Per 90-imt metų tik kelios moterys už geriausią garso takelį buvo apdovanotos „Oskaro” statulėle. Ir nors apdovanojimų ceremonijose ne tik muzikos srityje moterims skiriama vis daugiau dėmesio, nuo 2000-ųjų vis daugiau yra bent nominuojamos, tačiau sąraše jų skaičius akivaizdžiai atsilieka nuo vyrų. Naujoji kompozitorių-moterų karta stebina netradiciniais sprendimais, kol žiūrovai ir žiuri nariai vis dar yra pripratę prie orkestrinių Johno Williamso „paklodžių” ir panašaus skambesio, būtent moterys keičia tipinį Holivudo muzikso skambesį. Ar pastarųjų metų tendencijos pakeis ir kino muzikos istoriją?Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Adamo McKay‘aus satyras ir JAV absurdą politikoje bei medijose, kurį lydi Nicholo Britello muzikinė „americana“, nurodanti tiek į amerikietiškąją svajonę, kurią pabrėžia optimistiškas, nuo pat vaikystės eilinį amierkietį lydintis bigbendų skambesys, tiek į XX a. pirmąją pusę, kuri „sproginėjo“ per du Pasaulinius karus. Šiandieninis cinizmas, egzistenciniai, o gal vaikiški klausimai ir beprotiškas pasaulis išryškinami banddžos, vaikiško fortepijono garsais ir varinių pučiamųjų dvikova, primenančia Šaltojo karo varžybas.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Keturios meilės formos, perteikiamos styginių orkestro skambesiu, lydinčiu Harlemo gyventojus filme „Jei Bylo gatvė prabiltų“. Klausydamas Nicholo Britello orkestrinių baladžių ir arijų, iūrovas gali atsekti skirtingas meiles formas, kurias režisierius atveria atsisakydamas linijinio pasakojimo būdo, perteikdamas sudėtingą istoriją 8-ojo dešimtmečio Harleme.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Septintoji, 2019-asiaisi sukurtoje „Mažųjų moterų“ adaptacijoje pirstatomi muzikiniai keturių merginų, tampančių moterimis portretai, kurie dažnai konfliktiški ir bręstantys kaip ir mažųjų moterų charakteriai. Kompozitorius Alexandre‘as Desplat turėjo nemažai išūkių po pokalbio dėl muzikos filmui su režisiere Greta Gerwig: „Ji paprašė, kad mano muzikoje „susitiktų“ W. A. Mozartas ir Davidas Bowie. Išsigandau, nes neįsivaizdavau, kaip tai sukursiu“, – vienam interviu sakė kompozitorius. Tačiau vietoj to, kad kurtų retro ir šiuolaikinės muzikos junginį, A. Desplat ieškojo gilesnių šių muzikų ryšių, kur filme galime mėgautis Mozartiška jaunatviška energija ir nenugalimu Bowie šiuolaikiškumu, kuris garso takelyje reiškiasi kur kas subtiliau, kompozitoriaus pasirinktu būdu.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Billie Holiday per savo dainas kalbėjo apie afroamerikiečius Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip apie keistus, neskanius, svetimus vaisius, apdainuotus jų pačių dainose. Billie Holiday savo dainos perteikia savo ir savo „brolių“ dvasinius ir moralinius skausmus, priešinantis, improvizuojant ir išdainuojant tai, ką išgyveno to meto afroamerikiečiai, dažniausiai turėdavę vergauti baltaodžiams. "Grammy" statulėle įvertinta Andra Day ir jos vaidyba, balsu bei dainomis perteiktas Billie Holidey asmeninis ir kūrybins portretas – šiandien primena skaudžia JAV istorijos dalį, kuri kartais atsikartoja ir šiandien.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tradicines giesmes keičiantis džiazas, režisieriai, šiltas kalėdines juostas keičiantys į siaubo filmus, kūrybiniai sprendimai, perteikiantys šiuolaikinės Šv. Kalėdų muzikos iš kino filmų istoriją ir formuojantys šiandieninį kalėdinį muzikinį repertuarą tikrovėje.Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Oslo trilogija - tikras džiaugsmas nevykusiems santykiams ir sunkiai su savo kartos iššūkiais besitvarkantiems į ketivrtąją dešimtį žengiantiems melomanams, kurie griebiasi muzikos, pateisinančios jų elgesį ir jausmus. J. Trieras su empatija žvelgia į su savo gyvenimais nesusitvarkančius šiauriau gyvenančius jaunnuolius, kurių gyvenimai po truputį tampa mirties laukimu.

Apie muzikalią prancūzų režisierius Marcelio Camus filmografij1 ir daugelyje jo filmų skambančią įvairiausią muziką, su kuria jis gerokai nutoldavo nuo Pietų Amerikos mitų ir legendų. 12-os filmų autorius ne visuomet jausdavosi savo darbų kūrėju, tačiau vis grįždavo prie savo mėgstamiausios temų, kurios geriausiai artikuliuotos „Juodojo Orfėjo“ juostoje. „Oskaro“ statulėlę gavęs režisierius vėliau nesugebėjęs sukurti geresnių darbų, nuolat varijavo egzotiškų ritmų ir melodijų, sambos, bosa novos gimimo, dramatiškų istorijų temomis.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Brazilų muzika, kuri po visą pasaulį plinta per filmus. Tai estradinės banalios ir naivios dainos, iš favelų kilusi samba, bosa nova, dažnai „atliekančios“ pagrindinį vaidmenį ir eksportuojamos per Pietų Amerikos kinematografiją kaip Tropicálios – brazilų judėjimo už laisvę 7-ojo dešimtmečio diktatorinėje Brazilijoje palikimas, vadinamas socialinės istorijos apmąstymų lauku. Meno atstovų judėjimas tapo ir politiniu aktu, kuris iki šiol daro didžiulę įtaką ne tik Lotynų Amerikos, bet ir likusio, ne tik Vakarų pasaulio menui – kinui ir muzikai.Ved. Ieva Buinevičiūtė

7-ajame lietuviškos kinematografijos dešimtmetyje sukuriami poetiški, italų neorealizmo ar prancūzų naujosios bangos inspiruoti lietuviški filmai – „Suaugusių žmonių žaidimai“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Ave, Vita!“, „Gražuolė“, „Birželis, vasaros pradžia“. Vis labiau kine pasireiškia autoriniai sprendimai, orkestrines „paklodes“ keičia kameriškesnė muzika. „Atšilimo“ laikotarpį pranašauja ne tik moderni kinematografija, bet ir juostose skambantis džiazas, lengvoji muzika, intymios melodijos, estradinė muzika ar rokenrolas. Sukuriami žymiai asmeniškesni portretai ir pasakojimai, įtraukiantys žiūrovą į miesto modernybėje ar gamtoje pasimetusių žmonių santykius, jų emocijas ir jausmus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Woody Allenas be džiazo nekuria filmų. Jam reikia klausytis, netgi pačiam atlikti džiazo muziką klarnetu ir ji integruojama beveik į kiekvieną jo filmą. Savo filmams rinkdamas muziką režisierius perteikia amerikietiškojo džiazo istorijos dalį ir nurodo kokiomis improvizacijomis sekti jo herojus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie garso takelį, įgarsinusį Jameso Baldwino romaną ir keturias meilės formas, atkeliavusias iš senovės graikų kultūros, traktuojamas iš krikščioniškosios pusės juodaodžių kvartale 8-ajame dešimtmetyje. Romano „Jei Bylo gatvė prabiltų“ autorių J. Baldwiną kaip ir režisierių Barry Jenkinsą, po romano pasirodymo praėjus pusei amžiaus, domina seksualumo, rasės, klasių klausimai, kurie atkeliauja iš 1916-aisiais sukurtos, rašytoją įkvėpusios bliuzo tėvo Williamo Chriistopherio Handy (tarti Hendžio) dainos „Bylo gatvės bliuzas“, kuri N. Britello garso takelyje įgauna religinio patoso ir kiekvieną meilės formą garsiškai komentuoja vis kitaip.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Gyvos muzikos kine aukso amžius vos atsiradus nebyliesiems kino filmams. Muzika, mirusi per naktį – tai dažniausiai slapyvardžiais pasivadinusių kompozitorių gyvų garso takelių kūrėjų darbai, pirmiesiems judantiems vaizdams. Šiose kompilacijose buvo sujungiamia XIX a. kūryba su tuo metu kinui kuriančių kompozitorių muzikinėmis replikomis, o jų funkcija kine gyva iki šiol. Deja, atsiradus galimybei sinchronizuoti įrašytą garsą su vaizdu, judančių vaizdų muzikos buvo atsikratyta kaip makulatūros, tačiau dar ir šiandien galime išgirsti išlikusių tokios muzikos įrašų ar jų rekonstrukcijų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Ikoninė Thomas Newmano muzika, jaunystės ir skaistumo kultas, vidurio amžiaus krizė ir buitinės neurozės filme „Amerikietiškos grožybės“, paryškinančios amerikietišką bjaurastį – fobijas ir patogų zombių gyvenimą kuriam nors kvartale.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Vienas madingiausių šių dienų kino muzikos kompozitorius – Maxas Richteris, kuria muziką sudėtingiems filmams, nagrinėjantiems karo, atminties, traumos, izoliacijos, alternatyvios realybės temas. Berlyno scenos “augintinis”, šiandien – vienas ryškiausių kompozitorių, keičiantis kino muzikos madas, kuriantis intymų santykį tarp šiandienos minimalizmo ir preities, skaičiuojančios kelis dešimtmečius, rekomponuojant bliuzo karalienių atliktas dainas, ar šimtmečius – atkuriant kitokius F. Šuberto, W. A. Mozarto portretus, ar A. Vivaldžio “Metų laikus”.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Prieš prasidedant ankstyvojo 8-ojo „Scanoramos“ satelitinio ankstyvojo kino festivaliui „Pirmoji banga“ - apie įgarsintus nebylius judančius paveikslėlius. Pokalbis su vienu iš festivalio „Pirmoji banga“ rengėju Dmitrij Gluščevskij apie muzikinius sprendimus ankstyvojo kino peržiūrose prieš šimtmetį ir dabar.Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Kompozitorius yra trečiasis filmo autorius”, – sako vienas žymiauisų šių dienų kino muzikos kūrėjų Alexanderis Desplat, dažnai lyginamas su Johnu Williamsu. „Buvo era, kai tokie kompozitoriai kaip Steineris, Waxmanas, Northas, Goldsmithas ir Herrmannas, buvo pagrindiniai filmo kūrėjai. Aš visuomet stengiuosi sugrąžinti šią kompozitorių viziją“, – sako A. Desplat, dažnai laikomas likusiu J.Williamso šešėlyje, o kai kurių kritikų jau nustumiančiu kino muzikos grandą į šešėlį. Apie klišes ir flirtą su klasika tapusiu Holivudo skambesiu A. Desplat kūryboje – žiūrint ir klausant filmo „Ugneis siena“.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Vienas madingiausių pastarojo dešimtmečio kompozitorių kino industrijoje - jaunosios kartos atstovas Justinas Hurwitzas. Jo muziką skamba per dešimtmetį sukurtiems filmams, kurių režisierius Damienas Chazelle dažnai kaltinamas banalumu, tačiau sutraukia daugybę žiūrovų į kino sales ir pateisina savo naivumą uždirbamais milijonais. O Hurwitzo kuriamos muzikos – neatsiejamos nuo filmų, kurie dažniau primena miuziklus, dalis - kartais erzina naivuoliškomis intonacijomis, kartais – stebina netipiniais sprendimais. Skirtingos režisieriaus temos kelia iššūkius kompozitoriui, dažnai režisuojančiam ir vis daugiau kylančių muzikinių užduočių.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Pasakojimas apie kelis žymiausius muzikos kūrėjus, dažnai tiesiog laikomus XX amžiaus antros pusės Indijos kino mafija, prisidėjusius prie Bolivudo produkcijos populiarumo tiek Indijoje, tiek vakarų pasaulyje. Indų ir vakarietiška klasikinė muzika, techno, disko ir daugybės kitų stilių junginiai ilguose muzikiniuose intarpuose – nurodo į globalizacijos paveiktą muzikinę industriją, sujungiančią indų tradicijas ir vakarietišką pop kultūrą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Transkultūriniai maršrutai 1997 m. Wong Kar-wai‘jaus filme „Laimingi dviese“: argentinitiškasis tango, perteikiantis vieną įdomiausių „queer“ kultūros kino filmo istoriją, nomadišką gyvenimo būdą, o dramatšika dviejų įsimylėjelių kelionė iš Buenos Airės baigiasi 6-ojo dešimtmečio stiliaus pop dainomis ar aštriais Franko Zappos gitaros pjūviais, žyminčiais sudėtingus tokiškus santykius. Tai vienas kontraversiškiausių Wong Kar-wai‘jaus filmų minint režisieriaus 65-metį.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie džiazą, nomadišką gyvenimo būdą, virtusį valkatavimu, nuosmukius, nuvedusius į degradaciją, impovizuotoje režisieriaus Walterio Salleso ekranizacijoje „Kelyje”: Jacko Keruaco knygos puslapiai tampa muzikiniais maršrutais, atyveriančiais bitnikų kartos aplinką -tai ekstremalioss ir nuobodulyje tarsi ilgame monotiškame kelyje išbarstytos tapatybės paieškos.Ved. Ieva Buinevičiūtė

