, kad svajonės sparnuotos?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: išaukštintas perfekcionizmas. Šiais laikais perfekcionizmas tapo madingas. Toks įmantrus pavadinimas, taip išdidžiai skamba. Būti pavadintam perfekcionistu, atrodo, lyg medalį gauti. Skubame save taip pristatyti kitiems.Kai tik perfekcionizmo sąvoką įvardiname lietuviškai – „tobulybės siekimas“, ji suskamba šiek tiek naivokai, gal net kvailokai. Suprantame, jog siekti tobulumo – tai nematyti tikrovės, ją savo galvoje iškreipti, pervertinti savo galimybes, žvelgti į gyvenimą ne kaip į kintantį, nuo mūsų menkai tepriklausantį procesą, bet kaip į kaladėlių dėlionę.Iš kur tos perfekcionizmo mados ir kaip joms nepasiduoti?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: pažaliavę iš pavydo. Vieni pripažįsta, jog pavydas jiems nėra svetimas. Kiti gi mušasi į krūtinę neigdami bet kokius šio jausmo pėdsakus savyje, nors šalia esantys mato, kaip pavydas bjauroja jų veidus ir elgesį. Na, o tretieji gyvena pavydo nelaisvėje, nes šis tapo neatskiriama jų asmenybės dalimi.Įdomu iš arčiau pažvelgti į pavydą. Kodėl jį siejame su žalia spalva? Kokia jo prasmė žmogaus gyvenime? Kas jį sukelia? Ar skiriasi moterų ir vyrų pavydas? Ar įmanomi tarpusavio santykiai be pavydo?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: Pastebėjote, jog manipuliuoti pradedame labai anksti? Štai vyresnė sesutė pastūmė broliuką, o mamai dėsto visai kitą versiją – neva pats nukrito… Pradinukas laikosi už pilvo kankinio veidu – nenori eiti į mokyklą… O ką jau bekalbėti apie suaugusių žmonių žaidimus žaidimėlius. Gudraujame, meluojame, manipuliuojame. Nedrįstame atvirai išreikšti savo norų. Ar įmanoma gyventi be manipuliacijų? Tiesiai pasakyti, ką galvojame? Atvirai išreikšti savo jausmus? Ar galime būti nuoširdūs ir geranoriški tuo pačiu metu? Kodėl manipuliacijos tokios gajos? Ką toks elgesys slepia?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: Branginame laisvę. Bent jau žodžiais. Bent jau savąją. Įsivaizduojame, kad jos niekas negali riboti, todėl dažnai piktinamės ar įsižeidžiame, jei kas nors bando mus įkišti į taisyklių ir visokių kitokių „suvaržymų“ rėmus. Ar galima būti laisvam, o tuo pat metu laikytis taisyklių? Ar tuomet netapsime paklusnūs ir lengvai valdomi? Ir kur veda maištas prieš apribojimus? Kas yra sveikos sveiko asmens ribos? Kaip jos atsiranda? Kaip jas susikurti? Daug klausimų, tad laidoje ieškosime atsakymų į juos.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: kiek kainuoja dvasingumo kelionė? Besivaikydami turtų, karjeros, šlovės vis labiau prarandame gyvenimo prasmės pojūtį. Intuityviai suvokiame, kad trūksta kažko, kas nei saujoje palaikoma, nei seife saugojama, nei ant stalo dedama. „Dvasingumo – štai ko man trūksta!“ – staiga mums nušvinta. Tik kur to dvasingumo ieškoti – Indijoje, Tibete, sveiko maisto gerbėjų stovyklose, jogos treniruotėse, ezoterinėse knygose, horoskopuose?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: ar galime atspėti ateitį? Žmogaus smalsumas beribis: norime pažinti ne tik žemės gelmes, dangaus skliauto paslaptis, bet ir būties slėpinius. Trokštame žinoti tai, kas dar nepažinu – atspėti savo likimą, žmonijos ateitį. Norime viską numatyti ir kontroliuoti. Ar galime tiksliai žinoti, kas mūsų laukia? Ar galime pasiruošti ateičiai? Ar kada išnyks būrėjų ir astrologų paslaugų poreikis? Kas slypi po tokiu mūsų žingeidumu? Kokia riba skiria tikrą žinojimą ir tikėjimą išpranašauta ateities vizija?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: kas yra šeimos šventė. Laukiame artėjančių švenčių, kurias vadiname šeimos susibūrimo šventėmis. Daugelis išsitaria, jog tokie šeimos susiėjimai kasmet virsta irzlumo, pykčio, senų nuoskaudų išsiliejimu. Artimuosius jungia tik maisto ar alkoholio gausa. Kodėl taip sunku, susirinkus draugėn, patirti bendrumo šilumą? Kas yra šeimos šventė ir ko reikia, kad ji įvyktų? Ar įmanoma patirti šventinę nuotaiką, kai šeimos narių nėra šalia?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: paslaptis taurelės dugne. Kas yra alkoholis: vaistas, maistas ar nuodas? Nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Tūlas tautietis karščiuodamasis įrodinės, kad alkoholis įveikia bet kokią negalią: naikina virusus, plečia kraujagysles, ramina, šalina nemigą, gydo bet kokią ligą. Be to, esą jis - puiki profilaktinė priemonė, veikianti geriau nei vitaminai, grūdinimasis ar sportas. Be alkoholio negalintis ištverti pilietis tvirtins, kad alkoholis – puikiausias maisto produktas: išgėrei taurelę ir sotus visą dienelę. O sveikatos specialistai teigia, kad alkoholis – nuodas, naikinantis ir kūną, ir sielą. Kurie teisūs?

