Sausio pabaigoje šimtais traktorių ir miškovežių į Vilnių protestuoti suvažiavę žemdirbiai iš Vyriausybės sulaukė pažadų spręsti jų iškeltas problemas. Dalis ūkininkų reikalavimų tiesiogiai susiję su aplinkos apsauga – įpareigojimu atkurti daugiametes pievas, laikytis nustatytų vandens telkinių apsaugos juostų ir su planuojama saugomų teritorijų plėtra.„Yra tų paukščių! Atvažiuokit pas mus pavasarį ir pati pamatykit“, – atkirto Vilniuje Gedimino pr. prie savo traktoriaus užkalbintas ūkininkas iš Rokiškio rajono.Viešojoje erdvėje dalis ūkininkų dar aštriau šaipėsi iš aplinkosaugos priemonių ir jas palaikančių aplinkosaugos organizacijų. Tuo metu šios surengė savo protestą pavadinimu „Kompromisai – ne gamtos sąskaita“ ir ragino Vyriausybę derybose su protestuojančiais žemdirbiais nepamiršti viešųjų aplinkos, klimato ir biologinės įvairovės apsaugos tikslų.„Šitas protestas yra jėgos demonstravimas“, – sako prie akcijos prisijungęs dr. Ričardas Skorupskas iš VU Geomokslų instituto. – „Jei jie tą energiją skirtų pokyčiams, visiems būtų geriau. Bet įtariu, kad politikai prieš rinkimus neturės valios užtikrinti, kad po dešimtmečio neturėtume blogesnės situacijos negu dabar turime.“Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį į prastą pusės Lietuvos upių ir ežerų būklę, vis sparčiau nykstančius įprastus kaimo kraštovaizdžio paukščius ir nualintą dirvožemį. Visi šie reiškiniai susiję su intensyvėjančia Europos Sąjungos subsidijuojama Lietuvos žemės ūkio veikla.„Svarbu yra ne tik tai, kad jie mums užaugina maistą, bet labai svarbu KAIP tai padaro“, – pažymi KTU sociologijos profesorė Audronė Telešienė. Pasak jos, klimato krizės ir biologinės įvairovės nykimas veikia ir maisto tiekimo sistemas, tad reikalaudami atšaukti aplinkosauginius reikalavimus, ūkininkai iš esmės kasa duobę sau ir mums visiems.Kaip žemės ūkis veikia aplinką ir ką reiškia ūkininkų priešinimasis jos apsaugai?Autorė Vaida Pilibaitytė

Šiemet Kauno rajone, prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pradėjo veikti Laukinių gyvūnų globos centras. Jame dirba 13 žmonių, jie teikia medicininę pagalbą sužeistiems ir nusilpusiems laukiniams gyvūnams, laikiną globą iš žmonių ir zoologijos sodų paimtiems gyvūnams. Iki šiol šią paslaugą valstybei dažniausiai teikdavo privati gyvūnų prieglauda.Nevyriausybinės organizacijos kritikuoja Aplinkos ministeriją, pasak jų, valstybei trūksta politikos priemonių, kurios užtikrintų, kad mažiau laukinių gyvūnų patektų į šiuos centrus.Taip pat išlieka klausimas, kur keliaus gamtoje nelaisvėje prieš tai laikyti ar dėl patirtų sužalojimų gamtoje negalintys gyventi gyvūnai, jei šis centras – tik laikina stotelė? Kodėl žiūrime į užsienį ir nekuriame infrastruktūros čia, Lietuvos zoologijos sode?Autorė Inga Janiulytė-TemporinAliaus Koroliovo/LSMU nuotrauka

„Jei patyrinėtume pastaruosius 200 metų, žmonijos raidos pažanga išties nuostabi. Žmonės moka skaityt ir rašyti, mergaitės eina į mokyklą, vaikai yra paskiepyti, gyvename dvigubai ilgiau“, – sako Anna Rosling Ronnlund, didžiųjų duomenų analizės ir komunikacijos ekspertė iš Švedijos.Kartu su savo vyru Ole Rosling ir jo tėvu, statistikos mokslo žvaigžde Hansu Roslingu (1948-2017) ji parašė pasaulinį bestselerį „Faktų galia“ (2019 m. lietuviškai išleido „Tyto alba“, vertė Daiva Vilkelytė), kurio pagrindinė žinia – pasaulyje viskas ne taip blogai, kaip esame linkę manyti. Bent jau visuomenės raidos srityje.„Bet pažiūrėję į aplinką ir klimatą matome, kad yra atvirkščiai. Daugybė dalykų juda priešinga linkme,“ – išskirtiniame interviu LRT pripažįsta sausio pabaigoje Vilniuje viešėjusi ekspertė. Kaip ir prieš 20 metų, kai Roslingai įkūrė statistikos komunikaciją išpopuliarinusį „Gapminder“ fondą, Anna Rosling Ronnlund įsitikinusi, kad gebėjimas analizuoti duomenis ir suvokti faktus yra sudėtingų problemų sprendimų pagrindas.„Dabar turime dar geresnes technologijas, esame labiau išsilavinę, atliekame daugiau tyrimų. Yra daugybė sričių, kur žmonija yra pažengusi kaip niekada, todėl aš manau, kad esame labiau pajėgūs spręsti dideles problemas. Bėda ta, kad turime problemų, kurios yra gana sunkiai išsprendžiamos“, – apibendrina pašnekovė.Pokalbis apie mūsų pesimizmą, statistiką ir faktais paremtą pasaulio vaizdą.Autorė Vaida Pilibaitytė

Kauno technologijos universiteto mokslininkas Florianas Rabitzas tyrinėja, kaip tarptautinės institucijos reguliuoja naujas ir daug prieštarų keliančias technologijas.Tarkim saulės spinduliuotės valdymas vardan klimato kontrolės, genų inžinerija nykstančių rūšių išsaugojimui ir asteroidų kasyba siekiant užsitikrinti retų metalų išteklius.Politikos mokslų daktaras pastebi, kad dažnai reguliavimas yra pernelyg menkas, pasenęs arba jo netgi nėra. Kodėl taip yra ir kuo tai rizikinga?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vis daugiau žmonių, siekiančių pakeisti vartojimo įpročius, metų pradžioje imasi iššūkių – pavyzdžiui, visus metus nepirkti nieko, išskyrus tai, kas būtina (šis iššūkis internete dar vadinamas „No-Buy Year“). Ekspertai sako, kad tokios iniciatyvos sveikintinos, tačiau būtina įsivardinti, ko norime jomis pasiekti, kad pokytis nebūtų trumpalaikis.KTU profesorius Jurgis Kazimieras Staniškis priduria – kad keistųsi vartojimo būdas, reikia ir gerokai drastiškesnių pokyčių: visiškai atsisakyti reklamos ir iš pagrindų keisti vartojimo ir paslaugos sistemą.Laidoje apie tai, kokią įtaką dabartinės iniciatyvos turi kuriant sąmoningesnį santykį su daiktais ir sprendžiant vieną didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų – besaikį vartojimą.Autorė Karolina Panto

Įprastai paskutinėje metų laidoje mes apžvelgiame tai, ką pavyko sukurti įdomiausio per metus. Bet šių metų laidą norėjome padaryti kiek kitokią. Savo maloniausiomis akimirkomis gamtoje, trokštamais pokyčiais aplinkosaugoje ir pasiūlymais bei palinkėjimais dalinsis laidos klausytojai, pašnekovai ir vedėjos.Laidą veda Inga Janiulytė-Temporin, Vaida Pilibaitytė ir Karolina PantoTūkstančiai galaktikų užfiksuota NASA, ESA, CSA, STScI nuotraukoje SMACS 0723

Pasibaigus klimato konferencijai Dubajuje, kviečiame nusikelti į Estiją. Čia „Penktadienių už ateitį“ („Fridays for Future“) aktyvistai stojo į kovą teisme prieš naują iškastinio kuro projektą - skalūnų alyvos gamyklą.Kartu domimės, kaip aktyvistų kova ir apskritai perėjimas į švarią energetiką veikia degiųjų skalūnų pramonės darbuotojus Ida Virumos regione, kur daugiausiai susitelkę rusakalbiai gyventojaiAutorės Marielle Vitureau ir Inga Janiulytė-TemporinNuotraukoje - Estijos degusis skalūnas kukersitas

Jau ne pirmą dešimtmetį mokslininkai ir institucijos suka galvą, ką daryti su plastiko atliekų kalnais. Europos Sąjungoje beveik pusė tokių atliekų sudeginama, o trečdalis surenkama perdirbimui, iš kurių pusė išvežama į kitas šalis, kur jų likimas apskritai neaiškus.Todėl daug vilčių dedama į bioplastiką – ypač į aplinkoje suyrančias medžiagas, gaminamas iš biomasės. Europos Komisija remia jų tyrimus ir diegimą, bet vis tiek dar skeptiškai žiūri į bioplastikus kaip alternatyvą įprastiniam plastikui. Paprasto technologinio sprendimo ir čia nepavyksta rasti. Bioplastikų chemija sudėtingesnė nei atrodo, pramonė neturi ekonominės paskatos keistis, o plastiko atliekos yra ne tik technologinė, bet ir kultūrinė problema.Trys žurnalistai šį rudenį Lietuvoje, Italijoje ir Vokietijoje aiškinosi bioplastikų perspektyvas žiedinėje ekonomikoje. Jie gilinosi į jų tyrimus, reguliavimą ir perdirbimą Europos Sąjungoje.Autorė Daiva RepečkaitėRedaktorė Vaida PilibaitytėBendradarbiai: Simone Fant, Jelena MalkowskiFaktų patikra: Kornelija UkolovaitėTyrimą finansavo Journalismfund Europe fondas.Nuotrauka: Aurore Martignoni/ EC - Audiovisual Service, 2023

Grožio pramonė kasmet sparčiai auga. Prie to prisideda ir socialiniuose tinkluose itin populiarios tendencijos, skatinančios vartoti ir pirkti daugiau kosmetikos produktų. Tiesa, įprastai vidutinis vartotojas jų turi apie 40, bet kasdien vartoja vos 5. Tad nenuostabu, kad grožio pramonė taip pat yra ir viena didžiausių teršėjų – pakuotės, dažniausiai plastikinės, sudaro 70 proc. pramonės atliekų. Maža to, grožio priemonėse naudojami ingredientai ilgainiui gali turėti poveikį mūsų sveikatai, tačiau etiketes skaityti vis dar gana sudėtinga. Laidoje su ekspertais kalbame apie grožio pramonės poveikį aplinkai ir žmogui: į kokį ženklinimą reikėtų atkreipti dėmesį, kaip teisingai rūšiuoti pakuotes, kaip patiems pasigaminti natūralią kosmetiką namuose.Autorė Karolina Panto

Grožio pramonė kasmet sparčiai auga. Prie to prisideda ir socialiniuose tinkluose itin populiarios tendencijos, skatinančios vartoti ir pirkti daugiau kosmetikos produktų. Tiesa, įprastai vidutinis vartotojas jų turi apie 40, bet kasdien vartoja vos 5. Tad nenuostabu, kad grožio pramonė taip pat yra ir viena didžiausių teršėjų – pakuotės, dažniausiai plastikinės, sudaro 70 proc. pramonės atliekų. Maža to, grožio priemonėse naudojami ingredientai ilgainiui gali turėti poveikį mūsų sveikatai, tačiau etiketes skaityti vis dar gana sudėtinga. Laidoje su ekspertais kalbame apie grožio pramonės poveikį aplinkai ir žmogui: į kokį ženklinimą reikėtų atkreipti dėmesį, kaip teisingai rūšiuoti pakuotes, kaip patiems pasigaminti natūralią kosmetiką namuose.Autorė Karolina Panto

Liūdnai pagarsėjęs žievėgraužis tipografas šiemet masiškai užpuolė Lietuvos eglynus ir sukėlė naują politinių diskusijų bangą apie miškų valdymą ir apsaugą.Šis pusės centimetro dydžio vabalas – tik viena iš miškuose sutinkamų kinivarpų, bet geriausiai pažįstama. Miškininkai jį laiko pavojingiausiu medžių liemenų kenkėju, kurio apniktas egles būtina iškirsti ir išvežti.Bet entomologai sako, kad šis vabalas veikia kaip „gamtos sanitaras“, padedantis susiformuoti atsparesniam ir įvairesniam miškui.Apie žievėgraužio tipografo ekologiją ir daugialypį vaidmenį miškuose kalbamės su Gamtos tyrimų centro entomologu dr. Eduardu Budriu ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininku, „Sengirės fondo“ biologu dr. Ainiu Pivoru.Autorė Vaida PilibaitytėGilles San Martin nuotraukoje – žievėgraužio tipografo patelė (CC BY-SA 2.0)

Ekonomikos neaugimas, Spurgos ekonomika, Pranciškaus ekonomika - kaip šie modeliai ir judėjimai siūlo tvarkytis su socialine ir ekologine krizėmis?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Visuomenės susirūpinimas dėl plynai kertamų vadinamosios II grupės ekosistemų apsaugai ir rekreacijai skirtų miškų kilo lapkričio pradžioje.Pasak miškininkų, tokie kirtimai būtini siekiant stabdyti miško kenkėjų plitimą. Bet visuomenininkų teigimu, visoje Lietuvoje išduoti šimtai leidimų, kurie suteikia teisę kirsti ir sveikus medžius atrodo nepagrįsti. Aplinkosaugos koalicija dėl to raštu kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir kitas jai pavaldžias institucijas.Įvertinę viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją Vilniaus apygardos prokuratūra savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo vykdant sanitarinius kirtimus sostinės Verkių miške.Valstybinės miškų tarnybos teigimu, leidimai išduodami vadovaujantis teisės aktais ir įsitikinus, kad „toje vietoje nėra jokių buveinių ar saugotinų teritorijų ir kad kirtimus vykdyti galima.“Kirtimus vykdanti Valstybinė miškų urėdija socialiniuose tinkluose klausimus keliančius visuomenininkus pavadino „priešiškai nusiteikusiais“. Bet greitai suskubo atsiprašyti, susitiko su Aplinkosaugos koalicijos atstovais ir pažadėjo ieškoti sprendimų kartu.Tuo metu Aplinkos ministerija pripažįsta, kad Lietuvos miškuose vis dar vyrauja ūkinis požiūris.Autorė Vaida Pilibaitytė

Lygiai po metų vyksiantys Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai, ekspertų manymu, gali reikšmingai nulemti pasaulio atsaką į klimato kaitą: ar viena didžiausių teršėjų toliau rodys lyderystę, kurią pavyko pademonstruoti dabartiniam prezidentui Džou Baidenui, ar ir vėl atsitrauks tuo metu, kai mokslininkai perspėja, jog pokyčių imtis būtina. Pastovesnę klimato lyderystę reiškiančios ES taip pat laukia svarbių sprendimų metas prieš artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Kinija – dar viena didelį svorį tarptautinėje arenoje turinti veikėja, kuri vis dar vertinama ne kaip sąjungininkė kovoje su klimato kaitos padariniais, o varžovė. Kas laukia klimato politikos po 2024 m. rinkimų bei kaip atrodys pagrindinių klimato lyderių bendradarbiavimas, svarsto Europos ir JAV klimato politikos ekspertai.Autorė Karolina Panto

Kokie akmens amžiuje pagaminti medžio dirbiniai mus pasiekia šiandien ir ką jie byloja apie pajūrio gamtinę aplinką prieš 5000 metų? Kodėl jau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje girios buvo laikomos valstybės taupykle ir kurie medžiai turėjo ypatingą statusą? Savo tyrimų atradimais dalijasi archeologas Kęstutis Peseckas ir istorikė Toma Zarankaitė-Margienė.Autorė Inga Janiulytė-TemporinE. Blaževič/LRT nuotraukoje - Punios šilas

Neseniai Europos Komisija į Palangą sukvietė aštuonių regiono šalių ministrus aptarti veiksmų Baltijos jūrai išsaugoti. Ir nors Baltija yra viena užterščiausių Europos jūrų, žuvų ir kitų gyvūnų būklės perspektyvos niekur neatrodo optimistiškai. Jūrose sunku kontroliuoti vienos rūšies būklę ar kurį nors taršos aspektą – viskas pernelyg glaudžiai susiję.Įvairūs ekspertai siūlo steigti saugomų jūros teritorijų tinklą, kuriame labiausiai žalinga žmogaus veikla būtų griežtai ribojama. Bet studijos rodo, kad kol kas sunkiai sekasi užtikrinti apsaugą net ir ten, kur tokios teritorijos egzistuoja.Šioje laidoje – dvi Europos jūros, visiškai skirtingos gyvūnų rūšys, bet tiek pat senkantis laikas apsaugoti ekosistemas, kol dar ne vėlu. Laidos autorė klausia, ar prie diskusijų stalo kartu su aplinkosaugininkais ir žuvininkystės verslų atstovais turėtų atsirasti ir turizmas.Autorė Daiva RepečkaitėRedaktorė Vaida Pilibaitytė

Ornitologas, mokslininkas, Klaipėdos universiteto lektorius Julius Morkūnas su kolegomis vertina vėjo elektrinių poveikį paukščiams ir šikšnosparniams. Šiuo metu darbo - kaip niekada daug. „Paskutinius porą metų turime tikrą bumą, ir ornitologų paklausa labai išaugo“, - sako jis. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, šiemet Lietuvoje bus pastatytos 197 elektrinės. Ambicingų planų turi ne tik Lietuva, bet ir kitos Baltijos šalys.Pasak J. Morkūno, poveikio aplinkai vertinimas ir visas elektrinės planavimo etapas yra esminiai - jis laukia, kol Aplinkos ministerija patvirtins detalius reikalavimus, užtikrinančius šių vertinimų atlikimo kokybę.Autorė Inga Janiulytė-TemporinJ. Stacevičiaus/LRT nuotrauka

„Ekologinės problemos kinui kaip vizualinei medijai yra labai sudėtinga tema, todėl kad nei tarša nei klimato kaita neturi vieno taško. Uraganas tai dar ne klimato kaita, penki buteliai tavo paplūdimyje dar nėra tarša“, – komentuoja kino kritikas Vladas Rožėnas, vienas iš festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojų.Pasak jo, paveikiausi tie filmai, kurie sudėtingas aplinkosaugines problemas geba susieti su kažkokiu simboliu ar metafora, kuri rezonuoja daugeliui žiūrovų.„Prieš 20 metų filmai buvo labiau statiški – jie pasakojo apie tai, kas ir kaip vyksta gamtoje ir kad taip buvo visada“, – sako Sivia Lotman, Estijoje organizuojamo Matsalu gamtos filmų festivalio vadovė.Jos teigimu, niūrios planetos realybės – klimato krizės ir bioįvairovės nykimo jau tampa nebeįmanoma ignoruoti. „Gamta taip pasikeitė, kad filmų kūrėjai pastaraisiais metais apie tai visą laiką užsimena, net jei tai nėra tos konkrečios dokumentikos tema.“Estų gamtosaugininkė taip pat pastebi, kad dėl filmų apie gamtą ir aplinkosaugą vis dažniau tenka konkuruoti su kitais kino festivaliais. „Manau, kad tai pozityvi tendencija, tai rodo, kad ši tema yra vis aktualesnė.“Su pašnekovais laidoje kalbamės apie pastarųjų metų dokumentinio kino tendencijas ir ryškiausius šių metų festivalių filmus, kuriuose fiksuojamas žmogaus žvilgsnis į gamtą, aplinką ir save.Autorė Vaida Pilibaitytė

Su Vilniaus universiteto Geomokslų instituto tyrėju Justinu Kilpiu kalbamės apie vasarą užfiksuotus klimato (anti)rekordus, o taip pat svarbią mokslo iniciatyvą – greitąsias studijas, kurių metu nustatomas ryšys tarp ekstremalių orų reiškinių, t.y. karščio bangų, ekstremalių liūčių, sausrų, miškų gaisrų sukeltų nelaimių ir klimato kaitos.Kaip atliekamos tokios studijos? Ir kodėl jas atliekantys mokslininkai ragina neskubėti ekstremalių orų reiškinių priskirti klimato kaitai?Autorė Inga Janiulytė-TemporinAssociated Press nuotraukoje - Dernos miestas po potvynio.

Prieš pora savaičių socialiniuose tinkluose pasirodė įrašai iš Leedso festivalio Jungtinėje Karalystėje, kurio dalyviai po savęs paliko šimtus palapinių ir kalnus šiukšlių. Vaizdais dalijosi savanoriai, rinkę dar tinkamą naudoti įrangą, kurią vėliau perdavė labdaros organizacijoms.Savanoriai piktinosi neatsakingu daugiausia jaunų žmonių elgesiu ir stebėdamiesi klausė: ar čia ta karta, kuriai rūpi planetos likimas? Ar įmanoma pramogauti, gerbiant vietos erdvę ir tausojant aplinką?Ką tik iš festivalio „Burning man“ grįžusi Indraja Vaitkūnaitė pasakoja, kad „nepalikti pėdsako“ yra vienas iš šio JAV, Nevados dykumoje, kasmet savaitę vykstančio renginio principų.Festivalio „Mėnuo juodaragis“ dalyvis Domantas Razauskas pastebi, kad šiame renginyje justi bendrai pagarbus požiūris į aplinką.Ketvirtus metus Lietuvoje organizuojamo „Zero waste fest“ vadovė Daiva Savickienė su kolegomis skaičiuoja renginio CO2 pėdsaką, o taršą, kurios nepavyksta išvengti kompensuoja remdami gamtos atkūrimo projektus.Vieno pirmųjų šalyje sertifikuotų tvarių renginių – Druskininkų forumo organizatorė Valentina Borovik pažymi, kad prie tokio renginio sėkmės prisideda komunikacija tiek su dalyviais, tiek su partneriais ir tiekėjais. Bet tai kainuoja ir laiko, ir pinigų.Tiek vieni, tiek kiti pripažįsta, kad nors triukšmas ir atliekos į akis krenta labiausiai, didžiausias iššūkis organizuojant renginius yra dalyvių transporto sukuriama tarša.Autorė Vaida Pilibaitytė

Šią vasarą Vilniuje didelio atgarsio sulaukė gyventojų pasipiktinimas dėl planų iškirsti devynis vadinamojo Romain‘o Gary skvero medžius. Pastatą rekonstruoti planuojanti įmonė teigė, kad medžiai nesaugotini, nes ardo pamatą. Bet nepriklausomą ekspertizę užsakiusių visuomenininkų teigimu, medžiai auga ne ant pamatų ar stogo, o dirvožemyje ir pastatui nekenkia.Liepos pabaigoje į protestą prie planuojamų šalinti medžių Basanavičiaus g. įsijungė daug žinomų kultūros ir visuomenės atstovų. Nepriklausomos ekspertizės iniciatoriai per kelias dienas tam surinko lėšų ir net keliskart daugiau parašų nei numatyta teisės aktuose.Vilniaus miesto savivaldybė įkalbėjo įmonę nekirsti medžių, kol Generalinė prokuratūra atlieka tyrimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo. Tuo metu kultūros ministras rodo iniciatyvą įrašyti skverą prie buvusios Lietuvos geležinkelių būstinės kaip vertingąją viso komplekso savybę.Nors taškas šioje istorijoje dar nepadėtas, visuomenininkai sako, kad ji žymi tam tikrą lūžį: ginti senųjų žaliųjų erdvių miestuose stoja vis daugiau ir vis įvairesnių žmonių, tad nepagrįstai drastiškai jas keisti vystytojams ateityje bus vis sunkiau.Apie tai laidoje kalba visuomenininkės Joana Staniulionytė ir Aira Niauronytė, VU profesorė Irena Vaišvilaitė, žurnalistas Karolis Vyšniauskas ir filosofas Paulius Gritėnas.Autorė Vaida Pilibaitytė

Italijos klimato judėjimas „Ultima Generazione“ (liet. „Paskutinioji karta“) nuo 2021 metų blokuoja kelius, nuplaunamais dažais ir bulvių koše aptaško meno kūrinius ir paveldo objektus. Panašūs judėjimai veikia Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose. Visi jie deklaruoja siekį per kūrybingą konfliktą įtraukti klimato kaitą į žmonių kasdenybę ir politinę darbotvarkę.Tuo metu valdžios, teisėsaugos institucijos ir didžioji dalis visuomenės judėjimo veiklą laiko chuliganizmu ir už tai griežtai baudžia.Autorė Inga Janiulytė-Temporin„Ultima Generazione“ nuotrauka

Liepos pabaigoje apsilankę didžiausioje Lietuvoje žinomoje laukinės orchidėjos trumpalapio skiautalūpio augavietėje botanikos entuziastai aptiko kirtavietę.Gamtos fotografo Lino Žvaliausko įrašas socialinių tinklų paskyroje sulaukė šimtų komentarų. Į kilusią diskusiją įsijungė ir žinomi ekologai, ir Aplinkos ministerijos atstovai. Paaiškėjo, kad ši rūšis buvo įtraukta į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, bet 2007 m. išbraukta. Kodėl – niekas atsakyti negali.Visuomenininkai mano, kad tai – nesusipratimas ir ragina ministeriją klaidą ištaisyti, kol likusios augavietės Alytaus rajone nesunaikino kirtimus suplanavę miškininkai.Tuo metu už biologinės įvairovės apsaugą atsakingi pareigūnai atsako, kad šios orchidėjos apsaugai įforminti trūksta duomenų. Panašiai rankomis skėsčioja ir mokslininkai.Autorė Vaida Pilibaitytė

Toli nuo turistų akių yra Veneciją nuo potvynių saugantys kilnojami barjerai „Mozė“. Tiesa, didžiąją laiko dalį „Mozė“ guli po vandeniu, barjerai pakeliami tik per potvynius, galinčius miestui sukelti rimtesnių nuostolių.Dabar tokie potvyniai vyksta 15 dienų per metus. Prognozuojama, kad 2060-2070 metais jie vyks mažiausiai 180 dienų per metus.„Uždaryta, nekvėpuojanti lagūna yra „laguna morta“, mirusi lagūna“, – taip ateities perspektyvas apibūdina Venecijoje įsikūrusi gidė Aida Skorupskaitė.Mokslininkai ir valdžia tikisi, kad iki to laiko bus atrasti kiti sprendimai – tokie, kurie padės išsaugoti ne tik miestą, bet ir lagūną. „Mes turime tik vieną problemą – tas laikas yra jau rytoj“, – sako inžinerijos mokslų daktaras Davide Togninis, ketverius metus tyrinėjęs potvynių sąnašomis mintančias druskingas pelkes Venecijos lagūnoje.Ilgesnės pasakojimo versija pirmąkart skambėjo liepos 23 dieną, laidoje „Radijo dokumentika“.Autorė Inga Janiulytė-TemporinASSOCIATED PRESS nuotrauka

„Nesam mikofobiška šalis, grybų nebijome, visi esame grybavę. Bet turime tokį siaurą supratimą, kad yra tik valgomas arba nevalgomas“, – pastebi grybų pasaulio edukatorė Aurelija Plūkė.Savamokslė mikologė ir „Sengirės fondo“ ambasadorė sako, kad grybai gali išmokyti kuklumo, o aktyvi gamtosauginio švietimo veikla leidžia nepulti į neviltį dėl pasaulį ištikusios ekologinės krizės.„Mes esam čia tik akimirką – aš tikiu, kad gamta išliks, čia bus tik viena iš krizių. Viskas galiausiai atsistatys ir klestės. Štai grybai išgyveno visas katastrofas ir suklestėjo. Klausimas tik – kaip mes norime gyventi šioj žemėj su tais ištekliais kurie mums liko“, – LRT RADIJUI pasakoja pašnekovė.Susitikusios seniausiame Vilniaus miške Vingio parke po lietaus su Aurelija leidžiamės nuošalesniais takeliais ir ieškodamos grybų kalbamės apie dėmesingą buvimą gamtoje, apie žmones traukiančią grybų įvairovę ir apie tai kodėl ji savo edukacijų dalyviams sako, kad gamtoje nėra mirties.Autorė Vaida PilibaitytėAurelijos Plūkės nuotraukoje – Lipnusis tampriagrybis (Calocera viscosa)

Socialiniuose tinkluose pastaraisiais metais sparčiai išpopuliarėjo „deinfluencing“ arba vadinamojo „nuomonės išformavimo“ tendencija – vartotojai skatinami įvertinti, ar jiems tikrai reikia to visur išpirkto lūpdažio, gausiai reklamuojamos antklodės ar kitų internete geidžiamų ir neva gyvenimą palengvinančių daiktų. Nors ekspertai abejoja, kad ši nauja tendencija turi didelės įtakos vartojimo mažinimui, visgi, jų teigimu, tai neabejotinai skatina žmonių sąmoningumą. Apie šį ir panašius socialinių tinklų reiškinius bei mūsų santykį su materialiais daiktais ir vartotojiškumo mažinimą – laidoje.Autorė Karolina Panto

Dėstytojai ir studentai iš pelkių tyrimais garsaus Greifsvaldo universiteto Vokietijoje lankosi Lietuvoje tam, kad pamatytų, kaip atrodo sveikos pelkės ir įsikvėptų ateities darbams.Juos lydi Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato geografas Gintautas Kibirkštis. Jis dalijasi savo tyrimais.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Diskusijos per medžioklę leisti naudoti naktinio matymo taikiklius Lietuvoje tęsiasi jau beveik dešimtmetį. Medžiotojų atstovai teigia, kad naktinius taikiklius siūloma leisti tik invazinėms rūšims ir šernams medžioti, taip sudarant sąlygas geriau reguliuoti jų populiaciją. Dabar siekiantys įteisinti naktinio matymo taikiklius pateikia ir karo Ukrainoje argumentą. Tačiau tiek aplinkos, tiek ir krašto apsaugos ministerija tam pagrindo nemato, o gamtosaugininkai ir dalis politikų pabrėžia, kad, įteisinus šiuos prietaisus, nebus įmanoma kontroliuoti, kaip jie bus naudojami. Visuomenė šiuo klausimu susipriešinusi, pastebi pašnekovai, klausimas nevieningai vertinamas ir pačių medžiotojų.Kodėl naktinių taikiklių klausimas vis skinasi kelią į politikų darbotvarkę? Kam jie iš tiesų gali būti naudingi? Apie tai - laidoje.Autorė Karolina Panto

Likus mažiau nei metams iki rinkimų, Europos parlamente verda aštri kova dėl Gamtos atkūrimo reglamento. Europos Komisijos pasiūlytas teisės aktas įpareigotų šalis nares atkurti buveines, kurių būklė šiuo metu vertinama kaip prasta arba bloga.Europos Taryba patvirtino sušvelnintą pasiūlymo variantą. Tarp pritarusių šalių - ir Lietuva, pasisakiusi už švelnesnius tikslus. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija paskaičiavo, jog pagal šį variantą, Lietuvoje iki 2030 metų reikėtų patvenkti 10 tūkstančių hektarų nusausintų durpžemių.Tuo metu trys Europos parlamento komitetai pasiūlymą atmetė. Kaip pasakoja vienam iš šių komitetų priklausantis Liudas Mažylis, jis gavo šimtus laiškų iš Lietuvos, raginančių atiduoti lemiamą balsą „už“. Tačiau europarlamentaras nušalino nuo balsavimo, kaip ir dešimtys jo frakcijos narių.Dabar reglamentas keliaus į Europos Parlamento didžiąją salę, kur nusišalinti jau nebus galima.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Mes jau pasigaminame pakankamai energijos, pasigauname pakankamai žuvies ir sulaukiame pakankamai turistų, kad gyventume pasiturinčiai. Toliau reikia galvoti apie tai, kaip dalintis tais ištekliais, šviesti žmones ir panaudoti jų kūrybiškumą“, – sako žinomas islandų rašytojas ir aplinkosaugos aktyvistas Andris Snæras Magnasonas.Ledynų tyrinėtojų anūkas jau beveik du dešimtmečius kovoja už Islandijos aukštikalnių išsaugojimą, inicijuoja diskusijas apie tvarią šalies ateitį ir ieško būdų kalbėti apie klimato kaitą taip, kad suprastų kiekvienas. Pernai ir lietuviškai pasirodė jo knyga „Apie laiką ir vandenį“, kurioje pasitelkdamas asmenines istorijas, mitus ir mokslo faktus jis apmąsto mūsų visų ir planetos likimą.2019 m. rašytojui teko neįprasta užduotis – parašyti „nekrologą“ pirmajam dėl klimato kaitos išnykusiam Islandijos ledynui. „Kaip atsisveikinti su ledynu? Tai juk yra dariniai, kurie turėtų gyvuoti ilgiau už žmones“, – prisimena savo pirmąją reakciją jis. Kurį laiką galvojęs, gilinęsis į Okjokulio pavadinimo kilmę ir prasmę, rašytojas galiausiai nusprendė kreiptis į ateities kartas taip:„Ok yra pirmasis Islandijos ledynas, praradęs savo statusą. Per ateinančius 200 metų, manoma, kad visi mūsų ledynai nueis tuo pačiu keliu. Šiuo paminklu pripažįstame, kad mes žinome, kas vyksta ir žinome, ką reikia daryti. Tik tu žinai, ar mes tai padarėme.“Pokalbis su islandų rašytoju Andriu Magnasonu apie Islandijos gamtą, ledynus, aktyvizmą ir kūrybą, o taip pat laiką ir vandenį klimato kaitos akivaizdoje.Autorė Vaida Pilibaitytė

Šių metų pradžioje Europos Komisija pranešė, jog pradeda ES teisės pažeidimo procedūrą dėl to, jog Lietuva nepakankamai sumažino oro taršą azoto oksidais, nemetaniniais lakiaisiais oro junginiais ir amoniaku.ES iškeltų oro teršalų sumažinimo tikslų nepasiekė daugiau nei pusei bendrijos narių. Vis dėlto, pasak Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vadovo Vitalijaus Auglio, esame šio sąrašo gale.Ministerija planuoja per metus sukurti naują Nacionalinį oro taršos mažinimo planą – tam subūrė darbo grupę, kurioje vyrauja ministerijų ir joms pavaldžių institucijų atstovai, savo siūlymus teikti kviečia visuomenę.Savo ruožtu, oro taršos poveikį sveikatai ir aplinkosauginę elgseną tiriantys mokslininkai pastebi, jog į azoto oksidų ir kietųjų dalelių taršą mažinti padeda ne tik paskatinimas persėsti prie elektromobilio vairo, bet ir nuo taršos saugančios žaliosios zonos, viešojo transporto plėtra, gatvių pritaikymas pėstiesiems ir dviratininkams, o taip pat įvairios iniciatyvos, kurios suteikia progą keisti įpročius.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

„Jau pirmosiomis valandomis po užtvankos susprogdinimo, šitas teroro aktas padarė gamtai daugiau žalos nei Ukrainos gamta patyrė per visą pusantrų metų trunkantį karą“, – sako ekologas Oleksyjus Vasyliukas iš nevyriausybinės organizacijos „Ukrainos gamtos apsaugos grupė“.Organizacijos vertinimu, dėl birželio 6-ąją sugriautos Kachovkos hidroelektrinės kilęs potvynis neigiamai paveiks apie pusšimtį saugomų gamtos objektų 5 000 km² teritorijoje – įskaitant nacionalinius parkus ir rezervatus su saugomomis europinės svarbos augalų, gyvūnų ir paukščių buveinėmis.Užtvanka ant Dniepro upės pastatyta 1956 m. kaip Kachovkos hidroelektrinės dalis. Per tris šalies regionus besidriekiantis 240 km ilgio ir beveik 25 km pločio Kachovkos rezervuaras buvo didžiausias šalyje. Jo vandeniu buvo aprūpinami dirbami laukai pietiniuose Ukrainos regionuose,Krymo pusiasalis ir papildomi Zaporižios AE reaktorių aušintuvai.Kol milžiniškas potvynis tęsiasi ir gelbėtojai bando padėti žmonėms ir gyvūnams apsemtose teritorijose, Ukrainos pareigūnai jau skelbia apie planus atstatyti užtvanką.Visgi mokslininkai pažymi, kad šiandienos vertinimu hidroelektrinės daro daugiau žalos gamtai nei teikia naudos. „Lygumų teritorijose tas žemės plotas, kuris yra prarandamas įrengiant užtvanką ir užliejamas įrengus tvenkinį, dažnai yra vertingesnis negu nauda, kurią gauname per maždaug 100 metų, kol jos veikia“, – komentuoja VU hidrologas dr. Gintaras Valiuškevičius. „Čia tokio sovietinio neapgalvoto mąstymo pavyzdys, kai buvo mėginama pajungti gamtą savo reikmėms ir į upes buvo žiūrima tik kaip į energijos ir vandens šaltinį, potencialų kelią, o ne į natūralią vandentėkmę, nusistovėjusią per tūkstantmečius.“Pasak specialistų, tikrasis šios Rusijos pradėto karo fone vykstančios ekologinės nelaimės mastas paaiškės dar negreitai ir tik tada, kai Ukraina atkovos okupuotas teritorijas.Laidoje gamtininkai pasakoja apie hidroelektrinių poveikį aplinkai, užlietose teritorijose atsidūrusias gamtos vertybes ir galimus ateities scenarijus.Autorė Vaida Pilibaitytė

Gamtininkai sako, jog Renavo dvaras yra pavyzdinis, jei kalbame apie biologinei įvairovei palankų aplinkos tvarkymą. Mat jį prižiūri... irgi gamtininkai. Direktorius Deividas Makavičius ir muziejininkė Nomeda Vėlavičienė - tikri rūšių žinovai, siekiantys išsaugoti retas ir saugomas rūšis tiek dvare, tiek už jo ribų.Kaip dvare derinama biologinės įvairovės apsauga ir siekis pritraukti daugiau lankytojų?Autorė Inga Janiulytė-TemporinRenavo dvaro sodybos archyvo nuotrauka

Alytaus regiono miestuose – kaip daug kur Vakarų Europoje – gyventojai nuo 2018 metų turi galimybę rūšiuoti maisto atliekas. Iš gyventojų ir įmonių maisto bei žaliųjų atliekų regiono atliekų tvarkymo centras gamina elektros energiją ir kompostą, žemės ūkyje pakeičiantį sintetines trąšas. Teigiama, jog tai yra ne tik išteklius taupantis, bet ir klimatui palankesnis sprendimas – bet tik tuo atveju, jei atliekos surenkamos nevažiuojant didelių atstumų.Ar šį sprendimą galėtų pritaikyti ir kiti Lietuvos miestai?Autorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukoje - prie komposto iš maisto atliekų stovi Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro paslaugų organizavimo kontrolės padalinio vadovas Martynas Krasauskas ir centro direktorius Algirdas Reipas

„Kaip sako britų ornitologai, šiemet yra tylusis pavasaris“, – pastebi Žuvinto biosferos rezervato ekologas Arūnas Pranaitis. Pasak jo, per pastarąsias dvi savaites, kai rudagalvių kirų kolonijoje dėl patvirtinto paukščių gripo masiškai ėmė gaišti paukščiai, ežero apylinkėse tapo neįprastai tylu.Ekologas liūdnai prognozuoja, kad dėl ypač paukščiams pavojingos viruso atmainos, šiemet Žuvinto ežere gali išgaišti visa keliatūkstantinė kirų kolonija. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, šiemet iki gegužės 11 d. visoje Lietuvoje registruota jau 13 nuo paukščių gripo nugaišusių rudagalvių kirų atvejų. Dalis jų – masiniai atvejai paukščių kolonijose.Britų ornitologai skaičiuoja, kad nuo 2021-ųjų rudens, kai Jungtinėje Karalystėje užfiksuotas paukščių gripo protrūkis, šalyje galėjo išgaišti šimtai tūkstančių laukinių paukščių. Pasak mokslininkų, šiuo virusu jau užsikrėtė virš 100 rūšių sparnuočių. Specialistai atkreipia dėmesį, kad paskutinįkart tokio masto ir greičio laukinių paukščių išmirimas buvo fiksuotas prieš 60-70 metų, dėl plačiai tuo metu naudoto pesticido DDT.Organizacijos „British Trust for Ornithology (BTO)“ ekspertės dr. Violos Ross-Smith teigimu, iš dalies dėl tokių protrūkių gali būti atsakinga ir žmogaus veikla – virusai mutuoja pramoniniuose paukščių ūkiuose, o pažeista laukinė gamta tampa mažiau atspari.Paukščių gripo poveikį laukinei gamtai ir galimas epidemijos valdymo priemones komentuoja ekologas Arūnas Pranaitis, VMVT patarėja Vilija Grigaliūnienė ir dr. Dr Viola Ross-Smith iš Britų ornitologijos fondo.Autorė Vaida Pilibaitytė

Pernai Vilniuje, Šeškinės mikrorajone esantis lopšelis-darželis „Bitutė“ ant stogo pasistatė du bičių avilius. Atšilus orams, bitės lanko specialiai joms įrengtas ganyklėles, Ozo kalvas ir tampa vienu pagrindiniu stebėjimo objektų vaikams.Šiuos avilius su kolegomis įrengęs ir darželio mokytoją Astą Gernienę apmokęs „Urbanbee.lt“ įkūrėjas Paulius Chockevičius sako, kad bitės natūraliai gyvena miesto aplinkoje, bet žmonės jas pamato tik pastačius avilius. Kaip miesto aplinka veikia bites, ir kaip miesto bitės veikia miesto aplinkoje gyvenančias laukines bites, komentuoja Gamtos tyrimų centro mokslininkė Laura Blažytė-Čereškienė.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pastarąjį dešimtmetį gamtos ir tikslieji mokslai išlieka mažiausiai populiarūs Lietuvos aukštosiose mokyklose. Pasak universitetų, juos renkasi vis mažiau stojančiųjų, nors tokių specialistų poreikis didžiulis. Vieni teigia, kad tai lemia prastos abiturientų matematikos žinios, kiti kaltina demografiją ir valstybės požiūrį į aplinkosaugą apskritai.Komentuoja VU doktorantė Rasa Tumaševičiūtė, VU klimatologas Egidijus Rimkus, KTU Aplinkosaugos technologijos katedros vedėja Violeta Kaunelienė, VGTU Studijų prorektorė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė ir Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas.Autorė Vaida Pilibaitytė

Nemuno delta dėl potvynių užliejamų pievų pasižymi čia įsikuriančių ir migruojančių paukščių gausa bei įvairove. Teigiama, jog tai yra geriausia vieta Lietuvoje stebėti paukščius.Čia gyvenantis Borisas Belchevas ne tik daugumą savo laiko stebi, skaičiuoja, fotografuoja ir piešia paukščius, bet ir rengia paukščių stebėjimo turus kitiems - ornitologams profesionalams ar tiesiog gamtą mėgstantiems žmonėms.Jis tiki, kad ornitologinis turizmas svarbus tiek vietos ekonomikai, tiek pačių paukščių apsaugai – mat tai skatina žmones pažinti, vertinti ir saugoti paukščius.Pasak ornitologo, didžiausi iššūkiai Nemuno deltoje įsikuriantiems paukščiams yra per stipriai sausinamos pievos ir klimato kaita. „Per 16 metų, kiek gyvenu Lietuvoje, aptikta 60 naujų paukščių rūšių, ir visos jos pietinės. Mes netgi juokaujame, kad čia jau nebe Mažoji Lietuva, o Mažoji Bulgarija darosi“.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kelios dešimtys Lietuvos organizacijų, įmonių, mokslininkų ir ekspertų paskelbė kartu sieksiantys pokyčių šalies miškų politikoje. „Girių spiečiumi“ pasivadinę bendraminčiai pažymi, kad beveik 90 proc. Lietuvos miškų šiandien yra skirti medienai ir vos dešimtadalis – ekosistemų ir biologinės įvairovės apsaugai.Pasak jų, formuojant miškų politiką dažniausiai girdimi tik miškininkystės mokslininkai, o Aplinkos ministerijos inicijuotas Nacionalinis miškų susitarimas tik išryškino prarają tarp ūkinių, ekologinių ir socialinių interesų miškuose.Kaip Lietuvos miškų ateitį mato į „Girių spiečių“ susibūrę visuomenininkai ir jiems oponuojantys miškininkai? Kokius pokyčius žada politikai?Komentuoja Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė, Vokės bendruomenės atstovė Jurgita Rotomskienė, VU geografas dr. Ričardas Skorupskas, Aplinkos viceministras Danas Augutis ir Miškų ūkio rūmų prezidentas dr. Remigijus Bakys.Autorė Vaida Pilibaitytė

Kovo viduryje elektros gamybą atnaujino naujasis Suomijos branduolinis reaktorius Olkiluoto 3, kuris pilnu pajėgumu turėtų pradėti veikti balandį. Dėl daugybės statybų klaidų ir nesklandumų jo užbaigimas vėlavo 12 metų ir pabrango beveik keturis kartus, o vos pajungtą į tinklą reaktorių vėl teko stabdyti remontui.Nepaisant ilgų dešimtmečių ekonominių, technologinių, aplinkosauginių ir politinių kontraversijų, kuriomis pasižymi branduolinė energetika, pastaruoju metu vėl kalbama apie jos sugrįžimą. Vasarį Prancūzijos iniciatyva 11 Europos Sąjungos šalių (ES) pasirašė deklaraciją ir pasižadėjo bendradarbiauti branduolinių technologijų srityje bei kartu vystyti naujus projektus. Tarp jų ir Lenkija, kuri iki šiol neturėjo atominės energijos gamybos patirties.Branduolinę energiją kartu su gamtinėmis dujomis ES šiuo metu laiko tvariais energijos šaltiniais, kuriems plėtoti galima gauti europinę paramą. Šalininkai teigia, kad tai neišvengiama pereinant prie atsinaujinančių energijos išteklių. Tuo metu kritikai sako, kad toks vertinimas nėra grįstas mokslu ir diskredituoja pačią Žaliojo kurso idėją.Kuo pagrįstos kalbos, kad atominė energetika yra būdas užsitikrinti energetinį saugumą ir spręsti klimato kaitos problemą?Komentuoja VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas, dr. Markku Lehtonen iš Barselonos universiteto, nevyriausybinės organizacijos „Greenpeace“ atstovė Ariadna Rodrigo, europarlamentarė Aušra Maldeikienė ir Lietuvos ambasadorius ES Arnoldas Pranckevičius.Autorė Vaida PilibaitytėTVO nuotraukoje - Olkiluoto jėgainė Suomijoje

Komercinius bankus ir kredito įstaigas prižiūrintis Lietuvos bankas neseniai įkūrė Klimato kaitos centrą ir paskelbė, jog atliks su klimato kaita susijusių rizikų stebėseną.Kaip tiek centriniai, tiek komerciniai bankai suvokia su klimato kaita susijusias rizikas, kodėl jas vertina, ir kas iš to klimatui bei žmonėms?Dalyviai: Tomas Garbaravičius, Justinas Kilpys, Eivilė Čipkutė, Stine Quorning, Valdonė Darškuvienė.Autorė Inga Janiulytė-TemporinASSOCIATED PRESS nuotrauka

Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Seimo narių teiktam įstatymo projektui nuo 2027 metų uždrausti kailinę žvėrininkystę. Pasak siūlymo iniciatorių, Lietuva yra viena iš paskutinių šalių Europoje kur šis verslas leidžiamas.Tuo metu didžioji dalis valstybių jo atsisakė dėl gyvūnų gerovės ir gamtosauginių priežasčių.Lietuvos Žemės ūkio ministerijos užsakyta analizė rodo, pastaraisiais metais kailinių žvėrelių verslas traukiasi. Šia veikla Lietuvoje užsiima apie 60 įmonių ir keliasdešimt privačių asmenų.Kailinių žvėrelių augintojai neigia, kad ūkiuose neužtikrinama gyvūnų gerovė ir prašo didesnių kompensacijų arba sulaukti sprendimo dėl šio verslo perspektyvų visos Europos Sąjungos lygiu, kur irgi vyksta diskusijos šiuo klausimu.Projektas dar bus svarstomas Seime, kur 2021 metais po pateikimo parlamentarai jam jau kartą yra pritarę. Už draudimą aktyviai pasisako ir gyvūnų gerovės srityje dirbantys visuomenininkai.Kodėl daugėja manančių, kad gyvūnų auginimas dėl kailių nebeturi perspektyvų?Autorė Vaida Pilibaitytė

Briologė Ilona Jukonienė yra šiuo metu vienintelė tiek ilgai ir taip profesionaliai samanas tyrinėjanti mokslininkė Lietuvoje.Su ja kalbamės apie samanų archajiškumą, įvairovę, kuriai pamatyti reikalinga ne tik jautri akis, bet ir įvairūs prietaisai bei preparatai, mažybinių formų pavadinimus bei sąveiką su žmogumi.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kai kas savanoriško anglies dvideginio emisijų kompensavimo rinką vadina laukiniais vakarais, o kai kas - paskata atkurti pažeistas ekosistemas. Ar iš tikrųjų ši rinka gali prisidėti prie klimato ir biologinės įvairovės krizių stabdymo?Kalbamės su Lietuvoje veikiančiomis organizacijomis, kurios šias paslaugas teikia arba yra pirkę. Taip pat žvalgomės po anglies dvideginio absorbentų sertifikavimo sistemą, kurią pradėjo kurti Europos Sąjunga, ir aiškinamės, kokius žingsnius reikia nueiti tam, kad anglies kreditai netaptų žaliojo smegenų plovimo įrankiu.Autorė Inga Janiulytė-TemporinEuropos Komisijos pasiūlymas: https://climate.ec.europa.eu/document/fad4a049-ff98-476f-b626-b46c6afdded3_enEuropos aplinkosaugos biuro analizė: https://eeb.org/library/analysis-of-the-european-commissions-legislative-proposal-for-the-carbon-removal-certification-framework-crcf/

