Atvykę į svečią šalį dažnai skubame pažinti ją lankydami žymiausias jos vietas: architektūros paminklus, muziejus, galerijas, sporto arenas. Maistas dažnai nueina į antrąjį planą ir tampa tik priverstine pertrauka numarinti gurgiantį skrandį ir papildyti energijos atsargas. Vis tik ką apie konkrečią šalį ar tautą liudija jos maisto tradicijos tiek gaminant virtuvėje, tiek susėdus prie bendro stalo eilinei vakarienei ar minint kurią nors šventę? Kartu su Nida Degutiene šiandien pasižvalgysime po Izraelio ir Australijos kulinarinius lobynus ir už jų glūdinčias tradicijas.Ved. Donatas Puslys

Jeilio universiteto leidykla leidžia nuostabią knygų seriją, kurios tikslas yra glaustai papasakoti vieno ar kito dalyko istoriją. Pavyzdžiui, „Glausta mokslo istorija“, „Glausta archeologijos istorija“, „Glausta meno istorija“, „Glausta mokslo istorija“, „Glausta religijos istorija“, „Glausta kalbos istorija“. Viena iš knygų – „Glausta filosofijos istorija“ – netrukus pasirodys ir lietuviškai. Tad su leidėju, leidyklos „Phi knygos“ vadovu Tomu Šinkūnu kalbamės ne tik apie šią Nigelo Warburtono knygą, tačiau ir apskritai apie filosofijos istoriją, filosofiją populiarinančias knygas, filosofiją mokykloje ir mokinių žinių egzaminavimą.Ved. Donatas Puslys

Kol nemaža dalis Lietuvos laukia Pasaulio krepšinio čempionato, pasikalbėkime apie tikrąjį sporto karalių – futbolą. Kaip futbolas gali padėti geriau suprasti modernųjį pasaulį ir jo iššūkius? Kiek dar svarbios klubų tapatybės, įsikūnijusios bendruomenėje? Ar futbole dar įmanomas lojalumas? Ar tapatinamės tik su nugalėtojais? Kodėl vis daugiau žmonių ima palaikyti ne komandas, o paskirus žaidėjus? Apie visa tai – pokalbis su filosofu, publicistu Pauliumi Gritėnu.Ved. Donatas Puslys

Apie literatūros kritikos funkciją, kritiko santykį su autoriumi, kintančią Lietuvos knygų leidybos situaciją, literatūrinius festivalius, skaitymą kaip poilsį ir kaip darbą, smaugiančius terminus, knygos vaidmenį formuojant miesto tapatybę kalbamės su su metų knygų kritikės apdovanojimo laureate Jūrate Čerškute.Ved. Donatas Puslys

Kaip ruošiamės ateičiai? Kaip mokomės? Kaip tam panaudojam fizines miesto erdves, ir kaip - fikcijas? Apie miestą, edukaciją ir ateities projekcijas kalbamės su rašytoja ir EDU Vilnius vadove Une Kaunaite.Ved. Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas

Kokią įtaką Lietuvos viešojoje erdvėje turi kairiosios idėjos, ypač kalbant apie ekonomiką? Kiek Lietuvos kairės paveldą vis dar apibrėžia Algirdo Brazausko asmenybė ir epocha, ir kokias kryptis šiandienai gali pasiūlyti tarpukario kairės palikimas? Kaip apibrėžiame solidarumą ir koks vaidmuo šios vertybės įtvirtinime tenka valstybei, o koks pilietinei visuomenei? Kaip Europos kairę pakeitė karas Ukrainoje? Visus šiuos klausimus svarstome su Solidarumo instituto vadovu Liutauru Gudžinsku.Ved. Donatas Puslys

Kaip valstybinis istorijos egzaminas atrodo iš jį laikančių mokinių pusės ir kokias tendencijas įvardina egzaminą vertinantys mokytojai? Kas tikrinama – žinios ar įgūdžiai? Kokių pokyčių atneš nauja istorijos bendrojo ugdymo programa? Ar iš tiesų geram mokytojui nereikia vadovėlių ir kaip kinta vadovėlių pateikiami pasakojimai? Ar istorijoje pastebime tik didžiąsias asmenybes? Kaip istorija gali ugdyti empatiją? Ar būta aukso amžiaus? Apie visa tai pokalbis su istorike, Karalienės Mortos mokyklos istorijos mokytoja Laura Valante.Ved. Donatas Puslys

Po neseniai vykusio Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pasigirdo nemažai kritikos, kad tokios temos kaip žemdirbiškoji kultūra ar tokie autoriai kaip Donelaitis ar Šatrijos Ragana yra tiesus kelias į jaunosios kartos atbaidymą nuo literatūros. Kaip vertinti patį egzaminą ir jam išsakytą kritiką? Ar mokykla išmoko mokinį savarankiško mąstymo ir suteikia instrumentų analizei, ar vis tik įdiegia tam tikras klišes, kurias svarbu atkartoti norint gero vertinimo? Kokie tikslai apskritai keliami literatūros pamokoms mokykloje? Ar literatūros pamokos gali padėti jaunuoliams geriau suvokti šiandieninius iššūkius – žmogaus teisių problematiką, klimato kaitą ir ekologiją, pasikeitusį informacijos vartojimą ir melagienas? Kaip programoje dera klasika ir šiuolaikinė literatūra, Lietuvos bei užsienio autoriai ir ar šiandien vis dar reikalingas toks dalykas kaip kanonas. Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju, programos „Renkuosi mokyti“ alumnu Aliumi Avčininku.Ved. Donatas Puslys

Su neseniai savo veiklą pradėjusio „Europietiškos dešinės instituto“ vadovu Teodoru Žuku kalbamės apie tai, kokią įtaką Lietuvos politiniam laukui gali daryti prie partijų besikuriantys analitiniai centrai. Kaip šiandien apsibrėžiame europietiškumą ir dešinumą? Kodėl dalis jaunimo traktuoja demokratiją kaip duotybę ir nebelaiko jos savaiminiu gėriu? Kas darytina, kad situacija keistųsi? Ar narsiai savo šalį ginantys ukrainiečiai paskatins mus iš naujo pažvelgti į vieningos Europos ir demokratijos privalumus?Antroje pokalbio dalyje dėmesį sutelkiame į T. Žuko daktaro disertacijoje vykdomus Pirmojo pasaulinio karo tyrimus, analizuojančius karo kaltės sampratą XXI amžiaus istoriografijoje. Taip pat skiriame dėmesio šimtmetį mininčio buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henrio Kissingegio politiniam ir intelektualiniam palikimui.Ved. Donatas Puslys

Trejus metus rašęs ir socialiniame tinkle „Facebook“ sekmadienio Evangelijos meditacijas, arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ visas jas sudėjo į knygą „Sekmadienių stabtelėjimai“. Šia proga su arkivyskupu kalbamės apie tai, kaip socialiniai tinklai gali būti išnaudoti evangelizacijai ir kokį mūsų visuomenės veidą jie atskleidžia. Kokia šiandien yra priesako švęsti sekmadienį prasmė, kaip sustoti laikmetyje, kai, anot sociologo Thomaso Hyllando Erikseno, esame priversti vis greičiau bėgti tik tam, kad išliktume vietoje? Kaip pats arkivyskupas, šiuo metu atsakingas ir už pasaulio lietuvių katalikų sielovadą, randa laiko stabtelėjimui ir meditacijai?Ved. Donatas Puslys

„Mes, liberalūs internacionalistai, daug dėmesio, ir pelnytai, skyrėme kitai pasaulio pusei, tačiau pamiršome savo pačių visuomenių pusę. Nelygybė buvo ne tik ekonominė ir socialinė, ji buvo kultūrinė: dėmesio ir pagarbos nelygybė. Kiek daug su simpatija parašytų straipsnių apie sunkumus, su kuriais susiduria baltoji darbininkų klasė vargingesniuose regionuose, skaitytojai galėjo atrasti liberaliuose metropolių laikraščiuose, kaip kad „The New York Times“ ir „The Guardian“, – savo knygoje „Tėvynės: asmeninė Europos istorija“ analizuodamas demokratijai kylančius iššūkius ir populistinių jėgų stiprėjimą rašo istorikas Timothy Gartonas Ashas. O kiek dėmesio patiriantiems socialinę atskirtį skiria mūsų žiniasklaida ir kaip konkrečiai tai atsispindi mūsų spaudos fotografijoje?Kiek dėmesio kokybiškai fotografijai ir fotožurnalistikai skiria žiniasklaidos priemonės Lietuvoje? Kaip ugdyti visuomenės raštingumą analizuoti fotografijas? Kaip socialiniai tinklai ir išmanieji telefonai keičia spaudos fotografiją? Kaip spaudos fotografijoje atspindimas karas Ukrainoje ir kokios Lietuvos bei pasaulio temos praėjusiais metais sulaukė didžiausio spaudos fotografų dėmesio? Albumo „Lietuvos spaudos fotografija ‘23“ pasirodymo proga visus šiuos klausimus analizuojame su Lietuvos žurnalistų sąjungos „Spaudos fotografų klubo“ pirmininke Evgenia Levin.Ved. Donatas Puslys

„Mūsų visų tėvynė yra atmintis. Štai joje mes ir gyvename“, – sako vienas iš šviesaus atminimo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus personažų rabinas Uri. Kita herojė Danuta-Hadasa teigia, kad tvirčiausi paminklai būna ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš kartos į kartą. Apie iš žodžių suręstu paminklu tapusią G. Kanovičiaus kūrybą, atminties ir užmaršties akistatą, Šeduvoje kuriamą „Dingusio štetlo“ muziejų ir jo misiją puoselėti atmintį kalbamės su G. Kanovičiaus sūnumi, poetu, eseistu, „Dingusio štetlo“ projekto iniciatoriumi Sergejumi Kanovičiumi.Ved. Donatas Puslys

Pernai, kalbėdamas Bratislavoje, Indijos užsienio reikalų ministras diskusijoje, kodėl jo šalis perka rusišką naftą ir taip prisideda prie karo Ukrainoje finansavimo, buvo tvirtas ir net kategoriškas. Žurnalisto klausimą, kaip Indija gali tikėtis Europos paramos konflikte su Kinija, jei elgiasi kaip nepatikimas partneris, jis atrėmė tvirtai: „Kaip Azijoje išvis kas nors gali pasitikėti Europa?“ Kiek vėliau jis pridėjo dar daugiau: „Europa turi pagaliau išaugti iš nuostatos, kad Europos problemos yra pasaulio problemos, bet pasaulio problemos nėra Europos problemos.“Taigi šiandien kalbamės apie Indiją. Šalis, kurios paskutinių kelerių metų populiacijos augimas yra maždaug po procentą per metus (kai tuo tarpu Kinijos – 0,1 procento per metus) ir kuri šiemet turi pralenkti Kiniją ir tapti didžiausia pagal gyventojų skaičių šalimi pasaulyje. Kaip kolonijinis paveldas gali padėti suvokti Indijos šiandieną? Kokie šios šalies santykiai su Rusija, Kinija, Pakistanu ir Vakarais? Su kokiomis problemomis susiduria didžiausia pasaulio demokratija?Be to, Bolivudas kaip minkštosios galios simbolis jau nebėra tik vietinei rinkai skirtas produktas. „Netflix“ pasirodęs filmas RRR muša žiūrimumo rekordus net ir valstybėse be didelės indų emigrantų bendruomenės. O „The Disciple“ apskritai vakarų žiūrovą veda į nykstančios muzikos pasaulio klodus. Tad kokia ta Indija – galybė, kurią mes atsisakome matyti?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Vadinamųjų globaliųjų Pietų valstybės dėl augančių ekonomikų tampa vis svarbesnėmis žaidėjomis tarptautinėje sistemoje. Tačiau pastaruoju metu šios šalys susilaukia nemažai kritikos dėl savo pozicijos Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Jos renkasi ne stoti į aukos pusę, o likti sėdėti ant tvoros, t. y. nesirinkti jokios pusės, pastebi apžvalgininkai. Kas lemia tokį poziciją? Ekonominiai interesai, istorinės nuoskaudos bei nusiteikimas prieš Vakarus ir ypač JAV, kintanti tarptautinių santykių aplinka ir vienpolio pasaulio fragmentavimasis, o gal pragmatiniai išskaičiavimai nenorint prisijungti prie nė vienos iš didžiųjų galių stovyklų?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Niekur kitur iššūkis tarptautinei tvarkai nėra kompleksiškesnis tiek kalbant apie regioninės tvarkos organizavimą, tiek apie užtikrinimą, kad ši tvarka derėtų su likusio pasaulio taika ir stabilumu“, – taip apie Vidurio Rytus savo knygoje atsiliepė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. Trijų didžiųjų monoteistinių religijų lopšys. Teritorija, kurioje iškilo ir kurioje žlugo didžiosios imperijos. Į šį regioną dažnai žvelgiame per savo interesų – energetinių išteklių, valstybės kūrimo ir jos stabilumo užtikrinimo, demokratijos ir žmogaus teisių plėtros, kovos su terorizmu ir t.t. – prizmę. Tačiau kaip pasaulį ir jo esamą tvarką regi pagrindiniai šio regiono žaidėjai? Kokie yra jų siekiai ir vizijos?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Koks Kinijos vaidmuo Rusijos kare prieš Ukrainą? Ar Pekinui apsimoka besąlygiškai remti Maskvą ir rizikuoti atstumti Vakarus? Ką liudija Kinijos pasiūlytas taikos planas? Kokias karo pamokas analizuoja Pekinas ir ar Kinija gali ryžtis invazijai į Taivaną? Kodėl Kinija siekia peržiūrėti tarptautinių santykių architektūrą ir kaip ji įsivaizduoja tarptautinę sistemą? Kaip Kinijos praeitis veikia šalies elgseną šiandien?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

1995 metais Umberto Eco paskelbė esė „Amžinasis fašizmas“. Ten jis išskyrė keturiolika punktų (tokių kaip mačizmas, tradicija kaip kultas, tautos vaizdavimas apgultyje), kuriais remiantis galime konkretų režimą įvardinti fašistiniu. Bet ar tai ne perdėm abstaktu? Juk visi tie punktai tinka apibūdinti beveik visus diktatūrinius režimus. Bet ar visos diktatūros yra fašistinės? Ar šita sąvoką nėra išskydusi, nebereiškianti nieko ir tiesiog patapusi epitetu bet kokio bet kokiam blogam režimui ar tironui apibūdinti? Kitaip tariant, mes bet kurį antidemokratinį reiškinį (ir net nebūtinai atidemokratinį), linkę vadinti fašistiniu, nes tai grynojo, tyrojo blogio sinonimas.Pavyzdžiui Rusijos karo Ukrainoje kontekste, gimė terminai putleris ir rašistai kuriantys asociaciją su hitlerine nacių vokietija. Bet ar nėra taip, kad Rusiją vadindami fašistine, (taip kaip visus žmogžudžius vadindami bepročiais) mes viską suniveliuojame ir pro mūsų akis prasprūsta konkreti istorinė situcija? Mes tampame nepajėgūs pastarosios analizuoti ir mąstome pasikartojančiomis klišėmis. Trumpiau tariant, ar nenutinka taip, kad mes nesuvokiame ne tik nacistinės Vokietijos ar fašistinės Italijos kaip istornių fenomenų, bet drauge imame nesuprasti ir putinistinės Rusijos?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Lygiai prieš dvidešimt metų, 2003 metų kovo devynioliktąją, prasidėjo JAV karinė intervencija į Iraką, lūžinis įvykis po Šaltojo karo pabaigos. Tiek politine, tiek karine prasme tai buvo itin kontraversiška opercija. Viena vertus vykdyta be JTO pritarimo, kita vertus neturint aiškių karinių tikslų ir neplanuojant, koks bus Irako likimas po Sadamo Huseino nuvertimo. Bet svarbiausia – visa karinė akcija inicijuota remiantis itin nepatikimais žvalgybiniais duomenimis. Karas, rodos, įkvėptas imperinės arogancijos, galiausiai JAV atvedė prie persitempimo. Ar galime kalbėti apie JAV dominavimo pasaulyje pabaigą? Kaip vertinti Jungtinių Valstijų ir Europos (ypač Lietuvos) santykius Ukrainos karo akivaizdoje? Ar apskritai, galime apie JAV mąstyti kaip apie imperiją? Atsinaujinusiuose „Mažosios Europos pokalbiuose“ kviečiame į imperiologines bei geopolitines batalijas.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kaunas neretai yra pristatomas kaip modernaus lietuviško tautiškumo bastionas, savotiška atsvara daugiakultūriam Vilniui. Tad tik dar įdomiau į tarpukario laikinąją sostinę pažvelgti iš žydiškosios ir dar, negana ta, kairuoliškos perspektyvos. Apie Kalmeno Zingmano knygą „Sraigtiniai laiptai“ kalbamės su jos vertėja Goda Volbikaite. Kokias opiausias miesto socialines, ekonomines problemas fiksuoja rašytojo plunksna?Ved. Donatas Puslys

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui kovo 20 dieną kviečiant pagerbti žydų gelbėtojus, pasaulio tautų teisuolius, su naujuoju muziejaus vadovu Simonu Strelcovu kalbamės apie šių žmonių atminimo įamžinimą, jų siunčiamą žinią šiandienai. Pokalbyje aptariame muziejaus viziją ir misiją supažindinant su turtinga, tačiau kartu ir tragiško Holokausto laikotarpio paženklinta Lietuvos žydų istorija, muziejaus siūlomas ir planuojamas edukacines veiklas bei tyrimus. Apie kokį muziejų svajoja naujasis jo vadovas, kokie gerieji užsienio pavyzdžiai jį įkvepia ir kokius didžiausius iššūkius jis regi kelyje?Ved. Donatas Puslys

Kaip iškilo ir iš kur save kildino svarbiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės: prie karalių priartėję Radvilos, jiems pirštinę metę Chodkevičiai, nuo raštininkų iki kanclerių iškilę Sapiegos, nekarūnuoti Lietuvos valdovai Pacai ir turtingiausi bei galingiausi Lietuvoje Tiškevičiai? Kokį pėdsaką šios giminės palieka svarbiausiuose Lietuvos istorijos įvykiuose – Liublino unijoje, kovose prieš Maskvą, Abiejų Tautų Respublikos padalijimuose, sukilimuose prieš caro imperiją, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, įvykdžiusioje žemės reformą? Apie visa tai – pokalbis su knygos „Mėlynas kraujas“ autoriumi istoriku Eimantu Gudu.Ved. Donatas Puslys

Įtraukiojo ugdymo, bendrųjų programų atnaujinimo, tūkstantmečio mokyklų kūrimo, mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo – ko jau ko, bet reformų Lietuvos švietime tikrai nestinga. Kaip visų šių permainų kontekste gyvuoja miestelių ir kaimų mokyklos? Apie visa tai kalbamės su Dubysos aukštupio mokyklos direktoriumi Vaidu Baciu ir po studijų Jungtinėje Karalystėje mokytojauti į Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnaziją atvykusia programos „Renkuosi mokyti“ mokytoja Auguste Baltrūnaite.Ved. Donatas Puslys

Nuo kitų metų pradžios Lietuvoje įsigalios įtraukiojo ugdymo modelis, pagal kurį specialiųjų poreikių turintiems vaikams atsivers visos bendrojo ugdymo mokyklos. Kas apskritai yra tas įtraukusis ugdymas? Be to, šiandien apstu diskusijų, ar esame jam pasiruošę, kokios pagalbos stinga mokytojams, kaip toks modelis gali atsiliepti mokinių akademiniams rezultatams. Tačiau ar mokykla yra tik apie akademinius rezultatus? Ar iš įtraukiojo ugdymo laimi tik mokiniai su specialiaisiais poreikiais, o gal ir jų neturintieji įgyja labai svarbių įgūdžių? Apie tai, kaip šiandienos mokykloje kurti vaikocentrine filosofija pagrįsta aplinką kalbamės su programos „Renkuosi mokyti“ vadovu, Vilniaus Šilo mokyklos mokytoju Arturu Adamu Markiewicziumi bei Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos geografijos mokytoja ir karjeros specialiste Kornelija Čepyte.Ved. Donatas Puslys