1977-ųjų „Grammy” kino muzikos nominantai pasižymėjo išskirtiniais sprendimais kino muzikos istorijoje. Tarp 8-ojo dešimtmečio kino muzikos - paskutinius mados klyksmus atspindinti disko muzika ir kiek „senoviškai“ skambančios orkestrinės paklodės tarp kurių ir įspūdingi Jerrio Goldsmitho sprendimai, kuriuos keitė ir džiazo muzika. Bernardo Herrmanno džiazu pulsuojanti siuita filmui „Taksistas“ buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimui jau po kompozitoriaus mirties, tačiau tapo viena ryškiausių ir įsimintiniausių kino muzikos istorijoje. Apie kompozitoriaus muzikos transformacijas ir priešinimąsi naujoms to meto madoms kino industrijoje bei vieną įdomiausių prieičių M. Scorsesės filme.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ - apie ryškiausius Holivude sukurtus ar atkurtus kriminalinio pasaulio atstovus, kurių muzikiniai portretai jau tapę klasika, įtvirtinę klišes ar siūlo kiek įdomesnį žvilgsnį į nusikalstamą pasaulįVed. Ieva Buinevičiūtė

Filme „Didis grožis“ Paolas Sorrentinas kviečia į ilgą ekskursiją po pavargusią Romą. Per Silvio Berlusconio erą šalis tapo kultūriškai ir politiškai nualinta, praradusi savo didybę, o nevykęs rašytojas Geppas Gambardella per skirtingo stiliaus ir žanro muziką, vakarėlius, meno kūrinius iš tiesų perduoda savo pagrdinindio veikėjo rolę pačiai Italijai, į kurią mes žvelgiame susidurdami tai su sacrum, tai su profanum.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Gerry Goildmithas, Johnas Williamsas, Bernardas Hermannas - tai tik keli žymiausi XX-XXI amžiaus kompozitoriai, sukūrę kino muzikos pagrindus dar 100 m. į priekį. Tai įsimintiniausios muzikinės temos, gimusios Holivude, prisidėjusios prie galingiauisos kino industrijos aukso amžiaus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Abelio Korzeniowskio ir paties režisieriaus Tomo Fordo parinktą, anksčiau sukurtą muziką debiutiniame dizainerio filme „Vienišas vyras“. Debiutiniame mados dizainerio filme jo stilius per daug užgožęs pasakojimą, atmintyje pabiro puošniais elementais, tačiau kompoozitoriaus sukurtas garso takelis, įkvėptas ryškiausių XIX-XX muzikinių stilių tapo viena įsimintiniausių detalių, klausoma ir atsieta nuo filmo.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Michelangelo Antonionio filmuose atveriamas susvetimėjęs žmogus ir jo geismas mylėti ir būti suprastam. Vizualinėse režisieriaus kompozicijose išryškėja vienišo žmogaus jausmai, įkurdinami muzikoje. Moderniojo pasaulio atstovai klaidžioja miestuose ir ieško to, ką iš jų atėmė kapitalizmas, urabnistinės patirtys, nykūs emociniai peizažai, kuriuos keičia muzika, kviečianti į režisieriaus pasiūlytą nuotykį ar į save, paliekanti bent kiek žmogiškumo atspindžių.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Rašymo mašinėlės garsas, didmiesčio džiunglių eismo triukšmas ir moters balsas bandant suprasti save. Moters pasaulis avangardinio kino kūrėjos Su Friedrich žvilgsnyje vis dar laikomas keistu, labiau priklausančiu „queer” kultūrai, tačiau iš tiesų jos filmai yra bandymas giliau pažvelgti į save ir kitus, santykį su artimais ir tolimais per įvairias kasdienes, buitines, intymias praktikas.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Roko ir alternatyvioji muzika kaip pabėgimas Wimo Wenderso garsinėse ir vaizdinėse klajoklystėse: filme „Iki pasaulio pabaigos“ režisierius bando pabėgti nuo visko, kas vokiška ir ieško tokios muzikos, kuri mus perkeltų ten, kur keliauja pagrindinė herojė nuo beveik trijų iki penkių valandų trunkančiame audiovizualiniame nomadės dienoraštyje. Panašiai ir kituose W. Wenderso filmuose, muzika tampa pabėgimo galimybe tiek režisieriui tiek jo sukurtiems personažams.Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

95-ojoje Kino akademijos apdovanojimuose geriausio takelio kategorijoje varžėsi penki nominantai, kurių dalis, pasižymėjo minimalistiniu skambesiu, o jo šaknys Berlyno elektroninės muzikos scena, bene labiausiai pastaraisias metais keičianti ir Holivudo garsovaizdžius. Folkeris Bertelmannas, geriau žinomas sceniniu vardu „Hauschka” , apdovanotas „Oskaru”, sukūrė trijų garsų motyvą, kuris dar ilgą laiką persekioja filmo „Vakarų fronte nieko naujo” žiūrovus ir sukuria kiek naujesnę filmų muzikos perspektyvą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tai muzikos klajoklio iš Japonijos Ryuichi Sakamoto mirtis, palikusi kilometrus jo muzikinių transformacijų ir skirtingų kraštovaizdžių jo garso takeliuose. Bernardo Bertoluccio didingi epai, japonų karinė drama “Linksmų kalėdų, pone Lorencai” ar iš pirmo žvilgsnio juokingos ir kičinės Pedro Almodovaro melodramos kompozitorių veda vis prie kito žemyno, skirting kultūrų, kuriose jis adaptuoja savo pasaulio piliečio asmenybę, sukurdamas savito skambesio kūrinius, kartais geriau žinomus už kino salių ribų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Režisieriaus Quentino Tarantino kurtas garso takelis filmui „Džeki Braun“ prasideda gangsterių šlageriu, tačiau ekrane pasirodžiusi svajoklė, nuolat atsidurianti gangsterių ir teisėsaugos akiratyje ir mielai su abiem pusėmis bendradarbiaujanti moteris, perteikia kitokį įvaizdį, nei žada muzika. Tai filmas, labiau įkvėptas 8-9 dešimt. kriminalinių veiksmo filmų, kuriuose pagrindinius ir geriausius vaidmenis suvaidino Pam Grier. Aktorė atlieka pagrindinį vaidmenį ir net dainuoja Q. Tarantino filme „Džeki Braun", kuris panašus į režisieriaus nusilenkimą jį įkvėpusiems filmams, muzikai ir kerštingos juodaodės moters įvaizdžiui, kuris šį kartą sušvelnunamas rytais Džekės klausomomis dainomis ir svajonių kryptimi.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šiandienos kino muzikos klasikus nuo Kino akademijos apdovanojimų scenos išstumia naujoji karta: pop banalybės epiniuose veiksmo filmuose ir minimalistiniai skambesiai, perteikiantys filmų herojų išgyvenimus, dvasines būsenas filme „Vakarų fronte nieko naujo“, žadėję Volkeriui Bertelmannui „Oskarą“ 95-ojoje apdovanojimų ceremonijoje. Bene įdomiausią garso takelį sukūręs Ryanas Lottas kartu su projektu Son Lux į kino muzikos industriją įnešė archaiškumo, transcendetinio garsyno, alternatyvių tikrovių peizažų, prisidėjo prie filmo „Viskas iškart ir visur“ egzistencinių perspektyvų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Filme „Frida“ eksportuojamos Lotynų Amerikos dainos ir kultūra, o dailininkė tampa tarpinininke, reklaminiu ženklu, kurios biografija po filmo pasirodymo spekuliuojama iki šiol. Fridos Kahlo gyvenimas tarp žemės ir dangaus, daugiausia lovoje įgarsinamas liaudies dainomis, legendomis ir nuolat besiartinančios mirties šnabždesiais, kurtais Ellioto GoldVed. Ieva Buinevičiūtė

Nicholas Britellas - vienas geidžiamiausių šių dienų kompozitorių kino industrijoje, kurio apdovanojimų lentynoje daugybė statulėlių ir nominacijų už geriausias muzikines filmų temas, tarp kurių ir šių metų „Grammy“ nominacija už geriausią garso takelį TV serialui „Paveldėjimas“. Pasiskolinęs iš Hiustono hip hopo muzikinės scenos „Chopped and screwed“ techniką, pasitelkęs klasikinės muzikos instrumentus N. Britellas sukuria savitą, galingą, kartu elegantišką skambesį, perteikiantį Jungtnių Amerikos Valstijų galingųjų ir mariginalizuotųjų portretus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kaip režisierius Bazas Luhrmannas priverčia klausytis ir įvertinti iš naujo Elvio Preslio įtaką šiuolaikinei pop kultūrai pasitelkdamas žymiausius šiandienos atlikėjus? „Baz pizzazz“ – taip įvardijamas režisieriaus sugebėjimas prikelti nors ir vertingas, bet išėjusias iš mados senienas naujam, gaivališkam gyvenimui. Šį kartą B. Luhrmannas vėlgi žaidžia galmūru, žavesiu, naudoja mashup'o techniką, jungia sena su nauju, kol galų gale „prikelia“ iš klasikos senienų rokenrolo karaliaus muziką biografinėje dramoje „Elvis“.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Burtas Bacharachas yra visa epocha dainų, melodijų, kurios iš kino filmų atkeliaudavo į dažno amerikiečio gyvenimą ir lydėdavo kasdienybėje. Jis, rašydamas muziką ir neskoningiausiems filmams sukūrė 7-ojo dešimtmečio Zeitgeist, kuris gyvuoja iki šių dienų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