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: ar įrašysime empatiją į Raudonąją knygą. Daugelis nustemba, išgirdę žodį „empatija“: „Kas čia – žvėrelis, žuvis ar paukštis?“ O kad jau toks nežinomas šis „gyvūnas“, tai matyt seniai įrašytas į išnykstančiųjų sąrašus. Juokai juokais, bet ypatingai žmogiška savybė empatija tikrai nyksta iš mūsų gyvenimų. Esame susirūpinę tik savimi, žodžiai „man“, „aš‘, „mano“ – dažniausiai aptinkami daugelio leksikone. Kaip gyvena ar jaučiasi kita domimės nebent iš mandagumo. O kaip pasaulis atrodo, įsilipus į kito batus, nei domina, nei jaudina.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: gluminantis džiaugsmas. Stebitės, kad džiaugsmas gali kam nors nepatikti? Manote, kad visi siekiame džiaugsmo? Tada, kodėl tiek daug verkšlenančių ir nieko nekeičiančių? Kodėl yra tokių, kurie, anot tautosakos, kiekvienoje akyje ieško šapo? Gal tai asmenys, gimę būti niūrūs ir įtarūs? Džiaugsmas – žmogaus socialumą parodanti emociją.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: galios paradoksai. Kasdien galynėjamės, kas geresnis, turtingesnis, protingesnis ar dailesnis esame. Piktai užsipuolame kitaip mąstantį ar savaip gyvenantį. Tikime, kad geriau kai mūsų bijo, negu myli. Su nerimu akyse skubame stvertis įvairiausių gėrybių, bijodami, kad gali pritrūkti. Nežinia, kodėl vis dar gajos Niccolò Machiavelli idėjos apie galią. Nors daug kalbama apie bendradarbiavimą, taiką ar demokratiją, slapta ar atvirai vis dar griebiamės jėgos ir gąsdinimo. Kur slypi galia? Pasišnekučiuosime apie galios paradoksus ir kaip jis veikia mūsų kasdienybę.

Psichikos sveikatos specialistai pastebi – daugėja nerimo ir panikos sutrikimų. Lyg ir nieko bloga kūnui nelemiančios emocijos gali visiškai suparalyžiuoti socialinį žmogaus gyvenimą. Bijoma susitikti su žmonėmis, likti vienatvėje, išeiti iš namų ar atsidurti minioje, vengiama kalbėti auditorijai. Kaip nutinka, kad nerimas tampa stipresnis už asmenybę? Ar įmanoma susigrąžinti gyvenimo kontrolę?