Ar tai, kaip istorija šiandien yra dėstoma mokykloje, padeda jaunam žmogui geriau susigaudyti šiandieninio pasaulio aktualijose? Kaip aktualizuoti istoriją šiandienai? Ar susitelkimas į valstybinį egzaminą leidžia atskleisti disciplinos grožį? Kokią nacionalinę tapatybę – pilietinę ar etninę – siekiame formuoti? Kaip daugiaperspektyvė prieiga istorijoje pasitarnauja nagrinėjant Antano Smetonos palikimą? Ar jaunoji karta turi istorinių įvykių, kurie būtų neatsiejama jų tapatybės dalis? Koks istorijos ir pilietiškumo santykis ir kokia šiandieninė jaunoji karta? Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokytoju Laurynu Kudijanovu ir VGTU Inžinerijos licėjaus istoriku Daliumi Vinciūnu.Ved. Donatas Puslys

Į ką dairomės ieškodami gairių Lietuvos švietimo reformoms? Ar egzistuoja toks tobulas modelis, kurį tiesiog galėtume perimti ir pritaikyti pas save? Kaip gerieji užsienio valstybių pavyzdžiai galėtų padėti mums spręsti savo švietimo sistemos bėdas? Kiek Lietuvos švietimo sistemoje dar liko nepasitikėjimo? Kaip dera siekis ugdyti kompetencijas ir išorinis žinių tikrinimas egzaminais? Kiek dabartinė egzaminų sistema dera su siekiu vystyti įtraukųjį ugdymą? Kuo panašūs Lietuvos ir Belgijos švietimo sistemų iššūkiai? Apie visa tai kalbamės su Mokyklų tobulinimo centro vadove Egle Pranckūniene ir programos „Renkuosi mokyti“ šeštosios karto alumne, Belgijoje prancūzų kalbą šiuo metu dėstančia Urte Penkauskaite.Ved. Donatas Puslys

Ką žvilgsnis į lietuvių grožinę literatūrą gali pasakyti apie kintantį mūsų santykį su žydais? Kodėl Lietuvos rašytojai laikėsi vienos ar kitos pozicijos vietos žydų, ir apskritai visos žydų tautos atžvilgiu? Kas lėmė lietuvių rašytojų mąstymą? Kaip įtakojo lietuvių literatūrą tradicinė per šimtmečius nusistovėjusi Katalikų Bažnyčios pozicija, neretai tiesmukai žydus įvardijanti kaip Viešpaties kankintojus, katalikybės priešus? Šiuos ir kitus klausimus savo knygoje „Žydai lietuvių literatūroje: nuo priešo iki sąjungininko“ nagrinėja mokytojas Vytautas Toleikis.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Ciklą apie Europos istorines traumas baigiame pozityvia nata – žvilgsniu į Europos Sąjungos istoriją. Tai yra istorija pastangos kurti tokią Europos bendriją, kurioje iki tol senąjį žemyną skaldę skirtingi interesai būtų paversti bendru rūpesčiu, kur bendradarbiavimo dvasia pakeistų galios logiką, kai, anot senovės graikų istoriko Tukidido, stiprieji gali daryti, ką nori, o silpniesiems tenka iškęsti tai, ko pakeisti jie paprasčiausiai negali. 2012 ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Tačiau atrodo, kad ilgą laiką ES pasiekimai buvo nuvertinami. Vis tik brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą paskatino daugelį permąstyti ES naudą ir atrasti šiame projekte ne tik ekonominę naudą, tačiau visų pirma taikos projektą. Projektą, kuris Šaltojo karo metais garantavo taiką ir klestėjimą Vakarų Europai, o po Šaltojo karo pabaigos įtraukė ir dalį buvusių Rytų bloko šalių, kad Europa vėl kvėpuotų abiem plaučiais. Žvilgsnis į tas valstybes, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nespėjo įšokti į ES traukinį, leidžia mums patiems įsivaizduoti, kaip šiandien galėtume gyventi, jei patys būtume pavėlavę ir būtume traktuojami ne kaip neatskiriama europinės šeimos dalis, o Rusijos privilegijuotų interesų zona, kurioje Maskva manosi galinti siekti primesti savo valią.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Vokiečių istorikas Clausas Leggewie teigia, kad bendrą Europos atmintį ar bent jau pastangas tokią turėti galime įsivaizduoti kaip septynis koncentrinius apskritimus, kurių kiekvienas simbolizuoja skirtingus klausimus. Pradėdamas nuo to, kad Holokausto atmintis yra negatyvus Europos steigties mitas, įsikūnijęs posakyje „niekada daugiau“, toliau jis kalba apie tokius klausimus kaip totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimai, priverstiniai Europos gyventojų perkėlimai kaip bendraeuropinė trauma, karą ir karo metų atmintį, Europą kaip imigracijos tikslą, Europos sėkmės istoriją po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuošalyje nelieka ir dar vienas esminis Europos istorijos dėmuo – kolonializmo istorija ir jos palikimas šiandienai. Tad šiandienos laidos tema – Europos kolonializmo istorija ir skirtingas Europos valstybių santykis su šia praeitimi.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

1914 metų Kalėdų taika tapo vienu iš žymiausių ir kartu labiausiai mitologizuotų Pirmojo pasaulinio karo įvykių. Pasakojama, kad Flandrijos apkasuose kovojantys britų kariai Kūčių vakarą išgirdo savo apkasuose kalėdines ir patriotines dainas dainuojančius vokiečių karius. Pirmą šv. Kalėdų dieną buvo paskelbtos paliaubos ir kariai iš priešiškų apkasų susitiko niekieno žemėje, kur apsikeitė dovanėlėmis, įsiamžino bendrose nuotraukose, laidojo kritusius kovos draugus, o taip pat sužaidė improvizuotas futbolo rungtynes. Nors šiandien istorikai ir ginčijasi, kaip viskas vyko, tačiau svarbesnė šiuo atveju yra moralinė istorijos žinia, kad nepaisant priešiškumo, brutalios gyvybes pasiglemžiančios kovos egzistuoja kažkas didesnio bendražmogiško, kas mus visus vis tik vienija, kad priešiškoje atmosferoje kitame galime regėti ne tik sunaikintiną taikinį, tačiau ir žmogų, kuris taip kenčia, ilgisi namuose paliktų artimųjų. Įkvėpti šios istorijos specialioje „Mažosios Europos pokalbių“ laidoje kalbamės apie įkvepiančias istorijas, kai tamsiausiais istorijos momentais sužiba žmoniškumas.Ved. Donatas Puslys

Žlugus Sovietų Sąjungai milijonų žmonių gyvenimuose Rytų Europoje įvyko milžiniškas pokytis: jie tapo naujų sukurtų ar atkurtų valstybių, piliečiais, patyrė perėjimą prie demokratinio politinio režimo ir rinkos ekonomikos. Lietuvoje dažnai prisimename reikšmingiausius tautinio atgimimo bei kovos už laisvę įvykius, tačiau mažai žinoma ir kalbama, kaip žmonės išgyveno pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį – didelių ir greitų pokyčių laikotarpį. Atmintį apie šias patirtis tyrinėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkės Jogilė Ulinskaitė ir Rosita Garškaitė-Antonowicz, studentams padedant atlikusios daugiau nei septyniasdešimt biografinių interviu su Panevėžio ir Jonavos bei gretimų apylinkių gyventojais. „Mažosios Europos pokalbiuose“ – pašnekesys su mokslininkėmis apie tai ką atskleidė jų mokslinis žvilgsnis į transformacijos laikotarpį.Ved. Donatas Puslys

Ispanija šiandien dažnai įsivaizduojama kaip tikras turistų rojus. Turbūt jokia kita valstybė Europoje neturi tokio ryškaus stereotipo: tik Ispanijoje praleisi laiką ypač maloniai. Geras maistas, jūros gėrybės, vynas, juokas, daug saulės šviesos, truputį šokių, šypsenos. Tikra pažadėtoji laimės žemė, kurioje niekas neskuba ir taria „rytoj“. Tačiau už šio įvaizdžio slypi valstybė, kuri kadaise kilo į žygį ieškoti neatrastų žemių ir naujų prekybos kelių, kuri dalijosi pasaulį, didžiavosi savo nenugalimąja armada ir dar prieš Jungtinę Karalystę tapo pirmąja imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. XX amžiuje Ispanija tapo valstybe, kurią draskė brutalus pilietinis karas, palikęs ženklų pėdsaką tokių jį įamžinusių rašytojų kaip Ernestas Hemingway‘us ar George‘as Orwellas biografijose. Tuo tarpu fašistinės Francisco Franco diktatūros palikimas dar ir šiandien nėra tik į istorijos knygas ramiai atgulusi praeitis.Ved. Donatas Puslys

Istorikas Timothy Gartonas Ashas savo knygoje „Solidarumas. Lenkijos revoliucija“ rašo, kad šiandieninę Lenkiją geriausiai apibūdina iš XIX amžiaus septintojo dešimtmečio ateinantis posakis: „Lenkai sukyla prieš minkštą pavergėją, nes gali; lenkai sukyla prieš brutalų pavergėją, nes privalo.“ Anot jo, lenkiškąją sąmonę formavo sukilimų tradicija, romantinis mesianizmas, bažnyčios vaidmuo ir kultūrinis inteligentijos darbas. Keliautojams besidžiaugiant, kad jau visai netrukus traukiniu bus galima vykti maršrutu Vilnius-Kaunas-Varšuva-Krokuva, „Mažosios Europos pokalbiuose“ siūlome ekskursiją į kaimyninės šalies istoriją, palikusią ryškų pėdsaką valstybės ir tautos šiandienojeVed. Donatas Puslys

Šalis, suvienyta geležimi ir krauju ir pavėlavusi į kolonijų dalybas. Valstybė, po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare degusi revanšizmu ir patikėjusi mitu apie išdavystę ir dūrį į nugarą. Šalis pagimdžiusi totalitarinį nacių režimą, sąjungoje su Sovietų Sąjunga įžiebusi Antrąjį pasaulinį karą ir įvykdžiusi Holokaustą. Geležinės uždangos pusiau padalinta valstybė. Pavyzdys, kaip atgailauti ir susitaikyti su siaubinga istorija. Vieningos Europos projekto ramstis. Ostpolitik kaip suartėjimo su Sovietų Sąjunga skatinant pokyčius architektė. Europos Sąjungos didžiausia ekonominė galia. Šalis, kurią vieni laiko pavyzdžiu, o kiti smerkia dėl daugelio dalykų – nuo politikos pabėgėlių ir migrantų klausimu, iki pacifizmo ir santykių su autoritariniais režimais. Tad šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ apie tai, kaip suprasti šiandieninę Vokietiją.Ved. Donatas Puslys

Vienas iš mitų, kuriais vadovaujasi žmonija, yra prarastojo aukso amžiaus. Ir reiškiasi jis plačiai – nuo eilinių žmonių prisiminimų, kad anksčiau gyventi buvo geriau, iki valstybių politikos, kuria siekiama atkurti prarastą galią ir didybę. Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios galios statusą prarado ne tik mūsų jau praėjusioje laidoje aptarta Jungtinė Karalystė, tačiau ir tiek karine, tiek kultūrine galia buvusi Prancūzija. Istorikai liudija, kad būtent prarastos Prancūzijos didybės atkūrimas buvo Prancūzijos pasipriešinimo simbolio ir vėliau šalies lyderio Charlesio de Gaulle‘io tikslas. De Gaulle‘io palikimas dar ir šiandien stipriai jaučiamas Prancūzijoje, pavyzdžiui, dabartinio prezidento Emmanuelio Macrono politikoje. Ir ne tik jo, nes analizuojant šiandienos politinius ir geopolitinius iššūkius skamba ir Napoleono, jakobinų revoliucionierių ar net Karaliaus Saulės vardai. Kokį istorijos sunkį jaučia šiandieninė Prancūzija ir kaip ji ją paveikė tokie tokios krizės kaip konfliktas Alžyre, galiausiai atvedęs į Alžyro nepriklausomybę?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kodėl Serbijos tautiniam mitui toks svarbus Kosovas ir kaip ši šiandien jau nepriklausoma valstybė žymi serbiškojo nacionalizmo gimimą ir jo krachą? Kaip Serbijoje prisimenamas po Jugoslavijos subyrėjimo kilęs karas ir ką apie konfliktuojančius istorinės atminties režimus liudija karo nusikaltėliui skirtas gatvės menas Belgrade? Ko iš serbų studentų galime pasimokyti apie nesmurtinio pasipriešinimo autoritariniams lyderiams taktikas?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Britanija šiandien kontroliuoja likimus maždaug 350 mln. svetimų žmonių, kurie kol kas nepajėgia patys valdyti savęs ir kurie lengvai gali tapti plėšimų ir neteisingumo aukomis, jei jų negins tvirta ranka. Britanija suteikia jiems valdymą, kuris, be abejo, turi savų trūkumų, tačiau kurio, norėčiau patvirtinti, nuo jos priklausomiems žmonėms niekada nesuteikė jokia kita valstybė“, – 1909 metais rašė profesorius George‘as M. Wrongas. „Kolonializmas lėmė rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir su tuo susijusią netoleranciją. Afrikiečiai, iš Afrikos kilę žmonės, azijietiškos kilmės žmonės, čiabuviai buvo kolonializmo aukos ir šiandien tebėra kolonializmo padarinių aukos“, – 2001 metais buvo skelbiama Pasaulinės konferencijos prie rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir susijusią netoleranciją Durbano deklaracijoje.Šiomis dviem citatomis savo knygą „Imperija“ pradeda istorikas Nialas Fergusonas. Ir šie du požiūriai įkūnija visiškai priešingus požiūrius į imperijos vaidmenį. Nors nuo 1909 iki 2001 metų Jungtinė Karalystė neteko savo imperijos, kurioje niekada nenusileidžia saulė, tačiau imperijos paveldas dar ir šiandien stipriai veikia britų valstybę ir visuomenę – ar kalbėsime apie savo vietos pasaulyje paiešką ir santykius su Europos Sąjunga, ypatingus santykius su JAV, ar analizuosime šiandien vykstančias istorinės atminties kovas, kurios kartais virsta neįtinkančių paminklų griūtimis ar karštais ginčais dėl vienos ar kitos asmenybės istorinio vaidmens. Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptarsime gyvenimą prarastos imperijos šešėlyje.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Veikiausiai ne kartą girdėjote sąvoką balkanizacija, reiškiančią iki tol taikiai tarpusavyje gyvenusių skirtingų tautų ir religijų susiskaldymą ir susipriešinimą, atvedantį iki genocido. Ar šis terminas netapo tik aklai klijuojama kliše, kuri nieko nebepaaiškina, o tiesiog žemina tuos, kuriems ji taikoma? Kaip Bosnija, kurios sostinėje Sarajeve dar 1984 metais vyko žiemos olimpiada ir kuris būdavo vadinamas Balkanų Šveicarija, kilo kruvinas konfliktas, atvedęs iki genocido Srebrenicoje? Kaip šiandieninėje Bosnijoje kaunasi atmintis ir užmarštis? Kaip istorijos traumos virsta turistų traukos objektu? Ir ar menas gali padėti užgydyti karo padarytas žaizdas?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Praėjusioje „Mažosios Europos laidoje“ kalbėjomės apie Vidurio Europą kaip kruvinąsias žemes, išgyvenusias nacių ir komunistinį totalitarinius režimus. Istorinė patirtis lemia, kad regionui būdingas nepasitikėjimas Rusija. Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen savo metinėje kalboje pripažino, kad derėjo geriau įsiklausyti į Vidurio Europos lyderių jau ilgą laiką skelbtus perspėjimus dėl Kremliaus.Vis tik regione yra viena išimtis – Vengrija. Šalis, kurios režimas kelia iššūkių ne tik demokratijos ir teisės viršenybės idealams, tačiau neretai yra įvardijamas ir kaip Kremliaus Trojos arklys Europoje. Daugelis mūsų klausia, kaip 1956-ųjų metų Budapešto rudenį patyrusi Vengrija šiandien gali būti tokia palanki teroristiniam Rusijos režimui. Šioje laidoje paliesime ne tik šį klausimą, bet ir panagrinėsime, kaip Viktoro Orbano režimas manipuliuoja istorine atmintimi ir kaip šiandieninę Vengriją vis dar veikia Trianono trauma, žymėjusi imperijos pabaigą?Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Laidoje su istoriku Vladu Liepuoniumi pradedame pokalbių ciklą, kurio tikslas yra aptarti, kaip trauminiai istorijos įvykiai bei jų atmintis veikia Europos šiandieną. Pirmoji ciklo laida skirta Vidurio Europai – regionui, kurį istorikas Timothy Snyderis pavadino kruvinosiomis žemėmis, patyrusiomis sovietinio ir nacistinio totalitarinių okupacijų pragarą. Tuo tarpu popiežius Jonas Paulius II šį regioną, pokariu dominuotą komunistinių režimų, įvardijo kaip vieną iš dviejų Europos plaučių, be kurio Europa tiesiog negali kvėpuoti. Kaip atmintis apie kruvinąsias žemes vis dar veikia mūsų šiandieną? Ar Vidurio Europą vienija tik tai, kad jos šalys patyrė komunizmo jungą, o Vakarai jas neretai vis dar įvardija kaip pokomunistines, o mūsų atveju – posovietines? Ar mes esame antrojo greičio Europa, kuriai skirta tik vytis Vakarus? Ar skaudi komunistinės diktatūros patirtis mums padėjo giliau suvokti putininę Rusiją ir perspėti apie jos grėsmę, ko, kaip pripažino Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Layen, nemaža dalis europiečių neišgirdo?Ved. Donatas Puslys

Pristatydama savo naujausią juostą „Piknikas Morijoje“, kalbančio apie prieglobsčio Europoje ieškančių migrantų padėtį stovykloje Graikijos Lesbo saloje, režisierė Lina Lužytė kalbėjo apie tai, kad ši situacija nėra migrantų krizė, o veikiau Europos vertybių krizė. Visa tai paskatino svarstyti, kaip kinas gali paskatinti mūsų istorinių patirčių ir traumų refleksiją bei prisidėti prie diskusijų apie tai, kokios vertybės šiandien formuoja Europos tapatybę. Apie visa tai kalbamės su Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktore Gražina Arlickaite ir festivalio programų koordinatoriumi Dmitrijumi Gluščevskij.Ved. Donatas Puslys

Artėjančios Mokytojo dienos proga su buvusiu ilgamečiu Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos vadovu Miša Jakobu kalbamės apie tai, kuo skiriasi mokytojas pagal pašaukimą nuo mokytojo pagal profesiją, kodėl buvusių mokytojų nebūna. Kuo ypatinga žydiška ugdymo samprata ir kokias asmenybes ugdo šiandieninė mokykla? Kodėl matematika tapo skauduliu ir kodėl istorijos nederėtų paversti religija?Ved. Donatas Puslys