65-ojoje kasmetinėje „Grammy“ apdovanojimų ceremonijoje apdovanoti muzikos prodiuseriai, kūrėjai ir atlikjėai vizualinių darbų kategorijoje. Trijose - kompiliacijos, garso takelio ir dainos kategorijose, daugiausia apdovanojimų gavo muzikinės fantazijos „Encanto“ kūrėjai.Pietų Amerikos ritmai, drąsių afromerikeičių istorijos ir serialai, kurių stilistiką pabrėžia jaunosios kartos kūrėjai.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Michaelo Manno filmas „Karštis“ – tikras Holivudo vintažas, kuriame režisierius filosofuoja, kelia egzistencinius klausimus. „Vienišo vilko“ archetipo dekonstravimas, abejonė profesionalais, t.y. šiuolaikinės civilizacijos kūrėjais, kriminalinio pasaulio epai, nusikaltėliai ir jų mitai, perskrodžiami skvarbiu režisieriaus žvilgsniu, o filmo filosofines pauzes tarp įtempto veiksmo kuria Ellito Goldenthalio ir kitų kūrėjų muzika.Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Pasaulis norėjo, kad būčiau aktorė, tokia ir likau”, - sakė Gina Lollobrigida, atsisakuisu dirbti Holivude ir sukvietusi ryškiausias 6-ojo dešimtmečio žvaigždes į Europą. Apie jos, atliekančios operos arijas aktorės vaidmenis ekrane ir gyvenime, jos įgarsintus vaidmenis ir nutildytą talentą dainuoti bei alternatyvas baigus karjerą anskčiau.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Feministinis režisierės Mimi Cave žvilgsnis į šiuolaikinės kultūros bei pasimatymų dinamikos banalybes ir klišes filme „Šviežia”: kūrėja šaiposi iš mūsų, subtiliai viliodama vis primena, jog esame kanibalo įkaitai kaip ir pagrindinė herojė, žmogžudysčių stebėtaojai, filmu besimėgaudami kaip skania, ypatinga vakariene. Jei istorijoje randame šiek tiek mums patinkančių vaizdų, įvaizdžių ir muzikos, tai tikra vizualinė gastronomija, kur viskas turi būti šviežia.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Klajoklio iš Japonijos Ryuichi Sakamoto muzikinės transformacijas: Bernardo Bertoluccio didingi epai, japonų karinė drama „Linksmų kalėdų, pone Lorensai“ ar iš pirmo žvilgsnio juokingos ir kičinės Pedro Almodovaro melodramos kompozitorių veda vis prie kito žemyno, skirting kultūrų, kuriose jis adaptuoja savo pasaulio piliečio asmenybę, sukurdamas savito skambesio kūrinius, kartais geriau žinomus už kino salių ribų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Ryškiausi muzikiniai animacinių filmų suaugusiesiems įvaizdžiai, pasakoja skirtingas istorijas, dažnai kritikuoja politines santvarkas didžiosiose pasaulio šalyse, bando rasti atsakymus į filosofinius, egzistencinius klausimus ir ieško kelio per sapnus į tikrovę.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Žymiausios ir keisčiausios kinematografinės Kalėdų istorijos - tai nebylios, kaip „Senis besmegenis“, tamsios ir primenančios labiau Helovino šventę Timo Burtono vaizduotėje ar liūdnas Kalėdas pralinksminusi džiazo muzika, legendiniam Charles‘ui „Charlie“ Brownui. Pastarojo Kalėdoms ekrane daugiau nei pusšimtis metų. Daugiau nei 70-imt metų skaičiuoja pats Brownas – vienas žymiausių amerikiečių archetipų, perteikiančiu mielo nevykelio atributiką. Linksmumo jo liūdnoms Kalėdoms suteikia Vince’o Guaraldi muzika, tokia neįprasta veikėjui, kuris labiau iki šiol domina suaugusiuosius. Tas nevykelis primena daugelį mūsų būtent šiuo laikotarpiu, o muzika iš žymiojo filmo keliauja per visą pasaulį, primindama apie komercinę komercijos nekentusio Browno sėkmę.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Žymiausių muzikinių temų modernioje medijų istorijoje autorius Angelas Badalamentis veda ne tiesiai , o aplinkėliais į vojeristinius Deivido Lyncho vaizdinių klystkelius, kurie nežinia iš kur kyla – tai kažkas režisuoja ar mes patys sukuriame jei ne juos, tai reikšmes jiems. Šiuolaikinio žmogaus psichės žaidimai, įgarsintus Badalamanečio muzika veda į sudėtingus D. Lyncho garsovaizdžius ir galvosūkius.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Marselio Camu „Juodasis Orfėjas” – tai į Brazilijos favelas nukreipta istorija, vedanti žiūrovą į šios šalies muzikinės kultūros ir ypač bossa novos gimtinę. Režisierius, pairinkęs senąją žemę, keičiagraikų mito sukurtą Orfėjo ir Euridikės įvaizdį.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Pirmoji Bernardo Bertoluccio „Rytietiškosios trilogijos“ dalis – tai prabangus pasakojimas, kuriame skylantis, aižėjantis didiko gyvenimas tarp rytų ir vakarų, senojo ir naujojo pasaulio. Režisieriaus epą įrėmina trijų labai skirtingų kompozitorių muzika, nurodanti į vidinius Uždraustajame mieste įkalinto imperatoriaus pasaulį ir išorinius socailinius bei politinius pokyčius už šio miesto ribų. Filme „Paskutinis imperatorius“ skambanti vietinė, tradicinė kinų muzika nurodo į stagmatišką imperiją Uždraustajame mieste, o iš vakarų ataidintys skambesiai, primenana herojams ir žiūrovams apie senojo pasauolio griūtį bei vakarietiškosios kultūros verižimąsi į paskutiniojo Kinijos imperatoriaus gynenimą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Lėti ir įtaigūs muzikiniai Kamasi Washingtono žingsniai vizualinėse medijose užtikrina šiam muzikos kūrėjui ir atlikėjui džiazo milžino vardą, kurį jis kuria remdamasis savo ir kitų patirtimis JAV. Ne veltui šio džiazo kūrėjo kūrybinėje biografijoje – daugiausia garso takeliai dokumentikos žanrui, veikėjams, herojams iš miestų gatvių ir jų pakraščių, iš kurių jis iškelia kasdienybės herojus kaip iki šiol dažnai marginalizuojamus žmones, kuriančius JAV kultūrą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Gidonas Kremeris kalbėdmaas apie kiną yra sakęs: „Charlie Chaplinas yra muzika. Juk muzika labai panašiai kuriama kaip Chaplinas kūrė komediją. Humoras ir muzika turi daug panašumų, jų pagrindas yra emocijos. Chaplinas man atrodo visų laikų žmogaus silpnybių čempionas. Kaip ir muzikoje, jis perteikia troškimą kažko didesnio, gražensnio...“ O Gidonui Kremeriui kinas nuo pat vaikystės buvo kaip pabėgimas, svajonė, o dabar – prisiminimas. Jo įgroti kūriniai – tai sovietmečio kultūroje ar pabėgime nuo jos sustingę ar atgyjantys judantys garsiniai paveikslai, judantys prisiminimų albume, menančiame ansktyvąsias smuikininko kino patirtis.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Prieš daugiau nei 10-metį, Paolas Sorrentinas pradėjo savo trilogiją, kalbančią apie jaunystę, senatvę, pop žvaigždes ir didingą muziką, kuri atlieka specialiųjų efektų funkciją ir kelia žiūrovui egzistencinius klausimus, nukreipia mūsų dėmesį į detales ir verčia medituoti kokia nors tema. Filme „Kur bebūtum“ pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo „Talking Heads“ daina, kurios pavadinimas tapo pasakojimo raktu, vedančiu herojus ir žiūrovą į dvasinius namus, kuriuose jie atranda „šventą“ naivumą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Kai kalbu apie savo muziką, visuomet man primenamas Peteris Greenaway‘us. Noriu kalbėti tik apie save jo neprisimindamas!, - yra sakęs Michaelis Nymanas, daugiau nei dešimtmetį kūręs muziką režisieriaus filmams. Kupini nuoskaudų kompozitorių ir režisierių bendradarbiavimų pavyzdžiai, kurie išskiria kūrėjus kaip draugus, tačiau vėl sujungia kaip kūrėjus, įgyvendinusius ryškiausias audiovizualines idėjas kino industrijos istorijoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Režisierės Emerald Fennell populiariosios muzikos grojaraštis 2020 m. filme „Perspektyvi mergina“, vedantis žiūrovą per juodojo humoro trilerį į tragišką pabaigą, atveriančią guminukais kvepiančią šiuolaikinės kultūros sitemą ir jos atstovus – gerus vyrukus, nustumiančius prievartą patiriančias moteris į paraštes. Tačiau E. Fenel filme keičia požiūrio tašką, pop muzikos reikšmę ir rengia kerštą su quasi religiniu užsidegimu bei įkvėpimu dar vienai feminizmo perspektyvai.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Režisieriaus W. Wenderso filmas-dienoraštis, vedantis per įvairiausio žanro vakarų ir egzotišką muziką, kad tik būtų galima pabėgti nuo vokiškosios kultūros. Režisierius kartu su tuometine savo mylimąja Solveig Dommartin keliavo daugybę mylių, kad paliktų 20-ies valandų filmą, kuris šiandien, nei suprastas, nei įvertintas, tačiau žiūrimas sinefilų klajoklių, bandančių periskelti į alternatyvią tikrovę. Tai kelionė „Iki pasaulio pabaigos“ bandant pakeisti tikrovės laiką muzikos ir vaizdų laiku, užtikrinti ateitį prisiminimams alternatyvios muzikos garsais.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Asmeninis ir muzikinis „trans“: pusšimčiui metų užmiršta muzikinė vizionieriaus biografija, elektroninės muzikos fantazijos ir queer kultūra tarp klasikos ir eksperimentų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šaltas muzikinis karalienės Elžbietos II-osios paveikslas atskleidžia kitą karališkosios šiemos veidą, kuris rečiau matomas eilinio jos gerbėjo. Tai atšiaurūs santykiai kaip ir lietingi orai, pilkuma, išryškinama kompozitoriaus Alexandre'o Desplat, kuriant dar vieną karalienės ir jos aplinkos pusę bei sudėtingai išgyvenamą gedulą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie Brazilijos favelų gaujas ir jų atsotvus – gatvėmis besišlaistančius chuliganus, vadinamus malandros. Vakarietiškos muzikos įtakos ir pietietišikas ritmas, bylojantis apie atskirtį tarp vienų didžiausių Brazilijoje gyvenviečių ir likusio turtingesniųjų gyvenimo. Kaip keičiasi pietiečių gangsterių muzika ir kokie pokyčiai favelose?Apie mistifikuojamus ir tiek pat gyvus kiek mirusius favelų gansgterius ir įvairiose audiovizialinėse medijose besikeičiančius jų muzikinius blogiausio, geidžiamiausio, jautriausio, pavojingiausio chuliganėlio įvaizdžius.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Jeano-Luco Godardo bei Woody Alleno džiazu paremta kino kalba.Preitą savaitę šį pasaulį palikęs J.-L. Godardas susiejo esė filmą su džiazo muizka, kas po filmo „Iki paskutinio atodūsio“ niekas nebegalėjo įsivaizduoti „Naujosios bangos“ filmų be džiazo muzikos, o jo kinematografinės formos paieškos dažniau vadinamos sinedžiazu.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Žymiausios muzikinės temos, padariusios įtaką visai kino industrijai, keitusios kino muzikos kalbą, kūrusios šimtmečio nostalgijos istoriją kino medijoje. Muzikinių temų sukūrimo istorijos, jų funkcijos kine ir žymiausi garso takelių fragmentai, formavę kino muzikos kalbą. „Jei kompozitorius gali sukurti aukščiausios klasės muziką vidutiniškam filmui, tai įrodo, jog filmų muzika gali būti gera tiek, kiek talentingas jos kūrėjas,” – yra sakęs J. Goldsmithas, nutiesęs bei lydėjęs žiūrovus „Star Trek’u”, tai yra žvaigždžių keliu, sukūręs muziką ne vienai amerikietiškai fantazijai, kurioje mielai slepiasi žiūrovai, nusiteikę nostalgiškoms kelionėms ant sofos.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tai kelių moterų ratelis, nominuotas irapdovanotos „Oskarų“ statulėle už geriausią muziką kino filmams. Tarp vyrų dominuojamos sferos, tik trys moterys per visą „Oskarų“ įteikimo ceremonijos istoriją gavo statulėlę.Vienos jų daug metų dirbo žymių kompozitorių vardu, kitos sekė tradicijomis, dar kitos - iš esmės keitė kino muzikos kalbą, kurdamos naujas tendencijas kino industrijoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Lotynų Amerikos kultūros eksportas per filmus ir dainas, ryškiausias amenybes ar eilines namų šeimininkes. Režisierius Fernandas Meirellesas žongliruoja filmuose įvairiausio žanro muzika, atkreipia dėmesį į socialines, politines, ekonomines, ekologines Pietų Amerikos problemas. Filmuose dažnai per populiarią muziką, gimusią lūšnynuose pasakojamos istorijos, perteikiančios pokyčius režisierių dominančiose favelose ar eilinių ar išskirtinių žmonių santykiuose, namų šeimininkių gyvenimuose, Lotynų Amerikoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Amerikietšikos kultūros, jos sąmonės ir pasąmonės tyrinėtojas Adamas McKay’us su susirūpinimu, kartu ironija bei didžiule energija, priklausančia amerikietiškajam pasididžiavimui, žvelgia į pakeleivius žemėje ir išryškina absurdą, kai filme „Neržiūrėkite aukštyn“ herojams jis pradeda grasinti į žemę skriejančia kometa. Kompzoitorius Nicholas Britellas, kurdamas garso takelį kartu su režisieriumi diskutavo apie Antrojo pasaulinio karo baigtį, kėlė klausimus „o jeigu…“, po truputį krypo amerikietiškos muzikinės kultūros XX a. antroje pusėje link. Jis sukūrė muzikinę americaną, kuria pabrėžia absurdiškus žmonijos siekius, perpildytą egocentrizmu medijų ir politikos pasaulį, gardindamas scenarijų tipišku bigbendo skambesiu. A. McKay’aus satyroje sukurtus netikėtus emocinius ryšius, melancholija dvelkiančius egzistencinius klausimus ir beprotšiką pasaulio, nenorinčio pažvelgti aukštyn ritmą ir cinizmą, kompozitorius išryškina bandža, vaikišku fortepijonu ir garsine varinių pučiamųjų dvikova.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kino meistrų darbai ir muzika, kuriai galime skirti daugiau dėmesio, žiūrėdami kino butiko „Pasaka” parengtos programos „Kinas po žvaigždėmis“ filmus. Tai skirtingi XX a. kino meistrų žvilgsniai į pasaulį, stilingi, į kultūrą įsirėžę pasakojimai. Mafijos epai ar filosofiniai apmąstymai žmogaus būties temomis, žvilgsniu aprėpiant ir ateinančio amžiaus žmogų ir jį ištiksiančias krizes, skambant XIX-XX a. klasikinei muzikai. Keli filmai, skirti apdainuoti beprotybę ir įkvėpimą laisvei, kurią herojai bando iššaukti deklamuodami eiles, giedodami himnus, o muzikos autorius sudeda garsinius atributus, kurie byloja apie išėjusią iš proto visuomenę. Ankstyvieji LGBT, Queer kultūros ambasadoriai, grojantys ten, kur „Džiaze tik merginos”, įveikė tuometinę cenzūrą, tačiau madingos džiazo muzikos tekstais, scenarijumi ir ritmais jau pranašavo M. Monroe pražūtį. Seksualus, siurrealus modernybės šedevras atsiveria baltai juodais vaizdais F. Fellinio „Dolce Vita” ir N. Rotos muzika veda į nostalgišką Romą, po kurią klajojame rasdami itališkai konservatyvų, tačiau besismaginantį miestą vėlgi džiazo, rokenrolo ritmu ar ilgesingomis, kičinėmis melodijomis, saldinančiomis gyvenimą ir šiuolaikiniam filmo žiūrovui.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. J. Hurwitzo kino muzikos dešimtmetis

