Nors nuo pat mažumės domėjosi IT sritimi, galiausiai Justina Kasiulevičiūtė įstojo į ekonomiką, baigė net finansų srities magistrą. Tiesa, širdies balsas buvo stipresnis – šiuo metu ji dirba itin perspektyvioje procesų automatizavimo ir robotizavimo srityje. Pokytis prasidėjo nusprendus pasidomėti, kokį darbą IT srityje ji gali dirbti, neturėdama oficialaus TECH išsilavinimo. „Taip atsidūriau RPA, robotizavimo ir automatizavimo srityje. Po ilgų paieškų dabar sėkmingai dirbu jau daugiau nei 5 metus“, – skaičiuoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė. Šiandien Justina – robotizavimo sprendinių priežiūros bei palaikymo komandos vadovė. Jos komandoje – vieni vyrai ir tam yra kelios priežastys, puikiai parodančios, kodėl moterys neateina į TECH, ir ką reikėtų daryti, kad talentų čia turėtume daugiau.

Kibernetinio saugumo poreikis augo keletą pastarųjų metų, tačiau Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą paskatino karą ir kibernetinėje erdvėje, pastebi ekspertė kibernetinio saugumo srityje Erika Skersytė. Nors, žvelgiant bendrai, kibernetinių incidentų skaičius nėra išaugęs, pasiruošimas suaktyvintas.   „Mūsų pasiruošimas yra suaktyvintas: kibernetinio saugumo specialistai stebi kibernetinę erdvę ir yra pasirengę operatyviai reaguoti į įvairius incidentus bei susijusias grėsmes. Taip pat imtasi įvairių prevencinių priemonių. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu svarbus yra visų mūsų budrumas. Tai galioja ne tik įmonėms, bet ir asmenims. Labai svarbu kiekvienam iš mūsų turėti saugos pagrindus, nes, kaip žinoma, žmogus yra ta silpnoji grandis, nuo kurios viskas ir prasideda“, – sako ji.   Šiuo metu Erika viename bankų vadovauja Aktyviosios kibernetinės saugos departamentui ir itin domisi temomis, susijusiomis su kibernetine sauga, lyderyste, organizaciniais procesais bei saugumo programos įgyvendinimu.   „Kibernetinis karas vyksta. Labiausiai jį jaučia Ukraina ir Rusija. Ukrainoje nuolatos yra stebimos kibernetinės atakos prieš valstybines institucijas, įvairias infrastruktūras, tam tikrus individualius asmenis. Labai daug nutekinta duomenų, taip pat buvo pastebėta atakų, kurių metu negrįžtamai sunaikinami duomenys ir tokiu būdu padaroma didžiulė žala, nes duomenys ir informacija yra labai didelis turtas. Dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir karo Ukrainoje šiuo metu kibernetinio saugumo rizikos yra didelės“, – sako laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Aistė Lapėnienė šiandien – elektronikos komponentų ir jų dalių įmonės IT skyriaus vadovė. Klausantis pašnekovės istorijos, atrodo, kad IT sritis – jai skirta, tačiau iki darbo čia sekė ilgas ir labai vingiuotas kelias. Nors baigė informatikos studijas, A. Lapėnienė dirbo ir apskaitos specialiste, ir buhaltere, net kaimo mokyklos mokytoja. Vis dėlto širdyje jai visuomet kirbėjo mintis apie programavimą. Ir net šiandien, kai vadovauja visam IT skyriui, dieną ji pradeda labai anksti ir būtent nuo techninių užduočių – darbas, ilgainiui suprato, turi džiuginti, o ją džiugina būtent programavimas. „Aš dieną pradedu labai anksti – atsikeliu, 6–7 val., žiūrint, ar iš namų dirbu, ar biure, jau aš esu darbo vietoje ir, kol nepradėjo visa įmonė dirbti, tai yra 1 ar 1,5 val., turiu to ramaus laiko, kada aš galiu įsigilinti į programavimo, projektavimo užduotis ir džiaugtis tuo darbu. Na, o toliau, kadangi esu skyriaus vadovė, tai ir prasideda skambučiai, klausimai, susirinkimai, iššūkiai įmonės nauji, pokyčiai, sprendimai, darbų delegavimai, organizavimai ir pan. Kartais būna dienų tokių ramesnių, arba kai sau pasisakau: „Jau viskas. Aš jau per ilgai negavau tos veiklos, kuri mane džiugina“. Ir dabar aš matau, kad aš galiu užsidaryti, atsitverti 2–3 dienoms ir pasakyti: „Viskas. Dabar aš užsiimu tuo, kuo noriu, aš dabar programuosiu“, – apie savo kasdienybę pasakoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Dirbti bankinėse institucijose Evelina Rimkutė, testavimo vadovė viename iš Šveicarijos privačių bankų, pradėjo dar studijuodama. Neretai būdama ir viena moteris komandoje ar kabinete, šiandien ji aktyviai kalba apie socialinius stereotipus bei kitas kliūtis, trukdančias įtraukti daugiau specialistų į verslo, technologijų ir žinių pasaulį. „Būti tai vienintelei ar tam vieninteliui niekada nėra lengva. Ir galbūt čia net nereikia apsiriboti lytimi. Mes galime būti pats jauniausias komandos dalyvis, o galbūt net vyriausias komandos dalyvis. Mes galime būti užsieniečiai, dar yra kultūrų skirtumai. Mes, žmonės, visada įtariai reaguojame į tuos, kurie yra šiek tiek kitokie, negu mes. Tai kiekviename projekte tas vienintelis kitoks turi padaryti papildomus kelis žingsnius, kol pritampa į komandą – ir tai ne visada yra lengva. Kuo labiau komanda atvirai integracijai, kuo komanda jau iki tol yra įvairesnė, tuo mes lengviau sudarome sąlygas integruotis tiems vieninteliams – kad ir iš kokio stereotipo kišenės jie ateitų į tą projektą. Ir turbūt aš tai išgyvenau daug kartų būdama ta vienintele, ir kiekvieną kartą padėdavo vis tas pats, kad aš čia esu dirbti su jumis, ir aš esu pasirengusi atvirai jus išklausyti, rasti būdų komunikuoti ir išsakyti savo nuomonę klausimais, o galbūt net kivirčais – ir taip pamažu integruotis“, – laidoje „Mergaitės taip nedaro“ kalbėjo ji. Pasak E. Rimkutės, vertinant lyčių pasiskirstymo IT srityje santykį, Šveicarijoje situacija yra dar liūdnesnė nei Lietuvoje. Ypač, jei nekalbėsime tik apie tarptautinius bankus. „Šveicarija yra labai militarizuota šalis ir turtinga, gali sau leisti, kad pusė visuomenės lieka namuose, rūpinasi šeima, namų šiluma, o vyrai dažniausiai būna darbe. Sakyčiau, globalizacija atneša naujovių į Šveicariją, kad ir darbe, ir visu etatu dirbančių matome vis daugiau moterų“, – situaciją lygino pašnekovė.