Pinigai – dalykas reikalingas visiems, tačiau reakcijos į juos skiriasi. Vieni juos menkina ar net bando paneigti jų naudą ir save stengiasi pateikti kaip itin dvasingus, kiti gi atkakliai tvirtina, kad svarbūs gyvenime tik pinigai, nes už juos viską galima įsigyti. Kurie teisūs? Šiame pašnekesyje bus siekiama sujungti ekonominius ir psichologinius pinigų aspektus, bus ieškoma gilesnės pinigų prasmės – juk ne šiaip sau pinigai atsirado ir iki šiol yra nepamainomi.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: šeimos istorija mumyse. Visų šventųjų ir Vėlinių vakarais susijungia esantieji ir išėjusieji – gyvieji ir atmintis apie mirusiuosius. Dažnai, uždegdami žvakelę kapuose, nesusimąstome, kad ši graži tradicija grąžina mus prie giminės šaknų – kokios istorinės asmenų grandinės grandis esame.

„Pašnekesiai apie tave ir kitus“: toks tokią sutiko. Stebimės – kaip tokie du nepanašūs žmonės suėjo į porą. Arba nesuprantame, kodėl jis ir ji pjaudamiesi lyg šuo su kate, toliau gyvena kartu. Kas laiko vyrą ir moterį poroje?

Kokie yra priklausomybės veidai? Kas gimdo priklausomybę? Ar įmanoma išsivaduoti iš jos pinklių? Išsivadavimas prasideda atpažinus ir pažinus priklausomybę.

Senatvė erzina ir baugina. Seni žmonės atrodo lėti, bejėgiai, įkyrūs. Kodėl į senatvę žvelgiame su ironija, pykčiu ar baime? Senatvė juk apvainikuoja mūsų visų gyvenimus.

Šioje pašnekesių laidoje aiškinsimės, kuo skiriasi suaugęs žmogus nuo dar brandos nepasiekusiojo, ieškosime asmens jėgos, būtinos laimės ir sėkmės pajautai, ištakų. Tirsime, kuo aktyvus asmuo lenkia pasyvųjį. Susipažinsime su Kalėdų senelio sindromu.

Ar įmanoma išvengti vienatvės? O gal ji turi prasmę? Kaip elgtis užplūdus vienatvės skausmui? Ką mes galime pakeisti?Vienatvės skausmas ir ramybė.

Kas yra tapatybė? Ar lengvai ji įgyjama? Ar būti savimi – tik skambūs žodžiai? Ar tapatybė susiformavusi išlieka tokia pati visą likusį gyvenimą? Ką daryti dėl tapatybės stokos kenčiantiems?

Gyvename nuolat apie meilę suokiančiame pasaulyje, o iš tikrųjų tos meilės turbūt kaip niekad trūksta. To, ko neturime, ko nepatiriame, trokštame ypatingai. Atrodo, jei tik mus aplankytų meilė, gyvenimas nušvistų laimės ir sėkmės šviesa. Ką slepia ši meilės ir Jo vaikymosi manija?

Nuo tėvų atsiskiriame dviem etapais: iš pradžių išeidami gyventi atskirai, o paskui ir atsiplėšdami emociškai. Kai pastebime, kad mūsų tėvai – paprasti, klystantys, mirtingi žmonės, turintys teisę į savo gyvenimą ir klaidas, mes tampame suaugusiais. Tuomet grįžtame į tėvų (nebe savo) namus.

Sakoma, kad iš šalies geriau matoma. Užsienio investuotojai vertina mūsų šalies žmonių profesionalumą, darbštumą, bet, sako, kad labai jau be iniciatyvos esame. Suprask – mus reikia stumti traukti ir visur pirštu baksnoti.

Ar mėgavimasis gyvenimu įmanomas tik atlikus užduotis, kurias vykdome sukandę dantis?

Kaip darbe atrasti prasmę ir kaip tapti vertingu darbuotoju – iššūkis kiekvienam dirbančiajam.

Kodėl kartais pamirštame ginti save ir savo teises? Kodėl tampame už žolę žemesni ir už vandenį tylesni?

Kodėl tiek daug besiskundžiančių apatija, nuoboduliu? Kodėl geriausiais draugais tapo internetas, kompiuteriniai žaidimai, televizorius? Kodėl nebenorime siekti didesnių tikslų, o kabinamės už greitai gaunamų ir trumpalaikių malonumų?

Neabejojame, kad kūnas yra mūsų ir tiktai mūsų nuosavybė. Tačiau tereikia susirgti ir patekti į gydymo įstaigą, kad pajustume, jog mūsų kūno reikalai yra žmonių baltais chalatais reikalas. Kodėl mes leidžiame, kad kažkas savintųsi mūsų kūną? Kodėl atsisakome savo teisių gauti visą informaciją, kas su juo vyksta?