Synthwave’o muzikinė kultūra, suklestėjusi iš karto po 2011 m. Kanų kino festivalyje parodyto filmo „Važiuok“, kuriuo režisierius Nicolas Windingas Refnas nusilenkė retro filmams apie automobilius ir su garso takeliu, įkvėptu 9-ojo dešimtečio dvasios jau daugiau nei 10-metį daro įtaką neoniniais apšvietimais ir elektroniniais muzikos garsynais besimėgaujantiems gerbėjams.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Mitais, religine simbolika, prievarta, krauju ir mistika pažymėta Alejandro Jodorowskio dvasinė nuskaltėlio El Topo kelionė, kurioje jį lydėjo režisieriaus sukurta muzika. pradėjęs spaghetti vesterno žanru, baigęs filmą „El Topo”, vadino jį „eastern”, aiškindamas tai kelių religijų simbolikos jungimu psichodeliniame pasakojime apie vyro, besirausiančio po žeme lyg kurmio, kelionę. Jei filmą galime laikyti ekscentrišku, psichodeliniu, tai paties režiesieriaus kurta muzika žiūrovus sugrąžina į klasikinio, klišinio filmo rėmus, išryškindamas ironijos reljefą.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šių metų „Grammy“ apdovanojimuose statulėle įvertinta Andra Day ir jos vaidyba bei dainomis perteiktas Billie Holiday asmeninis ir kūrybinis portretas biografiniame miuzikle „Jungtinės Valstijos prieš Billie Holiday“.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Ryškiausi Ennio Morriconės ir italų režisierių ilgamečių bendradarbiavimų pavyzdžiai, kuriais režisieriai ir kompozitorius sukūrė spaghetti vesterno, komedijos, dramos ar siaubo epo garsovaizdžius, išplėtė vaizdinius ir muzikinius horizontus.Spaghetti vesterno herojai - apšepę, egocentrikši klajojantys driskiai, E. Morriconės muzika, kurioje didingumas persipynęs su kaubojiškų batų kaukšėjimu, grandinių žvangėjimu ir smėliu tarp dantų švilpaujant tapo amerikietiškų vesternų savastimi, legendiniais įvaizdžiais, sukurtais Italijoje žmonių, kurie niekada taip ir nebuvo apsilankę tikruosiuose laukiniuose vakaruose.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Piero Paolo Pasolinio Gyvenimo trilogija ir kiti režisierius filmai, prabylantys baroko, klasicizmo ar tų dienų kompozitorių kurta muzika, perteikiančia režisieriaus sacrum ir profanum erdves. P. P. Pasolinis yra sakęs, jog norėjo būti kompozitoriumi, tačiau dažnai naudodamas jau sukurtą muziką, pats komponuodavo ją savo judantiems vaizdams, dažnai žiūrovus stebindamas savita vaizdų ir garsų kalba, prieštaravimų kupina jo sukurta filmų tikrove.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Trys amerikietiškos krizės ir Nicholo Britello muzika, paryškinanti Adamo McKay juodą humorą ir ironišką žvilgsnį į valdžios ištroškusias amerikiečių asmenybes, didžiausias skolas ir giliausias baimes. Ketvirtą kartą bendradarbiaujantys režisierius ir kompozitorius kuria amerikietiškosios puikybės, banalybės, valdžios, galios, baimių id išbandydami nekonvencinius būdus, aiškindami žiniasklaidos, politikos, ekonomikos schemas, vedančias į beprotybę. Tik kartais per ilgesingus, nerimastingus, baimės sukaustytus herojų žvilgsnius ir Nicholo Britello polinkį į minorą išryškėjanti melancholija priartina žiūrovą prie apmąstymų memento mori tema.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Balandžio 3 d. Doris Day gerbėjai minėjo Holivudo numylėtinės, "girl next door" šimtmetį. "Supratau, jog šį sudėtingą gyvenimą turiu nugyventi kuo paprasčiau, svarbiausia tiesiog gyventi ir mylėti", yra sakiusi D. Day. Ji savo paprastumu ir grožiu tiesiog spindėdavo ekrane, sugebėdavo bendradarbiauti net su tokiais kino siaubūnais kaip A. Hitchcockas, tačiau asmeninio gyvenimo tragedijos ir tapo jos paprastumo, šilumos pramogų pasaulyje priežastimi. Tai, ko ji ilgėjosi visą gyvenimą buvo išdainuota dainomis ir suvaidinta vaidmenimis.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Šiais metais „Grammy” statulėle apdovanotų kompozitorių ir atlikėjų, kūrusių geriausius darbus vizualinėms medijoms apžvalga. TV serialų muzika, nukelianti į kitas planetas ar prisiminimus apie senas geras TV dienas, kitur - išreiškianti afroamerikiečių divų asmeninius išgyvenimus biografinėse dramose, kuriose jų portretai perteikiami šių dienų dainininkių balsais ar muzikinės parodijos, keliančios nostalgiją miuziklų aukso amžiui.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Martino Scorsesės abejonės 1988 m. filme „Paskutinis Kristaus gundymas“ sukėlė didžiulę protestų bangą, kai kuriose šalyse filmas uždraustas. Režisierius visą savo gyvenimą ieškojo Dievo ir paieškos, atradimai, praradimai bei abejonės persmelkia visą jo filmografiją. Kurdamas „Paskutinį Kristaus gundymą“, režisierius rėmėsi N. Kazantzakio romanu, bandė atskleisti žmogiškąją Jėzaus Kristaus, susiduriančio su gundymu, kančia ir abejonėmis, prigimtį. P. Gabrielio muzika tarsi kovoja vidinę M. Scorcesės kovą, perteikia vidinių klausimų dramatiškumą, išreiškia abejonę ir nepalieka abejingų kaip vienas geriausių darbų kino muzikos istorijoje. Septynerius metus kurtas darbas, įvertintas „Grammy“, kartais laikomas geriausiu darbu P. Gabrielio diskografijoje apskritai.Ved. Ieva Buinevičiūtė

In memoriam Mantas Kvedaravičius, peržiūrinėjant ir perklausant jo filmų fragmentus, bei klausantis jo minčių apie savo darbus.Tai jo kūrybos Mariupolis, erdvė, zona, vadinama Barzakh, kurioje klaidžiojo kartu su dingusiaisiais ar buvo įkalintas vaizdų Partenone ir savo žvilgsniu filmuose užfiksavo skausmą, kuris režisieriui baigėsi tyla po raketos smūgio.Ved. Ieva Buinevičiūtė