Kai sugedus laboratorinės diagnostikos įrangai į iškvietimą atvyksta Vita Jankevičiūtė, nauji klientai ir už nugaros atsistoję visą procesą stebi, ir nuogąstauja, pavyzdžiui, gal tiek daug detalių išimti nereikėtų – kas jas paskui sudės. Vis dėlto į visas šias situacijas ji išmoko nebekreipti dėmesio – darbą atlieka puikiai, o paslaugos paklausios visoje Lietuvoje.   „Aš inžinerijos grožį mačiau ir vis dar matau tame, kad aš atvažiuoju ten, kur yra chaosas, ten, kur kažkas sugedę, neveikia, visi pasimetę, nežino, ką daryti. Ir tada aš pažiūriu į savo įrankių dėžę, susirandu tai, ko man reikia, aš vaikštau vamzdelis po vamzdelio, laidas po laido, randu tą gedimą.   Ir aš galiu palikti įrangą veikiančią, o klientus – laimingus, besišypsančius. Galų gale, išvažiuoti ramia sąžine. Atvažiavau – chaosas, išvažiavau – viskas tvarkoje, dirba“, – apie savo kasdienybę pasakoja laboratorinės diagnostikos aptarnavimo ir techninės priežiūros inžinierė.   Šiandien Vitai reikia ir bendrauti su klientais, ir puikiai naviguoti sudėtinguose inžineriniuose įrenginiuose, užtikrinant sklandų jų veikimą, techninę priežiūrą. Ji juokauja, kad įrankių dėžę rankose tikrai laiko dažniau nei rankinę.   „Labai laukiu, kai nebeturės moterys duoti interviu apie savo darbą technologijų srity. Labai norėčiau, kad tai būtų tiesiog tokia norma, kaip sutikti gydytoją – moterį ir vyrą. Taip ir sutikti inžinierių – moterį ir vyrą. Ir kad tai būtų tiesiog natūralu“, – lūkesčiais dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Karina Garifovaitė – profesionali šokėja, šokių trenerė ir Vilniaus „Rytas“ šokėjų komandos kapitonė, o kartu – jaunesnioji front-end programuotoja. Mokytis programuoti ji pradėjo karantino pradžioje, o šiandien jau sėkmingai kyla IT srities karjeros laiptais. Paklausta, kaip pavyksta suderinti šias dvi aistras – šokius ir programavimą – pašnekovė šypteli, kad svarbiausia – motyvacija. Šokti K. Garifovaitė pradėjo jau prieš 18 metų, daugiau nei 6-erius metus dirbo lavinamosios gimnastikos trenere, šokėjų komandų vadove. Tačiau, prasidėjus karantinui, kai praktiškai visa veikla persikėlė į nuotolį, ji pradėjo programuoti. „Šokiai vyksta dažniausiai vakare, po darbo, o rungtynės savaitgaliais, mano laisvadieniais, jeigu galėčiau juos taip pavadinti. Todėl kai vieni žmonės po darbo skuba atsipalaiduoti, aš važiuoju į šokių treniruotes. Kai nori, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji. Iš mažo miestelio kilusi ir atkakliai savo svajonių siekusi K. Garifovaitė neneigia, kad stereotipai ją lydi nuolat, tačiau niekas nesvarbu, kai užsiimi veikla, kuri suteikia laimę. „Dažniausiai atsiranda žmonių, kurie iki galo nesupranta vienos arba kitos srities, teisia matydami tik labai mažą didelio paveikslo dalį. Galbūt šitas pokalbis padės kažkam vis dėlto pažvelgti į situaciją iš kitos pusės“, – lūkesčiu dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Kad ateityje dirbs darbą, susijusį su technologijomis ir kompiuteriais, Monika Liutkutė suprato gana anksti. Nuo pat mažumės ji domėjosi šia sritimi, o kvietimą dirbti gavo dar studijuodama – egzaminas virto darbo pokalbiu. Šiandien M. Liutkutė yra vyr. programinės įrangos inžinierė, „Java“ programuotoja, ir programuotojų komandos techninė vadovė. Ji konsultuoja tiek programuotojus, tiek klientus nuo Afrikos iki Amerikos, kai kurie jų turi ir po daugiau nei 120 milijonų vartotojų.