Žygis pelkėje - neįprasta patirtis, galinti tapti tikru išbandymu. Kartu tai ir būdas šviesti(s) apie vieną įdomiausių gamtinių ekosistemų.Kamanų pelkėje (Akmenės r.) žygiuojame su Vaidotu ir Kristina Grigaliūnais iš Kamanų valstybinio gamtinio rezervato ir dar pusšimčiu žygeivių, o nuotoliniu būdu kalbamės su rudenį Aukštumalos pelkėje (Šilutės r. ) žygius vedančia gamtos gide Kristina Mudinaite.Elvino Skabeikio fotografija

„Reforma [...] išvirto į naują biurokratinę vadybos sistemą, paverčianti įstaigą nebe gamtos ambasadore, o pirmiausia biurokratijos kūrėja ir mokamų paslaugų teikėja,“ – prieš savaitę traukdamasi iš pareigų savo socialinių tinklų paskyroje rašė buvusi ilgametė lankytojų itin mėgstamo Neries regioninio parko vadovė Audronė Žičkutė.Pernai liepą įsigaliojus Lietuvos saugomų teritorijų valdymo sistemos pertvarkai, 29 regioninių parkų, valstybinių gamtinių ir biosferos rezervatų direkcijos buvo reorganizuotos apjungiant jas į keturis naujus juridinius asmenis – Aukštaitijos, Dzūkijos-Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios regionines direkcijas.Pasak Aplinkos ministerijos, reforma buvo siekiama pagerinti direkcijų valdymo kokybę, išsaugoti darbo vietas regionuose, o sutaupytas lėšas perskirstyti saugomų vertybių apsaugai. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) duomenimis, sistemos pertvarka palietė 250 darbuotojų, iš kurių didžioji dalis (88 proc.) pernai tęsė darbą naujai pasiūlytose pareigose, o 34 iš tarnybos pasitraukė. Kai kurie jų sako, kad reformos tikslai taip ir liko neaiškūs, o biurokratijos ne sumažėjo, o priešingai – padaugėjo.Kuo remiantis įgyvendinama Lietuvos saugomų teritorijų valdymo pertvarka? Ar ji prisidės prie geresnės gamtos ir kultūros vertybių apsaugos? Kaip pokyčius mato buvę ir esami sistemos darbuotojai?Komentuoja Aplinkos viceministras Danas Augutis, naujoji VSTT vadovė Agnė Jasinavičiūtė, buvusi Neries regioninio parko direkcijos specialistė Karolina Želvė, buvęs Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos specialistas Erlandas Paplauskis ir Mykolo Romerio universiteto prof. Pranas Mierauskas.Autorė Vaida Pilibaitytė

Baigiantis 2022-iesiems, pasaulis pasiekė istoriniu vadinamą susitarimą dėl biologinės įvairovės apsaugos. Jungtinių Tautų (JT) Biologinės įvairovės konvencijos šalių susitikime Kanadoje, kur dalyvavo ir Lietuva, sutarta dėl 23 tikslų artimiausiam dešimtmečiui.Jie apima tokias priemones kaip pesticidų ir kitų toksiškų chemikalų naudojimo mažinimas, invazinių rūšių suvaldymas ir bioįvairovei žalingų valstybės subsidijų panaikinimas. Taip pat išskiriamas ir verslo vaidmuo įsivertinant ir atskleidžiant su bioįvairove susijusias jų veiklos rizikas.Bene ambicingiausiai skamba Kunmingo-Monrealio susitarime įrašytas siekis iki 2030-ųjų užtikrinti apsaugą 30 proc. planetos sausumos ir jūrų teritorijų.Nors gamtosaugininkai džiaugiasi, akivaizdu, kad susitarimo sėkmė priklausys nuo to, kaip jis bus įgyvendinamas. Patyrę specialistai sako, kad nors viltingų ženklų apie teigiamus pokyčius šioje srityje yra, pesimizmo gamtosaugininkų bendruomenėje daugiau. Juolab, kad laiko nedaug, o istorija rodo, kad praeityje sekėsi ne kaip.JT skelbia, kad 2010 metais Japonijoje išsikelti tikslai pastarąjį dešimtmetį taip ir liko popieriuje. Duomenys rodo, kad biologinė įvairovė nyksta nuo dinozaurų eros pabaigos neregėtu greičiu. Išnykimas gresia milijonui augalų ir gyvūnų rūšių.Tuo metu Lietuvos gamtosaugininkai naujai įvertino daugiau kaip 30 mažai ištirtų Europos Sąjungos mastu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Pasak jų, naujos mokslinės žinios padės geriau įvertinti rūšims kylančias grėsmes ir numatyti jų apsaugą.Naujienas bioįvairovės apsaugos srityje komentuoja Aplinkos ministerijos patarėja Lina Čaplikaitė-Denisovienė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertė dr. Dalytė Matulevičiūtė, Ignitis grupės tvarumo vadovas Valentas Neviera ir gamtininkas, Sengirės fondo valdybos narys Mindaugas Lapelė.Autorė Vaida Pilibaitytė

Kas yra anglies dvideginio surinkimo ir geologinio saugojimo technologija (angl. carbon capture and storage) ir kam ji reikalinga? Dalis mokslo ir pramonės atstovų teigia, kad ji gali prisidėti stabdant klimato kaitą. Tuo metu kita dalis sako, kad anglies dvideginio surinkimo ir geologinio saugojimo technologijos galimybės yra stipriai pervertinamos, ir tai susiję su baime galutinai atsisakyti iškastinio kuro.Tuo metu šios technologijos reglamentavimas ir vertinimas Lietuvoje turi dar savitų niuansų.Pašnekovai: dr. Mayur Pal iš Kauno technologijos universiteto, Giedrius Giparas iš Lietuvos geologijos tarnybos, rašytojas, Osle gyvenantis klimato ir atsinaujinančių išteklių energijos ekspertas bei komunikacijos konsultantas Ketan Joshi.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Metų sandūroje Lietuvos meteorologai vieną po kito fiksavo šilumos rekordus.Sausio 1 d. Druskininkuose oras sušilo beveik iki +15C, ir tai buvo naujas paros rekordas tiek nacionaliniu, tiek vietos lygiu. Iki mėnesio rekordo šilumos anomalijų pritrūko tik Biržuose, Klaipėdoje ir Palangoje.Specialistai skelbia, kad pirmą kartą per visą stebėjimų istoriją sausio 1 d. minimali oro temperatūra nenukrito žemiau +10C. Dabar jie svarsto, kaip šį naują reiškinį pavadinti – gal „žiemos tropine naktimi“?Pasak Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos, praėję metai šalyje buvo vidutiniškai pusę laipsnio šiltesni už įprastines klimato sąlygas.Pirmąją naujųjų dieną nacionaliniai šilumos rekordai pasiekti irNyderlanduose, Danijoje, Čekijoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje – čia oras sušilo iki beveik +19C. Europos Sąjungos duomenimis, 2022-ieji buvo penkti šilčiausi metai pasaulyje, o vasara Europoje buvo dvigubai šiltesnė už pastarųjų 30 metų vidurkį. Tai yra sparčiausiai šylantis pasaulio žemynas.Ką miestai gali padaryti ir ką daro, kad prisitaikytų prie neišvengiamai besikeičiančio klimato?Autorė Vaida Pilibaitytė

Dominyka Nachajūtė pagal dvigubo magistro programą studijuoja aplinkosaugos politiką ir darnų valstybių vystymąsi. Tam, kad galėtų antruosius studijų metus mokytis viename geriausių pasaulyje Kolumbijos universitete Niujorke, ji su šeimos ir draugų pagalba parengė sutelktinio finansavimo kampaniją, kurios metu surinko 15 tūkstančių eurų.Lukas Paltanavičius baigė mokslus žemės ūkio silicio slėniu vadinamame Vageningeno universitete Olandijoje. Po studijų kartu su šiame universitete sutikta Aisha Hassan jis iškeliavo į kelionę dviračiais per Europą, Jordaniją ir Afriką. Savo projektu „Cycle to Farms” jiedu siekia uždokumentuoti egzistuojančias regeneratyvaus arba atsinaujinančio ūkininkavimo praktikas.Dominyką ir Luką sieja tai, jog į platųjį pasaulį studijuoti ir tyrinėti jie išvyko Lietuvoje pasigedę rimtesnio požiūrio į aplinkosaugą. Požiūrį, kad aplinkosauga yra šiuolaikinės politikos ir žemės ūkio pamatas, jie norėtų atnešti ir į Lietuvą.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Karo poveikis aplinkai, ES lėšų panaudojimas, stiprėjančios bendruomenės ir žaliųjų erdvių apsauga, sausros, potvyniai bei pietų pusrutulio balsai klimato krizės akivaizdoje: kokie buvo praėję metai aplinkosaugai?Apžvelgiame ryškiausiams metų temas ir žvelgiame į 2023-iuosius.Taip pat prisimename svarbią sukaktį: šiemet lygiai 20 metų, kai laida „Vienkartinė planeta“ pradėta transliuoti per Lietuvos radiją.Autorės: V. Pilibaitytė ir I. Janiulytė-Temporin

Kasmet metų sandūroje su fejerverkais ir kita pirotechnika į aplinką paskleidžiame daugybę kenksmingų dalelių. Tyrimai rodo, kad ši pramoga teršia orą, kenkia sveikatai ir sukelia stresą pažeidžiamiems žmonėms bei gyvūnams.Apklausose didesnioji dalis šalies gyventojų pritaria pirotechnikos draudimams miestų renginiuose. Bet pasiūlymai teisiškai riboti šią pramogą savivaldybėse kol kas nesulaukė palaikymo.Tam priešinasi pirotechnikos gamintojai ir švenčių organizatoriai, kurie tikina, kad kalbos apie fejerverkų žalą perdėtos.Ką žinome apie fejerverkų keliamą taršą ir jos poveikį? Ar tai būtina ir etiška pramoga?Autorė Vaida Pilibaitytė

Nauja Dovilės Bajoraitės ir Simonos Jurčiukonytės knyga „Visurų laboratorija: miško paslaptis“ pasakoja apie trečiokės Gretos ir jos trimečio brolio Pauliaus nuotykius senelių sodyboje kaime. Vaikai tyrinėja gamtą, aplink gyvenančius žmonęs ir susiduria su plynai kertamu mišku.Rašytoja Dovilė sako, jog ekologinės krizės tema svarbi jai ne tik kaip rašytojai, bet ir kaip skaitytojai. Tuo metu klimato komentatorius, laidos „Penki kilometrai“ bendraautorius Silvestras Dikčius dalijasi dviem įdomiausiomis šiemet perskaitytomis knygomis: Frederic Gros „Filosofija pėsčiomis“ ir Orsolya Lelkes „Sustainable Hedonism: A Thriving Life that Does Not Cost the Earth“. Laidoje minimą Silvestro komentarą apie hedonizmo ir tvarumo sąsajas galima rasti čia: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1738155/silvestras-dikcius-kaip-hedonizmas-gali-isgelbeti-zemeAutorė Inga Janiulytė-Temporindoda.studio ir Edvard Blaževič nuotraukos

Kaip Lietuvai sekasi eiti Žaliojo kurso keliu? Tokį klausimą jau antrąkart kelia visuomeninę Lietuvos aplinkos būklės apžvalgą atlikusi Aplinkosaugos koalicija. Pirmą tokį vertinimą jie pristatė prieš metus.Remdamasi viešais duomenimis, nevyriausybinė organizacija analizavo padėtį klimato kaitos valdymo, biologinės įvairovės apsaugos, oro ir vandens taršos ir žiedinės ekonomikos srityse, o taip pat žemės ūkio, miškotvarkos ir energetikos sektoriuose. Beveik visais atvejais jie konstatuoja, kad toji būklė bloga ir nesimato, kad gerėtų.Po beveik dešimtmečio pertraukos Lietuvos aplinkos apsaugos agentūra taip pat išleido apibendrintą ataskaitą apie šalies aplinkos būklę ir jos pokyčius. Panašios apimties, bet siauresnio turinio dokumente pateikiami duomenys apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas, aplinkos orą, vandenį, Kuršių marių ir Baltijos jūros būklę ir agentūros veiklą cheminių medžiagų, taršos prevencijos, aplinkos tyrimų ir žaliosios energetikos vystymo srityse.Vilniuje gruodžio pradžioje savo apžvalgą pristatantys visuomenininkai kviečia diskusijai apie valstybei svarbių aplinkosaugos duomenų stebėseną ir viešinimą.Autorė Vaida Pilibaitytė

Tartoko pelkę Prienų miesto pakraštyje iš vienos pusės supa 10-ajame dešimtmetyje pradėtas statyti gyvenamųjų namų rajonas, iš kitos - Nemuno slėnio šlaitai ir intensyviai dirbami laukai. Dėl trašų nuotėkio nendrės šioje pelkėje, kaip sako gamtininkai, ne auga, o staigiai „šoka“, kai kur net iki 2 metrų.Apie pelkės atkūrimą, tai yra, tvenkimą, šienavimą ir ateityje, planuojama, ganymą pasakoja vieni iš Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo steigėjų Leonas Jarašius ir Žydrūnas Sinkevičius.Tuo metu Žydrūnas Preikša ir Vilija Preikšienė pateikia šalia gyvenančios bendruomenės viziją pelkei. Tiesa, tam, kad ji būtų įgyvendinta, reikia ne tik bendruomenės, bet ir vietos savivaldybės bei vietos ūkininko įsitraukimo.Nuotraukoje - Žydrūnas Sinkevičius su sūnumis ir Leonas Jarašius deda medinę užtūrą į sausinamąjį griovį.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kodėl vieni žmonės vos įžengiamą, užmirkusį, medžių virtuolių ir dilgėlių pilną mišką vadina šabakštynu, o kiti jį laiko gamtine vertybe? Kaip savo mišką mato žmogus, nusprendęs jį palikti gamtai?„Aš manau, kad šitas miškas yra vertingesnis gamtine prasme nei materialine”, - sako Mindaugas Kanišauskas, neseniai „Sengirės fondui“ padovanojęs beveik 4 ha miško, kuriame auga ąžuolai ir išskirta europinės svarbos gamtinė buveinė. „Jeigu yra organizacija arba grupė žmonių, kuri tuo rūpinasi, tai yra nuostabiausias dalykas.“Turimais duomenimis, čia dabar stūkso 70 metų ąžuolynas su baltalksniais, o pomiškis apaugęs lazdynais ir ievomis. Fondo valdybos narys botanikas Mindaugas Lapelė sako, kad šis lapuočių miškelis yra virsmo būsenoje.„Su laiku tie alksniai ir lazdynai sutręš ir išlįs eglaitės. [...] Tai eglė su ąžuolu – labai geras miškas, kuriuo ateityje galėsim visi džiaugtis.“Autorė Vaida Pilibaitytė

Dėl tirpstančių ledynų ir rekordiškai gausių liūčių kilę potvyniai Pakistane nusinešė 1700 žmonių gyvybes. Visa tai fiksavęs vietinis žurnalistas Mohamedas Daudas Chanas sako, jog klimato kaitos sukelta tragedija labiausiai palietė pažeidžiamus žmones.Mokslininkas Saleemulas Huqas iš Bangladešo teigia, jog tragedija Pakistane ir kiti atvejai rodo, kad klimato krizė kai kurias šalis niokoja jau dabar, todėl jau dabar ją sukėlę šalys turi mokėti kompensacijas nukentėjusiems. Sprendimo dėl fondo nuostoliams ir žalai jis tikisi Egipte vykstančioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje.Ved. Inga Janiulytė-Temporin

Europos Sąjunga remia dviračių infrastruktūrą šalyse narėse ir palieka laisvę skirstyti lėšas. Pasak Europos Komisijos, 2014-2020 metais tam skirta apie 2 mlrd. eurų. Bet tarptautinis žurnalistinis tyrimas parodė, kad projektų vykdytojai tiesia takus, kurie kelia konfliktus tarp pėsčiųjų, dviratininkų ir tų, kuriems rūpi gamta.Būta atvejų, kai naujoji infrastruktūra iš viso netinkama naudoti. Nepaisant skirtumų tarp šalių, ryškėja tendencija, kad vietos savivalda dviračių dažnai nelaiko alternatyva automobiliams. Panašu, kad savivaldybės daro viską, kad nesukeltų nepatogumo vairuotojams, o į dviratininkų patiriamus nepatogumus gilinasi retai.Kaip pasiekti, kad gražūs žodžiai virstų patogiais takais ir dviračiai tikrai taptų naudojama susisiekimo ir taršos problemų sprendimo priemone?Žurnalistinis tyrimas Lietuvoje, Čekijoje, Maltoje ir Rumunijoje atliktas Journalismfund.eu fondo lėšomis.Autorė Daiva RepečkaitėRedaktorė Vaida Pilibaitytė

Individualaus namo savininkas, daugiabučių bendrijos pirmininkas ir universiteto ūkio departamento vadovas pasakoja apie pritaikytus atsinaujinančių energijos išteklių sprendimus. Kiek jie padeda sutaupyti energetinės krizės laikais?Autorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukoje - renovuotas Varnių daugiabutis.

Prieš pora savaičių, kai dėl sprogimų dujotiekyje „Nord Stream“, Baltijos jūroje nutekėjo didelis kiekis metano, ekspertai perspėjo apie katastrofiškas pasekmes klimatui. Įvairiais skaičiavimais, į aplinką pateko nuo kelių dešimčių tūkstančių iki pusės milijono tonų dujų. Nuotėkis greitai imtas vadinti rekordiniu, bet jo poveikis aplinkai dar tiriamas.Ekspertai pabrėžia, kad metanas yra viena pavojingiausių šiltnamio dujų ir klimatui kenkia keliasdešimt kartų labiau nei anglies dvideginis. Skaičiuojama, kad Baltijos jūroje šis nuotėkis didžiausias iš kada nors buvusių. Danijos specialistų teigimu, tarša siekia apie trečdalį šalies metinių šiltnamio dujų emisijų. Prancūzai savo ruožtu patikslina, kad į aplinką visgi pateko mažiau teršalų ir jie esą prilygsta metiniams Paryžiaus išmetimams.Visgi pašnekovai ramina, kad tiesioginis incidento poveikis ekosistemoms nebus didelis, o klimatui – taip pat nežymus. Tiesa, geopolitinės jo pasekmės – atskiras klausimas.Lietuvos ir Estijos specialistai prisimena, kaip buvo vertinamas „Nord Stream“ dujotiekio poveikis aplinkai jį tiesiant ir komentuoja galimas sprogimų sukelto nuotėkio pasekmes.Autorė Vaida Pilibaitytė

Vokietijoje nusausinta 94 procentai visų pelkių, didžioji dalis jų naudojama žemės ūkyje. Yrančių durpių išskiriamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sudaro 7 procentus visų šalies emisijų. Dėl to šalis užsimojo atkurti pelkes dešimt kartų sparčiau. Tuo metu mokslininkai, ūkininkai ir nevyriausybinis sektorius ieško būdų, kurie leistų atkurtose pelkėse ir toliau ūkininkauti. Daugiausia vilčių dedama į du iš jų.Pašnekovai: dr. Franziska Tannenberger iš Greifswaldo pelkių centro, ūkininkas Henning Voigt, Jan Peters iš Michael Succow fondo, žemės savininkas Aurimas ir Nerijus Zableckis iš Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

UNESCO šiemet atlikta Lietuvos moksleivių apklausa parodė, kad 8 iš 10 klimato kaitą laiko rimta arba labai rimta problema ir beveik visi apie tai norėtų žinoti daugiau. Nemažai vilčių siejama su atnaujintomis bendrojo ugdymo programomis. Bet pačių mokytojų kvalifikacijos klausimas tebėra atviras.Patys moksleiviai jau ne pirmus metus prašo integruoti klimato kaitą į visų dalykų pamokas, bet rezultatų tebelaukia. Viena jų – dvyliktokė iš Šakių Ūla Balaševičiūtė. „Keičiantis klimatui, turi keistis ir mūsų švietimo sistemos“, - sako ji.Asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ vadovas Arminas Varanauskas analizavo atnaujintas ugdymo programas, pagal kurias moksleiviai mokysis nuo 2024 metų. Pasak jo, geriausiai klimato kaita aptariama biologijos, geografijos ir etikos dalykuose, o prasčiausiai – Lietuvių kalbos, matematikos, dailės ir muzikos.Vilniaus universiteto klimatologas dr. Egidijus Rimkus šiemet pirmą kartą vedė nuotolinius 24 valandų mokymus Lietuvos mokytojams. Jis įsitikinęs, kad su klimato kaita galima ir reikia rasti sąsajų absoliučiai visose disciplinose.Mokytojai pripažįsta, kad šioje srityje jiems trūksta žinių. Geografijos mokytoja ekspertė Genovaitė Kynė šiemet dalyvavo pirmą kartą pedagogams organizuotuose Vilniaus universiteto mokymuose apie klimato kaitą. Bet kaip naujas žinias pritaikys pamokose, ji dar nežino.Kodėl svarbu klimato kaitos temą įtraukti į bendrojo ugdymo programas ir kodėl tai sunku padaryti?Autorė Vaida Pilibaitytė

1996-aisiais, sukilę prieš planus statyti atliekų deginimo jėgainę, Kapanorio (it. Capannori) gyventojai suprato, kad atliekas vis tiek reikės kažkur padėti. Vadovaujami pradinių klasių mokytojo Rossano Ercolini, jie ėmė ieškoti sprendimų.Dabar 46 tūkstančių gyventojų turinti Italijos savivaldybė matoma kaip pavyzdys ne tik šalyje, bet ir visoje Europoje.Autorė Inga Janiulytė-TemporinAlexandra Onorato nuotrauka

Ukrainos branduolinės energijos agentūra „Enerhoatom“ rugsėjo 11-ąją pranešė, kad dėl saugumo išjungtas paskutinis veikęs Zaporižios atominės jėgainės reaktorius. Kovo pradžioje, kai ją užėmė Rusijos pajėgos, didžiausia Europoje branduolinė elektrinė atsidūrė karo zonoje. Dėl to nuolat trikdomas elektros tiekimas ir kyla pavojus, kad neaušinamoje jėgainė gali kilti avarija.Neseniai ten apsilankę Jungtinių Tautų Tarptautinės atominės energijos agentūros pareigūnai perspėja apie vis augantį avarijos pavojų ir ragina aplink ją nustatyti saugumo zoną. Bet Rusija atsisako tai padaryti. Ukraina skelbia, kad elektrinės darbuotojai patiria nuolatinį spaudimą ir yra kankinami, o nuo rugpjūčio pradžios rusų pajėgos periodiškai apšaudo atominę elektrinę ir teritoriją aplink ją. Rusija savo ruožtu dėl apšaudymų kaltina Ukrainą.„Visgi aš išlieku skeptiška, kad rusai, net tie, kurie kažkur saugiai pasislėpę priima sprendimus, iš tikrųjų nori sukelti – sąmoningai sukelti - didelę branduolinę katastrofą Zaporižioje. Jei jie to būtų norėję, greičiausiai jau būtų tai padarę. Yra pavojus, kad išsilydys reaktorių šerdis, ar dar blogiau, kils gaisras panaudoto kuro baseine. Bet net tai sukeltų radiacijos pasklidimą ir Rusijos teritorijoje. Kiek jiems tai būtų pakankama priežastis susilaikyti – turint omenyje kiek jie nepaiso savo pačių į karą siunčiamų piliečių gyvybių – tai jau kitas klausimas“, - sako Harvardo universiteto mokslininkė, ukrainiečių istorikė dr. Mariana Budjeryn.„Tikslas gali būti paskleisti vadinamąjį karo rūką, sudrumsti vandenis, apkaltinti Ukrainą, kad ji bombarduoja jėgainę. Turbūt siekiama grąžinti istorinius prisiminimus apie Čornobylį, palaužti Ukrainos valią priešintis, priversti žmones dalyvauti melaginguose referendumuose okupuotose teritorijose ir sustabdyti karinę Vakarų paramą Ukrainai. Man tai irgi atrodo įtikinamas šito labai pavojingo žaidimo tikslas.“Pokalbis su dr. Mariana Budjeryn apie precedentų neturintį branduolinės energetikos pavertimą ginklu Ukrainoje.Autorė Vaida Pilibaitytė

2022 metų rūšių dešimtukas – tai Lietuvos gamtininkų žinutės visuomenei apie biologinę įvairovę, jos būklę, o kartu ir kvietimas bendradarbiauti.Visas sąrašas: https://www.lmnsc.lt/uplfiles4/2022%20met%C5%B3%20r%C5%AB%C5%A1i%C5%B3%20de%C5%A1imtukas_plakatas.pdfNuotraukoje: prožirninė kuprotoji cikada yra neseniai Lietuvoje aptikta, potencialiaii invazinė rūšis.Kazimiero Martinaičio nuotrauka.

Šią vasarą visuomenės dėmesio sulaukė Aplinkos ministro Simono Gentvilo įsakymas dėl naujos miestų želdynų plotų apskaičiavimo tvarkos.Kai kurie visuomenininkai sukritikavo sprendimą panaikinti želdynų skirstymą į vietinius, rajoninius ir centrinius. Pasak jų, naujoji tvarka atitolina žaliąsias erdves nuo žmonių ir sudaro sąlygas perpus sumažinti vienam miesto gyventojui tenkantį želdynų plotą nuo 25 iki 12 kv.m.Trūkumų įžvelgia ir antikorupcinį dokumento vertinimą atlikusi Specialiųjų tyrimų tarnyba, rugpjūtį apie pradėtą tyrimą pranešė ir Generalinė prokuratūra. Klausimas buvo aptariamas ir Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kuris įpareigojo Aplinkos ministeriją iki rudens peržiūrėti pakeitimus ir pasiūlyti jų korekcijas pagal išsakytas pastabas.Tuo metu Aplinkos ministerija suskubo sudaryti darbo grupę neaiškumams aptarti ir savo inicijuotus pakeitimus gina, teigdama, kad jie įveda aiškumo, o želdynų plotų miestuose nemažės.Autorė Vaida Pilibaitytė

Prieš keletą metų Raseinių rajono geriamajame vandenyje aptiktas normas viršijantis arsenas Lietuvos geologams tapo galvosūkiu. Ilgą laiką manyta, kad Lietuvoje natūralių arseno anomalijų negali būti, todėl specialistai ieškojo kitų priežasčių – taršos dėl gręžinių įrangos sudėties ar žemės ūkio chemikalų.Visgi šios versijos nepasitvirtino ir ėmus nuodugniau tirti paaiškėjo, kad padidėjusios šio sveikatai pavojingo elemento koncentracijos fiksuojamos visoje šalyje. Šiandien, praėjus penkeriems metams, Lietuvos geologijos tarnyba teigia, kad Lietuvos požeminiame vandenyje aptinkamas arsenas yra gamtinės kilmės.Specialistai Rasa Radienė, Jurga Austienė, Petras Pūtys ir Vilija Galdikienė pasakoja apie atliktus tyrimus ir sugriežtintą geriamojo vandens kontrolę.Autorė Vaida Pilibaitytė

Stefano Liberti – daugybe apdovanojimų įvertintas Italijos žurnalistas ir dokumentinių filmų kūrėjas, pasakojęs apie migracijos krizę knygoje „Į pietus nuo Lampedūzos“, plačiai nušvietęs maisto pramonės poveikį planetai. Prieš tai išmaišęs pusę pasaulio, 2019 metais jis nukreipė savo žvilgsnį į savo gimtąją šalį. Būtent tais metais jis ėmė tirti klimato krizės poveikį Italijoje.„Iš pradžių įsivaizdavau, kad tai viena iš daugelio paveiktų šalių. Tačiau bendraudamas su žemės ūkio darbininkais, žvejais, turizmo sektoriaus darbuotojais supratau, kad mano šalyje vyksta kažkas tikrai labai blogo“.Didžiulė sausra ir stebėtinu greičiu tirpstantys ledynai tą tik patvirtina: šią vasarą Italiją krečia ne tik politinė, bet ir klimato krizė. Tačiau apie pastarąją viešojoje erdvėje mažai kas kalba.Pokalbis apie sausrą, Italijos politiką ir žurnalistų vaidmenį klimato krizėje – su knygos „Terra bruciata“ (lietuviškai „Išdeginta žemė“) autoriumi Stefano Liberti vyksta jo gimtojoje Romoje.Autorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukos autorė Valeria Brigida

Per metus vienas europietis išmeta vidutiniškai 11 kilogramų tekstilės, o tekstilės pramonė Europoje yra ketvirtas svarbiausias klimato krizės sukėlėjas po maisto, pastatų ir transporto pramonės. Beje, prognozuojama, kad per artimiausius dešimtmečius tekstilės vartojimas augs net 63 procentais.Spaudžiama imtis menkai reguliuojamos tekstilės pramonės sukeliamų problemų, Europos Komisija parengė Europos Sąjungos Tvarių ir žiedinių tekstilės gaminių strategiją. Joje siūloma mažinti naujų drabužių kolekcijų kiekį, taikyti eko-dizaino principus, kad gaminiai būtų patvaresni, lengviau pataisomi ir perdirbami, uždrausti išmesti neparduotus gaminius, o taip pat įdiegti išplėstinę gamintojo atsakomybę, kuri leistų sukurti veikiančią tekstilės atliekų rūšiavimo ir perdirbimo sistemą.Kaip šie užmojai bus įgyvendinami ir kaip į juos žiūri tekstilės įmonės Lietuvoje?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pernai Trakų gyventojai pasipriešino rajono savivaldybės planams iškirsti apie 500 senamiesčio medžių. ES lėšomis remiamą želdynų tvarkymo projektą parengusi savivaldybė tada atsisakė atlikti papildomą ekspertizę ir tikino, kad viskas daroma teisėtai. Tuomet mūsų atliktas žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad projektas buvo pristatytas vos 20-čiai rajono gyventojų ir jam nepritarė paveldosaugininkai.Rudenį Vilniaus apygardos administracinis teismas galiausiai konstatavo, kad leidimas kirsti ir genėti saugotinus medžius buvo išduotas neteisėtai. Trakų rajono savivaldybės administracija sprendimą apskundė ir tęsė projektą. Jie nutraukė sutartį su rangovais ir pasamdė kitą želdynų ekspertą, kuris dalį senamiesčio medžių įvertino iš naujo. Arboristo Renaldo Žilinsko nuomone, tinkamai prižiūrint, dauguma brandžių Trakų centrinės gatvės medžių pavojaus gyventojams nekeltų, tad jis siūlo iškirsti vos kelis.Bet panašu, kad dabar rizikingu laikomas projektas neteks europinio finansavimo ir jo įgyvendinimo perspektyvos neaiškios.Autorė Vaida PilibaitytėProjekto priešistorė:https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000184060/radijo-dokumentika-iskirsim-ir-bukle-pageres-ihttps://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000184744/radijo-dokumentika-iskirsim-ir-bukle-pageres-iihttps://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000187727/spalvos-tyrimas-trakuose-uz-bioivairovei-skirtas-es-lesas-medziu-kirtimas-mieste-ir-trinkeliu-klojimas

Prieš kelerius metus Europos Komisija prieš Lietuvą pradėjo dvi pažeidimo procedūras dėl netinkamo Buveinių direktyvos įgyvendinimo. Viena jų pradėta dėl „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklo nepakankamumo, kita – dėl nepakankamos „Natura 2000“ teritorijų apsaugos ir apsaugos tikslų nenustatymo. Abi jos nėra viešos, tačiau Aplinkos ministerija praneša, kad su Europos Komisija yra sutarusi pakankamai teritorijų į tinklą įtraukti iki 2022 metų pabaigos, o jų apsaugą ir apsaugos tikslus nustatyti – iki 2024 metų pabaigos. Jei Lietuva šių įsipareigojimų neįvykdys, grės keliasdešimt tūkstančių eurų per dieną siekiančios baudos.Aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbą su „Natura 2000“ neseniai ištyrė Valstybės kontrolė. Auditas „Lietuvos miško išteklių apsauga“ parodė, kad nepadarytų darbų dar tikrai nemažai.Kuo svarbus europinis saugomų teritorijų tinklas ir kodėl atotrūkis tarp įsipareigojimų ir jų įgyvendinimo yra toks didelis?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Gamtos reiškiniai padeda mums orientuotis laike. Nenuostabu, kad jie yra įaugę į kalbą – ypač lietuvių kalbą, kurioje mėnesiai pavadinti gamtos reiškinių, paukščių ir žemės ūkio darbų vardais. Kasdien juos matome savo kalendoriuje. Tik ar pastebime, kaip, klimatui keičiantis, jie prasilenkia su tuo, kas vyksta už lango?Ornitologas Marius Karlonas, VU doc. Justas Kažys ir LHMT klimatologė Viktorija Mačiulytė pasakoja apie rečiau pastebimus klimato kaitos sukeltus pokyčius ir svarsto apie tai, kaip jie paveiks mūsų kultūrą.Autorės Daiva Repečkaitė ir Vaida PilibaitytėMariaus Karlono nuotrauka

Penktadienį Šimonių girios bendruomenė kartu su asociacija „Gyvo Žalio” Mikierių girininkijoje surengė pasitarimą dėl Šimonių girios ateities vizijos. Į jį susirinko kelios dešimtys žmonių: miškininkai, vietos bendruomenių ir nevyryriausybinių organizacijų atstovai, saugomų teritorijų tarnybos ir Aplinkos ministerijos specialistai, politikai ir kitų suinteresuotų grupių atstovai.Kas paskatino tokį pasitarimą surengti ir kaip jame atsispindėjo dar neatsakyti Nacionalinio miškų susitarimo klausimai?Monikos Peldavičiūtės nuotrauka

Vokietijos lietuvio Edgaro Endriukaičio iniciatyva gimęs interaktyvus klimato muziejus stengiasi sužadinti jaunų Lietuvos žmonių smalsumą bei norą kažką pakeisti.Tuo metu mokykloje klimato krizės klausimai tebėra paraštėse. Fizikos mokytojas Mantas Pastolis sako, kad juos iš ten ištraukti gali tik kartų kaita.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kovai – šiek tiek už kranklius mažesni varniniai paukščiai, kurie mėgsta gyventi dideliais būriais, ir įsikuria gyvenvietėse, šalia žmogaus. Tačiau žmogų dažnai jų kaimystė trikdo dėl triukšmingo krankimo ir išmatų. Todėl siekiama jų skaičių mažinti.Tuo metu juodieji čiurliai, kurių balsas daug kam netrukdo ir netgi patinka, iš miesto išstumiami dėl žmogaus neapsižiūrėjimo renovuojant pastatus. Utenoje gyvenantis ornitologas Darius Norkūnas kartu su žmona Daiva stengiasi rūpintis šių ir kitų miesto paukščių gerove. Jis sako, jog mieste sugyventi paukščiams ir žmonėms padėtų supratimas, kad kiekviena rūšis užima savo vietą ir yra reikalinga, nepaisant to, ar ji patogi žmonėms, ar ne.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kasmet Lietuvoje erkių platinamomis ligomis suserga apie 3 tūkst. žmonių ir šis skaičius nuolat auga. Medicinos entomologė Milda Žygutienė sako, kad ligas platinančios erkės dabar yra paplitusios visoje Lietuvoje, o jų aktyvumo laikotarpis pastaraisiais metais dar išaugo.Pasak specialistų, beveik tris dešimtmečius stebimą erkinio encefalito ir Laimo ligos atvejų augimą lemia ir klimato kaita.Dėl šylančio klimato į Europą sugrįžta tokios Afrikos bei Azijos šalims būdingos uodų pernešamos ligos kaip maliarija. Gamtos tyrimų centro mokslininkė Rasa Bernotienė pasakoja apie dengės karšinę pernešančią invazinę Azijos tigrinio uodo rūšį, kuri į mūsų žemyną greičiausiai atkeliavo prekybiniais laivais ir išplito pietinėse šalyse.Komentuodamos siūlymus naikinti kenkėjus cheminėmis medžiagomis, pašnekovės pažymi, kad tai kenksminga visai aplinkai ir problemos nesprendžia. Be to, uodai ekosistemose atlieka savo vaidmenį.Autorė Vaida Pilibaitytė

„Ironiška, kad [iki invazijos] savo podkaste mes bandėme sumažinti skirtumą tarp vakarietiškos ir Ukrainos žiniasklaidos [aplinkosaugos] diskursų, nes jautėme, kad Ukrainoje tų temų trūksta. O dabar darome priešingą dalyką“, – pasakoja Stasas iš Kyjivo. Jis ir Marija, tinklalaidės apie aplinkosaugą „Антропоцешо“ kūrėjai, dabar savo laisvalaikį skiria komunikacijai apie Rusijos invazijos Ukrainoje sociopolitinį kontekstą.„Kai karas eskalavosi, mes pamatėme, kad Vakarų liberalioji žiniasklaida buvo tam nepasiruošusi, jie nesuvokė konteksto ir net nežinojo ekspertų, kurių galėtų pasiklausti.“, – paaiškina Stasas. „Jie skleidė Rusijos naratyvą, ypač pirmosiomis savaitėmis. Buvo visiška katastrofa“, – jam antrina Marija.Tuo metu tokios nevyriausybinės organizacijos kaip Ukrainos gamtos apsaugos grupė dabar organizuoja pagalbą okupuotose zonose atsidūrusiems kolegoms ir dokumentuoja karo poveikį laukinei gamtai. „Kaip biologui dirbti gamtoje, kuri užminuota? Net jei karas šiandien baigsis, kas norės važiuoti į mišką ir užlipti ant minos? Panašu, kad visi mūsų įprasti darbai ilgam sustojo“, – liūdnai konstatuoja ekologas Oleksijus Vasyliukas.Pasak jo, Ukrainos pakraščiuose susitelkusi didžioji dalis šalies saugomų teritorijų ir nacionalinių parkų. Apie pusė jų buvo okupuotos Rusijos karių. Ten dirbantys specialistai yra persekiojami, kai kurie prarado namus ir gyvena humanitarinės krizės sąlygomis.„Žmogiškoji tragedija yra siaubinga, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad tai gali nutikti mūsų šimtmetyje. Bet kenčia dar daugiau gyvybių, nes juk gyvybę turi ne tik žmonės. Reikia suprasti, kad kančios ir netekčių [dėl šito karo] yra dar daugiau nei galima įsivaizduoti“, – priduria pašnekovas.Jo atsiųstoje nuotraukoje – vienoje didžiausių ir žymiausių Ukrainos saugomų teritorijų Chersono srityje – Askanija Nova biosferos rezervate laisvai besiganantys bizonai. Rezervatas dabar okupuotas, ten likusių apie 1300 vien kanopinių gyvūnų – saigų, danielių, tauriųjų elnių, zebrų, antilopių – likimas nežinomas.Pasakojimai apie karo paveiktą Ukrainos aplinkosaugos aktyvistų kasdienybę.Autorė Vaida Pilibaitytė

Cementas – svarbi, o kai kuriais atvejais ir nepakeičiama statybinė medžiaga. Tačiau kartu tai – itin tarši pramonė, smarkiai prisidedanti prie šiltnamio efekto. Vien Lietuvoje esantis „Akmens cementas“ išleidžia apie milijoną tonų anglies dvideginio per metus. Tai sudaro vieną dvidešimtąją visų Lietuvos anglies dvideginio emisijų.Iki šiol cemento pramonė randa būdų už šias emisijas beveik nemokėti, tačiau nemokamų apyvartinių taršos leidimų nuolat mažėja, o nuo 2030 metų jų gali nebelikti. Tai cementininkus skatina ieškoti sprendimų. Kokių jų imasi „Akmenės cementas“ ir kitos Europos cemento gamyklos? Ir kodėl taip sunkiai įgyvendinami sprendimai, kurie sumažintų grynąjį emisijų kiekį iki nulio?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kasmet kovo viduryje Baltijos jūroje prasideda ruonių jauniklių migracija ir išsekę gyvūnai pastebimi Lietuvos pakrantėje. Šiemet iki balandžio 1-osios Lietuvos jūrų muziejaus globon jau pateko 11 pilkųjų ruonių jauniklių ir šis skaičius greičiausiai dar augs. Tikimasi, kad vasarą sustiprėję ruoniai bus sugrąžinti į laisvę.Pasak specialistų, į Raudonąją knygą įrašyta rūšis labiausiai kenčia dėl jūros taršos, intensyvios žvejybos ir menkstančių žuvies išteklių. O pavasarį vedamiems jaunikliams vis sunkiau išgyventi ir dėl besikeičiančio klimato - nes dėl ledo dangos trūkumo ruoniai yra priversti veistis sausumoje, kur jų tyko plėšrūnai ir ligos.Apie tai, kodėl pilkiesiems ruoniams reikia žmogaus pagalbos pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus biologas Arūnas Grušas ir ruonius tyrinėjanti VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Vaida Survilienė.Autorė Vaida Pilibaitytė

Penktadienį Vilniuje klimato aktyvistai ir aktyvūs piliečiai skandavo „Iškastinis kuras finansuoja karus“. Jie teigia, kad naftą ir dujas iš Rusijos neužtenka pakeisti tais pačiais ištekliais iš kitų šalių, ir ragina pereiti prie vietoje pagaminamos saulės, vėjo, vandes energijos.Kiek esame priklausomi nuo Rusijos iškastinio kuro? Ir kas sudarytų galymybes atsinaujinančių išteklių energetikos proveržiui?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Rusijos karinė invazija Ukrainoje akimirksniu pražudė daugybės žmonių gyvenimą. Tragedijos mastą neišvengiamai dar padidins ir karo sukelta ekologinė katastrofa šalyje. „Nors tai jau sena klišė, bet aplinka visada yra tylioji žiauraus karo auka“, – sako organizacijos „Konfliktų ir aplinkos observatorija“ tyrimų vadovas Dougas Weiras. Karo padarinių aplinkai šiandien įvertinti dar neįmanoma, bet tarptautinė bendruomenė jau atidžiai stebi padėtį karo siaubiamoje šalyje.Nuo pirmųjų karo dienų Rusija taikosi ne tik į karinius, bet ir į pramonės ir energetikos objektus Ukrainoje. Ekspertai pažymi, kad dėl bombardavimų kilę gaisrai paskleidžia toksines medžiagas, pavojingai ir ilgam užteršiančias orą, dirvožemį ir vandenį. Be to, pasak jų, pirmą kartą žmonijos istorijoje agresoriaus okupuoti branduolinės energetikos objektai kelia precedento neturinčią ekologinę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir už jos ribų.Padėtį taip pat komentuoja organizacijos „Greenpeace“ branduolinės energetikos ekspertas Janas Haverkampas ir dr. Algirdas Kaliatka iš Lietuvos energetikos instituto.Autorė Vaida Pilibaitytė

„Nebegalime apie zoologijos sodus tik kaip apie zoologijos sodus. Zoologijos sodas šiandien turi būti modernus, tai yra, jis turi būti visuomenės švietimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo centras“, - sako Gabrielė Marija Baltrušytė, kartu su Aira Paliukėnaite per programą „Kurk Lietuvai“ parengusios projektą „Gyvūnų gerovės zoologijos soduose užtikrinimas“. Projekto autorės suformavo naują zoologijos sodų vertinimo metodiką. Kokios gerosios praktikos padėtų Lietuvos zoologijos sodams užtikrinti gyvūnų gerovę, efektyviau užsiimti šviečiamąja, moksline ar biologinės įvairovės išsaugojimo veikla? Kaip keisti Laukinių gyvūnų naudojimo taisykles planuoja Aplinkos ministerija?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nauja KTU monografija pristato piliečių mokslą ir jo taikymą pasaulyje ir Lietuvoje kaip būdą rinkti duomenis ir spręsti socialines problemas. Bendraautorė dr. Monika Mačiulienė teigia, kad Lietuvoje jis žengia tik pirmuosius žingsnius.Gamtos tyrimų centro mokslininkė dr. Jurga Motiejūnaitė aktyviai naudoja vieną populiariausių piliečių mokslo platformų iNaturalist, kurioje galima registruoti pastebėtus augalus, grybus ir gyvūnus. Ji mano, kad aktyviau įsitraukti žmonėms trukdo metodinių priemonių – knygų apie gamtą stoka.VDU profesorė Vita Mildažienė prieš keletą metų inicijavo projektą „Bronės Pajiedaitės takais“ ir siekia įtraukti moksleivius į Lietuvoje mažai žinomų vandens gyvūnų – samangyvių tyrimus bei pristatyti išskirtinę tragiško likimo tarpukario Kauno mokslininkę.Autorė Vaida Pilibaitytė

Prieš atliekų deginimą pasisakanti tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Zero Waste Europe“ neseniai paviešino Lietuvoje, Ispanijoje ir Čekijoje prie atliekų deginimo įrenginių atlikto tyrimo rezultatus. Jie rodo, kad dalyje netoliese auginamų naminių vištų kiaušinių viršijamos dioksinų, polichlorintų bifenilų (PCB) normos.Šios medžiagos – itin toksiškos, jos sukelia vėžį, ardo imuninę sistemą ir mažina vaisingumą. Ir nors žinoma, kad dažniausiai jos susidaro deginant plastiką, medicinines ir toksiškas atliekas, kol kas nėra aišku, iš kur jos pateko į aplinką, mat šaltinių gali būti įvairių.Kaip veikia šių medžiagų tyrimų ir kontrolės sistema, kiek į ją įsitraukia bendruomenė ir valstybė?Aut. Inga Janiulytė-Temporin

Klaipėdos universiteto mokslininkės Tatjana Paulauskienė ir Marija Kataržytė neseniai užpatentavo naują būdą išvalyti nafta užterštą vandenį, panaudojant Baltijos jūros aplinkoje aptiktus mikrogrybus ir natūralias medžiagas. Mokslininkės tikisi, kad, jei technologiją pavyks pritaikyti praktiškai, bus galima surinkti ir neutralizuoti dideliame plote pasklidusius teršalus nepakenkiant aplinkai. Šiuo metu jos tęsia laboratorinius tyrimus ir planuoja tolesnius išradimo bandymus.Tuo metu Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo, kad pernai Baltijos jūroje ir Kuršių mariose nustatyti 7 atvejai, kai tarša naftos produktais keliskart viršijo normas. Dauguma jų siejami su Klaipėdos uosto veikla ir laivyba.Autorė Vaida Pilibaitytė

Europos aplinkos agentūros ataskaita apmąsto žaliąjį ekonomikos augimą - Europos žaliojo kurso strategiją, pagal kurią ekonomika auga mažindama išteklių naudojimą. „Neaugimo“ (angl. „Degrowth“) judėjimo astovai teigia, kad toks augimas ne tik neįmanomas, bet ir nereikalingas. Kokius alternatyvius sprendimus ekologinei, sveikatos ir socialinei krizėms jie siūlo?Laidos pašnekovai - Mike Asquith ir Federico Demaria.Autorė Inga Janiulytė-TemporinSkaitiniai:Europos aplinkos agentūros ataskaita „Reflecting on green growth: creating a resilient economy within environmental limits“: https://www.eea.europa.eu/publications/reflecting-on-green-growthFederico Demaria straipsnis „What is degrowth: from an Activist Slogan to Social Movement“: https://degrowth.org/wp-content/uploads/2014/08/What-is-degrowth.pdf

Bandydama užpildyti Aplinkos ministerijos paliktą spragą, Aplinkosaugos koalicija parengė visuomeninę Lietuvos aplinkos būklės apžvalgą. Joje organizacija apibendrina viešus duomenis apie klimato kaitą, biologinę įvairovę ir aplinkos taršą. Taip pat jie įvertino, kaip Vyriausybei sekasi šalies ekonomiką paversti į žiedinę ir analizuoja miškų bei žemės ūkio padėtį.Pasak Aplinkosaugos koalicijos vadovės Linos Paškevičiūtės, duomenys rodo, kad Lietuvoje aplinkos būklė blogėja. Visuomenininkai pažymi, informacija apie aplinką išsklaidyta, todėl suprasti, kas vyksta, nelengva.Jų atliktą analizę komentuoja Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės skyriaus vedėja Aldona Margerienė ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Saulis Skuja.Autorė Vaida Pilibaitytė

Pasaulio gamtos fondas ir Lietuvos gamtos fondas kasmet teikia apdovanojimą „Baltiją tausojantis ūkininkas“ už pastangas mažinti maistinių medžiagų – tokių kaip azotas ir fosforas – patekimą į Baltijos jūrą. Taip pat ir kitas tausaus ūkininkavimo praktikas.Praėjusių metų konkurso nugalėtojas suomių žemdirbys Sauli Brander ir apdovanojimui nominuoti limuzinų ūkio savininkai Rasa ir Arūnas Rutkauskai turi daug bendra. Tausiai ūkininkauti juos skatina prie pat jų žemių esantys ežerai ir upeliai, mintys apie vaikus ir ateities kartas, o taip pat... neužsidarymas savo fermose bei laukuose.Autorė Inga Janiulytė-TemporinLietuvos gamtos fondo nuotrauka

Pastangos susitarti dėl Lietuvos miškų apsaugos, bendruomenių kovos dėl miestų ir miestelių viešųjų erdvių, nykstanti biologinė įvairovė ir nerimas dėl gilėjančios klimato krizės - kokie buvo praėję metai aplinkosaugai?Ryškiausių laidos temų apžvalga bei autorių planai ateinantiems metams.Autorės Rūta Dambravaitė, Inga Janiulytė-Temporin, Vaida Pilibaitytė

Gamtininkas Almantas Kulbis, poetas, vertėjas Marius Burokas ir psichologė Aistė Bakaitytė rekomenduoja knygas gamtos pažinimo ir aplinkosaugos temomis.