Piligrimystė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vieni šimtus kilometrų kulniuoja šv. Jokūbo keliu, kad pasiektų Santjago de Kompostelą. Kiti savo ruožtu moderniais piligrimais tampa pasižadėdami visur ir visada sekti savo mylimą futbolo ar krepšinio komandą. Tačiau yra ir tokių, kurie kasmet keliauja į Bairoitą – miestą Bavarijoje, kur vyksta kompozitoriaus Richardo Wagnerio operos festivalis. Šiais metais pirmą kartą ten apsilankė ir šios laidos svečias. Kuo LRT Klasikos vadovui Julijui Grickevičiui svarbi Wagnerio kūryba? Kodėl George‘as Bernardas Shaw teigė, kad būti pasišventusiam Wagneriui taip, kaip šuo yra pasišventęs savo šeimininkui, nėra tikrasis wagnerizmas? Kokias įtakas atspindi ir kokią įtaką darė paties Wagnerio kūryba? Kaip skirtingi laikmečiai išnaudojo Wagnerio palikimą ir kaip jis buvo reinterpretuojamas? Apie visa tai – pokalbis su Julijumi Grickevičiumi.Ved. Donatas Puslys

Savo naujoje knygoje „Kaip viskas tampa ginklu“ Markas Galeotti teigia, kad šiandien žengiame į nuolatinio konflikto be kraujo praliejimo erą, kai į mus nutaikytu ginklu gali tapti bet kas – prekyba, kultūra, teisė, dezinformacija, verslo ar politikos elite įsitaisę įtakos agentai ar net kriminalinės gaujos. Kaip veikia hibridiniai karai ir ar šiandien matydami brutalią Rusijos karinę invaziją į Ukrainą neapsigavome manydami, kad konvencinis kinetinis karas jau praeitis? Kaip hibridinė agresija keičia mūsų saugumo suvokimą, kaip stiprinti visuomenių atsparumą ir koks vaidmuo visame tame tenka piliečiams? Apie visa tai – pokalbis su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriumi Giedriumi Česnaku.Ved. Donatas Puslys

Istorikas Tony Judtas apie XIX amžiaus traukinių stotis rašė kaip apie modernizmo eros katedras, sekuliarėjančioje Europoje įkūnijusias naująjį tikėjimą pažanga. Tuo tarpu prancūzų rašytojas Michelis Houllebeqas knygoje „Žemėlapis ir teritorija“ analizavo, kaip transporto priemonių raida keičia pačią keliavimo sampratą, nes nebe atstumas tampa pagrindiniu kriterijumi, o kelyje praleistas laikas. Taip, pavyzdžiui, Kopenhagą galime traktuoti kaip esančią arčiau Vilniaus nei tarkime Naujoji Akmenė ta prasme, kad nuskristi ten užtrunka trumpiau nei nuvykti į šiaurės Lietuvą autobusu.Filosofas Viktoras Bachmetjevas kartu su sūnumi leidosi į mėnesį laiko trukusią kelionę traukiniu po Vidurio Europą. Kokios traukinių stotys ir aplankyti miestai paliko didžiausią įspūdį? Kodėl rinktis traukinį, o ne kitą, greitesnę, transporto priemonę? Ar kelyje praleistas laikas įskaičiuotinas į nuostolius? Kas didesnė prabanga planuojant tokią kelionę – laikas ar pinigai? Apie visa tai – „Mažosios Europos pokalbiuose“ kartu su V. Bachmetjevu.Ved. Donatas Puslys

Kokiais pavidalais mūsų gyvenimuose reiškiasi stoka? Ar stoką dera traktuoti tik kaip neišvengiamą blogį, su kuriuo dera susidoroti, ar galime pažvelgti į ją kaip į žmogaus kūrybingumo šaltinį? Kaip stoką interpretuoja ekonomistai, filosofai, teologai? Ką apie stoką byloja Biblija ir kodėl Dievas nesukūrė tobulo pasaulio? Kuo skiriasi gerovės ir globos valstybės ir ar galime sutarti dėl bendrų viešosios politikos vertinimo kriterijų? Apie visa tai kalbamės su Lietuvos laisvosios rinkos instituto, vykdžiusio projektą „Stoka, moralė ir viešoji politika“, prezidente Elena Leontjeva.Ved. Donatas Puslys

Didžiausias menas yra kurti santykį su kitu žmogumi, byloja išmintis. Veikiausiai dėl to knygynų lentynos yra pilnos knygų, kurios į kairę ir į dešinę žarsto patarimus, kaip puoselėti santykius poroje, kaip auklėti vaikus, kaip laimėti draugų ir įgyti jiems įtakos ir pan. O ką apie žmogiškų santykių idealus ir realybę byloja Biblija? Knygos „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“ autorė Ingrida Gudauskienė teigia, kad „Ieškodami vienas kito Biblijos vyrai ir moterys dažnai atsiduria kryžkelėse. Jose jie patiria visko – egzistencinių duobių ir neįtikėtinų jų įveikų, santykių griūčių ir reikšmingų naujų pradžių. Gyvenimo kryžkelėse peržengti tas duobes juos gena nenumaldomas kito asmens poreikis ir ilgesys. Kiekvienam Aš reikia Tu. Biblija žino – santykis nėra lengvas „užsiėmimas“. Ingrida Gudauskienė – šios dienos „Mažosios Europos pokalbių“ viešnia.Ved. Donatas Puslys

Šių „Mažosios Europos pokalbių“ svečias – Rytų Europos studijų centro projektų vadovas Justinas Kulys. Justiną pasikviesti pokalbiui paskatino du dalykai. Pirma, jis visai neseniai sugrįžo iš Madrido, kur vyko NATO viršūnių susitikimas, kuriame svarstyta apie aljanso perspektyvas Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. Antroji priežastis – Justino domėjimasis Balkanų regionu. Socialiniame tinkle „Facebook“ jis rengia labai įdomias Balkanų aktualijų apžvalgas „Balkanų pulsas“. O apie Balkanus norisi pasikalbėti tiek žvelgiant į saugumo situaciją regione, tiek į didžiųjų galių – Vakarų, Kinijos, Rusijos – daromą įtaką, tiek apie sportą kaip visuomenių ir valstybių veidrodį. Juk prisiminkime, kiek triukšmo ir nepasitenkinimo sukėlė Belgrado „Crvena Zvezda“ krepšininkų atsisakymas Eurolygos rungtynių Kaune metu laikyti plakatą, raginantį stabdyti karą Ukrainoje, o štai vienas tų rungtynių dalyvių Dejanas Davidovacas dar neseniai ir perėjo į ne bet ką kitą, o į Maskvos CASK. Ar teisūs tie, kurie skelbia, kad Serbija yra Rusijos Trojos arklys regione, o gal dera įsiklausyti į balsus tų kurie teigia, kad nei mes gerai suvokiame Serbijos ir apskritai Balkanų istoriją, nei jie suvokia, ką teko išgyventi mums?Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbių“ dėmesio centre Džuničiro Tanadzakio knyga „Odė šešėliams“. Ši 1933 metais parašyta knyga leidžia pažvelgti į Japonijos kultūrą, joje įsišaknijusią grožio sampratą, tradicijos svarbą joje ir tai, kaip interpretuojamas tos tradicijos santykis su iš Vakarų ateinančiomis įtakomis. Kokią įtaką tiek Japonijoje, tiek užsienyje ši knyga turėjo estetikos suvokimui ir kodėl ji šiandien yra svarbus skaitinys architektūros studentams? Pokalbio viešnios – architektūros tyrėja Eglė Bazaraitė ir vertėja, Japonijos kultūros tyrėja Jurgita Polonskaitė-Ignotienė.Ved. Donatas Puslys

„Na... Labiausiai man kelia nerimą, kad nematau sėkmingos šito karo pabaigos. Dažnai pagalvoju, kad su vyrais gyvename netikrame saugume. Dabar mums gerai sekasi. Senokai nepatyrėm rimtų nuostolių, patys sėkmingai vykdome operacijas, gana gerai jaučiame priešų pajėgas ir nuspėjam planus. Manau, šiuo metu jie dar nežino, kur tiksliai mes esam, kiek tiksliai mūsų yra. Bet kartu jaučiu, kad čia tik laiko klausimas. Iš tikrųjų jie spaudžia mus, vis glaudžiau apsupa. Dažnai įsivaizduoju, kaip kažkoks man nepažįstamas žmogus palengva braižo mano tėvūnijos kontūrus, ramiai nustatinėja, ryškina taikinį žinodamas, kad niekur mes nepabėgsim. Tam žmogui davus komandą, mums bus baigta. Tai mane labai baugina“, – byloja Ventos tėvūnijos partizanų vadas Andrius Karnauskas-Drakonas ir tvirtina, kad jis nevertas vado vardo, jei nesugebės to nematomo priešo apgauti. O tas priešas rimtas – MGB majoro Andrejaus Sovetovo vadovaujama smogikų grupė, kurios gretose ir ypatingas ginklas – agentas Maskva.Istoriko, publicisto, rašytojo Bernardo Gailiaus knyga „Kraujo kvapas“ nukelia skaitytoją į 1949 metų okupuotą Lietuvą. „Mažosios Europos pokalbiuose“ šįkart su rašytoju kalbamės apie tai, kaip sukurti gerą istorinį trilerį, pagrindinių herojų portretus, taip pat atskleisti blogio tapmsą. Kokią įtaka autoriui darė trilerių meistrai Ianas Flemingas ir Johnas Le Carre? Ar geras trileris visų pirma yra ne raumenų, o protų kova? Ar istorija apie Lietuvos partizanines kovas gali sudominti ir užsienio skaitytoją? Analizuojame, kaip grožinė literatūra kuria istorinį pasakojimą ir kas idealistą pastūmėja išdavystės link.Ved. Donatas Puslys

Birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną. 1941 m. birželio 14-ąją, 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – trėmimas. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau, anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikų, labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai, dvarininkai – visa pažangioji visuomenės dalis. Kitaip tariant, buvo siekiama naikinti šalies elitą. Iš viso 1941 m. birželio 14–19 d. buvo ištremta apie 17 tūkst. žmonių. Apie tai, kaip šiandien prisimename šį įvykį, kaip jame įžvelgti ne tik gedulą, bet ir viltį, kalbamės su rašytoja, knygos „Visada, Tėve bus Amerika“, kuri ir pasakoja apie tuos tragiškus 1941-ųjų metų birželio įvykius, tremtinių gyvenimą Sibire ir pabėgimą į Lietuvą, autore Loreta Jastramskiene.Ved. Donatas Puslys

Nyderlandų kultūros istorikas Janas Huizinga apibrėžia žaidimą, kaip svarbiausią klestinčios visuomenės veiklą. Be viso kito, žaidimas yra kažkas nekasdieniško, kažkas, kas ištraukia mus iš kasdienio gyvenimo ir kas teikia mums didelį džiaugsmą beigi malonumą. Lygiai kaip ir kelionės, leidžiančios mums pailsėti nuo “tikro” gyvenimo.Bet viena žaidimų rūšis turi stigmą. Tai – kompiuteriniai žaidimai. Pastarieji lyg stokoja intelektualumo, gilumo ir yra paaugliški ar net vaikiški. Šachmatai tai strategija, pokeris – žmogaus psichologija, krepšinis – komandinė dvasia bei sveikata, o ketvirta civilizacija – tai infantilus laiko švaistymas tunkant ant sofos.Bet ar tikrai taip? Rašytojas Miloradas Pavičius kalbėdamas apie romano kaip žanro ateitį ją matė pirmojo asmens siužetiniuose žaidimuose (vadinamasis RPG). Čia žaidėjas veikia tam tikrame pasaulyje, bendrauja su personažais ir nuo jo priimtų sprendimų plėtojasi žaidimo siužestas. Ir tu gali būti bet kas ir bet kur: kaubojus laukiniuose vakaruose, vikingas viduramžių Anglijoje, samurajus mongolų puolamoje Japonijoje. Laikas ir erdvė tavęs nevaržo. Toks žaidimas tampa pačia tikriausia kelione, leidžiančia patirti atradimo ir pažinimo malonumą ir atotrūkį nuo rutinos.Šiandien kiek provokuojančiai kalbamės apie kompiuterinius žaidimus, kaip keliavimo formą. Laidos svečias – istorikas, redaktorius Antanas Terleckas.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kelionės, turizmas mums asocijuojasi pirmiausia su teigiamais dalykais: pabėgimas nuo kasdienės rutinos, pažinimo džiaugsmas, atradimo netikėtumai ir, žinoma, poilsio malonumas. Dar daugiau, turizmas atneša ekonominę naudą. Daugybė vairuotojų, padavėjų, suvenyrų pardavėjų, kambarinių ir be jokios abejonės gidų gauna darbo. Plėtojasi verslai, ekonomika kyla, gyvenimas gerėja. Tokios šalys kaip Graikija, Turkija, Tailandas ir net Slovakija savo ekonominius stebuklus sukūrė atsispirdamos nuo turizmo. Barselonos pavyzdys itin įkvepiantis: XX viduryje buvęs industrinis, dideliu nusikalstamumu pasižymėjęs miestas (toks truputį mūsų Panevėžys) sėkmingos viešųjų ryšių kampanijos ir investicijų dėka tapo hipsterinio turizmo viena iš sostinių. Tad sunku patikėti, jog turizmo industrija gali būti lygiai taip pat naikinanti, kaip ir kurianti.Bet gali. Pavyzdys – Venecija, kur turistų srautai tokie dideli, jog gatvėse praeiti tiesiog nebeįmanoma. Vietiniams būtinos maisto ar buitinių reikmenų parduotuvės tampa stikliukų, magnetukų ir kitų šaldytuvą puošiančių niekučių pardavimo vietomis, nes tai daug pelningiau. Kavinės, restoranai persiorientuoja į turistus. O ko turistai tikisi Italijoje – picos. Tad ir siūlykime brangią prastą picą. Vis tiek pirks ir niekada negrįš. O kur valgyti vietiniams? Mokyklos tampa viešbučiais. Butų kainos auga, nes nuomoti nakčiai per AirBnB labiau apsimoka nei nuomoti mėnesiui. Mieste tampa nebeįmanoma gyventi ir gyventojai jį palieka (penkiasdešimtaisiais gyveno 175.000, o pernai fiksuota 50.000 gyventojų). Venecija tampa kažkuo panašiu į Rumšiškes. Ir tokių pavyzdžių apstu. Tad šįkart su tvarumo specialiste Guoda Lomanaite kalbamės apie tai, koks galėtų ir turėtų būti tvarus keliavimas, kuris kreipia dėmesį ne tik į paties turisto poreikius ir norus, tačiau ir į vietinių bendruomenių interesus.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Šįkart laidoje aptariame Nyderlandų architekto ir rašytojo Reinier de Graafo knygą „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“. Ši knyga pasirodė svarbi dėl kelių priežasčių. Dažnai architekto profesija yra romantizuojama. Štai Ayn Rand romane „Šaltinis“ architektas vaizduojamas kaip laisvas herojus, kuriantis mūsų gyvenamų miestų veidą.Tuo tarpu savo knygoje de Graafas atvirai kalba apie ekonominių, politinių įtakų poveikį architektūrai.Be to, de Graafo knyga paskatina susimąstyti apie mūsų kaip visuomenės architektūrinį raštingumą. Ypač svarbi yra jo esė, skirta aptarti viešosios erdvės sampratai. Laikmetyje, kai viešąsias erdves dažnai siekiama įpaminklinti, kai dažnai girdime apie viešųjų erdvių įveiklinimą ar kitokių kriterijų – bendruomeniškumo skatinimo, ekonomikos vystymo, piliečių sveikatinimo – įgyvendinimą formuojant viešąsias erdves svarbu kalbėti apie tai, kad, kaip rašo de Graafas, esminė viešosios erdvės savybė yra pertrauka nuo būtinybės veikti, išlaisvinimas nuo bet kokio tikslo, išskyrus patį egzistavimą, o viešosios erdvės sėkmę dažnai lemia ne istorinė atmintis, o veikia užmarštis.Esmines de Graafo knygos „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“ aptariame su vertėja Mantė Zagurskyte-Tamulevičiene ir architektu, architektūros kritiku Andriumi Ropolu.Ved. Donatas Puslys

Keliaudami dažnai lankome garsiausius objektus – Eifelio bokštą, Romos Koliziejų, Atėnų Akropolį ar Plitvicos ežerus. Su miniomis žmonių braunamės prie kasų, stumdomės ant laiptų siauruose praėjimuose, užtverdami kelią fotografuojamės ir galiausiai nusikamavę sėdame užtarnauto gėrimo gretimoje kavinukėj. Rašytojas Andrzejus Stasiukas kviečia keliauti visiškai kitaip. Jis ragina leisitis didžiausio įmanomo užkampio link. Kelionė jam – paieška kaimo, kuriame laikas rodos sustojo dar XVIII amžiuje ir tik pro šalį pradardantis sukežęs automobilis ar nudrengtos parduotuvės ledų šaldytuvas, primena apie įvykusius pokyčius laike. Tai noras labiausiai apleistos, veik suirusios autobusų stoties, kurioje sukemši kiek padžiūvusį buriaką. Tai atradimas trupančios miestelio aikštės, kurioje išaugo Emil’o Cioran’o nihilimas. Tariant vienu žodžiu – tai kelionė į Babadagą. Tai paieška sustojusio laiko, kur nebėra tempo, kur nebelieka kismo. Pasaulyje, kur tempas, greitis, krūvis yra neatskiriami nuo efektyvumo, sustabdyti laiką ne tik kad neįmanoma. To nesinori, tai baisu daryti. Akistata su savimi gali būti nepakeliama. Vienas būdų sulėtėti – ėjimas. Gyvenimas penkių kilometrų per valandą greičiu. Dvidešimt, trisdešimt kilometrų per dieną, keli aplankyti taškai, nuovargis, skausmas. Kas tai per beprotybės forma? Ar tai tikrai pasirinkimas? Juk gal ramus gulėjimas su viskas įskaičiuota – maloniau, patogiau ir, nepabijokim to žodžio – sveikiau? Apie visa tai pokalbis su keliautoju, alpinistu Dainiumi Babilu.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Šiandienos „Mažosios Europos pokalbių“ cikle „Keliaujantis žmogus“ pasikalbėsime apie knygas. Knygas kaip kelionių gidus, kurie tampa kelionės palydovais, atskleidžiančiais mūsų lankomų vietų ypatumus, padedančiais susidėlioti maršrutus.Tačiau knyga gali būti ir tarsi skraidantis kilimas, galintis nunešti mus į žmogaus fantazijoje pagimdytus įsivaizduojamus pasaulius. Arba laiko mašina, suteikianti galimybę nusikelti į būtąjį laiką. Kad ir, pavyzdžiui, italų rašytojo Alberto Angelos dėka praleisti vieną dieną senovės Romoje prisiliečiant prie kasdienio romiečių gyvenimo, jo įdomybių paslapčių. Arba pajausti nostalgiją Tadeuszo Konwickio „Meilės įvykių kronikoje“, kur pasakotojas nukelia mus į tą Lietuvą, kuri atsisveikindama su LDK paveldu ir žengdama į modernaus nacionalizmo amžių tais laikais buvo ūmi vasarinė audra ar greičiau gęstančio, agonijoje merdinčio ugnikalnio viduriai, besileidžianti didžiulė Saulė, palikusi įstabaus grožio šviesos dryžius ir blėstančios vaivorykštės pėdsaką. Knyga gali mus nunešti ir į įsivaizduojama ateitį: galbūt utopinę, žadančią išsipildymą, o gal ir distopinę, perspėjančią apie laukiančią pragaištį neišsprendus šiandienos problemų. Tad šios dienos „Mažosios Europos pokalbiuose“ pokalbis apie kelionės palydovę knygą su knygų autore, gide Dalia Smagurauskaite.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Dažnai kelionę įsivaizduojame kaip kažką malonaus – naujas patirtis, naujus pažinimo horizontus, poilsį, sutiktus žmones ir t.t. Tačiau ne visos kelionės yra tokios. Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą į kelionę skatina pažvelgti kitoje šviesoje.Pagalvokime vien apie daugiau nei 5 mln. karo pabėgėlių Ukrainoje, kurie buvo priversti palikti savo gimtinę ir prieglobsčio ieškotis svetur. Dar 7 mln. ukrainiečių perkeltaisiais asmenimis šalies viduje. Pagalvokime apie valstybės agresorės karius, siunčiamus į kaimyninę valstybę žudyti ir žūti. Karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui, kurių tragiškais simboliais jau tapo Buča, Mariupolis kaip ir kadaise Srebrenica, Sarajevas iškėlė klausimus apie išmoktas ir neišmoktas istorijos pamokas, tarptautinių institucijų ir individualių valstybių atsakomybę regint karo žiaurumus.Tačiau karo akivaizdoje svarbu kalbėti ir apie dvasinę žmogaus kelionę. Tikintieji regimo siaubo akivaizdoje kelia klausimą, kur yra Dievas, kodėl jis leidžia tokius dalykus? Netikintieji performuluoja klausimą svarstydami, iš kur žmoguje sudygsta blogis? Tačiau galbūt verčiau klausti ne to, kur yra Dievas, o kur esame mes? Ar karas mumyse pažadino tai, kas mumyse yra geriausia, o gal tai, kas yra blogiausia ir patys nejučiomis tampame veidrodiniu agresoriaus atspindžiu? Veikiausiai paprasto atsakymo čia nėra, tad jo ieškome kartu su karybos tyrinėtoju, VU TSPMI dėstytoju Deividu Šlekiu.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Kelionės kai kuriems mūsų yra didelė gyvenimo dalis. Tai nuotykis, tai poilsis, tai pažinimo džiaugsmas, tai pabėgimas, atsitraukimas nuo kasdienybės. Kai kurie, pavyzdžiui, gidai, gyvena iš kelionių. Lankyti svečias šalis, pasakoti apie nematytas vietas, dovanoti keliautojams atradimo, naujo patyrimo malonumą – tai jų duona. Tad be kelionių gyvenimo jie net neįsivaizduoja. Ir kaip visada mums žmonėms būna – sunku įsivaizduoti, jog gali būti kitaip.Bet juk daliai mūsų kelionės yra kažkas varginančio ir sunkaus: viešbučių paieška, daiktų krovimas. Daliai, tai nėra prioritetų sąrašo viršuje ir tas lėšas bei laiką tiesiog nukreipia kitur: filmui, spektakliui ar tiesiog sofai. Galima būtų teigti dar stipriau: nemaža dalis mūsų keliautų mažiau, bet gliancinės instagramo nuotraukos ir bendradarbių pasakojimai apie Tailandą verdant kokosų sriubą rodos verčia išvykti. Žmogus krauniesi lagaminą, nes nekeliaudamas atrodai lyg nenormalus. O tu tenori puodelio kavos savo kavinėj. Apie visa tai – pokalbis su studijos svečiu klasikinės filologijos dėstytoju, vertėju Pauliumi Garbačiausku.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