94-osios JAV kino akademijos apdovanojimų cermonijoje nominuotų ir apdovanotų geriausių kino filmų garso takelių bei dainų apžvalga. Hansas Zimmeris, gavęs „Oskarą“ už geriausią garso takelį filmui „Kopa“ nesiteikė žengti raudonuoju kilimu, vadindamas šį renginį nevykusiu šou ir vietoj to pasirinkęs koncertuoti Amsterdame. Nominantų gretose - viena moteris kūrėja, pop kultūros veržimasis į kino industriją su afroamerikiečių istoriją perteikianičiais siužetais bei agentui 007 sudainuota Billy Eilish daina, įvertinta „Oskaru“.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Austrų režisieriaus Michaelio Hanekės filmai - tai blogio, skausmo, prievartos studijos, medijų atbukinto žiūrovo budinimas iš kultūros, besimėgaujančios žiauriais vaizdais. Posthumanistinis moralistas geba sukrėsti žiūrovus, naudodamas subtilią akadmeinę Vakarų muziką ir kontrastus jai - ypač žiaurius vaizdus arba kitokio pobūžio muziką, kuri kviečia į sadistinius žaidimus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Paskutiniuoju romantizmo estetikos atstovu laikomas režisierius, Vokietijos „Naujosios bangos“ atstovas, dažnai laikomas bepročiu Werneris Herzogas 1992 m. filmui „Tamsos pamokos“ renkasi didingus XIX-XX a. muzikinius kūrinius, išryškindamas pokarinę tylą, ekologinę katastrofą, siaubingus nusikaltimus, padarytus žmonių rankomis ir vaizduoja mums žemę kaip svetimą, stebimą tarsi ateivių, vadindamas savo kino potyrį ekstatiška tiesa. Po peržiūros Berlyno kino festivalyje režisierius buvo apkaltintas siaubo estetizavimu, tačiau šiandien „Tamsos pamokos“ laikomas vienas geriausių darbų dokumentinių filmų lentynoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Su Firedrich, sukūrusi apie dvidešimt filmų šiandien laikoma viena stipriausių jėgų avangardinio kino mene, Queer kultūros atstove. Jautriai žvelgdama ir klausydamasi tvinksinčios tėvų trauminės karo patirties likučių traškėjimo iš F. Schuberto kūrinių plokštelės, ji kuria save iš naujo šiuolaikinės Amerikos gatvėse, savo artimųjų namuose. Ji, lyg vis dar maža mergaitė kaupia savo vaizdų ir garsų pasaulio dėžese pokalbius, muziką, žvilgniuss, įmagnetinus juos 16 milimetrų juostuose.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tyliai stebintis aplinką, sudėtingiausiose vietose ir situacijose, gaivinantis atmintį apie sustingusią praeitį bet kada atgyjančią šiandien, Sergejus Loznitsa žiūrovui siūlo įgarsintus archyvinius vaizdus ar dramas. Filmuose atskleidžiami sovietizacijos paveiktos visuomenės įpročiai, o jos bruožai egzistuoja ir dabar.Ved. Ieva Buinevičiūtė

1998 m. filme „Apgultyje“ B. Bertoluccis siūlo tris muzikos rūšis: klasikinę, klajojančio Afrikoje vietinio muzikanto raudas, populiarių world muzikos atstovų dainas ir ekscentriko pianisto Jasono, tikrovėje Alessius Valdo kompozicijas, kuriomis jis bando atkurti pabėgėlės vidinį nerimą fortepijonine pjese. Muzika tampa pagrindine komunikavimo priemone tarp skirtingų žemynų, šalių, tautų, kalbų, miestų ir žmonių, išgyvenančių išorinio ar vidinio įkalinimo būseną.Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Po dainingo šviesaus rytojaus ateina pilka kasdienybė. 7-ajame dešimt. režisieriai pradėjo kurti ne tai, ko reikia, o tai, kas būtina ieškant kelių autorinio kino link. Melodingas linijas pertraukia šūviai, filme paleista plokštelė trūkinėja bandant prisiminti kokią melodiją iš tarpukario. Nusivylę, pikti, susvetimėję herojai kelia atminties klausimus, triukšmą, tyli arba yra nutildomi.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Trys Williamo Somerseto Maughamo romane įspaustos išdavystės ir puikybės istorijos, interpretuojančios krikščioniškąsias dogmas, muzikinės versijos: kino muzikos tėvo bandymai atsikratyti iki tol madingų kompiliatorių klišių, vietą perteikianianti rytietiška muzika ir naujausioje versijoje – metakiniškas Lang Lango įspaudas bei simbolinę reikšmę Didžiosios Britanijos kolonizuotoms vietovėms turinčios vaikiškos dainelės.Ved. Ieva Buinevičiūtė

1995 m. Kathryn Bigelow sukurtas filmas „Keistos dienos“ tik šiandien susilaukia daugiau kritikų ir žiūrovų dėmesio: galbūt jis šiandien aktualesnis nei tuomet? Pasitinkant trečiąjį tūkstantmetį žmonija gyvena visiškame chaose, kurį dar labiau išryškina muzika, skirtingų kultūrų susidūrimas. Tai pagirios nuo praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio, absitencijos priepolis, tęsiamas kultūroje su neartikuliuota grunge, techno, metalo, pesudomokslų, new age‘o kalba. Režisierė, sukūrė intensyvų pasivaikščiojimą po nuo perviršiaus aplipusia nešvara kultūrą, nurodo į kino industrijos prievartaujamus žiūrovus, priklausomybę nuo virtualybės.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Karo atsiminimai, virtuali realybė, izoliacija, haliucinacijos ir praeities muziką cituojantis ambientas, vedantis į tikrovės atspindžiusfilmuose, nagrinėjančiuose vientavės, praradimo, santyko su praeitimi ir ateitimi temas.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Ridley Scotto „Amerikos gangsterio“ – Franko Lucaso muzikinis portretas, kurtas net dviejų kompozitorių – Hanko Shocklee ir Marco Streitenfeldo, o 7-ojo dešimtmečio atmosfera atkurta to meto hitais, kurie šiandien tapo nuorodomis į afroamerikiečių vergovės problemtaiką, judėjimą už pilietines teises.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kriminalinių trilerių herojų pokyčiai, perteikiami išskirtinėmis muzikinėmis temomis, kurios sušvelnina sudėtingą, dažnai su nusikaltimais susijusiį vyrų pasaulį. Muzika tampa jausmų moterims liudininke, dar herojams nežinant, ji pirmoji žiūrovams siunčia žinutę apie posūkį filme ir vidiniame personažo pasaulyje. Tai – grožis, paslėptas žiauriame, kupiname įtampos kriminalinio pasaulio vyrų šešėlyje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Pasakojimas apie režisierių ir kompozitorių bendradarbiavimus, niekada netapusiais draugystėmis. Visi ilgėliau bendradarbiavę kompozitoriai dažnai kenčia nuo režisierių ego, nutraukia sutartis, tačiau, anot Danny Elfmano, kelis dešimtmečius kuriančio muziką Timo Burtono monstrų puotas primenantiems filmams, su režsisieriais sieja bendros idėjos, panaši estetika, o tai vėl traukia grįžti prie sudėtingo, bet nepamirštamų pasaulių sukūrimo proceso.

Įgarsintas vaizdas. Autovarijoje pražuvusi svajonė tapti šokėja, buvo iškeista į dainininkės ir aktorės karjerą