Jūriniai vėžliai nyksta visame pasaulyje. Visos septynios pasaulyje aptinkamos rūšys įrašytos į Tarptautinę raudonąją knygą. Vieni laikomi pažeidžiamais, o kiti - grėsmingai nykstančiais. Nuo dinozaurų laikų išlikusiam gyvūnui spaudimas dėl šiuolaikinės žvejybos, taršos ir klimato kaitos tampa nepakeliamas. Todėl tam, kad išgyventų, jūriniams vėžliams reikia žmogaus pagalbos.Pasakojimas apie jūrinių vėžlių reikšmę ekosistemoms, dėl žmogaus veiklos patiriamus sužalojimus ir gyvūnų reabilitacijos centrą Maltoje.Autorės Daiva Repečkaitė ir Vaida Pilibaitytė

Sakoma, jog mažų vaikų pagrindinis užsiėmimas yra žaisti. Vis dėlto, į rinką patenka žaislų ir žaidimų, kurie yra kenksmingi sveikatai ir įvairiapusiam vystymuisi. Todėl ekspertai rekomenduoja paprastus, aplinką tausojančius bei primirštus žaislus ir žaidimus. Taip pat pabrėžiama, kad didžiausia dovana vaikui yra buvimas kartu.Apie dovanų mažiausiems kultūrą kalbamės su socialinių mokslų daktare, Šiaulių lopšelio-darželio „Vaikystė“ direktore Reda Poneliene, medžiagiškumą - su „Baltijos aplinkos forumo“ cheminių medžiagų specialistu Gražvydu Jegelevičiumi, o apie kiek primirštus žaidinimus (teisingai - ne žaidimus, o žaidinimus) pasakoja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Jūratė Šemetaitė ir ir Vilniaus etninės kultūros centro projekto „Katu katu katučių“ autorė Eglė Kašėtienė.Autorė Inga Janiulytė-TemporinJuliaus Kalinausko nuotr.

Mūsų teisę dalyvauti priimant aplinką veikiančius sprendimus garantuoja tiek tarptautinės konvencijos, tiek Lietuvos teisės aktai.„Pasaulis sudėtingėja. Problemos tampa kompleksinės, - sako geografė Giedrė Godienė. - Reikia skirtingų specialybių ir patirčių žmonių indėlio, nes priešingu atveju gali pražiūrėti kažką, kas vėliau turės dideles pasekmes“.Bet praktika rodo, kad ypač vietos lygiu savivaldybės apie projektus yra linkusios pranešti tik formaliai. Rekonstrukcijos ir statybos žaliųjų erdvių sąskaita neretai sukelia konfliktus, o aktyvūs gyventojai dažniau pralaimi nelygioje kovoje su valdininkais ir vystytojais.Paradoksalu, bet visuomenė skundžiasi negaunanti informacijos net tada, kai jos dalyvavimas yra įrašytas kaip europinės paramos sąlyga.Su visuomenės įtraukimo praktike, Lietuvos geografų draugijos viceprezidente kalbamės apie tai, kaip Lietuvoje užtikrinamas visuomenės dalyvavimas ir kodėl tai svarbu.Autorė Vaida PilibaitytėPokalbis parengtas kartu su Daiva Repečkaite ir Elena Reimeryte.

Dar iki Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Glazge šalys pateikė atnaujintus įsipareigojimus klimato neutralumui, tarp jų - ir Kinija bei Indija. Taip pat skirtingos šalių ir korporacijų koalicijos susitarė dėl kitų įsipareigojimų: nuo miškų naikinimo stabdymo ir metano išlakų mažinimo iki finansavimo iškastiniam kurui mažinimo ir anglies naudojimo kurui atsisakymo.Vis dėlto, atotrūkis tarp įsipareigojimų ir jų įvykdymo auga. Tą pastebi ir nepriklausomų mokslininkų grupė "Climate Action Tracker". Jų analizė rodo, kad net ir įgyvendinę visus įsipareigojimus, lemtingą 1,5 laipsnio temperatūros kilimo ribą peržensime. O jei ir toliau nieko nedarysime, 2100 metais planeta bus mažiausiai 2,7 laipsniais karštesnė."Turime siekti grynųjų nulinių emisijų, jei norime stabilizuoti klimatą. Ir nesvarbu, ar sieksime 1,5, ar 5, ar 10 laipsnių temperatūros kilimo ribos. Tai jau nėra pasirinkimas. Klausimas tik, kada tai pajėgsime įgyvendinti", - sako mokslininkė Diana Urge-Vorsatz, dėstanti Vidurio Europos universitete ir dirbanti Tarpvyriausybinėje klimato kaitos komisijoje.

„Aš nenoriu gąsdinti, bet manau, kad žmonės iki šiol per mažai baiminosi klimato krizės, – nebevynioti žodžių į vatą ragina Peteris Kalmusas, klimato mokslininkas iš JAV. – Kai namas dega, imiesi veiksmų. Eini į lauką, skambini gaisrininkams, pasirūpini augintiniais ir daiktais. Nelieki sėdėti prie televizoriaus degančiame name.“Tuo metu aktyvistai iš įvairių pasaulio šalių sako, kad laikas tuščioms kalboms išseko. „Dabar, kai patogiai sėdite šiame konferencijų centre Glazge, apie 2 milijonai mano šalies gyventojų dėl klimato kaitos kenčia badą. Šiemet nebuvo abiejų lietaus sezonų ir mokslininkai sako, kad vandens gali tekti laukti dar 12 mėnesių. Tuo metu mūsų upės džiūsta, derlius žūva, sandėliai stovi tušti, galvijai ir žmonės miršta,“ – emocingoje kalboje tarptautinės klimato kaitos konferencijos dalyviams sakė Elizabeth Wathuti, jaunoji klimato aktyvistė iš Kenijos.Laidoje skamba piliečių organizacijų balsai iš ką tik pasibaigusios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Glazge.Autorė Vaida Pilibaitytė

Klimato aktyvistė Greta Thunberg praėjusią savaitę pareiškė, jog Škotijos mieste Glazge vykstanti 26-oji Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija yra šiaurės šalių žaliojo smegenų plovimo festivalis. Į šį renginį daug vilčių jau nebededa ne tik klimato aktyvistai, bet ir mokslininkai. Tačiau būtent konferencija skatina į gatves išeiti žmonės - išreikšti savo pykčio, baimės ir vilties.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Dėl klimato kaitos vis dažnėjančios audros į krantą išmeta ir plastiko šiukšles, ir sužeistus gyvūnus. Veterinarai bejėgiai vaikšto apie merdėjantį banginį, kuriam jau negali padėti. Pasivaikščiojimas jūros pakrante kai kuriems žmonėms jau tapęs šiukšlių rinkimo misija, vietomis primenančia ir archeologų darbą – toks ilgaamžis mūsų paliktas pėdsakas vandenyne. Tuo metu vienas turtuolis kolekcionuoja milžiniškus šimtamečius medžius – kurie su galinga technika iškasami ir keliauja per miškus ir jūras į jo asmeninį sodą.Tai trys istorijos apie žmones ir gamtą, kurias šių metų festivalyje „Nepatogus kinas“ jautriai pasakoja suomių režisierė Anna Antsalo, danų kino kūrėja Robin Petre ir Salome Jashi iš Sakartvelo.Autorė Vaida Pilibaitytė

Šįkart apie triukšmo taršą. Vilniaus mieste didžiausią jos dalį sudaro autotransporto triukšmas.Koks triukšmo poveikis sveikatai? Kokių priemonių žmones apsaugoti nuo triukšmo imasi savivaldybė ir kitos institucijos? Ir ką galime padaryti kiekvienas, kad triukšmo būtų bent šiek tiek mažiau?Autorė Inga Janiulytė-TemporinJuliaus Kalinsko nuotrauka

Nacionalinio miškų susitarimo dalyviai rugsėjo pabaigoje pateikė savo vizijas, kaip galėtų atrodyti miškų ateitis. Daugelis jų sako atradę bendrą vardiklį. Nors ir nėra tikri, kaip pavyks susitarti dėl galutinių formuluočių, galbūt lemsiančių miškų ateitį trisdešimčiai metų į priekį.Antroje laidoje apie šį procesą taip pat aiškinamės, kaip atsirado Alternatyvioji klimato kaitos grupė, ko siekia Prigimtinės kultūros ir kultūros paveldo bei Turizmo ir rekreacijos miškuose sektorinės grupės.Pirmoji laida: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000162577/vienkartine-planeta-kur-nuves-nacionalinis-misku-susitarimasAut. Inga Janiulytė-Temporin.Irmanto Gelūno nuotrauka

Pirmą kartą Lietuvos pažangą aplinkosaugoje įvertinusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija atkreipia dėmesį į vis augančią transporto taršą.Vyriausybė pripažįsta, kad mūsų priklausomybė nuo taršių automobilių kelia pavojų sveikatai. Bet kartu sako, kad iššūkiai šioje srityje irgi pernelyg dideli, kad galėtume tikėtis greitų sprendimų.Tuo metu neigiamą oro taršos poveikį žmonių sveikatai tyrinėjanti Rūta Aldonytė ieško, kas padėtų jį sumažinti. Ir atsakymų randa gamtoje.Autorė Vaida Pilibaitytė

„Man yra įdomiausia, kaip tuščią erdvę paversti geidžiamiausia erdve, tai yra: mažinti vartojimą, mažinti atrodymą, mažinti daiktus", – sako skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, Žemės ir aplinkos meno parodoje pristačiusi darbą „Kultūra – Gamta“ .Apie išteklius tausojantį, gamtoje suyrantį ir kraštovaizdį kitaip pamatyti skatinantį meną taip pat pasakoja parodų organizatorė Inga Raubaitė ir skulptorius Arvydas Ališanka.Autorė Inga Janiulytė-TemporinŽilvino Višinsko nuotrauka.

Oficialios statistikos duomenimis, 26,7 proc. šeimų Lietuvoje neišgali pakankamai šildytis savo būsto. Dėl to dalis žmonių šąla, o kiti, gyvenantys nerenovuotose daugiabučiuose, dažnai priversti mokėti dideles sumas, bet šilumą išleisti pro atidarytą langą, taip šildydami klimatą.Energetinio skurdo (nepritekliaus) mastas Lietuvoje vienas didžiausių Europos Sąjungoje, blogesnė padėtis tik Bulgarijoje. Ši problema tampa dar aktualesnė, kai pranešama apie prognozuojamas didesnes šildymo kainas.Laidoje apie tai, kaip Lietuva sprendžia energetinio nepritekliaus problemą ir kaip būtų galima paskatinti efektyvesnį energijos naudojimą.Autorė Sigita Vegytė

Žaliasis viešasis pirkimas – tai procesas, kai valdžios institucijos siekia pirkti prekių, paslaugų ir darbų, per visą būvio ciklą darančių mažesnį poveikį aplinkai, palyginti su tokios pat paskirties prekėmis, paslaugomis ir darbais, kurie būtų perkami įprastai. Šį žaliųjų viešųjų pirkimų apibrėžimą pateikia Europos komisija.Aplinkos ministerija užsibrėžė ambicingą tikslą – iki 2023 metų pasiekti, kad visi viešieji pirkimai Lietuvoje būtų žali. Šiuo metu viešųjų žaliųjų pirkimų atliekama vos 5 procentai.Laidos pašnekovai pasakoja apie tai, kaip ši sistema tobulinama Lietuvoje, kam ji aktuali ir kokios naudos galėtų atnešti ateityje.Autorė Rūta Dambravaitė

Valgyti ekologiškai užaugintą produkciją norėtų veikiausiai visi. Tačiau net nusprendus skirti ekologiškiems produktams didesnę savojo biudžeto dalį, kartais gali kilti klausimų – ar tai tikrai ekologiška? Arba norint įsigyti skirtingų rūšių produktų gali tekti apkeliauti ne vieną ūkį.Nepaisant to, ekologiškai šalies ūkiuose užaugintą ir pagamintą produkciją miestų gyventojams įsigyti darosi vis lengviau. Vienas tai lemiančių veiksnių – ekologinis sertifikatas. Šiemet supaprastinus tvarką, pagal kurią maitinimo įstaiga gali gauti ekologinį sertifikatą, duris sostinėje atvėrė pirmoji ekologiška kavinė „Žaliuomenė“.Autorė Rūta Dambravaitė

Aplinkos ministerija pasitelkė naują metodą tam, kad suprastų, kaip toliau formuoti miškų politiką. Jis grįstas visų suinteresuotų pusių įtraukimu, įsiklausymu ir konkretaus rezultato siekiu.Kaip sekasi laikytis šių principų? Ir kokių pokyčių siekia proceso dalyviai, atstovaujantys ekonominius, ekologinius ir socialinius interesus?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Nuo 2018 m. iki šių metų pradžios Lietuvos aplinkosaugininkų iniciatyva teršėjams iškelta 19 bylų, o apskaičiuota žala aplinkai siekia beveik 90 mln. eurų. Daugiau kaip pusę sumos vasarį sudarė Aplinkos apsaugos departamento patikslintas civilinis 48 mln. eurų ieškinys bendrovei „Grigeo Klaipėda“.Tiesa, tai nereiškia, kad tokias sumas ir pavyks išieškoti. Specialistai sako, kad maždaug kas antras pažeidėjas aplinkai padarytą žalą atlygina gera valia. Likę atvejai keliauja į teismą, kur ieškinio sumą tikimasi sumažinti.Tuo metu pernai atliktas Valstybės kontrolės auditas parodė, kad Lietuva aplinkai saugoti vidutiniškai skiria 2,5 karto mažiau nei kitos Europos Sąjungos šalys. Be to, daugiau kaip pusė fiksuoto finansavimo programos lėšų lieka nepanaudota.Autorė Vaida Pilibaitytė

„Nesvarbu, kaip toli begyventume nuo pakrantės, vandenyno ekosistemų būklė veikia visų mūsų gyvenimus“, – skelbia šį pavasarį startavusi pirmoji Lietuvoje vandenynų edukacijos platforma „Pobangom.lt“.Kodėl mums turi rūpėti ne tik Baltijos jūros švara, bet ir vietos, kuriose blykšta koralai bei dainuoja kuprotieji banginiai? Pokalbis apie tai ir daugiau su platformą kuriančiomis vandenyno entuziastėmis – Barselonos universiteto okeanografijos ir jūros aplinkos valdymo magistro studente Greta Stukonyte bei ką tik aplinkos mokslų, politikos ir valdymo magistrą Centriniame Europos universitete baigusia Rimante Balsiūnaite.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šiemet minimos 250-osios dvasininko ir botaniko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gimimo metinės. Laidoje pokalbiai apie Lietuvos botanikos tėvu pramintą Pabrėžą ir jo palikimą, iš kurių vienas vertingiausių – tai botanikos veikalas „Taislius augyminis“ (augalų sistema).„Jurgis Ambraziejus Pabrėža buvo universalus, darbštus, nuoširdus žmogus. Jis domėjosi įvairiomis mokslo sritimis – tai teologijos, filosofijos, gamtos, medicinos, farmacijos, farmakognozijos, geografijos, istorijos, dailės, teisės. Jis vykdė švietėjišką, praktinę ir taikomąją veiklą. Paliko unikalius rankraščius“, - sako Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja, vyresnioji mokslo darbuotoja prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė.Autorė Rūta Dambravaitė

Šių metų liepą ES įsigaliojo Vienkartinio plastiko mažinimo direktyva, uždraudžianti tuos vienkartinius plastiko gaminius, kurie yra retai perdirbami ir sudaro didelę dalį paplūdimiuose randamų šiukšlių. Tai – visi skaidaus plastiko gaminiai, vienkartiniai stalo indai ir įrankiai, šiaudeliai ir gėrimų maišikliai, maisto tara iš putų polistireno, kosmetiniai krapštukai ir oro balionėlių lazdelės.Nors viešoje erdvėje netrūksta džiaugsmingų pranešimų iš aplinkosaugos entuziastų, panašu, kad vienkartinio plastiko eros pabaigą skelbti dar anksti.Vienkartinio plastiko mažinimo direktyva priimta prieš trejus metus, bet į Lietuvos teisės aktus taip ir nebuvo perkelta, o prekybininkams leidžiama išparduoti anksčiau įsigytų prekių likučius. Be to, nemažos dalies plačiai naudojamų vienkartinių indų ir pakuočių – pavyzdžiui plastikinių ar plastiku dengtų popieriaus puodelių gėrimams bei PET butelių – direktyva neuždraudžia, tik liepia paženklinti bei numato jų sudėtyje didinti perdirbto plastiko kiekį.Dalis gamintojų naujuose reikalavimuose pasigenda aiškumo, o ekspertai – įžvelgia spragų, sudarančių sąlygas teisės aktą apeiti.Autorė Vaida Pilibaitytė

Intensyvi žemdirbystė, trąšų ir pesticidų naudojimas, urbanizacija, pramonė, transportas ir kitos žmogaus ūkinės veiklos sukelia įvairius dirvožemio degradacijos procesus. O tai nulemia ir mažėjantį jo derlingumą. Dirvožemis – mūsų maisto produktų šaltinis, jo kokybė nulemia ir produktų kokybę, todėl esame priklausomi nuo dirvožemio.Laidoje pokalbiai apie Lietuvos dirvožemio būklę ir kokiais būdais turime tausoti šį ribotą gamtos išteklių.Laidos pašnekovai: Aplinkosaugos koalicijos ekspertė Karolina Gurjazkaitė, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. ir Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius, ekologinio ūkio savininkas Valentinas Genys.Autorė Rūta Dambravaitė

„Italijoje daryti moksliniai tyrimai ir buvo nustatyta, kad teritorijose, kuriose didesnis miškingumas, COVID-19 susirgimų yra mažiau, o ir tų susirgimų simptomai mažesni, – pastebi gamtininkais ir kino režisierius Mindaugas Survila. – Mes dar nežinome, kas gyvena tuose miškuose, ir net nežinome, kaip tos rūšys padės žmonijai išlikti. Ir mes tikrai dėl šių priežasčių neturime teisės atimt iš ateities kartų šitų gyvybės formų, nes jeigu vienąkart išnyks viskas, nebeatstatysi“.Už filmą „Sengirė“ jis neseniai apdovanotas Prezidento Valdo Adamkaus vardo premija. Birželio 5-ąją, Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną, po 16 metų pertraukos, ji vėl įteikta Kaune už reikšmingus pasiekimus aplinkosaugoje.Ta proga susitikome pasikalbėti apie įvertinimo reikšmę, neblėstančią filmo sėkmę, pirmuosius „Sengirės fondo“ metus ir hektarus, o taip pat tai, kas padeda Mindaugui mąstyti ne dešimtečiais, o šimtmečiais į priekį.Autorė Vaida PilibaitytėArtūro Morozovo nuotrauka

Po 14-ikos metų pertraukos išleista nauja Lietuvos raudoniji knyga. Aplinkos ministerijos leidinį rengė beveik 50 mokslininkų ir gamtininkų daugiau kaip 4 metus.Apžvelgę pokyčius saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąraše, dėmesį laidoje sutelksime į vieną mažiausiai tyrinėtų sričių – grybus ir kerpes.Pašnekovės: Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausioji specialistė Laura Janulaitienė ir botanikė, biomedicinos mokslų daktarė, Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Jurga Motiejūnaitė.Autorė Rūta Dambravaitė

Europos Sąjunga skelbia, kad šįkart ekonomikos atsigavimui skirtos lėšos nebus skiriamos iškastiniam kurui ir padės švelninti klimato krizę. Vis dar teikiamus nacionalinius ES valstybių ekonomikos atsigavimo planus nagrinėjantys ekspertai pastebi, kad siūlomi sprendimai yra gana technokratiniai, o kartais šiuose planuose sumaniai maskuojama parama būtent iškastiniam kurui.„Šie planai parodo, kaip žmonės mąsto apie atsigavimo lėšas. Daugelyje šalių šis mąstymas grįstas pasenusia idėja apie dideles, centralizuotas investicijas į dažniau vyrų dirbamus darbus, o ne į vadinamuosius „minkštus“ sprendimus, tokius, kaip biologinę įvairovę. “, – sako Feliksas Heilmannas iš „Green Recovery Tracker“, projekto, bandančio nustatyti, kiek žaliasis atsigavimas iš tikrųjų yra žalias.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šį pavasarį socialiniuose tinkluose kilo sujudimas dėl naujų vėjo jėgainių parkų, planuojamų Žemaitijoje ir Dzūkijoje, saugomų teritorijų pašonėje.Dalis Aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų specialistų įsitikinę, kad didelės, iki šiol Lietuvoje nestatytos vėjo turbinos nedera saugomame kraštovaizdyje. Dėl to parkų vystytojų atstovai juos apkaltino kenkėjiška, antivalstybine veikla ir ragina traukti atsakomybėn.Dėl gyvenviečių pašonėje planuojamų didelių vėjo parkų nerimauja ir kai kurios vietos bendruomenės, pasigendančios šiuose projektuose skaidrumo.Aplinkos ministerija pripažįsta, kad aiškių kriterijų trūksta, tad suskubo juos rengti. Ką žinome apie šiuolaikinių vėjo malūnų poveikį aplinkai?Autorė Vaida Pilibaitytė

Potvyniai, poplūdžiai ir alinančios sausros - kaip šie klimato kaitos sukelti reiškiniai veikia aplinką, žmones ir kaip slopinti neigiamą jų poveikį?Laidos pašnekovai: Lietuvos gamtos fondo klimato kaitos projekto koordinatorė Inga Labutytė-Atkočaitienė ir Gamtos tyrimų centro klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vadovas, Lietuvos gamtos fondo tarybos narys dr. Julius Taminskas.Autorė Rūta Dambravaitė

2018-ųjų rugpjūtį švedų režisierius Nathanas Grossmanas iš draugo išgirdo apie moksleivę, besirengiančią protestuoti prie šalies parlamento. Jis manė, kad per kelias savaites susuks trumpą siužetą apie jaunuosius klimato aktyvistus, bet netruko suprasti, kad projektas užsitęs. Po metų jis lydėjo Gretą Thunberg kelionėje jachta per Atlantą, kai ji vyko į Jungtinių tautų klimato konferenciją Niujorke. Tiek Europoje, tiek Amerikoje juos išlydėjo ir pasitiko tūkstančiai žmonių.„Pozityviai nuteikia tai, kad vienas žmogus – kuri tą dieną, kai ją sutikau, buvo eilinė paauglė – galėjo išjudinti kalnus, – interviu LRT RADIJUI sako N. Grossmanas. – Jei Greta tai gali, tai mes kaip visuomenė, turbūt galime kur kas daugiau, nei dabar darome.“Pasak šių metų „Kino pavasario“ programoje pristatomo dokumentinio filmo autoriaus, tai juosta ne vien apie Gretą, bet ir apie daugybę jaunų žmonių, pernelyg anksti priverstų imtis klausimų, kuriuos turėtų spręsti suaugusieji.Panašios mintys kilo ir filmą mačiusiems Lietuvoje veikiančio Gretos Thunberg įkvėpto judėjimo „Fridays For Future“ dalyviams, tarp jų Lėjai: „Plaukdama per Atlantą, ji kalbėjo apie atsakomybę, kad jos tiesiog per daug. Man šis pasakymas irgi pasirodė labai artimas. Kartais (netgi dažnai) pasižiūri į pasaulį, pamatai, kaip siaubingai neįmanomai blogai viskas yra. Pamatai, kad niekas nieko nedaro ir jauti, tarsi pats vienas viską turi sutvarkyti.“Laidoje mintimis apie Gretos įtaką dalijasi režisierius N. Grossmanas ir Lietuvoje veikiančio judėjimo dalyvės.Autorė Vaida Pilibaitytė

Balandžio 26 d. minime Černobylio katastrofos metines. Specialistų skaičiavimais, tada į atmosferą pateko 400 kartų daugiau radiacijos nei sprogus per Antrąjį pasaulinį karą ant Hirošimos numestai bombai. Daugiau kaip 100 tūkst. žmonių buvo priversti visam laikui palikti namus, o tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija aplink buvusią jėgainę išlieka viena radioaktyviausių vietų Žemėje.Šiandien, praėjus 35 metams, jėgainę gaubia sarkofagas, o aplink ją įsteigtas gamtinis rezervatas, kur mokslininkai tebetyrinėja radiacijos poveikį organizmams. Vieni teigia, kad pasitraukus žmonėms, tiek augalų, tiek žinduolių bioįvairovė Černobylio zonoje išaugo, o kiti vardija žalą paukščiams, graužikams, vabzdžiams ir kitiems gyvūnams.Du vietovę gerai pažįstantys mokslininkai - prof. Sergejus Zibtsevas iš Ukrainos ir prof. Timas Mousseau iš JAV pateikia savo įžvalgas.Autorė Vaida Pilibaitytė

Mokyklų daržai – terapija mokytojams ir mokiniams, vietos bendruomenei, o kartu ir pasiruošimas išgyventi ateityje, klimato krizės paveiktame pasaulyje.„Ne vienas ugdymo filosofas kelia klausimą, ar šiuo metu, matant klimato krizę, ir bendrai, galvojant apie Antropoceno epochą ir galvojant apie tai, kas mūsų laukia, mes galime kalbėti apie ugdymą, kuris orientuotas į profesijos paruošimą, socialinius ir kultūrinius įgūdžius, ar turime mokyti vaikus išgyventi tose sąlygose, kurios ateina“, – kalba Vilniaus universiteto dėstytoja, edukologijos mokslų daktarė Sandra Kairė.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vabzdžiai apdulkintojai dėl ūkinės žmogaus veiklos nyksta visame pasaulyje. Šiuo metu Europoje viena iš dešimties bičių ir drugelių rūšių yra ties išnykimo riba. Apdulkintojų dėka galime mėgautis obuoliais, braškėmis, slyvomis, cukinijomis, pomidorais, moliūgais, kava ir šokoladu. Be to, trys ketvirtadaliai visų pasaulyje auginamų pasėlių yra priklausomi nuo vabzdžių apdulkintojų.Kaip tvariai keisti žemdirbystės praktikas ir atsisakyti pesticidų, puoselėti apdulkintojams draugiškus sodus ir gaivinti žmogaus ryšį su gamta?Laidos pašnekovai: Gamtos tyrimų centro mokslininkas, entomologas doc. dr. Eduardas Budrys ir Sussexo universiteto profesorius biologas Dave Goulson.Autorė Rūta Dambravaitė

2018-ųjų rugpjūtį švedų režisierius Nathanas Grossmanas iš draugo išgirdo apie moksleivę, besirengiančią protestuoti prie šalies parlamento. Jis manė, kad per kelias savaites susuks trumpą siužetą apie jaunuosius klimato aktyvistus, bet netruko suprasti, kad projektas užsitęs. Po metų jis lydėjo Gretą Thunberg kelionėje jachta per Atlantą, kai ji vyko į Jungtinių tautų klimato konferenciją Niujorke. Tiek Europoje, tiek Amerikoje juos išlydėjo ir pasitiko tūkstančiai žmonių.„Pozityviai nuteikia tai, kad vienas žmogus – kuri tą dieną, kai ją sutikau, buvo eilinė paauglė – galėjo išjudinti kalnus, – interviu LRT RADIJUI sako N. Grossmanas. – Jei Greta tai gali, tai mes kaip visuomenė, turbūt galime kur kas daugiau, nei dabar darome.“Pasak šių metų „Kino pavasario“ programoje pristatomo dokumentinio filmo autoriaus, tai juosta ne vien apie Gretą, bet ir apie daugybę jaunų žmonių, pernelyg anksti priverstų imtis klausimų, kuriuos turėtų spręsti suaugusieji.Panašios mintys kilo ir filmą mačiusiems Lietuvoje veikiančio Gretos Thunberg įkvėpto judėjimo „Fridays For Future“ dalyviams, tarp jų Lėjai: „Plaukdama per Atlantą, ji kalbėjo apie atsakomybę, kad jos tiesiog per daug. Man šis pasakymas irgi pasirodė labai artimas. Kartais (netgi dažnai) pasižiūri į pasaulį, pamatai, kaip siaubingai neįmanomai blogai viskas yra. Pamatai, kad niekas nieko nedaro ir jauti, tarsi pats vienas viską turi sutvarkyti.“Laidoje mintimis apie Gretos įtaką dalijasi režisierius N. Grossmanas ir Lietuvoje veikiančio judėjimo dalyvės.Autorė Vaida Pilibaitytė

Skaičiuojama, kad vien Europos Sąjungoje per metus į aplinką pasklinda tarp 75 000 ir 300 000 tonų mikroplastiko dalelių. Nors visos nesutvarkytos plastiko atliekos kelia pavojų aplinkai, tačiau mikroplastiko ar nanoplastiko tarša sukuria ypatingų iššūkių dėl to, kad gali būti net plika akimi nematoma.Kaip surinkti mikroplastiką ir daugiau jo nebeišleisti į aplinką – apie tai pokalbiai su specialistais.Laidos pašnekovai: KTU Aplinkos inžinerijos instituto vadovė prof. dr. Žaneta Stasiškienė, Aplinkos apsaugos agentūros Cheminių medžiagų skyriaus vedėja Otilija Špūrienė, VšĮ „Žiedinė ekonomika" įkūrėjas Domantas Tracevičius.Autorė Rūta Dambravaitė

Kuršių Nerijoje iki kovo vidurio miškininkai kerta šimtametes kalnapušes. Per ateinančius dešimtmečius daugiau kaip 1000 ha šių brandžių medynų Neringoje turi nelikti. Dalis jų bus atsodinta, o dalis pakeista paprastąja pušimi.Miškininkai tikina, kad šie kirtimai būtini dėl gaisrų pavojaus. Be to, pasak gamtosaugininkų, šiame krašte vertingesnės atviros smėlėtos buveinės, kurias žmogaus sodintos kalninės pušys stelbia. Tačiau su tokiu vertinimu sutinka ne visi.Autorė Vaida Pilibaitytė

Moksliniai tyrimai rodo, kad biologine įvairove turtinga aplinka lemia geresnius akademinius rezultatus mokykloje ar universitete, taip pat padeda žmonėms greičiau atsigauti po operacijų, palaiko geresnę psichinę sveikatą. Tačiau bioįvairovė neregėtais tempais nyksta visuose Žemės kampeliuose, o tai turi rimtų pasekmių ir žmogaus gerovei.Laidoje specialistų įžvalgos apie biologinės įvairovės reikšmę ir tai, kaip kurti miestus, kuriuose gyventi būtų gera ne tik žmonėms.Autorė Rūta Dambravaitė

Praėjusių metų spalį „Fridays for Future“ („Penktadienių už ateitį“) judėjimas socialiniuose tinkluose dalinosi grotažyme „WithdawtheCAP“ – „Atšaukite Bendrąją žemės ūkio politiką“. To reikalauti imta Europos Parlamentui nubalsavus už paramą ūkininkams numatančio teisės akto pataisas, smarkiai prasilenkusias net tik su aplinkosaugininkų reikalavimais ir mokslininkų rekomendacijomis, bet ir su pačiu Žaliuoju kursu.Tačiau uždelstas beveik 2 metus, Bendrosios žemės ūkio politikos svarstymas nebuvo atšauktas. Europos Parlamentas, Europos Taryba ir Europos Komisija turi susitarti dėl galutinių skaičių ir formuluočių, o valstybės narės kuria strateginius planus.Kas Europos gamtosaugininkams kelia didžiausią nerimą, kaip tai mato lietuviai ir kokie pokyčiai galbūt laukia?Aut. Inga Janiulytė-Temporin

Vietos gyventojams bei gamtininkams susirūpinimą kelią savivaldybės planai šalia Šeškinės ozo tiesti naują Šiaurinę gatvę. Specialistai atkreipia dėmesį, kad gatvė suardytų ozo struktūrą ir pažeistų žaliosios erdvės vientisumą. Tuo metu vietos gyventojai siekia išsaugot išskirtinę žaliąją erdvę greta namų bei nori išvengti taršos bei triukšmo padidėjimo. Savivaldybė teigia, kad statant naują gatvę ozas nebūtų pažeistas, o statybos būtinos siekiant mažinti tam nepritaikytų kelių apkrovą.Šeškinės ozas 1964 metais buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Ozo reljefas susiformavo tirpstančio ledyno pakraštyje ir siekia 16 tūkst. metų. Vingiuotas Šeškinės ozo kalvagūbris driekiasi nuo „Akropolio“ prekybos centro iki Gelvonų g. Šeškinėje.Autorė Rūta DambravaitėNuotraukos autorė Salvija Vaičikonytė

Apie klimato kaitą kaip globalią aplinkosaugos problemą, sukeltą žmogaus, žinome jau ne pirmą dešimtmetį.Visgi prireikė daugybės metų, kad Lietuvos žiniasklaidoje ši tema iš įdomybių skyrelių persikeltų į pagrindines naujienas. Pagaliau daugiau diskutuojame ne apie tai, ar klimato kaita vyksta, o apie tai, kaip ji mus veikia.Bet sociologai ir psichologai pastebi, kad mūsų visuomenėje jos suvokimas – ypač noras savo elgesiu prisidėti prie sprendimų – labai atsilieka nuo mokslo ir technologijų žinių. Kodėl taip yra?Apie tyrimus klimato kaitos srityje pasakoja Kauno technologijos universiteto sociologijos profesorė Audronė Telešienė, dr. Mykolas Simas Poškus iš Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro ir doc. dr. Justas Kažys iš naujai susibūrusios Vilniaus universiteto Klimato kaitos grupės.Autorė Vaida Pilibaitytė

Pietų ir Pietryčių Azijos miškuose gyvena laukinės bitės - Indijos didžiosios bitės. Čiabuviai nuo senų senovės medžioja ir valgo jų suneštą medų, kai kurie jų - ir bičių lervas. Viename koryje miško medaus gali būti 3-4 kilogramai.Prieš kelis dešimtmečius laukinio medaus pardavimai kai kuriems čiabuviams tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Manyta, kad dėl to bus kertama mažiau medžių.Kaip idėja saugoti mišką nemedienos miško produktų pagalba pildosi miškingoje Filipinų saloje Palavane? Ir kodėl miškų plotai vis tiek mažėja?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kalbėtis apie klimato krizę yra svarbu. Besikalbėdami suprantame, kokios skirtingos kiekvieno iš mūsų žinios, nuostatos ir ryžtas keistis. Kaip apie klimato krizę kalbėtis su artimaisiais, kurie ją neigia ar neteikia šiai problemai daug reikšmės? Kaip neįplieksti konflikto ir geriau vienas kitą suprasti? Kokį poveikį turi pokalbis ir kaip elgtis toliau?Laidos pašnekovė Audra Balundė yra Mykolo Romerio ir Groningeno (Nyderlandai) universitetų psichologijos mokslų krypties kandidatė ir Mykolo Romerio universiteto Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkė. Audra tyrinėja žmogaus poveikį aplinkai ir ieško būdų, kaip paskatinti labiau aplinką tausojantį elgesį.Autorė Rūta Dambravaitė

Gruodžio viduryje darbą pradėjęs Aplinkos ministras Simonas Gentvilas atsako į klausimus apie savo komandą, miškų ir saugomų teritorijų apsaugą bei klimato kaitą, o taip pat taršos mokesčius, aplinkosaugos kontrolę ir visuomenės įtraukimą priimant aplinkai ir žmonių sveikatai svarbius sprendimus.Autorė Vaida Pilibaitytė

Šiemet parengėme keturiasdešimt laidų, o paskutiniame 2020-ųjų epizode aptariame ryškiausias temas ir pašnekovus.Pirmiausia į akis krenta tai, kad mūsų laidose atsispindi ekologinių krizių chronologija: sausį Rūta pasakojo apie nevaldomus gaisrus Australijoje, vasarį Vaida analizavo, kaip koronavirusai perduodami iš gyvūnų žmonėms. Kovą Lietuvą ir pasaulį užklupo pandemija, tad ir mes buvome priverstos padaryti pauzę.Vėliau teko kalbėti apie naujus plastiko atliekų kalnus, cheminius teršalus vandenyje ir planus kirsti Girulių mišką. Savo laidose Inga atkreipė dėmesį į imituojamą padangų perdirbimą ir neveikiančią aplinkosaugos kontrolę.Tačiau buvo ir šviesių akimirkų. Šiemet sutikome ir daug nepailstančių gamtininkų, aktyvių menininkų ir jaunų žmonių, kurių darbai įkvepia bei suteikia vilties.Kokie buvo praėję metai gamtosaugai ir kur kreipsime savo žvilgsnį kitąmet?Autorės Rūta Dambravaitė, Inga Janiulytė-Temporin ir Vaida Pilibaitytė

Kaip karantinas prisideda prie maisto tausojimo ir kas padeda maisto neišmesti net per šventes?Lietuvos vartotojų instituto darytos apklausos rodo, kad dėl karantino žmonės šiek tiek pakeitė įpročius: jie labiau planuoja pirkinius ir dažniau užšaldo maisto likučius.Maisto tinklaraštininkės Anne-Marie Bonneu („Zero-Waste Chef“) ir Renata Šniolienė („Kūmutės virtuvė“) tai daro jau seniai. Jos pasakoja, kodėl joms pasidarė svarbu tausoti maistą, dalijasi patarimais ir mažesnio šventinio stalo idėjomis.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Tvarus verslas ir rinkodara – tai kompleksinis terminas, apimantis ne tik aplinkosaugos, bet ir socialinės atsakomybės bei ekonominius aspektus. Specialistai pabrėžia, kad tvarumas yra vienas didžiausių dabarties iššūkių, reikalaujantis ilgalaikio mąstymo ir globalių tendencijų suvokimo. Tačiau pastebima, kad neretais atvejais verslas tik viešai sako esantis žalias ir tvarus, bet pasigilinus į jo veiklą išaiškėja, kad tai tik reklaminis triukas, neturintis nieko bendra su realybe. Tai vadinama „greenwashing‘o“ efektu, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia žaliąjį smegenų plovimą. Kaip vartotojui įvertinti verslo tvarumą ir neapsigauti – pokalbiai su specialistais laidoje.Autorė Rūta Dambravaitė

Pernai patvirtintame plane Vyriausybė numato per ateinančius du dešimtmečius plėsti Klaipėdos jūrų uostą. Šiuose planuose – dvigubai daugiau krovinių, nauji uosto vartai, dirbtinė sala Kuršių mariose ir net naujas išorinis uostas jūroje ties šiauriniu molu.Direkcijos vadovo teigimu, tai svarbu, kad uostas išliktų konkurencingas, o poveikis aplinkai dar bus vertinamas. Bet miesto bendruomenė įsitikinusi, kad tai reiškia ekologinę katastrofą. Pasak Klaipėdos universiteto tyrėjų, neapgalvota uosto plėtra paveiktų jūros krantą iki pat Palangos tilto.Kaip skiriasi Klaipėdos uosto ateities vizijos ir kodėl tai svarbu?Autorė Vaida Pilibaitytė

Vis daugiau jaunų žmonių jaučia susirūpinimą dėl Žemės ir savo ateities, mat mokslininkai perspėja, kad jei nekeisime savo gyvenimo būdo, negrįžtami pokyčiai planetoje prasidės jau 2030-aisiais. Judėjimas „Fridays for Future“ („Penktadieniai už ateitį“) paskatino veikti nedelsiant: protestuoti, nešvaistyti, šviestis ir šviesti kitus.Kai protestus sustabdė pandemija, jaunieji klimato aktyvistai pasidarė mažiau matomi, tačiau veikti nenustojo. Penkiolikmetė Ugnė iš Panevėžio parašė laišką Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, surengė internetinę moksleivių apklausą apie mokyklų aktyvumą klimato krizės klausimais, o Ūla iš Šakių rajono savo mokyklos lentoje pakabino straipsnį apie vienkartinių kaukių žalą vandenynams.Šios moksleivės pasižymi įspūdingomis žiniomis apie klimato krizę, iškalba, drąsa veikti ir kelia... savotišką iššūkį švietimo sistemai.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šviesos tarša – tai pernelyg didelis dirbtinio apšvietimo naudojimas atvirose ir uždarose erdvėse. Jos užuomazgos neišvengiamai siejamos su vienu labiausiai žmoniją pakeitusiu išradimu – elektros lempute. Lemputė leido prailginti dieną, tačiau diena prailgėjo nakties sąskaita.Naktinis žvaigždėtas dangus yra tik vienas turtas, kurį iš žmonijos šiandien atima šviesos tarša. Mokslininkai jau stebi didėjantį neigiamą dirbtinės šviesos poveikį visoms gyvybės formoms ir ragina šviesos taršą priskirti prie kitų taršos rūšių.Laidoje pokalbiai apie šviesos taršos mastą, poveikį ir būdus ją įveikti. Pašnekovai: VDU Aplinkos inžinerijos instituto vadovė prof. dr. Žaneta Stasiškienė ir astrofizikas, VU planetariumo lektorius Aidas Sadauskas.Autorė Rūta Dambravaitė

Lapkričio 3 d. Baltarusija pradėjo gaminti elektrą Astravo atominėje jėgainėje. Ką žinome apie jos saugumą ir ar lieka galimybių stabdyti projektą, kurį Lietuva laiko pavojingu?Baltarusių aplinkosaugos aktyvistė Irina Suchij rugsėjį dėl savo veiklos prieš Astravo elektrinę penkias paras praleido kalėjime. Ji pripažįsta, kad ekologija baltarusiams dabar nėra prioritetas. Visgi kilusi revoliucija teikia vilčių, kad visuomenė susivienys ir šiuo klausimu.Tuo metu organizacijos „Greenpeace“ ir „Nuclear Transparency Watch“ tinklo ekspertas Janas Haverkampas Astravo AE vadina savo „sunkiu vaiku“. Jis taip pat apgailestauja, kad Lietuvoje nėra nevyriausybinės organizacijos, kuri nuosekliai analizuotų sudėtingus branduolinės energetikos klausimus ir palaikytų baltarusių kolegas.Autorė Vaida Pilibaitytė

Finišo tiesiąją pasiekę žygio „Už švarią Lietuvą!“ dalyviai per du su puse mėnesio nuėjo 1363 km ir surinko 1133 kg atliekų. Žygio tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į perteklinio vartojimo sukeliamas problemas ir jų įtaką planetai. Pradėti pokalbį apie šiuos iššūkius leidžia bendrystė, kurią žygio metu mėgino sukurti iniciatyvos dalyviai.Laidoje pokalbis su žygio organizatoriumi Giedriumi Buču. Ką apie visuomenę byloja jos išmetamos atliekos, koks jos požiūris į aplinką ir ekologiją, kas jį formuoja ir kaip judėti žaliojo kurso link?Autorės Rūta Dambravaitė ir Vaida Pilibaitytė

Pokalbiai su dokumentinio kino kūrėjomis apie aplinkosauginį kiną, kuris ne tik fiksuoja problemas, bet ir atvirai siekia išjudinti pokyčius.Viena žymiausių šiandienos Latvijos kino režisierių Laila Pakalnina savo dėmesį nukreipė į vienkartinį šaukštą. Naujausias jos dokumentinis filmas „Šaukštas“ pasakoja apie tai, kiek daug reikia nuveikti, kad būtų pagamintas vienas vienkartinis šaukštas, kuris vos kartą panaudotas išmetamas į šiukšlių dėžę. Tai refleksija apie neįtikėtiną technologinį žmonijos progresą, bet kartu ir regresą tuo pat metu.Slaptos kameros rankinėse, perdažomi plaukai, paralyžiuojančios dujos į veidą ir šūksniai „Jūs vagiate mūsų ateitį!“ - šiemet festivalyje „Nepatogus kinas 2020“ rodyta dokumentika „Mediena“ primena įtempto siužeto filmą. Filmas pasakoja apie pastangas sustabdyti vieną paskutiniųjų Europos sengirių Rumunijoje naikinančias korporacijas. Jo autorės Monica Lazurean-Gorgan, Ebba Sinzinger ir Michaela Kirst atvirai sako, kad norėjo ne tik papasakoti apie tai, kam ryžtasi aplinkosaugos aktyvistai, bet ir padėti jiems.Autorės Rūta Dambravaitė ir Vaida Pilibaitytė

Po Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisro paaiškėjo, jog padangų perdirbimas dažnai tėra pelninga imitacija. Kada pradėsime padangas perdirbti iš tikrųjų? Mokslininkai tikisi žaliavų brangimo, Aplinkos ministerija ieškos atsakymų konsultantų parengtoje studijoje, o importuotojai siūlo įvesti užstato sistemą ir perdirbti padangas į tokius produktus, kurie po to galėtų būti perdirbami iš naujo.„Didieji padangų augintojai turi jausti spaudimą, kad negalima toliau taip elgtis, kad negalima kirsti džiunglių, tuomet gal atsiras ir sertifikuotas kaučiukas“ – sako dešimt metų padangų perdirbimą tiriantis mokslininkas Svajus Asadauskas.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Niūriaspalvis auksavabalis – reta ir į Raudonąją knygą įrašyta vabalų rūšis. Šie vabalai nyksta dėl jiems tinkamų buveinių – medžių senolių – trūkumo.Norėdami niūriaspalvius auksavabalius išsaugoti, 2017-ais metais Lietuvos gamtos fondas ėmėsi projekto, kuriuo siekia sukurti ekologinį tinklą organizmams, priklausomiems nuo brandžių medžių. Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis. Išsaugojus jo buveines bus išsaugotos ir buveinės dešimtims kitų retų organizmų.Laidoje pokalbiai su specialistais apie tai – ko reikia norint išsaugoti nykstančią rūšį.Autorė Rūta Dambravaitė

Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė sako, kad norint patikrinti kandidatų aplinkosaugines ambicijas, reikia žiūrėti tai, ką jie kalba apie ekonomiką. Klimatologas Justinas Kilpys analizuoja, kiek partijos rimtai nusiteikusios spręsti didžiausią mūsų laikų – klimato krizę. VU profesorė Ainė Ramonaitė ir VDU docentė Renata Dagiliūtė apžvelgia, kaip keičiasi Lietuvos politikų aplinkosaugos prioritetai ir ko galima tikėtis iš naujos kadencijos Seimo.Autorė Vaida Pilibaitytė

Pasaulyje jau seniai susirūpinta dėl povandenio triukšmo poveikio vandens gyvūnams. Jį kelia plieninių polių kalimas į jūros dugną, istorinių minų sprogdinimas, laivyba ir kitos žmonių veiklos. Tačiau Lietuvoje į tai dėmesys atkreiptas tik visai neseniai. Vystant ambicingus Klaipėdos jūrų uosto plėtros ir vėjo elektrinių statybos planus mažai kalbama apie triukšmo poveikį ar jį mažinančias priemones. Apie tai kalbamės su mokslininku Donatu Bagočiumi, šiemet apsigynusiu disertaciją povandeninio triukšmo tema, o biologė Vaida Survilienė pasakoja apie triukšmo poveikį Baltijos jūros žinduoliams.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Jauni klimato aktyvistai iš Portugalijos padavė 33 Europos valstybes į Europos žmogaus teisių teismą, reikalaudami mažinti šiltnamio dujų išmetimus. Šeši ieškovai – keturi vaikai ir du jaunuoliai kreipėsi į teismą po to, kai Portugalija išgyveno karščiausią birželį per pastaruosius 90 metų. Pasak ekspertų, tokių ekstremalių reiškinių ateityje daugės, todėl vyriausybės turėtų imtis veiksmų, kad apsaugotų ateities kartas.Per pastaruosius tris dešimtmečius visame pasaulyje inicijuota virš 1300 su klimato kaita susijusių bylų. 2018 metais plačiai nuskambėjo kita byla, kai 10 šeimų iš įvairių pasaulio šalių padavė Europos Sąjungą į teismą dėl per menkų pastangų apsaugoti piliečius nuo pavojingos klimato kaitos. Tačiau Europos teisingumo teismas ieškinį atmetė, šis sprendimas apskųstas.Tuo metu pernai Nyderlandų piliečiai šalies teisme pasiekė, kad vyriausybė sumažintų iškastinio kuro naudojimą ir griežtintų klimato politiką. Bet Lietuvoje, pasak teisininkų, ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje kol kas sudėtinga.Autorė – Vaida Pilibaitytė

Ne išmesti, o sutaisyti. Tai idėja, kurią pritaikyti kasdienybėje siūlo šios laidos herojai. Atsakingo vartojimo šalininkai nesiūlo jums apsikrauti šiukšlėmis ar nepataisomai sugedusiais daiktas, o verčiau – nepamiršti, jog sugedus siurbliui ar sutrūkus grandinėlei – pirmiausia reikėtų pamėginti juos sutaisyti. Pasiskolinę idėją iš olandų, vilniečių bendruomenė „Miesto Laboratorija“ susibūrė į dirbtuves. Autorė Rūta Dambravaitė

Praėjusį mėnesį prie Mauricijaus krantų įvykusi nelaimė, kai iš krovininio laivo išsiliejo didelis kiekis naftos, papildė ir taip ilgą tokių nelaimių sąrašą. Pranešimai apie naftos išsiliejimus į atvirus vandenis pasigirsta dažnai, jų padariniai gamtai ir žmonėms yra dideli, ilgalaikiai ir sunkiai išmatuojami. Šiandien laidoje apie tai, dėl kokių priežasčių įvyksta naftos išsiliejimo nelaimės ir kokios technologijos naudojamos likviduoti jų padarinius. Autorė Rūta Dambravaitė

Rugpjūčio pradžioje Nacionalinis visuomenės sveikatos centras paskelbė, kad pavojinga maudytis Kauno mariose ir Širvėnos ežere Biržuose. Priežastis – kelis kartus viršyta melsvabakterių koncentracijos norma. Liaudyje šis reiškinys vadinamas „žydėjimu“. Žalsvame vandenyje išsimaudžiusius ir netyčia jo gurkštelėjusius žmones, dažniausiai vaikus, gali smarkiai išberti, pykinti. Kenčia ne tik žmonės – dėl deguonies stygiaus dūsta ir nyksta vandens telkinių augmenija ir gyvūnija. Pastaraisiais metais „žydėjimas“ suintensyvėjo dėl šylančio klimato ir žemdirbystės plėtros. Mat būtent pasėlių tręšimui naudojamų maistingų medžiagų azoto ir fosforo perteklius, su lietumi patenkantis į vandenį, sukelia esminius vandens ekosistemų pokyčius. Autorė Inga Janiulytė-Temporin.