Ieva Burbaitė baigė anglų ir norvegų kalbų lingvistikos studijas, kurį laiką dirbo net buhaltere, tačiau galiausiai pasuko į TECH ir šiuo metu yra techninių tekstų rašytoja. Ši profesija nauja ne tiek Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje, o specialistų poreikis vis auga.   „Profesija pasirinko mane, o ne aš ją. Kai studijavau, dar gailėjausi, kad nenuėjau kitu keliu, bet dabar kažkaip matau, kad eidama ir atradau, kas man tinka, patinka“, – pastebi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė. Šiandien Ievos dienos – labai skirtingos, tačiau visuomet gausios diskusijų su programuotojais, marketingo, pardavimų ar produkto valdymo profesionalais. Techninio rašymo specialistai yra atsakingi už produkto dokumentaciją – kas aktualu klientui, perkant ar naudojantis paslaugomis, produktu, arba kas aktualu su tuo dirbantiems.   Beje, neįprasta ne tik Ievos profesija, bet ir hobis – ji noriai žaidžia kompiuterinius žaidimus ir mano, kad jie gali padėti daugiau mergaičių atvesti į TECH.

Tokias istorijas kaip programinės įrangos inžinierės Viktorijos Jakobaitės daug kas vadina sėkmės, ​​tačiau iš tiesų jos – ne apie sėkmę, bet apie atkaklias paieškas ir nesibaigiančias pastangas. Iškart po mokyklos V. Jakobaitė įstojo į šilumos energetikos studijas, dirbo įvairius darbus, tačiau galiausiai viską metė ir šiandien yra dėkinga už naują karjerą. Tiesa, mokytis teko daug, išbandyti – taip pat, o svajonių darbdaviai į naujai iškeptą programuotoją atsigręžė tik iš antro karto. Vis dėlto dabar V. Jakobaitė per 1,5 metų dirba jau 3-ioje darbovietėje, pati mentoriauja ir tiki, kad jos karjera tik įsibėgėja. „Mane tai labai žavi. Praėjo jau daugiau nei treji metai, bet labai džiaugiuosi ir bent jau kol kas vyrauja mintis – kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo toliau neriu į šią sritį, tuo daugiau matau sferų, kiek dar visko norėtųsi čia išmokti ir sužinoti“, – kalbėdama apie savo karjerą IT, pripažino ji.

Vykdomąja startuolio „Omnisend“ direktore (COO) šiandien dirbanti Rimantė Ribačiauskaitė kone visuomet buvo apsupta išskirtinai vyriško kolektyvo. Ji viena pirmųjų pradėjo kalbėti apie startuolius Lietuvoje, kol galiausiai vienam jų ėmė vadovauti „Technologijų sektoriuje ne visi yra programuotojai. Yra labai daug įvairių kitų pozicijų, profesijų, kurių reikia. Lygiai taip pat jame reikia ir „minkštųjų“ įgūdžių, žmonių, kurie išmano žmogiškuosius išteklius, organizacinę psichologiją, kurie dirba administracijoje, aptarnauja klientus ar parduoda. Labai daug yra įvairių krypčių ir sričių, kur galima dirbti TECH sektoriuje, ir tikrai nebūtinai kiekviena moteris turi būti programuotoja“, – įsitikinusi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė. Anot R. Ribačiauskaitės, kalbant apie darbdavių aktualijas, IT rinka Lietuvoje yra išsunkta, vidutiniškai programuotojas per dieną gauna 4–5 darbo pasiūlymus „Linkedin“. Tad stengtis reikia ne tik pritraukiant geriausius darbuotojus, bet ir išlaikant jau suburtą profesionalų komandą. „Didesnės TECH įmonės Lietuvoje jau visos šiandien siūlo labai geras sąlygas. Konkuruoti kažkokiais „perksais“, užkandžiais biure ar žaidimo konsolėmis jau nelabai įmanoma. Daug įmonių siūlo didelį spektrą pramogų, įvairių patogumų“, – apie darbo TECH rinkoje realybę pasakoja ji. Tiesa, tik tinkami profesiniai įgūdžiai darbo IT srityje durų tikrai neatvers. Šiandien IT įmonės, pasirodo, didžiausią dėmesį skiria potencialaus darbuotojo kultūriniam atitikmeniui. „Tikrai yra atvejų, kai mes techniškai labai stipraus kandidato, kuris puikiai išmano savo darbą, nepriimame, nes nematome, kad jis tinka į mūsų komandą kultūriškai, vertybiškai“, – atskleidė pašnekovė.