Bernardo Hermanno bendradarbiavimas su galingiausiais režisieriais kino industrijoje, baimės, siaubo sifmonijos A. Hitchcocko filmuose, skausmingas kūrybinis išssikyrimas, po kurio kompozitorius režisieriui nebeatleido ir pasikeitęs skambesys, kuriuo jis tarsi atkeršyjo A. Hitchcockui, sukurdamas savo paskutinįjį darbą dar tik įsibėgėjančiam M. Scorsesei.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tradicines giesmes keičiantis džiazas, režisieriai, šiltas kalėdines juostas keičiantys į siaubo filmus, kūrybiniai sprendimai, perteikiantys šiuolaikinės kalėdinės muzikos iš kino filmų istoriją. Kino, pramogų pasaulis, siūlantis Šv. Kalėdas interpretuoti vis kitaip diktuoja žanrų įvairovę, o muzikos pasirinkimas iš dalies įtaką daro ir tikrovėje skambančiam šventiniam muzikiniam repertuarui.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tautos didvyrio Mikio Theodorakio keistai herojiška muzika kino filmams, tarsi kičinis suvenyras iš Graikijos, ekpsortuojamas į visą pasaulį.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Pedro Almodóvaro ekstravagantiškos melodramos, Bernardo Bertoluccio rytietiškoji trilogija, Nagisos Ōshimos „Linksmų Kalėdų, pone Lorensai“ veda į kultūrų dialogus ar konfliktus, išryškėjančius per nomadiškojo japonų kompzoitoriaus Ryuichi Sakamoto garso takelių skambesį, patraukiantį egzotika, tačiau atitinkantį ir vakarietiškos muzikos standartus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Manipuliatyvaus, atseit skaistaus, gundančio grožio ir vidutinio amžiaus krizės neurozių tikrovė atveriama per trumpus, įsimenančius, egzotiškus bei nuolat perspėjančius Thomo Newmano muzikinius motyvus, skaičiuojančius pagrindinio herojaus ir amerikietiškos svajonės laiką iki mirties.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Guillermo del Toro nebyli, bet muzikali fantazija „Vandens forma“, kurioje 5-ojo dešimtmečio dainomis režisierius perteikia nostalgiją klasikinio kino aukso amžiui ir jautriai žvelgia į to meto Holivudo žaizdas.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie kultūrinį ir politinį Italijos nuovargį, išsekimą, perteikiamą eklektišku muzikos rinkiniu Paolo Sorrentino filme „Didis grožis“. Sacrum ir profanum, vertybių skilimas ir liūdnas didžio gožio siekimas atskleidžiamas savotiškoje pustrečios valandos trunkančioje garsų ir vaizdų ekskursijoje, kurioje patirtis diktuoja muzikos ritmas.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ – Audiovizualiniai Woody Alleno psichonalizės seansai, lydimi nostalgiškų džiazo skambesiųWoody Alleno kūryboje žiūrovai ir filmų herojų paguldomi ant pasichonalitiko kušetės. Atsipalaidavimą suteikia paties režisieriuas jaunystėje klausyta 4–5 dešimt. džiazo muzika, lengvinanti personažų kančias, jas paryškinanti ar suteikianti lengvumo sudėtingiems amerikiečių santykiams.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Muzika iš kelių brazilų režisieriaus Fernando Meirelleso filmų, kuriuose gan svabrų vaidmenį atlieka dainos, – estradinės, sambos, bosa novos, sukurtos vietiniame lūšnyne, niūniuojamos namų tvarkytojų, bylojančios apie vietas, kuriose gimsta Brazilijos muzikos skambesys, perteikiantis socialines, politines, kultūrines visuomenės problemas.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Filmo „Ne paprastas vyras“ herojus – džiazo pianistas Billis Tiptonas, kuris „apgavo“ džiazo muzikos industriją tapęs vyru. Jis 4-is dešimtmečius muzikavo įvairiuose džiazo ansambliuose, subūrė savo vardo trio ir buvo vienas ryškiausių šiaurės vakarų regiono pramogų pasaulio veikėjų, be kurio neapsėjo naktinių klubų gyvenimas - taip pat kaip kino lankytojai be spragintų kukurūzų.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Bernardo Bertolucci „Rytietiškoji trilogija“, pradėta kurti praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kupina egzotikos, klasikinio orkestro skambesio ir vietinės muzikos iš Kinijos, Butano, Sacharos dykumų, kuri žiūrovą nukelia vis toliau. Epiniai pasakojimai sodrinami vakarietišku ritmu, pasitelkiamos muzikos nomadų Ryuichi Sakamoto, Davido Byrne’o kūrybos pajėgos, o istorijų įvietinimui pasirenkamas kinų kompozitorius Cong Su ar kitų šalių atlikėjų sukurti skambesiai.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Rinkdamas muziką savo meilės laiškams, Wong Kar-wai žaidžia mūsų jausmais, emocijomis kaip neištikimas, nepatikimas ar drovus mylimasis. Jo muzikiniai posūkiai nervingi ir kartais visiškai netikėti. Režisierius gali nuvesti į ankstensių kartų, atrodo niekuo nesiskiriančių svajonėmis nuo mūsų muziką, kuri atrodo, netgi banaliais dainų tekstais perteikia maištą prieš establišmentą, gali atverti madingiausios, retos muzikos lentynas, atpalaiduoti neurozes ir dar labiau panardinti į geidulingus filmus, labiau primenančius sapnus.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Ar kada žaidėte ratelį „Sukamės rožės žiedu“? Žiūrėdami Fernando Meirelleso filmą „360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu”, žiūrovai įtraukiami į laisvą XIX-ojo amžiaus pabaigos Arthuro Schnitzlerio pjesės „La ronde“ interpretaciją. Tai nusižengiančių herojų moralinėms nuostatoms dainų ratelis, išsiplėčiantis geografiškai, paliečiantis skirtingų šalių, tikėjimų, socialinių sluoksnių atstovų likimus.Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kaip paaugliškos išvaizdos Nicholas Britellas tapo vienu perkamiausių Holivudo kino muzikos kompozitoriumi? Pradėjęs karjerą nepriklausomo kino sferoje, vėliau tapęs tokių kompozitorių kaip Hansas Zimmeris pameistriu, šiandien savitu skambesiu pats diktuoja madas ir keičia tradicijas Holivude. Naudodamas stilistinę įvairovę, XIX a. muzikos imitacijas ir hiphopo technikas, kompozitorius kurią išskirtinę atmosferą komplikuotų asmenybių portretams ir situacijoms.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės muzika iš 2006-asiais sukurto Johno Currano filmo ‚Nutapyta“. Tai trečioji Williamo Somerseto Maughamo romano „Dažytas vualis“ ekranizacija, kurioje kompozitorius Alexander Desplat atsisakė kinų muzikos klišių dažnai naudojamų vakrietiškuose filmuose, kuriuose veiksmas vyksta Rytuose. Nors krūinius atlieka Prahos simfoninis orkestras, muzika žymiai kameriškensė, kompozitorius siekia perteikti romane keliamas nuodėmes pasekmių, gailestingumo, atleidimo, atgailos temas. O sąsajas su kinų muzika primena panaudotos melodijos su rytietiškomis dermėmis, išmonė orkestruojant ir fortepijono partijas atliekant žymiausiam šių dienų Kinijos pianistų – Lang Langui.Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoej „Įgarsintas vaizdas“ - Nicholo Britello garso takelis Barry Jenkinso filmui „Jei Bylo gatvė prabiltų“. Klausydamas muzikos žiūrovas gali atsekti keturias meiles formas, kurias režisierius atveria atsisakydamas linijinio pasakojimo būdo, perteikdamas sudėtingą istoriją 8-ojo dešimtmečio Harleme. Tai meilės formų paieškos audiovizualinėje kelių valandų arijoje gatvėms, kuriose iki šių dienų ieškoma būdų išgyventi ir išlikti laisvėje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Tabu temos Holivude ir naujas Duke’o Ellingtono kino muzikos žodynas, kurtas 1959 m. Otto Premingerio teisminei dramai „Žmogžudystės anatomija“Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ - geriausios dainos ir geriausio garso takelio kategorijose „Oskarų" ceremnijoje“ nominuotų autorių darbų apžvagla.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Apie muzikinius filmų kūrėjų talentus. Charlie Chaplinas, Davidas Lynchas, Jimas Jarmuschas, Woody Allenas kurdami filmus išsiskiria ypatingai jautriu žvilgsniu ir klausa rinkadmiesi muziką ar jos kūrėjus savo filmams. Nedidelė dalis savo muzikiniu skoniu ir talentais dalijasi muzikuodami laivalaikiu ar net kurdami muziką savo filmams.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Muzikinis Henry Mancinio „it girl“ portretas Blake’o Edwardso filme „Pusryčiai pas Tifanį“: 7-ojo dešimt. niujorkietės tapatybė ir socialinės žaizdos.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

1996 m. nerealizuotas planas Kuboje įrašyti muzikinį albumą su atlikėjais iš Malio, "world" muzikos ieškotojus, investavusius nemažai pinigų, privertė pasukti galvas. Tuomet ne į pelną orientuotas sumanymas (Nicko Goldo palnas "B) Kuboje suburti son cubano žvaigždes kūrėjus ir atlikėjus, tuo metu dirbusius dažniausiai batų valytojais, tapo viena sėkmingiausių verslo idėjų „world“ muzikos scenoje. Prodiuseris Nickas Goldas, gitaristas Ry Cooderis ir režisierius Wimas Wendersas sukūrė nostalgiškąjį Kubos muzikinį peizažą, pradėjo kubietiškos muzikos atgimimo judėjimą, o daugelis 5-ojo dešimt. Havanos skambesių mėgėjų iki šiol ieško galbūt niekada neegzistavusio klubo „Buena Vista Social Club“.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Klausysimės muzikos iš Jacko Kerouaco knygos „Kelyje“ ekranizacijos. Režisierius Walterio Salleso keliaudamas su knygos personažais, klaidžiodamas jos maršrutu, perteikė bitnikų kartos aplinką ir joje skambėjusią muziką. „Kurdamas skirtingus filmus, supratau, kad gera istorija suteikia daugiau laisvės. Panašiai ir džiaze – jei melodija gera, lengviau nutolti ir grįžti prie jos“, – sakė režsierius.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės argentiniečio Gustavo Santaolalla muzika iš 2004 m. brazilų režisieriaus Walter Salles filmo „Motociklininko dienoraštis“. Muzikos prodiuseris, pats nuo 7-ojo dešimt. priklausęs kelioms folklorą ir roką jungusioms grupėms, pasaulinio pripažinimo Santaolalla sulaukė prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, kurdamas minimalistines miniatiūras kino filmams. Vos girdima filmuose muzika išsiskiria tyla, erdviškumu ir Pietų Amerikos, dažniausiai gitaros šeimos instrumentais – gitaronu, manodlina ar čarangu.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje – apie beveik dvi valandas trunkančią įtemptą muzikos pamoką 2014 m. Damieno Chazelle filme „Atkirtis“. Studijų metais muzikavęs režisierius kartu su savo studijų draugu kompozitoriumi Justin Hurwitz leidžiasi į prisiminimus, džiazo istorijos vingius. Pagrindiniam herojui – jaunajam būgnininkui bei žiūrovams muzika neleidžia atsikvėpti nei minutei. Bigbendo vadovo, despotiško mokytojo ir jo mokinio santykių dinamiką palaiko gerai žinomi džiazo kūriniai ir Hurwitz kurtos kompozicijos, lydinčios jaunuolį į pavojingą svajonę – tobulo grožio muzikos pasaulį, sukurtą tokių kaip legendinis amerikiečių džiazo būginininkas Buddy Rich.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Jauniausias kino istorijoje režisierius, įvertintas Oskaro statulėle – Damien Chazelle ir nepriklausomo kino režisierius Berry Jenkins ir du jiems kuriantys kompozitoriai Nicholas Britell ir Justin Hurwitz. Du kompozitoriai, kuriantys muziką dviem skirtingų pasaulių ir vertybių režisieriams. Pradėję karjeras nepriklausomo kino pavyzdžiais, duetai pasuko skirtingais keliais ir susidūrė 89-ojoje „Oskarų“ ceremnijoje konkuruodami geriausio filmo kategorijoje. Tiek filmai, tiek „Oskarų” įteikimo apdovanojimų ceremonijoje įvykęs nesusipratimas sukėlė didžiules diskusijas dėl rasizmo, muzikos pateikimo, klaididnančio žiūrovus klausimų, o Jay-Z sukūrė dainą kaip metakritiką, reflektuodamas juodaodžių traktavimą šou pasaulyje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Kino muzika iš lietuviško kino repertuaro nuo išlikusių pirmųjų garsinių filmų iki kurtų prieš kelerius metus. Istorinė pramoga, išlikusi iš tarpukario – „Storulio sapnas“, Pomeranco orkestrėlis viename pirmųjų garsinių filmų apie „Konrado“ kavinę Kelios dekados propagandinių filmų ir bandymas ieškoti individualios muzikinės kalbos renkantis roko grupių atliekamas liaudies dainas poetiniame lietuvių kine bei šiandieninė kino muzikos pasirinkimo laisvė.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Muzika iš Marcel Camu filmo „Juodasis Orfėjas“ ir kelios melodijos, kurias kurti iki šiandienos įkvepia arthausinė 1959-ųjų muzikinė tragedija. Favelose įkurdintas graikų mitas apie Orfėją išpopuliarino sambą, bossa novą visame pasaulyje, o už primąjį savo filmą Oskaro statulėlę gavęs režisierius vėliau nesugebėjęs sukurti geresnių darbų, nuolat varijavo egzotiškų ritmų ir melodijų, dramatiškų istorijų temomis.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ – muzika iš Fernando Meirelleso filmo „Dievo miestas“Nors Brazilijoje apie favelas filmai buvo kuriami nuo praeito amžiaus 4-ojo dešimtmečio, Fernando Meirelleso filmas „Dievo miestas“ tapo turbūt įtaigiausiu ir įdomiausiu pasakojimu apie vietines 7-9 dešimt. gaujas. Žymiausias šių dienų Brazilijos kino kompozitorius Antônio Alvesas Pinto sujungė pasakojimą, atrodo, vos girdima gija, o vieną pagrindinių vaidmenų atlieka to laikotarpio dainos, kurių ir klausydavosi vadinamieji „malandros“ – jaunieji gangsteriai.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje – dainų iš viso pasaulio ratelis, surežisutoas Fernando Meirelleso filme „360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu“. Lokalių ir globalių problemų sankirtos, emociniai žmonių iš viso pasaulio mašrutai, priartinami per populiarias dainas, bylojančias apie nekaltus vaikų žaidimus ir didžiulius suaugusiųjų nuopolius.Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės muzika iš kelių brazilų režisieriaus Fernando filmų, kuriuose gan svabrų vaidmenį atlieka dainos – estradinės, sambos, bosa novos, sukurtos vietiniame lūšnyne, bylojančios apie vietas, kuriose gimsta Brazilijos muzikos skambesys. Režisierius savo filmuose naudoja dainas, atliekančias istorijos pasakojimo, jos papildymo, komentavimo, emocinės, istorinės linijos funkcijas, jos kartu dažnai apibendrina Meirelleso audiovizualinius pasakojimus ir atmintyje išlieka ilgiau nei vaizdai.Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės muzika iš Bernardo Bertolucci „Rytietiškosios trilogijos“, pradėtos kurti praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Tai epiniai pasakojimai, kupini egzotikos darbai, žiūrovą vaizdais ir muzika nukeliantys vis toliau. Pasaskojimus iš tolimų kraštų mums priartina vietinių skambesių naudojimas ir tokių muzikos nomadų kaip Ryuichi Sakamoto ar Davido Byrne'o kūryba.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės muzika iš albumo „As Time Goes By“. Klausysimės 12-os Berlyno filharmonijos orkestro violončelininkų atliekamų melodijų iš žymiauisų kino filmų: Bernardo Hermanno muzika perteikiamas svaigulys, Ennio Morricone kartu su Sergio Leone sukurti „laukiniai vakarai“, Johno Williamso leitmotyvai Harry Potterio nuotykiuose ar Fellinio Italija įrėminta Nino Rotos muzikoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ – apie Romano Polanskio ir Alexandre Desplat bendradarbiavimąLaidoje skambės muzika 5-ių romano Polanskio filmų, kuriems muziką kūrė Alexanderas Desplat. Tai penki skirtingų temų, žanrų darbai, pareikalavę iš kompzoitoriaus nemažai sumanumo. Viename – tik du veikėjai, kitame – bandoma atkurti istorinius įvykius, dar kitame – reklamuoti žymiausių mados namų drabužius. R. Polanskis vertina kompzoitriaus gebėjimą suprasti, kokia yra muzikos funkcija filme, o kiekviename jų ji yra skirtinga.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės muzika iš 2018 m. sukurto Peterio Farrelly filmo „Žalioji knyga“. Komiškoje dramoje, o tiksliau biografijoje – kompozitoriaus, pianisto Dono Shirley ir jo vairuotojo draugystės istorija, kurios garso takelyje – tik vienas Dono atliekamas kūrinys. Visa kita – to laikotarpio muzika, daugiauia padiktuota Roberto Planto, įtraukianti savo įvairove, kaip ir istorijos emocijų, įvykių dinamika 7-ojo dešimtmečio Amerikoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ – apie Maxo Richterio muziką animuotai Ari Folmano dokumentikai„Valsas su Baširu“. Šiuolaikiniame postkonfliktiniame viduriniųjų rytų kino filme, kuriame nagrinėjamos žmogaus teisių, kultūrinės atminties, traumos temos išgirstame vakarietišką klasiką – Chopino, Schuberto kūrinius, vakaruose populiarias 9-ojo dešimtmečio melodijas ar pagrindinio herojaus prisminimus, sapnus lydinčią haliucinogeninę Richterio muziką.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Klausysimės 2019 m. režisierės Posy Dixon filmo „Klavišų fantazijos“ atrasto herojaus – muzikos kūrėjo, dainininko Beverly Glenn-Copeland kūrybos. Kelis dešimtmečius gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą, apsuptas gamtos, įkvėptas jos, naudodamas elektroninės muzikos instrumentus, savo balsą, Beverly kūrė keistą muziką, kuri pastaraisiais metais tapo vienu įdomiausių atradimų tarp muzikos gerbėjų, o pats šiandien yra queer kultūros ambasadoriumi. Autorė ir vedėja Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Klausysimės prancūzų kompozitoriaus Alexander Desplat muzikos amerikiečių kino vunderkindu vadinamo režisieriaus Weso Andersono filmui „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Citros, cimbolai, balalaikos, jodliavimai – tai muzika skambanti viename kūrybiškiausių XXI a. pradžios kino filmų. Istorijos vingius, personažus, jų charakterius paryškina ir išgalvotos šalies garsyną kuria Alexander Desplat.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ skambės vieno muzikaliausių amerikiečių nepriklausomo kino režisieriaus Jimo Jarmuscho filmo „Suklaužytos gėlės“ garo takelis. Billo Murray įkūnytas šiuolaikinis Don Žuanas – jau pavargęs nuo savo jaunystės nuotykių ir priešingai nei W. A. Mocarto operoje – beveik nebejuokingas, o nykus. Žymiai įdomesnę istoriją padaro režisieriaus išskirtinis muzikinis skonis. Dainomis ir melodijomis J. Jarmuschas šaiposi iš pasenusio ant sofos leiždiančio paskutines savo dienas mergišiaus. Gabrielio Fauré „Pie Jesu“, Etiopijos džiazo muzikanto Mulatu Astatke improvizacijos, žymūs, bet primiršti 7-8 dešimtmečio ar šių dienų atlikėjai pakeičia žiūrovų įpročius ir požiūrį į režisieriaus specialiai kurtą nykią Don Žuano istoriją.