Šiltėjant klimatui, pasaulio dėmesys krypsta į šiaurės ir pietų regionus - Arktį ir Antarktidą. Ne tik dėl to, kad šie poliai palaiko stabilią atmosferos temperatūrą, pakenčiamą planetos gyventojams, bet ir dėl juose esančių gamtinių išteklių gausos. Vis dėlto situacija regionuose skiriasi kaip diena ir naktis. Arktyje dėl kasybos perkeliami miestai. Tuo metu Antarktidoje, uždraudus bet kokį žemyno kasinėjimą, mokslininkai atkreipia dėmesį į grėsmes, kylančias dėl apleistų pramoninių pastatų. Kokį paveldą gamtinių išteklių pramonė palieka žmonėms ir gamtai?Autorė Vaida Ražaitytė

Paveikslėlių knyga „Kas yra upė?“ iš pažiūros skirta vaikams, tačiau pati autorė Monika Vaicenavičienė sako, kad jos skaitytojų ratas yra platesnis. Pažinčiai su pasaulį išvagojusiomis upėmis kviečianti knyga nesistengia pateikti atsakymų, o verčiau siūlo patiems kelti klausimus. Laidoje pažintis su ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje pelniusios ir daugiau nei į 10 kalbų išverstos knygos „Kas yra upė?“ autore Monika Vaicenavičiene. Apie jos pačios ryšį su gamta, kaip apie aplinką ir jos saugojimą kalbėtis su mažaisiais ir kūrybą. Autorė Rūta Dambravaitė

Aplinkos apsaugos departamentas kelioms Lietuvos nuotekų valykloms šiemet skyrė tūkstančius ir net milijonus eurų siekiančias baudas už nedeklaruotą taršą ftalatais. Šios kratosi atsakomybės ir tikina, kad galimybės išvalyti pavojingas medžiagas su turimais įrengimais neturi. Kartu rodo į esą tikruosius teršėjus – pramonės įmones ir vartotojus. Tuo metu aplinkosaugos ir vandenvalos specialistai sako, kad užkirsti kelią pavojingų medžiagų patekimui į aplinką įmanoma ir būtina. Kas imsis spręsti problemą iš esmės? Aut. Vaida Pilibaitytė

„Jau kelinti metai vyksta lenktynės, kas pirmiau – ar gamtininkas atras lizdą, ar atvažiuos miško pjauti“, – pasakoja ornitologas Saulis Skuja, organizacijos „Padėkime ereliams“ atstovas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas ir Vilniaus universiteto dėstytojas. Liepą mažieji ereliai rėksniai nardo virš laukų ieškodami maisto jau paaugusiems jaunikliams, o ornitologai stebi, į kur paukščiai su grobiu traukia. Pasekę paskui į miškus, jie ieško medžio, kur galbūt susuktas lizdas – lizdavietę užfiksavus, ją galima apsaugoti nuo žmogaus pjūklo. Bet tai padaryti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Klaipėdiečiai sukilo prieš planus iškirsti dalį Girulių miško naujo geležinkelio mazgo statyboms. Susisiekimo ministerija sako, kad taip bando spręsti taršos problemą miesto centre. Tuo metu bendruomenė žada ginti svarbų gamtos objektą nuo sunaikinimo uosto plėtros sąskaita ir siūlo alternatyvas.Gamtininkai primena apsauginę šio miško masyvo reikšmę ir pažymi, kad sunaikinus žaliąją pajūrio juostą nukentės ir patys žmonės.Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvos energetikos strategija numato, kad vis daugiau elektros energijos pasigamins patys gyventojai, dominuos žalioji energija, o išmanioji energetika leis taupyti išteklius. Nuo kitų metų elektros energijos tiekėją teks pasirinkti patiems. Specialistai sako, kad šis pokytis rinkoje leis atsirasti konkurencijai. Dabar įprastą praktiką, kai visi gyventojai už elektrą moka pagal vienodus reguliuotojo nustatomus tarifus, pakeis laisva rinka, kur rinktis bus galima iš įvairių elektros energijos tiekėjų. Autorė Rūta Dambravaitė

Lietuva pagal aplinkos apsaugai skiriamą BVP dalį yra priešpaskutinėje vietoje Europos Sąjungoje, lėšų šiai sričiai kasmet skiriama vis mažiau, o daugiau nei pusė jų net nėra panaudojama – tai parodė pavasarį atliktas Valstybės kontrolės auditas. Apie tai, kad aplinkos apsaugos kontrolės sistema apleista, kalba ir aplinkos apsaugos inspektoriai. Darbuotojų trūksta, jie nepaprastai dažnai keičiasi, nes krūvis – milžiniškas. Prie netikrumo būsenos prisideda eilę metų trunkanti ir nežinia, kaip pasibaigsianti sistemos pertvarka. „Per pastaruosius metus atleidimo lapelius gavome keturis kartus“, – pasakoja Utenos aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas, Lietuvos Aplinkos apsaugos sistemos darbuotojų profesinė sąjungos vadovas Eimantas Puodžiukas. Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Ilgą laiką manyta, kad vietinės bitės Lietuvoje dėl įvežtinių bičių gausos išnyko. Bet pernai Gamtos tyrimų centro mokslininkai, vadovaujami dr. Laimos Blažytės Čereškienės, atrado, kad tamsiosios medunešės (Apis mellifera mellifera) išliko tradiciniuose mėgėjų bitynuose. Bitę ėmėsi saugoti jaunosios kartos bitininkas Tautvilas Laureckis iš Kuršėnų. Jis sako, kad svarbu šiuos vabzdžius matyti ne tik kaip naudingus augintinius, bet ir kaip saugotiną rūšį.Pasakojimas apie vietinės bitės sugrįžimą iš tyrėjų ir entuziastų perspektyvos. Autorė Vaida Pilibaitytė

Važiuoti dviračiu naudinga sveikatai, beveik nieko nekainuoja ir nėra šansų pakliūti į transporto spūstis. Kodėl tuomet gatvės Lietuvoje neužtvindytos dviratininkais kaip, pavyzdžiui, Olandijoje? Ką apie dviračių takų infrastruktūrą šalyje mano ja besinaudojantys ir kaip prisijaukinti ekologišką transporto priemonę ne vien laisvalaikiui. Laidoje - dviračių entuziastų ir specialistų iš Lietuvos bei Olandijos komentarai. Autorė Rūta Dambravaitė

Visame pasaulyje koronaviruso pandemijos paveiktos šalys susiduria su naujais pavojingų atliekų tvarkymo iššūkiais. Skelbta, kad Kinijos Uhano miesto ligoninėse per piką jų srautas išaugo iki 6 kartų. Italija ėmėsi ypatingų priemonių apsaugoti nuo užkrato atliekų tvarkytojus, o Indijoje prie didmiesčių atsirado nauji nelegalūs sąvartynai, kuriuose buvo kaupiamos panaudotos apsaugos priemonės galimam perpardavimui. Atliekų tvarkytojai Lietuvoje irgi pastebėjo pasikeitusios srautus. Nors teigiama, kad per du karantino mėnesius medicininių atliekų kiekiai ženkliai nepasikeitė, regionuose padaugėjo buitinių atliekų, o dažnas jau matė miško takuose besimėtančias ir net medžiuose įstrigusias vienkartines kaukes ir pirštines. Kaip tvarkytis, kad neištiktų dar viena – atliekų pandemija? Autorė Vaida Pilibaitytė

Teigiama, jog karantino metu išaugo sėklų ir kitų daržo prekių pardavimai. Susidomėjimo stoka nesiskundžia ir įvairių daržininkystės mokymų vedėjai – jie sėkmingai tęsia veiklą internetu. „Tai yra prigimtinis dalykas – susirasti ar užsiauginti sau maisto“ – sako gamtinės žemdirbystės „Vilkės ūkio“ įkūrėja Vaida Tulabaitė, bet tuo pačiu priduria, jog niekada to nedariusiam išmokti daržininkauti gali prireikti kelerių metų. Viena iš „Miesto laboratorijos“ įkūrėjų Agnė Gaisrė svarsto, kad pasitikrinti, ar žemės darbai patinka, tinka ir nuosavame balkone. Tuo metu maisto kokybės ir saugos specialistus ruošianti profesorė dr. Elvyra Jarienė atkreipia dėmesį, kad suderinti maisto kokybę, augantį jo poreikį pasaulyje ir aplinkosaugą darosi vis sunkiau. Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Ne vieną dešimtmetį įvairios pasaulio valstybės imasi nebenaudojamų ir apleistų užtvankų griovimo. Nekyla abejonių, kad žmogaus sukonstruoti barjerai upėse kenkia žuvų migracijai, o apleistos užtvankos pavojingos žmonėms. Lietuvoje kol kas nebuvo demontuota nė viena užtvanka, tačiau tikimasi, kad šią vasarą bus nugriauta pirmoji. Laidoje užsienio šalių patirtis ir specialistų įžvalgos apie padėtį Lietuvoje. Autorė Rūta Dambravaitė

„Daug žmonių pastebėjo, kiek nedaug jiems iš tiesų reikia. Jie nebesvajoja apie didesnius ir prabangesnius automobilius, ar baseinus, ar jachtas, ar kokius kitus materialius dalykus - turėti tik daugiau daugiau daugiau. Staiga, šitos svajonės išnyko ir žmonės atsigręžė į esminius dalykus“, - sako klimato kaitos ekonomikos ir laimės mokslų daktarė Filka Sekulova iš Barselonos universiteto. Ji per karantiną rengia apklausą apie pakeitusias žmonių mintis ir įpročius. Klimato ir žmonių santykius stebintys mokslininkai pastebi, kad dėl pandemijos žmonės buvo priversti pakeisti savo įpročius ar bent jau mintis. Ar tai įpročiai užsibus, pasakyti sunku, tačiau jie mato pozityvių ženklų.Tuo metu Saulei su vyru Dariumi tvarūs įpročiai yra natūrali kasdienybės dalis jau nebe pirmus metus. Pora persikėlusi į kaimą džiaugiasi galėdami gyventi, kaip Saulė sako, „prie žemės“ ir santarvėje su aplinka. Ar pasikeitęs pasaulio ritmas gali tapti proga keisti įpročiu gamtos naudai ir įsiklausyti į save? Kaip sekasi tiems, kurie jau pasirinko tvaresnį gyvenimo būdą?Autorė Vita Ličytė

Paskutinioji balandžio savaitė LRT RADIJO ir LRT KLASIKOS eteryje skirta gamtai – paukščių, miško, vėjo ir povandeninio pasaulio garsams. Taip pat kūriniams, kuriuos įkvėpė gamta arba jai kylantys pavojai.JAV gamtosaugininkai pastebi, kad dėl triukšmo žmonėms jau būdingas išmoktas kurtumas. Įprantame „išjungti“ varginančius aplinkos garsus ir prarandame gebėjimą girdėti natūralią gamtą. Tuo metu tyla, kurioje būtų galima klausytis gamtos, tampa retenybe visur, taip pat ir Lietuvoje.Filmų kūrėjas Mindaugas Survila, garso operatorius Vidmantas Blažys ir reindžeris Saulius Bartminas pasakoja, kaip gamtą girdi jie. Autorė Vaida Pilibaitytė

Į kokį pasaulį sugrįšime kai koronaviruso pandemija bus nuslopinta? Tai klausimas, į kurį atsakymo dar nežino niekas. Tačiau yra manančių, kad krizę galima išnaudoti naujam ir tvaresniam pasauliui sukurti. Klimatologų ir klimato aktyvistų įžvalgos. Autorė Rūta Dambravaitė

Nors jau penkta savaitė galioja visuotinis raginimas likti namie, už lango – pavasaris, tad lietuviai būriais traukia į gamtą. Netoli Vilniaus įsikūrusio Neries regioninio parko pažintiniuose takuose – spūstys. Žemaitijos nacionalinis parkas naudojasi proga pakviesti į atokesnius savo objektus. O Žuvinte, kaip įprasta – paukščių kur kas daugiau nei žmonių.Kaip prie pasikeitusių lankytojų srautų taikosi Lietuvos saugomos teritorijos? Kaip atgaivinti sielą ir kūną, bet nepakenkti dabar pavasario ritmu gyvenančioms rūšims? Ar gali būti, kad atsitraukus pandemijai, į gamtą jau žvelgsime kitomis akimis?Pokalbis su muzikantu, grupės „Golden Parazyth“ vokalistu Giedriumi Širka.Aut. Vaida Pilibaitytė ir Rūta Dambravaitė.

„Energiewende“ (vok. energijos posūkis) – taip vadinamas Vokietijos perėjimas nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Daugiausiai CO2 į orą išmetančios Europos Sąjungos valstybės pastarųjų metų patirtis kartais vadinama pavyzdžiu, kaip atjunkyti ekonomiką nuo iškastinio kuro, kokie sunkumai kyla tai darant ir kokios priemonės yra veiksmingos. Vokietijos energijos posūkio ypatybė – aktyvus visuomenės įsitraukimas. Ne visi linkę švaistytis pagyromis. „Mes nebesame pažangiausi, mūsų vyriausybė daro per mažai, tokiu greičiau atsisakant iškastinio kuro mes pavėluosime“, – taip skeptiškai energijos virsmą vertina dalis Vokietijos piliečių. Fizikas ir technologijų filosofas prof. Arminas Grunwaldas, vadovaujantis Vokietijos Bundestago Technologijų vertinimo biurui, iškastinio kuro atsisakymą mato kaip socio-techninį, socio-ekonominį procesą: „Mūsų jausmai čia ne mažiau svarbūs, nei technologiniai sprendimai“. Autorė Audra Girijotė.

Vasario pradžioje kinų mokslininkai iškėlė versiją, kad iš Uhano Kinijoje plintantį naująjį koronavirusą žmonėms galėjo perduoti skujuočiai – Azijoje ir Afrikoje sutinkami žvynuoti gyvūnai. Jie teigia nustatę, kad šių žinduolių virusas yra beveik identiškas šiuo metu plintančiam tarp žmonių. Skujuočiai yra nykstanti rūšis, tačiau nelegali prekyba jais tebevyksta. Naujo viruso protrūkis vėl atkreipė dėmesį į ekologines infekcinių ligų priežastis. Tarša alina mūsų imuninę sistemą, o klimato kaita ir laukinių gyvūnų buveinių naikinimas sudaro sąlygas plisti naujiems ligų sukėlėjams. Specialistai siūlo susitaikyti, kad mūsų pakeistame pasaulyje vis pavojingiau gyventi bus ir žmonėms. Autorė Vaida Pilibaitytė

Platus elektroninių parduotuvių siūlomas prekių asortimentas, greitas ir patogus būdas įsigyti norimą daiktą, kartais net pigiau, ir gauti ją tiesiai į namus – visa tai lemia vis labiau augantį elektroninės prekybos populiarumą pasaulyje. Tačiau koks šio populiarėjančio apsipirkimo poveikis aplinkai? Ar galima jį apskaičiuoti? Kokie yra Europos ir Lietuvos gyventojų apsipirkimo įpročiai? Laidoje – specialistų ir vartotojų įžvalgos. Autorė Rūta Dambravaitė

Aviacija yra sparčiausiai auganti transporto rūšis pasaulyje, o jos išmetamos emisijos kelia vis didesnį susirūpinimą. Skandinavijoje plintantis skrydžio gėdos judėjimas skatina permąstyti savo keliavimo įpročius ir rinktis alternatyvius, mažiau taršius keliavimo būdus. Pavyzdžiui – traukinius. Kada lėktuvą galėsime iškeisti į traukinį ir kaip gyventojų įpročiai pasikeis Lietuvoje nutiesus „Rail Baltica“? Autorė Rūta Dambravaitė

Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje nelaisvėje šiuo metu laikomi 13 įvairaus amžiaus rudųjų lokių. Pasak specialistų, didelė dalis jų ilgus metus kenčia dėl prastų sąlygų ir nepriežiūros. Todėl artimiausiu metu ketinama steigti specialų rezervatą Telšių rajone, Žvėrinčiuje. Kaip atrodo darbas tokioje įstaigoje? Patirtimi dalijasi meškų prižiūrėtoju Kroatijoje ir Bulgarijoje dirbęs Lukas Jankūnas.

Šalį viena po kitos purto pramoninės ekologinės nelaimės, politikai žada aplinkosaugos kontrolės sistemos reformas, o Vyriausybė skelbia, kad aplinkosauga nuo šiol – absoliutus prioritetas. O tuo metu laikas spręsti klimato krizę senka. Baigiantis 2019-iems metams, Vyriausybė patvirtino naują energetikos ir klimato veiksmų planą. Kas jame numatyta ir kokia tikimybė, kad jis neliks tik popieriuje? Autorė Vaida Pilibaitytė

Australiją nuo praėjusių metų rugpjūčio siaubia vieni didžiausių krūmynų gaisrų šalies istorijoje. Jų mastą ir išplitimą nulėmė klimato kaitos paskatintos sausros ir karščio rekordai. Prognozuojama, kad gaisrai nerims dar mažiausiai mėnesį – iki vasario pabaigos. Laidoje – gilesnis žvilgsnis į gaisrus sukėlusius veiksnius ir tai, kaip jų padarinius būtų galima sušvelninti ateityje. Specialistai siūlo atsigręžti į Australijos aborigenų išmintį. Įžvalgomis dalinasi gamtininkai iš Lietuvos ir Australijos. Autorė Rūta Dambravaitė

Kai besikeičiantis klimatas atneša vis daugiau problemų ir netikėtumų, kuriems spręsti įprastos praktikos nebetinka, kaip niekad svarbi tampa progresyvi literatūra. Kuo pasitikėti ir kaip gyventi pokyčių akivaizdoje – tai vis dažniau iškylantys klausimai. Kokias knygas apie gamtą, aplinkosaugą ir ekologiją siūlo Lietuvos knygynai šiandien? Laidoje apie tai pasakoja abi stovyklų pusės – skaitytojai ir leidėjai. Autorė Rūta Dambravaitė

„Pietų Afrikos problema yra mūsų romanas su anglimi“, – sako energetikos transformaciją tyrinėjanti Pheladi Thlatla iš Pretorijos universiteto. Pagal anglies gavybą Pietų Afrika yra šešta pasaulyje po Kinijos, JAV, Indijos, Rusijos ir Australijos. Tai labiausiai industrializuota Afrikos žemyno valstybė, elektros energijos gaminanti kur kas daugiau nei kaimynės. Tačiau didelė dalis žemas pajamas turinčių šalies gyventojų elektros neturi, o atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtra stringa. Pasak tyrėjos, klimato krizės ir energetinio skurdo akivaizdoje iškastinio kuro atsisakymas priklausys ne tik nuo technologijų, bet ir nuo to, kaip žmonės įsivaizduoja gerovę. Su prestižinį Vokietijos švietimo ir tyrimų ministerijos apdovanojimą pelniusia mokslininke kalbasi Audra Girijotė.

Paskutinėje metų laidoje atsigręšime į įsimintiniausias temas šiemet - Gretos efektas, nepaprastoji padėtis dėl klimato, ekologinis nerimas, „Saulė ir jūra", ekologiška moterų higiena, kai vanduo prabanga Ugandoje ir dar daugiau temų. Autorės Vaida Pilibaitytė, Karolina Panto ir Rūta Dambravaitė

Vis daugiau žmonių Kalėdas renkasi švęsti be apčiuopiamų dovanų. Vieni taip siekia sumažinti besaikį vartojimą ir per šventes susidarantį atliekų – ypač vyniojamo popieriaus ir atvirukų – skaičių. Kiti pabrėžia, kad, nusprendę nebedovanoti daiktų, išvengia papildomo streso, kuris dažnai gali užgožti švenčių laukimo nuotaiką. Laidoje – pokalbiai apie aplinkai ir sveikatai draugiškesnes šventes. Autorė Karolina Panto

„Tikslas – kad atliekų išvis nebūtų. Viską panaudoti daug kartų, kad ciklas užsidarytų“, – žiedinės ekonomikos principą paaiškina prof. Arūnas Ošlapas iš Vakarų Vašingtono universiteto. Ir čia pat sugrąžina į realybę: „Įdomu tai, kad galimybė perdirbti medžiagą automatiškai nereiškia, kad gautas produktas bus perdirbamas.“ Lietuvių kilmės industrinio dizaino tyrėjas šį rudenį vedė dirbtuves Vilniaus dailės akademijos studentams. Jų metu studentai kūrė gaminius iš panaudotų daiktų ir įvairių antrinių žaliavų. Pats profesorius pripažįsta, kad tvaraus dizaino idėjos gyvuoja jau ne pirmą dešimtmetį, bet jas pritaikyti vis dar yra labai sunku.Apie tai, ką gali pramonės dizaineris ir kas trukdo uždaryti medžiagų ciklą, kad nustotume teršti planetą – šioje laidoje. Aut. Vaida Pilibaitytė.Prof. A. Ošlapo nuotraukoje – VDA studentų darbai iš antrinių žaliavų.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau pastebimas gana retas pietų kraštuose gyvenantis vabzdys maldininkas. Mokslininkai neatmeta galimybės, kad šį gyvį Lietuvoje įsitvirtinti privertė šylantis klimatas. Laidoje pokalbis su gamtininkais ir mokslininkais apie tai, kaip klimato kaita veikia rūšių migracijos kryptis ir kokių vabzdžių ir augalų ateityje sulauksime Lietuvoje. Autorė Rūta Dambravaitė

Praėjo beveik mėnuo po to, kai buvo užgesintas gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje, tačiau jo padarinių likvidavimas stringa. Tik po pakartotinių mero nevilties šūksnių socialiniuose tinkluose iš teritorijos pradėtos išvežti susidariusios pavojingos atliekos. Atsakingos institucijos tebelaukia rajone paimtų mėginių tyrimų rezultatų, dešimtims ūkininkų tebegalioja draudimas parduoti pieną ir mėsą. Specialistai vis dar nesutaria, ką daryti su dešimtimis tūkstančių tonų užteršto vandens, kuris buvo naudojamas gaisrui gesinti. Ką rodo pirmieji aplinkos tyrimų rezultatai ir ko galima pasimokyti iš panašių nelaimių kitose šalyse? Autorė Vaida Pilibaitytė

Mažai kas žino, kad praėjus lygiai mėnesiui nuo Berlyno sienos griuvimo, Rytų ir Vakarų Vokietijos gamtosaugininkai susitiko tartis dėl to, kaip išsaugoti vieną teigiamą jos palikimą. Jie nujautė, kad dešimtmečius žmones skyrusi Geležinė uždanga greičiausiai suformavo žalią koridorių, kuriame suklestėjo biologinė įvairovė. „Kadangi didžiausias biologinės įvairovės priešas yra žmogus, o tos teritorijos buvo skirtos apsisaugoti nuo žmogaus, tame ir visa paslaptis“, – sako Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.Greitai paaiškėjo, kad panašios gamtosauginės iniciatyvos beveik vienu metu atsirado ir Šiaurės Europoje, ir Balkanuose. Taip gimė Europos žalioji juosta – daugiau kaip 12 500 km nuo Barenco jūros šiaurėje iki Juodosios ir Adrijos jūrų pietuose besidriekianti zona, šiandien vadinama didžiausia Europos gamtosaugine iniciatyva. Palei buvusią Geležinę uždangą išlikusiomis gamtos vertybėmis iki šiol rūpinasi 24 šalys, kurias palaiko ir Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN). Panašiu maršrutu driekiasi ir EuroVelo dviračių trasa, vadinamasis „Geležinės uždangos maršrutas“, į kurį patenka ir Lietuvos pajūris.Laidoje kalbamės su pašnekovais iš Lietuvos, Vokietjos ir Suomijos apie tai, kaip prieš 30 metų griuvusi Geležinė uždanga virto žaliąja.

Šiandieninę Baltijos jūros sveikatą keliais žodžiais apibūdinti nelengva. Naujausia Baltijos jūros aplinkos būklės analizė rodo, kad jūros sveikata iš esmės nesikeičia, o kai kurie rodikliai kelia nerimą. Pokalbiai su Baltijos jūrą tiriančiais mokslininkais apie jos užterštumą, žuvų išteklius ir ateities perspektyvas gerinant ekologinę būklę. Autorė Rūta Dambravaitė

Alytaus padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilęs gaisras šiandien jau vadinamas viena didžiausių pastarųjų metų ekologinių katastrofų Lietuvoje. Nelaimė atskleidė skaudžią tiesą apie prastą valstybės institucijų pasirengimą reaguoti, ištikus ekstremaliai situacijai. Laidoje su specialistais bandysime atsakyti į klausimus apie galimą gaisro žalą aplinkai ir žmonių sveikatai, o taip pat apie tokios avarijos likvidavimo ypatumus. Autorė Rūta Dambravaitė

„Turime saugoti tai, ką turime. Bet tai pavyks tik jei bus daroma kolektyviai ir jei bus nustatytas tolimas horizontas. Čia nereikia išeičių vienai savaitei ar vienam mėnesiui. Reikia išeičių šimtmečiams“, - sako Antanas Mockus, lietuvių kilmės filosofas, politikas ir aktyvistas iš Kolumbijos. Pasaulyje jis žinomas kaip vizionierius, savo socialiniais eksperimentais, sujungiančiais meną ir pedagogiką, sugebėjęs perpus sumažinti žūstančiųjų skaičių keliuose ir nusikalstamumą šalies sostinėje. Antanui Mockui taip pat svarbi aplinkosauga. 2010-aisis jis buvo Kolumbijos Žaliųjų partijos kandidatas prezidento rinkimuose ir nors nelaimėjo, jo kampanijos šūkį „Gyvenimas yra šventas“ daugelis prisimena iki šiol. 2019 m. rugsėjį, kai jis lankėsi Lietuvoje, Vaida Pilibaitytė su juo kalbėjosi apie aplinkosaugą, aktyvizmą ir vienybės svarbą ekologinės krizės laikais.

Prieš 15 metų visas atliekas vežusi į sąvartynus, šiandien Liubliana yra geriausiai atliekas rūšiuojanti Europos sostinė, o atliekų tvarkymo kaštai išlieka vieni mažiausių visame žemyne. „Mes labai aiškiai pasakėme – jeigu norime siekti geresnės gyvenimo kokybės, turime kažką keisti. Prireikė laiko suvokti, kad vežti atliekas į sąvartynus neapsimoka, nes tai per brangu, užima daug vietos. Kai pasikeitė požiūris į atliekų surinkimą, pradėjome kalbėti apie rūšiavimą ir perdirbimą“, - sako Liublianos komunalinės įmonės atstovė Nina Sankovič. Ko iš šio pavyzdžio gali pasimokyti šalys, kuriose sąmoningo vartojimo kultūra dar tik žengia pirmuosius žingsnius? Ar toks atliekų tvarkymo modelis galėtų būti pritaikytas Lietuvoje? Apie tai – pokalbiai su Lietuvos ir užsienio ekspertais. Autorė Karolina Panto

„Prognozuoju civilizacijos žlugimą. Todėl man labiausiai rūpi, kaip pasiruošti ...] psichologinei traumai, kuri ištiks, kai žmonės suvoks, kas vyksta“, – sako Kambrijos universiteto prof. Jemas Bendellis. Pernai jis parašė straipsnį „Gilusis prisitaikymas: klimato tragedijos navigacijos žemėlapis“. Publikacija sparčiai pasklido internete ir, regis, paskatino naują ekologinės minties kryptį.Ar neišvengiamos katastrofos pripažinimas gali būti išsigelbėjimo dalis?Laidoje skamba prof. J. Bendellio mintys iš šią vasarą Anykščiuose vykusio Miško festivalio ir Vytauto didžiojo universiteto doktoranto Manto Davidavičiaus komentarai. Autorė Vaida Pilibaitytė

Rekordiniai karščiai, sausra ir intensyvus miškų kirtimas šią vasarą sukėlė rekordinio masto miškų gaisrus visame pasaulyje. Nevaldomi gaisrai siaubia Amazonę, Sibiro taigą, Afrikos ir net Arkties miškus. Aplinkosaugininkai tai vadina katastrofa, kurią daugeliu atveju sukėlė žmogaus veikla ir pelno siekis.Kokios šių gaisrų ekologinės pasekmės ir kaip aštrėjančią problemą siūlo spręsti specialistai? Autorė Rūta Dambravaitė

Muzikinis kūrinys, kuriame pagrindinis atlikėjas – vandenynas. Garsai, kurių kilmės net mokslininkai negali paaiškinti. Su tokia idėja garso menininkė Aurelie Ferriere leidosi į kelionę, atkartojančią Ferdinando Magelano ekspediciją prieš 500 metų.„Naktį, kai žvaigždėtas dangus atsispindi vandenyje – matai dangų virš savęs ir po savimi – suvoki, koks mažas esi,“ – prisimena kompozitorė. Pokalbis apie kūrinį, gimusį burlaivyje, ir meną, padedantį geriau pažinti gamtą ir save. Aut. Vaida Pilibaitytė. Jesper Anhede nuotr.

Specialistai prognozuoja, kad ateityje dėl klimato kaitos padaugės konfliktų ir netgi terorizmo atvejų. Jie pažymi, kad tai nėra vienintelis veiksnys. Bet jei valstybės nevykdys įsipareigojimų klimato kaitos problemoms spręsti, mažiau išsivysčiusiose valstybėse padėtis gali labai pablogėti. Autorė Karolina Panto

„Keistas paradoksas – gamta visą laiką buvo mano gyvenimo dalis, tačiau atrodė, kad aplinkosaugos problemos manęs neliečia. Supratimas, kad viskas yra viena įvyko lėtai ir vėlai“, - sako žurnalistė ir keliautoja Berta Tilmantaitė. Kelionės po pasaulį Bertai leido savo akimis pamatyti klimato krizės sukeltus padarinius ir nugulė į projektus. Autorė Rūta Dambravaitė

Vis dažniau kalbama apie tai, kaip ekologinė krizė veikia žmonių psichinę sveikatą. Psichologai pastebi, kad ilgus metus šioje srityje dirbantys žmonės dažnai jaučiasi išsekę, perdegę ir pervargę kovoti. Žmones visame pasaulyje kamuoja ekologinis nerimas (angl. eco anxiety), o kiti net turi potrauminio streso sindromo požymių. Psichoterapeutė Caroline Hickman iš Batho universiteto pasakoja apie augančią psichologijos reikšmę aplinkosaugoje, liūdesį, net gedulą, o taip pat tai, kas teikia optimizmo ekologinės krizės laikais. Autorė Vaida Pilibaitytė

Kokio miestelio herbe pavaizduoti geležine varle vadinami baliniai vėžliai? Kodėl šie ropliai Lietuvoje buvo atsidūrę ties išnykimo riba ir kaip sekasi atkurti jų populiaciją? Domėjosi Monika Midverytė

Lietuvos gamtosaugininkai sunerimo dėl Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimo stabdyti Punios šilo rezervato išplėtimą. Nors skamba keistai, bet tiek rezervato šalininkai, tiek priešininkai tvirtina norintys apsaugoti vieną seniausių Lietuvos girių. Vieni baiminasi miško kenkėjų ir išvartų, o kiti – pjūklų ir miškovežių. Kodėl nesutariama dėl Punios šilo apsaugos? Gal tokių konfliktų pavyktų išvengti, jei Lietuvos saugomos teritorijos būtų saugomos griežčiau? Autorė Vaida Pilibaitytė

Per šiuos metus didžiuosiuose Lietuvos miestuose šalia popieriaus, stiklo ir plastiko konteinerių turi atsirasti dar vienas – maisto atliekų. Tačiau panašu, kad jų įdiegimas stringa. Kodėl kompostuoti mieste sunku, bet svarbu? Autorė Indrė Kiršaitė

Pasak specialistų, naujausi atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimai atveria kelią spartesniam saulės energetikos vystymuisi Lietuvoje. Naujovės turėtų ypač džiuginti daugiabučių gyventojus. Ką reikia žinoti, norint įsirengti saulės elektrinę, kaip pasinaudoti valstybės parama – praktiniai ir aplinkosaugos aspektai bei naudotojų įspūdžiai. Autorė Monika Midverytė

„Gynybinė gamtosauga yra svarbi, bet turi būti vykdoma kartu su aktyvia atkuriamąja veikla. Reikia kalbėti ne tik apie tai, ko nenorime, bet ir apie tai, ko norime,“ – sako gamtosaugininkas Alanas Watsonas Featherstone‘as, didelę dalį savo gyvenimo paskyręs Kaledonijos miškų atkūrimui Škotijoje. Pasak jo, nors ekologinės krizės laikais jaučiamas vilties trūkumas, gamtos gebėjimas atsikurti labai įkvepia. Kita svarbi vertybė yra meilė gamtai. „Apie žmogų, gebantį rūpintis augalais, mes angliškai sakome, kad tas žmogus „turi žalią nykštį“. Manau, kad tikslesnis pasakymas būtų „turi žalią širdį.“ Gamtininkas įsitikinęs, kad tokių žmonių judėjimas pasaulyje tik stiprės.Pakeliui į Miško festivalį Anykščiuose, Vaida Pilibaitytė su juo LRT RADIJUJE įrašė su juo įkvepiantį pokalbį apie natūralius miškus, gamtosaugą, aktyvizmą ir viltį.

Apie trys ketvirtadaliai Lietuvos dirvožemio yra prastos arba itin prastos būklės. Geologai nebevynioja į vatą ir sako tiesiai – mūsų šalis dykumėja. Intensyvus chemizuotas žemės ūkis baigia sunaikinti itin ploną ir lėtai atsikuriantį derlingą žemės sluoksnį visame pasaulyje. Jungtinių tautų duomenimis, apie trečdalis planetos žemės yra nualinta. Bet optimistai tikina, kad ne viskas prarasta. Lietuvė mokslininkė Irina Borodina kaip vieną iš aplinkai palankesnio ūkininkavimo sprendimų siūlo dirbtinius vabzdžių kenkėjų feromonus. Autorė Vaida Pilibaitytė

Vis daugiau dizainerių ieško būdų, kaip kurti gaminius, neteršiančius aplinkos, pagamintus iš natūralių medžiagų ar antrinės žaliavos, bei atrodančius patraukliai ir stilingai. „Siekiame parodyti, kad ekologija nebėra tik šūkis ar trumpalaikė mada“, – sako Ekologinio dizaino asociacijos steigėjas Simonas Tarvydas. Tačiau nemaža dalis gerų idėjų taip ir netampa masiniais produktais. Pasak kūrėjos Evelinos Kudabaitės, ekologinis dizainas – didelis iššūkis, atimantis daug laiko. „Galiausiai projektai nustumiami į šoną, nes turi atlikti kitus darbus, kad pragyventum“, – sako pašnekovė. Kokių aplinkai draugiško dizaino sprendimų ieškoma Lietuvoje? Kaip sukurti daiktą iš atliekų, kad jis pats netaptų atlieka? Su Lietuvos dizaineriais susitiko ir kalbėjosi Karolina Panto.

Ką reiškia gyventi nuolat jaučiant švaraus vandens trūkumą? Kaip tai veikia moterų kasdienybę Afrikoje ir kaip žmonės bando įveikti mums neįsivaizduojamus sunkumus? Balsai, garsai ir vaizdai iš Ugandos, kur autorė Monika Midverytė lankėsi drauge su Lietuvos pranciškonais pasauliečiais.

„Saulė ir jūra“ libreto rašymas buvo turbūt sunkiausia [kūrybinė] užduotis, kokią esu turėjusi,“ – sako rašytoja Vaiva Grainytė. Jau slūgstant sveikinimų bangai, su Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“ įvertintos operos apie klimato kaitą bendraautore kalbamės apie gamtosaugos temas kūryboje ir gyvenime. Autorė Vaida Pilibaitytė

Žaislų pasirinkimas dabar kaip niekad didelis – milžiniška ir kainų, ir kokybės įvairovė. Specialistai perspėja, kad nepaisant reikalavimų gamintojams ir prekybininkų kontrolės, mūsų parduotuvių lentynose pasitaiko žaislų, kurių sudėtyje aptinkama sveikatai ir aplinkai pavojingų cheminių medžiagų. Kaip atpažinti pavojingus žaislus? Kam reikalingas „žaislų karantinas“? Kokių yra alternatyvų? Kodėl mažiau yra geriau? Apie tai – pokalbiai su aplinkosaugos ir vartotojų teisių specialistais ir ekologiškų žaislų gamintojais. Autorė Karolina Panto.

Jau daugiau kaip du dešimtmečius pirmąjį gegužės sekmadienį Airijos radijas per naktį tiesiogiai transliuoja bundančios gamtos koncertą – „Paukščių chorą“. Pastaraisiais metais su savo giesmininkų balsais prie jų jungiasi ir kitų šalių radijo stotys, tarp jų ir LRT RADIJAS. Kaip paukščių balsų transliacija tapo tarptautiniu fenomenu? Kodėl šis gamtos reiškinys idealiai tinka radijui? Pokalbis su idėjos autoriumi RTE Radio 1 prodiuseriu Dereku Mooney ir gamtininku Arūnu Pranaičiu. Autorė Vaida Pilibaitytė

Iniciatyva „CoolŪkis“ leidžia miestiečiams prisiliesti prie žemės, užsiauginti maisto ir sumažinti savo ekologinį pėdsaką. Jos dalyvei mokytojai Ramintai ne mažiau svarbi galimybė pabūti gamtoje ir susitikti su bendraminčiais: „Tos daržovės tai šiek tiek kompensacija už benziną,“ – sako ji. Laida apie visuomeninę ir aplinkosauginę lėto maisto filosofijos naudą. Autorė Monika Midverytė.

Ar žinojote, kad kiekviena „Google“ paieška, „Youtube“ vaizdo įrašo peržiūra ar į „Instagram“ įkelta nuotrauka daro poveikį aplinkai? Augant interneto vartotojų skaičiui, didėja ne tik elektros energijos, bet ir galingų duomenų centrų bei naujų prietaisų poreikis. „Greenpeace“ duomenimis, šiandien informacijos ir komunikacijos technologijų sektorius sunaudoja apie 5 proc. pasaulio energijos. Tačiau specialistai ramina – vis daugiau didžiųjų įmonių iškastinį kurą keičia atsinaujinančiais ištekliais ir siūlo technologijas, kurios padėtų mažinti ir kitų sektorių poveikį aplinkai. „Gyvus susitikimus keisdami vaizdo skambučiais, mažiau skraidome lėktuvais ar važiuojame automobiliais“, - sako Stokholmo aplinkos instituto Taline energetikos ekspertas Siimas Meeliste. Kokį poveikį aplinkai turi mūsų veikla internete ir kaip jį gali sumažinti įprastas vartotojas? Autorė Karolina Panto.

Įsivaizduokite apžvalgos aikštelę, į kurią žmonės plūsta pamatyti mirusio miško. Turistus čia stebi ir girdi tūkstančiai juodų paukščių. Vieniems kormoranų nusiaubtas miškas primena atominę katastrofą, kiti negali atsižavėti šio reginio grožiu. Taip žiūrovams pristatomas šių metų festivalio „Kino pavasaris“ uždarymo filmas „Rūgštus miškas“ apie Juodkrantės kormoranų koloniją. Kai kurie sako, kad tai kartu ir dokumentika apie gamtą, ir trileris, ir komedija ir siaubo filmas. Juosta įvertinta prestižiniame Lokarno kino festivalyje, o nuo balandžio pradžios filmą bus galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose. Kodėl autorė nenorėjo kurti filmo apie gamtą ir kokie iš arti jai pasirodė dažniausiai neigiamai vaizduojami paukščiai? Pokalbis su režisiere Rugile Barzdžiukaite. Autorė Vaida Pilibaitytė.

Kaip maitintis sveikai, gardžiai ir kartu neniokoti planetos? Naujausi tyrimai rodo, kad pagrindinė klimato kaitos varomoji jėga yra maisto gamybos sistema. Ji atsakinga už ketvirtadalį pasaulinių šiltnamio dujų išmetimų. „Jeigu didžiąja dalimi nepereisime prie labiau augalinės mitybos, mes tikrai turėsime labai menkus šansus išvengti pavojingo klimato kaitos lygio“, – interviu LRT RADIJUI teigia Oksfordo universiteto mokslininkas Markas Springmanas. Pasak jo, jeigu žmonių populiacija augs kaip augusi, ekonominė gerovė didės, o mitybos įpročiai nesikeis, iki 2050-ųjų peržengsime planetos galimybių ribas ir sulauksime grėsmingų padarinių – drastiškai sumažės biologinė įvairovė, vandenynuose išplis negyvosios zonos, padaugės ekstremalių klimato reiškinių. Pasirodo, geriausias būdas to išvengti – bent perpus sumažinti mėsos ir pieno produktų vartojimą. Kuo čia dėtos karvės ir kokia yra ne tik sveikatai, bet ir aplinkai palanki mityba? Autorė Monika Midverytė.

Kaip skamba tarša sunkiaisiais metalais? Įsitaisius „Garsų baublyje“ tas garsas beveik malonus, kaip pelkėje ar paežerėje ankstyvą pavasarį. Tokių gamtos ir žmogaus pasaulio susidūrimo paradoksų pilna Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje atstovavusi ekspozicija „Pelkių mokykla“. Nuo kovo 8 d. ją galima aplankyti Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Kodėl pelkės įvaizdį būtina reabilituoti ir ko ji galėtų mus išmokyti? Pokalbis su vienu iš ekspozicijos kuratorių, menininku Gediminu Urbonu. Taip pat - ištraukos iš ankstesnių interviu su pelkių galią išmanančiais specialistais. Autorė Vaida Pilibaitytė

Elektros ir elektroninės įrangos atliekos – aplinkai ir sveikatai pavojingiausios, bet dėl įvairių metalų labiausiai geidžiamos atliekų rinkoje. Ir nors apklausos rodo, kad dauguma gyventojų žino, kaip šias atliekas rūšiuoti, nemaža dalis jų iškeliauja pas nelegalius surinkėjus. Tiesa, sakoma, kad Lietuva daugiau dėmesio teikia ne kovai su juodąją atliekų tvarkymo rinka, o formaliems skaičiams, t.y. atliekų perdirbimo rodikliui. Tuo pat metu tikslas daugiau perdirbti, kartu skatinant tausų naudojimą bei taisymą, sukelia šiokių tokių prieštarų.

Vasario 15 d., penktadienį, Jungtinėje Karalystėje tūkstančiai moksleivių ir studentų užuot ėję į mokyklą, rinkosi į streikuoti dėl klimato kaitos. Juos įkvėpė šešiolikmetė moksleivė iš Švedijos Greta Thunberg, kuri nuo praėjusių metų rudens penktadieniais eina ne į mokyklą, o prie šalies parlamento rūmų. „Jūs dar nepakankamai subrendę pripažinti, kas vyksta. Tą naštą užkraunate ant mūsų, vaikų,“ – tokiais žodžiais į pasaulio lyderius ji kreipėsi Jungtinių Tautų klimato konferencijoje Katovicuose. „Kol nepradėsite daryti to, ką reikia daryti, vietoje to, kas politiškai įmanoma, viskas beviltiška. Negalime išspręsti krizės, jei jos nepripažįstame.“Rami ir tiesmuka moksleivė per kelis mėnesius tapo viena garsiausių šių dienų aplinkosaugos aktyvisčių. Ją kalbina ir CNN, ir BBC, jos įrašais socialiniame tinkle dalijasi ne tik jaunimas iš viso pasaulio, bet ir Hillary Clinton, ir Andrius Mamontovas. Panašu, kad telkiasi naujas jaunimo judėjimas, kurio politikams nepavyks ignoruoti.Kodėl paauglei iš Švedijos pavyko padaryti tai, kas sunkiai sekasi patyrusioms organizacijoms? Autorė Vaida Pilibaitytė. Reuters nuotr.

Sausio pabaigoje vėl pasirodė pranešimų apie padidintą oro taršą kietosiomis dalelėmis Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Visuomenės sveikatos specialistai patarė riboti darbinę veiklą ir fizinį aktyvumą lauke, taip pat neatidarinėti orlaidžių ir langų. Bet atrodo, kad, nepaisant pranešimų, žmonės gyveno kaip gyvenę. Tuo metu Europos Komisija spaudžia valstybes nares, tarp jų ir Lietuvą, imtis konkrečių veiksmų ir sumažinti oro taršą. Dėl to Aplinkos ministerija rengia Nacionalinį oro taršos mažinimo planą, kurį, sulaukusi vyriausybės vadovo kritikos, vis dar tobulina. O mes šįkart pasidairysime po užsienio pavyzdžius. Kaip sekasi dėl užteršto oro teismuose kovojantiems kaimyninės Lenkijos piliečiams? Ar belgai sutiks atiduoti ištisas kelių juostas viešajam transportui? Ir kur už keliones be automobilio galima vaišintis nemokamais ledais, vynu ir netgi gauti pinigų? Autorė Inga Janiulytė

Pernai rudenį arseno koncentracija geriamame vandenyje normas viršijo 8-ose gyvenvietėse Raseinių, Jurbarko, Lazdijų, Marijampolės ir Vilkaviškio r. Draudimas gerti vandenį tebegalioja dviejuose Vilkaviškio r. kaimuose. Kitur įmonės teigia vienaip ar kitaip problemą išsprendusios. Kadangi taršos geografija išsiplėtė, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tęsia sugriežtintą geriamojo vandens kokybės kontrolę. Šiemet specialistai yra numatę paimti ištirti apie 1000 mėginių, prioritetą teikiant toms vandenvietėms, kur šio pavojingo metalo koncentracija siekia pusę normos. Arseno bus ieškoma padidintos rizikos taškuose ne tik pietvakarių Lietuvoje, bet ir Kauno, Kelmės, Ignalinos, Širvintų, Trakų, Elektrėnų ir Vilniaus r. Taršos šaltinių ieškoti pavesta Lietuvos geologijos tarnybai. Specialistai jau patikrino kelias hipotezes Raseinių rajono vandenvietėse, bet kol kas konstatuoja: „Žinome, kad nieko nežinome“. Naujausia informacija apie sugriežtintą arseno kontrolę ir pokalbiai su specialistais. Autorė Vaida Pilibaitytė

Pagal naujausią „Eurostat“ atliekų tvarkymo statistiką, 2016 metais daugiausiai plastiko pakuočių Europos Sąjungoje perdirbo Lietuva. Net ir pažangiausiomis atliekų tvarkymo srityje laikomos Skandinavijos šalys ir Vokietija gerokai atsiliko.Kol vieni ėmė džiaugtis šia naujiena socialiniuose tinkluose, kiti suabejojo, ar tikrai taip galėjo būti. Mat nors Lietuvoje puikiai veikia gėrimų taros užstato sistema, žmonės čia daug rečiau nei Vakaruose rūšiuoja kitas buityje susidarančias atliekas. Naujausia Aplinkos ministerijos apklausa rodo, kad visas atliekas rūšiuoja 47 proc. šalies gyventojų. Be to, plastikų įvairovė yra didelė, o perdirbėjus domina tik tokios pakuotės, kurios yra pagamintos iš jų produktams tinkamo plastiko ir gerai atskirtos nuo neperdirbamų pakuočių ar medžiagų. Jų teigimu, tokių pakuočių nėra tiek jau daug.Tad ką rodo šie skaičiai? Kas vyksta su mūsų pieno pakeliais, saldainių popierėliais, šiukšlių maišais ir kitomis plastiko pakuotėmis?

Lietuvos saugomų rūšių sąrašas nuo sausio 1 d. sutrumpėjo beveik trečdaliu. Dalis išbrauktos dėl to, kad jų būklė pagerėjo, o kai kurios jau išnyko ir saugoti tiesiog nebeliko, ką. Pavyzdžiui, viena iš lietuviškų orchidėjų – raudonoji gegūnė nuo šiol nebėra saugoma, nes šlapiose buveinėse dabar sutinkama beveik visoje Lietuvoje. Dėl panašios priežasties sąraše neliko pilkųjų gervių. Tuo metu europinė audinė ir ąžuolinė miegapelė iš žinduolių sąrašo išbrauktos, nes išnyko. O plačiažnyplis vėžys ir pilkoji kurapka įtraukti dėl to, kad nyksta. Bene daugiausia pokyčių – augalų ir vabzdžių sąraše. Nors daugelį jų sunku ne tik pamatyti, bet ir atpažinti, neturint specialių žinių, akivaizdu, kad biologinės įvairovės nykimo tendencijos mūsų šalies irgi neaplenkia. Lietuvos gyvūnai, augalai ir grybai pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos metodiką įvertinti pirmą kartą. Pasak specialistų, dėl to naujasis sąrašas yra tikslesnis ir įvairių rūšių būklę galima palyginti su padėtimi kitose šalyse. Autorė Vaida Pilibaitytė

Skaičiuojama, kad moteris per gyvenimą vidutiniškai sunaudoja apie 11 tūkst. įklotų ar tamponų. Kasmet daugiau kaip 12 mlrd. vienkartinių higienos priemonių atsiduria kanalizacijoje, šiukšlynuose ar vandenynuose. Tai sudaro maždaug 200 tūkst. tonų atliekų per metus. Augant moterų sąmoningumui, daugiau domimasi alternatyvomis, o jų įvairovė didėja ir Lietuvoje – galima rinktis menstruacines taureles, daugkartinius įklotus ar net menstruacijų kelnaites. Pokalbiai su vartotojomis ir užsienio ekspertėmis apie aplinkai palankesnes higienos priemones, jų naudojimą ir poveikį aplinkai bei sveikatai. Autorė Karolina Panto.