Mėgstame kaupti nereikalingus daiktus – jų aptiksime spintose, stalčiuose, rūsiuose. Kaupiame, nes „gal kada prireiks“.

Sakoma, kad melo kojos trumpos, tačiau kiekvienas meluojame kasdien. Meluojame sau ir kitiems. Apgaudinėjame save, kad nieko nereikėtų keisti. Melą pateikdami už tiesą bandome paslėpti savo šunybes, klaidas ar silpnybes.

Kodėl tiek daug vienišumu besiskundžiančiųjų? Kodėl kalbėdami apie gyvenimo pasiekimus taip retai beminime tikrus draugus? Gal draugystė nebemadinga, nes vertiname tik asmens teikiamą greitai gaunamą naudą?

Svaidomės kaltinimais. Už savo klaidas ir nesėkmes siekiame kaltais padaryti kitus. Kai mums pritrūksta kūrybingumo, atkaklumo, žinių ar išminties, manome, kad lemtis ar gyvenimas yra mums nedėkingas. Įtariame, kad kiti mums kenkia, trukdo ar yra abejingi.

Sekasi darbe – sekasi gyvenime, tvirtina psichologijos klasikai. Kuo ta sėkmė darbe pamatuojama: susikrautu turtu, gerais bendradarbių ir bendraminčių santykiais, aukštomis pareigomis?

Alkanas suaugęs vaikas be perstojo iš kitų į save siurbia dėmesį, rūpestį, meilę, įvairiausius patarnavimus. Jis juk alkanas, o pasaulis lyg mama privalo jį pamaitinti. Žinoma, jis nieko neduoda mainais. Jis – pasaulio centras, o gyvenimas jam skolingas.

Kūrybiškumo arba dar geriau kreatyvumo mada verčia mus stengtis, keistis sukaupus visą valios jėgą, tačiau rezultatas neretai būna apgailėtinas. Kur slypi žmogaus kūrybinės galios ir kada jomis naudotis?

Kaip save bepeiktume, vis tik kiti atrodo esą prastesni už mus. Gilumoje tikime, kad mokame, žinome, galime geriausiai. Bent taip atrodo, kai žvelgiame į vidinę ir išorinę tikrovę pro rožinius akinius.

Jie žino viską, jie savo nuomonę bet kuriuo klausimu paskelbia garsiai ir nemėgsta šiai nuomonei prieštaraujančių. Jie visada gali bet kuriam žmogui patarti, net ir tuomet, kai šis patarimo neprašo.

Suptis karuselėje smagu, tačiau uždaru ratu galvoje besisukančios mintys jokio smagumo neteikia. Tai tampa sunkia našta ir kančia.

Skundžiamės, kad skurstame, vargstame, esame negerbiami. Jaučiamės nelaimingi, nes mūsų nemyli ar myli, ne taip, kaip norėtume. Kas pasirūpins mano poreikiais?

Nepasotinamas dėmesio alkis. Kodėl kai kurie iš mūsų negali ištverti vienatvės?

Kas nutiko laikui, kodėl jo taip sumažėjo? O gal ėmėme savo laiką bolgiau valdyti. Kur dingsta laikas?

Jie labai reikalingi, jie laikosi duoto žodžio, galima pasikliauti, jie kūribingi, niekada nestokoja idėjų, jie savarankiški, patys organizuoja savo veiklą ir gyvenimą. Su jais saugu, ramu ir gera. Nematomi, bet daugeliui reikalingi žmonės.

Norime greitų pokyčių ir rezultatų. Kodėl norime per vieną naktį viską pakeisti? Revoliucija ar evoliucija?

Skundžiamės, kad, kai kurie žmonės daro mums blogą įtaką, šalia jų jaučiamės išsekę, sudirgę. Bet tarp mūsų yra ir tokių su kuriais tampame energingesni, labiau pasitikintys. Kokią įtaką žmonėms darome mes?

Laikytis dietos, tai priklausyti modernių žmonių grupei. Kuo dieta įmantresnė, tuo padidėja asmens vertė. Kas mus skatina keisti mitybos įpročius, ką slepia mitybos mados?