Regimanto Dimos romane apie Joną Prosperą Vitkevičių skaitome apie „kelio žmones“, kurie gyvena keliaudami. Šiuo terminu galima apibūdinti tolimųjų reisų vairuotojus, stiuardeses, jūreivius ir, be abejo, gidus, kuriems kelias yra kasdienybė, o buvimas namuose – tik laikas pasiruošti naujai kelionei. Kaip tampama gidu? Kas yra geras gidas? Kodėl Vladą vaikystėje žavėjo net klaikūs indiški filmai, kuriais Indija atsiskaitinėjo su sovietais už prekes? Ir kodėl Donatas gidą įsivaizduoja kaip vieną pragaro veikėjų? Kaip gimsta ekskursijos ir ar šiandienis masinis turistas nėra barbaras, siaubiantis tuos miestus, kuriuos tariasi mylįs? Apie visa tai – „Mažosios Europos pokalbiuose“ su gide Monika Auksutyte, Vladu Liepuoniumi ir Donatu Pusliu.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius

„Daug kartų mėginau, tačiau mano šaknys visuomet būdavo paviršinės ir mane išraudavo menkiausias vėjo virptelėjimas. Nemokėjau žembėti, neturėjau šito augalų gebėjimo. Nesiurbiau syvų iš žemės, esu anti-Antajas. Energijos semiuosi iš judėjimo – iš autobusų kratymo, iš lėktuvų ūžesio, iš keltų ir traukinių supimo“, – byloja Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk knygos „Bėgūnai“ pasakotoja. Kodėl keliaujame? Kaip keliauja tie, kuriems kelionės yra atostogos ir tie, kuriems tai – darbas? Kas lemia sprendimą atostogauti Lietuvoje ar užsienyje? Ar sekame populiariais maršrutais, ar vis bandome ieškoti turistų dar nepramintų vietų? Kaip keliaujame versdami knygų puslapius ar panirdami į kompiuterinių žaidimų pasaulius? Apie visus šiuos klausimus – naujame „Mažosios Europos pokalbių“ cikle „Keliaujantis žmogus“, kurį Donatas Puslys ves kartu su istoriku, profesionaliu gidu Vladu Liepuoniumi.Ved. Donatas Puslys

Neskubėk paklusti, gink institucijas, prisiimk atsakomybę už tai, kaip atrodo pasaulis, aukok geriems tikslams, išgirsk pavojingus žodžius – tai tik kelios iš dvidešimties dvidešimtojo amžiaus pamokų, kurias istorikas Timothy Snyderis įvardija kaip būtinas išmokti siekiant apsisaugoti nuo tironijos pavojaus. Ką ši Donaldo Trumpo prezidentavimo metu parašyta knyga, vėliau išleista ir kaip bendras darbas su dailininke Nora Krug, byloja mums šiandien? Apie tai pasikalbėsime su leidyklos „Hubris“ vadove Kristina Tamelyte.Ved. Donatas Puslys

„O aš braunuosi per laiko brūzgynus, per sustingusią vaizduotę, kapstausi per asmeninę skausmo upę, turiu pasiekti kitą jos krantą, kur beviltišką slogių laikų, niūrios epochos, bejausmės istorijos, tarytum potvynio banga, plūstančios paskui mus, šalia mūsų, mums priešais, akimirką lėtai sensta panaitė Helena Konwicka, mano močiutė“, – byloja Tadeuszo Konwickio romano „Baina“ pasakotojas, nukeliantis mus į XIX amžiaus Vilniaus kraštą, gyvenantį žlugusio 1863-iųjų metų sukilimo šešėlyje. Ko pasakotojas ieško tame prarastame laike, liudijančiame jam apie močiutę, kurios gyvenime taip ir nebuvo sutikęs? „Baina“ yra jau trečiasis leidyklos „Odilė“ išleistas Konwickio, kilusio iš Naujosios Vilnios, romanas serijoje „Neatrasti Vilniaus tekstai“. Tiek apie „Bainą“, tiek apie kitus du kūrinius – „Meilės įvykių kroniką“ ir „Raistus“ – kalbamės su šių kūriniu vertėju Vidu Morkūnu.Ved. Donatas Puslys

„Knygą rašiau du mėnesius. Iš ryto sukurdavai skyrių, po pietų jį gaudavo mano vertėja į prancūzų kalbą Jeanne Hersch. Tas greitumas literatūros tyrinėtojų neturėtų klaidinti – jis tik įrodo, kad ilgus metus tai nešiojausi savyje ir dėliojau galvoje, kol pagaliau mano plunksna visa išdėstė popieriuje“, – po daugelio metų prisimindamas, kaip gimė vienas iš dviejų jo romanų „Valdžios užėmimas“, rašė Czeslawas Miloszas. „Valdžios užėmime“, kuris 1952-aisiais buvo įvertintas Europos literatūrine premija, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas ne tik atsigręžė į sudėtingus Lenkijos istorijos puslapius – Varšuvos sukilimą, Holokausto traumą, komunistinės diktatūros įsitvirtinimą, tačiau, kas svarbiausia, per skirtingų veikėjų portretus atskleidė mechanizmus, kaip totalitarinė diktatūra geba palaužti žmogų. Dėl to šis romanas ir šiandien nėra tik liudijimas apie praeitį, o paskata apmąstyti galios veikimo mechanizmus ir mūsų pačių atsparumą tironijos pagundoms. Apie Miloszo „Valdžios užėmimą“ kalbamės su literatūros tyrinėtoju Mindaugu Kvietkausku, kuris šio Miloszo romano lietuviškam leidimui parengė ir palydymąjį tekstą.Ved. Donatas Puslys

Šiandieniniame kontekste liepsnojant Rusijos karui prieš Ukrainą dažnai galime išgirsti svarstymus apie tai, ar mes Vakaruose išmokome istorijos pamokas. Juk sakoma, kad išmintingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailas – iš savo. Tačiau pats žvilgsnis į istoriją atskleidžia ne tik praeities pamokas mūsų dienoms, tačiau ir tai, kokios idėjos formuoja mūsų žvilgsnį į praeitį. Kokios idėjos formavo modernybę ir kaip žvilgsnis į idėjų istoriją gali padėti mums susigaudyti šiandienos iššūkiuose – nuo pandemijos iki karo Ukrainoje?Ved. Donatas Puslys

Su trisdešimtmetį mininčio Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktore Margarita Šešelgyte kalbamės apie gimtadienio šventimą ne gaunant, o dovanojant dovanas, instituto vaidmenį viešojoje erdvėje, studijų programų raidą siekiant atsakyti opiausius laikmečio iššūkius, buvusius ir esamus studentus ir tai, kaip išugdyti valstybininką.Ved. Donatas Puslys

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją. Nuo Julijonos Algirdienės iki Loretos Asanavičiūtės jos liudija apie moterų vaidmenį skirtingose istorijos epochose. Žydės, lenkės, baltarusės, totorės, austrės – jos puoselėjo daugiakultūrį Vilnių. Šiandien „Mažosios Europos pokalbiuose“ apie Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusias moteris pasikalbėsime su knygos „Moterys istorijos verpetuose“ autore, dienraščio „Bernardinai.lt“ bendradarbe Rasa Baškiene. Pokalbį paskatino ne tik jos knyga, tačiau ir vasario 17-ąją dieną įvykusi Nacionalinė emancipacijos diena, kėlusi klausimą apie tai, kaip moterims atsiimti istoriją, kalbą, simbolius, erdves, vietas ar net feminizmą.Ved. Donatas Puslys

„Ersilijoje, įtvirtinant miesto gyvenimą palaikančius ryšius, žmonės tiesia gijas, sujungiančias kampus, baltas, juodas ar pilkas arba juodas ir baltas, priklausomai nuo to, kokius ryšius jos žymi: giminystės, mainų, valdžios ir atstovavimo. Kai gijų susikaupia tiek, kad jau nebegali pro jas praeiti, gyventojai Ersiliją apleidžia: namai išardomi, lieka vien tik gijos bei jų ramsčiai. Nuo kalno šlaito, kur įsikūrė su visa manta, Ersilijos pabėgėliai žvelgia į niūksančią lygumoje ištemptų gijų ir stulpų raizgynę. Visa tai – dar Ersilijos miestas, o jie patys – jau niekas.“ Ersilija – tai tik vienas iš gausybės miestų, apie kurį venecijietis keliautojas Markas Polas pasakoja totorių imperatoriui Kublai Chanui. Marko Polo pasakojimus knygos „Nematomi miestai“ išguldė rašytojas Italo Calvino. Šios antradienio „Mažosios Europos pokalbiuose“ kviečiame ne tik į Ersiliją ir kitus nematomus miestus, tačiau analizuojame ir kitą nuostabią Calvino knygą „Markovaldas“. Pastaroji pasakoja apie iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio darbininko Markovaldo, pasmerkto bukinančiam ir prastai apmokamam darbui mieste, kuris kadaise buvęs viltį teikusiu pažadu šiandien jam primena švininę dykrą, supelkėjusią ir tirštai padengtą stogų žvynais bei virš kaminų plevėsuojančiomis dūmų draiskanomis. Apie Calvino kūrybą kalbamės su „Markovaldo“ vertėja ir antrojo atnaujinto „Nematomų miestų“ leidimo redaktore Toma Gudelyte.Ved. Donatas Puslys

Analizuojant korupciją, dažnai dėmesys sutelkiamas į įvairiausių atsakingų institucijų veiklą ir efektyvų teisinio reguliavimo įgyvendimimą. Kartais girdime akcentuojant ir socioekonominę situaciją, kuri taip pat gali sudaryti palankias sąlygas korupcijai. Vis tik svarbu analizuoti ne tik tai, bet ir visuomenės kultūrines nuostatas, lemiančias tai, ar asmenys yra linkę pateisinti korupciją ir kaip tai argumentuojama. Būtent tai akcentuoja ir „Transparency International“ vykdomas Korupcijos suvokimo indekso tyrimas, kuriame Lietuva tarp 180 valstybių užima 34 vietą. Kas lemia korupcijos pateisinimą ir kaip sėkmingai įgyvendinti antikorupcinę darbotvarkę ir ypatingai visuomenės švietimą, kalbamės su „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu.Ved. Donatas Puslys

„Neparašė knygų, nepastatė bažnyčios ir rūmų, neįsteigė organizacijų, nesuorganizavo streikų, o vis dėlto jis atmenamas dažniau ir pagarbiau už daugelį žymūnų. Brangus ir kaip vaižgantiškas žmogus“, – taip apie jį kaip apie šviesulį atsiliepė kun. Marijonas Vaclovas Aliulis. Tas žmogus – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio metus šiemet minime. Šiemet sukanka 100 metų nuo dvasininko, išgyvenusių Sibiro siaubus, tačiau raginusio nepasiduoti keršto troškimui savo skriaudėjams, gimimo. Apie pirmąjį atgautos Katedros kleboną, kunigą, kurio klebonijoje ir bute buvo laukiami visi, kalbamės su žurnaliste, kunigo biografijos „Gyvenimas, koks jis buvo“ autore, monsinjoro bičiule Ramune Sakalauskaite.Ved. Donatas Puslys

„Mažosios Europos pokalbiuose“ jau viešėjęs fotografas Tadas Kazakevičius, su kuriuo tąkart kalbėjome apie jo ciklą „Tai ko nebebus“, fiksuojantį kintantį Lietuvos provincijos gyvenimą, šįkart sugrįžta papasakoti apie savo naująjį ciklą „Pernykštis sniegas“, kuris gilinasi į vaikų, kartu su savo šeimomis ištremtų į Sibirą, tačiau sugrąžintų į okupuotą tėvynę, likimus bei jų santykį su šia skaudžia praeitimi. Apie knygos „Sibiro haiku“ įtaką ciklui, vaikų gelbėjimą iš Sibiro vykdžiusius ekspeditorius, keliones su ciklo herojais į jų vaikystės vietas, fotografijos santykį su archyvine istorine medžiaga, herojų paskolintais reliktais, santykį su laiku – apie visa tai pokalbis su T. Kazakevičiumi.Ved. Donatas Puslys

Vienas iš įtakingiausių praėjusio amžiaus mąstytojų ir mokslinės fantastikos autorių. Futurologas ir eseistas, kurio darbai išversti į 41 kalbą ir visame pasaulyje parduoti daugiau nei 27 mln. Vienetų tiražu. 1976 metais jis buvo laikomas labiausiai pasaulyje skaitomu mokslinės fantastikos autoriumi. 1921 metais gimęs Lvove, jis nuo 1946-ųjų gyveno Krokuvoje, kur ir mirė 2006 metų kovą. 2021-aisiais jam būtų sukakę 100 metų. Šis žmogus – Stanislawas Lemas, apie kurį kalbamės su publicistu Nikodemu Sczyglowskiu.Ved. Donatas Puslys

„Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs“, – savo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba“ rašė vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheimas. Anot jo, pasakos vaikui suteikia tai, kas jam labai svarbu bręstant – įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Tačiau ar pasakos tik vaikams? Gal kaip tik problema yra ta, kad mes, suaugusieji, į pasakas imame žvelgti ciniškai manydami, kad nebe mums tie stebuklai, o gyvenimas toks jau yra – reikia su juo susitaikyti?Apie tai kalbamės su sese Rima Malickaite, kuri išleido savo antrąją knygą „Dvi karalienės“, pasakojančią apie berniuko Rapolo, jo naujosios sesutės Tėjos ir bičiulės Lukos kelionę į paslaptingą akmenuigių karalystę ieškoti Tėjos, kuri į Rapolo šeimą atvyko iš vaikų namų, mamos.Ved. Donatas Puslys

2109 metai, Maskva. Skambantis elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Bunda ir dešimtį metų anabiozėje miegojusios seserys. O viskas prasidėjo dar ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje, kai dėl klimato kaitos ir spartaus planetos gyventojų skaičiaus augimo ėmus stigti geriamo vandens vienas po kito pasaulį sudrebino du Pasauliniai vandens karai. Po jų įvykusi milijardų pabėgėlių migracija galutinai sugriovė senąją pasaulio tvarką: valstybes, aljansus, sąjungas ir jų sienas. Gyventojų pertekliaus problemą padėjo išspręsti atradimai genetikos srityje, leidžiantys pusei žmonijos dešimčiai metų panirti į miegą. Taip prasidėjo gyvenimas pamainomis. Nuo to laiko kas dešimt metų pamainos keičia viena kitą, budrūs žadina miegančius, o patys eina miegoti.Tai – Mariaus Ivaškevičiaus parašytos ir Oskaro Koršunovo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytos distopijos „Miegantys“ siužetas. Kas paskatino kūrėjus imtis distopijos? Į kokias opiausias problemas joje atkreipiamas dėmesys? Kaip dabartinė pandemija aktualizuoja kūrinį? Apie visa tai – pokalbis su M. Ivaškevičiumi ir O. Koršunovu.Ved. Donatas Puslys

1945 metais dienos šviesą išvydo filosofo Karlo Raimundo Popperio knyga „Atvira visuomenė ir jos priešai“. Šioje „Mažosios Europos pokalbių“ laidoje kartu su Atviros Lietuvos fondo vadove Sandra Adomavičiūte aptariame tai, kaip šiandien apibrėžiame atviros visuomenės idėją. Ar iš tiesų atviros visuomenės idėja reiškia kovą prieš įsitvirtinusius papročius ir tradicijas? Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria atviros visuomenės idėja? Kodėl Lietuvoje pilietiškumas nemažos dalies vis dar suvokiamas kaip rizika? Kokį pilietiškumą regime regionuose?Ved. Donatas Puslys

Stanislovas Lukošius – bajoriškos kilmės žemaitis, kurio du broliai pokario metais prisidėjo prie partizaninio judėjimo. Savo gyvenime jis regėjo tiek carinės Rusijos valdomą Lietuvą, tiek abu pasaulinius karus, tiek tarpukario Lietuvos Respubliką, tiek ilgą sovietinę okupaciją, o galiausiai sulaukė ir Kovo 11-osios. Galbūt šie gilūs tektoniniai pokyčiai paskatino Stanislovą fotografuoti ir nuotraukose įamžinti laiko atnešamą kismą. Kauno miesto muziejaus išleistas albumas „Kaunas S. Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“ fiksuoja Kauno kaitą sovietmečiu. Po S. Lukošiaus dokumentuotą miestą mus vedžioja Kauno miesto muziejaus atstovai – knygos sudarytoja Inga Puidokienė, tekstus knygai rengę istorikai Gediminas Kasparavičius ir Rokas Sinkevičius.Ved. Donatas Puslys

Kaip užčiuopti kalėdinę dvasią nepasiduodant kasdieniam skubėjimui ir vartotojiškumui? Kokia turėtų būti krikščionio laikysena šiandieninėje visuomenėje, kurioje vis gilėja poliarizacija? Ko išmoko patirtis buvimo mažumoje? Kaip šiandien suvokiame toleranciją ir kokio solidarumo siekiame savo visuomenėje? Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto kapelionu, jėzuitu Eugenijumi Puzynia.Ved. Donatas Puslys