„Išgirdę sąvoką „kompaktiškas miestas“ Lietuvos miestų planuotojai ir žmonės įsivaizduoja Vilniaus Perkūnkiemio mikrorajoną – tankiai sustatytus daugiabučius, jokių viešųjų erdvių. Ta asociacija diskusiją labiausiai trukdo“.Šįkart keliausime ne į Perkūnkiemį, bet į Kauną, pas jaunosios kartos urbanistę ir KTU Aplinkos inžinerijos instituto dėstytoją Živilė Šimkutė. Pasivaikščiosime po Romainių mikrorajoną ir pakalbėsime apie Šilainių atgaivinimo perspektyvas. Kas yra kompaktiškas miestas ir kaip urbanistai siūlo stabdyti klimato kaitą? Gintarės Grigėnaitės nuotrauka.

Paskutinėje metų laidoje – svarbiausių 2018-ųjų aplinkosaugos temų, įvykių ir įsimintiniausių susitikimų apžvalga. Taip pat Naujametiniai pažadai sau – kokios temos lauks 2019-aisiais?

Lenkijoje, Katovicuose prasidėjo antroji Klimato kaitos konferencijos savaitė. Politikai siekia susitarti, ką konkrečiai nuveikti, kad klimatas nešiltų daugiau kaip dviem laipsniais nuo priešindustrinių laikų. Ir nors klimatas šiuo metu jau yra vienu laipsniu šiltesnis, mokslininkų tyrimai rodo, kad ėmęsi rimtai veikti dabar, galėtume sustoti dar ties pusantro laipsnio. Pusės laipsnio skirtumas padėtų reikšmingai sumažinti neigiamus klimato kaitos padarinius: ekstremalių orų riziką ir vandens trūkumą, taip pat kai kuriais atvejais padėtų išsaugoti net dukart daugiau bioįvairovės. Bet kaip jau įprasta, vienos valstybės sutinka labiau pasistengti, o kitos labiau deda pastangas į tai, kaip apeiti jau esamus susitarimus. „Valdžia vis dar bando atidaryti naujas kasyklas, nes nori turėti daug rusvosios anglies“, – sako Monika Sadkowska, klimato aktyvistė iš organizacijos Lenkijoje, kurios veikla nukreipta prieš lignito kasykas.

Lietuvoje per metus surenkama apie 8 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Didžioji dalis jų pašalinama sąvartynuose, sudeginama arba išvežama į kitas šalis, ir tik penktadalį pavyksta perdirbti. Kasmet šių atliekų tik daugėja, o problema tampa vis opesnė – tekstilės atliekos suyra lėtai, o, pavyzdžiui, sintetiniai pluoštai ir visai nesuyra.Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, už tekstilės atliekų surinkimą atsakingos savivaldybės. Tačiau jos neužtikrina, kad vartotojui ši paslauga būtų patogi ar prieinama. Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis sako, kad rūšiavimo galimybių Lietuvoje trūksta. „Tekstilės atliekoms skirti konteineriai atsiranda, bet jie neretai būna perpildyti ar toli nuo namų. Nėra išvystytos infrastrūkturos, kadangi turime per mažą rinką.“Tuo metu darnaus vystymosi entuziastai mano, kad išspręsti šią problemą padėtų ne atliekų tvarkymas, o jų prevencija. „Svarbu surasti sprendimą, kuris skatintų edukaciją ir motyvaciją vartoti mažiau, pirkti kokybiškus daiktus, kad susidarytų mažiau atliekų“, – sako socialinio verslo, skatinančio drabužių prikėlimą antram gyvenimui, įkūrėja Viktorija Nausėdienė.

Pasaulio gamtos fondas šių metų ataskaitoje apie gyvosios gamtos būklę „The Living Planet Report 2018“ skelbia, kad nuo 1970-ųjų stuburinių gyvūnų – žinduolių, paukščių, roplių ir varliagyvių pasaulyje vidutiniškai sumažėjo dviem trečdaliais.„Dabartiniais skaičiavimais, padėtis prasčiausia tropiniuose regionuose. Gyvūnų populiacijos ten yra susitraukusios daugiau beveik 90 proc. Taip yra dėl nuskurdinto dirvožemio ir prarastų gamtinių buveinių,“ – sako vienas iš ataskaitos autorių, dr. Robinas Freemanas iš Londono zoologijos draugijos.Prie dokumento dirbo beveik šešios dešimtys įvairių organizacijų ekspertų, kurie savo išvadų nevynioja į vatą. Jie teigia, kad šios tendencijos kelia grėsmę pačios žmonijos išlikimui ir mes galime būti paskutinė planetos karta, kuri dar gali kažką pakeisti teigiama linkme.„Tikiu, kad esame pakankamai išmintingi, kad ne tik patys išliktume, bet ir leistume gamtai klestėti. Kai kurie tam būtini sprendimai yra žinomi,“ – tikina Pasaulio gamtos fondo specialistė dr. Rosamunde Almond. – „Bet būtina veikti nedelsiant“.Vaidos Pilibaitytės pokalbis su dviem ataskaitos rengėjais.

Lietuvoje benamių kačių ir jų globėjų padėtis visiškai priklauso nuo savivaldybių politikos. Mat kai kurie miestai prieš keletą metų ėmė vykdyti sterilizavimo programas, leidžia šerti kates tam skirtose vietose ir stato namelius, kuriuose jos galėtų apsisaugoti nuo šalčio. Tokiu būdu gatvėje jų nedaugėja ir užtikrinama sveikata tų, kurios nebesileidžia prijaukinamos. Tuo metu kituose miestuose žmonės benamėmis katėmis tebesirūpina slapčia ir naktį – tam, kad išvengtų priešiškai nusiteikusiųjų dėmesio. „Aš irgi šerdavau slapčia. Ne dėl savęs – juk galiu apsiginti. Bet jie tai negali“, – senus laikus prisimena vilnietė Irena Baltienė. Irena pastebi, kad visuomenės požiūris į beglobius gyvūnus keičiasi, bet jai vis dar norisi kates saugoti nuo žmonių.

Statistika rodo, kad pastaraisiais metais Vakarų Europoje ir JAV augalinės kilmės gėrimų paklausa labai išaugo. Tačiau kiek augalinės kilmės „pienas“ – ekologiškesnis pasirinkimas?„Viskas priklauso kuriuo aspektu vertinsim – ar klimato kaitos, ar vandens sąnaudų“, – sako viena šio pirmadienio laidos pašnekovių, Vytauto Didžiojo universiteto docentė Renata Dagiliūtė.Su kokiomis problemomis susiduria sojų, migdolų ir ryžių gėrimų gamintojai? Kaip pasigaminti migdolų gėrimą namuose ir ką daryti su maisto atliekomis?

Kaip Lietuvos mokyklose vyksta aplinkosauginis švietimas? Apie tai bendrausime su „Žaliosios olimpiados“ finalo dalyviais – moksleiviais, jų mokytojais, olimpiados ir programos „Gamtosauginės mokyklos“ koordinatoriumi. „Labai daug priklauso nuo mokytojų. Mokytojai yra mūsų varomoji jėga“, – sako Vaida Griškevičienė iš aplinkosauginiu švietimu užsiimančios organizacijos „RV agentūra“. Tuo metu nuo 2004 m. Lietuvoje veikiančios tarptautinės programos „Gamtosauginės mokyklos“ koordinatorius Renaldas Rimavičius pasigenda Švietimo ir mokslo bei Aplinkos ministerijų pozicijos, kad aplinkosauginis švietimas yra svarbus.

Aplinkos ministerija šiemet padidino vilkų sumedžiojimo limitą beveik dvigubai – iki 110. Medžiotojų sąjungos „Gamta“ duomenimis, per pirmąsias vilkų medžioklės sezono dienas jau nušauta 12 vilkų. Specialistai tikina, kad tai rodo, jog šių plėšrūnų daugėja. Skaičiuojant pagal naują metodiką, teigiama, kad Lietuvoje gyvena ne mažiau kaip 34 vilkų šeimos. Tiesa, statistika rodo, kad, lyginant su praėjusiais metais, žalos ūkininkams jie padarė mažiau. Gamtosaugos organizacijos apgailestauja, kad visuomenė vis dar menkai supranta, kodėl vilką reikia saugoti, sugyventi su juo, o ne medžioti. Jie sako esą nusivylę Aplinkos ministerija dėl to, kad ši užuot principingai atstovavusi gyvosios gamtos interesams, stoja ūkininkų pusėn. Tuo metu medžiotojai guodžiasi, kad plėšrūnų sumedžiojimo kvotos dar per mažos ir dėl to nukenčia jų laimikiai.Tiek Aplinkos ministerijos specialistai, tiek akademikai paklausti apie tai, ką dėl vilkų apsaugos padarė visuomenės švietimo srityje, tik skėsčioja rankomis. Savo ruožtu Žemės ūkio ministerija pagaliau pažadėjo skirti finansų ne tik kompensacijoms už vilkų padarytą žalą, bet ir priemonėms apsisaugoti nuo vilkų. Autorė Vaida Pilibaitytė.

Dažnas, paklaustas, kokie batai geriausiai atlaiko šaltus ir šlapius orus, tikriausiai pasakytų, kad odiniai. Oda dažnai laikoma ne tik patvarumo, kokybės, bet ir prestižo garantu. Tuo metu veganų bendruomenė atkreipia dėmesį į alternatyvas odai, kurios apsaugo ir pėdas, ir gyvūnus. Judėjimas plečiasi ir jau apima etišką madą: siekiama, kad batai būtų ne tik be gyvūnų produktų, bet ir pagaminti neišnaudojant darbuotojų, mokant jiems sąžiningą atlyginimą. Tą užtikrina „Fair Trade“ sertifikatas. O išteklių problemai spręsti siūlomos odos imitacijos neapsiriboja poliesteriu: jos gali būti pagamintos ir iš ananasų lapų ar obuolių žievelių. Nuotraukoje - batai iš pinatekso (ananasų lapų pluošto). Fairma.pl nuotr.

„Galėjau sukurti vienpusį, polemišką filmą, užsipuolantį valdžią. Tačiau rezultatas gavosi kur kas sudėtingesnis. Bandau parodyti ir gerąsias, ir blogąsias visų žmonių puses abiejose barikadų pusėse,“ – sako Chrisas Kelly‘is, fotografas ir filmininkas iš Šiaurės Airijos, sukūręs filmą apie žemės grobstymą Kambodžoje.Jis kelia universalius klausimus: ką reiškia būti protestuotoju? Kaip aktyvizmas suderinamas su religija? Kokią kainą sumoka skurdieji, dažniausiai pralaimintys nelygioje kovoje dėl žemės išteklių?Filmo centre – Boeung Kak ežero apylinkės, iš kurių vietos valdžia iškraustė apie 20 tūkst. žmonių, susivienijusių kovai dėl savo namų. Jautri dokumentinė juosta „Kambodžos pavasaris“ jau pelnė ne vieną apdovanojimą ir rodoma žmogaus teisių kino festivalyje „Nepatogus kinas“. Laidoje su režisieriumi kalbasi Vaida Pilibaitytė.

Įsivaizduokite gamtos kampelį, kur laisvai ganosi laukiniai arkliai, stumbrai ir neujami gyvena vilkai. Visai netoli Lietuvos, Papės gamtos parke, tokią laukinės gamtos idilę bando kurti kaimynai latviai. Kaip jiems sekasi, domėjosi Giedrė Čiužaitė.

Forumo „Atliekų tvarkymas 2018“ svečiai. Kokius plastiko vartojimo pokyčius įgyvendino ir planuoja įgyvendinti Švedija, kurios gyventojai bene labiausiai susirūpinę klimato kaita, bet kuri taip pat turi rekordiškai daug atliekų deginimo jėgainių? Kaip Europa planuoja užtaisyti gamintojų atsakomybės principo skyles ir įveikti šį principą administruojančių organizacijų neskaidrumą? Pokalbiai su Druskininkuose vykusio konferencijos-diskusijų forumo „Atliekų tvarkymas 2018“ svečiais – Briuselyje įsikūrusios Išplėstinės gamintojo atsakomybės aljanso vadovu Joachimu Quodenu ir Švedijos atliekų sektoriaus eksperte Åsa Stenmarck. Autorė Inga Janiulytė

Prieš keletą metų pasaulį apskriejo žinia apie mokslininkų planus atkurti gyvą mamutą. Sibire, vienoje Arkties vandenyno saloje padedami mamutų ilčių ieškotojų rusų mokslininkai rado neįtikėtinai gerai išsilaikiusių šio išnykusio ledynmečio žinduolio liekanų ir net... skysto kraujo.„Man mamutas yra išnykusios gamtos simbolis. Tai pagrindinis senovės gyvūnas – didžiausias, charizmatiškiausias, iki galo neištirtas milžinas, užžalęs kaip mūsų visa Jakutija. Todėl tas projektas mums simbolizuoja mokslo galimybes ne tik naikinti, bet ir sugrąžinti tai, kas seniai sunaikinta,“ – sako Semionas Grigorjevas, zoologas, vadovaujantis Rusijos Šiaurės rytų federalinio universiteto Mamuto muziejui. Šiandien jis dirba drauge su Pietų Korėjos mokslininkais, kurie tikisi klonuoti mamutą. Tuo metu kitoje planetos pusėje – JAV Harwardo universiteto genetikas Georgas Churchas žada prikelti mamutą genų inžinerijos keliu. Mokslininkai tikina, kad bioinžinerija žada neįtikėtinas galimybes žmonijai.Tačiau ar tai, kas įmanoma, yra būtina ir naudinga? Kokias pasekmes gali atnešti žmonijos bandymas eksperimentuoti su pačia gyvybe Žemėje? Tokius klausimus kelia šveicarų režisierius Christianas Frei'jus filme „Pradžia 2.0“, kuris rodomas šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Autorė Vaida Pilibaitytė.

„Vienkartinė planeta“ lankosi Ramintos ir Kęstučio bei Ugnės ir Jurgitos sodybose.Atvyke tiek pas vienus tiek pas kitus ganyklose aplink jų namus pamatytumėt besiganančius, žolę rupšnojančius ar smagiai lakstančius arklius. Čia jie atrado naujus namus, kuriuose vėl gali pasijusti reikalingi.Autorė Vita Ličytė.

Europos Sąjunga šią septyniolikos elementų grupę, be kurios neapsieina aukštųjų, žaliųjų ir karo pramonė, vadina „kritinėmis žaliavomis“. Mat nors nėra jau tokios retos, išgauti „retąsias žemes“ yra itin sudėtinga, brangu ir pavojinga. Jau trisdešimt metų bene vienintelė šių žaliavų tiekėja yra Kinija. 2017 m. duomenimis, ji aprūpina daugiau nei 80 procentų viso RŽE poreikio. 2010 metais, sunerimusios dėl prekybos apribojimų, šalys ėmėsi tirti šių išteklių gavybos galimybes savo teritorijoje. RŽE turinti atranda ir Lietuva. „To dažnai klausia ir mano kolegos. Sako, kam tu tyrinėji, jei nebus ten tos gavybos“, – sako disertaciją apie retųjų žemių elementų mineralizaciją Pietų Lietuvos kristaliniame pamate, rašanti Vaida Kirkliauskaitė. Mat tiriamas plotas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku.Kaip RŽE tapo tokie svarbūs ir ką siekia išsiaiškinti Lietuvos mokslininkai, tyrinėjantys jų apraiškas prie Varėnos?Vaidos Kirkliauskaitės nuotr. Mineralo apatito,kuriame randama retųjų žemių elementų,lęšiai magnetito rūdoje iš Varėnos.

Kai kurie Vilniaus gyventojai pastebi, kad mieste yra daug plotų, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi jokios paskirties ir galėtų būti paversti aikštelėmis. Tam neprieštarauja ir Vilniaus miesto savivaldybės siūlomi sprendimai: „žalieji koriai“ ir Kaimynijų programa. Tačiau šie pasiūlymai kol kas nesulaukė didelio susidomėjimo. Savivaldybės atstovai sako, kad taip yra dėl to, jog gyventojai nesugeba susitarti. Tuo metu urbanistas Martynas Marozas įžvelgia kiek kitas priežastis.„Naujų stovėjimo vietų įrengimas nesprendžia problemos. Visų pirma, mūsų tyrimai rodo, kad tik trečdalis kiemuose esančių automobilių yra naudojami kasdien. Antra, pasaulinė praktika rodo, kad atsiradus naujoms stovėjimų vietoms, atsiranda ir daugiau automobilių“, – sako Kauno technologijos universiteto dėstytojas ir urbanistinės studijos „MMAP“ vadovas. Tai rodo ir vieno Šeškinės mikrorajono kiemo istorija.

Gera vandens kokybe Lietuvoje įprasta tiesiog tikėti. Tačiau Raseinių rajono ir Marijampolės atvejai rodo, kad nutikus ekstremaliam įvykiui, institucijos nesugeba operatyviai reaguoti. Pernai vasarą Raseinių rajono vandenyje buvo aptikta normas viršijančio arseno, kurio šaltinis taip ir nebuvo nustatytas. Šiemet Marijampolėje vandens tiekėjas kelis mėnesius nesugebėjo pašalinti taršos bestuburių lervomis.Aplinkos ministras Kęstutis Navickas vandens kokybės kontrolės problemoms spręsti buria specialią darbo grupę, kurią įpareigos skubiai parengti priemonių planą.Autorė Vaida Pilibaitytė.

Kol miestų gyventojai džiaugėsi karšta ir sausa vasara, kai kuriuos ūkininkus ji varė į neviltį. O kai kuriems ji kaip tik padėjo.Tarkim, Saulius Dambrauskas sako, kad javų nuostolį padengs bulvių derlius. Jas, kaip ir svogūnus, laisto, todėl derlius išauga kelis kartus didesnis. Javų taip laistyti, tvirtina jis, dar tikrai neapsimoka.Tuo metu ūkininkas Robertas Mickevičius iš Vilkaviškio rajono – vienas iš nedaugelio ūkininkų Lietuvoje auginančių kukurūzus grūdams ir jau svarstantis apie saulėgrąžas. „Po šimto metų, jei pavyks išsilaikyti, maisto auginimas bus pats pelningiausias verslas“, – sako jis.Kaip prie naujų klimato sąlygų ir ekstremalių orų taikosi Lietuvos žemdirbiai? Ar taikosi? Ūkininkų ir mokslininkų atsakymai – nevienareikšmiai.

Buvusioje Daugavgryvos tvirtovėje Latvijoje jau trečius metus vykstantis festivalis „Kometa“ turi manifestą. Alternatyvios muzikos ir kultūros renginys skelbia esąs laisvas nuo reklamos, plastiko bei atliekų ir kviečia švęsti atsakingai. „Mus yra vadinę hipiais ir kuo tik nori,“ – sako viena iš festivalio organizatorių Lienė Jurgelanė. „Bet mes esame pačių įvairiausių specialybių ir mus vienija rūpinimasis aplinka“. Apie aplinką jie galvoja organizuodami dalyvių transportą, maitinimą ir įrenginėdami erdves renginiams. Todėl į festivalį patogiausia atvykti viešuoju transportu, meniu nėra mėsos, koncertai vyksta pritaikytuose bunkeriuose, o kūrybinės dirbtuvės – po medžiais. Kad manifestas nėra tik tuščių šūkių rinkinys patvirtina šiukšlių rūšiavimo konteineriai – jie beveik tušti, o atliekos niekur nesimėto. Vienas puikiausių sumanymų – indų biblioteka. Pievos viduryje stovi indauja iš kurios galima pasiskolinti lėkštę, o pasinaudojus ir šalimais įrengtoje virtuvėlėje išplovus, grąžinti.Aut. Vaida Pilibaitytė

Kalbėdamas apie savo projektą „Space X“, kuriuo siekia nugabenti žmones į Marsą, daug pasekėjų turintis verslininkas Elonas Muskas teigia, kad toks projektas būtinas dėl to, jog ateityje žmonijos išlikimui gresia daug pavojų, tarp jų ir klimato kaita. Apie tai, kad žmonijai ateityje gali prireikti plano B, kalba ir mokslo žurnalistė, portalo „Techo.lt“ įkūrėja Goda Raibytė. Tuo metu klimatologas Justinas Kilpys teigia, kad tokia retorika jį erzina. Pasak jo - tai skamba kaip pasiūlymas bėgti nuo problemų, o ne jas spręsti. „Bet kartu reikia pripažinti, kad vaizduotę Marso kolonizavimo projektai žadina labiau nei kalbos apie klimato kaitos sprendimus, kurie dažnu atveju skamba nuobodžiai“, - sako Vilniaus universiteto Geomokslų instituto doktorantas.

Dažnas miesto gyventojas gali virš namų išvysti čiurlių būrį ir išgirsti jų balsus. Bet matę iš arčiau čiurlį yra tik nedaugelis – tai itin ilgų sparnų ir trumpų kojyčių paukštis, kuris lekia greitai ir beveik visą gyvenimą praleidžia aukštai ore.Perėjimui juodieji čiurliai renkasi kuo aukštesnes ir kitiems sunkiai pasiekiamas vietas. Tarp jų – daugiabučių namų plyšiai po stogu, ventiliacinės angos ir už jų esančios nišos. Bet ir čia jie tokie nepastebimi, kad dažnas nė neįtaria juos kaimynystėje įsikūrus.Šiandien šiems paukščiams iškilo rimta grėsmė. Tai – renovacija. Šiltinant pastatus, jie netenka saugaus prieglobsčio savo kiaušiniams ir jaunikliams. O kartais plyšiai ir angos užsandarinami net su jaunikliais.Apie juoduosius čiurlius ir renovaciją – pokalbis su juodųjų čiurlių lizdaviečių išsaugojimu besirūpinančiu kauniečiu gydytoju Vidu Pilviniu, Lietuvos ornitologų draugijos nare Birute Stuke, architektu Matu Kalikausku Vabalu ir gamtininku, Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistu Selemonu Paltanavičiumi.Viliaus Paškevičiaus nuotr.

Belovežo girios konfliktas filosofo akimis. 2016 m. Lenkijos vyriausybė patrigubino kirtimus vienoje paskutinių išlikusių Europos sengirių, pripažintoje UNESCO pasaulio paveldu – Belovežo girioje. Tai sukėlė masinius protestus šalyje ir tarptautinį skandalą, kuris baigėsi Europos Komisijos byla prieš Lenkiją tarptautiniame teisme. Šį pavasarį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino, kad Lenkija pažeidė tarptautinę teisę. Kai kurie Lenkijos miškininkai tebesilaiko pozicijos, kad kirtimai būtini kovojant su spygliuočius apnikusiu kenkėju. Tuo metu gamtosaugos organizacijos įsitikinusios, kad įsikišus žmogui, jautriai natūraliai ekosistemai jau padaryta milžiniška žala.„Kaimynai nesikalba, o kartais ir šeimos nariai“, – sako Mantas Davidavičius, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, tyrinėjantis šį atvejį savo disertacijoje. „Aš manau, kad artimiausiu metu kompromiso nebus,“ – liūdnai apibendrina jis. Mokslininkas mano, kad taip yra todėl, kad Belovežo girioje susirėmė ne mokslas, ne politika, o ekologinės pasaulėžiūros. Autorė Vaida Pilibaitytė (AFP/Janek Skarynski nuotr.)

Pažintis su Anykščių miško festivalyje apsilankiusiais svečiais iš Japonijos ir Jungtinės Karalystės.„Šinrin-joku“ (angl. „shinrin-yoku“) – tai „miško maudynės“, paprasčiau tariant, lėtas pasivaikščiojimas po mišką. Dr. Qing Li knyga apie „šinrin-joku“ išversta į 20 kalbų, jo atlikti eksperimentai parodė, kad „miško maudynės“ padeda sumažinti nerimą, nemigą ir aukštą spaudimą.Tą patvirtina ir senų medžių entuziastas Robas McBride‘as iš Jungtinės Karalystės. „Medžiams esu skolingas gyvybę“, – sako jis. Daug metų kentėjęs nuo nerimo sutrikimų, šiandien jis yra vienas žymiausių Europos paveldo medžių išsaugojimo aktyvistų, Europos metų medžio konkurso ambasadorius. Jis nėra arboristas ar dendrologas, tačiau sugeba pasitelkti socialinius tinklus, žiniasklaidą ir įtikinamai pasakoti paties atrastas istorijas apie medžius ir žmones. Taip pat – išsaugoti 500 metų senumo ąžuolą.Robas McBride‘as taip pat dalyvauja judėjime prieš brandžių medžių kirtimą Šefilde – tai šiuo metu labiausiai „degantis“ konfliktas dėl medžių Jungtinėje Karalystėje.

Daugiau nei pusė žmonių Olandijos miestuose susisiekimui naudoja dviratį, dviratininkų vis daugėja. „Sakoma, jog dviratis yra olandų DNR. Bet aš nesutinku, ilgą laiką buvome labai susitelkę į automobilius“ - sako Lennartas Noutas, darnaus susisiekimo ekspertas, konsultuojantis Europos, Kanados, Naujosios Zelandijos miestus apie saugią ir patogią dviračių infrastruktūrą. Tuo metu Kaunas ir Vilnius skelbia apie planus per artimiausius metus padidinti kelionių dviračiu keletą kartų. Šiuo metu reguliariai juo naudojasi tik 1-1,5 proc. gyventojų. Daugiau dviračių, mažiau automobilių sumažintų oro ir triukšmo taršą. Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas Linas Vainius prideda, jog ir stipriai pagerintų „sėdinčiųjų visuomenės“ sveikatą.

„Mes neturim jokių iliuzijų“, – sako aktyvūs šilutiškiai, šį pavasarį stoję ginti brandžių miesto medžių nuo iškirtimo. Jie nusivylę savivalda, bet pasiduoti neketina.Planus iškirsti trečdalį Šilutės centrą kertančios Lietuvininkų ir Tilžės gatvių liepų alėjos rajono savivaldybė vadina želdinių tvarkymu. Pasak projekto autorių, didžioji dalis medžių yra prastos būklės ir juos siūlo keisti naujais. Tačiau visuomenininkų pakviesti Aleksandro Stulginskio universiteto dendrologai su tokia išvada nesutinka.Kol kirtimai atidėti, pačiame Šilutės centre, H. Šojaus dvaro parke rekonstruojant takus negailestingai kapojamos brandžių medžių šaknys. Ar įmanoma išsaugoti žaliąsias erdves nepakenkiant medžiams ir be konfliktų?Autorė Vaida Pilibaitytė.

Plastiko eros pabaiga? Gandras su plastiko apsiaustu, vėžlys, dūstantis įsipainiojęs sename žvejų tinkle, krevetės plastiko pluošto pilnais pilvais ir amžinos šiukšlių salos vandenynuose. Daugelis jau žino, kad tai ne ištraukos iš siaubo filmo, o mūsų planetos realybė. Plastiko taršos problema jau taip bado akis, kad jos nebegali ignoruoti ir politikai. Europos Komisija skelbia siekį drausti arba riboti 10-ies tipų plačiai paplitusių plastikinių gaminių naudojimą.Jungtinėje Karalystėje plinta judėjimas „Bendruomenės be plastiko“, kurio dalyviai ne tik boikotuoja plastiką, bet ir ieško alternatyvų kartu su politikais ir verslu.Bet pramonės atstovai įsitikinę, kad plastikas iš mūsų gyvenimo dar ilgai nedings.Autorė Vaida Pilibaitytė. „Surfers Against Sewage“ archyvo nuotr.

Pernai vilnietis Justinas Jakštonis Gedimino prospekto praeivius pakvietė eiti gatvės viduriu ir taip atkreipė dėmesį į kelio ženklą, ribojantį automobilių eismą savaitgaliais ir vakare darbo dienomis. Dabar ši atkarpa nustatytu laiku atitveriama gėlių klombomis ir suoliukais.Apie atnaujintą draugystę tarp žmonių ir gatvių kalba ir šiuo metu rengiamas Vilniaus miesto darnaus judumo planas. Tai Europos Sąjungos finansuojamas strateginis dokumentas, kuriame numatyta gerinti susisiekimą viešuoju transportu, dviračiais, pėsčiomis.Kaip vilniečiai bando atsiimti gatves iš automobilių? Ar šis planas gali pasitarnauti jų tikslui?

Iš pirmo žvilgsnio – Europos stumbro istorija tai – sėkmės istorija. Po to, kai praėjusio amžiaus pradžioje Lenkijoje buvo nušautas paskutinis laisvėje gyvenantis žvėris, jie buvo atsidūrę ant išnykimo ribos. Tačiau praėjus beveik šimtmečiui, stumbrų populiacija žemyne atsikuria.Panašiai ir Lietuvoje – prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius stumbrai buvo atvežti į Panevėžio rajoną iš Rusijos. Šiandien skaičiuojama, kad laisvėje mūsų šalyje jų gyvena apie 200, daugiausia Panevėžio ir Kėdainių rajonuose.Tačiau didžiausio mūsų šalies ir žemyno žinduolio sugrįžimas džiugina ne visus. Ūkininkai stumbrų žalą savo pasėliams kasmet skaičiuoja tūkstančiais eurų. Gamtosaugininkai suka galvą, kaip šalies teritorijoje tolygiau paskirstyti šių galiūnų bandas. Jų planai – dalies stumbrų perkėlimas į Dainavos girią Dzūkijoje daug kam atrodo misija neįmanoma.Tuo metu vis garsiau kalbama apie tai, kad šių saugomų gyvūnų skaičių reikėtų reguliuoti medžiojant.

„Atvažiavę į Visaginą, žmonės pirmiausia nori aplankyti atominę elektrinę. Jie nustemba pamatę, kiek daug mieste yra gamtos. Kai ateina pas mus, jau būna ją įsimylėję“, –sako Anastasija Jevtiuchova iš Visagine įsikūrusios ekologiško turizmo įmonės „LitWild“. Su vyru Antonu jiedu organizuoja žygius į Gražutės regioninį parką ir skatina atsakingą poilsį gamtoje. Kas yra ekoturizmas ir kaip tai susiję su besikeičiančia jaunųjų visaginiečių tapatybe? Jevgenijos Cholodovos nuotr.

Sumažinus valstybės subsidijas daugiabučių renovacijai, nutarta gyventojus skatinti pažadais, jog sutvarkę savo namą, jie galės džiaugtis ne tik sumažėjusiomis šildymo sąskaitomis, bet ir atnaujintais šaligatviais, gatvių apšvietimu, kiemais, vaikų žaidimų aikštelėmis ir poilsio zonomis.Savivaldybių ir savivaldybių įmonių atstovai, į kurių rankas perduoti renovacijos projektai, sako, jog paskata veikia – vis daugiau gyventojų pasiryžta renovacijai, tačiau be valstybės ar europinių lėšų pažadus sutvarkyti aplinką jiems bus sunku įgyvendinti.Tuo metu vis daugiau gyventojų nori atnaujinti daugiabučius, nors rasti kokybiškai darbą atliekančius projektuotojus ir rangovus vis dar yra iššūkis. Mokslininkai sako, jog valdžia turėtų atsižvelgti ir į jų pasiūlymus.

Kaip skelbia Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija, apie trečdalis viso pasaulyje užauginamo ir vartoti tinkamo maisto yra išmetama kaip atliekos – dėl to auga maisto poreikis ir jo kaina, prastėja jo kokybė, didėja socialinė atskirtis. Augant žemės ūkio produkcijai, plečiasi ūkio plotai ir nyksta miškai bei kitos natūralios gamtos buveinės. O dėl sąvartynuose pūvančio maisto susidaro klimatą keičiančios metano dujos. Jei maisto švaistymas būtų valstybė, pagal poveikį klimato kaitai užimtų trečią vietą po Kinijos ir Jungtinių Valstijų.Dažnai galvojama, kad maistą į šiukšliadėžę meta turtingesnių Vakarų valstybių gyventojai, o tokiose šalyse kaip Lietuva šios bėdos nėra. „Ar Lietuvoje maisto švaistymas problema? Atsakymas priklauso nuo to, su kokiomis valstybėmis lyginsimės. Aišku, norisi baksnoti pirštu į tas, kurios švaisto daug, bet yra šalių, kuriose žmonės maisto beveik neišmeta“, – sako naujo tyrimo apie Lietuvoje švaistomą maistą ir galimybę juo pasidalinti su nepasiturinčiais vadovė, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto mokslininkė dr. Gitana Alenčikienė.

Dar prieš metus klausimai apie vištų dedeklių laikymo sąlygas paukštynuose daug kam keldavo šypseną. Šiandien didieji Lietuvos prekybos centrų tinklai skelbia siekiantys iki 2025 metų nebeprekiauti narvuose laikomų vištų kiaušiniais.„Maxima LT“ tai padarė paskutinieji iš didžiųjų prekybininkų. „Kartais gal jautėm šiokį tokį spaudimą, bet tikrai ieškojom geriausio sprendimo tiek savo įmonei, tiek pirkėjams, tiek tiekėjams, su kuriais bendraujame“, – sako Vilma Drulienė, šios bendrovės komercijos vadovė.Gyvūnų gerovės organizacija „Tušti narvai“, pernai pradėjusi kampaniją „Kiaušinių kaina“, sako, kad per metus pasiekta daug.Tuo metu lietuviškų kiaušinių tiekėjai džiaugiasi ant kraiko laikomų vištų kiaušinių paklausa, kokios nesitikėjo. „Tendencijos yra akivaizdžiai į ekologijos, natūralumo, o šiuo atveju – į didesnio humaniškumo pusę“, – teigia Mindaugas Snicorius, įmonės „Groward Group“ atstovas.Brooke Cagle/Unsplash nuotr.

Elektromobiliai dažnai vadinami ateities transportu. Jais keičiant automobilius su vidaus degimo varikliu sprendžiamos oro taršos ir klimato kaitos bėdos. Vis dėlto augant elektromobilių populiarumui, keliskart išauga ir jų gamybai naudojamų elementų, pavyzdžiui, ličio ir kobalto gavyba, kuri taip pat veikia aplinką ir žmonių sveikatą. Tik mes to nematome. „Boliviečiai labai kenčia, nes vienintelius vandens, kuriuos jie turėjo, išteklius – kalnų šaltinius ir upes – ličio karbonato garinimui dabar naudoja rangovai, teikiantys paslaugas valstybinei ličio kompanijai „Comibol“. Jei ir toliau viskas taip tęsis, po poros metų Ujūnio druskožemis taps tikra dykuma – vieta be žmonių ir gyvūnų“, – pasakoja slovėnų žurnalistas Boštjanas Videmšekas, keliaujantis ličio keliais Bolivijoje, Kinijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Išgirdę žodį „paslaugos“ tikriausiai nepagalvotumėt apie mišką, ežerą ar už lango čiulbančius paukščius. Tačiau taip įvertinti gamtos teikiamą naudą žmonėms pasaulyje bandoma jau ne pirmą dešimtmetį. Lietuvos gamtos ekosistemines paslaugas įvertinti ketina ir Aplinkos ministerija. „Nesakoma, kad gamta iš savęs nėra vertinga. Tiesiog gyvename tokiame pasaulyje, kad žmonėms, kurie turi daugiausia galios priimant sprendimus, kažką įteigti paprasčiau, kalbant jų kalba,“ – sako prie projekto dirbusi programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė Kristina Simonaitytė.Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Artūras Razinkovas-Baziukas drauge su užsienio kolegomis sudarinėja jūrinių ekosisteminių paslaugų žemėlapius. „Tai ne mokslas, bet įrankis, sukurtas savanaudiškai visuomenei, kuri pirmiausia galvoja apie naudą,“ – pastebi jis, bet tiki, kad tai gali būti naudinga priemonė politikos formuotojams. Justas Gulbinas iš nevyriausybės organizacijos Baltijos aplinkos forumas dalijasi patirtimi atliekant bandomąjį pievų ekosisteminių paslaugų vertinimą.

Kartu su tikru pavasariu į Lietuvą ateinantį „Kino pavasarį“ kovo 29 d. užbaigs Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ premjera. Tai – dokumentinė poema, kuri be žmogaus balso, o tik vaizdais ir garsais pasakoja apie seniausius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Taip pat – gyvenimo projektas, kuriam reikėjo daug mokslinio, techninio ir fizinio pasiruošimo, ir kurio idėja gimė dar penktoje klasėje. Kas palaikė ištisas paras tyliai laukiant palapinėje? Ir kodėl dėl kertamų girių kilęs širdagraužis liko už kadro?Pokalbis su gamtininku, kino režisieriumi, operatoriumi Mindaugu Survila ir filmo moksliniu konsultantu biologu dr. Dariumi Stončiumi.Mariaus Morkevičiaus nuotr.

Vasarį Europą užplūdus neįprastai šaltiems, sausiems ir saulėtiems orams, padidėjo oro tarša šalies miestuose. Lietuvos visuomenės sveikatos specialistai dėl didelės kietųjų dalelių koncentracijos net ragino lauke dėvėti kaukes arba, esant galimybei, išvis likti namuose. Duomenys rodo, kad normas viršijanti oro tarša – daugumos Europos miestų problema, kurios nespręsdami sumokame savo gyvenimo metais. Pagrindiniu kaltininku išlieka transportas, nors naujausi mokslo tyrimai atskleidžia, kad mūsų plaučiams kenkia ir švariu kuru laikomas biokuras.Kokiu oru kvėpuoja Lietuvos miestų gyventojai ir ko galėtume pasimokyti iš švariausių miestų konkursuose vis pirmaujančių skandinavų?

Šiuo metu vykstanti miškų valdymo reforma skatina kalbėti apie miškų valdymą ir apsaugą Lietuvoje, taip pat ieškoti gerųjų miškininkystės praktikų. Miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec pasakoja, kokie įrankiai galėtų ne tik kalbomis, bet iš tikrųjų įtraukti visuomenę į valstybinių miškų valdymą, iniciatyvos „Pasimatuok eigulio kepurę“ autorius miškininkas Raimundas Ereminas skleidžia mintį, kad be medienos miške dar yra kitų išteklių ir į juos verta atkreipti dėmesį, o Latvijoje gyvenantis miško savininkas Žiedonis Vilcins išsilaiko savo miškuose naudodamas tik atrankinius kirtimus.

Medžiai bendrauja, jaučia skausmą, skaičiuoja, kenčia nemigą ir net turi savitą charakterį. Tai ne pasakos, o mokslo patikrinti faktai, kuriuos nepaprastai vaizdžiai knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“ aprašo vokiečių miškininkas Peteris Wohllebenas. Autorius atveria užburiantį ir įtraukiantį miško pasaulį ir dalijasi unikalia savo patirtimi gelbstint nuo iškirtimo bendruomenės mišką Vokietijoje. „Natūraliame miške mūsų kraujospūdis krenta, o plantacijoje – kyla, nes kūnas instinktyviai jaučia, kad tai nėra gera vieta įsikurti. Šie pavyzdžiai rodo, kad medžiai yra tarsi mūsų tolimi giminaičiai“, – išskirtiniame interviu LRT RADIJUI sako P. Wohllebenas ir priduria: „Tai dar vienas motyvas jais rūpintis.“ Prieš trejus metus Vokietijoje išleista knyga sulaukė nepaprasto populiarumo ir dabar jau išversta į 40 kalbų. Neseniai „Paslaptingas medžių gyvenimas“ pasirodė ir lietuvių kalba. Šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje šiemet ją pristato leidykla „Kitos knygos“.

Lietuva mini valstybės 100-metį, o mes klausiame: kaip atrodys pasaulis po 100 metų? Naujosios Zelandijos kilęs dr. Alanas Marshallas sako, kad išliks tik tie miestai, kurie savo ateitį sies su gamta. „Kalbėdami apie ateitį žmonės tikisi gražių erdvėlaivių ir skraidančių savaeigių automobilių. Jiems norisi galvoti, kad apokalipsės pavyks išvengti nekeičiant savo požiūrio į gamtą ir technologijas“, – sako jis. Prieš dvejus metus dr. A. Marshallas su studentais išleido knygą „Ekotopija 2121“ kurioje aprašo futuristines 100-to pasaulio miestų vizijas. Tuo metu naujosios kartos urbanistė Justina Muliuolytė tikisi, kad ir Lietuvos miestai netrukus bus planuojami ne automobiliams, kaip dabar, o žmonėms. Pokalbiai apie ateities miestus ir klimatologo Justino Kilpio orų prognozė 2118-iesiems.

Vis daugiau pokariu Labanoro girioje pasodintų medžių sulaukia tinkamo kirsti amžiaus. Nemažai jų kertama plynai ir atsodinama – gamtiniu požiūriu tai žalingiausias būdas miško ekosistemai, tačiau paprasčiausias ir pelningiausias. Miškininkų teigimu, ir tinkamiausias esančiomis gamtinėmis sąlygomis. Tačiau ar toliau taip girioje ūkininkaudami kada nors turėsime tokią sengirę, kaip Belovežo Lenkijoje?

Įvertinę Baltarusijos atominės elektrinės streso testų ataskaitą Lietuvos specialistai surašė daugiau kaip šimtą pastabų ir klausimų. Tuo metu aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ konstatuoja, kad šioje atominėje negalima atmesti didelės avarijos tikimybės.Dokumentą, kuriame apžvelgiamas Astravo jėgainės saugumas nepalankiomis sąlygomis, Baltarusija pateikė Europos Komisijai praėjusių metų pabaigoje. Europos ekspertų grupė baltarusiams savo pastabas turi parengti šiemet, o jėgainės startas numatytas jau 2019 m. Kaip streso testai gali padėti padidinti branduolinių jėgainių saugumą?

Šis paukštis išsiskiria ne tik savo išvaizda ir mūsų vaizduotės jam priskiriamomis galiomis, bet ir protiniais bei socialiniais gebėjimais – juos tyrinėję Kembridžo universiteto mokslininkai kranklį lygina su šimpanze. Gyvu to įrodymu panevėžiečiams tapo Panevėžio Gamtos mokykloje prieš dvylika metų apgyvendintas kranklys. Tačiau jis įdomus ne vien tik savo ypatingu sugebėjimu, dėl kurio pelno dėmesio ir skanėstų. Jo atsiradimo žmonių rankose istorija kelia daugiau klausimų apie tai, kur yra ta plonytė riba tarp pagalbos ir neatitaisomos žalos laukiniams gyvūnams.

Miškų valdymo reformą kritikuojantys aktyvistai sako, jog Lietuvoje pritaikytas skandinaviškas centralizuoto valdymo modelis nėra toks tvarus kaip austriškas, kai valstybinius miškus valdo gyventojų bendruomenės. Tuo metu ministerijos atstovai teigia, jog centralizavus miško ruošą, viskas bus ne tik skaidriau ir efektyviau, bet ir miško specialistai turės daugiau laiko miško ekosistemoms. Ar taip bus, dar neaišku, mat už struktūrą, strateginį valdymą bei finansus yra atsakinga tik gruodį darbą pradėjusi naujos įmonės Valstybinių miškų urėdijos valdyba. Gediminas Jasinevičius – vienas iš 7 valdybos narių, Europos miškų instituto Suomijoje darbuotojas-tyrėjas, rašantis disertaciją apie racionalų medienos panaudojimą klimato kaitai švelninti ir bioekonomikai skatinti. Kokių tikslų jis sieks?

Ką reiškia pėsčiomis pereiti Ameriką nuo Albertos Kanadoje iki Teksaso JAV pietuose? Kenas Ilgunas, lietuvių kilmės keliautojas ir aplinkosaugininkas tai padarė ir savo nuotykius aprašė knygoje. „Kai eini nuolat dairydamasis per petį, bijodamas, kad tavęs nenušautų, pradedi kitaip mąstyti apie pačią nuosavybės sampratą,“ – sako jis. Kelionės idėja kilo plaunant indus naftą išgaunančios įmonės virtuvėje, o maršrutas vedė apie 3000 km palei daug protestų sukėlusį Keystone XL naftotiekio maršrutą. „Žiūrėdamas į tuos naftos vamzdynus supratau, kad negaliu nesižavėti žmogaus sugebėjimais, – apibendrina K. Ilgunas. – Ne todėl, kad tai nuostabūs žmogaus kūriniai. Tiesiog matai, ką visi drauge sugebame kaip specialistai, inžinieriai. Jei galime tai, ką dar esame pajėgūs padaryti? Gal galime panaudoti tai geram tikslui?“Pokalbis su rašytoju ir keliautoju K. Ilgunu jam lankantis Lietuvoje. K. Ilguno nuotr.

2018-ieji – Lietuvos šimtmečio metai. Gera galimybė pasvajoti apie ateitį ir pagalvoti apie kryptį, kuria norėtume judėti. Projektas „Idėja Lietuvai“ specialiai sukurtame interneto puslapyje kviečia visus norinčius pasiūlyti savo idėją šaliai. Iš daugiau nei tūkstančio pasiūlymų 50 – aplinkos apsaugos kategorijoje. Kokie jie? Kaip juos vertina ekspertai? Ar siūloma kas nors praktiško, o gal tiesiog šios idėjos labiau atspindi bendras visuomenės nuotaikas ir įtampas?

Kalėdinėje laidoje - šiemet labiausiai įsiminę susitikimai, įvykiai, temos ir garsai ir šiek tiek planų kitiems metams.

Gyva? Kirsta? Vazoninė? Nuomota? Dirbtinė? Savadarbė? Tiek klausimų daugeliui kasmet kyla renkantis Kalėdų eglę. Kaip į juos atsakyti, jei rūpi etiškiausias ir aplinkai palankiausias pasirinkimas? Kauno technologijų universiteto mokslininkė dr. Ingos Gurauskienė rekomenduoja: pirkite tik tai, kas būtina, ieškokite vietinių, ekologiškų ar bent perdirbamų gaminių ir gerai pagalvokite, ką darysite su tais pirkiniais po švenčių. Tai galioja ir eglutėms.Šie ir kiti patarimai prieš-šventinėje laidoje.

Mokslininkai skelbia, kad tiek daug anglies dvideginio atmosferoje nėra buvę per 800 tūkstančių metų. Kai kurie įsitikinę, kad planetos klimatą galima suvaldyti tik tapus visuomene, kuri CO2 ne išleidžia į, bet išsiurbia iš atmosferos. Tam reikia vadinamųjų anglies dvideginio surinkimo ir saugojimo technologijų. Gal tikrai planetą išgelbės stebuklingi oro siurbliai?Tuo metu pranešamakad Prancūzijos pietuose, Cadarache tyrimų centre, jau įpusėtos įspūdingo naujo branduolinio projekto statybos. ITER – tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius. Jo kūrėjai žada, kad žmonija neužilgo turės neišsenkantį, švarios, saugios ir nebrangios energijos šaltinį. Tiesa, tuos pažadus girdime jau ne pirmą, ne antrą ir net ne trečią dešimtmetį.Kada sulauksime tikrai švarios energetikos eros?

Daug žmonių sako, jog mieliau taisytų daiktus nei juos išmestų ir pirktų naujus. Vis dėlto konteineriuose atsiduria tonos drabužių, batų ar elektronikos prietaisų. Ko reikia, kad taisymas taptų lengvesnis ir galbūt net populiaresnis nei naujų daiktų pirkimas? Kaip laikosi tradicinės taisyklos ir ar taisymą madingu gali padaryti tokios bendruomenės iniciatyvos kaip Taisymo kavinė Rygoje?

„Reikėtų susitaikyti su tuo, kad nežinojimas nėra blogai. Nenoras sužinoti yra blogai,“ – sako klimato tyrinėtojas dr. Darius Čeburnis, dirbantis Airijos nacionaliniame universitete Golvėjuje. „Mokslininkui ir man asmeniškai nėra jokių problemų suvokti, kad kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau“. Jis yra vienas labiausiai cituojamų geomokslininkų, jo darbus publikuoja prestižinis mokslo žurnalas „Nature“. Dr. D. Čeburnio pasiekimai įvertinti mokslo premijomis ir Lietuvoje. Mokslininkas drauge su kolegomis jau beveik du dešimtmečius dirba garsioje atmosferos tyrimų stotyje Mace Head, Atlanto vandenyno pakrantėje. Jo tyrimų objektas – smulkios dalelės, vadinamieji aerozoliai, kurie formuoja debesis.V. Pilibaitytės nuotrauka

Atliekų tvarkymą Lietuvoje ir Švedijoje lyginusi mokslininkė Jūratė Miliūtė-Plepienė ir aplinkosaugos konsultantė Lina Šleinotaitė-Budrienė teigia, jog atliekų deginimą ir perdirbimą galima suderinti, tik turi būti aišku, kam valstybė teiks pirmenybę – energijos gamybai ar žaliavų išsaugojimui. „Lietuvoje kolkas perdirbimas yra tik pačių perdirbėjų reikalas“, – sako L. Šleinotaitė-Budrienė. Iki šiol atrūšiuotų atliekų perdirbimo infrastruktūrai vystyti pinigų skirta gerokai mažiau nei mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių ir būsimų deginimo įrenginių statyboms.Diskusijos dėl planuojamų statyti dviejų šilumą ir elektros energiją gaminsiančių atliekų deginimo jėgainių, kurias valdo valstybinė įmonė „Lietuvos energija“ netyla ne tik Lietuvoje. Europos Taryba šiuo metu derasi dėl naujų atliekų direktyvų 2030-iesiems metams. Kaip šių jėgainių atsiradimas galėtų paveikti atliekų tvarkymo politiką ateityje, kokiu būdu suderinsime deginimą su atliekų mažinimo, daugkartinio panaudojimo ir perdirbimo tikslais?