Šiandien madinga siekti aukštų postų ir skambių pareigų. Kodėl tiek nedaug beliko Lietuvoje tiesiog norinčių gerai dirbti savo darbą?

Kaip tapti nuoširdžiam? Nuoširdumas, vienas iš labiausiai žmonių santykiuose vertintinų savybių ir sunkiausiai pasiekiamas. Kas yra nuoširdumas, kas yra dirbtinis nuoširdumas?

Sunku patikėti, tačiau nemaža dalis žmonių bijo sėkmės. Kas tai - sėkmės baimė?

Dažnas reiškinys, kai švenčių, atostogų, laisvadienių laukimas virsta karčiu nusivylimu. Kaip pailsėti ir kupinam jėgų kibti į darbą? Ar svarbu kruopščiai planuoti savo poilsį?

Meilė viena, bet jos objektų daugybė. Kaip atrodo kasdienė meilė, kaip mes ją parodome esančiam šalia, kaip mes mylime kraštą? Ar lengva parodyti meilę?

Šiuolaikiniame pasaulyje itin populiarus žodis - konkurencija. Konkuruoja netgi sutuoktiniai. Ar tai neišvengiamybė ar nauja mada?

Nuoširdūs jausmai, nesvarbu kokie jie bebūtų, žmones atveria, suartina, susieja. Deja, nuo mažens išmokstame kai kuriuos iš tų jausmų slėpti. Kaip elgtis, kai jausmai tampa prievartos įrankiu.

Taip, padarysiu. Taip, pažadu arba tiesiog imu ir pasirašau sutartį. Štai taip reguojame dabartiniame pasaulyje. Beverčiai įsipareigomai.

Valgyti, tai tokia įprasta reikmė, kurios nereikia nei mokytis, nei tobulinti. Tačiau daugėja valgymo sutrikimų. Valgymo ir nevalgymo spąstuose.

Visi norime būti pastebėti, vertinami ir gerbiami. Norime, kad kiti žmonės gerbtų mūsų ribas, kurios pasako, kas mes esame. Tik ribas jaučiantis žmogus pajėgus sukūrti sveikus santykius. Asmenybės ribų statyba.

Liaudies išmintis sako: "Dovanotam arkliui į dantis nežiūri". Ką tūkstantmečio žmonijos tradicija kalba apie dovanas, davimą ir jų priėmimą. Ar priimame kasdienines dovanas nesiaikštindami, su pagarba, dėkingumu.

Atidėlioti sprendimus pakeisti darbą, pradėti studijuoti, imtis verslo, daugiau ir efektyviau dirbti, atsisakyti žalingų įpročių ir gyventi sveikai – gyvenimo skolon požymiai. Užuot ėmęsi veiksmų, gyvenimo skolininkai dejuoja dėl pasitenkinimo gyvenimu ir laimės stygiaus, skurdo ar niekam tikusių santykių.Kaip ir kodėl įbrendama į tokias skolas? Ką išgyvena toks skolininkas? Ar įmanoma iš nelaimėlio virsti savo gyvenimo šeimininku? Kokiems žygiams tenka pasiryžti?Laidos viešnia – teisininkė Ilona Šliožytė.

Kažkas kažkur atliko nežinia kokio patikimumo tyrimą apie įvairių šalių gyventojų empatijos lygį, tačiau, kokia tyrimo procedūra bebūtų, rezultatai glumina – pasirodo, jog Lietuvoje katastrofiškai stokojame atjautos ir esame tarp tirtųjų tautų paskutiniai.Kiekvienas lyg koks laukinis atsiskyrėlis rūpinamės tik savimi, galvojame tik apie save ir viską griebiame tik sau. Mums nuoširdžiai nerūpi nei kito asmens skausmas, nei jo gyvenimas, nei jo poreikiai.Kokios tokio nejautrumo priežastys? Kaip atrasti mūsų širdyse atjautą, supratingumą sau ir kitiems? Ar empatija išugdoma? O gal tai tiesiog duotybė?