„Nėra tokio klausimo, kuris man nerūpėtų. Mane domina visi išoriniai ir vidiniai pasaulio reiškiniai. Aš kaip mažytis mažytis Faustas ar Andrejus Bolkonskis – ieškau gyvenimo prasmės, tikslo, tiesos. Mane kankina tvirto pagrindo neturėjimas. Abstraktūs, atitraukti atsakymai ir klausimai manęs nepatenkina“, – taip 1947-ais metais į auklėtojos Vandos Zaborskaitės klausimą apie tai, kokie klausimai dabar labiausiai rūpi, anketoje atsakė Irena Veisaitė. Šią savaitę sukaks metai, kai Irena iškeliavo amžinybėn, tačiau neabejotina, jog daugeliui žmonių ji ir šiandien yra bei liks įkvėpimo šaltiniu, orientyru, padedančiu nusistatyti moralinį kompasą audringame pasaulyje, tolerancijos pavyzdžiu, raginančiu kreipti dėmesį į tuos, kurie patiria atskirtį ir diskriminaciją. „Mažosios Europos pokalbiuose“ prisimename Ireną su jos jaunaisiais bičiuliais, kurių ji tikrai nestokodavo pabrėždama, kad ne tik nori jiems perduoti savąją patirtį, bet kartu mokytis ir iš jų. Studijoje fotografas Artūras Morozovas, žurnalistė Agnė Grinevičiūtė, televizijos laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.Ved. Donatas Puslys

Praėjusioje „Mažosios Europos pokalbių“ laidoje pasivaikščioję po neįgyvendintą Vilnių, šįkart traukiame į įgyvendintą dešimtojo dešimtmečio Panevėžį, tiksliau į vieną jo rajoną – Rožyną su Amerikos gatve. Jį savo trumposios prozos knygoje, kuri taip ir vadinasi – „Rožynas“, puikiai aprašė Vilma Fiokla Kiurė. Socioekonominio virsmo akivaizdoje skaitome puikiai žodžiais nutapytus herojų, sukančių įvairiausius versliukus, statančių kolūkinį baroką, filosofuojančių ir ieškančių prasmės, portretus. Kodėl žmonės tais laikais gyvenimo prasmės ir pagalbos ieškodavo įvairiausiose sektose? Kodėl buvo romantizuojamos nusikalstamos grupuotės? Kaip Rožyne atsirado Amerikos gatvė? Koks miesto ir kaimo santykis Panevėžyje? Po Rožyną mus šiandien pavedžios knygos autorė ir buvusi šio rajono gyventoja Vilma Fiokla Kiurė.Ved. Donatas Puslys

Kaip būtų keitęsis Vilniaus miesto veidas, jei tam tikros vizijos ir projektai nebūtų likę tik popieriuje, o iš tiesų būtų įgyvendinti? Šį klausimą nagrinėjame skaitydami naują Vilniaus miesto muziejaus vadovės Rasos Antanavičiūtės ir architektės Marijos Drėmaitės knygą „Neįgyvendintas Vilnius“. XX amžiuje politinė valdžia Vilniuje keitėsi net 10 kartų ir akivaizdu, kad kiekviena jų siekė keisti Vilnių pagal savo viziją. Ką atskleidžia šie planuoti pokyčiai? Kodėl kai kurios Vilniaus vietos, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, yra tapusios ne tik vieta, kurioje siekiama įkūnyti pokyčius, tačiau gausybė planų dūžta į šipulius. Dėl kokių projektų neįgyvendinimo kyla apmaudas, o dėl kurių – džiaugsmas? Apie visa tai – pokalbis su knygos „Neįgyvendintas Vilnius“ autorėmis Marija Drėmaite ir Rasa Antanavičiūte.Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ svečiuojasi Lenkijos instituto Vilniuje vadovė Malgorzata Stefanowicz-Pacela, su kuria kalbamės apie jos vaikystę Vilniuje ir apie daugiakultūrį Vilniaus miesto veidą bei jį atskleidžiančią literatūrą, apie hercerų judėjimą ir jo misiją, apie studijas Krokuvoje ir Lietuvos etninės politikos po nepriklausomybės tyrimus. Taip pat M. Stefanowicz-Pacela pasakoja apie Lenkijos instituto misiją, veiklą ir ateities planus, kultūrinės diplomatijos svarbą.Ved. Donatas Puslys

Ką apie Šiaurės ir Baltijos šalių tapatybės paieškas byloja literatūra? Kur slypi šiaurietiško detektyvo populiarumo priežastis? Kokias sovietmečio grimasas atskleidžia ir analizuoja literatūra? Kaip būti realistu ir siekti neįmanomo organizuojant literatūros festivalį? Apie visa tai – pokalbis su festivalio „Vilniaus lapai“ organizatore Rūta Kačkute.Ved. Donatas Puslys

Apie jaunosios kartos pilietiškumą, pastangas sudominti mokinius literatūra, pastangas, kad kiekvienas vaikas mokykloje patirtų mokymosi džiaugsmą ir sėkmę, autoriteto ir autoritaro skirtį ir tai, kokias supergalias gali ugdyti mokykla – pokalbis su „Renkuos mokyti“ dešimtosios kartos alumnėmis, Klaipėdos „Varpo“ gimnazijos mokytojomis Kornelija Čepyte ir Asta Vainore.Ved. Donatas Puslys

Lapkričio 5-ąją dieną vyks konferencija „Mokyklos (ne)standartas“, kurioje mokyklų bendruomenės dalinsis savo patirtimi ir žiniomis tam, kad gerieji pavyzdžiai paskatintų teigiamus pokyčius. „Mes tikime, kad gerieji pavyzdžiai užkrečia, ir tai, ką mokyklos pačios išbandė ir įgyvendino praktiškai, padrąsina ir kitus žengti jų pavyzdžiu“, – teigia konferencijos organizatoriai. Apie pasitikėjimo svarbą švietimo sistemoje, nestandartinio požiūrio svarbą sprendžiant problemas, pandeminio laiko iššūkius ugdymo procesui, jaunų mokytojų inicijuojamus pokyčio projektus – pokalbis su „Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja, programos „Renkuosi mokyti“ konsultante Marina Vildžiūniene ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos direktore Raimonda Jariene.Ved. Donatas Puslys

„Mano brangioji Nili, aš abejoju, ar kada nors sugebėsiu Tau atsilyginti ir atsidėkoti už šį Paryžių, persunktą tavuoju jaukumu. Gal pakaks tik švelniausių gyvenime prisiminimų“, – taip 1948 metų gruodžio 30 dieną rašytame laiške mylimajai Nijolei Bražėnaitei rašė pro geležinę uždangą į Vakarus prasiskverbęs ir Paryžiuje kuriam laikui apsistojęs partizanas Juozas Lukša. Šiandien išlikę judviejų laiškai – 136 Juozo rašyti Nijolei ir 71 Nijolės siųstas Juozui – išleisti atskira knyga „Apie anuos nepamirštamus laikus. Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas“.Su knygos sudarytoja Laima Vince kalbėjomės apie tai, kaip Juozas ir Nijole susipažino, kokiomis aplinkybėmis rašė vienas kitam laiškus, kaip jie galiausiai išliko, nors abu vienas kitam buvo pasižadėję juos sunaikinti. L. Vincė taip pat pasakoja apie tai, kodėl Nijolė Bražėnaitė manė, kad jos atvaizdavimas Jono Vaitkaus filme „Vienui vieni“ kuria klaidingus stereotipus apie tarpukario Lietuvos moteris. Be to, laidoje išgirsite unikalų garso įrašą, kuriame pati Nijolė Bražėnaitė Laimai Vincei pasakoja apie tai, kaip jos mama Konstancija nacių okupacijos metais iš Kauno geto išgelbėjo du vaikus.Ved. Donatas Puslys

Penkioliktojo festivalio „Nepatogus kinas“ proga su jo organizatoriais Gediminu Andriukaičiu ir Agne Pakšyte kalbamės apie tai, kas daro kiną nepatogų, koks yra meno ir politikos santykis, kokias žmogaus teisių problemas iliustruoja kinas, kaip šiandien suvokiame radikalumą, kokius klausimus nagrinėja Lietuvos kino kūrėjų darbai, kaip pandemija paveikė mūsų gebėjimą susikalbėti ir kaip pasiekti kitaminčius neužsidarant savajame burbule, kaip dokumentiniai filmai gali padėti mokinių edukacijoje, ir ar kalbant apie žmogaus teises pastebimi kartų skirtumai.Ved. Donatas Puslys

Lapkričio 7 dieną bus paskelbta, kas taps šių metų Nobelio literatūros premijos laureate ar laureatu. Tačiau šios dienos „Mažosios Europos pokalbiuose“ kalbamės apie poetą, kuris šią premiją gavo dar 1980 metais ir savo laureato kalboje teigė, kad „GERA YRA GIMTI mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą.“ Šis žmogus – iš Šetenių kilęs Isos slėnio vaikas Czeslawas Miloszas. Šiemet, kai minime jo 110-ąsias gimimo metines, apie poetą kalbamės su žmogumi, kuris kaip niekas kitas Lietuvoje prisidėjo prie to, kad mums lietuvių kalba būtų prieinamos Miloszo knygos, kad geriau pažintume paties Miloszo biografiją. Mano pašnekovė šiandien – vienasmenė leidyklos „Apostrofa“ įkūrėja, vadovė, neseniai apdovanota Kėdainių krašto garbės piliečio Czeslawo Miloszo vardo premija Giedrė Kadžiulytė.Ved. Donatas Puslys

Šiandien „Mažosios Europos pokalbiuose“ svečiuojasi režisierė Giedrė Žickytė, kurios dokumentinis filmas „Šuolis“ jau sulaukė apdovanojimų užsienyje, o po premjeros ir Lietuvoje buvo palydėtas gausiomis ovacijomis. Filmas įspūdingas dėl savo istorijos. 1970-ieji, iš Griškabūdžio kilęs jūrininkas, radistas Simas Kudirka iš sovietinio žvejybos laivo „Sovietksaja Litva“ peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Sugrąžintas sovietams, nuteistas kalėti už tėvynės išdavystę ir išvežtas į Sibirą Kudirka tapo laisvės troškimą, žmogaus teisių pažeidimus įkūnijančiu simboliu, už kurio laisvę kovojo ne tik JAV lietuvių bendruomenės nariai, tačiau jo likimu rūpinosi ir kongresmenai bei prezidentai Nixonas ir Fordas. Vis tik gerai istorijai reikia ir geros pasakotojos ir būtent tokia šiuo atveju tapo režisierė Giedrė Žickytė. Jos juostoje „Šuolis“ išskleidžiama ne tik paties S. Kudirkos istorija, tačiau analizuojama ir tai, kaip žmogus tapo simboliu, kaip jis buvo įkūnytas populiariojoje kultūroje ir pasitelktas Šaltojo karo kovoje tarp Vakarų ir Rytų. Kaip pats žmogus rekonstruoja savo istoriją, kokią tikrovė slypėjo po amerikietiška svajone? Apie visa tai ir pasikalbėsime su režisiere.Ved. Donatas Puslys

„Vilnius skaito“ skaityklos įkūrėja, festivalio „Open Books“ vadovė, knygų apžvalgininkė Jurga Mandrijauskaitė teigia, kad jos misija – būti tiltu tarp leidėjų ir autorių, tarp autorių ir jų skaitytojų. „Mažosios Europos pokalbiuose“ su Jurga kalbėjomės apie skaitymo skatinimo ir populiarinimo akcijas, knygų festivalius, jų pasiūlą ir nišas, kurias užpildo naujos iniciatyvos, naujus knygų pristatymų ir diskusijų apie literatūrą formatus. Taip pat pasikalbėjome apie Jurgos rengiamą naują knygą, kurioje bus įamžintos Lietuvos šviesuolių bibliotekos.Ved. Donatas Puslys.

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys

Prasidedant naujiems mokslo metams – pokalbis su programos „Renkuosi mokyti“ vienuoliktos ir dvyliktos kartos atstovais – istorike Agne Poškiene ir fiziku Mantu Pastoliu. Kodėl verta rinktis mokyti? Kas jauną žmogų atvilioja į mokyklą ir net paskatina atsisakyti karjeros Vakaruose galimybių? Kokius uždavinius mokytojai sau kelia ir kaip jų įgyvendimui rengiasi? Su kokiais iššūkiais susiduria ir kaip sprendžia kylančias problemas? Ką reiškia ugdytis gebėjimą mokytis visą gyvenimą ir koks vaidmuo ugdymo procese tenka pažymiui? Kaip mokinių akyse užsitarnauti autoritetą ir kodėl mokytojo profesija šiandien visuomenės akyse nėra laikoma prestižine?Ved. Donatas Puslys

Netrukus lietuvių kalba pasirodys kunigo jėzuito Jameso Martino SJ knyga „Statant tiltą. Kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų užmegzti pagarba, užuojauta ir taktu pagrįstus santykius“, kurią į lietuvių kalbą išvertė ilgametis dienraščio Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas. Nuo ko pradedame šio tilto statybas čia, Lietuvoje? Kiek mūsų visuomenėje homofobijos ir iš kur ji kyla? O gal šia sąvoka piktnaudžiaujama siekiant diskredituoti oponentus? Kam tenka atsakomybė inicijuoti tilto statybas? Bet ar tik tuo nesiekiama keisti Bažnyčios mokymo? Apie visa tai – pokalbis su knygos leidybos talkininke, publiciste Gabriele Gailiūte-Bernotiene.Ved. Donatas Puslys

Senelis, gal net prosenelis, tėtis ir anūkas – visi vienijami tos pačios futbolo komandos, kurią karštai palaiko. Ištikimybę klubui lemdavo ne tik šeimos tradicijos, tačiau ir tai, kad skirtingos komandos atspindėdavo ir įkūnydavo ne tik konkrečių miestų tapatybę, tačiau ir esminius tos visuomenės socialinius, politinius, etninius ar kitus lūžius. Tad ne veltui Vakaruose apie futbolą kaip pas mus apie krepšinį buvo kalbama ne tik kaip apie sportą, tačiau ir kaip kultūros reiškinį, tam tikrą idėją, tampančią svarbia konkretaus žmogaus, miesto ar net visos valstybės tapatybei. Tačiau laikai kinta ir šiandien vis garsiau kalbama apie sporto komercializaciją. Ką žvilgsnis į Lietuvos futbolo ar krepšinio arenas atskleidžia apie Lietuvos fanų kultūrą, jų įvaizdį visuomenėje, apie sporto vaidmenį ir vietą sociume? Kokį fanų įvaizdį formuoja populiarioji kultūra? Kiek tiesos yra kalbose apie fanų mačizmą, radikalizmą ir kitus stereotipus? Ar sportas Lietuvoje apskritai gali įkūnyti idėją, su kuria norėtų tapatintis bendruomenė?Debatuose dalyvauja futbolo kultūros žurnalo „Sveiks valio!“ vyriausioji redaktorė Agnė Žiūkaitė ir Seimo narys, futbolo sirgalius Laurynas Kasčiūnas.Ved. Linas Kojala

Kokį Kauną būtume išvydę 1919 metais? Kas skatino laikinosios sostinės veido kaitą? Kokie architektai paliko ryškiausią pėdsaką miestovaizdyje? Koks mūsų šiandieninės visuomenės santykis su architektūriniu paveldu? Kiek kainavo būsto nuoma prestižiniu tampančiame Žaliakalnio rajone ir kas jame kūrėsi? Apie meilę miestui, gilinimąsi į sudėtingą jo istoriją kalbamės su gido profesiją pasirinkusia ir Žaliakalnio turtus atveriančia Viktorija Vitkauskaite.Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbių“ viešnia – poetė Aušra Kaziliūnaitė. Skaitytojai jau gali džiaugtis jos penktąja eilėraščių knyga „Jūros nėra“. Laidoje kalbamės ne tik apie šią knygą, jos gimimo aplinkybes, tačiau ir poezijos svarbą bei užduotį šiandien, įtampą tarp estetinių ieškojimų ir siekio žodyje atspindėti tikrovę, filosofijos, tikėjimo įtaką Aušros kūryboje, santykį su skaitytojais, poeziją mokykloje, įkvėpimo šaltinius, cenzūrą ir savicenzūrą, liūdesį, svajones ir kitus svarbius dalykus.Ved. Donatas Puslys

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys Po Lietuvos dvarus su architektūros istoriku Mariumi Daraškevičiumi.

Šiandien „Mažosios Europos pokalbiuose“ diskutuosime apie daugiaperspektyvį požiūrį į istorijos ugdymą mokykloje. Juk ir savo kasdienybėje veikiausiai pastebime tai, kad net ir sutardami dėl istorinių faktų kartais išsiskiriame vertindami tuos praeities įvykius ir visa tai gali lemti tiek mūsų skirtingos politinės pažiūros, tiek socialinė padėtis ar kiti svarbūs kintamieji. Kaip šias skirtingas interpretacijas į ugdymo procesą ragina įtraukti daugiaperspektyvis požiūris? Kokiomis vertybėmis jis remiasi? Kaip daugiaperspektyviškumas jau atsispindi Lietuvoje leidžiamuose istorijos vadovėliuose? Apie tai pasikalbėsime su Vilniaus Taikos progimnazijos istorijos ir etikos mokytoju Algiu Bitautu, savo daktaro disertaciją apsigynusiu būtent iš „Daugiapersprktyvio požiūrio ugdymo raiškos Lietuvos istorijos vadovėliuose“.Ved. Donatas Puslys

Tikiuosi, kad šios dienos „Mažosios Europos pokalbių“ laida paskatins jus leistis į kelią ir išbandyti piligriminį kelią „Camino Lituano“. „Camino Lituano“ – tai 500 kilometrų piligriminio kelio nuo Žagarės iki pat Sienos su Lenkija. Piligrimystė yra puiki proga ne tik išbandyti savo fizinį pasirengimą, geriau pažinti Lietuvą – jos gamtą, istorinį paveldą –, ieškoti dvasinio atokvėpio ir įkvėpimo. Apie tai, ką žmogui suteikia kelias, kokia filosofija ir nuostatomis remiasi Camino Lituano bendruomenė, kokią ateities viziją ši bendruomenė puoselėja, kodėl jų veikloje svarbios vietos bendruomenės ir mažieji pasaulio centrai pasikalbėsime su vienu iš „Camino Lituano“ kūrėjų, žygeiviu Mariumi Minkevičiumi.Ved. Donatas Puslys

Pirmosios po Kovo 11-osios Vyriausybės laukė labai sudėtingi iššūkiai – ne tik perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką, tačiau ir apskritai pastanga siekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir atlaikyti Sovietų Sąjungos spaudimą, darytą tiek pasitelkiant ekonomines priemones, tiek žvanginimą ginklais. Apie tai, ar pirmoji Vyriausybė savo sudėtimi prilygo šiems iššūkiams. Apie šios vyriausybės asmenybes, vyriausybės viziją, tikslus ir realybę, su kuria teko susidurti. Apie tai, kaip prisimename šią Vyriausybę ir apie tai, kaip jos vertinimus lemia vėlesnė jos lyderių politinė karjera. Apie Vyriausybės ir Aukščiausios Tarybos santykius ir politinės lyderystės skirtumus. Apie visa tai – pokalbis su knygos „Pirmoji vyriausybė – vizijos ir galimybės“ autore, žurnaliste Ramune Sakalauskaite.Ved. Donatas Puslys

Apie leidybinę viziją, knygą kaip meno kūrinį, santykį su skaitytojais ir kūrybingas knygų pristatymo idėjas, o taip pat ir apie tai, kaip leidyklos išgyvena užsitikrindamos finansinį tvarumą, ką gali pasiūlyti siekdamos pritraukti aukščiausio lygio vertėjus ir redaktorius. Pokalbis su leidyklos „Lapas“ įkūrėja Ūla Ambrasaite ir leidyklos „Phi knygos“ vadovu Tomu Šinkūnu.Ved. Donatas Puslys