„Savo namą statėme mąstydami apie tai, kas su juo bus ateityje. Kai niekas jame negyvens, nereiks rūpintis atliekomis, vežti į sąvartyną, mesti. Viską išardžius, bus galima tiesiog palikti“, – pasakoja iš Kauno į Kazlų Rūdos rajoną prieš keletą metų persikėlęs ir šiaudinį namą čia pasistatęs Raimundas Vaičiūnas.Lietuvoje kolkas tokių namų nėra daug, tai labiau alternatyva, tinkanti kaimiškoms vietovėms. Tuo metu šalyje reikalavimai pastatams didėja, tačiau jie sutelkti į energetinį efektyvumą.„Į pastatus ir planavimą reikėtų žiūrėtų kompleksiškiau, atsižvelgiant į gyvenimo kokybę apskritai“ – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros ir urbanistikos profesorius, doc. dr. Gintaras Stauskis. Na o sėkmės atveju laikomo, vieno žaliausių miestų pasaulyje Malmės (Švedija) miesto savivaldybės architektu-urbanistu dirbantis Džiugas Lukoševičius teigia, jog Malmės miestas šiandien gali pasigirti tvarių namų kvartalais tik dėl kryptingos savivaldybės veiklos.

„Mokslininkai įsivaizduojami kaip pagyvenę, baisoki baltaodžiai vyrai, kurie kažką buria pasislėpę kokiame nors bokšte, atsiriboję nuo gyvenimo, – sako nanofizikė iš Jungtinių Amerikos valstijų dr. Jessamyn Fairfield. „Bet jie irgi yra žmonės ir tokie pat įvairūs kaip mūsų pasaulis. Gal ne tiek įvairūs, kiek norėtume, bet einame ta linkme. Todėl manau, kad svarbu parodyti, ką jie daro, kad gali juokauti ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai,“ – įsitikinusi jauna Airijoje dirbanti tyrėja, kuri taip pat yra komikė ir improvizatorė, laidanti juokelius apie branduolines bombas ir dainuojanti apie disertacijas pritardama sau ukulele. Airijos ir Jungtinės Karalystės fizikus vienijanti organizacija dr. J. Fairfield už mokslo populiarinimą šiemet apdovanojo Mary Somerville medaliu.

„Net jei pajėgtume suprasti bioįvairovės nykimo mastą iš garso, tik įrodytume, kad tai vyksta. Bet mes tai jau žinome“, – sako garso menininkas ir mokslininkas Davidas Monacchi. „Verčiau dėti pastangas bent užfiksuoti, kad galėtume vaikaičiams parodyti – štai taip pasaulis skambėjo prieš 50 metų“.Italų ekoakustikos kompozitorius jau beveik du dešimtmečius įrašinėja žmogaus veiklos nepaliestų ekosistemų garsus Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. D. Monacchi nenustoja žavėti nepaprastas gamtos muzikalumas ir kompleksiškumas. Bet jei tų buveinių nepavyks išsaugoti, ateityje tokių koncertų bus galima pasiklausyti tik garsų muziejuje arba ekoakustiniame teatre.D. Monacchi asm. archyvo nuotr.

„Tuo metu atidžiai peržiūrėjau visas fotografijas žiniasklaidoje: dauguma jų buvo labai baltos ir atitolinančios. Daug ledynų ir baltųjų meškų. Norėjau ko nors, kas sujudintų iš vidaus, atvaizdų, kuriuose žmonės žvelgtų tiesiai į akis“, – projekto „Skęstantis pasaulis“ pradžią prisimena fotografas Gideonas Mendelis.Susiformavęs kaip „kovos fotografas“ („struggle photographer“) prieš apartheido politiką Pietų Afrikos Respublikoje, daugiau nei dešimtmetį fiksavęs ŽIV ir AIDS krizę Afrikoje, nuo 2007 m. fotografas daugiausia laiko praleidžia potvynių zonose. Su savo juostiniu fotoaparatu atsiduria jose tuomet, kai didžiausias pavojus jau būna praėjęs. Būtent tada, kai po evakuacijos žmonės grįžta atgal į vandens apsemtas gatves ir namus, jis paprašo jų... pozuoti.

Kaip žiedinę ekonomiką, šiuos ir kitus jos principus, tarkim dalijimąsi, suprantame, ir kaip taikome čia Lietuvoje? Šį klausimą – itin svarbų planų Vilniuje ir Kaune statyti atliekų deginimo gamyklas akivaizdoje – iškėlė Atliekų tvarkymo konferencijos-diskusijų forumo, praėjusią savaitę vykusio Druskininkuose, organizatoriai.Renginyje kalbėta apie iniciatyvas ir judėjimus, rodančius, kaip sumažinti švaistymą. Verslą tvaraus vystymosi klausimais konsultuojančios įmonės „Exitus“ direktorė Valda Chošnau pasakoja apie tai, kodėl tvariame renginyje svarbu atsisakyti mėsos, batus iš naudotų automobilių padangų gaminantys Vilius Benetis ir Aivaras Bončkus dalijasi savo mintimis apie antrinį panaudojimą, o Vismantas Satkauskas iš Lietuvos ekobendruomenių asociacijos paaiškina, kodėl pokyčiai prasideda nuo vidinės švaros.

„Tai prasidėjo kaip privatus tėvo ir sūnaus projektas. Bet paskui suvokiau, kad klausimai, į kuriuos bandau atsakyti raštu, yra ne tie, kurių jis klaustų, bet kuriuos visuomenė kelia,“ – prisimena Kauno technologijos universiteto dėstytojas, semiotikas dr. Dario Martinellis, kurio knyga „Laiškai sūnui vegetarui“ neseniai pasirodė lietuvių kalba. „Tuomet man pačiam teko atsakinėti daktarui, kuris nepatenkintas, kad jo paciento tėvai maitina jį vegetariškai, pagyvenusiai giminaitei, kuri bando mane įtikinti, kad vaikas be mėsos neišgyvens, ir panašiai“, – pasakoja jis. Lietuvoje gyvenantis mokslininkas vadina save visų pirma gyvūnų teisių aktyvistu. Todėl prieš septynerius metus, gimus sūnui, jie su žmona nusprendė Elmį auklėti gyvūnų teisių gynimo dvasia. Beveik tuopat metu gimė ir idėja savo motyvus bei patirtis aprašyti ir sudėti į knygą. Dario Martinellis su sūnumi Elmiu. Linos Navickaitės-Martinelli nuotr.

Penktadienį, rugsėjo 15 d., Kauno apylinkės teismas pradėjo nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, policijos iniciatyva iškeltą prieš medžių pjovimą rugpjūčio pabaigoje protestavusiems kauniečiams.Auksė Petrulienė, Vytenis Jakas ir jiems atstovaujantis advokatas Saulius Dambrauskas kaltinami susirinkimų organizavimo tvarkos pažeidimais ir teisėtų pareigūno reikalavimų nevykdymu. Jiems gresia piniginės baudos.Kauniečiai savo kaltę neigia, ir tikina tik siekę apsaugoti medžius, kurie jų tvirtinimu buvo kertami neteisėtai. Teisme jų kaltę įrodinėja Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Piliečių teisę gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus numato Orhuso konvencija. Konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę tai užtikrinti „kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje“.Formaliai jos nuostatos galioja ir Lietuvoje. Tačiau kokia realybė?Kauniečiai siekia apsaugoti miesto medžius. BNS nuotr.

Koks jausmas uždarinėti atominę, kurią pats statei? Kodėl Ignalinos atominės darbai vėluoja apie dešimtmetį? Kaip jėgainės darbuotojai mato Visagino ateitį ir radioaktyvių atliekų problemos sprendimus?Ieškodama atsakymų į šiuos ir kitus klausimus persirengusi specialiais rūbais ėjau į jėgainės vidų, žvalgiausi po naujus radioaktyvių atliekų tvarkymo kompleksus ir praėjau spinduliuotės patikrą. Taigi šios laidos klausytis galite saugiai.

Stiprios audros siaubia Balkanus. Liūtys Rumunijoje gresia potvyniais. Gaisrai plieskiasi sausuose Kroatijos miškuose. Karščio banga pietinėje Europoje jau pavadinta „Liuciferiu“. „Kai buvau paauglys, labai karšta diena buvo apie 32-33 laipsniai šilumos. Dabar stebime 40-41 laipsnį,“ – apie karščio bangas Kroatijoje pasakoja Dinko iš Pulos.Tuo metu mokslininkai skaičiuoja, kad nesiimant veiksmų dėl klimato kaitos, tokie ekstremalūs orai ateityje taps dar dažnesni, o aukų skaičius augs dešimtimis kartų. „Tie skaičiai remiasi prielaida, kad nebus taikomos jokios prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės. Tai darėme sąmoningai, kad turėtume atspirties tašką, jei Europa į prisitaikymą nežiūrėtų rimtai,“ – paaiškina dr. Alessandro Cescatti iš Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro Italijoje.Bet dideli, vilčių teikiantys susitarimai, kurie padėtų to išvengti, stringa. Prieš savaitę Jungtinės valstijos oficialiai pranešė apie sprendimą trauktis iš Paryžiaus klimato sutarties. Klimatologas Justinas Kilpys tikina, kad sprendimų yra ir verčiau kalbėti apie juos. Todėl ir pakalbėjome. Darbuotojas gaivina dramblį zoologijos sode Serbijoje. SIPA nuotr.

Stebėdami gamtą ir gyvūnus kine, žiūrovai retai susimąsto apie jų skleidžiamų garsų tikroviškumą. Realybė tokia, kad dažnai jie yra įrašyti studijoje, naudojant įvairiausius triukus: taip pieštukais braukiamas smėlis tampa krabo kojytėmis, o judinama audeklo skiautė – paukščio sparno mostu. „Nemanau, kad kine egzistuoja kažkokios įgarsinimo taisyklės, arba, kad yra kažkas šventa. Nieko neturiu prieš tuos, kurie kuria sinchroninį garsą vietoje tikro garso“, – sako kino režisierius ir garso menininkas iš Niujorko Joshua Bonnetta, bet jis dirba kitaip. „Aš stengiuosi rasti garsą, kuris kažkaip sietųsi su vaizdu – arba konceptualiai, arba pagal turinį bei pačią medžiagą. Stengiuosi rasti panašų, lygiavertį ryšį tarp garso ir vaizdo. Jie turi kalbėtis tarpusavyje“.Gamtos garsai eksperimentiniuose J. Bonnettos filmuose ir pasakojimuose dažnai netikėti ir net nemalonūs ausiai, bet tikri. Naudodamas kontaktinius ir įprastus mikrofonus, derindamas seną ir naują techniką, jis įrašo tai, kas aplinkoje iš pažiūros atrodo labai tylu arba beveik negirdima: kaktusas dykumoje, nuskendęs laivas jūroje, spygliuota viela pasienyje su Meksika arba lapu šliaužianti sraigė.Įspūdžiai iš Antalieptėje vykusios kino stovyklos „Sveiki atvykę į antropoceną“, pokalbis su jos svečiu režisieriumi J. Bonnetta ir galimybė pasiklausyti klevo, skruzdės, sraigės bei kitų netikėtų garsų iš labai arti.

Paskaičiuota, kad Britanijoje daugiau nei pusė gyventojų kartą per šešias valandas ima diskutuoti apie orus. Lietuvoje šią vasarą apie juos tikriausiai kalbame dar dažniau. Tačiau yra žmonių, kuriems orai ir klimatas nėra tik lengvo pokalbio tema. Penktoje klasėje gavęs užduotį kelis mėnesius stebėti gamtos reiškinius, Bronius Medinis juos stebi ir fiksuoja iki šiol. Šiandien Biržų meteorologijos stoties vadovas skaičių ir raidžių formules gali nesunkiai paversti į duomenis, iš kurių sinoptikai nuspėja orus. Ką apie gamtą ir mūsų klimatą atskleidžia Biržų pakraštyje veikianti viena svarbiausių Lietuvos meteorologijos stočių? Kas dažniausiai kreipiasi į meteorologijos tarnybas? Ir kaip Lietuvoje stebimas klimato atšilimas?

Nusivylimas. Botanikai sako, kad tokia dažnai būna pirma mūsų šalies gyventojų reakcija pamačius lietuvišką orchidėją. Išties, gegužraibinius – toks lietuviškas mokslinis šios šeimos augalų pavadinimas – galima drąsiai vadinti neatrastu Lietuvos gamtos lobiu. Kad įvertintum jų grožį, reikia šiek tiek pasistengti – apsiauti guminius batus, pasiimti akinius ar bent telefoną su geresne fotokamera ir padaryti šiokius tokius namų darbus. Retas žino, kad šlapiose Lietuvos pelkėse ir ūksminguose miškuose auga daugiau kaip trys dešimtys lietuviškų orchidėjų rūšių. Dauguma jų nykstančios ir įrašytos į Raudonąją knygą. Bet kai kurios auga šimtais visai netoli didmiesčių. Jei nesužavės jų žiedai ar neįtikėtinos istorijos apie ekologiją, tai lietuviški pavadinimai tikrai prajuokins.

Ar žinote, kas bendro tarp sausainių, muilo ir dyzelino? Atsakymas gali pasirodyti netikėtas: palmių aliejus. Ši universali ir pigi žaliava beveik nepastebimai taip paplito pasaulyje, kad sutinkama kone kas antroje supakuotoje prekėje. Tačiau Europos Sąjungoje vis garsiau skamba raginimai apriboti palmių aliejaus naudojimą. Kodėl? Atsako žinoma lietuvių kilmės orangutanų tyrinėtoja dr. Birutė Galdikas, Europos parlamento atstovai, palmių aliejaus importuotojai ir maisto rizikos vertinimo specialistai.

„Manau, kad branduolinės technologijos yra viena iš tų sričių, kur žmogaus smegenys, gebėjimai ir galimybės pasiekė ribą“, – sako Europos Parlamento (EP) narė iš Vokietijos Rebecca Harms, kuri aktyviai talkina Lietuvai siekiant stabdyti Astravo branduolinės jėgainės statybas. Ji ragina Lietuvos gyventojus aktyviai palaikyti šias pastangas ir nepamiršti savų branduolinės energetikos „vaiduoklių“.„Pavyzdžiui Vokietija turi kur kas daugiau patirties išmontuojant atomines jėgaines. Tačiau kalbant apie galutinį ilgaamžio, labai radioaktyvaus panaudoto branduolinio kuro sutvarkymą, esame taip pat toli nuo sprendimų kai ir prieš 40 metų“, – primena EP Žaliųjų frakcijos narė. „Kadangi išsikvietėme tuos vaiduoklius, išlaisvinome juos, dabar ištisos ateities kartos turės spręsti bjaurių branduolinių atliekų problemą.“Pokalbis apie Astravą ir Ignaliną bei branduolinės energetikos praeitį, dabartį ir ateitį.Alexis Haulot (EP) nuotr.

„Mano darbas man patinka ir manau, kad į tai prasminga investuoti. Bet aš pirmiau imčiausi spręsti kur kas svarbesnes problemas – tas, kurių turime čia, Žemėje,“ – sako aeronautikos inžinierius Martinas Kreutzas. Darbo dienomis jis kuria saulės elementus kosminiams laivams, o šeštadienius leidžia viename iš Miuncheno bendruomeninių daržų. Vyras tiki, kad daržininkystė yra politinis veiksmas, padedantis miesto gyventojams neatitrūkti nuo gamtos ir geriau suprasti maisto pramonės poveikį aplinkai.Tuo metu kitame Bavarijos sostinės rajone, kitapus upės, menininkė Katrin Siebeck įkūrė daržą tam, kad padėtų pabėgėliams. „Man tai daugiau nei daržas“, – sako moteris, taip pat įtraukianti naujakurius į savo meno projektus.

Kaip susiklosto gyvenimo aplinkybės, kad tenka atsisakyti kelerius metus šeimos nariu buvusio šuns? „Man ir taip skaudu dėl tokios situacijos, o dar žmonės tokius piktus komentarus rašo“,- sako moteris ieškanti naujo šeimininko savo šuniui. Vis dėlto, kai kito šeimininko surasti nepavyksta, gyvūno kelias dažnai nusitiesia į prieglaudą. Lietuvoje veikia apie 70 gyvūnų prieglaudų, į kurias kas mėnesį dėl įvairiausių priežasčių patenka po kelis šimtus beglobių gyvūnų. Kaip sekasi, beglobiams rasti naują šeimininką ir ar šuniui lengva pamiršti praeityje patirtas skriaudas?

„Mėsa“, – atsako vienas Tibeto budizmo lyderių Karmapa XVII, viešos diskusijos metu paklaustas, koks maistas jam skaniausias.„Bet juk Jūs vegetaras?!“ „Būtent.“Atjauta aplinkai kaip kasdienė dvasinė praktika – viena pagrindinių Karmapos XVII viešų kalbų, mokymų ir knygų temų. Jis – ne vienintelis XXI a. dvasinis lyderis, kalbantis apie aplinkosaugą, klimato kaitą, gyvūnų kančią, atsakingą vartojimą ir planetos vienkartiškumą. 1992 m. Naujajame Džersyje (JAV) krikščionių ir žydų sukurta tarpreliginė aplinkosaugos organizacija „Green Faith“ („Žaliasis tikėjimas“) kruopščiai registruoja įvairiausių religinių grupių išsakomas pozicijas aplinkos klausimais, džiaugiasi, kad jų skamba vis daugiau, ir kviečia visus, esančius dvasiniame kelyje, priimti dar vieną įsipareigojimą: „Aš pasižadu, kad mano gyvenimas bus palaima Žemei”.

Jau dvejus metus verslinė žvejyba draudžiama visuose Lietuvos ežeruose. Bet paliktas leidimas užsiimti specializuota ungurių, stintelių, seliavų bei upinių nėgių žvejyba. Bet ir šis leidimas itin ribotas. Jeigu šalyje yra apie 3000 ežerų, verslu galima užsiimti mažiau nei dešimtadalyje vandens telkinių. Šie draudimai neatsirado iš oro. 2011-aisiais vidaus vandenys išgyveno krizę – žuvų sumažėjo iki kritinės ribos. Gamtosaugininkai tuo metu tarė griežtą žodį – kalti besaikiai verslininkai. Todėl jų veiklą Lietuvoje sustabdyta.Prabėgus porai metų nuo draudimų įsigaliojimo, ežerai ir vėl ėmė klestėti. Žvejams – didelės žuvys tapo kasdienybe. Ir štai visų žvejų pamėgto Molėtų krašto meras siūlo į kelis ežerus įleisti verslininkus, kad turistai galėtų paragauti gėlavandenių žuvų. Mokslininkai tvirtina, kad žuvų yra daug, bet verslą reikia griežčiau reguliuoti, kad šis ir vėl nepajustų besaikį skonį, o gamtai ir vėl netektų kentėti.Tuo metu žvejai stoja piestu ir bet kokiu būdu priešinasi tokiems siūlymams. Pasak meškeriotojų, jie patys yra geriausi vidaus vandenų prižiūrėtojai, gamtos saugotojai ir mylėtojai, o verslas esą yra tik nuolatinis kenkėjas pats sugadinęs savo įvaizdį. Ar įmanoma pasidalinti žuvimi ir tuo pačiu metu išsaugoti ežerus? Kodėl Molėtų rajone verslinė žvejyba skamba tarsi keiksmažodis? Ir ką sako mokslininkai, stebintys atsigaunančią šalies gamtą?

Nuo 2012-ųjų Lietuvos individualių namų savininkams išdalinta daugiau kaip 236 tūkst. lauko kompostinių, kuriose su žaliosiomis atliekomis galima kompostuoti ir maisto atliekas. O kai kurie žmonės kompostuoja ir bute. Jau dvejus metus prie Aurelijos Olendraitės ir Juliaus Lizūno pietų stalo stovi specialus maišas su Kalifornijos sliekais. Iš maisto atliekų sliekai gamina humusą, kurį Aurelija ir Julius panaudoja kaip trąšą balkone augančioms gėlėms, prieskoninėms žolelėms ir daržovėms.Nepaisant to, kad vis daugiau žmonių užsiima kompostavimu, Lietuvoje išmetamų maisto atliekų nemažėja. Aplinkos ministerijos skaičiavimais, gyventojai jų kasmet išmeta apie 80 tūkst. tonų ir jos sudaro 12–14 procentų visų Lietuvos atliekų.Organinės atliekos išskirtinės tuo, kad, išmetus su mišriomis šiukšlėmis, jas sunku perdirbti, o tinkamai tvarkomos gali praturtinti dirvožemį naudingomis medžiagomis. Dalyje Europos Sąjungos šalių gyventojai jas jau rūšiuoja. Lietuvos teisės aktai tą daryti įpareigoja tik maitinimo įstaigas ir prekybos centrus, bet 2019 m. didesniuose miestuose prie daugiabučių namų turėtų atsirasti tik maisto atliekoms skirti konteineriai.Kur panaudojamos maisto atliekos? Kaip tai veikia užsienyje, pavyzdžiui, Austrijoje ir Italijoje, ir kaip gali atrodyti Lietuvoje?

„Bičas, keičiantis pasaulį“, – taip prisistato amerikiečių keliautojas ir aplinkosaugos aktyvistas Robas Greenfieldas. Kad atkreiptų dėmesį į švaistūnišką tautiečių gyvenimo būdą, jis imasi įvairių eksperimentų. Mėnesį vaikščiojo apsikarstęs pilnais šiukšlių maišais ir klausinėjo žmonių, ką jie žino apie atliekas. Jo svetainėje Robgreenfield.tv aprašyti du mėnesiai, praleisti maitinantis prekybos centrų išmetamu maistu, kelionės be pinigų ir be atliekų, ištisi metai be maudynių duše ir daugybė kitų iniciatyvų.Vienus jo kampanijos įkvepia, o kiti jas vadina absurdiškomis. Pats Robas sako, kad taip gyvendamas jaučiasi sveikesnis ir laimingesnis. Trisdešimtmetis sako pardavęs ne tik automobilį, bet ir beveik visus kitus daiktus, uždaręs sąskaitą banke ir pasilikęs tik šimtą būtiniausių daiktų, telpančių į nedidelę kuprinę. Keliaudamas jis vengia energijos iš iškastinio kuro, centralizuotai tiekiamo vandens ir maitinasi daugiausia augaliniu maistu.Aktyvisto patirtys sudėtos į knygą, jo Facebooko paskyra turi per 200 tūkst. sekėjų. Apie Robo nuotykius po Pietų Ameriką „Discovery“ televizijos kanalas sukūrė dokumentinių filmų ciklą. Visą uždarbį už žiniasklaidos projektus amerikietis sako paaukojantis aplinkosaugos organizacijoms.

Balandį paukščiais garsėjančiam Žuvinto biosferos rezervatui suėjo 80-imt metų. Pirmos Lietuvoje saugomos teritorijos įkūrėju laikomas gamtininkas Tadas Ivanauskas. Žuvinto ežero apylinkės per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė. Dėl žmogaus veiklos ežeras sparčiai želia ir pelkėja, dėl to mažėja čia perinčių paukščių. Bet tai vis dar yra viena svarbiausių vietų ne tik Lietuvos, bet ir Europos gamtinės įvairovės išsaugojimui.

„Nesinori sėdėt prie stalo, norisi kuo greičiau pavalgyti ir kuo greičiau keliauti, kartu pasiėmus ir artimuosius“, – sako vilnietė Vitalija Arlauskienė, per beveik visus savaitgalius ir šventes keliaujanti po Lietuvą. Moteris pasakoja, kad jos šeimos maršrutuose dažniausiai yra bent vienas pažintinis gamtos takas. Savo įspūdžius ir nuotraukas Vitalija fiksuoja tinklaraštyje www.kelioneslietuvoje.com, o jo sudarytame takų žemėlapyje – apie šimtas objektų ir jų aprašymų. Keliautoja atrinko 10 įdomesnių, mažiau žinomų pažintinių takų, kuriuos siūlo pavasario savaitgaliams.

Praėjusią savaitę grupelė vilniečių susirinko apkabinti palei Lukiškių aikštę planuojamų kirsti liepų. Jie raštu kreipėsi į miesto savivaldybę prašydami viešai pristatyti aikštės rekonstrukcijos planus. „Būtų gerai, kad to nepalaikytų atsisveikinimu su liepomis,“ – pranešimus spaudoje komentavo viena renginio dalyvė. Ji, kaip ir kiti sutikti miestiečiai nesupranta, kodėl tvarkant sostinės viešąsias erdves, dažnai šalinami brandūs medžiai. Savivaldybės kraštovaizdžio architektė Jurga Večerskytė-Šimeliūnė tikina, kad aikštė po rekonstrukcijos bus dar žalesnė nei buvo. Tuo metu diskusijas dėl Lukiškių aikštės ir kitų sostinės žaliųjų erdvių sekanti Jekaterina Lavrinec kviečia išsivaduoti iš abipusės dialogo baimės.

Šiemet tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ nemažai lietuvių filmų premjerų. Viena jų – Audriaus Stonio dokumentinė juosta „Moteris ir ledynas“. Tai pasakojimas apie aukštai Vidurinės Azijos kalnuose gyvenančios mokslininkės Aušrelės Revutaitės vienatvę didingos ir trapios gamtos fone. 2014-aisiais Kazachstano Geografijos institutas jos vardu pavadino vieną iš Tianšanio ledynų.

Kauno miesto savivaldybė žada, kad jų Nemuno saloje suplanuotas mokslo ir inovacijų centras „Mokslo sala“ bus naujos kartos muziejus, kur viską galima liesti ir norisi grįžti. Planuojama, kad jau 2019 m. čia jau veiks ekspozicijos apie žmogų, gamtą ir technologijas bei keičiamos parodos, o temas diktuos ir aktualijos. Tado Ivanausko zoologijos muziejus kitąmet minės šimtmetį. Kauno centre įsikūrusios įstaigos šeimininkai sako, kad tokiam „klasikiniam“ muziejui keistis sunku. Bet jie irgi planuoja naujas edukacijai ir aktyviam pažinimui skirtas erdves, kurių čia iki šiol trūksta. Kodėl gamtos muziejuje kyla diskusijos apie mirtį? Ką šiais laikais veikia muziejų gidai? Kokia iškamša gamtos istorijos muziejuje Briuselyje iki šiol populiari?

„Skausmo neįmanoma išmatuoti. Matai persigandusį gyvūną, kuris žino, kad lėtai artinasi mirtis“, - sako gyvūnų gerove besirūpinančios organizacijos „Animals International“ Europos padalinio vadovas Gabrielis Paunas. Organizacija neseniai paviešino tyrimą, kuris, jų teigimu, atskleidžia grubius galvijų transportavimo pažeidimus Europos Sąjungos ir kitose šalyse. Jų padarytuose vaizdo įrašuose bei nuotraukose matyti karvės ir jaučiai, padengti savo pačių mėšlu, nepajėgiantys įlipti į laivus ir mušami prižiūrėtojų, naudojančių elektrošoką. Vaizdo medžiaga iš Artimųjų rytų, Šiaurės Afrikos ir Turkijos skerdyklų, į kurias keliauja Europos galvijai – ypač šokiruojanti. Iš Lietuvos per metus eksportuojama daugiau kaip 130 tūkst. galvijų, apie 30 tūkst. kiaulių, apie 2 mln. paukščių. Atsakingos institucijos tikina, kad pažeidimų užfiksuojama labai mažai. Kartu jie pripažįsta, kad oficiali statistika visos galvijų kelionės ir jos sąlygų neatspindi.Tuo metu Europos Komisijos duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo teisės aktų įgyvendinimo.

„Medžio atsiprašai, jį išgręždamas“, – sako Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Algridas Augustaitis, už ilgamečius šalies miškų būklės tyrimus apdovanotas Lietuvos mokslo premija. Medžių rieves skaitantis mokslininkas save vadina miškininku, bet jam šis augalas reiškia daugiau nei jo medienos vertė: „Žiūriu į jį kaip į gyvą būtybę, be kurios būtų sunku gyventi“.Premijai gauti pateiktame prof. A. Augustaičio 2001-2015 metais publikuotų darbų cikle tiriamas daugiausia klimato kaitos poveikis Lietuvos miškams. Tyrimai rodo, kad kylanti metinė tempratūra ir gausesni krituliai teigiamai veikia mūsų šalies spygliuočių miškus. Visgi pašnekovas pabrėžia, kad tuo remiantis teigti, kad klimato kaita yra teigiamas reiškinys, negalima.

Kokia turėtų būti knyga apie klimato kaitą, kad ją skaitytų žmonės, neskaitantys knygų klimato kaitą? Prieš kelerius metus parašyti būtent tokią knygą užsimojo žinoma kanadiečių žurnalistė ir aktyvistė Naomi Klein. „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą“ buvo pavadinta reikšmingiausia dešimtmečio knyga ir reikšmingiausia visų laikų knyga apie aplinkosaugą. Įspūdingos apimties, daugybe šaltinių paremtas veikalas užbaigią vadinamąją antiglobalizmo trilogiją, kurią sudaro ši ir kitos dvi Naomi Klein knygos „No logo“ bei į lietuvių kalbą išleista „Šoko dokrina“.Tai kovinga knyga, griežtai kritikuojanti šiuolaikinio kapitalizmo sistemą, rinkos fundamentalizmo ir trumparegiško pelno siekimo persmelktą mąstymą. Tačiau ji taip pat viltinga ir kviečianti veikti knyga: žmonija gali išsigelbėti, jei išdrįs iš pagrindų pakeisti ekonomiką ir politiką.Naujausią autorės knygą „Tai viską keičia“ lietuviškai ką tik išleido leidykla „Kitos knygos“. Vilniaus knygų mugėje surengtoje vaizdo konferencijoje su Naomi Klein kalbėjomės apie tai, kas sieja klimato kaitą ir skurdą, ir kaip kapitalizmas trukdo ieškoti kelių įveikti krizę.Kitos knygos nuotr.

Jo rankose skaičiai uždainuodavo, o iš pažiūros sausa informacija apie pasaulio sveikatos ir ekonomikos tendencijas atgydavo. Pasaulyje šis švedų gydytojas prieš dešimtmetį išgarsėjo įspūdingais animuotais pranešimais, pakeitusiais daugelio mąstymą apie šalių pažangą. Kolegos sako, kad vasario pradžioje miręs Hansas Roslingas jų atmintyje išliks kaip neįtikėtinai talentingas pasakotojas ir smalsus genijus. „Jis labai gerbė žmones, su kuriais dirbo ir buvo labai smalsus. Jis stengėsi iš esmės suprasti, ką reiškia gyventi skurdžioje šalyje“, – kalba jo mokinė dr. Anna Lindstrand iš Švedijos visuomenės sveikatos agentūros.Mančesterio universiteto tyrėja Nora Mžavanadzė pastebi, kad H. Roslingo indėlis į darnaus vystymosi teoriją ir praktiką svarbus todėl, kad atkreipia dėmesį į socialinius aspektus – skurdą ir žmonių sveikatą.Savo paskaitose H. Roslingas stengėsi parodyti tai, kad pasaulio šalių padėtis keičiasi į gera. Dėl to jį net kartais kaltindavo nepamatuotu optimizmu. Tačiau pats mokslininkas tai neigė. „Nesu nei optimistas, nei pesimistas, esu labai rimtas galimybistas (angl. possibilist). Tai nauja kategorija, kai atsisakome emocijų ir vertiname pasaulį analitiškai. Tai įmanoma. Teisingesnis pasaulis įmanomas. Investuojant į žalias technologijas, į skurdo mažinimą ir gerą valdymą, jis toks gali tapti“, – sakė jis.

Mikroplastiku vadinamas itin mažos plastiko dalelės, naudojamos kosmetikoje ir išsiplaunančios iš sintetinių drabužių. Žinoma, kad jos teršia aplinką. Bet aplinkosaugininkai juokaudami klausia: ar gali būti, kad išskalbę savo fliso megztinį, vėliau jo dalis suvalgome su jūros žuvimis?Vandens mėginių iš įvairių pasaulio kampelių analizė rodo, kad daugumoje aptinkama mikroplastiko dalelių. Jos tokios mažos, kad lengvai tampa gyvūnų maistu, tad tas klausimas nėra visai absurdiškas.Nevyriausybinės organizacijos patyrinėjo kosmetikos gaminių sudėti ir paaiškėjo, kad mikroplastikai plačiai sutinkami ir Lietuvoje.Kodėl tai svarbu ir ką daryti?

„Ironiška, bet leidęsi studijuoti Mėnulio, tos kelionės metu atradome Žemę“, – kartą apibendrino pirmąją Žemės nuotrauką iš kosmoso padaręs amerikiečių astronautas Williamas Andersas. Šios nuotraukos išgarsėjo pavadinimais „Tekanti Žemė“ ir „Mėlynas marmuro rutuliukas“. Sakoma, kad jos iš esmės pakeitė žmonijos suvokimą apie pasaulį ir įkvėpė aplinkosaugos judėjimą. „Man ji parodo, kaip svarbu būti geresniais vieni kitiems ir saugoti bei branginti tą blyškų melsvą taškelį“, – praėjus dviems dešimtmečiams apibendrino astronomas ir rašytojas Carlas Saganas. Dar daugiau – vientisos, visa apimančios planetos nuotrauka laikoma globaliojo teisingumo simboliu. Tačiau žinoma kanadiečių žurnalistė ir aplinkosaugos aktyvistė Naomi Klein įsitikinusi, kad toks požiūris gali būti ir pavojingas. Naujausioje savo knygoje „Tai viską keičia“ ji siūlo žvelgti kitaip: „Tai mes, žmonės, esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose“.Įtakingų nuotraukų istorijos bei pokalbiai su Lietuvos fotografais Mindaugu Kavaliausku, Renatu Jakaičiu ir Romualdu Barausku apie nuotraukų reikšmę gamtosaugoje. Tekanti Žemė. W. Anderso (NASA) nuotr.1968 m.

Ar Lietuvoje turėtų būti uždrausta veisti, auginti ir žudyti gyvūnus dėl kailio? Apklausos rodo, kad daugiau kaip pusė šalies gyventojų mano, kad taip, ir tokių žmonių daugėja. Šeštadienį Vilniuje maždaug tūkstantis žmonių susirinko į eitynes „Už gyvūnus“. Jie įsitikinę, kad kailinių žvėrelių fermos teršia aplinką ir negali užtikrinti gyvūnų gerovės. Panašios diskusijos vyksta ir kitose Europos šalyse.Vienas didžiausių šio verslo apimtis turinti Olandija pernai priėmė sprendimą uždrausti auginti gyvūnųs dėl kailio. Daugiausia dėl etinių priežasčių. Ūkininkai tikina, kad gyvūnais rūpinasi tinkamai, o jų verslas turi teisę gyvuoti.

Įspūdingi, gražūs ir įtraukiantys įvairaus amžiaus žiūrovus, žinomo televizijos profesionalo sero Davido Attenborougho įgarsinti filmai nepaprastai populiarūs visame pasaulyje. Tačiau gamtosaugininkai kritikuoja: esą „Planeta Žemė“ gamtą rodo pernelyg idealizuotai ir per mažai kalba apie jai kylančias grėsmes.Tuo metu Lietuvoje taip pat stebimas filmų apie gamtą bumas: pernai Petro Abukevičiaus vardo konkurso organizatoriai sulaukė rekordinio pretendentų skaičiaus. Visgi, pasak specialistų, profesionalioji gamtos dokumentika mūsų šalyje dar tik žengia pirmuosius žingsnius.Kodėl tokius filmus dažniau kuria patys gamtininkai? Kas laikoma geru filmu apie gamtą? Apie tai pokalbiai su P. Abukevičiaus premijos laureatais gamtininku Eugenijumi Drobeliu, menininke Akvile Anglickaite ir režisieriumi Mindaugu Survila.

Europiečius įprasta laikyti ypač aktyviais „žaliaisiais“ – Europos Sąjunga mėgsta prisistatyti kaip lyderė aplinkosaugos mokslo, švietimo ir technologijų srityse. Tačiau kaip yra iš tiesų? Tai buvo vienas iš klausimų, į kuriuos atsakymo ieškojo Kauno technologijos universiteto (KTU) sociologai kartu su kolegomis iš Vokietijos, rašydami monografiją „Žaliasis europietis“ (angl. „Green European“). Knygoje apibendrinami įvairūs tyrimai apie europiečių aplinkosauginį sąmoningumą, rizikų suvokimą ir elgseną.„Europiečiai neturi vieningos ekologinės sąmonės ar vieningų aplinkai draugiškos elgsenos įpročių,“ – apibendrina leidinio redaktorė docentė Audronė Telešienė. Tyrimai rodo, kad yra skirtumai tarp Vakarų bei Vidurio ir Rytų Europos. Visgi aplinkosaugines nuostatas ir įpročius lemia ne tik šalių ekonominis išsivystymas, bet ir demokratijos lygis, net religinės pažiūros.Lietuvos gyventojai išsiskiria tuo, kad aukščiau aplinkosaugos problemų iškelia skurdą ir pagal savo aplinkosauginę elgseną yra panašūs į Latvijos, Bulgarijos bei Rusijos šalių piliečius.

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas – nevyriausybinio aplinkosaugos sektoriaus senbuvis, dažnai pristatomas kaip visuomenei mažai žinoma asmenybė. K. Navickas – kaunietis, aktyviai dalyvavęs aplinkosaugos judėjimo veikloje šalies nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, vienas iš pernai sukurto filmo „Žalieji muškietininkai“ (rež. J. Ohmanas) veikėjų. Beveik dešimtmetį jis vadovavo tarptautinės organizacijos Regioninis aplinkos centras Vidurio ir Rytų Europai Lietuvos padaliniui, vėliau dirbo organizacijos Baltijos aplinkos forumas projektų vadovu ir ekspertu, pirmininkavo Lietuvos Aplinkosaugos koalicijai. Yra baigęs istorijos bakalauro ir Darnaus vystymosi valdymo ir administravimo magistro studijų programas. Savo kaip Aplinkos ministro prioritetais jis yra įvardijęs atliekų tvarkymą ir nelegalių statybų kontrolę. Kaip K. Navickas mato pirmuosius savo darbo metus?

Druskininkų miesto aikštėje gruodžio pradžioje įrengta Kalėdinė prakartėlė su medinėmis šventųjų skulptūromis ir gyvų avių šeimyna. Miesto meras Ričardas Malinauskas tikina, kad ketvirtus metus skaičiuojanti tradicija per žiemos šventes aikštėje įkurdinti gyvūnus tarp miestiečių populiari. Esą gyvūnai tinkamai prižiūrimi, prakartėlėje įrengti šildytuvai. Tačiau aplinkosaugininkai instaliaciją vadina žiauriu elgesiu ir ragina avis iškeldinti. Jų peticiją internete pasirašė daugiau kaip tūkstantis žmonių.Gyvūnų gerovės specialistai pažymi, kad dideli žmonių susibūrimai gyvūnams sukelia stresą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai leidimus išduoda, tačiau pasisako prieš „gyvas“ prakartėles.Prakartėlės su gyvūnais – ne nauja tradicija bažnyčiose. Asilą, o kartais ir avis jau daug metų nuo šv. Kūčių iki Trijų Karalių priemenėje apgyvendina Bernardinų bažnyčia Vilniuje. Pranciškonams ši tradicija itin artima, mat pirmosios tokios „gyvos“ prakartėlės autoriumi laikomas Šv. Pranciškus. Esą dar 1223 metais būtent jam kilo mintis vieno Italijos kaimo gyventojams, pasakojant apie Betliejaus kūdikėlio gimimą, pasitelkti asilą ir jautį. Tačiau ką apie gyvūnus prakartėlėje rašoma Biblijoje?Kodėl žmonių ir ūkinių gyvūnų artumas taip džiugina per šventes, tačiau visai neatsispindi mūsų kasdienybėje?

„Sėdime ant tiksinčios bombos. Kai kurie sunkieji metalai iš žmonių paimtuose mėginiuose viršija Pasaulio sveikatos organizacijos leistinas ribas tūkstančius kartų. Tas pats yra su pavojingomis medžiagomis dirvožemio ir vandens mėginiuose“, – taip Ganos sostinėje veikiančio elektronikos laužyno poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai įvardija dr. Samuelis Obiris iš Ganos Nacionalinio tyrimų instituto. Mokslininkas mano, kad norint iš esmės išspręsti netinkamo elektronikos perdirbimo problemą, reikia politinės valios ir tarptautinės bendruomenės pagalbos. Technikos gamintojai turi laikytis principo „teršėjas moka“ ir pasirūpinti savo gaminiu jam tapus atlieka. Dabar, nesant sisteminių sprendimų, laužyno darbininkų sveikata yra daugiausia nevyriausybinių organizacijų ir kartkartėmis čia besilankančių užsienio savanorių rankose.Ekstremali ekologinė padėtis kai kuriems jų užtikrina tarptautinį finansavimą įvairiausiems projektams. Vienas jų – Ganos universiteto Visuomenės sveikatos mokyklai vadovaujantis prof. Julius Fobilis. Jis giriasi gavęs 3 milijonus eurų iš Vokietijos fondo laužyno darbininkų sveikatai tirti. Mokslininkas pripažįsta, kad toji vieta netinkama gyventi, tačiau yra prieš žmonių iškeldinimą. Kaip kompensaciją žmonėms už dalyvavimą jo tyrimuose Ganos universiteto mokslininkai žada laužyne įrengti kliniką ir mokymų centrą. Tačiau kitų panašių iniciatyvų patirtis verčia abejoti, ar žmonių gyvenimas dėl to iš esmės pasikeis.Antroji dokumentinio pasakojimo iš Ganos dalis.Laida parengta Europos Komisijos lėšomis, įgyvendinant projektą „Žiniasklaida vystymuisi“.

Jungtinės tautos skaičiuoja, kad kitąmet pagal svorį elektronikos atliekų apimtys prilygs aštuonioms didžiosioms Egipto piramidėms. Europa pasaulyje pirmauja pagal elektronikos atliekų kiekį vienam gyventojui. Europos Sąjungoje kasmet susidaro apie 10 milijonų tonų elektronikos atliekų. Tačiau vos trečdalis jų tinkamai perdirbama. Prieš keletą metų Interpolo tyrImas atskleidė, kad daugiau kaip pusė nebenaudojamos elektronikos yra arba tiesiog išmetama su kitomis atliekomis, arba netinkamai perdirbama, o dalis nelegaliai eksportuojama už Europos ribų.Viena tokių šalių – Vakarų Afrikoje esanti Gana. Jos sostinėje Akroje esantis laužynas per du dešimtmečius dėl to tapo viena labiausiai užterštų vietų Žemėje.Pirmoji dokumentinio pasakojimo iš Ganos dalis.Laida parengta Europos Komisijos lėšomis, įgyvendinant projektą „Žiniasklaida vystymuisi“.

„Gera žinoti, kad tavo mobilusis telefonas pagamintas be kraujo,“ – sako vilnietė Gintarė. Ji yra viena pirmųjų europiečių, prieš dvejus metus įsigijusi „Fairphone“ (angl. „Sąžiningą“) telefoną. Jo gamintojai – Olandijoje veikianti socialinė įmonė, kuri rūpinasi žmogaus teisėmis ir poveikiu aplinkai nuo žaliavų išgavimo iki atliekų sutvarkymo. Pats aparatas sukurtas taip, kad savininkas lengvai galėtų pakeisti sugedusias dalis ir telefonas tarnautų kuo ilgiau.Technologijų žinovai kritikuoja esą nuobodų „Fairphone“ išorinį dizainą, senstelėjusią programinę įrangą ir palyginus aukštą kainą, bet giria pačią idėją. Etiškojo telefono naudotojų skaičius jau perkopė 100 tūkst. „Fairphone“ pelnė ne vieną apdovanojimą už socialiai atsakingą gamybą ir aplinkos apsaugą, turi pasaulyje pripažintą ekoženklą „Mėlynasis angelas“.Kodėl kai kuriems žmonėms rami sąžinė nusveria telefono kameros pikselių skaičių? Taip pat laidoje pokalbis su bendrovės „Fairphone“ atstovais apie pačią idėją ir iššūkius, ją įgyvendinant.Pabaigoje nusikelsime ten, kur apie elektronikos poveikį aplinkai susimąstoma ypač retai, bet jis jaučiamas kur kas skaudžiau. Ganos sostinėje Akroje jau du dešimtmečius veikia elektronikos atliekų laužynas, vadinamas viena labiausiai užterštų vietų žemėje.

Specialistai pastebi, kad kandidatų į Seimą rinkimų programose – kaip niekad daug dėmesio aplinkosaugos klausimams. Nors aplinkosaugą išskiria dar ne visi, daugelis žada pokyčius atliekų tvarkymo srityje, elektromobilių ir atsinaujinančių energijos išteklių. Kuo skiriasi jų nuostatos ir vizijos? Į parlamentą kandidatuoja net dvi partijos, savo pavadinime turinčios žodį „žalieji“. Atidesnis žvilgsnis į aplinkosauginius kandidatų planus viešojo administravimo, aplinkotyros ir energetikos specialistų akimis.

Sukanka metai nuo vadinamojo „Dyzelgeito“ skandalo, atkleidusio, kad automobilių gamintoja „Volkswagen“ naudojo nelegalią įrangą, padedančią klastoti išmetamųjų dujų matavimo rodmenis. Šiandien jau aišku, kad Vokietijos bendrovė nėra vienintelė, kurios gaminami automobiliai teršia aplinką labiau, nei leidžia įstatymai. Po skandalo paviešintų duomenų analizė parodė, kad Europos gatvėmis važinėjantys nauji visų gamintojų markės dyzeliniai automobiliai normas viršija vidutiniškai tris kartus, o dažnai ir daugiau.Europos Sąjungoje planuojama, kad iki šimtmečio vidurio iškastiniu kuru varomų automobilių miestuose neliks. Kaip judėsime ateityje? Reuters nuotr.

Širvintų gyventojams miesto merė Živilė Pinskuvienė pristato naują miesto aikštės viziją: žalią erdvę priešais savivaldybę siūloma iškloti trinkelėmis, pašalinant 11 brandžių medžių, tarp kurių – ir sveikas šimtametis ąžuolas.Šalininkai idėją giria, teigdami, kad miestas neturi aikštės, o iš trinkelių sudėliotas nuskaitomas QR kodas simbolizuotų modernų požiūrį. Tuo metu senbuviai prisimena, kaip bendruomenė išgelbėjo ąžuolą per panašias rekonstrukcijas sovietmečiu. Jie prašo koreguoti planus išsaugant karus ir kitas negandas išgyvenusį medį, galintį tapti miesto simboliu.Gamtosaugininkai apgailestauja, kad per pastarąjį dešimtmetį panaudodami europines lėšas dauguma miestų ir miestelių žaliąsias savo erdves nuskurdino arba sunaikino. Jiems antrina kraštovaizdžio specialistai: žaliųjų ir pilkųjų erdvių dermės galėtume pasimokyti net ir iš artimiausių kaimynų.Kaip lengva Lietuvos mieste nukirsti šimtametį ąžuolą? Miesto aikštė Širvintose. V. Sarpausko nuotr.

Pasaulyje yra apie pustrečio tūkstančio botanikos sodų, savo kolekcijose puoselėjančių apie 4 milijonus gyvų augalų. Skaičiuojama, kad čia saugoma apie trečdalis pasaulio retųjų augalų rūšių. Pasak specialistų, sparčiai nykstant biologinei įvairovei, retųjų rūšių kolekcijos turėtų būti bent dvigubai didesnės. Botanikos sodų šimtus metų kauptos žinios apie augalus ir moksliniai tyrimai kaip niekada svarbūs gamtosaugai. Tačiau Lietuvoje jie kol kas labiau žinomi kaip vietos, kur traukiama pasigėrėti žydinčiais kultūriniais augalais. Nykstančios rūšys sudaro tik labai mažą dalį mūsų botanikos soduose. Tuo metu Kauno botanikos sodas tikina sukantis prie ištakų ir šiemet pradėjo įrengti naują Retųjų Lietuvos augalų ekspoziciją.Kauno botanikos sodas. V. Pilibaitytės nuotr.

„Aplinkosauginė nauda buvo vienas labiausiai viešintų žaidynių prioritetų“, – pastebi profesorius Davidas Zee, Rio de Žaneiro valstybinio universiteto okeanologas, kurį cituoja portalas vice.com. „Tačiau galiausiai jis liko paskutinis.“Tvaraus vystymosi plane, kuris pateikiamas kartu su pasiūlymu rengti olimpines žaidynes, sekmadienį pasibaigusios Rio de Žaneiro olimpiados organizatoriai išskyrė net devynis aplinkosauginius aspektus: nuo vandenvalos, švietimo, atsinaujinančios energetikos, oro kokybės, ekosistemų apsaugos iki žaliųjų statybų principų taikymo, miškų atkūrimo, ekologinio sertifikavimo ir atliekų tvarkymo.Buvo žadamos „Žalios žaidynės“. Tačiau dar iki jų pradžios buvo aišku, kad dauguma šių pažadų liks neištesėti. Pavyzdžiui, organizatoriai tikino, kad 80 proc. nuotekų, kurias išleidžia 9 milijonai įlankos gyventojų bus bent iš dalies išvalytos, tačiau realybėje tas skaičius tesiekė 48 proc., ar net mažiau.Kaip pastebi specialistai, nors aplinkosauginiai kriterijai yra privalomi ir dažnai padidina organizatorių šansus surengti žaidynes, tačiau už jų neįgyvendinimą retai taikomos sankcijos.