Judita Malininaitė šiandien dirba el. prekybos klientų aptarnavimo centro vadove, tačiau profesinę savo kelionę pradėjo visiškai kitoje srityje. Ji gana atsitiktinai nusprendė studijuoti lietuvių filologiją ir estų kalbą, bet visus darbus vėliau gavo būtent dėl estų kalbos – taip buvo priviliota ir į TECH. „Estų kalbos specialistų Lietuvoje yra tikrai labai mažai. Ir jeigu kažkas kažko ieško, tai tu tiesiog jau žinai tuos žmones, kurie dirba su estų kalba, ir juos persivilioti, persikalbėti dirbti pas tave yra labai jau sunku“, – pastebi Judita. Ir ji pati pokalbyje dėl darbo TECH srityje dalyvavo nė apie tai nežinodama – manė, kad tiesiog kartu išgers kavos. Vis dėlto dabar laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė ne tik dirba vadovaujamą IT darbą, bet ir programuoti moko vaikus, dalinasi savo patirtimi su regionuose gyvenančiais moksleiviais, mentoriauja. Judita jaučia, kad susidomėjimas TECH sritimi auga, ir tuo džiaugiasi.

Dar paauglystėje vienodai smalsiai žiūrėjusi ir į tiksliuosius mokslus, ir į meną apjungti šias dvi sritis Živilė Subačienė galiausiai nusprendė pradedama WEB dizainerės karjerą. Šiandien ji – ne tik TECH srities profesionalė, bet ir verslininkė, dirbanti kada ir kur iš kur nori. TECH srities studijos Lietuvoje galiausiai ją nuvedė į tolimąją Malaiziją, o tai įkvėpė tolesnėms kelionėms, nesitaikant prie darbdavio poreikių. Šiuo metu kartu su drauge Živilė kuria savo IT srities verslą „Lofty Dreamers“ ir mielai dalijasi WEB srities patarimais su kitais. „WEB dizainas – ir kūrybinė, ir techninė sritis. Galima čia labai daug pasireikšti tiems, kurie yra tokie kaip aš – mėgsta ir meninius dalykus, ir tiksliuosius mokslus. Tai puikiai apjungiama“, – sako ji, patirtimi dalindamasi su laidos „Mergaitės taip nedaro“ žiūrovais.

Inžinerijos direktore šiandien dirbanti Aliona Sosunova juokauja, kad, jei ir buvo kokia sritis, kur savęs vaikystėje nematė, tai tik IT. Ji baigė politikos mokslus, kelerius metus dirbo ir su renginiais, tačiau galiausiai viską metė dėl TECH – Alionos atkaklumas gali įkvėpti ne vieną. „Tas jausmas, kad tau čia nepavyks ar yra sunku, nedingsta. Niekada. Ar būna dabar, kad man atrodo, kad nieko nesugebu? O jetus. Kartą į ketvirtį tikrai būna, kai aš atsisėdu ir man atrodo, kad aš nieko nebemoku, čia vėl turime problemą ir aš neįsivaizduoju, kaip ją spręsti. Ir, apskritai, ką aš veikiu direktoriaus kėdėje? Tai aš net TECH mokslų nebaigusi. O, jei būčiau baigusi, gal man dabar būtų lengviau visą tai spręsti? Tas jausmas yra nuolatinis, tik skirtingiems žmonėms skirtingose srityse pasireiškiantis. Ir, jei galvojate, kad vyrai taip nesijaučia, tai, žinokit, jaučiasi lygiai taip pat kaip moterys, tik gal mažiau apie tai šneka“, – juokiasi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė. Pasak Alionos, taip jaustis normalu visiems, kurie lipa iš savo komforto zonos, auga ir tobulėja. Nepaisant šio diskomforto, TECH srities, patikina ji, sunku neįsimylėti dėl nuolatinio virsmo, išskirtinio požiūrio į kūrybiškumą ir kokybę, čia dirbančių žmonių – IT diktuoja pasaulio inovacijas, todėl pritraukia pačius stipriausius specialistus. Tiesa, suprasti tai jai užtruko, o kartu pareikalavo daug nerimo ir jėgų.