„Europos socialdemokratijos krizė“, „Kas nužudė Europos socialdemokratiją?“, „Keista Europos socialdemokratijos mirtis“ – tai tik kelios antraštės iš įvairių tarptautinių leidinių, liudijančios apie tai, kad socialdemokratija Europoje, kur ji buvo svarbi pokario tvarkos dalis, stiprinusi gerovės valstybės pamatus, šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus, net ir ten, kur ji atrodė neatskiriama politinės panoramos ir valdančiųjų koalicijų dalis. Vis tik mums verta kreipti dėmesį ne tik į Europą, tačiau ir į savo kiemą, kur pastaruoju metu po Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimų netilo kalbos, ar Vilijos Blinkevičiūtės išrinkimas reiškia tai, kad partijos atsinaujinimas jai tampant vakarietiško stiliaus socialdemokratine politine jėga yra žlugęs. Kai kas net rėžė tiesmukiau – socialdemokratijos pas mus nebuvo, ji dar apskritai negimė. Tad apie socialdemokratijos situaciją Europoje ir Lietuvoje diskutuojame su filosofu, Mykolo Romerio universiteto politikos mokslų profesoriumi Andriumi Bielskiu, vienu iš intelektualinio judėjimo „Naujoji kairė 95“ kūrėjų.Ved. Donatas Puslys

„Jis ne kartą tikino mane, kad istorija nėra praeitis. Kokia tolima ji bebūtų, visada vyksta dabar, mums gyvenant. Nes vien istorija padeda mums surasti save laiko žemėlapyje. Istorija yra visų mokslų mokslas“, – tai istorijos profesoriaus iš Wieslawo Mysliwskio romano „Adatos ąsa“, pripažinto geriausia verstine metų knyga, žodžiai. Ką šiandieniniai mūsų viešojoje erdvėje vykstantys įvairiausi ginčai istorinės atminties tematika liudija apie mūsų visuomenės pastangas surasti save tame laiko žemėlapyje? O gal pervertiname tuos ginčus ir diskusijas – gal jie iš tiesų rūpi tik mažai saujelei?Koks yra mūsų visuomenės santykis su istorija? Ar iš istorikų tikimės objektyvios, tad kartais ir labai nepatogios tiesos, ar trokštame, kad jie atliktų mitų kūrėjų, tenkinančių mūsų puikybę, vaidmenį? Koks kvailybės vaidmuo istorijoje? Apie visa tai – pokalbis su istoriku Dariumi Indrišioniu.Ved. Donatas Puslys

Apie tai, ar vis dar egzistuoja skirtis tarp Europos Rytų ir Vakarų, naujųjų ir senųjų Europos Sąjungos valstybių. Apie tai, ar ES yra pajėgi ne tik skatinti demokratizaciją sąjungai nepriklausančiose valstybėse, tačiau ir užtikrinti demokratijos veikimą šalyse narėse? Apie tai, ar ašarų pakalne dažnai pavadinama ES užsienio politika yra pajėgi daryti realų poveikį vis agresyvėjančiam Kremliui? Koks Lietuvos vaidmuo ir atsakomybės formuojant Europos politinę darbotvarkę? Apie visa tai – pokalbis su Europos Parlamento nariu Andriumi Kubiliumi.Ved. Donatas Puslys

„Man metų europiečiai yra baltarusiai“, – teigia pirmą kartą Lietuvoje organizuotuose „Metų europiečio (-tės) 2021“ rinkimuose nugalėjęs ilgametis žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House“ Lietuvos skyriaus vadovas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis. Rinkimuose jis buvo nominuotas už tai, kad po 2020 metais įvykusių suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje, įgyvendino daugelį įvairių žmogaus teisių gynybos, pagalbos persekiojamiems baltarusiams bei politinių kalinių palaikymo iniciatyvų, kuriomis siekta užtikrinti europietiškomis vertybėmis grįstą paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei. Su V. Jurkoniu kalbamės apie dabartinę Baltarusijos opozicijos situaciją, jos lyderius, tai kodėl dabar veikiančios tarptautinės sankcijos iš esmės tik išreiškia Vakarų nepasitenkinimą, tačiau nedaro realaus poveikio Lukašenkos režimui, ir tai, kaip Lietuva ir kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie demokratinių permainų siekiančių baltarusių palaikymo.Ved. Donatas Puslys

Apie šiandieninę Lietuvą kartais kalbame kaip apie antrąją respubliką, turėdami omenyje, kad pirmoji respublika gyvavo tarpukariu, kol jos nepražudė viena po kitos sekusios sovietinė, nacių ir vėl sovietinė okupacijos. O juk atrodo, kad galėtume kalbėti ir apie trečiąją respubliką, jei prisimintume ir Abiejų Tautų Respublikos, kuri taip pat yra mūsų istorijos dalis, laikus. Tai ypač aktualu šiemet, kai minime 230-ąsias Gegužės 3-iosios Konstitucijos metines. Apie pačią Respublikos sąvoką, respublikos tradiciją Lietuvoje, apie tai, kokią laisvės sampratą apibrėžia respublika ir tai, ar šiai idėjai būtina bendrojo gėrio sąvoka – pokalbis su kultūros istorijos tyrinėtoju, visuomenininku Dariumi Kuoliu.Ved. Donatas Puslys

Gegužės mėnuo gausus datų, susijusių su Europa. Minėjome 17-ąsias įstojimo į Europos Sąjungą metines ir tuojau turėsime pirmą pilnamečių kartą, kuri bus gimusi ir užaugusi ES ir kuriai narystė ES veikiausiai atrodys tiesiog kaip duotybė. Taip pat minėjome ir Europos dieną prisimindami 1950 metais paskelbtą Schumano deklaraciją. Tuomet Paryžiuje pasakytoje kalboje Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas išdėstė idėją apie Europos politinio bendradarbiavimo poreikį siekiant užtikrinti, kad karas tarp Europos tautų taptų neįsivaizduojamu dalyku.Filosofės Nerijos Putinaitės knyga „Trys lietuviškosios Europos“ pasirodė 2014 metais, kai Lietuva minėjo narystės ES dešimtmetį. Knygos pratarmėje autorė klausė: „Kas kliudo jaustis esant visaverčiais europiečiais? Kodėl europietiškumas kai kada išgyvenamas kaip priedas prie tikrosios ir autentiškosios lietuviškos savivokos ar net kaip jai priešingas? Kodėl vis dar „grįžtame“ į Europą, ir kada šis grįžimas baigsis? Kas yra Europa, kuri mums būtų prasminga, sava ir verta pastangų?“ Kaip nuo to laiko pakito atsakymai į šiuos klausimus? Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininke filosofe Nerija Putinaite.Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbių“ viešnia – Lygių galimybių kontrolierės pareigas eiti pradėjusi Birutė Sabatauskaitė. Daugeliui Birutė veikiausiai pažįstama iš aktyvaus veikimo Lietuvos žmogaus teisių centre, kurio vadovė buvo. Tad su Birute pasikalbėsime apie tai, kokius uždavinius ji kelia sau naujose pareigose ir kokią patirtį ir pamokas atsineša iš ankstesnio veikimo nevyriausybiniame sektoriuje. Pakalbėsime apie tai, į ką Lietuva lygiuojasi žmogaus teisių srityje ir kodėl žmogaus teisės tampa nesutarimų visuomenėje priežastimi. Aptarsime, kas yra lygios galimybės, kur glūdi diskriminacijos šaknys ir kaip geriau su tuo kovoti – valstybės reguliavimu ar stiprinant pilietinę visuomenę?Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbių“ viešnia – rašytoja Aneta Anra. Kalbamės apie jos naują knygą „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“. Ši knyga atskleidžia Kauno gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje kalintos Judit Zapavičienės-Sperlingienės gyvenimo istoriją. Ir nors ši knyga atveria sudėtingą, tragišką, skausmo persunktą Lietuvos istorijos puslapį Holokausto metais, kartu ji supažindina mus su ypatinga asmenybe, kuri patyrusi visą tą siaubą nepalūžo ir šiandiena liudija, kaip nepaisant visko galima džiaugtis gyvenimu ir mažomis bei didelėmis jo dovanomis. Kaip teigė žydų kultūros ir istorijos tyrėja Lara Lempert, ši knyga yra apie Holokaustą, tačiau ji neprimena kitų, parašytų šia tema. Anot jos, ši knyga yra tiems, kurie trokšta pamatyti gyvus to laiko žmones, pajusti jų drąsą išlikti, mylėti, kurti ir gelbėti kitus. Ved. Donatas Puslys

Manoma, kad prieš karą Lietuvoje būta apie 200–240 žydų kapinių ir daugelis jų po Holokausto buvo užmirštos, apleistos, o kai kurių vietoje vyko statybos, kuriose panaudoti ir antkapiai. Išsaugoti ir dokumentuoti Lietuvos žydų kapines ėmėsi prieš dešimtmetį savo veiklą pradėjusi viešoji įstaiga „Maceva“. Apie tai, kokia yra kapinių vieta žydų kultūroje, apie tai, kaip dėmesys kapinėms apibrėžia ir gyvųjų santykį su istorija, atmintimi, savąja tapatybe – pokalbis su vienu iš „Macevos“ įkūrėju Sergejumi Kanovičiumi.Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ svečiuojasi Seimo narė, TS-LKD frakcijos narė Paulė Kuzmickienė. Ji neseniai iš savo partijos kolegos istoriko Valdo Rakučio perėmė pirmininkavimą Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijai, kuri atsakinga ir už Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro parlamentinę kontrolę. Su P. Kuzmickiene kalbamės apie tai, kodėl istorinės atminties klausimai sukelia tokį atgarsį visuomenėje? Ar tai reiškia, kad kai kurių svarbių klausimų dar neišsprendėme, ar galbūt nemokame kultūringai diskutuoti? O gal kaltas istorinės atminties politizavimas? Tad galbūt dabartinė situacija yra proga aptarti ir tai, kur brėžti ribą kalbant apie politiką ir istorinės atminties formavimą? Ar tam tikrų istorinių įvykių skirtingi vertinimai žymi politinius, vertybinius lūžius mūsų visuomenėje?Ved. Donatas Puslys

Kaip gyvenimas išeivijoje keičia santykį su gimtine? Koks mūsų santykis su gausia lietuvių diaspora? Ar veiksminga yra globalios Lietuvos idėja? Kokia vieta globalios Lietuvos idėjoje tenka litvakams? Kaip kinta mūsų santykis su Lietuvos žydų istorija? Ar vadovaujamės etniniu ar pilietiniu patriotizmu? Ar antisemitizmas vis dar yra mūsų visuomenės problema? Apie visa tai – pokalbis su knygos „Passport“, kurios trečiasis tomas skirtas Lietuvos tapatybės analizei per litvakų istorijos temą, sudarytoju Kęstu Pikūnu.Ved. Donatas Puslys

Neseniai įvyko jau 6-asis nacionalinis švietimo lyderystės forumas, kuris siūlė apsvarstyti tai, kokią vertę šiandien kuria mokykla. Iš tiesų viešojoje erdvėje šiandien gausu diskusijų apie švietimą – mokyklų tinklo optimizavimą, įvairiausius sudaromus mokyklų reitingus, Lietuvos švietimo sistemos situaciją tarptautiniame kontekste atsižvelgiant į įvairiausius tyrimus ir reitingus, mokytojo profesijos prestižo užtikrinimą ir jų gaunamą atlygį, o šiandien ir apie pandemijos iššūkius ir dėl to įvesto nuotolinio ugdymo išbandymus. Dažnai išgirstame ir tai, kad švietimo sistema yra sustabarėjusi, atsilieka nuo laiko dvasios, yra neefektyvi ir netenkina rinkos, darbdavių poreikių, apskritai neparengia jauno žmogaus gyvenimui.Tačiau, kaip klausė konferencijos organizatoriai, ar visose šiose diskusijose nepasimeta pagrindinis švietimo sistemos uždavinys – visapusiškas žmogaus ugdymas. Apie visa tai ir pasikalbėsime su viena iš konferencijos organizatorių, Mokyklų tobulinimo centro direktore Egle Pranckūniene ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Švietimo politikos centro vadovu profesoriumi Rimantu Želviu.Ved. Donatas Puslys

„Mums reikia vado?“ – savo knygoje klausia VU TSPMI mokslininkas Mažvydas Jastramskis, parašęs knygą apie Lietuvos Prezidento institucijos raidą nuo pat Vytauto Landsbergio iki Gitano Nausėdos. Tai knyga, kuri atskleidžia Lietuvoje vykusius debatus dėl Prezidento institucijos sukūrimo ir konsensuso paieškas, analizuoja Konstitucijos prezidentui suteiktus įgaliojimus ir tai, kaip kiekvienas iš šį postą užėmusiųjų gebėjo pasinaudoti ne tik jais, tačiau vadinamosiomis pilkosiomis zonomis, kur prezidentui nėra uždrausta siekti įtakos. Kaip Lietuvos Prezidento institucija atrodo kitų valstybių prezidentų kontekste ir kaip mūsų visuomenė regi šią instituciją – kaip arbitrę ir demokratijos apsaugos garantą ar kaip viešosios politikos formuotoją? Apie visa tai – pokalbis su M. Jastramskiu.Ved. Donatas Puslys

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys

Su Vytauto Didžiojo universiteto docentu Andžėjumi Pukšto kalbamės apie J. Giedroyco forumo išsakytus pasiūlymus dėl Liublino ketverto iniciatyvos plėtros. Kas yra siūloma vardan tolimesnės regiono demokratizacijos? Taip pat aptariame iššūkius demokratijai mūsų regione, kur, anot „Freedom House“ atliekamo tyrimo „Nations in Transit“ (Valstybės pereinamajame laikotarpyje), 29 stebimose Vidurio ir Centrinės Azijos valstybėse, kur demokratija turėjo galimybę įsitvirtinti po Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos griūties, šiandien demokratijos yra mažiausiai nuo pat 1995 metų, kai buvo pradėtas vykdyti šis tyrimas. Kalbamės apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir ar tikrai į juos sugrįžo strateginės partnerystės dvasia, ar vis tik Lenkija į mus atsigręžė dėl to, kad jaučiasi izoliuota ES dėl įtarimų pažeidžiant teisės viršenybės principą? Ką apie mūsų kaimynų situaciją sako vasario 10 dienos žiniasklaidos protestas ir dviejų žinomų istorikų – Jano Grabowskio ir Barbaros Enkelking – teismo procesas, susijęs su Holokausto istorijos tyrimais?Ved. Donatas Puslys

Su politologu, Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala kalbamės apie analitinių centrų įvairovę bei jų misiją šiandieniame pasaulyje. Kokią situaciją kalbant apie analitinius centrus šiandiena turime Lietuvoje ir į kokius gerus pavyzdžius galime lygiuotis? Ko reikėtų siekiant stiprinti analitinių centrų potencialą ir jų įtaką? Su kokiais trumpalaikiais ir ilgalaikiais iššūkiais šiandien susiduria Europa? Ar tie iššūkiai Vakarų dėmesio nenukreipia nuo mums itin rūpimų klausimų, susijusių su Rytų partneryste? Pasikalbėsime apie technokratijos, politinio proceso juridizacijos, politinės lyderystės įtaką liberalios demokratijos kokybei.Ved. Donatas Puslys.

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ keliamės į Izraelį, kur Lietuvos kultūros atašė pareigas jau antrą kadenciją eina Elena Keidošiūtė. Su Elena kalbamės apie tai, kas paskatino ją susidomėti žydų kultūra ir istorija ir ką įdomaus atskleidė jos daktaro disertacijos tyrimas, analizavęs katalikiškas misijas ir žydų konversijas Lietuvoje XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje.Izraelis – Lietuvos kultūros atašė darbui yra išskirtinė valstybė, nes kalbame ne tik apie Lietuvos kultūros pristatymą plačiajai visuomenei, tačiau ir apie santykio su ten gyvenančiais litvakais puoselėjimą. Kas juos labiausiai domina kalbant apie šiuolaikinę Lietuvos kultūrą? Taip pat su Elena aptariame, kur slypi žydiško humoro paslaptis, ką ten vykstantys debatai dėl tapatybės byloja mums čia Lietuvoje ir kokį Izraelio veidą atskleidžia skirtingi šios šalies miestai. Laidos desertui – Elenos rekomendacijos iš Izraelio literatūros ir kino.Ved. Donatas PuslysNuotraukoje Elena Keidošiūtė. Autorius – Isaiah Fainberg

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptariame Nyderlandų istoriko Johano Huizingos knygą „Rytdienos šešėliai“. Ši 1935 metais pasirodžiusi knyga argumentuoja, kad to laiko krizė savo esme buvo politinė, finansinė ar ekonominė. Visa tai tėra simptomai, o negalavimų priežastis yra kultūrinė, o dar tiksliau – dvasinė. Pabrėždamas, kad kultūra yra natūros suvaldymas, Huizinga knygoje teigia, kad šiuolaikinis žmogus esą linkęs pamiršti, jog svarbu valdyti ne tik priešišką ir dovanas teikiančią gamtą, tačiau suvaldyti ir savo prigimtį. Huizinga teigė, kad aukštesnę kultūros būklę visuomenė gali pasiekti ir nesukurdama technikos ar skulptūros, tačiau negali to padaryti atmetusi tokias vertybes kaip gailestingumas. Anot jo, krizę būtent ir lemia nusigręžimas nuo kultūros kaip žmogaus dvasinio ugdymo.Vis tik nepaisant visų niūrių išvadų apie Vakarų kultūros būklę, Huizinga teigė esąs optimistas. Tad ką reiškia būti optimistu istorinių išbandymų akivaizdoje? Kokia krikščionybės įtaka atsiskleidžia Huizingos darbuose? Kokios iš Huizingos išsakytų diagnozių, atskleidžiančių Vakarų kultūros krizę, tebėra aktualios ir šiandien? Ką apskritai reiškia mokytis iš istorijos ir kodėl šiandien, anot Huizingos, turėdami modernias technologijas ir, rodos, neribotas galimybes rinktis, imame priminti Buridano asiliuką, kuris nebegali apsispręsti, iš kurios kupetos ėsti šieną? Šiuos klausimus aptariame su knygos vertėju, literatu Antanu Gailiumi.Ved. Donatas Puslys

Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ svečiuojasi Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė. Su ja kalbamės apie kultūrinės diplomatijos uždavinius ir tai, kuo kultūros atašė darbas panašus į dirigento profesiją? Kokius renginius Lietuva organizavo Lenkijoje siekdama paminėti 2020-aisiais paskelbtus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus ir ko mes galime pasimokyti iš Lenkijos kalbant apie santykio su turtinga, tačiau kartu ir sudėtinga bei skaudžia žydų istorija puoselėjimą? Kas mūsų kaimynus labiausiai domina Lietuvos kultūroje ir ką įdomaus bei vertingo mes patys galime atrasti pasidomėję Lenkijos kultūros kūrėjų darbais? Kokios yra pačios Rasos rekomendacijos? O taip pat pasikalbėsime apie Lenkijos pavyzdį, kaip sėkmingai investuoti Europos Sąjungos lėšas į kultūros infrastruktūros kūrimą ir kultūrinio gyvenimo regionuose aktyvinimą.Ved. Donatas Puslys