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės muzika iš 2006-asiais sukurto Johno Currano filmo ‚Nutapyta“. Tai trečioji Willaimo Somerseto Maughamo (liet.Viljamo Somerseto Moemo) romano „Dažytas vualis“ ekranizacija, kurioje kompozitorius Alexander Desplat atsisakė kinų muzikos klišių dažnai naudojamų vakrietiškuose filmuose, kuriuose veiksmas vyksta Rytuose. Nors krūinius atlieka Prahos simfoninis orkestras, muzika žymiai kameriškensė, kompozitorius siekia perteikti romane keliamas nuodėmes pasekmių, gailestingumo, atleidimo, atgailos temas. O sąsajas su kinų muzika primena panaudotos melodijos su rytietiškomis dermėmis, išmonė orkestruojant ir fortepijono partijas atliekant žymiausiam šių dienų Kinijos pianistų – Lang Langui.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės Alexander Desplat muzika iš 2006 m. Richard Loncraine filmo„Ugnies siena“. Kai kurių Desplat jau laikomas antruoju Johnu Williamsu, tačiau gan stereotipiškame filme, muziką galime vertinti iš dviejų pusių: kaip prisitaikainčią prie Holivudinių klišių arba įtraukiančią keletą stilistinių naujovių, keičiančių tokių filmų gamybos įpročius.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės Alexander Desplat muzika iš 2006 m. Stepheno Frearso filmo „Karalienė“. Režisieriaus žvilgsnį į karališkąją šeimą ir jos šaltoką reakciją tragiškai žuvus princesei Dianai, paryškina Desplat muzikiniai sprendimai ir jau atpažįstami „despaltizmai“, kuriuos naudodamas kompozitorius išlaiko elegenciją, būdingą tiek jo stiliui, tiek monarchams. Tačiau šiame filme norėta pabrėžti ir karališkosios šeimos pristaikymą prie šiuolaikinės Didžiosios Britanijos iššūkių, išlaikant šimtemčius puoselėtas vertybes. Desplat įtraukė tokius instrumentus kaip klavesinas, mandolina, bandydamas išlaikyti karališkosios šeimos portetą, suteikti jam šilumos, o girdma elektronika buvo nauodojama siekiant pabrėžti išsiskiriantį Dianos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės Alexander Desplat muzika iš 2009 m. Anne Fontaine filmo „Coco prieš Chanel“. Šio filmo muzikos recenzijoje Jonathanas Broxtonas rašė, jog vertindmaas Despalt muziką, jaučiasi tarsi perrašinėtų mintis iš ankstensių savo tekstų. Kūriniai lengvi, nuostabiai orkestruoti, puikiai atlikti Londono sifmoninio orkestro, pulsuojantys elegantiško valso ritmu ir stebina kaip jis rašo tokią muziką, kuri panaši į kurtą ir kitiems filmams, tačiau netapo klišine, o kompzoitorius išvengia savęs parodijavimo. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės anksčiau sukurtos popouliarios dainos, skambėjusios filmuose prieš daugiau nei pusę amžiaus bei prancūzų kompozitoriaus Alexandre Desplat muzika 2017 m. Guillermo del Toro filmui „Vandens forma“. Režisierius naudodamas Macko Gordono ir Harry Warreno dainas, primena žiūrovams 5-ojo dešimtmečio kiną ir įvairius aktorių kine „nebylumo“ atvejus bei sieja tai su paties sukurtais nebyliais herojais, pasiduodančiais XX a. populiaros muzikos žavesiui ir A. Desplat kompozicijoms, kalbančioms už personažus. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės prancūzų kompozitoriaus Alexandre Desplat muzika kino filmams, kurtiems per pastaruosius tris dešimtmečius. Iš daugiau nei 100-o filmų per šį laikotaprį jis sukūrė muziką daugiau nei pusei jų Holivudui ir tapo vienu geidžiamiausių šių dienų kino kompozitoriumi. Klausysimės kompozicijų ir iš pirmųjų darbų, tokių kaip 1986-ųjų „Sufleris“ ir paskutinių, apdovanotų Oskaro statulėlmis – „Viešbutis „Didydsis Budapeštas“, „Vandens forma“. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės prancūzų kompozitoriaus Alexandre Desplat muzika 2019 m. Gretos Gerwig filmui „Mažosios moterys“. „Režisierė paprašė, kad mano muzikoje „susitiktų“ W. A. Mozartas ir Davidas Bowie. Išsigandau, nes neįsivaizdavau, kaip tai sukursiu“, – vienam interviu sakė kompozitorius. Tačiau vietoj to, kad kurtų retro ir šiuolaikinės muzikos junginį, Desplat ieškojo gilesnių šių muzikų ryšių, kur filme galime mėgautis Mocartiška jaunatviška energija ir nenugalimu Bowie šiuolaikiškumu, jo kūrybinio gyvenimo ritmika bei dinamika. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės islandų kompozitorės Hildur Guðnadóttir sukurtos kompozicijos ir įvairių XX a. atlikėjų, kūrusių pramogų pasaulį ar buvusių atstumtųjų klajoklių gretose dainos. Atšiauri, nervinga, perspėjanti, įtraukianti į vidinį džokerio Arthuro pasaulį muzika, kurta Hildur, kontrastuoja su melodijomis, prisidėjusiomis prie ryškiausių linksmybių kultūros įvaizdžių, tokių kaip Charlie Chaplino valkata. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Įgarsintas vaizdas. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės kino muzikos kompozitorių Justino Hurwitzo ir Nicholaso Britello muzika, kurta dviejų tos pačios kartos režisierių Damieno Chazelle‘ės ir Barry Jenkinso filmams. Palyginsime kūrėjų pasirinkimus, daug diskusijų sukėlusius susitikimus Oskarų įteikimo ceremonijoje, biografijas ir muziką. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje skambės 2016 m. sukurto trečiojo ilgametražio Damieno Chazelle‘ės filmo „Kalifornijos svajos“ muzika, kurta Justino Hurwitzo. Filmas vejasi daugiausia kino istorijoje apdovanojimų susirinkusius kūrėjus, tačiau šalia pripažinimo režisierius sulaukia ir nemažai kritikos dėl iškreipiančio muzikos istoriją džiazo traktavimo, banalumo, nostalgijos, turinio politizavimo, tradicionalizmo, kai kuriems recenzentams kažkuo primenančioo Donaldo Trumpo rinkiminę kampaniją. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje skambės 2014 m. sukurto antrojo ilgametražio Damieno Chazelle‘ės filmo „Atkirtis“ muzika, kurta Justino Hurwitzo. Džiazo istorijos fragmentai, įtempti bigbendo vadovo ir jaunojo būgnininko santykiai vedantys į perfekcionizmo užvaldyto despotiško mokytojo iškeltus tiklsus ir pavojingus jaunuolio nuotykius siekiant būti tokiu puikiu kaip vienas žymiausių XX a. būgnininkų Buddy Richis. Anot vienų kritikų tai – griaunantis muzikos pasaulio klišes, kitų – ne visada įtikinantis džiazo, nerimo, įtampos kupinas pasakojimas yra paties režisieriaus muzikavimo jaunystėje patirtys. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje skambės prieš daugiau nei savaitę šį pasaulį palikusio kino muzikos meistro Ennio Morricone muzika. Žymiausiems XX a. filmams, tarp jų ir Sergio Leone „spaghetti vesternams“, geriausiems filmams apie gangsterius ir jautriausioms dramoms kompozitorius sukūrė begalinę iki šiol mus pasivejančią muzikinę erdvę, kuri tęsiasi ir po filmų peržiūrų žiūrovui švilpaujant įsiminusią temą. Be Morricone muzikos nebeįsivaizduojame „laukinių vakarų“, epinės kriminalinės dramos, tokios ilgesingos, prabangios juostos kaip „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ ar pasakojimas apie nuotolinį artumą Giuseppe Tornatore filme „Amžini meilės laiškai“. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje skambės 2009 m. sukurto debiutinio ilgametražio Dmieno Chazellės filmo „Gajus ir Medlin ant suoliuko parke“ muzika. Dainoms tekstus kūrė pats režisierius, o muzikos autorius – šiandien geriau žinomas iš vėlesnį bendradarbaivimą su Chazelle kuriant garso takelius filmams „Atkirtis“ ar Kalifornijo svajos“. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ apžvelgsime kino muzikos kūrėjo Nicholaso Britello kūrybinę biografiją. Nuo muzikos trumpametražiams Natalie Portman filmams, pameistrio darbo vieno ryškiausių šių dienų kino muzikos kūrėjo Hanso Zimmerio studijoje iki atpažįstamo stiliaus, kuriamo naudojant „Chopped and screwed“ techniką, pasiskolintą iš repo muzikos. Kompozitorius renkasi sudėtingesnes temas, išskirtines istorijas apie juododžius filmuose „12 vergovės metų“, „Mėnesiena“ ar „Jei Bylo gatvės prabiltų“, o naujausiuose savo darbuose atskleidžia sarkastiškus, kupinus juodo humoro, valdžios ir galios ištroškuisus žmonių portretus filme „Valdžia“ ar seriale „Paveldėjimas“. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Klausysimės muzikos rašytos filmams, kurie buvo sukurti prieš 30-imt metų ar pusę amžiaus. Peržvelgsime įdomiausius pavyzdžius, bylojusius apie lietuviškos kino muzikos pokyčius. Keliausime iš miesto į kaimo garsyną, iš miuziklo į kino baladę, iš tuo metu pirmuosius žingsnius žengusių kinematografininkų darbų į poetinį kiną, lydimą lyriškų, intymių melodijų ar rokenrolo grupių, atliekančių lietuvių liaudies dainas. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Po sėkmingo bendradarbiavimo kuriant muzika Barry Jenkinso „Mėnesienai“, Nicholas Britellas grįžo į režisieriaus studiją tęsti darbų, kuriant muziką filmui „Jei Bylo gatvė prabiltų“. Klausydamas muzikos žiūrovas gali atsekti keturias meiles formas, kurias režisierius atveria atsisakydamas linijinio pasakojimo būdo, perteikdamas sudėtingą istoriją 8-ojo dešimtmečio Harleme. Tai audiovizualinė arija gatvėms, kuriose afroemrikeičiai iki šių dienų ieško būdų išgyventi ir išlikti laisvėje. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Klausysimės muzikos iš Barry Jenkinso filmo „Mėnesiena“, kurio kūrėjai buvo apdovanoti „Oskarų“ statulėlėmis. Pasakojimas neapsėjo be muzikinių nuorodų į kitų kino autorių darbus, o dažnai istorijose apie afroamerikiečius skambantį repą pakeitė įtraukiančios į pagrindinio herojaus Chirono pasaulį Nicholaso Britello sukurtos temos, kurias kurdamas kompozitoriaus naudojo „Chopped and screwed“ techniką, pasiskolintą iš hiphopo. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Skambės muzika iš filmo „Laimingi kartu“, perteikianti dviejų įsimylėjėlių istoriją, nomadišką gyvenimo būdą argentinietiškais skambesiais. Tai kelionė iš Honkongo į Buenos Airės ir atgal, kur metropolių klajoklius lydi kontrastingos muzikos garso takelis – nuo vietinių, grojančių tango baruose iki Franko Zappos aštrių gitaros pjūvių. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