Aplinkos inžinierės išsilavinimą turinti Asta Kuckaitė šioje srityje praleido ne vienerius metus, sukaupė platų žinių bagažą, užėmė ir vadovaujamas pareigas, tačiau supratusi, kad turimas darbas nebeteikia pasitenkinimo ir prasmės, pandemijos laikotarpį išnaudojo savęs paieškai. Dabar ji – kelyje į TECH, kuris, atvirai dalijasi, ne toks lengvas, kaip kartais tenka išgirsti. Lietuvos IT sektoriui šiuo metu trūksta apie 14 tūkst. darbuotojų, rodo asociacijos „Infobalt“ duomenys. Vis dėlto dažnu trūkumu ieškant darbo naujoje srityje išlieka praktikos stoka. Tad jau pusmetį IT darbo aktyviai ieškanti A. Kuckaitė turi patarimą darbdaviams, kurie neva niekaip neranda tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. „Labai dažnai prašo metų ar poros, kad žmogus būtų dirbęs IT srityje, ar tai net būtų su personalu susiję, ar su projektų valdymu. Bet, iš esmės, aš kiek pasigilinau, pakalbėjau, labai didelių, specifinių žinių, sakykim, personalo vadovams ar projektų vadovams nelabai ir reikia. Jiems daugiau reikia minkštųjų įgūdžių – organizavimo, derybų, bendravimo. Tad mano patarimas darbdaviams – jie suranda žmogų, kuris savo asmeninėmis savybėmis, patirtimi ir vertybėmis tinka, ir jį apmoko. Aš manau, kad, jeigu žmogus jau drįsta keisti savo gyvenimo kryptį, tai yra pasiruošęs ne tik naujam darbui, bet ir naujam mokymui“, – aiškina A. Kuckaitė. Jos teigimu, nors dalis darbdavių šiandien tai jau daro, kartais nepagalvoja apie brandesnio amžiaus darbuotojus, kurie nemato savęs praktikanto rolėje, nenori dirbti neapmokamo darbo. Tad verta kelti abipusio pasitikėjimo ir motyvacijos klausimus. „Dabar yra labai didelė pasiūla ir labai didelė paklausa, bet kažkodėl tas skaičius nemažėja nė trupučio. Čia yra nesutarimas, kai vieni labai stropiai mokosi, bet galbūt ne tą, o kiti ieško jau su patirtimi, ir su diplomu. Diplomas ir lieka diplomu, kol tu nepradedi realiai dirbti. O jeigu bus darbas kartu susietas su mokymu, tai bus dviguba vertė, dvigubas greitis. Darbdaviai turėtų tai įvertinti, atsižvelgdami į konkretaus žmogaus motyvaciją“, – įsitikinusi ji.

Elektros ir elektronikos inžinerijos kryptį nagrinėjanti mokslininkė ir lektorė Neringa Dubauskienė pastebi, kad šiandien merginos vis dar turi pakovoti dėl savo vietos srityse, kuriose dažniausiai dirba vyrai.   „Merginoms už savo vietą dažniausiai reikia pakovoti. Joms reikia pakovoti, kad nebūtų priskirti tokie darbai kaip pildyti ataskaitas arba užrašyti kažką, kad jos nebūtų nustumtos į šoną ir galėtų dalyvauti kūrybiniame procese lygiaverčiai. Joms dažniausiai reikia įrodyti savo vertę, kartais net imtis užduočių, kurios joms yra kiek sunkesnės, nepasirodyti, kad kažko nemoka ar negali“, – kalbėdama apie inžinerijos studijas, pastebėjo ji laidoje „Mergaitės taip nedaro“.   Dėl to, tikina N. Dubauskienė, inžinerijos studentės labai greitai išmoksta būti savarankiškos, lanksčiai bendrauti ir valdyti savo laiką – vietos klaidoms yra mažiau, be to, tenka išlaviruoti, stengiantis neįžeisti kolegų ego. Nors tai vėliau padeda pritapti praktiškai bet kokiame kolektyve, kartu ir išvargina, nes nesąmoningai užkrauna papildomą psichologinę naštą.   „Reikėtų siekti savo asmeninių tikslų ir žiūrėti į tą sritį kaip į savo interesų sritį, nebandyti įrodyti, kad ir merginos kažką gali“, – patarė ji, pridurdama, kad svarbu atrasti tą nišą, kurioje sekasi geriausiai ir kuri yra įdomiausia.   Pačią N. Dubauskienę inžinerija sužavėjo savo kūrybiškumu ir pritaikomumu, kokią didelę įtaką tai gali daryti visuomenei, tačiau jai taip pat teko kovoti su stereotipais ir mitais.   „Iki šiol, kai prisipažįstu, kad dėstau universitete, ir atsakau į klausimą: „Tai ką gi dėstote?“, būna dažniausiai didelė nuostaba, kodėl būtent tokią specialybę. Aš manau, kad čia neturėtų būti, dėl ko stebėtis, ir labai lauksiu tos dienos, kai ta mano specialybė visiems atrodys suprantama, nepriklausomai nuo to, vyras ar moteris ją studijuoja ar dirba“, – lūkesčiais pasidalijo ji.

Jei nerandi darbo, susikurk darbo vietą pats – vadovaudamasi tokiu moto bankiniame sektoriuje savo profesinę kelionę pradėjusi Ilma Nausėdaitė išvyko į Indiją, grįžo su idėja vystyti meno projektus, o galiausiai atrado save TECH.  Šiuo metu Ilma Nausėdaitė yra įmonės „The Remote Company“ bendraįkūrėja ir viena iš vadovių. Smegenys ir siela ji – net keliems internetiniams produktams: nuo „MailerLite“, kuriuo naudojasi daugiau nei milijonas verslų, iki „MyZenTeam“, kurį su kolegomis kuria dabar ir taip tikisi pakeisti požiūrį į darbuotojų samdymą bei komandos formavimą. „Visos tos patirtys gal kartais atrodo kaip išsimėtę taškeliai, bet kažkuriuo momentu supranti, kad jie susijungia ir dažnai tie susijungimai, ypač iš skirtingų sričių, gali būti labai įdomūs ir netikėti, sėkmingi ir naudingi, iš verslo pusės žiūrint“, – laidoje „Mergaitės taip nedaro“ kalbėjo ji.