„Juk kas yra provincialas? Žmogus, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia menkavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išgydyti, ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi“, – savo knygoje „Mažasis pasaulio centras“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Dekšnys, rašo Paribio fondo įkūrėjas bei vadovas Krzysztofas Czyzewskis. Anot jo, provincialo problema yra ta, kad „jis nemyli savo vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net jei nutaiso išsilavinusio pasaulio piliečio veidą), o tai reiškia, kad nepakankamai ją pažįsta, nežiūri ir neįstengia išnaudoti joje slypinčių galimybių“. „Jis – provincialas, nes pasaulis, kurį jis susikūrė arba kuriame sutiko gyventi, atima iš jo vietą, kurioje jis gyvena. Tačiau būtent ta erdvė – su savo nepakartojamu kraštovaizdžiu, susipynusiais likimais ir patirtimi, menkybe ir tuštybe, paslaptimi ir žibesiu – yra jo galimybė pasiekti neprovincialumą“, – konstatuoja K. Czyzewskis. Apie esmines jo knygos idėjas, kultūros misiją kuriant mažuosius pasaulio centrus, provincialumo gniaužtus ir galimą išsivadavimą iš jų šiandieninėje Lietuvoje šįkart pasikalbėsime su knygai palydimąjį žodį parašiusiu Krzysztofo bičiuliu istoriku prof. Egidijumi Aleksandravičiumi.Ved. Donatas Puslys

Ką Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, byloja jaunajai kartai, kuri apie tą sausio naktį žino tik iš savo tėvų ar senelių pasakojimų, t.y. neturi asmeninės tos nakties patirties? Kaip jai yra pasakojamas ir aktualizuojamas tas laikotarpis, kurio metu Lietuvos piliečiai stojo ginti atkurtos nepriklausomybės? Ką ši data byloja apie pilietiškumą, laisvę, atsakomybę ir solidarumą. Apie visa tai pasikalbėsime su istoriku, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Inžinerijos licėjaus istorijos mokytoju ir programos „Renkuosi mokyti“ alumnu Daliumi Vinciūnu.Ved. Donatas Puslys

„Mes vis greičiau turime bėgti tik tam, kad liktume toje pačioje vietoje“, – štai tokia iš Lewiso Carrollo kūrinio „Alisa Stebuklų šalyje“ pasiskolinta metafora mūsų perkaitusią kasdienybę apibūdina sociologas Thomasas Hylandas Eriksenas. Kitaip tariant, kad kažko pasiektume, turime daryti vis daugiau ir daugiau. Kartu baiminamės sustoti, nes taip esą prarasime savo pozicijas, tapsime nekonkurencingi, leisime kitiems mus pralenkti, atitolsime nuo savo svajonių, kurioms reikia užsidirbti ar kurias reikia užsitarnauti. Toks skubėjimo perpildytas laikas palieka vis mažiau galimybių sustojus apmąstyti, ar taip iš tiesų ir turėtų būti, ar kartais vardan to, kas, kaip manome, yra būtina padaryti, neatsisakome tų dalykų, kurie iš tiesų yra svarbūs, tačiau, kaip manome, kurį laiką gali palaukti, tačiau tampa vis atidėliojami?Ar iš tiesų daryti daugiau reiškia būti daugiau? Turėdamas mintyje šį ir kitus klausimus rudenį kartu su televizijos laidos „Išpažininai“, transliuojamos per LRT Plius kanalą, kūrybine grupe patraukiau į Palendrius, kur susitikau su Šv. Benedikto vienuolyno prioru, tėvu benediktinu Kazimieru Milaševičiumi OSB. Šv. Benediktas, kurio prieš kone pusantro tūkstančio metų parašyta regula tebesivadovauja ir šių dienų vienuoliai, yra pripažintas Europos globėju. Kuo šiandien aktualus jo palikimas ir priesakas „Ora et Labora“ („Melskis ir dirbk“)? Ar vienuolynai, kadaise buvę svarbiais Europos kultūros židiniais, šiandien tėra tik sekuliariame pasaulyje randamos salelės, teikiančios galimybę kuriam laikui pabėgti ir pailsėti nuo tos skubančios kasdienybės? Tokios skubančios, kad net per karantiną kartais prisirenki tiek darbų, kad ne tik vos spėji juos vytis, tačiau galiausiai ir susimąstai, ar visa tai nėra ir savotiškas bandymas susidoroti su nerimu, išvengti akistatos su opiausiais klausimais, problemomis, galbūt net vidine tuštuma? O gal vienuoliškojo gyvenimo išmintis šiandien turi svarbių idėjų, kurias galime išsinešti ir anapus vienuolynų sienų į savo kasdienybę tam, kad imtume gyventi pilniau, kvėpuoti laisviau ir tvirčiau užčiuptume savo buvimo prasmę?Ved. Donatas Puslys

„Kiekvienas baltarusis, dalyvaujantis taikiame proteste prieš smurtą ir neteisėtumą, yra didvyris. Kiekvienas iš jų yra drąsos, atjautos ir orumo pavyzdys... Baltarusiai nuo rugpjūčio 9-osios rinkimų protestuoja kiekvieną savaitę. Jie protestuoja dėl savo ir tų, kurie ten negali būti, ateities. Jie protestuoja už baltarusių, europiečių, jūsų ir mūsų laisvę bei orumą. Be laisvos Baltarusijos Europa nėra iki galo laisva. Prašome Europos ir viso pasaulio paremti Baltarusijos žmones“, – atsiimdama Baltarusios demokratinei opozicijai skirtą Andrejaus Sacharovo vardo premiją, kurią nuo 1988 metų už ženklų indėlį kovojant už žmogaus teises skiria Europos Parlamentas, kalbėjo buvusi kandidatė į Baltarusios prezidentus Sviatlana Cichonouskaja. Apie Baltarusios opozicijai tekusį įvertinimą, ten tebevykstančius protestus ir galimus šalies raidos scenarijus – pokalbis su Rytų Europos studijų centro asocijuotu ekspertu Maksimu Milta.Ved. Donatas Puslys

Nerimas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas. Tą ypatingai gerai galime jausti dabar, laukdami Šv. Kalėdų. Nerimavome, ar galėsime sutikti jas su artimiausiais žmonėmis, ar vis tik pandemija, o gal, verčiau dera sakyti, mūsų visuomenės neatsakingumas uždarys mus mūsų namuose, kaip, deja, ir nutiko. Nerimavome, ar spėsime nupirkti visas dovanėles ir ar spėsime laiku iki metų pabaigos spėsime užbaigti visus neatidėliotinus darbus ir projektus. Ne vienas bičiulis skundėsi, kad karantinas, nors ir pristatomas kaip itin palankus metas skaityti, visiškai toks nėra būtent todėl, kad nerimas neleidžia susikaupti ir pilnai pasinerti į knygą. Juk nerimas kyla ir iš to, kad mums įprasta buvusi kasdienybė su savo rutinomis ir grafikais paprasčiausiai ėmė ir subyrėjo, palikdama užduotį viską persidėlioti.Tačiau nerimo nedera sieti vien su pandemija, kurio ji neabejotinai padaugino. Tačiau pats nerimas lydėjo mus ir anksčiau – ypatingai sudėtingų apsisprendimų akivaizdoje, kai prieš mus atsiveria skirtingi galimi keliai, o kartu ir suvokimas, kad vienas pasirinkimas neišvengiamai lems kitų galimybių atsisakymą. Šiame kontekste aiškėjo tai, kad nerimas yra laisvės palydovas. Laisvės, kur ne kas kitas, o mes patys esame atsakingi už savo pasirinkimus.Nerimas sukūrė visą industriją su ją sukančiu psichologinių konstultantų, gyvenimo būdo mokytojų, vadinamųjų influencerių ir t.t. kontingentu. Turime gausybę patarimų, pamokymų, kaip su nerimu kovoti. Rašomi tekstai, leidžiamos knygos, siūlomos įvairios terapijos, pratimai ir praktikos.O ką mums apie nerimą sako filosofija? Šįkart nusikelsime į XIX amžiaus Kopenhagą, kurioje danų filosofas Sorenas Kierkegaardas prisidengdamas Vigilijaus Haufniensio slapyvardžiu parašė knygą „Nerimo sąvoka“. Aptarti šią knygą man padės jos leidėjas, leidyklos „Phi knygos“ vadovas Tomas Šinkūnas ir vertėja Ieva Tomaševičiūtė.Ved. Donatas Puslys

Sako, kad karantinas ir artėjančios šventės yra geras metas daugiau laiko skirti knygoms. Benas Arvydas Grigas yra tas žmogus, kurio patarimai jam dirbant knygyne gausybei skaitytojų padėjo atrasti gerą kokybišką literatūrą. Tad su leidyklos RARA įkūrėju kalbamės apie tai, kas yra geras knygynas ir gera literatūra, jo mylimas knygas ir su jomis susijusias svajones, pasirinkimą tarp elektroninių ir popierinių, naujų ir jau skaitytų knygų, apie keliones su knyga kuprinėje, apie tai, ar dera užbaigti pradėtas skaityti blogas knygas ir ką apie mus liudija asmeninėse lentynose laukiančios neperskaitytos knygos?Ved. Donatas Puslys.

Su Europos komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu, panevėžiečiu Arnoldu Pranckevičiumi pokalbis apie tai, kokia Europa regėjosi Arnoldui žvelgiant iš Panevėžio ir koks Panevėžys bei apskritai Lietuva atsivėrė žvelgiant iš Briuselio. Kaip lietuviams sekėsi vaduotis iš provincialumo gniaužtų? Kokia yra šiandieninė Europa, susiduriant ir su geopolitiniais iššūkiais išorėje, ir su demokratijos problemomis viduje? Kokią europinę lyderystę įkūnija Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Galiausiai desertui apie tai, ar dažnai tiesiog kaip nuobodžios biurokratijos džiunglėmis vaizduojamo Briuselio koridoriuose yra vietos humoro jausmui. Už ką tuometis Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris nusipelnė JAV prezidento Donaldo Trumpo bučinio?Ved. Donatas Puslys

Griuvus Berlyno sienai atrodė, kad liberali demokratija triumfuoja, kad jai nebėra jokių rimtų sisteminių alternatyvų, o mes, tariant istoriko Timothy Snyderio žodžiais, įžengėme į neišvengiamybės epochą, kurią įsivaizdavome kaip nuspėjamą, nes nepaisant to, ką bedarytume, viskas baigsis gerai ir skirtingos valstybės pamažu demokratizuosis, žmogaus teisės taps priimtinos ir įtvirtintos vis daugiau visuomenių ir pan. Tačiau šiandien pasigirsta kalbos, kad vakar ateitis buvo geresnė. Jame atsispindi manymas, kad dar prieš kurį laiką žvilgsnis į ateitį buvo viltingesnis. Knygynų lentynos šiandien yra užpildytos knygų, kalbančių apie grėsmes demokratijai, regime susipriešinimą ir poliarizaciją tokiose mums svarbiose valstybėse kaip Lenkija ar JAV. Ir dažnai ieškant atsakymo į klausimą, kas gi nutiko su demokratija, yra atsigręžiama į tuos 1989-1990 metus manant, kad juose slypi tiek problemų šaknys, tiek galbūt ir sprendimai. Kokios gi to laikmečio pamokos mūsų dienoms? Apie tai kalbėsimės su projekto „Permąstant demokratinę ateitį: pamokos iš XX amžiaus“ iniciatoriais: Simona Merkinaitė – projekto vadovė, ALF asocijuota ekspertė ir Laurynas Vaičiūnas – Jano Nowako-Jezioranskio vardo Rytų Europos kolegijos vadovas.Ved. Donatas Puslys

Gilbertas Keithas Chestertonas – XIX-XX amžių sandūroje gyvenęs ir kūręs anglų rašytojas savo amžininkų ir biografų buvo pakrikštytas paradoksų karaliumi, sveiko proto apaštalu. Lietuvos skaitytojams jis gali būti pažįstamas iš tokių knygų kaip „Ortodoksija“, „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“, „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“, „Rutulys ir Kryžius“ ar „Tėvas Braunas“. G.K. Chestertono kūryba šiandien yra aktuali tuo, kad joje puikiai išryškinamos modernybės prieštaros ir įtampos: tarp religijos ir mokslo, apšvietos ir romantizmo, patriotizmo ir šovinizmo, paprastuolių ir elito, o taip skirtingų laisvės sampratų. Studijos svečias – Seimo narys, filosofas, dviejų G.K. Chestertono knygų vertėjas Andrius Navickas.Ved. Donatas Puslys

„Medžiojant tėvą“ – debiutinis žurnalisto Dovydo Pancerovo romanas, kuriame atskleidžiami žurnalistinių tyrimų komandos „Skarabėjai“ darbo užkulisiai ir konkretus tyrimas, leidęs viešumon iškelti įtarimus dėl politinės korupcijos. Kas paskatino iki tol dvi publicistines knygas – „Kyborgų žemė“, kur pasakojama apie karą Ukrainoje, ir „Kabinetas 339“, kur analizuojama Sauliaus Skvernelio vyriausybės veikla, – parašiusį žurnalistą išbandyti save rašant romaną?„Medžiojant tėvą“ – daugiasluoksnis pasakojimas. Tai ir detektyvas, ir pasakojimas apie tiriamosios žurnalistikos užkulisius, ir atminties studija, nagrinėjanti, kaip žmogus prisimena ir pasakoja savąją istoriją laikmečio kontekste, tai ir gilinimasis į konkrečių asmenybių psichologinius portretus, klausimas apie individo ir jį supančios socialinės aplinkos santykį ir pastarosios poveikį žmogaus brendimui bei pasirinkimams.Apie tai, kokie literatūros klasikai ar net dailininkai darė didžiausią įtaką jo rašymui, apie gilinimąsi į žmogaus psichologiją, apie tiriamosios žurnalistikos svarbą ir jos įtaką demokratijos kokybei, apie žodžio laisvei šiandien kylančias problemas ir sprendimo būdus – pokalbis su Dovydu Pancerovu.Ved. Donatas Puslys

„Vertingiausias liberalizmo sandas man ir yra atsidavimas netobulumui. Žmogus – trapi, klystanti, save koreguojanti, netobula būtybė, bet vardan to, kad ji galėtų keistis ir taisytis, verta kovoti už tą orumo ir pagarbos pamatą, kuris ir leidžia žmogų įgalinti kritikuoti bei koreguoti save. Niekaip kitaip nepaaiškinsi viso žmogaus teisių diskurso“, – teigė Leonidas Donskis. Šiuos mąstytojo žodžius priminęs filosofas Paulius Gritėnas apibūdino L. Donskį kaip egzistencinį liberalą. Apie L. Donskio liberalizmą, jo Europos, neatsiejamos nuo kultūrinių šaknų ir mažųjų kultūros centrų puoselėjimo, sampratą, dialogo kultūros puoselėjimą ir socialinę kritiką – pokalbis su Vilniaus universiteto rektoriaus patarėju P. Gritėnu.Ved. Donatas Puslys

Rugpjūčio 21 dieną po trumpos kovos su vėžiu mirė seras Kenas Robinsonas. Gyvenimo kelyje jis derino įvairius vaidmenis – mokytojo, rašytojo, tyrėjo, patarėjo ir viešojo kalbėtojo – tam, kad inicijuotų įvairiausius nacionalinius ir tarptautinius švietimo projektus, skatintų reikalingas švietimo reformas, kurios ne užgniaužtų, o leistų skleistis žmogaus kūrybiškumui. Kenas Robinsonas savo misija laikė žmonių ir organizacijų kūrybinio potencialo atskleidimą ir jo įgalinimą. Jo kalba „Ar mokyklos žudo kūrybiškumą?“ tapo pačia žiūrimiausia TED konferencijos paskaita. Peržiūrų internete skaičius siekia 60 mln. kartų. Manoma, kad ją matė 380 mln. Žmonių 160 skirtingų valstybių. Vienu iš įtakingiausių švietimo mąstytojų ir inovatorių laikytas K. Robinsonas 2003 metais karalienės Elžbietos II buvo įšventintas į riterius už savo nuopelnus menams. Apie jo idėjas ir jų svarbą šiandien kalbamės su edukologe, dr. Austėja Landsbergiene.Ved. Donatas Puslys

Spalio 7 dieną sukako 20 metų nuo to laiko, kai po taikių masinių protestų Belgrade iš valdžios buvo priverstas trauktis Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius. Ko šis įvykis moko mus šiandien apie taikius protestus prieš autoritarinius lyderius? Kas galiausiai lėmė Miloševičiaus nuosmukį? Kokias pamokas iš to galbūt galime pritaikyti kad ir šiandieninei Baltarusijai? Ar pakanka norint nuversti autoritarinį lyderį tik pilietinės mobilizacijos ir kokie kiti faktoriai gali būti svarbūs? Be to, kokį vaidmenį taikiuose protestuose prieš autoritarinį režimą atlieka humoras ir ar jis gali padėti nuversti diktatorių? Apie visa tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Lina Strupinskiene.Ved. Donatas Puslys

Pastaruosius kelerius metus gausu knygų, kurios analizuoja demokratijai kylančius iššūkius. Nemažos dalies jų pavadinimai skamba perspėjamai ar net bauginamai – „Kaip miršta demokratijos“, „Fašizmas. Įspėjimas“, „Po Europos“, „Apie tironiją“, „Kelias į nelaisvę“ ir t.t. Praėjusiais metais skelbtas „Freedom House“ tyrimas taip pat atskleidė, kad jau 13 metus iš eilės laisvės pasaulyje mažėje. Banaliausia išvada veikiausiai būtų konstatuoti, kad Francis Fukuyama buvo neteisus – tai kartojama ir kartojama turint omenyje tai, kad istorija nesibaigė ir liberali demokratija netriumfavo. Priešingai, jai iškilo įvairiausių alternatyvų ir ne tik iš tokių valstybių kaip Kinija, tačiau ir Europos viduje, kur tokie lyderiai kaip Viktoras Orbanas kalba apie neliberalios demokratijos kūrimą ir sparčiai naikina stabdžių ir atsvarų sistemą, neleidusią sukoncentruoti galios vienose rankose. Todėl labai svarbu yra apsvarstyti gilumines priežastis to, kodėl demokratija šiandien susiduria su tokiais iššūkiais? Apie visa tai – pokalbis su filosofu Algirdu Davidavičiumi.Ved. Donatas Puslys

Istorikas ir gidas Deimantas Ramanauskas persikėlęs gyventi į Kauno Vilijampolės rajoną netrukus ėmė jame rengti ekskursijas. Su juo kalbėjomės apie mažųjų istorijų, kurios supažindina ir suartina žmogų su artimiausia jo gyvenama aplinka, svarbą. Ar nostalgija yra būdinga tik istorikams?Kadangi Vilijampolė mena ir tragišką Holokausto epochą, kai rajone buvo įsteigtas Kauno getas, aptarėme mūsų santykį su Lietuvos žydų istorija. Ar pakankamai dėmesio skiriame ne Lietuvos žydų indėliui į valstybės kūrimą įsisąmoninti?Taip pat kalbėjomės ir apie istorijos ugdymą mokyklose ir tai, kaip istorijos dėstymą itin nuskurdina per menkas dėmesys asmenybėms bei jų apsisprendimams istorinių iššūkių akivaizdoje.Ved. Donatas Puslys

Apie filosofiją sklando gausybė mitų. Vieni mano, kad tai tik savotiškas laisvalaikio užsiėmimas, kai žmonės užuot dirbę rimtus darbus turi pakankamai atliekamo laiko, kad kalbėtų apie aukštas materijas ir klausimus, kuriais eiliniai žmonės sau galvos nekvaršina. Kiti aiškina, kad daugelio to, apie ką diskutuoja filosofai, apskritai neįrodysi, nes gi čia ne gamtos mokslai, o tik nuomonės ar tikėjimo klausimai – o dėl to juk nepasiginčysi. Dar kiti aiškina, kad filosofija yra kažkoks tai dramblio kaulo bokšte užsidariusiųjų užsiėmimas nesuprantamas eiliniam žmogui dėl sudėtingos kalbos. Dar kartais gali išgirsti raginimų nebefilosofuoti, nes filosofai esą tik apsunkina reikalus, nes jau derėtų nebe kalbėti, o imtis darbų.Tačiau Umberto Galimberti savo knygoje „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams rašo, kad „filosofijos turėtų būti mokoma dar pradinėse klasėse“. Su knygos leidėju Viktoru Bachmetjevu kalbamės apie tai, kas yra filosofija, kokia yra filosofo misija šiandienėje visuomenėje. Taip pat svarstome tai, kodėl svarbu supažindinti vaikus su filosofija? Kaip tai daryti, kad pažintis ugdytų mąstymą, aistrą ieškoti ir gebėjimą kelti klausimus, o ne tik taptų „kalimu“ to, ką ir kada pasakė vienas ar kitas filosofas? Ką šiandien galime išmokti iš Sokrato ir kas gi yra tolerancija, be kurios neįmanomas filosofinis dialogas.Ved. Donatas Puslys

Filosofė, žurnalistė Kristina Tamelytė savo tinklalaidėje „(Ne)sąmoningai“ su pašnekovais ėmėsi nagrinėti moderniąsias ideologijas. Kas tai – bandymas pasikapstyti po istoriją, kad atrastum ištakas idėjų, kurios šiandien jau yra mažai aktualios? Juk ne kartą kalbėta apie ideologijų mirtį ar bent jau tai, kad pastarosios paseno, todėl senos iškabos jau nebeatspindi pasikeitusios tikrovės. O gal vis tik apie ideologijų pabaigą prabilome per anksti ir jos vis dar struktūruoja mūsų politikos lauką?O kiek kalbant apie pagrindinių ideologijų pažinimą yra raštinga mūsų visuomenė? Gal sąvokos tapo tiesiog tuščiomis talpyklomis, kurias kiekvienas užpildo kaip panorėjęs, o iš to galiausiai kyla ir nesusikalbėjimas? Apie nacionalizmo, liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos ištakas ir šių ideologijų suvokimą bei svarbą šiandien – pokalbis su K. Tamelyte.Ved. Donatas Puslys.