Šią vasarą du Lietuvoje veikiantys privatūs zoologijos sodai siūlo išskirtinę pramogą – paglostyti, padūkti ir nusifotografuoti su tigrų jaunikliais. Socialiniai tinklai pilni nuotraukų, vaizdo įrašų ir diskusijų: vieni trykšta teigiamomis emocijomis, kiti gi – piktinasi gyvūnų išnaudojimu. Įstatymai šiuo klausimu aptakūs, gamtosaugos inspektoriai – atlaidūs, nors mūsų kalbinta mokslininkė tai vadina netoleruotinu elgesiu su laukiniais gyvūnais.2011 m. atliktas tarptautinis Europos zoologijos sodų vertinimas atskleidė, kad didelė dalis šių įstaigų nesilaiko minimalių reikalavimų. Gyvūnai dažnai laikomi itin prastomis sąlygomis, o pačios įstaigos neatlieka joms keliamų uždavinių – prisidėti prie nykstančių vietos rūšių išsaugojimo ir visuomenės švietimo. Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos jiems pateikė ilgą sąrašą rekomendacijų. Ar kas nors nuo tada pasikeitė? Kodėl vienos šalys atsisako įkalinti gyvūnus pramogai, o kitose zoologijos sodų daugėja?

Europos Sąjungoje netyla diskusijos dėl populiaraus piktžoles naikinančio pesticido – glifosato – poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Aplinkosaugos organizacijos perspėja apie pavojus ir ragina juos uždrausti. Pernai Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra priskyrė šią cheminę medžiagą prie galimai sukeliančių vėžinius susirgimus. Tačiau Europos maisto saugos tarnyba glifosato pavojingu nelaiko. Po ilgų svarstymų, birželio pabaigoje Europos Sąjunga pratęsė leidimą šalyse narėse naudoti pesticidus su glifosatu iki kitų metų pabaigos. Per tą laiką laukiama Europos cheminių medžiagų agentūros išvadų dėl šių chemikalų poveikio. Ūkininkai pripažįsta, kad pesticidai su glifosatu yra labai veiksmingi, o prie plataus jų vartojimo ne tik piktžolėms naikinti, bet ir derliaus nuėmimui, prisidėjo ir agresyvi gamintojų reklama. AFP/Scanpix. nuotr.

Prieš savaitę užsidegę Černobylio zonos pušynai Ukrainoje Lietuvos gyventojams sukėlė nerimą dėl galimo pavojaus sveikatai. Specialistai suskubo raminti, radiacinis fonas šalyje nepakitęs ir jokių saugumo priemonių imtis nereikia.Šie įvykiai paskatino pasidomėti Černobylio avarijos paveiktomis teritorijomis apskritai. Istorija rodo, kad gaisrai šioje zonoje yra įprastas reiškinys. Pastaraisiais dešimtmečiais jų kilo daugiau kaip 1000. Prof. Sergejus Zibtsevas su kolegomis tyrinėjo istorinius duomenis, kurie rodo, kad gaisrai geba taršą iš Černobylio zonos paskleisti po visą regioną iki pat Jungtinės Karalystės. Jų studijos tarsi turėtų nuraminti žmones, nerimaujančius dėl sveikatos. Tačiau, pasak pašnekovo, užterštų miškų gaisringumo problema išlieka.AFP/Scapnix nuotr.

Daugybė žmonių įkvėpimo ir žinių apie aplinkos apsaugą semiasi keliaudami po Lietuvos saugomas teritorijas. O kaip jų darbuotojams sekasi vadovautis savo patarimais – taupyti energiją, vengti atliekų ir kitais būdais mažinti neigiamą savo pačių veiklos poveikį aplinkai?„Mums tai taip natūralu, kaip atsikėlus valytis dantis,“, - tikina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, bet pripažįsta, kad sistemingai parkų direkcijos to nedaro. Jungtinių Amerikos valstijų nacionaliniai parkai savo veikloje taiko aplinkosaugos vadybos sistemos įrankius – ne tik stebi savo veiklos poveikį aplinkai, bet ir išskiria prioritetus ir nusistato konkrečius tikslus, kaip jį mažinti. „Matuoti [savo daromo poveikio] nematuojame, tačiau jį suvokiame“, - į panašų klausimą atsako Pajūrio regioninio parko vyr. ekologas Erlandas Paplauskis. Tuo metu vadybos žinovai teigia, kad to, ko nematuoji, negali patobulinti.

Pavasarį Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) užfiksuota pirma bakterinė infekcija, atspari visiems žinomiems antibiotikams. Pasaulyje tokios infekcijos kasmet pareikalauja dešimčių tūkstančių gyvybių.Sveikatos specialistai perspėja, kad didėjantis bakterijų atsparumas antibiotikams yra problema visame pasaulyje. Naujų vaistų kurti nespėjama, o bakterijos darosi nenugalimos tokiais tempais, kad mokslininkai prognozuoja grįžtant laikus, kai antibiotikų apskritai nebuvo. Antibiotikai plačiai naudojami ne tik medicinoje, kur vidutiniškai kas trečias toks vaistas skiriamas nepagrįstai. JAV daugiau kaip pusė jų naudojama žemės ūkyje bei gyvulininkystėje ligoms gydyti ir produkcijos apimtims didinti. Atsparumas jiems – ekologinė problema, nes 80-90 proc. antibiotikų, patekę į žmonių ir gyvūnų organizmą, neskyla. Pasišalindami jie pasklinda aplinkoje kaip teršalai ir sukuria sąlygas bakterijų mutacijoms, kurios ir lemia didėjantį atsparumą. Pokalbis apie bakterijų biologinę įvairovę ir alternatyvius infekcijų gydymo būdus su bakterijų atsparumą antibiotikams tyrinėjančia Vilniaus universiteto mokslininke dr. Edita Sužiedėliene.AFP/Scanpix nuotr.

Nevyriausybinės organizacijos beveik vienbalsiai ragino britus ketvirtadienį aplinkos labui referendume dėl Europos Sąjungos balsuoti už narystę. Tačiau piliečiai nusprendė kitaip. Kaip vienos iš įtakingiausių narių sprendimas palikti 28 šalių grupę paveiks jos pačios aplinką ir viso regiono pastangas stabdyti klimato kaitą? „Tai labai liūdna diena mums visiems“, – sako Martinas Nesbitas iš Londone veikiančio nepriklausomo Europos aplinkos politikos instituto. Pasak jo, būtent dėl Europos Sąjungos politikos pastaraisiais dešimtmečiais britai žengė į priekį oro ir vandens taršos mažinimo bei atliekų tvarkymo srityje. Ekspertas nuogąstauja, kad ekonominės vadinamojo „Brexito“ pasekmės apkarpys taip reikalingas investicijas į švarias technologijas.Tuo metu aplinkosaugos teisininkė Karla Hill iš nepelno siekiančios organizacijos „ClientEarth“ pažymi, kad Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti tikrai nebus į naudą gamtos apsaugai.

Komunikacijos specialistas iš Italijos Alessandro Paroli pasakoja, kaip prieš keletą metų mokydamasis Kaune pro atvirą langą pamatė kaip statybininkai ardo seną šiferio dangą ir tiesiog mėto lakštus nuo stogo ant gatvės. Jį apėmė toks siaubas, kad paskubomis užsidengęs veidą skarele išskubėjo namo. Vėliau grįžęs į Lietuvą jis ėmėsi veiksmų, kad kuo plačiau paskleistų žinią, apie riziką, į kurią žmonės čia numoja ranka.Netoli Pabradės sodyboje gyvenantis Evaldas Kiaušas pasakoja, kaip prieš keletą metų nusprendė pasikeisti šiferio stogą. Jis pratęs viską daryti savo rankomis, todėl dangą nuiminėjo savo pastangomis, tik užsidėjęs statybinę kaukę. Šiferio lakštus į atliekų surinkimo aikštelę jis nuvežė tiesiog susidėjęs į automobilio bagažinę. Sąvartyne susimokėjęs pats ir iškrovė.Šių dviejų vyrų iš Italijos ir Lietuvos istorijos puikiai iliustruoja labai skirtingą požiūrį į vieną medžiagą, kurią prieš dar prieš keturis dešimtmečius specialistai aiškiai susiejo su vėžiniais susirgimais. K.Vanago nuotr.

Tyrimai rodo, kad žalieji pastatai, suprojektuoti galvojant apie ekologiją ir mažesnį poveikį aplinkai, duoda ne tik ekonominės naudos jų savininkams ir naudotojams. Pasak mokslininkų, žaliose mokyklose vaikai geriau mokosi, žaliose ligoninėse žmonės greičiau sveiksta, o žaliuose biuruose dirbantys darbuotojai jaučiasi ir dirba geriau.„Siekiama žalinti nekilnojamojo turto sektorių,“ – pastebi tvarios plėtros konsultantas Evaldas Savickis ir pateikia duomenų apie kitokią aukštesnių aplinkosaugos standartų naudą: „Pastato vertė jį parduodant yra 9 proc. didesnė, 16 proc. žmonės yra produktyvesni, o eksploatacinės išlaidos 10-15 proc. mažesnės“. Tarptautinių tvarios statybos sertifikatų siekiančių projektų Lietuvoje kol kas tik keletas. Kas juos motyvuoja ir kokias priemones taikydami ji tikisi būti pranašesni už kitus? Pasivaikščiosime po vieną iš Vilniuje baigiamų statyti verslo centrų.Tuo metu Kauno technologijos universiteto mokslininkai, vykdydami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą, domisi infrastruktūros vystytojų požiūriu į ekologinio kompensavimo idėją. Apie tai, kas tai yra, pokalbis su doc. Aiste Balžekiene.Vilniaus panorama. K.Vanago (BFL) nuotr.

„Planetai viskas bus gerai, dauguma rūšių vis tiek išliks, žmonija tikriausiai išgyvens ir išliks. Tačiau pokyčių greičiui nesame pasirengę“, – sako jaunas britų mokslininkas Danielis Price‘as, vienas iš balandžio pradžioje Vilniuje vykusios „TEDxTalks“ konferencijos pranešėjų. – Patirdami stresą esame linkę konfliktuoti, man būtent tai kelia didžiausią susirūpinimą.“Drauge su bičiuliu Erlendu Mosteriu Knudsenu jie nukeliavo tūkstančius kilometrų pėsčiomis ir dviračiu tam, kad papasakotų viso pasaulio žmonėmis apie klimato kaitą ir išklausytų jų istorijas. Vaikinai aplankė dešimtis šalių, įskaitant Lietuvą. Minėtoje konferencijoje Vilniuje jie skaitė pranešimą apie savo kampaniją „Nuo ašigalio iki Paryžiaus“ („Pole to Paris“).Šie aktyvistais tapę klimato mokslininkai įsitikinę, kad būtina ieškoti įvairesnių būdų parodyti žmonėms, kad klimato kaita yra reali. Nors kartu prisipažįsta, kad pavargo įtikinėti skeptikus ir labiau linkę kalbėti apie ryžtingų sprendimų svarbą.poletoparis.org nuotr.

Augalai ir jų dalys nuo seno buvo naudojami kaip pinigai, o vėliau jų atvaizdai persikėlė ant pačių monetų ir banknotų. „Jei šalies miškai visi yra atsodinti, tai nelabai ir norisi rodyti to kaip šalies simbolio“, – taip į klausimą, kodėl ant Vakarų šalių pinigų retai vaizduojami augalai, atsako dr. Darius Ryliškis iš Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sodo. Nuo šio pavasario čia galima užsisakyti edukacinę programą apie augalus ant įvairių valstybių banknotų ir monetų bei sudalyvauti protmūšyje.Nors ant banknotų įprasta vaizduoti žmones ir jų kūrinius, tyrinėjant pasaulio monetas galima nemažai sužinoti ir apie tai, kokie medžiai, vaisiai ir gėlės auga įvairiose šalyse. Vieni jų neatsiejami nuo šalies ekonomikos, kiti – nuo klimato juostos, o treti tapę atpažįstamu šalies simboliu ir už jos ribų. Tiesa, kalbant apie Europos Sąjungos šalis, įsitikinti tuo dabar galima nebent pinigų muziejuose, mat įsivesdamos eurą ant vadinamosios nacionalinės monetų pusės dauguma pasirinko vaizduoti ką kita.

Balandžio 26-ąją sukanka 30 metų nuo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje. Radiacija pasklido toli už tuometinės Sovietų Sąjungos ribų ir palietė daugybę žmonių. Dalis buvo priversti palikti namus ir niekada negalės į juos grįžti. Baltarusija nuo avarijos nukentėjo labiausiai. Nepaisant to, branduolinės pramonės niekada neturėjusi šalis pasiryžo statyti savo atominę Lietuvos pasienyje. „Kiekvienam baltarusiui Černobylio avarija nėra kažkas tolimo, kiekvienas tai patyrė asmeniškai. Vienaip ar kitaip tai palietė arba pažįstamus, arba šeimos narius. Mūsų šalis labai nukentėjo, todėl labai atidžiai rinkomės saugiausią aikštelę ir projektą. Mums reikėjo ir jėgainės, ir kredito, todėl pasirinkome rusišką projektą“, – sako Baltarusijos Energetikos ministerijos atstovė spaudai Žana Zenkėvič. Kaip atrodo Astravo atominės statybų aikštelė šiandien ir kaip savo visuomenei tokį sprendimą pagrindžia pareigūnai? Įspūdžiai iš kelionės Baltarusijoje.Žurnalistams skirtame ture be Baltarusijos ir Lietuvos žiniasklaidos atstovų dalyvavo ir britų bei šveicarų žurnalistai. Susana Boos yra Ciuriche leidžiamo savaitraščio „Wochenzeitung“ redaktorė. Ji taip pat yra knygų apie Černobylio avarijos pasekmes bei Fukušimos tragediją autorė. Ne kartą lankėsi tose teritorijose, seka atominės energetikos aktualijas Europoje ir Šveicarijoje.„Man buvo netikėta suprasti, kad toji vieta šiandien yra tapusi keista turistų traukos vieta. Kelionių organizatoriai siūlo įvairius kelionių variantus, gali ten nuvykti dienai arba net savaitei. Jums gali parodyti įvairiausias vietas, reikia tik turėti pinigų ir susimokėti už unikalią patirtį. Man atrodo, kad tai skirta vakariečiams, kurie jau yra buvę visur, o dabar ieško išskirtinės vietos asmenukei pasidaryti, kad galėtų ją įkelti į Facebook'ą“, – savo įspūdžiais iš šių metų kelionės į Černobylio zoną dalijasi žurnalistė.

Įsivaizduokite gyvenimą be daiktų, kurie priklauso išskirtinai jums. Automobilį ar grąžtą – išsinuomojate tada, kai jų reikia, gražesnę suknelę proginiam vakarui pasiskolinate, o atgyvenusį telefoną bei atsibodusius baldus panaudoję grąžinate gamintojui, užuot sukę galvą, kur juos išmesti. Tai – kitokios, dalijimosi arba žiedinės ekonomikos pavyzdžiai.Profesorė Oksana Mont iš Lundo universiteto sako, kad daugelyje šalių žmonės turi per daug daiktų, kuriuos naudoja itin retai arba pernelyg trumpai. „Namai tapę sandėliais drabužių, baldų ir įrangos, kuri retai naudojama ir galėtų būti išnuomojama“, – sako ji ir priduria: „Stebimas ir savotiškas antimaterializmo judėjimas. Žmonės pradeda suvokti, kad turimų daiktų kiekis jų gyvenimo kokybės nelemia.“ Pasak mokslininkės, dalijimosi ekonomika galėtų padėti tausoti senkančius gamtos išteklius ir prisidėti prie taršos mažinimo. Tuo metu žurnalistas Paulius Valatkevičius prieš kelerius metus su bendraminčiais įkūrė interneto platformą dalinuosi.lt. Čia žmonės siūlo išsinuomoti pačių įvairiausių daiktų nuo fotoaparato iki dviračių laikiklio automobiliui. Jis mano, kad tokių, kurie nenori apsikrauti daiktais, ateityje daugės ir mini žodžius „prenumeruojamas gyvenimas“. G.H. Van Norman, 1898 m. nuotr.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, trys ketvirtadaliai dedeklių Lietuvos paukštynuose laikomos narvuose. Gyvūnų gerovės aktyvistai teigia, kad dedeklės yra bene labiausiai kenčiantys pramoninių ūkių augintiniai. Prieš ketverius metus Europos Sąjungos (ES) paukštynuose uždrausta naudoti ypač ankštus narvus. Vienam paukščiui tenkantis narvo plotas dabar yra šiek tiek daugiau nei A4 formato popieriaus lapas. Kai kurios ES valstybės svarsto apskritai uždrausti vištas dedekles auginti narvuose. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje didieji Olandijos prekybos centrai paskelbė nebeprekiausiantys ypač ankštuose narvuose auginamų vištų kiaušiniais. Laidoje pasakojama apie tai, kuo skiriasi sąlygos įvairiuose paukštynuose ir kaip atskirti kiaušinius iš ūkių, su kurių augintiniais elgiamasi geriausiai.

Kovo 20 d. minima pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Pelkių tyrinėtojai sako: norint pajusti gamtos ritmą ir atrasti save, reiktų keliauti būtent į pelkę. Retas Lietuvoje žino, kad bene garsiausia pasaulyje pelkė yra mūsų šalyje, Nemuno deltos regioniniame parke. Daugiau kaip prieš šimtą metų Aukštumalos aukštapelkė tapo pirmąja ištirta ir aprašyta mokslinėje monografijoje. Ilgą laiką šis vokiečių botaniko Karlo Alberto Vėberio darbas buvo bibliografinė retenybė, o lietuvių kalba išleistas tik šiemet. Apie monografiją, jos autorių ir garsią aukštapelkę Aukštumalą - pokalbiai su ją tyrinėjančiais mokslininkais.Aukštumalos aukštapelkė. Lietuvos gamtos fondo archyvo nuotr.

2011-aisiais kovo 11 d. Japoniją sukrėtęs stiprus žemės drebėjimas sukėlė milžinišką cunamio bangą rytinėje pakrantėje ir sugriovė atominę jėgainę. Apie 100 tūkst. žmonių iki šiol negali grįžti namo, o radiacija tebesklinda iš pažeistų reaktorių. Jėgainės atstovai tikina, kad padėtis valdoma, tačiau visuomeninės organizacijos, nepriklausomi tyrėjai ir žiniasklaida pasigenda skaidrumo. Avarija Fukušimos atominėje elektrinėje laikoma didžiausia branduoline katastrofa po Černobylio avarijos, įvykusios prieš 30 metų. Pokalbiai su lenkų žurnaliste Kasia Boni, aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“ aktyvistu Shaunu Burnie ir Oksfordo energetikos tyrimų instituto mokslininku Malcolmu Keay.

Šį žvėrį retas yra matęs, bet dažnas bijo. Nuo pasakos apie Raudonkepuraitę iki Kristijono Donelaičio „Metų“ – literatūroje šio gyvūno įvaizdis ryškus ir dažniau neigiamas. Šių dienų žiniasklaidoje gausu ne mažiau spalvingų pasakojimų apie ūkininkų sodybose „siautėjančius“, galvijų bandose „puotaujančius“ ir net žmones miškų takais sekiojančius „pilkius“Paveikslas parodoje Radvilų rūmų muziejuje Vilniuje. V. Pilibaitytės nuotr.Paveikslas parodoje Radvilų rūmų muziejuje Vilniuje. V. Pilibaitytės nuotr.Vilką gamtininkai vadina bene labiausiai persekiojamu plėšrūnu planetoje. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje su jais buvo taip uoliai kovojama, kad jie tapo nykstančia rūšimi ir daugelyje šalių jų medžioklė buvo uždrausta.Supratus stambiųjų plėšrūnų naudą miškų ekosistemoms, vilkas paskelbtas saugoma rūšimi, o kai kurios šalys ėmėsi jų populiacijų atkūrimo. Tačiau vilkų sugrįžimu džiaugiasi ne visi.Nuo ko priklauso žmonių požiūris į vilkus? Kodėl vieni vilkus nori saugoti, o kiti medžioti?

Vieni mokslininkai svarsto apie išmaniausius technologinius sprendimus, kaip iš asteroidų išgauti juose slypinčius išteklius. Tuo metu aplinkosaugos žinovai vis dar siekia, kad žemėje vykdomas kasybas neišeikvotų žemėje slypinčių išteklių vien pavienių žmonių labui.Ne visose šalyse pavyksta pasiekti, kad naudingieji ištekliai duotų naudos aplinkinėms bendruomenėms ar net visai valstybei ir kad kasyklų poveikis aplinkai būtų minimalus.

Vasario 13-ąją pasaulyje minima radijo diena. Specialistai sutaria, kad būdamas paprastas ir prieinamas daugybei žmonių visame pasaulyje radijas išlieka nepakeičiamas ypač ištikus bėdai. Pernai Indijoje siaučiant musoninėms liūtims skubiai įkūrus Skubios pagalbos radiją pavyko užkirsti kelią ligų epidemijoms. Po Nepalą sukrėtusių žemės drebėjimų radijo stotys skelbė informaciją apie tai, kaip elgtis, siekiant išvengti daugiau aukų. Žurnalistai pasakoja, kad radijas padėjo suvaldyti Ebolos karštinės protrūkį. Per taifūnus ir pūgas nutrūkus elektros linijoms, radijas automobiliuose ir telefonuose veikia. Jis padeda sužinoti, kas vyksta ir nesijausti atskirtiems nuo pasaulio. Girdėsite Pasaulinei radijo dienai skirtą pasakojimą apie tai, kaip radijas gelbėja gyvybes.Taip pat laidoje – pokalbis su Riina Kuusik-Rajasaar iš estų nevyriausybinės organizacijos „Mondo“, kurioje ji koordinuoja vystomojo bendradarbiavimo iniciatyvas Afrikoje, Afganistane ir Jordane, Jemene ir Ukrainoje.

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia apie naują tarptautinį pavojų visuomenės sveikatai – uodų platinamą Zikos virusą. Kol kas šio 1947 m. Ugandos miškuose išskirto ligos sukėlėjo protrūkis praėjus beveik septyniems dešimtmečiams vis dar tiriamas. Visgi specialistai pastebi, kad didelės dalies infekcinių ligų priežastys – ekologinės. Ligų ekologiją tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad dauguma pastaraisiais dešimtmečiais atsiradusių naujų ligų yra žmonijos brovimosi į laukinę gamtą ir demografinių veiksnių pasekmė. Girdėsite pokalbį apie tai, kaip besikeičiantis klimatas prisideda prie infekcinių ligų plitimo. Taip pat laidoje – išskirtinė kelionė į šikšnosparnių žiemavietę šalia Vilniaus. Sužinosite, kas bendro tarp šių paslaptingų gyvūnų ir maliarijos.

Lyginant su europiečiais, Lietuvos gyventojai mėsos vidutiniškai per metus suvartoja panašiai, tačiau valgo mažiau jautienos. Pasak mokslininkų, būtent raudonos mėsos vartojimą ateityje gali tekti riboti, nes jos neigiamas poveikis aplinkai yra didžiausias.Skaičiuojama, kad mėsos kilogramui pagaminti sunaudojama nuo 5 iki 20 tūkst. litrų vandens. Tuo metu kviečių kilogramui užauginti jo reikia dešimt kartų mažiau. Galvijų ūkiai taip pat reikšmingai prisideda prie klimato kaitos problemos ir teršia orą, vandenį bei dirvožemį.Kaip maitintis, kad ir patys išliktume, ir mažiau kenktume aplinkai?

Šiemet sukanka 30 metų nuo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, kuri laikoma didžiausia branduoline katastrofa žmonijos istorijoje. Lemtingą 1986-ųjų balandžio 26 d. rytą Černobylio atominės elektrinės darbuotojas Aleksėjus Brėjus sėdo į autobusą ir išvažiavo į savo pamainą ketvirtajame bloke.„Nieko nežinojau, niekas nieko nepasakė. Privažiavus prie atominės elektrinės pamačiau sugriautą ketvirtąjį bloką“, – jis prisimena, kad tos akimirkos įspūdis jam įsiminė labiausiai. – Pirmoji mintis buvo: to negali būti. Po to pagalvojau: ką mes čia darome, ką dabar daryti? Ir pajutau, kaip ant galvos plaukai stojo piestu. Nuo tada žinau, kad ta frazė nėra metafora. Taip išties būna.“Apie to meto įvykius jis kalba ramiai, bet apgailestaudamas sako, kad Černobylio pamokų pasaulis neišmoko.Pokalbis su buvusiu jėgainės darbuotoju A. Brėjumi.

Pastaraisiais metais vis tenka išgirsti apie žurnalistus, kurie nusivylę skubančia, paviršutiniška žiniasklaida, ieško kitokių būdų kalbėti apie tai, kas svarbu visuomenei. Jie buriasi į kooperatyvus ir bando dirbti sau ir skaitytojams, o ne reklamos užsakovams. Dažnai jie renkasi temas, kurioms parengti jų redakcijos negali arba nenori skirti laiko ir pinigų. Kai kurie jų renkasi aplinkosaugos temas. Tyrinėja, keliauja ir rašo laisvu nuo darbo metu savaites, o kartais ir mėnesius. Jų straipsniai būna ilgi, bet skaitytojai juos taip pat pamiršta ne greit.Laidoje – susitikimai su žurnalistais Robu Edwardsu iš Škotijos, Robertu Tollastu iš Didžiosios Britanijos ir Jacopo Ottaviani iš Italijos, kurių ilgai rengti pasakojimai apie skalūnų dujas, elektronikos atliekas ir pelkių apsaugą pernai sulaukė pripažinimo.

Gamtos ir slidinėjimo entuziastai žino, kaip klampojant per sniegą ar pūgą, praverčia speciali, nuo drėgmės ir šalčio apsauganti apranga. Jos pasirinkimas dabar itin didelis, tačiau retas žino, kad drauge su pažangiomis technologijomis į kelionę gamtoje leidžiasi ir pavojingos medžiagos.Dirbtinių sukurtų junginių tyrinėtojai aptinka net nuo civilizacijos nutolusiuose gamtos kampeliuse – šiaurės meškų ir elnių organizme, iš pažiūros civilizacijos nepaliestiose kalnų ežeruose. Pastebėta, kad kai kurios jų kenkia gyviems organizmams ir todėl jų naudojimą siūloma riboti.

Nuo tamsiosios ekologijos iki pirmos branduolinės bombos, akvariumų mėgėjų etikos ir „žalios“ Popiežiaus Pranciškaus enciklikos – „Vienkartinės planetos“ 2015-ieji buvo įvairūs ir įdomūs, tad bus ką prisiminti. Dėkodami visiems, kurie padėjo rengti laidą, linkime sėkmingų Naujųjų ir kviečiame pasiklausyti ryškiausių praėjusių metų pokalbių ir pasakojimų ištraukų.

Kasmet artėjant šventėms daugybė žmonių iš naujo įsivelia į diskusijas apie tai, kokią eglutę – gyvą ar dirbtinę rinktis. Dažnas nustemba, kad gamtosaugininkai pasisako už pirmąjį variantą. Lietuvos gamtos fondo specialistas Danas Augutis pataria tiek medelį, tiek Kalėdų dovanas rinktis vadovaujantis trimis paprastais kriterijais: kaip ir iš ko daiktas pagamintas, iš kur transportuotas, ir kokios susidaro atliekos, kai jo nebenaudojate.Ką dar galima padaryti, kad šventės būtų švaresnės? Ką dovanoti ir į ką įvynioti? Į klausimus laidoje atsakys populiaraus amerikiečių aplinkosaugos portalo grist.org vyresnioji redaktorė Katharine Wroth.Šiemet daug kalbėjome apie klimato kaitą. Vidutinis Lietuvos gyventojas per metus atmosferą papildo maždaug 4-iomis tonomis CO2. Tačiau jei kasdien važinėjate automobiliu ir bent kartą skridote lėktuvu, šis skaičius gali būti gerokai didesnis. Gal dar galima kažką spėti padaryti, kad tą taršą neutralizuotume ir prie Kūčių stalo sėstume su švaresne sąžine?

Kai Prancūzijos užsienių reikalų ministras Loranas Fabiusas paskelbė apie priimtą Jungtinių tautų susitarimą dėl klimato kaitos, delegatai pakilo iš savo vietų ir kelias minutes liejo ovacijas. Kai kurie apsikabino ir net apsiašarojo. Pasaulio vienybė atrodė neginčijama. Tačiau iškart po to pasigirdo balsų, kad dokumentas netobulas, kad neišgelbės pasaulio skurdžiausių.Laidoje kalbama apie tai, kaip suprantamas klimato teisingumas ir kokios sutarties tikėjosi labiausiai nuo šio gamtos reiškinio kenčiantys pasaulio gyventojai – aktyvistai ir mokslininkai iš Indijos ir Filipinų.

Pasaulinė meteorologijos organizacija skelbia, kad šie metai gali būti šilčiausi planetos istorijoje. Šiltnamio dujų išmetimai planetoje taip pat muša rekordus. Specialistų teigimu, jei šalys nesiims veiksmų stabdyti klimato kaitą, netolimoje ateityje vis daugiau planetos gyventojų kentės dėl tokių ekstremalių reiškinių kaip audros, karščio bangos, potvyniai ir sausros. Nors aktuali daugeliui, greičiausiai ši žinia pirmiausia skirta pasaulio šalių lyderiams, kurie lapkričio 30 d. renkasi į aukšto lygio susitikimą Paryžiuje. Po teroro išpuolių atsigaunančioje Prancūzijos sostinėje prasideda dvi savaites truksianti Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencija.Daugiausia ginčų galima tikėtis dėl pinigų, sako klimatologas Justinas Kilpys. „Nėra klausimo, kad nereikia spręsti klimato kaitos problemos, kad klimato kaita nesukelia pavojingų meteorologinių reiškinių ar problemų sveikatai. [...] Nesutariama dėl to, kas ir ką turėtų daryti, t. y. ar besivystančios šalys, ar turtingos šalys, ar visos šalys. Ir kas už tai mokės“, – kalba klimatologas.Profesorius Niklas Hoehne iš Naujojo klimato instituto nuogąstauja, kad artimiausioje ateityje šalių vadovų darbotvarkėse klimato kaitai teks konkuruoti su pasaulyje augančia įtampa dėl terorizmo grėsmės.

Koks būtų mūsų požiūris į kitų kultūrų žmones, jei turėtume galimybę su jais pasimokyti ir pagyventi kartu bent vienerius metus vidurinėje mokykloje? Penkiolikoje pasaulio šalių veikiančio Jungtinio pasaulio koledžo atstovai tikina, kad būtent tai galėtų būti raktas į taikesnį ir teisingesnį pasaulį. Apsilankysime vienoje tokioje mokykloje, kuri veikia Freiburge, Vokietijoje. „Nuo kitų mokyklų mes skiriamės tuo, kad nesirenkame studentų. Mes renkamės jų patirtį, o kandidatų atranką vykdo tarptautinis komitetas. [...] Taip formuojama tai, ką vadiname „tikslinga bendruomenės įvairovė“. Pavyzdžiui, mūsų tema yra tvarus vystymasis ir mes norime, kad studentai turėtų kuo įvairesnį požiūrį į tai, ką tai reiškia,“ – sako šio koledžo rektorius Laurence‘as Nodderis. Nigerio upės delta yra didžiausias naftą išgaunantis regionas visame Afrikos žemyne. Tarptautinė bendrovė „Shell“, prieš kelis dešimtmečius atradusi čia naftos telkinius, iki šiol yra didžiausias jų valdytojas Nigerijoje. Vamzdynai vingiuoja per gyvenvietes, tad taršos atvejai paliečia žmones tiesiogiai. Šią vasarą apsilankiusi Nigerijoje tarptautinė organizacija „Amnesty International“ skelbia, kad padėtis ten išlieka katastrofiška.„Pasauliniu lygiu tai vienas baisiausių pavyzdžių, kai korporacijos nepaiso žmogaus teisių. Šimtai tūkstančių, jei ne milijonai žmonių ten kenčia dėl taršos ištisus dešimtmečius – pasekmės jų sveikatai ir aplinkai yra skaudžios. Bendrovė tai žino, ir nedaro nieko, kad padėtis pasikeistų į gera. Taip neturėtų būti niekur,“ – apibendrina „Amnesty International“ Verslo ir žmogaus teisių ekspertas Markas Dummettas.„Viena yra skaityti apie tai, o kitas – pamatyti. Supratimas, kad su žmonėmis elgiamasi kitaip vien dėl to, kad jie gyvena valstybėje, kur jų valdžia negali jais pasirūpinti, piktina,“ – pasakoja žurnalistė Rosita Garškaitė, neseniai grįžusi iš kelionės po Nigerio upės deltos ogonių genties kaimus, labiausiai nukentėjusius nuo naftos gavybos taršos.

Valstybės kontrolė skelbia, kad nykstančios ūkinių gyvūnų rūšys beveik nesaugomos, o informacija apie Lietuvos vietines bites apskritai nerenkama. Spalio pabaigoje paviešintoje audito ataskaitoje kontrolieriai konstatuoja, kad nepaisant to, jog vietinės bitės yra įrašytos į saugomų ūkinių gyvūnų sąrašą, tam užtikrinti nesiimama jokių veiksmų. Lietuvos bitininkų tai nestebina. Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas doc. dr. Algirdas Amšiejus sako, kad vietinės bitės Lietuvoje jau seniai išnykusios – jas išstūmė darbštesnės, ne tokios piktos, bet mažiau prie mūsų klimato prisitaikiusios bitės iš Balkanų regiono. Specialistai skambina pavojaus varpais, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje bitės nyksta dėl klimato kaitos, sunaikinamų gamtinių buveinių ir žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų. Nyksta ir pati bitininko profesija.Nevyriausybinių organizacijų teigimu, vis daugėja įrodymų, kad žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos kenkia ne tik aplinkai, bet ir žmonių sveikatai. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Europos moterys bendros ateities vardan“ (angl. Women in Europe for the Common Future) duomenimis, pesticidai ir biocidai sudėtyje turi hormoninę sistemą trikdančių medžiagų ir todėl yra pavojingi gyvūnams ir žmonėms. Tačiau patvirtinti kriterijus, kurie apibrėžtų tokias medžiagas ir leistų apriboti jų naudojimą rinkoje, Europos Sąjungos lygiu delsiama. Cheminių medžiagų specialistė Alexandra Caterbow tai sieja su pramonės daromu spaudimu Europos Komisijai.

„Jei manęs paklaustumėt: ar tu tikras, kad tai pavyks? Aš negalėčiau atsakyti, kad esu absoliučiai tikras. Tačiau jei paklaustumėt, ar turėtume pabandyti, atsakyčiau, kad nieko nedaryti ir palikti tokią riziką ateities kartoms yra neįmanoma“, – taip interviu LRT radijui apie pasaulio mokslininkų raginimus atsisakyti iškastinio kuro ir sustabdyti klimato kaitą kalba prof. Anilas Markandyja iš Baskų klimato kaitos centro Ispanijoje. „Todėl priimdami sprendimus didelio netikrumo sąlygomis vadovaujamės vadinamuoju atsargumo principu. Jis yra daugelio klimato kaitos valdymo politikos priemonių pagrindas“, – priduria jis.Prof. A. Markandyja yra Prinstono, Berklio, Harvardo, Bato universitetų profesorius. 2007 m. drauge su kitais Jungtinių tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos mokslininkais ir su buvusiu JAV viceprezidentu, knygos ir filmo apie visuotinį atšilimą „Nepatogi tiesa“ autoriumi, Alu Goru jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Kembridžo universitetas šį aplinkosaugos ekonomistą yra įtraukęs į 50-ies įtakingiausių darnaus vystimosi mąstytojų sąrašą. Daugiausiai profesoriaus publikacijų išleista klimato kaitos, aplinkos vertinimo, aplinkos politikos, energetikos ir aplinkos, žaliosios apskaitos, makroekonomikos ir prekybos sričių tematika. Lietuvoje jis lankėsi Kauno technologijos universiteto kvietimu.Nuotrauka: Prof. Anilas Markandya. Kauno technologijos universiteto nuotr.

Vėjo jėgainės Vokietijos pietryčiuose, Badeno Viurtenbergo žemėje, šiandien pagamina vos apie vieną procentą elektros. Šis pramoninis regionas, kur veikia daug garsių automobilių ir buitinės technikos gamintojų – nuo „Mercedes“ iki „Bosch“ ir „Liebherr“ – dar neseniai buvo labai priklausomas nuo atominės energetikos. Tačiau po avarijos Japonijos Fukušimos jėgainėje šalies vyriausybė nusprendė iš esmės pertvarkyti energetikos sistemą ir atominę pakeisti atsinaujinančiais ištekliais.Pietiniams šalies regionams tai ypač didelis iššūkis. Čia vėjai silpnesni, o ten, kur jie pučia, kalnuose, vėjo parkus įrengti kainuoja dvigubai brangiau. Be to, tam priešinasi bendruomenės.„Visos apklausos rodo, kad 80–90 proc. gyventojų pritaria energetikos sistemos pertvarkymui. Tačiau visur susiduriame su ta panašia problema: sako, noriu pokyčių, bet ne čia, ne mano rajone“, – pripažįsta Sebastienas Oeseris iš Freiburgo regiono administracijos.Nors šalyje pagaminamos švarios energijos dalis tolygiai auga, šildymui vis dar naudojant pigią anglį, bendras teršalų kiekis Vokietijoje 2013-aisiais net padidėjo.Maike Schmidt iš Saulės energijos ir vandenilio tyrimų centro Štutgarte tiki, kad ateitis priklauso atsinaujinantiems energijos ištekliams. „Mes daug investavome į atsinaujinančios energetikos technologijų vystymą, nes turime stabilią ekonomiką ir galime sau tai leisti. Taip šių technologijų kaina sumažėjo ir kitoms šalims, tad jos irgi turėtų naudoti jas.“Laida pasakoja apie bendruomenių ir mokslinių tyrimų centrų pastangas pasukti Vokietijos energetikos sistemą nuo atominės – vėjo ir saulės link. Parengta kelionės, kurią organizavo Badeno Viurtenbergo žemės vyriausybė, metu.

Skelbiama, kad tūkstantmečių sandūroje iškelti vystymosi tikslai padėjo išvaduoti milijardą pasaulio gyventojų iš skurdo, daugiau mergaičių gavo išsilavinimą ir sumažintas sergamumas užkrečiamomis ligomis. Tačiau, ar pasaulis tikrai tapo geresne vieta daugeliui? „Visi sutinka, kad žmonės turi teisę į švarų vandenį, maistą, kad neturėtų gyventi skurde, kad reikia pasirūpinti gimdyvių sveikata. [...] Tačiau jie neatsižvelgė į nelygybės problemą. Kai kuriais atvejais galėjo nutikti taip, kad pažanga davė naudos tik tam tikrai grupei žmonių ir nepasiekė didelės visuomenės dalies“, – sako Sally Nicholson iš tarptautinio nevyriausybinių organizacijų tinklo „Beyond 2015“. Be to, pasak jos, Tūkstantmečio plėtros tikslus šiemet pakeisiančių naujųjų Darnaus vystymosi tikslų sėkmė taip pat labai priklausys nuo to, kaip bus sprendžiama klimato kaitos problema.„Pamenu prieš keletą metų mes galėjome planuoti žemės ūkio veiklos pradžią kovo, balandžio mėnesį. Dabar kartais dar gegužę nesulaukiama būtino lietaus“, – pasakoja Riina Kuusik-Rajasaar iš estų nevyriausybinės organizacijos „Mondo“, kurioje ji koordinuoja vystomojo bendradarbiavimo iniciatyvas Afrikoje, Afganistane ir Jordane, Jemene ir Ukrainoje. „Vadinasi, žmonėms gresia badas, nes nuėmus derlių tenka išgyventi 6–7 mėnesius sausros ir tas laikotarpis dar išsitęsia. Moterys, kurias mokėme pinti krepšius, matė tai kaip papildomą būdą užsidirbti. Panašu, kad dėl klimato kaitos tai taps dar svarbiau, kad žmonės galėtų užsidirbti pragyvenimui.“Kas pasiekta, įgyvendinant tūkstantmečio tikslus, ir kokią ateities pasaulio viziją mato rugsėjo pabaigoje Niujorke posėdžiausiantys pasaulio šalių lyderiai?

Rugpjūčio pabaigoje VšĮ „Tušti narvai“ paviešino vaizdus iš vienos Lazdijų rajone veikiančios švelniakailių žvėrelių fermos. Juose – narvuose laikomi sužaloti gyvūnai ir netvarkingos mėšlidės. Gyvūnų gerove besirūpinanti nevyriausybinė organizacija laišku kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydama sustabdyti olandų kapitalo bendrovės UAB „Fur Farm LT“ veiklą.Tūkstančius žvėrelių auginančio stambiausio Lietuvoje audinių ūkio atstovai neigia kaltinimus ir planuoja plėsti savo veiklą. Gyvūnų gerovės pažeidimų šiuose ūkiuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai nenustatė. Tuo metu Aplinkos apsaugos departamento duomenys rodo, jog kailinių žvėrelių augintojai nuolat baudžiami už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus – dažniausiai už netinkamą mėšlo ir srutų tvarkymą.Dėl to fermų kaimynystėje gyvenantys žmonės sako nuolat kenčiantys nemalonius kvapus ir musių antplūdį.Nuo 1990 m. kailių augintojų ūkiai Lietuvoje išsiplėtė dešimteriopai. Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos duomenimis, pernai juose užauginta 1,5 mln. audinių, kurių kailiai iškeliavo į tarptautinius aukcionus. Tuo metu Olandijoje, kur veikia vieni stambiausių Europos kailinių žvėrelių ūkių, buvo nuspręsta uždrausti šį verslą. Pagrindinė tokio sprendimo priežastis – etika.

„Aš net nemanau, kad padariau kažką blogo – tiesiog pasinaudojau savo teise į žodžio laisvę Amerikoje. O dabar paprasčiausias dalykas – plakato laikymas demonstracijoje mane baugina“, – taip sako Jake‘as Conroy‘us, gyvūnų teisių ir aplinkosaugos aktyvistas iš JAV.Prieš daugiau kaip dešimtmetį jis dalyvavo kampanijoje, kurios nariai siekė uždaryti vienos didžiausių bandymus su gyvūnais vykdančių tarptautinių bendrovių „Huntingdon Life Sciences“ laboratorijas JAV. Už savo veiklą jis drauge su kitais penkiais bendražygiais buvo nuteistas ir trejus metus praleido kalėjime.Šiandien J. Conroy‘us tęsia veiklą aplinkosaugos srityje ir keliauja pasakodamas apie savo patirtį bendraminčiams įvairiose šalyse. Rugpjūčio pradžioje jis lankėsi Lietuvoje. „Reikia, kad vieni protestuotų, o kiti bendradarbiautų“, – sako dr. Jemas Bendellis, vadovaujantis Kambrijos universiteto Lyderystės ir tvaraus vystymosi institutui Jungtinėje Karalystėje. „Tiesą sakant, mano tyrimai parodė, kad stipriausios iniciatyvos tarp verslo ir tokių organizacijų, kaip Pasaulio gamtos fondas, atsirado po to, kai korporacijos jau buvo patyrusios visuomenės spaudimą. Todėl reikia ir tokių organizacijų, kurios stebi verslo veiklą ir piktinasi,“ – paaiškina jis.Jau daugiau kaip du dešimtmečius britų mokslininkas tyrinėja ryšius tarp verslo ir visuomenės. Jis prisidėjo kuriant ir diegiant šiandien gerai žinomus tarptautinius atsakingos žuvininkystės ir miškų valdymo sertifikatus. O dabar ugdo atsakingus ateities verslo lyderius.

Šiemet pasaulis mini 70 metų nuo dienos, kuomet pirmą kartą žmonijos istorijoje kare buvo panaudota branduolinė bomba. 1945-aisiais rugpjūčio 6 ir 9 dienomis Jungtinės Amerikos Valstijos bombardavo Japonijos Hirošimos ir Nagasakio miestus. Šios atakos padėjo užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, bet skaudžios tragedijos pasekmes Japonijos žmonės jaučia iki šiol.Sugniuždyta, bet atsitiesusi ir išsikėlusi taikos siekį aukščiau visko, šiandien Japonija išgyvena naują branduolinę katastrofą – prieš beveik penkerius metus cunamio sukeltos Fukušimos elektrinės avarijos vis dar nepavyksta suvaldyti. Apklausose dauguma japonų pasisako prieš atominę energetiką, tačiau šalies vyriausybė rengiasi po avarijos sustabdytų jėgainių darbo atnaujinimui.Laidoje primenama istorija, skamba bombardavimo liudininkų pasakojimai iš Japonijos ir klausiama, kaip pasikeitė pasaulio požiūris į branduolinį ginklą.

Daugiau kaip 200 tūkst. parašų po peticija ir Velso princo Charleso palaikymas. Tokio dėmesio sulaukė šį pavasarį pradėta britų dienraščio „The Guardian“ kampanija, raginant atsiimti investicijas iš bendrovių, susijusių su iškastinio kuro verslu ir taip prisidėti prie kovos su klimato kaita. Kas turi nutikti, kad žurnalistai imtųsi aplinkosaugos aktyvistų vaidmens?Apie tai pokalbis su kampanijos kordinatoriumi Jamesu Randersonu.Kaip apie klimato kaitą rašo mūsų žiniasklaida? Kauno technologijos universiteto sociologės doc. Audronės Telešienės ir Grynas.lt redaktoriaus Tomo Janonio komentarai.Jaunas fizikos mokslų daktaras Sergejus Orlovas pastebi, kad internete vyrauja prastai išversti tekstai iš abejotinos vertės šaltinių, o į mokslo populiarintojus kolegos žiūri su pašaipa. Su juo kalbėjomės apie mokslą žurnalistikoje ir aktyvizmą moksle.

Vėsi, banguota, bet tankiai nugulta poilsiautojų – Baltijos jūra atrodo pažįstama ir sava. Bet ar tikrai?Mokslininkai sako, kad paprašyti pavardyti žinomas Baltijos rūšis, mes sugebėtume pasakyti tik labai nedidelę dalį. Mūsų jūra dažnai apibūdinama kaip viena intensyviausiai naudojamų ir labai užteršta, čia vis sunkiau suderinti žvejų, energetikos ir laivybos atstovų interesus.Tačiau ar žinojote, kad čia yra tokių rifų, kurie aptinkami vos keliose pasaulio vietose, kad čia žiemoja į pingvinus panašios šiaurės antys ir gyvena ledynmetį menantis jūrų tarakonas?Nuodugniai ištyrę toliau nuo kranto esančią šiaurinę Lietuvos jūrinės teritorijos dalį Klaipėdos universiteto mokslininkai neseniai aptiko naujų vertingų riedulynų su tankiomis midijų kolonijomis. Šios mums nematomos dugno buveinės yra tikros povandeninės oazės su didele žuvų, bestuburių ir augalų įvairove. Apie tai, kuo lietuviškieji rifai ypatingi ir kaip apsaugoti gamtos vertybes, kurių dauguma greičiausiai niekada nepamatys, pokalbis su dr. Dariumi Dauniu iš Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro.

Neseniai paviešinta Popiežiaus Pranciškaus enciklika apie aplinką sulaukė įvairiausių vertinimų – vieni ją vadina solidžia ir holistine, o kai kuriems kreipimasis atrodo pernelyg politinis ir kairuoliškas. „Perskaičius, ji gali pasibelst į sąžinę su tokiu klausimu: o kam mes išvis gyvenam? Ką mes darom?“ – apibendrina bažnyčios istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo sosto Irena Vaišvilaitė.Aplinkosauginės organizacijos dokumentą, kuriame kviečiama atsiliepti ne tik į gamtos, bet ir į skurstančiųjų pagalbos šauksmą, sutiko kaip padrąsinimą. „Skamba vos ne kaip žaliųjų manifestas“, – taip savo įspūdį apibūdina Pajūrio regioninio parko vyr. ekologas Erlandas Paplauskis.Tuo metu brolis Evaldas Darulis iš Klaipėdos šv. Pranciškaus brolijos sako, kad meilė gamtai priklauso nuo auklėjimo, tikėjimas tam nebūtinas, tačiau gali tapti dar vienu argumentu ją tausoti.Šiuo metu Popiežius keliauja po Centrinę Ameriką ir toliau stebina pasaulį itin drąsiais pareiškimais, o LRT radijas kviečia į gamtosaugos problemas pažvelgti iš krikščioniško požiūrio taško.

Kodėl paukščiai elgiasi keistai, kas tos ekosistemų paslaugos ir kuo skiriasi pieva mieste ir pamiškėj?Tam, kad prasmingai prisdėtume prie biologinės įvairovės išsaugojimo, pirmiausia reiktų išmokti „skaityti gamtą“.„Neįmanoma išsaugoti rūšių, jei apsaugos priemonės bus taikomos vien tik saugomose teritorijose ir nebus imamasi labai aktyvių veiksmų už saugomų teritorijų ribų“, – sako Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.Gamtos sąskaita besiplečiantys miestai irgi galvoja, kaip išsaugoti biologinės įvairovės saleles betono džiunglėse. Vienas tokių būdų – privalomas renovuojamų, naujų, arba komercinių pastatų apželdinimas. Europos žaliųjų stogų ir sienų federacijos duomenimis, pernai jų plotas siekė beveik 96 mln. kv. m. Tokių stogų daugiausia Vokietijoje ir Šveicarijoje. Tuo metu ekologai vienija jėgas su inžinieriais ir išnaujo atranda stebuklus, kuriuos daro pelkių ekosistemos. Taip kuriamos gamtos principais paremti inžineriniai sprendimai, padedantys apsisaugoti nuo ekstremalių gamtos reiškinių.