„Roko muzika, man kaip režisieriui ir mano amžininkams suteikė vienintelę alternatyvą Bethoveno sukurtai muzikinei kultūrai“, – kažkada juokaudamas viename interviu sakė Wimas Wendersas. Vieno žymiausių Naujojo vokiečių kino autorių filmuose – melomaniškos kelionės, kur roko ir kitų žanrų muzika tampa bandymais pabėgti arba grįžti, ieškoti, tai, kas prarasta ar dar neatrasta.Ved. Ieva Buinevičiūtė

Klausysimės Wimo Wenderso 1999 m. filmo „Buena Vista Social Club“ garso takelio, kuriame – užmiršti atlikėjai, atgaivinę 1950-aisiais Kuboje skambėjusią muziką. Po W. Wenderso filmo sukūrimo, son cubano pasklido po visą pasaulį, šio žanro atlikėjai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais suspėjo pasirodyti Carnegie Hall, Vienos operos teatre, priviliojo nemažai turistų ir pradėjo kubietiškos muzikos atgaivinimo judėjimą, kurį perima jaunesnės kartos.Ved.Ieva Buinevičiūtė

Naudodamas dešimto dešimtmečio populiarią muziką B. Luhrmanas veda nuotykių ištroškusius televizijos žiūrėtojus beprotišku greičiu prie moralo, kad viskas – meilė, išdavystė, nuotykiai, ir laiminga pabaiga turinti įvykti vos per keletą minučių artina ir į greitą mirtį. Gaivališkas, nuolat jaudinantis filmas, lydimas tokių grupių kaip Garbage, Radiohead, panašiai kaip žiūrint populiarios dainos klipą, įtraukia ir verčia patikėti šį kartą Bazo Luhrmano nešama žinute – tyrumo, nekaltumo išsaugojimu pavojingame pasaulyje. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Laidoje skambės Julios Taymur filmo „Frida“ garso takelis, kuriame – žymiausi Pietų Amerikos dainininkai, vietiniai mariačiai, pačios režisierės sukurta daina, meksikiečių ikoną Fridą įkūnijusios Salmos Hayek balsas, dainuojant mėgstamiausias dailininkės ir jos vyro Diego Riveros melodijas. Tarsi atkasdami Pietų Amerikos folkloro kaulus, Taymur ir kompozitorius Elliotas Goldenthalis eklektiška, sarkastiška muzika filme atveria kontraversišką dailininkės gyvenimo būdą, lydi žiūrovą „Laukinės moters“ pėdomis, sukurdami dinamišką dailininkės įvaizdį, atkartojamą teminiuose vakarėliuose, pritaikomą beveik visoms moterims. Ved. Ieva Buinevičiūtė

Klausysimės Marcelio Camus 1959-ųjų filmo „Juodasis Orfėjas“ garso takelio, kuriame – lūšnynuose gimusi muzika, Afrikos skambesiai ir Bossa Novos klasika, išpopuliarėjusi visame pasaulyje. Ved. Ieva Buinevičiūtė

„Photoplay music“ – judančių vaizdų arba nebyliųjų filmų muzika byloja apie vieną įdomiausių nebyliojo kino muzikos istorijos tarpsnį, kai tylius vaizdus nuolat lydėdavo skirtingos muzikinė interpretacijos, sukompiliuotos iš skirtingų kūrinių, o kino teatrai neapseidavo be nuolat juose dirbančių muzikantų ir kino muzikos bibliotekų. Deja, atsiradus galimybei sinchronizuoti įrašytą garsą su vaizdu, judančių vaizdų muzikos buvo atsikratyta kaip makulatūros. Tačiau pirmųjų kino muzikos kompozitorių sukurtos arba pritaikytos kitų autorių muzikinės replikos naudojamos iki šiol, o besižavintieji iš išlikusių istorijos fragmentų rekonstruoja nebyliuosius kino seansus. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Svajinga, bet ne per daug banali, melancholiška, tačiau ir suteikianti vilties Maxo Richterio muzika kuriama filmams, analizuojantiems vienatvės, izoliacijos temas, padeda personažams ir filmų žiūrovams ieškoti santykio su praeitimi, dabartimi, pabėgti nuo pasaulio triukšmo. Ypatingą atmosferą kuriantis kompozitorius tokiuose filmuose kaip „Valsas su Baširu“, „Kuždesių sala“, „Tikri pjūčiai“ ar seriale „Birmingemo gauja“ mėgsta grįžti prie tų pačių kūrinių ar jų elementų, juos kartoti, prisiminti anksčiau kitų autorių sukurtas dainas „rekomponuodamas“ klausytojų pojūčius.Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Kino muzikos kompozitoriumi Chaplinas tapo niūniuodamas skurdžias vaikystės dienas prablaškiusias melodijas, girdėtas miuzikholuose, varjetė ir tavernose. Muzikos kompozitoriai, aranžuotojai, nemažai prisidėję prie žymiųjų jo melodijų gimimo, būdavo nuolat atleidžiami iš darbo, prarasdavo teises į autorystę, tačiau daugelis su šypsena, kurią apdainavęs ne vienas pop dainininkas, prisimena sudėtingas darbo sąlygas katu su nervingu perfekcionistu, bijojusiu prarasti populiarumą „prakalbinęs“ savo filmuose sukurtą „valkatą“. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ – apie pirmuosius dešimtmečius kino industrijoje, nebyliųjų kino filmo seansus, kuomet judantiems vaizdams akomponuodavo taperis ar visas orkestras. Pavartę to laikotarpio kino muzikos enciklopedijas ieškosime muzikos temų, kurios naudojamos panašiose scenose ir šiandien. Klausysimės išlikusių pirmųjų filmų partitūrų, kino teatrui pritaikytų vargonų skambesio ir šiandien atkuriamuose nebyliojo kino seansuose skambančios muzikos, kuriamos žymiausių kompozitorių. Ved. Ieva Buinevičiūtė.

Laidoje „Įgarsintas vaizdas“ apžvelgsime kino muzikos kūrimo tendencijas, susiformavusias nuo pirmųjų kino seansų. Pradžioje bandymus užgožti kino teatro projektoriaus keliamą triukšmą grojant taperiams, pakeitė iš anksto įrašyta garsiniams filmams pritaikyta muzika ar režisieriaus mėgstamos paties atrinktos kompozicijos. Kokios Holivudo praktikos atvedė iki šiandien kine skambančios muzikos? Apie stilius, žanrus, melodijas, meninius sprendimus, tapusius ryškiausiais pavyzdžiais, keitusiais filmų muzikos istoriją.Ved. Ieva Buinevičiūtė.