Galima pajuokauti, kad Dainos Bereišaitės gyvenimo užtektų keliems – ji studijavo audiovizualinį vertimą, kepė pyragus, dirbo paramedike, vadybininke, bet vis nenustojo ieškoti savęs ir šiuo metu yra IT palaikymo specialistė. Nors technologijomis D. Bereišaitė susidomėjo dar mokykloje, ten pat pažintį su IT ir nutraukė dėl vyravusių stereotipų, kad tai – vyriška sritis. Informatikos mokytojai jai nepraleisdavo progos priminti, kad IT srityje merginai nėra, ką veikti. Atmintyje jai iki šiol įsirėžęs atsakymas, gautas paprašius tokių pačių užduočių, kokias gavo bendraklasiai vaikinai: „Tu juk mergina, tau nereikia tokių dalykų, neapsikrauk, vis tiek nesuprasi“.   „Galbūt dabar tai pasikeitė, nes visur merginas bando įstumti į TECH, kad nebijokite, viskas yra gerai, sritis labai plati ir kiekvienas žmogus gali rasti, ką veikti IT. Nesvarbu, moteris tai ar vyras. Tikrai visi gali rasti, ką nori daryti. Nėra taip, kad reikia būtinai programuoti ar kurti puslapius“, – aiškina dabar IT palaikymo specialiste dirbanti pašnekovė.

Pirmąkart susidūrusi su programavimu Milda Glebauskaitė tikrai negalvojo, kad tai – jos ir jai, tačiau šiuo metu ji dirba programinės įrangos kūrėja backend srityje ir mielai dalijasi savo sukauptomis žiniomis su pradedančiaisiais. „Tai yra sritis, kur niekada neužteks to, ką jau moki. Nuolatinis tobulėjimas ir domėjimasis, kas šiuo metu atsiranda rinkoje, ir kaip keičiasi visa technologijų sritis, yra privalomas. Reikia nusiteikti, kad visą laiką seksi tas žinias ir toliau domėtis, gilintis. Niekada nežinosi visko“, – aiškina programuotoja. Pirmasis M. Glebauskaitės darbas nebuvo apmokamas – programuoti ji išmoko atlikdama praktiką. Tačiau tuoj po to ledai pajudėjo ir šiuo metu ji ne tik kartu su komanda kuria milijonams vartotojų aktualius įrankius, bet ir pati padeda įdarbinti naujus kolegas. Deja, dažniausiai vyrus. „Manau, kad yra keli dalykai, kodėl aš dar neturėjau nė vienos moters kandidatės“, – užsimena ji, kalbėdama apie savo kasdienybę ir mitus, kuriuos ir pati asmeniškai turėjo atstovėti.

Pirmąjį savo darbą TECH srityje Ieva Gražulevičiūtė gavo pasinaudojusi pasiūlymu draugui. Taip ji pradėjo dirbti testuotoja, o galiausiai persikvalifikavo ir šiuo metu yra backend srities programuotoja. Jau 7 metus I. Gražulevičiūtė gali save vadinti TECH bendruomenės dalimi, tačiau neretai išgirsta ir nuostabą: „Kodėl tu moteris ir backende?“, ir pastabas, kad „Ieva – ne moteris, nes ji backend daro“. Asimiliuotis tai, pripažįsta pašnekovė, nepadeda, o galvoje vis kirba ir vidinis kritikas, ir kiti klausimai, susiję su pasitikėjimu savimi. Todėl ji labai puikiai supranta, kaip nelengva gali būti moterims, dirbančioms srityse, populiaresnėse tarp vyrų. „Labai svarbu, pirmiausia, susigyventi su savo vidiniu kritiku. Nes aš dirbu 7 metus, bet tikrai iki šiol turiu tą vadinamą apsišaukėlio sindromą, kai visą laiką atrodo, kad gal man čia tas nepavyks, o gal aš čia padariau nepakankamai gerai. Ir reikia priprasti, kad tas balsas yra ten, nekreipti į jį dėmesio ir neleisti jam atkalbėti nuo darbų. Kitas labai svarbus dalykas – susirasti palaikymo tinklą. Tikrai labai daug žmonių nori mentoriauti. Yra programos kaip „Women go tech“, kur rasi žmonių, su kuriais tu visada gali pasikalbėti, kad galbūt sunku, paprašyti patarimo, ką galėčiau išmokti, kad man geriau sektųsi. Ir, trečia, turbūt, yra rasti, kas smagu. Reikia žaidimo faktoriaus. Tarkime, darbe darai, ko reikia darbui, o namie darai, kas tau su tuo darbu susijusio yra smagiausia. Kad būtų kažkoks hobio ar džiaugsmo elementas tame“, – trimis svarbiausiais patarimais su svarstančiais apie karjerą TECH dalijosi programuotoja laidoje „Mergaitės taip nedaro“.