Kažkas kažkur atliko nežinia kokio patikimumo tyrimą apie įvairių šalių gyventojų empatijos lygį, tačiau, kokia tyrimo procedūra bebūtų, rezultatai glumina – pasirodo, jog Lietuvoje katastrofiškai stokojame atjautos ir esame tarp tirtųjų tautų paskutiniai.Kiekvienas lyg koks laukinis atsiskyrėlis rūpinamės tik savimi, galvojame tik apie save ir viską griebiame tik sau. Mums nuoširdžiai nerūpi nei kito asmens skausmas, nei jo gyvenimas, nei jo poreikiai.Kokios tokio nejautrumo priežastys? Kaip atrasti mūsų širdyse atjautą, supratingumą sau ir kitiems? Ar empatija išugdoma? O gal tai tiesiog duotybė?

Nesantaika neretai kyla, kai mes turime galvoje vieną, sakome kitą, o pašnekesio dalyviai visa tai supranta dar kitaip. Bendraujame lyg sugedę telefonai.Nesusikalbėjimas gimdo daugybę nesusipratimų, pykčio, nuoskaudų ar net pastūmėja nutraukti santykius. Didelis menas išmokti išklausyti kitą be vertinimų, interpretacijų, iškraipymų ir aiškiai dėstyti savo mintis.Kaip tapti sąmoningu, atidžiu klausytoju ir kalbėtoju? Kaip atpažinti savo galvoje tūnantį „minčių iškraipytoją“? Kaip išsivaduoti iš pasipūtėliško tikėjimo savo „ypatingo gebėjimo bendrauti“ galia?

Vis labiau plinta individualizmas ir savanaudiškumas – nepaisoma net artimiausių žmonių interesų, jausmų, poreikių.Vis mažiau begalime tikėtis, kad tėvai, sutuoktiniai, draugai, kaimynai ar kolegos stos mūsų ginti sunkią akimirką. Vieni liekame prieš piktus ar kerštingus mokytojus, psichologiškai smurtaujančius viršininkus ir negeranoriškus pažįstamus bei pirmąkart gyvenime matomus praeivius. Nebemokame palaikyti sau artimų žmonių. Juos išduodame, paliekame kapstytis sudėtingoje situacijoje vienus ar netgi prisijungiame prie puolančio agresoriaus.Ką lemia mūsų gyvenimuose socialinė parama?

Vis labiau plinta individualizmas ir savanaudiškumas – nepaisoma net artimiausių žmonių interesų, jausmų, poreikių.Vis mažiau begalime tikėtis, kad tėvai, sutuoktiniai, draugai, kaimynai ar kolegos stos mūsų ginti sunkią akimirką. Vieni liekame prieš piktus ar kerštingus mokytojus, psichologiškai smurtaujančius viršininkus ir negeranoriškus pažįstamus bei pirmąkart gyvenime matomus praeivius. Nebemokame palaikyti sau artimų žmonių. Juos išduodame, paliekame kapstytis sudėtingoje situacijoje vienus ar netgi prisijungiame prie puolančio agresoriaus.Ką lemia mūsų gyvenimuose socialinė parama?

Nesantaika neretai kyla, kai mes turime galvoje vieną, sakome kitą, o pašnekesio dalyviai visa tai supranta dar kitaip. Bendraujame lyg sugedę telefonai.Nesusikalbėjimas gimdo daugybę nesusipratimų, pykčio, nuoskaudų ar net pastūmėja nutraukti santykius. Didelis menas išmokti išklausyti kitą be vertinimų, interpretacijų, iškraipymų ir aiškiai dėstyti savo mintis.Kaip tapti sąmoningu, atidžiu klausytoju ir kalbėtoju? Kaip atpažinti savo galvoje tūnantį „minčių iškraipytoją“? Kaip išsivaduoti iš pasipūtėliško tikėjimo savo „ypatingo gebėjimo bendrauti“ galia?

Atidėlioti sprendimus pakeisti darbą, pradėti studijuoti, imtis verslo, daugiau ir efektyviau dirbti, atsisakyti žalingų įpročių ir gyventi sveikai – gyvenimo skolon požymiai. Užuot ėmęsi veiksmų, gyvenimo skolininkai dejuoja dėl pasitenkinimo gyvenimu ir laimės stygiaus, skurdo ar niekam tikusių santykių.Kaip ir kodėl įbrendama į tokias skolas? Ką išgyvena toks skolininkas? Ar įmanoma iš nelaimėlio virsti savo gyvenimo šeimininku? Kokiems žygiams tenka pasiryžti?Laidos viešnia – teisininkė Ilona Šliožytė.