Šiemet Lenkija mini Solidarumo profesinės sąjungos gimimo keturiasdešimtmetį. Pirmos nepriklausomos profsąjungos gimimas Gdansko laivų statykloje buvo tektoninis lūžis ne tik Lenkijos, tačiau ir viso regiono, buvusio Rytų bloko istorijoje. Tad jubiliejiniai metai yra puiki proga pakalbėti apie idėjas, kurios rengė dirvą Solidarumui.Gretose svarbių idėjinių Solidarumo įkvėpėjų buvo Leszekas Kolakowskis, apie kurį vienas Lenkijos opozicijos lyderių Adamas Michnikas 1985 metais rašydamas iš Gdansko kalėjimo kameros atsiliepė kaip apie vieną svarbiausių šiuolaikinės Lenkijos kultūros kūrėjų. Apie jo idėjas – marksizmo kritiką, utopinio mąstymo likimą šiandien, politinę stabmeldystės pavojus ir velnio vaidmenį istorijoje – kalbamės su filosofu prof. Alvydu Jokubaičiu. Ved. Donatas Puslys.

Prieš kurį laiką su Lenkijoje veikiančio Paribio fondo įkūrėju Krzysztofu Czyzewskiu kalbėjausi apie tai, ką jis remdamasis poetu Adomu Mickevičiumis vadina „zbójeckie książki“ – rizikingomis knygomis, kurios keičia žmonių gyvenimus. Anot jo, tokių autorių kaip Czeslawas Miloszas, Tadeuszas Konwickis, Tomas Venclova ar kitų, kalbančių apie paribio žmonių pasaulėjautą, etosą, knygų skaitymas yra asmenybę perkeičianti patirtis. Ši patirtis jį patį paskatino ne tik įkurti Paribio fonde, tačiau ir jame organizuoti kiekvieną vasarą vykstančius „Kito skaitymus“, kuriuose ir būtų nagrinėjamos šios rizikingos knygos.Taip kiekvieną rugpjūtį Krasnogrūdoje susiburdavo jaunimas iš Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos ir kitų valstybių, kad vadovaujami paties Krzysztofo ir istorikų Timothy Snyderio bei Marci Shore skaitytų tokių autorių kaip Tony Judtas, Czeslowas Miloszas, Hannah Arendt, Zygmuntas Baumanas, Leszekas Kolakowskis, Leonidas Donskis tekstus. Skaitytų ir kartu ieškotų išeičių, kurios leistų peržengti mus šiandien skiriančias sienas, spręsti kylančias įtampas. Būtent per „Kito skaitymus“ susibičiuliavau su dviem istorikais – Povilu Andriumi Stepavičiumi ir Vytautu Starikovičiumi. Kadangi šiemet dėl COVID-19 pandemijos „Kito skaitymai“ nevyko, tai su Povilu ir Vytautu susitikome LRT Klasika studijoje tam, kad pratęstume diskusijas apie paribio žmogaus tapatybę, toleranciją, intelektualų atsakomybę šiandienos poliarizuojančių konfliktų kontekste ir, be abejo, rizikingas knygas.Ved. Donatas Puslys

„Teatras tapo instrumentu tirti save, aplinką, gyvenimą, mūsų visuomenę. Teatras virto ir užrašų knygute, ir veidrodžiu, kuriame aš matydavau savo, mūsų pasaulio atspindį, regėdavau žiūrovus kaip svarbų šio pasaulio fragmentą“, – apmąstydamas jau dvidešimtmetį trunkančią savo vardo teatro kelionę teigia režisierius Oskaras Koršunovas. Su juo kalbėjomės apie teatro ištakas, kopimą į pasaulio teatrų elitą ir ten laukusius įvertinimus, o taip pat ir tai, kodėl Oskarui svarbu kurti Lietuvoje. Be to, su O. Koršunovu kalbėjomės apie jo statomą spektaklį pagal Williamo Shakespeare‘o dramą „Otelas“ ir tai, kas režisierių vis skatina grįžti prie klasikos. Kalbėjomės apie kūrybinį darbą Maskvoje statant Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Kokią Rusijos visuomenę ir jos raidos perspektyvas mato O. Koršunovas?Ved. Donatas Puslys.

Įvykiai Baltarusijoje, kur piliečiai pakilo prieš įgrisusį diktatorių, laiko prikaustę mūsų dėmesį. Tačiau ar gerai pažįstame Baltarusijos visuomenę ir joje vykstančius pokyčius? O gal tai, ką pasakojame apie savo kaimynus, daugiau pasako apie mus pačius ir mūsų stereotipus, o ne pačius kaimynus? Koks yra žiniasklaidos vaidmuo ir atsakomybė kalbant apie Baltarusijai skiriamą dėmesį. Apie visa tai – pokalbis su neseniai Baltarusijoje viešėjusiu ir ten įvairiausius visuomenės atstovus – nuo fabrikų darbuotojų iki LGBT atstovų – kalbinusiu fotografu Artūru Morozovu. Ved. Donatas Puslys.

Minime Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines. Ta proga Seimo sprendimu 2020-ieji paskelbti ne tik Vilniaus Gaono, tačiau ir Lietuvos žydų istorijos metais. Kuo šiandienai aktuali Vilniaus Gaono asmenybė? Kaip keičiasi mūsų visuomenės santykis su Lietuvos žydų istorija? Ar iš visų šiems metams skirtų minėjimo iniciatyvų gims kažkas, kas turės ilgalaikę išliekamąją vertę? Apie visai tai – pokalbis su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadove Lara Lempertiene.Ved. Donatas Puslys.

Kaip ispaniškai skamba Kristijono Donelaičio ir Antano Baranausko kūryba, išgirsite „Mažosios Europos pokalbiuose, kuriuose svečiuojasi vertėja Carmen Caro Dugo. Jos dėka ispaniškai pasirodė K. Donelaičio „Metai“ ir A. Baranausko „Anykščių šilelis“. Neseniai Carmen į ispanų kalbą baigė versti ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus apie Sibiro tremtį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Kodėl ją sudomino lietuviška klasika ar ji randa atgarsį Don Kichoto tėvynėje? Be to, ką ispanai žino apie Lietuvos ir kitų Vidurio bei Rytų Europos žmonių kančias sovietmečiu?Ved. Donatas Puslys.

Kodėl rinkimų prognozės Vakaruose labiau primena meteorologų darbą prognozuojant orus, kai tuo tarpu Lietuvoje politikos tyrėjų situacija artimesnė seismologų užduočiau numatyti žemės drebėjimus? Kaip socialiniai tinklai keičia mūsų kalbėjimą apie politiką ir kokį vaidmenį juose atlieka politologai – mokslininkų ar influencerių? Ar mūsų politiniam žodynui negresia devalvacija? Šiuos klausimus aptariame su Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Mažvydu Jastramskiu, knygos „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ moksliniu redaktoriumi. Ved. Donatas Puslys.

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys Apie lyčių stereotipus ir moteris Lietuvos istorijoje.

Liepos 11-12 dienomis vilniečių ir miesto svečių laukia šventė – Architektūros fondo organizuojamas pasivaikščiojimų savaitgalis Open House Vilnius, kurio metu pasakojimuose atgimsianti architektūra primins skirtingus miesto laikotarpius, pažadins juose vykusį gyvenimą bei nušvies ateities vizijas. O jau rugsėjo mėnesį Architektūros fondas kvies į Panevėžį, kur vyks festivalis „Pastatai kalba“, kviesiantis išgirsti architektūrinius miesto pasakojimus ir susipažinti su Panevėžio identitetą kuriančia architektūra. Apie šiuos festivalius, architektūrinio mūsų visuomenės raštingumo ugdymą, santykį su sovietmečio architektūra, iššūkius, šiandien kylančius kokybiškai architektūrai – pokalbis su Architektūros fondo atstovėmis Margarita Kaučikaite ir Vita Soltonaite-Pusliene. Ved. Donatas Puslys.

„Nepriklausomybės atkūrimo metu viena iš raktinių temų buvusi žmogaus teisių problematika per šiuos tris dešimtmečius atsidūrė politinės darbotvarkės paraštėse. Tiksliau, ne atsidūrė, o buvo pamažu nustumta“, – įžangoje į Žmogaus teisių stebėjimo instituto parengtą ataskaitą „Žmogaus teisės Lietuvoje 2018-2019“ rašo filosofas Paulius Gritėnas. Apie tai, kodėl taip nutiko, kokia žmogaus teisių situacija šiandien yra Lietuvoje ir į ką kalbant apie žmogaus teisių užtikrinimą lygiuojamės – Vengriją ar Šiaurės valstybes? Apie visa tai – pokalbis su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi Dainiumi Pūru. Ved. Donatas Puslys.

2019 metų Lietuvos visuomenės Pilietinės galios indeksas pranešė džiugią naujieną – mūsų visuomenės pilietinė galia yra didžiausia nuo pat to laiko, kai šis indeksas buvo pradėtas skaičiuoti, t.y. 2007 metų. Kas lėmė tokį gana ženklų – beveik 3 procentinių punktų – augimą? Kurios visuomenės grupės yra pilietiškiausios? Kur slypi dar ženklesnio pilietinės galios augimo potencialas ir kodėl dalis visuomenės pilietinį aktyvumą vis dar sieja su grėsme nukentėti? Apie visa tai – pokalbis su Pilietinės visuomenės instituto direktore, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Petronyte-Urbonavičiene. Ved. Donatas Puslys.

Kaip teatralai išgyveno karantino laikotarpį be gyvų spektaklių? Ar virtualioje erdvėje per šį laikotarpį būta įdomių projektų? Kuo Lietuvos teatras yra svarbus ir įdomus Europos kontekste ir kaip Lietuvos teatro scenoje pavyksta analizuoti skaudžius mūsų istorijos puslapius? Apie visa tai – pokalbis su teatrologe Daiva Šabasevičiene. Ved. Donatas Puslys.

„Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus: kartais einame ten, kur mums patinka, kartais – kur reikia, mindom tuos pačius takus link mokyklos, darbo, namų, vienur einame linksmintis, kitur – nusiraminti. Kartais vieni, kartais – su ilgalaikiais arba sezoniniais pakeleiviais“, – taip savo knygą „Vilniaus atminties punktyrai“ pristato gidė Gabija Lunevičiūtė. Pokalbis su Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą pelniusia gide, „Savaitgalio ekskursijų“ įkūrėja G. Lunevičiūte – apie daugiakultūrio Vilniaus pažinimą ir atradimus rajonuose, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nykūs ar net pavojingi, apie gido profesijos subtilybes ir tai, kas skiria geras ekskursijas nuo prastų. Ved. Donatas Puslys.

„Geriau tegul kelias būna šiek tiek duobėtas ar interjeras labiau apšiuręs, kad tik turėtume pasišventusių eruditų mokytojų, kurie mylėtų vaikus“, – štai taip apie švietimo svarbą kalba Arūnas Gelūnas. Pokalbyje su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi aptariame švietimo svarbą mažinant socialinę atskirtį, iššūkius liberaliajai demokratijai, liberaliosios minties perspektyvas, Europos DNR paieškas ir muziejų kaip kultūrinių erdvių misiją mūsų visuomenėje. Ved. Donatas Puslys.

Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ved. Donatas Puslys Kodėl meilė Lietuvai neatsiejama nuo Lietuvos žydų atminimo puoselėjimo?

Ant kokios vizijos šiandien kuriama mokykla, ką atskleidžia ar nuslepia mokyklų reitingai? Kaip sekasi siekti mokytojo kaip prestižinės specialybės statuso? Kodėl į programą „Renkuosi mokyti“ patekti yra sunkiau nei įstoti studijuoti pedagogikos? Ir galiausiai, kaip mokyklas pakeis šiandieninė situacija, privertusi ugdymo procesą perkelti į virtualią erdvę. Apie visa tai – pokalbis su Mokyklų tobulinimo centro kūrėjomis Marina Vildžiūniene ir Eglė Pranckūniene. Ved. Donatas Puslys.

Kaip iš pavienių individų gimsta bendrą viziją ir tikslą turinti komanda, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderis, kaip susitvarkyti su psichologiniu spaudimu ir stresu, kuris yra profesionalių sportininkų kasdienybė, ką žvilgsnis į futbolą atskleidžia apie globalizaciją ir kaip Šekspyras gali praversti futbolo aikštėje – apie visa tai pokalbis su futbolo treneriu Valdu Dambrausku. Ved. Donatas Puslys.

Apie pirmąjį automobilių kamštį Niujorke, kurį lėmė žymaus prancūzų filosofo viešnagė, filosofijos vaidmenį šiandienos pasaulyje ir konkrečiai Lietuvoje, atviros visuomenės idėją ir jos karikatūras, Europos tapatybės paieškas ir būtinus socialinio modelio pokyčius dabartinės pandemijos akivaizdoje. Apie visa tai – „Mažosios Europos pokalbiuose“, kuriuose šįkart svečiuojasi filosofas Povilas Aleksandravičius. Ved. Donatas Puslys.

Su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore Rūta Kačkute, kuri yra ir Valstybės pažinimo centro kūrėja, kalbamės apie tai, kas yra svarbiausia kuriant muziejų, koks vaidmuo šiuolaikiniuose muziejuose tenka gidams ir išmaniosioms technologijoms, kokį bendradarbiavimą muziejai siūlo ugdymo institucijoms ir kuo vilioja lankytojus virtualūs muziejai tuo metu, kai fizinių muziejų durys dėl karantino yra užvertos? Taip pat klausytojai išgirs ir rekomendacijų, kokius geriausius užsienio muziejus šiandien galima aplankyti neišeinant iš savo namų. Ved. Donatas Puslys.

Europa savo prigimtimi stovi ant dviejų polių – Atėnų ir Jeruzalės, savo esė „Europosidėja“ rašė filosofas George‘as Steineris. Anot jo, būti europiečiu reiškia bandyti moraliai,intelektualiai ir egzistenciškai suderinti konkuruojančius idealus, reikalavimus irpraktikas, kylančias iš Sokrato ir Izaijo miestų. Kalbėdamas apie tai, kad iš Atėnų mes paveldėjome ne tik sokratiškąjį idealą apmąstyti savo gyvenimą, tačiau ir politinį žodyną ir teorijas, o iš Jeruzalės gavome moralinius priesakus, kuriuos geriausiai apibendrina 10 Dievo įsakymų, Steineris čia užčiuopia ir įtampą, kylančią tarp politikos ir moralės. Būtent apie tai „Mažosios Europos pokalbiuose“ ir diskutuosime su filosofais Aiste Noreikaite ir Simu Čelutka. Ved. Donatas Puslys.

„Atrodo, kad jau ištisas savaites tęsiasi vakaras. Tirštos sutemos dengia mūsų aikštes, gatves ir miestus; jos užvaldė mūsų gyvenimus ir viską pripildė spengiančios tylos ir slegiančios tuštumos, kuri viską stingdo: jaučiame ją ore, matome žmonių gestuose ir žvilgsniuose. Esame išsigandę ir pasimetę“, – taip savo kovo 27 dienos homiliją, kai suteikė ypatingą palaiminimą koronaviruso pandemijos prislėgtiems žmonėms visame pasaulyje, pradėjo popiežius Pranciškus. Atrodo, kad gaubiami šių tirštų sutemų pasitiksime ir Šv. Velykas. Kaip prasmingai karantino laiku pasirengti Šv. Velykoms ir kaip šiame nelengvame laike užčiuopti viltį. Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad ši viltis aplankytų ir tuos, kuriems šiuo metu sunkiausia? Juk kiekvienas sunkmetis yra ne tik nuosprendis, bet ir galimybė iš jo išeiti kaip daugiau solidarumo, atjautos, savitarpio pagalbos turinčiai bendruomenei. Ved. Donatas Puslys.

„Pradėsiu neišsisukinėdamas: aš myliu, bent jau tikrai mėgstu Rusiją. Baisu? Perskaitę šį kone tikėjimo išpažinimą, nuo rytojaus galite drąsiai su manimi nebesisveikinti, nesidrovėdami pereiti į kitą gatvės pusę. Neįsižeisiu“, – taip savo laiške žurnalo „Naujasis židinys“ redaktorei rašo mokytojas, visuomenininkas Vytautas Toleikis. Pokalbis su juo apie kitokią Rusiją, lietuviškus, lenkiškus, žydiškus Vilniaus istorijos klodus ir „Vaikščiotojų“ klubą, siūlantį kitokią prieigą istorijos dėstymui mokyklose. Ved. Donatas Puslys.

Kaip koronaviruso pandemija pakeis mūsų pasaulį? Juk dažnai girdime sakant, kad jis jau nebebus toks, koks buvęs. Kas laukia tarptautinių santykių sistemos, kokios Europos Sąjungos perspektyvos ir kaip galiausiai keisis Lietuva ir mūsų visuomenė? Apie visa tai – pašnekesys su Vilniaus politikos analizės instituto ekspertais. Ved. Donatas Puslys.

Apie pilietiškumą mene ir meną bei menininkus protesto kultūroje – pokalbis su teatro režisieriumi ir aplinkosaugos aktyvistu Gintaru Varnu, kuris kadaise kūrė legendinį „Šėpos teatrą“, o dabar organizuoja „Maršą už gamtą“.Ved. Donatas Puslys.

„Europa bus pasmerkta pražūčiai, jei užmirš, kad Dievas slypi detalėse“, – savo esė „Europos idėja“ rašė filosofas George'as Steineris. Apie tai, kokią Europos idėją jis regėjo, pokalbis su filosofu Mantu Adomėnu. Ved. Donatas Puslys.

Ką reiškė būti europiečiu tarpukaryje ir sovietmečiu ir ką tai reiškia šiandien? Pokalbis su teatrologe profesore Irena Veisaite, kurią teatro režisierius Gintaras Varnas yra pavadinęs tikru Apšvietos žmogumi XX-XXI amžiaus Lietuvoje. Ved. Donatas Puslys.