Informatikos studijas baigusi Ramunė Šimkuvienė planavo dirbti IT specialiste, tačiau ieškodama darbo išgirdo, kad ji – nereikalinga, nes yra moteris. Šiandien Ramunė dirba mokytoja ir savo pavyzdžiu stengiasi įkvėpti meilę informacinėms technologijoms. Nors su stereotipiniu mąstymu mokytoja susiduria neretai, tačiau programavimo vyriška profesija tikrai nelaiko. Pašnekovės teigimu, mergaitės yra stropesnės ir daug greičiau supranta programavimo medžiagą. Be to, jos paprastai nesiblaško ir siekia tikslingai savo užsibrėžto tikslo – kaip ir ji pati. „Mano charakteris toks – aš nepasiduosiu. Tai ir nepasidaviau“, – pastebėjus, kad darbo rinkoje jos išgirstos pastabos lyties pagrindu ne vienam galėjo pakirsti žemę iš po kojų, patikino R. Šimkuvienė. Paklausta, ką reikėtų daryti, kad TECH srityje turėtume daugiau specialistų, ji minėjo šeimos ir artimųjų indėlį į tolesnius vaiko pasirinkimus, gerų pavyzdžių stoką. „Šeima neturėtų taikyti stereotipų. Tada galbūt mergaitės atsipalaiduoja ir pasirenka tą įdomesnę sferą. Be to, aišku, reikėtų kuo daugiau kalbėti apie moterų pasiekimus TECH srityje. Ir ne tik pasiekimus, bet ir galimybes, ką jos gali pasiekti“, – tikino mokytoja.

Lietuviškoje kosmoso technologijų įmonėje sistemų inžiniere dirbanti Rolanda Blinovaitė pati asmeniškai prisidėjo prie kelių Lietuvoje kurtų palydovų, kurie šiuo metu sėkmingai skrieja kosmose ir atlieka daiktų interneto ar Žemės tyrimo misijas. Apie savo kasdienybę šiandien ji pasakoja su neslepiama meile ir žavesiu, nors rinkdamasi būsimą profesiją dirbti kosmoso industrijoje nė neketino – inžinerija patraukė savo universalumu ir praktiškumu. R. Blinovaitės teigimu, mažieji kosmoso palydovai dabar yra ant bangos, tačiau jau kitų metų pradžioje, pavasarį, jie planuoja paleisti pirmąjį savo didesnį palydovą, bus tęsiamos ir Žemės stebėjimo misijos, tik jau pasitelkiant naujas technologijas ir sparčiai tobulėjančias sistemas. „Visą laiką bandome prisitaikyti prie visų naujų idėjų, kurios gal kartais atrodo ir neįmanomos iš pirmo žvilgsnio“, – savo tikslą darbe apibūdino R. Blinovaitė ir sutiko apie profesinę kelionę plačiau papasakoti laidos „Mergaitės taip nedaro“ žiūrovams.

Besimokydama mokykloje Enrika Vyšniauskaitė net nenutuokė, kad vieną dieną taps programuotoja. Ji žaidė futbolą, važinėjo motociklu ir dirbo modelio darbą, kol nusprendė pasukti į TECH ir šiuo metu užima jaunesniosios „Python“ programuotojos pareigas. Anot E. Vyšniauskaitės, galiausiai ji išpildė savo svajonę, nors būdavo dienų, kai tekdavo mokytis ir po 10 valandų per parą. Būsimoji programuotoja bandė vienus kursus po kitų, praktikuodavosi ir viena, ir su kolegomis, naujas karjeros posūkis pareikalavo ir papildomų išlaidų. Svajokite, šiandien drąsina ji, bet kartu primena – įvardijus tikslą, svarbu ir susidaryti konkrečių veiksmų planą. „Galiausiai aš įsidarbinau ten, kur norėjau. Bet labai stengiausi. Išsiunčiau vieną CV, bet aš tikrai labai norėjau į tą darbą patekti ir patekau. Esu labai laiminga“, – savo kelione su laida „Mergaitės taip nedaro“ dalijasi ji. Pati E. Vyšniauskaitė į TECH sritį pasuko pradėjusi mokytis web dizaino, tuomet tęsė pažintį su frontendu, o šiandien dirba backend programuotoja su Python programavimo kalba. Savo komandoje ji yra vienintelė mergina backenderė. „Ką aš galiu pasakyti apie backedą, kad man nieko niekados nebus įdomiau. Nes aš ten jaučiuosi architektė. Man labai patinka. Aš jaučiu, kad galiu parašyti kodą, kuris nueis iki duomenų bazės, užtikrins saugumą ir daug dalykų. Ir man labai patinka. Backendas yra nuostabus dalykas, tikrai verta pabandyti. Tiesiog kartais reikia, kad žmogus sužinotų, kad yra toks dalykas kaip, pavyzdžiui, Python programavimo kalba. Nes aš tiesiog nežinojau“, – pripažįsta ji.