Žemėje vėl prasideda naujas masinis rūšių išnykimas, kuris greičiausiai pražudys ir žmones. Tokią išvadą skelbia Stanfordo, Prinstono ir Berklio universiteto mokslininkai. Pasak jų, paskutinis toks įvykis buvo prieš 65 mln. metų, kai išnyko dinozaurai. Net Europoje, kur veikia vieni pažangiausių gamtosaugos įstatymų, kas ketvirtai rūšiai gresia išnykimas. Gamtosaugininkai perspėja, kad pavojuje atsidūrę tokie gyvybiškai žmonijai svarbūs organizmai kaip bitės. Visgi pirmą kartą Europos jūrinių rūšių būklės vertinimą atlikę specialistai pažymi, kad politikos priemonės veikia. Pavyzdžiui, jas pritaikius, europiečių mėgstamų atlantinių menkių padėtis stabilizavosi.

Įsivaizduokite maždaug 4 eurus kainuojančią saulės baterijomis maitinamą stalinę lempą, kurią galite susimontuoti ir suremontuoti patys be specialių žinių. Arba spausdintuvą, kuris ne tik spausdina, bet ir naikina tekstą popieriuje. Tai išradimai, sukurti Europoje, bendradarbiaujant jauniems ir talentingiems švietimo, mokslo ir verslo startuoliams ir galvojant ne tik apie pelną, bet ir akivaizdžią naudą aplinkai.Itin paprastą saulės energija maitinamą lempą gali pasigaminti kiekvienas – ne vien tam, kad turėtų elektros, bet ir tam, kad išmoktų ir geriau suprastų su saulės energija susijusius procesus. Taip sako Govinda Upadhyay, įmonės „LEDsafari“ įkūrėjas, pelnęs Europos Inovacijų ir technologijų instituto apdovanojimą už išradimą, kuris švarią elektrą padaro prieinamą tiems, kurie iki šiol apskritai gyveno be elektros. Tuo metu Rajai Aghabis kartu su tyrėjų komanda iš „Eolos“ vysto itin tikslią vėjo, bangų ir vandens srovių greičio matavimo įrangą, naudojamą jūriniuose atsinaujinančios energijos parkuose. O Hidde-Janas Lemstra, vadovaujantis įmonei pavadintai „Reduse“, jau po kelerių metų ketina į rinkai pasiūlyti jų sukurtą aparatą, panaikinantį popieriuje atspausdintas raides.

Lietuvos pakelėse jau ryškiai mėlynuoja lubinai. Įvairiaspalviai jų žiedai neretai puošia ir sodybas. „Pabėgę“ iš ten į pievas ir pamiškes lubinai traukia akį ir džiugina daugelį, tik ne gamtininkus. Iš Šiaurės Amerikos kilęs gausialapis lubinas jau daugiau kaip dešimtmetį yra pripažintas invazine rūšimi, ypatingai pavojinga natūralių pievų biologinei įvairovei. Paradoksalu, tačiau kol gamtininkai pluša naikindami lubinus, šio augalo sėklų vis dar galima įsigyti šalies parduotuvėse.Tuo metu Lietuvos ežeruose ir upėse vietinę plačiažnyplių vėžių rūšį išstumia kitas sparčiai plintantis svetimšalis – rainuotasis vėžys. Jis ne toks jautrus taršai ir platina vėžių marą, kuriuo pats nesuserga.Svetimžemių rūšių įsigalėjimas laikomas antra pagal svarbą grėsme biologinei įvairovei. Mokslininkai vis dar suka galvą, kodėl vienos bendrijos prieš jas atsilaiko, o kitos tampa nestabilios ir netenka vietinių rūšių. Viena aišku – sustabdyti invazijas tampa vis sunkiau, o kova su jomis – brangiai kainuoja.

Amerikiečių mokslininkai sako, kad vis dažniau įprasdami „išjungti“ varginančius garsus, kartu nebemokame girdėti natūralių gamtos garsų. Dėl to esame linkę tiesiog susitaikyti su tuo, kad pasaulyje tyla nyksta. Tai pastebi ir daugiau kaip dešimtmetį gamtos garsus įrašinėjantis Vidmantas Blažys. Tuo metu Latvijos kompozitoriai kasmet vis kitoje šalies vietoje atidaro Gamtos koncertų salę. „Mes išeiname su savo mikrofonais į gamtą, įsirengiame ten gamtinę muzikos studiją, klausomės gamtos garsų ir grojame kartu su ja“, – apie idėją pasakoja vienas projekto autorių Ingus Ulmanis. Jie įsitikinę, kad mokslo, šiuolaikinio meno ir stiprios emocijos derinys gali padėti žmogui palaipsniui atsigręžti į gamtą.

Bendruomeniniai daržai Vakarų sostinėse – tokiose kaip Londonas, Berlynas, net šiaurinis Helsinkis – nenaujas, nors vis dar populiarėjantis reiškinys. Jie dažnai kuriami atokiuose apleistų rajonų užkampiuose, pusiau legaliai, tačiau su dideliu entuziazmu ir siekiu suburti bendruomenes, atgaivinti beveides erdves, priartinti miestiečius prie gamtos.Vieno iš Vilniaus bendruomeninių daržo įkūrėjas Mindaugas Danys sako, kad jo ir bendraminčių motyvacija yra panaši. „Mes visi mėgėjai. Yra daugybė knygų apie protingą, tinginio, miestiečio daržą. Mūsų talkininkai varijuoja tarp tinginio ir miestiečio“, – šypsosi jis ir priduria, kad jam patinka idėja, kad daržas mieste gali atlikti daugybę funkcijų – socialinę, poilsio, šviečiamąją ir aplinkosauginę.Tuo metu už pusšimčio kilometrų į šiaurę, Širvintų rajone, Lapelių kaime ūkininkaujantys Eimutė ir Giedrius Lučiūnai kuria daržą pagal gamtinės žemdirbystės principus – be sintetinių trąšų ir neigiamo požiūrio į piktžoles bei kenkėjus. Jiems taip pat svarbus ryšys su mieste gyvenančiais jų daržovių valgytojais, kuriuos visus pažįsta, nes augina daržoves pagal išankstinį susitarimą.

Lietuvoje apie tai dar beveik nekalbama. Tačiau beveik įpusėjusios Europos Sąjungos (ES) ir Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) derybos dėl laisvos prekybos kitose Europos šalyse palieka vis mažiau abejingų. Prieš susitarimą pasisakančios peticijos skaitiklis internete jau seniai perkopė pusantro milijono parašų ribą. Vieni sako, kad ilgai lauktas istorinis susitarimas padės išbristi iš ekonominės krizės. Tuo metu kiti tiki, kad naudos turės tik stambusis verslas, o eiliniams vartotojams teks tenkintis suprastėjusia maisto kokybe ir padidėjusia aplinkos tarša.Derybininkai tikina, kad siekiant palengvinti prekybos sąlygas verslui, reikalavimus maisto saugai bus siekiama kelti, taip raginant pasitempti ir kitas šalis. Tačiau stebėtojai kalba ką kita. „Net ir dabar siūlomos naudoti tarptautinės ribos daugeliu atveju yra aukštesnės. Tai reikštų daugiau pesticidais užteršto maisto. Be to, JAV rinkoje leidžiama daugiau kaip 80 pesticidų, kurie neleidžiami ES“, – sako cheminių medžiagų ekspertė Ninja Reineke iš Londone įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „ChemTrust“.Gento universiteto Belgijoje mokslininkas dr. Ferdi de Ville paaiškina, jog formaliai žiūrint Europos Komisija sako tiesą. „Tai, ką Europos Komisija žada, kad dėl sutarties ES standartai nekris, yra teisinga, žiūrint labai formaliai. To nebus parašyta pačiame dokumente“, – pastebi jis. Tačiau, jo teigimu, neigiamos standartų mažėjimo tendencijos, kurių baiminasi piliečių grupės, žvelgiantį į ateitį, yra tikėtinos. „Tie susitarimai įleis JAV patvirtintus gaminius, kurie turės konkuruoti su griežtesnius reikalavimus atitinkančiais europietiškais gaminiais. Ilgalaikėje perspektyvoje verslui ES tai reikš didesnius kaštus nei konkurentams Amerikoje. Todėl lobistai ims spausti vyriausybes sumažinti standartus čia.“Kas slepiasi po keistu anglišku sutrupinimu TTIP?

Kas savaitę priešindamiesi gamtos naikinimui įvairiose pasaulio šalyse bent du žmonės netenka gyvybės. Tarptautinės organizacijos „Global witness“ duomenimis, pernai nuo policijos kulkų ar samdomų žudikų rankos žuvo 116 aplinkosaugos aktyvistų. Daugiausia jų – vietos bendruomenių žmonės konfliktuose dėl hidroelektrinių statybos, išteklių gavybos ir žemės ūkio plėtros Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Tačiau pavojus kyla ir Afrikos bei Pietryčių Azijos gyventojams, susiduriantiems su naujų gavybos plotų ieškančiomis bendrovėmis.„Vis daugiau kalbant apie aplinkosaugą apskritai, konkrečios tų šalių vietos problemos lieka nesprendžiamos“, – sako ne pirmą dešimtmetį Afrikos ir Artimųjų rytų šalimis besidomintis suomių žurnalistas Peikas Johanssonas. „Nigerija yra geras pavyzdys. Vyksta didelės konferencijos, kuriose netgi dalyvauja tarptautinės bendrovės, o vietos lygmeniu pokyčiai itin lėti“. Su juo kalbėjomės apie tai, su kuo susiduria Nigerio upės deltos – vienos labiausiai nafta užterštų vietų pasaulyje – gyventojai.Ką reiškia būti aktyvistu Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, laidoje pasakoja ilgametis suomių karo korespondentas, Tamperės universiteto dėstytojas Raulis Virtanenas ir daugiau kaip du dešimtmečius Afrikoje dirbantis buvęs BBC tarptautinio vystymosi korespondentas Markas Doyle'as.Visi jie dalyvavo praėjusią savaitę Suomijos sostinėje Helsinkyje organizuotuose mokymuose žurnalistams, rašantiems apie besivystančiąsias šalis. Mokymus surengė Suomijos fondas žiniasklaidai ir vystymuisi (VIKES), o finansavo Europos Komisija. Šie mokymai yra dalis trejus metus truksiančio projekto Žiniasklaida vystymuisi (angl. Media4Development), juose dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos ir Slovakijos žurnalistai.

Čia studentų diena prasideda nuo jogos pratimų ir daržo ravėjimo, o baigiasi diskusijomis apie globalius pokyčius. Galimas daiktas, kad doktorantas ne tik apgins disertaciją, bet ir suras būdą lūšnynui įsivesti elektrą iš atsinaujinančių šaltinių.„Kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių įvairiais istoriniais laikotarpiais, mums teko kurti miniatiūrinį savo įsivaizduojamų pokyčių modelį, – pasakoja viena ekokaimo ir jame veikiančio Darnaus vystymosi instituto įkūrėja Eve Annecke iš Pietų Afrikos respublikos. – Užuot tikėjęsi, kad įmanoma sėkmingai įgyvendinti didelį visuomeninį projektą su Nelsonu Mandela priešaky, mes nusprendėme imtis veiksmų patys“. Ji su vyru, lietuvių kilmės prof. Marku Swillingu balandžio pradžioje lankėsi Lietuvoje ir sustiko su Vilniaus bei Kauno studentais.Laidoje su jais kalbamės apie tai, kodėl mokslininkams būtina būti aktyvistais, didelių projektų riziką ir išteklių apmokestinimo būtinybę.

Žygeiviška dvasia, džiazuojantis mąstymas ir Sauliaus Griciaus asmenybė – sakoma, jog būtent iš to, 1987-aisiais, likus beveik metams iki Sąjūdžio, Kaune gimė ekologinis klubas „Atgaja“. Jo istorija įamžinta naujame dokumentiniame filme „Žalieji muškietininkai“, kuris pristatytas Kaune kino teatre „Romuva“ penktadienį, Žemės dieną. Filme klubo senbuviai pasakoja apie tai, kaip viskas prasidėjo ir prisimena „Atgajos“ sielą - anksti iš gyvenimo pasitraukusį savo lyderį Saulių Gricių, dar vadintą Šerno pravarde. „Atgaja“ paliko ryškų pėdsaką savo drąsiomis ir kūrybingomis akcijomis prieš sovietinių įmonių taršą, nitratais užterštą maistą ir sovietinę armiją. Daugelis klubo narių išskiria Taikos žygį, taikią tylos akciją Kėdainių aerodrome ir savaitę trukusį Ekologinį protesto žygį Nerimi, po kurio visos bendražygių jėgos nukrypo į ekologiją. Laidoje aplinkosaugos judėjimo senbuviai Saulius Pikšrys, Linas Vainius, Linas Kulakauskas ir Giedrė Aleksandravičiūtė prisimena savo drąsias ir kūrybingas akcijas bei dalijasi mintimis apie šiandieną. Apie filmą taip pat kalba režisierius Jonas Ohmanas.

„Atsakomybė – tai ne vien protu suvoktas visuomeninis poreikis neteršti aplinkos, rūpintis jos kokybe ir gyvybės įvairovės išsaugojimu, taupiai naudoti natūraliuosius išteklius. Tai kartu ir jausmas, kuris pasireiškia įvairiose situacijose kaip pastovi orientacija, skatinanti asmenybę visur ir visada laikytis ekologinių reikalavimų ir priimti tik apgalvotus, pagrįstus sprendimus“, – taip apie aplinkosauginį sąmoningumą rašo Lietuvos filosofas, ekologinės etikos tyrinėtojas profesorius Česlovas Kalenda („Ekologinė etika“, 2007, Rosma, Vilnius).Kas daro didžiausią įtaką mūsų aplinkosauginei pasaulėžiūrai šiandien? Kodėl ekologinės katastrofos akivaizdoje pasaulio lyderiams nepavyksta susitarti ir vieningai imtis veiksmų? Kaip nepulti į neviltį netikrumo akivaizdoje?Pokalbiai apie didžiuosius aplinkosaugos mąstytojus, mūsų atsakomybę ir planetos ateitį su prof. Č. Kalenda.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, užkrečiamų ligų daugėja ir dėl tokių globalių aplinkosaugos problemų kaip klimato kaita. Klimato kaitą tyrinėjantys mokslininkai taip pat perspėja, kad kylanti atmosferos temperatūra sudaro sąlygas plisti tokioms ligoms kaip maliarija ir dengės karštinė. Manoma, jog pastaraisiais dešimtmečiais dauguma naujų ligų atsirado iš dalies ir dėl žmonijos brovimosi į laukinę gamtą. Mat didelė dalis naujų virusų žmonėms perduodami laukinių gyvūnų. Lietuvos statistika taip pat rodo augančią infekcinių ligų tendenciją. O kovoti su naujomis užkrečiamomis ligomis darosi vis sunkiau ne tik todėl, kad jos menkai pažįstamos, bet ir dėl to, kad vis didėja bakterinių ligų sukėlėjų atsparumas antibiotikams. Kalbamės su Vilniaus universiteto prof. Arūnu Bukančiu ir jaunuoju mokslininku Povilu Kavaliausku.

„Dažniausiai tai, kas geriau gamtai, bus geriau ir produktui. Aš, kaip dizainerė, nemanau, kad gamta prieš mus kovoja“, – atsako Londone gyvenanti pramonės gaminių dizaino specialistė Solveiga Pakštaitė, paklausta, ar sudėtinga savo darbe atsižvelgti ir į gamtos apsaugą.Brunelio universiteto absolventės baigiamasis darbas – notavoriška maisto galiojimo pabaigą parodanti etiketė „Bump mark“, galinti padėti sumažinti milžiniškus per anksti išmetamo maisto kiekius. Šis išradimas sulaukė didelio pakuočių gamintojų, prekybininkų ir Didžiosios Britanijos žiniasklaidos dėmesio bei pelnė jai prestižinį apdovanojimą, skiriamą jauniesiems pramonės, technologijų ir inžinerijos produktų kūrėjams. Su dizainere kalbėjomės apie tai, kaip gimė idėja ir ką mano apie savo specialybės žinovų vaidmenį kuriant aplinką tausojančius gaminius.„Įmonės gauna dvigubą naudą – padaro pigiau, o parduoda brangiau, nes dažnai poveikio aplinkai minimizavimas sumažina medžiagų ir energijos poreikį, o tai mažina gaminio savikainą“, – sako Visvaldas Varžinskas, Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas. Centre lankėmės ir domėjomės, kaip gamtosauginės inovacijos gimsta Lietuvoje.

Kodėl geriau rinktis didesnę laisvėje sugautą menkę, karpį iš žuvininkystės ūkio, bet vengti nelaisvėje užaugintos pangasijos? Vadovą atsakingam žuvies ir jūrų gėrybių vartotojui išleidę Lietuvos gamtos fondo (LGF) specialistai ragina domėtis, kaip jūsų pasirinkimas veikia regiono ir pasaulio žuvų išteklius. Nuo 2010 m. pagal Pasaulio gamtos fondo rekomendacijas gaires rengiantys gamtosaugininkai pastebi, kad jos veikia – vartotojams domintis, pramonė reaguoja ir palengva keičia savo praktiką aplinkai palankesne linkme.„Rūšį išnaikinti labai sunku, bet ją sumažinti iki tokio lygio, kad vos gyvuotų – galima“, – sako LGF gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 52 % pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti dar 28 % – pereikvoti arba ženkliai sumažėję. Jei žvejybos ir žuvies vartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų rūšių vandenynuose neliks jau 2048 metais.Kaip rinktis žuvį, kad jos nepristigtų mūsų stalui, o pasaulio vandens telkiniai knibždėtų gyvybės? Pokalbis su R. Staponkumi.

Akvariumai kaip langas į retai matomą, užburiantį povandeninį pasaulį žavi žmones jau tūkstančius metų. Kadaise nemažai žinių reikalavęs pomėgis, vystantis technologijoms, tapo prieinamas daugeliui. Šiandien mėgėjiškoji akvariumistika – pelninga pramonė, vertinama milijardais JAV dolerių.Pajūrio regioninio parko vyr. ekologas Erlandas Paplauskis perspėja, kad tai ima kelti grėsmę kai kurių rūšių išlikimui, mat dalies žuvų, ypač jūrinių rūšių, neįmanoma užauginti nelaisvėje. Daug jų žūsta netinkamai transportuojamos; skaičiuojama, jog vos viena iš 100 koralinių rifų žuvų akvariumuose išgyvena ilgiau kaip metus. Pasak Jūrų muziejaus-akvariumo specialisto Sauliaus Karaliaus, į asociaciją susibūrę pasaulio muziejai-akvariumai vadovaujasi etikos kodeksu, kuriame pabrėžiama būtinybė ne tik užtikrinti nelaisvėje laikomų rūšių gerovę, bet ir natūralios gamtos apsaugą. Tuo metu tarp akvariumistikos mėgėjų etikos klausimai kyla retai. Savanoriškas Jūrinių akvariumų tarybos sertifikatas, prieš keletą metų siūlytas etiška jūrinių rūšių prekyba besirūpinantiems tiekėjams, nepaplito. Apsilankę pas pas akvariumų ir žuvelių prekeivius, teiraujamės, kodėl.

Šiųmetiniame Pasaulio ekonomikos forume Davose viena pagrindinių temų buvo didėjanti turtinė nelygybė pasaulyje. Tarptautinė organizacija „Oxfam“ skelbia, kad vis daugiau gerovės sutelkiama rankose mažos grupės žmonių, kurių didelė dalis turimą turtą ne uždirbo, o paveldėjo.Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka atkreipia dėmesį, kad tokia nelygybė ne tik kenkia ekonominiam augimui, bet ir lemia socialines problemas – prastą žmonių psichinę sveikatą, didelį nusikalstamumą ir panašiai.Tuo metu aplinkosaugos specialistai pažymi, kad visų šių problemų šaknys – pernelyg siauras ekonominės naudos suvokimas. „Išmokę mąstyti toleriagiškai, o ne trumparegiškai, įvertinę tokius dalykus kaip ekosistemų pajėgumas ir visuomenės galimybės, galėtume sukurti stabilesnę sistemą“, – sako Jungtinių valstijų Tenesio universiteto profesorius Donaldas Huisinghas.Darnaus vystymosi švietimo ekspertė Laima Galkutė pabrėžia, kad universalių darnaus vystymosi principų taikymo receptų nėra ir pataria, kaip atpažinti pažangiausias idėjas partijų programose.

Europos parlamento sprendimu, nuo pavasario šalys narės galės pačios arba riboti, arba drausti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimą. Bet žalieji sako, kad dėl to Europoje jų bus auginama tik daugiau.„Mūsų galva, diskusija apie genetiškai modifikuotas kultūras neturėtų apsiriboti tik argumentais už arba prieš. Beveik niekada nediskutuojama apie tos technologijos vertę. Mes manome, kad kasmet tampa vis aiškiau, jog ši technologija nepateisina ilgus metus akcentuotų lūkesčių“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Greenpeace“ Europos biuro atstovas Marco Contiero.GMO ekspertų komiteto pirmininkė dr. Sigutė Kuusienėį sitikinusi, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios ši technologija Europoje sunkiai skinasi kelią – griežtas teisinis reguliavimas, kurį daugiausia lemia neigiamas visuomenės požiūris.Tuo metu Neringa Šarkauskienė iš Aplinkos ministerijos pažymi, jog Lietuvoje galioja vieni griežčiausių reikalavimų GMO pasėlių augintojams, tad greičiausiai mūsų šalyje jie auginami nebus.

Neteisėtas žemės grobstymas – problema, su kuria susiduria šimtai tūkstančių Pietų Amerikos, Afrikos ir Pietryčių Azijos čiabuvių. Tačiau čia pažeidžiami ne tik tarptautiniai susitarimai. Naikinamos ištisos ekosistemos, kurios dar išlikusios nepaliestos pramonės. Jos neretai yra labai svarbios ne tik vietiniams gyventojams, bet visai planetos ekosistemai. Pavyzdžiui, planetos plaučiai – atogrąžų miškai.Kambodžoje per pastaruosius keliasdešimt metų miškų sumažėjo daugiau nei perpus. Jų vietoje dabar dažnai plyti neaprėpiamos plantacijos kaučiukmedžių, cukranendrių, anakardžių. Daugiau nei 70 procentų visų dirbamų laukų šioje šalyje priklauso tarptautinėms bendrovėms. Žmogaus teisių organizacijos skaičiuoja, jog per pastarąjį dešimtmetį daugiau kaip pusė milijono žmonių Kambodžoje tiesiogiai nukentėjo dėl žemės grobstymo. Dalis jų buvo jėga iškeldinti, persekiojami ar net nužudyti.Praėjusį rudenį Kambodžos nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į Tarptautinį baudžiamąjį teismą Hagoje. Jos siekia, kad žemės grobstymas būtų pripažintas nusikaltimu žmonijai. Tikimasi, kad tuomet padėtis imtų keistis ne tik Kambodžoje, bet ir kitose šalyse, kuriose žemės grobstymas yra svarbi problema. Apie tai specialiai mūsų laidai pasakojimą parengė Kambodžoje pernai apsilankiusi kolegė Vita Ličytė.Taip pat laidoje – pokalbis su gamtininke Dalia Bastyte apie atogrąžų miškų svarbą Papua Naujosios Gvinėjos čiabuviams.

Atominėse jėgainėse gaminama elektra yra būtina, siekiant kovoti su klimato kaita ir išsaugoti pasaulio biologinę įvairovę. Taip teigia daugiau kaip septynios dešimtys įvairių šalių mokslininkų, išplatinusių atvirą laišką aplinkosaugos aktyvistams. Daugiausia gamtos apsaugos srityje dirbantys akademikai, laiške ragina vietoje „idealistinių įsitikinimų“ vadovautis „objektyviais įrodymais“ ir nustoti priešintis šios energijos rūšies plėtrai. „Net jei nutiktų avarija ir keletas ar net šimtai žmonių nukentėtų dėl branduolinių ginklų platinimo, kur kas daugiau žmonių nukentės dėl klimato kaitos padarinių, ekstremalių orų ir bioįvairovės nykimo. Tai rodo skaičiai“, – interviu mūsų laidai sako vienas laiško iniciatorių profesorius Corey Bradshaw iš Adelaidės universiteto Australijoje. Tuo metu Danijos Aarhuso universiteto Energetikos technologijų centro direktorius dr. Benjaminas Sovacoolas laiško toną vadina „nemoksliniu“. „Yra daugybė aplinkosaugininkų kurie dirba urano kasyklose, tiria taršos poveikį bei kitus neigiamus šios energetikos pramonės aspektus. Jie teisėtai ir pagrįstai priešinasi atominei energetikai“, – sako jis. „Yra ir mokslininkų, kurie visai nesusiję su gamtos apsauga. Bet jie nepritaria šiai energijos rūšiai dėl ekonominių priežasčių, saugumo, taršos, atliekų tvarkymo problemų ir panašiai.“Argumentai už ir prieš atominę klimato kaitos kontekste.

„Man patinka pradėti nuo blogų naujienų. Man atrodo, kad tai realistiška ir suteikia palengvėjimą. Kai susapnuoji košmarą arba pripažįsti, kad esi siaubingoje padėtyje, pajunti palengvėjimą“, – sako filosofas Timothis Mortonas iš Raiso universiteto (JAV), paaiškindamas savo siūlomą „tamsiosios ekologijos“ koncepciją. „Būti neigimo būsenoje ilgainiui tampa labai skausminga, todėl geriau išgyventi sielvartą. Mano darbas yra padėti žmonėms nustoti neigti, kad ne tik pastaruosius 200 metų nuo garo variklio išradimo, bet visus 12 tūkstančių metų nuo žemdirbystės pradžios, einame neteisingu keliu“.Pasak T. Mortono, mūsų šiandieninis gamtos suvokimas trukdo pamatyti, kaip esame susiję su kitomis gyvybės formomis. Būtent tai nulėmė tokias globalias ekologines problemas kaip klimato atšilimas ir biologinės įvairovės nykimas. Jis atkreipia dėmesį į mūsų sukurtą „nežmogišką gamtą“, kurios negalime paliesti ar net pamatyti. Tai – šimtus metų nesuyrantys ir pavojų keliantys atliekų kalnai, klimato atšilimas ir panašūs reiškiniai, kuriuos jis vadina „hiperobjektais“.T. Mortonas gruodžio pabaigoje drauge lankėsi Kaune, kur dalyvavo Kauno technologijos universitete surengtame tarpdalykinių paskaitų cikle „Zooetika“.Susitikome su juo pasikalbėti apie tai, kas yra tamsioji ekologija, kodėl jis siūlo atsisakyti gamtos sąvokos pačios gamtos labui ir kaip jis įsivaizduoja ateities visuomenę, kurioje svarbiausia vieta nebepriklauso žmonėms.

Įprasta galvoti, kad žiemą gamtoje nėra ką veikti. Tačiau gamtininkai sako, kad šaltuoju metų laiku čia irgi įdomu – viskas vyksta kitokiu ritmu, kitaip kvepia miškas, kitoks ir keliavimo ritmas. Lietuvos saugomų teritorijų specialistai siūlo atkreipti dėmesį į atsivėrusį kraštovaizdį ir tik žiemą stebimas paukščių rūšis. Pavyzdžiui, pajūrio gamtininkai paukščių sutiktuves organizuoja žiemą, nes būtent tuomet į Baltijos pakrantes atskrenda žiemoti šiauriniai paukščiai.Taip pat laidoje – viešnagė pas Neries regioninio parko slėnio gyventoją Ievą, kuri ir žiemą renka lauko augalus ir gamina lėtą maistą, kuris į namus sugrąžina vasaros kvapus.

Kitąmet sukanka terminas, kai Lietuva kartu su kitomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis privalės parengti planą, kaip tvarkys panaudotą branduolinį kurą ir kitas radioaktyviąsias atliekas. Tai padaryti įpareigoja 2011 m. priimta ES direktyva, kuri turėtų padėti keisti daugelyje šalių vyraujantį požiūrį „Pagyvensim – pamatysim“.Visos Ignalinos atominės elektrinės veikimo metu susikaupusios pavojingos atliekos yra saugomos jėgainėje. Dauguma šių atliekų išliks pavojingos maždaug 300 metų, o dalis – nuo 100 tūkst. iki 1 mln. metų. Tuo metu laikinosios pavojingiausių atliekų aikštelės projektas vėluoja jau beveik dešimtmetį. Trumpaamžių – dar tik projektuojami.Nepaisant to, neseniai parengtame Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategijos projekte – ambicingi planai iki 2019 m. parinkti keletą vietovių giluminiam kapinynui įrengti ir pradėti jo statybas 2039 metais.Tai, kad pasaulyje šiuo metu nėra nė vieno veikiančio ilgaamžių atliekų kapinyno, siejama su tuo, kad nerandama tinkamo būdo tokias atliekas sutvarkyti. Kita, ne mažiau sudėtinga problema – vietos parinkimas ir visuomenės požiūris. O veikiau tai, jog vis dar nežinoma, kaip ją įtraukti į tokių ilgalaikių sprendimų priėmimą.Laidoje pasakojimas apie tai, kuo grindžiami Lietuvos planai sutvarkyti pavojingiausias radioaktyviąsias atliekas. Taip pat pokalbis apie tai, kaip sekasi Švedijai - vienai iš tų nedaugelio šalių, kurios yra labiausiai pažengusios šioje srityje.

Dauguma naujų drabužių net penktą kartą skalbiami aplinką teršia pavojingomis medžiagomis, kurios neskyla į natūralias, kaupiasi gyvuose organizmuose ir sutrikdo žmonių bei gyvūnų hormoninę sistemą. Taip yra todėl, kad drabužių gamyboje naudojamos pavojingos cheminės medžiagos ne tik nuodija Kinijos upes, bet lieka audiniuose ir taršą paskleidžia po visą pasaulį.„Mados pramonė mus nuolat verčia jaustis nemadingais“, – pastebi atsakingos mados tendencijomis besidominti tinklaraščio autorė. – Bet niekas neturėtų kentėti dėl to, ką dėvime“.Tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ prieš trejus metus pradėjo kampaniją, kuria ragina didžiuosius gamintojus iki 2020-ųjų atsisakyti pavojingų cheminių medžiagų, taikyti atsargumo principą renkantis jų pakaitalus ir viešinti informaciją apie gamybos procesų taršą. 27 prekių ženklų atstovai jau prisijungė. Tarp tų, kurie svarsto tai padaryti, yra ir Lietuvos bendrovė.Apie audinius, tekstilės ženklinimą ir tai, kas verčia mados pramonės įmones keistis – pokalbiai su atsakingos mados entuziaste, mokslininke, „Greenpeace“ atstove ir lietuviško trikotažo gamintoja.

Pasaulyje yra apie 50 tūkst. valgomų augalų rūšių, tačiau du trečdalius žmonijos kasdienio maisto sudaro ryžiai, kukurūzai ir kviečiai. Pramoniniu būdu auginamų rūšių įsigalėjimas nulėmė tai, jog didžioji dalis tradicinių veislių per pastarąjį šimtmetį apskritai išnyko. Taip sako senųjų veislių auginimo entuziastai Europoje. Jie buriasi į organizacijas ir apsiima būti sėklų globėjais, kurie puoselėja, daugina ir propaguoja tradicinių veislių naudojimą. Pasak jų, biologinės įvairovės išsaugojimas žemės ūkyje yra ne mažiau svarbus nei laukinių gamtos rūšių apsauga.Pokalbis apie senųjų sėklų svarbą su Austrijos organizacijos „Nojaus arka“ atstove Iga Niznik. Taip pat laidoje Lietuvos ūkininkų patirtis, sužinosite kokios veislės saugomos Lietuvos augalų genų banke ir kam reikalinga žemės ūkio sėklų kontrolė.

Šiandienos ekonomika vadinama linijine – ištekliai išgaunami, panaudojami daiktams gaminti, šie parduodami, naudojami ir išmetami. Jei ši grandinė būtų uždaryta, atliekos taptų žaliava naujiems gaminiams sukurti ir turėtume kur kas pažangesnę, švaresnę planetą, kuri galėtų gyvuoti ilgiau. Tai vadinama žiedine ekonomika. Būtent šia linkme siūlo jau artimiausią dešimtmetį sukti Europos Komisija. Tačiau Lietuvoje didžioji dalis atliekų vis dar keliauja į sąvartyną, rūšiavimas stringa, perdirbimo rodikliai maži, o žaliavas sunaikinantis atliekų deginimas vadinamas energijos gavyba iš vietos išteklių.Lietuvos vyriausybė neseniai patvirtino naują valstybinį atliekų tvarkymo planą iki 2020 metų. Jame numatyti nauji uždaviniai savivaldybėms pagal atliekų srautus ir numatomos naujos ekonominės priemonės – tokios kaip užstatas plastikinėms ir aliuminio pakuotėms, tam, kad būtų pagerintas jų surinkimas perdirbimui.Apsilankymas atliekų deginimo gamykloje Klaipėdoje. Pokalbiai apie atliekų tvarkymo poveikį aplinkai ir prioritetus Europoje bei Lietuvoje.

Įsivaizduokite darželį, kurio pastatas medinis, tualetas lauke, o pietų miego vaikai eina su miegmaišiais ant šieno. Tai tikro ekologiško vaikų darželio bruožai, kuriuos vardija kalbinta ikimokyklinio ugdymo specialistė.Lietuvoje, ypač didesniuose miestuose, gana populiari vadinamųjų alternatyvių vaikų darželių idėja. Duris atveriančios naujos privačios ugdymo įstaigos ypatingai akcentuoja sveiką maistą, pavojingomis medžiagomis neužterštą patalpų orą, galimybę būti gryname ore ir net čia pat kieme auginamas daržoves. Atsiranda ir tokių, kurios išdrįsta pasivadinti ekolgiškais darželiais, nors tokių oficialių kriterijų nėra.Kuo ekologišku ar ekologiniu besivadinantis darželis skirasi nuo savivaldybės darželio, aktyviai besidominčio aplinkosauga ir gamtosauga?Apsilankymas ekologiniu besivadinančiame Vilniaus darželyje. Pokalbis su žaliąsias edukacines erdves puoselėjančio Ukmergės darželio vadove ir gamtamokslinio ugdymo specialiste.

Gamtinės dujos šiandien sudaro apie ketvirtadalį Europos Sąjungoje (ES) suvartojamos energijos. Daugiau kaip pusė jų importuojama. Jau ne pirmą dešimtmetį nerimą kelia mažėjantys europietiškų dujų ištekliai ir auganti priklausomybė nuo rusiškų dujų. Nepaisant to, kad bendrai energijos suvartojimas ES mažėja, energetinės nepriklausomybės perspektyvos niūrios – Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad toji priklausomybė tik augs ir 2035-aisiais sieks tris ketvirtadalius. Kas tai lemia ir kuo čia dėta aplinkosauga? Gamtinės dujos vadinamos svarbiausia iškastinio kuro rūšimi siekiant švarinti energijos ūkį. Deginant dujas, priešingai nei anglį, susidaro kur kas mažiau suodžių ir smogą formuojančių teršalų, taip pat gyvsidabrio, arseno ir kitų toksiškų medžiagų. Šiandien itin aktualu dar ir šiltnamio efektą sukeliantys CO2 išmetimai, kurie dujų – mažiausi iš visų iškastinio kuro rūšių.Visgi pasak specialistų, gamtinės dujos negali būti ilgalaikis sprendimas, o aplinkosaugos požiūriu visa Europa išloštų, jei šalys narės siektų energetinio saugumo, o ne nepriklausomybės.

Prieš beveik tris dešimtmečius amerikietis Luisas Sarno per radiją išgirdo Centrinės Afrikos džiunglėse įrašytą Bajakų genties muziką ir, išvykęs jos ieškoti, atgal į miestą nebesugrįžo. Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ Žaliosios programos filmas „Miško daina“ pasakoja apie jo kelionę su sūnumi į Niujorko dangoraižių džiungles. Supažindindami su nepaprasto likimo žmogumi, kartu filmo kūrėjai paliečia ir globalizacijos, tapatybės bei ekologines temas.„Būdamas ten, žinai, kad esi baltasis, kuris gali bet kada išvažiuoti. Bet jie taip neatsiejami nuo miško, kad neturi supratimo, kaip reaguoti į tokias globalizacijos sukeliamas problemas kaip brakonieriai, ligos – tuberkuliozė, maliarija, priklausomybė nuo narkotikų ir išorinio pasaulio spaudimas“, – pasakoja Siri Klug, Vilniuje apsilankiusi dokumentinio filmo operatorė, šešias savaites praleidusi su Bajakų genties žmonėmis Centrinės Afrikos džiunglėse.„Man gyventi smagiau, kai žinau, kad kažkur yra tas turtingas gamtos pasaulis. Gal aš ten niekada nenuvažiuosiu, gal filmą pasižiūrėsiu, bet mano gyvenimą tai praturtina labiau nei koks nors prekybos centras“, – įsitikinusi Dalia Bastytė, gamtosaugininkė ir keliautoja iš Lietuvos gamtos fondo. Prieš keletą metų ji keliavo po Papua Naująją Gvinėją, trečią pagal dydį Ramiojo vandenyno salų valstybę, kur tyrinėjo vietos Mandango provincijos bendruomenių požiūrį į itin vertingų atogrąžų miškų biologinę įvairovę.Laidoje – dvi pašnekovės, du pasakojimai apie žmones, gyvenančius miškuose, kurie vadinami Žemės plaučiais, kur sutinkama daugiau kaip pusė viso pasaulio rūšių ir kurių naikinimas gresia visos žmonijos išlikimui.

Visuomenės sveikatos specialistų duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį susirgimų endokrininės sistemos ligomis Lietuvoje padaugėjo dvigubai. Įtariama, kad to priežastis gali būti pavojingos cheminės medžiagos, naudojamos tokiuose įprastuose gaminiuose kaip plastikiniai indai, kosmetika, šampūnas ir grindų danga, drabužiai bei žaislai.„Yra įrodytas poveikis bestuburiams, gyvūnams, pasaulyje yra susirūpinimas, kad tai gali daryti poveikį ir žmonių susirgimams“, – sako Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistė Natalija Umbrasienė.Europos Sąjungoje galioja griežti cheminių medžiagų rizikos valdymo teisės aktai, bet uždraudus vienas medžiagas, jas pakeičia kitos ir daug nesaugių gaminių importuojama iš Kinijos.„Kita problema yra tai, kad poveikis sveikatai, o ypač aplinkai, stebimas ne per vieną dieną. Tai yra labai ilgalaikiai procesai. Žmonėms galbūt aktualu matyti, kas yra šiandien – ar aš pavalgęs, ar man šalta, o ne, kad pažaidus su žaislu, kuriame buvo ftalatų, po to, kai jau esi vedęs, pasireiškia problemos dėl nevaisingumo“, – pastebi Aplinkos apsaugos agentūros Cheminių medžiagų skyriaus vedėja Lina Dunauskienė.Pasak specialistų, padėtis imtų keistis, jei vartotojai dažniau teirautųsi pardavėjų apie alternatyvas.„Susigaudyti yra labai sunku. Aš nesu chemikė ir aš tikrai nesuprantu sudėtyje parašytų tų ingredientų“, – sako saugesnių gaminių ieškanti jauna mama. Tuo metu apklausos rodo, jog pirkėjai gaminius vis dar renkasi pirmiausia pagal kainą, per mažai domisi jų sudėtimi ir pamiršta apie alternatyvas, kurios ne visuomet yra brangesnės.„Iš cheminių medžiagų esame sudaryti visi, jos aplink mus yra, tarp jų ir sintetinės, ir pavojingos cheminės medžiagos. Jų mūsų aplinkoje neišvengiamai jau yra. Mano siūlymas būtų nedidinti jų kiekio, naudotis naujomis technologijomis, bet pasverti galima naudą ir galimą pavojų“, – pataria Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė.

Almantas Kulbis – pedagogas, neformaliojo švietimo specialistas, jau daugiau kaip tris dešimtmečius kolekcionuojantis knygas apie gamtą. Senoji pedagoginė gamtos literatūra – vienas iš jo išskirtinių pomėgių. Jis pastebi, jog vartant senuosius vadovėlius į akis krinta ne tik aprašomasis, nuoseklus stilius, bet ir turinys, iš kurio matyti, jog to meto vaikai gyveno kur kas arčiau gamtos.„Skaitydamas paskaitas, kalbėdamasis su jaunimu ar mokytojais labai mėgstu atnešti parodyti tą pirminį šaltinį ir labai suskausta širdį, kai visiškai įspūdžio nepadaro. Vaikai sako: kokia sena ir dar suplyšusi ta knyga," – pasakoja jis. "Praeis dar kiek metų ir tie vaikai, paveldėję tokią knygą, tegu ir ne apie gamtą, o promočiutės maldaknygę, knygnešio užantyje neštą iš Prūsijos spaustuvių, ją paprasčiausiai sukūrens. Tas kelia nerimą“.

„Po dvidešimties metų Europa bus visiškai kitokia, bus gerokai žalesnė – strategija yra atsukti nugarą iškastiniam kurui“, – sako ekonomistas Žygimantas Mauricas ir priduria, kad Lietuva kol kas nežino, kuria kryptimi pasukti.Naujos energetikos strategijos projektą Vyriausybei parengusių mokslininkų grupės vadovas dr. Arvydas Galinis įsitikinęs, kad Lietuva tiek ekonomiškai, tiek politiškai yra per maža valstybė, kad galėtų diktuoti madas energetikos ūkyje.Tuo metu Lietuvos energetikos ekonomikos asociacijos primininkas prof. Jurgis Vilemas pastebi, jog atsinaujinančios energetikos plėtrą šalyje iki šiol stabdė žemos dujų kainos ir siekis išlikti branduoline valstybe.Apie Europos energetikos kryptis ir tai, kur link sukti Lietuvai – pokalbis su Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentu Martynu Nagevičiumi.

„Pasinagrinėjus detaliau, paaiškėja, jog tie skaičiai reiškia padidėjimą, o ne sumažėjimą“, – apie Prezidentės kalboje Jungtinių tautų vadovų susitikime dėl klimato kaitos Niujorke paminėtą įspūdingą mūsų šalies šiltnamio dujų mažinimo pažangą sako klimatologas Justinas Kilpys iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos.Specialistas atkreipia dėmesį, kad iki šiol mūsų šaliai pavyksta laikytis šiltnamio dujų mažinimo įsipareigojimų ne dėl dedamų pastangų, bet dėl istorinių aplinkybių.Kodėl tūkstantines minias pasaulyje į gatves išvedusi klimato kaitos tema Vilniuje subūrė vos keliolika dalyvių? „Bet kokia tema yra sunku priversti žmones susirinkti ir kažką pasakyti, o klimato kaita daugumai lietuvių atrodo kažkas labai tolimo“, – pastebi Atsinaujinančių energetikos išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.Tarptautinės apklausos rodo, kad sutarimo dėl to, kas lemia klimato kaitą, pasaulio bendruomenėje nėra. Maždaug pusė pasaulio gyventojų mano, jog klimato kaitą lemia žmogaus veikla. Likusieji arba tai laiko natūraliu reiškiniu, arba tiki, jog vienos priežasties nėra. Daugiau kaip trečdalis apskritai nežino apie tokią problemą.Sociologė Audronė Telešienė iš Kauno technologijos universiteto žmonių aplinkosaugines nuostatas sieja su tuo, kaip temos nušviečiamos žiniasklaidoje. Kaip atrodytų matematiškai tiksliai subalansuota mokslininkų diskusija apie klimato kaitą?Pokalbis su skepticalscience.com savanore Baerbel Winkler apie iniciatyvą, skirtą atremti klimato skeptikų argumentus.

JAV gyvenanti prancūzė Bea Johnson pristatoma kaip beatliekio gyvenimo pradininkė. Vienas pirmųjų dalykų, kurį ji pati pamini prisistatydama yra tai, kad per metus jos keturių asmenų šeimoje susidaro nedidelis stiklainiukas atliekų. Savo namuose Kalifornijoje po virtuvės kriaukle, kur paprastai būna šiukšlių dėžė, ji laiko kiaurasamtį ir nemažą dėžutę sodos su šaukštu – tai pagrindinė valymo priemonė namuose. Sodą ji naudoja net vietoje dantų pastos.Johnsonų šeima jau beveik dešimtmetį vadovaujasi tokiu principu: „Mažiau turėk, mažiau švaistyk, daugiau gyvenk“. Šimtą jos patarimų apie tai, kaip susitvarkyti virtuvę, spintą, biurą, sodą išvengiant atliekų galima perskaityti jos 10 milijonų kartų peržiūrėtame tinklalapyje zerowastehome.com ir to paties pavadinimo knygoje.Jauna linksma moteris daug keliauja po pasaulį skaitydama įkvepiančias paskaitas ir šiemet net dukart lankėsi Lietuvoje.Pokalbis su Bea Johnson apie paprasto, minimalistinio gyvenimo džiaugsmą ir keletas praktinių patarimų.

Plastikas – viena labiausiai paplitusių medžiagų mūsų aplinkoje. Ji pigi, patvari ir labai greitai užpildo rūšiavimo dėžę turiniu. Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis plastiko gaminių panaudojami tik kartą ir akimirksniu virsta ilgaamže atlieka. Plastiko perdirbimo galimybės ribotos, jis nesuyra, kaupiasi, užteršia vandenynus ir požeminį vandenį, patenka į gyvūnų organizmą ir maišomas su kitomis pavojingomis medžiagomis, kenkiančiomis žmonių sveikatai. Problema yra tokio masto, kad Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis 2050-aisiais vandenynuose bus daugiau plastiko atliekų, nei žuvų. Negana to, kad plastiko atliekų tvarkymas – sunkus ir brangus užsiėmimas, plastikui pagaminti naudojama tarši iškastinė žaliava – nafta. Todėl prancūzai užsimojo iki 2020 m. uždrausti vienkartinius plastikinius indus ir įrankius, palaipsniui pakeičiant juos kompostuojamais bioplastikais. Tuo metu vienkartinių pakuočių gamintojai priešinasi tokiam sprendimui, kuris esą prasilenkia su Europos Sąjungos teise. Natūralių medžiagų pagrindu pagaminti bioplastikai vis dar sudaro labai nedidelę plastikų dalį. Priešingai nei manoma, ne visi jie yra suyrantys gamtoje. Ar įmanomas pasaulis be plastiko atliekų? Suyrančio plastiko įrankiai. S. Bauer (USDA) nuotr.

Stelmužės ąžuolas šiemet pirmą kartą surengtuose Lietuvos medžio rinkimuose išrinktas metų medžiu. Maždaug tūkstančio metų amžiaus medis yra tapęs lietuviško ąžuolo simboliu. Visgi ilgaamžiai medžiai ne visuomet išgyvena miestų ir miestelių rekonstrukcijas.Rugsėjo mėnesį Širvintose kilo diskusijos dėl planų kirsti šimtametį ąžuolą ir dar du brandžius medžius trinkelėmis išklojant aikštę priešais savivaldybę. Projektą pristačius visuomenei, bendruomenė rinkto parašus ir teikė alternatyvius pasiūlymus savivaldybei. Galutinio sprendimo širvintiškiai tebelaukia.Tuo metu Lietuvos arboristikos centro direktorius Algis Davenis apgailestaudamas sako, kad šį atvejį galima būtų pavadinti tipiniu Lietuvoje.Pokalbis apie lietuvišką ir europietišką požiūrį į medžius miestuose.

Stelmužės ąžuolas šiemet pirmą kartą surengtuose Lietuvos medžio rinkimuose išrinktas metų medžiu. Maždaug tūkstančio metų amžiaus medis yra tapęs lietuviško ąžuolo simboliu. Visgi ilgaamžiai medžiai ne visuomet išgyvena miestų ir miestelių rekonstrukcijas.Rugsėjo mėnesį Širvintose kilo diskusijos dėl planų kirsti šimtametį ąžuolą ir dar du brandžius medžius trinkelėmis išklojant aikštę priešais savivaldybę. Projektą pristačius visuomenei, bendruomenė rinkto parašus ir teikė alternatyvius pasiūlymus savivaldybei. Galutinio sprendimo širvintiškiai tebelaukia.Tuo metu Lietuvos arboristikos centro direktorius Algis Davenis apgailestaudamas sako, kad šį atvejį galima būtų pavadinti tipiniu Lietuvoje.Pokalbis apie lietuvišką ir europietišką požiūrį į medžius miestuose.

Plastikas – viena labiausiai paplitusių medžiagų mūsų aplinkoje. Ji pigi, patvari ir labai greitai užpildo rūšiavimo dėžę turiniu. Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis plastiko gaminių panaudojami tik kartą ir akimirksniu virsta ilgaamže atlieka. Plastiko perdirbimo galimybės ribotos, jis nesuyra, kaupiasi, užteršia vandenynus ir požeminį vandenį, patenka į gyvūnų organizmą ir maišomas su kitomis pavojingomis medžiagomis, kenkiančiomis žmonių sveikatai. Problema yra tokio masto, kad Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis 2050-aisiais vandenynuose bus daugiau plastiko atliekų, nei žuvų. Negana to, kad plastiko atliekų tvarkymas – sunkus ir brangus užsiėmimas, plastikui pagaminti naudojama tarši iškastinė žaliava – nafta. Todėl prancūzai užsimojo iki 2020 m. uždrausti vienkartinius plastikinius indus ir įrankius, palaipsniui pakeičiant juos kompostuojamais bioplastikais. Tuo metu vienkartinių pakuočių gamintojai priešinasi tokiam sprendimui, kuris esą prasilenkia su Europos Sąjungos teise. Natūralių medžiagų pagrindu pagaminti bioplastikai vis dar sudaro labai nedidelę plastikų dalį. Priešingai nei manoma, ne visi jie yra suyrantys gamtoje. Ar įmanomas pasaulis be plastiko atliekų? Suyrančio plastiko įrankiai. S. Bauer (USDA) nuotr.