Savo karjerą Grita Šimulionytė pakeitė kone pernakt, kai, pamačiusi programavimo kursų reklamą, prie jų prisijungė. Į mokslus ji nėrė stačia galva, paliko savo senąją darbovietę ir šiuo metu sėkmingai dirba gana siauroje, bet itin paklausioje procesų automatizavimo srityje, viename didžiausių šalies bankų. „Nereikia rinktis specialybių pagal tam tikrus stereotipus: kad tai yra labai populiaru, kad trūksta darbuotojų, kad gerai apmokama. Jeigu tu pasirinksi specialybę žvelgdamas ne į save, o į išorinius kriterijus, kad ir kaip tai atrodytų gražiai išoriškai, bet, jeigu tai tau netinka kaip asmenybei, tai ateis laikas, kai jausiesi einantis nuolat iš komforto zonos, kol pateksi į panikos zoną“, – šiandien įspėja ji. Grita su tuo susidūrė ir asmeniškai, kai tiesiog nebejautė jokio džiaugsmo kasdieniu savo darbu. Nors iššūkių neriant į TECH netrūko, galiausiai ji jaučiasi tvirtai dėl savo pasirinkimo ir tikina, kad šis darbas neša ne tik finansinį atlygį. „Jeigu yra žmonių, kurie įvertino, kad TECH sritis jiems patinka, kad jie mėgsta spręsti tam tikras užduotis, mėgsta matematiką, mėgsta loginius dalykus, taip pat mėgsta nenuobodų darbą, nuolat kintantį darbą, tai TECH sritis yra ta sritis“, – sutinka ji. Pati sprendimą keistis priėmusi vos per dvi dienas ir galiausiai dėl mokslų metusi savo darbą, dabar Grita atvira: „Dirbu kompanijoje, kurioje norėjau dirbti. Dirbu su nuostabia komanda ir jaučiu, kad šis darbas man tinka ir patinka“.

Informatikos inžinerijos mokslų daktarės laipsnį Irma Šileikienė apgynė dar 28-erių ir jau kelis dešimtmečius dirba IT dėstytojos ir mokslininkės darbą. Anot jos, tiesa, kad merginos labai retai renkasi TECH srities studijas, tačiau tik stereotipai, kad tam jos neturi gebėjimų, žinių ar talento. Laidoje „Mergaitės taip nedaro“ ji papasakojo apie meilę matematikai, programavimą tik vadovėliuose ir sąsiuviniuose bei išdavė savo sėkmės formulę – sėkmingai pasirinkta sritis, bendradarbiaujanti komanda ir beatodairiškas tikslo siekimas. „Šiandien džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Tikrai visą laiką didžiuodamasi sakau, kad esu informatikė“, – užtikrina pašnekovė. I. Šileikienė taip pat pasidalijo įžvalgomis, kur link juda IT pasaulis, įvardijo didžiausią potencialą turinčias TECH sritis, į kurias šiandien verta investuoti savo laiką. Viena jų – kibernetinis saugumas.

Lina Zubytė šiuo metu gyvena Vokietijoje ir vadovauja kokybės užtikrinimo skyriui. Daugiau nei 7-erius metus TECH srityje dirbanti lietuvė atvirai sako, kad būti moterimi TECH nėra lengva. Laidoje „Mergaitės taip nedaro“ L. Zubytė papasakojo apie atvejus, kai IT srityje dirbančios moterys sulaukia komentarų ne dėl žinių, kuriomis dalinasi, bet dėl išvaizdos, bijo parodyti savo emocijas, nes gali būti palaikytos pernelyg jautriomis, silpnomis. Viena lietuvės kolegė, net neturėdama regos problemų, nešiojo akinius, kad įtikintų kitus esanti pakankamai protinga, pakankamai „moksliukė“, kad dirbtų IT. Su mikro agresijos epizodais neslepia susidūrusi ir ji pati. „Mes ateiname iš visuomenės, kur moterys turi tam tikrą rolę. Jos atsikratyti nėra labai paprasta ir labai daug tikriausiai metų reikės, kad taip nutiktų. Manau, ne tik vyrai, bet pačios moterys ją nešiojasi. Kokios mes turime būti, netgi nuo mažumės. Kai einame į mokyklą, tai: „Mergaitės turi būti geros. Bet berniukai tai berniukai“. Jie gali žaisti. Jie gali chuliganauti. Bet mergaitės, jeigu klausia daugiau klausimų, šiek tiek jau erzina. Kokie rūbai, kaip turi elgtis vaikai. Dažnai ir išauga šiek tiek drovesnės mergaitės, labiau galvojančios apie kitus. Viename straipsnyje skaičiau, kodėl yra tiek daug vyrų lyderių, kurie nelabai sugeba, bet jie yra lyderiai. Ir paaiškinimas yra toks, kad labai dažnai mes manome, kad pasitikėjimas yra lygus gebėjimui. Bet neauginame mergaičių pasitikėjimo savimi. Todėl tam tikrose srityse, aš manau, kad gali būti žymiai sunkiau. Bet čia ateina viskas iš sistemos. Taip pat sistemos, kuri vertina tas vyriškas kartais savybes, ypač technologijų srityje“, – svarsto L. Zubytė.

Sigita Jurkynaitė gyventi į užsienį išvyko vos sulaukusi pilnametystės. Mokėsi muzikos, literatūros, filmų teorijos, slavų kalbų ir kultūros. Vieni mokslai keitė kitus, viena šalis – kitą, bet galiausiai ji nusprendė grįžti į Lietuvą ir šiuo metu dirba kibernetinės saugos srityje. „Man atrodo, kad kiekvienoje šalyje susikūriau tam tikrą gyvenimą, kurį paskui teko palikti“, – kalbėdama apie savo praeitį, šypteli S. Jurkynaitė. Šiandien ji – CyberSOC direktorė, tačiau kelionėje iki šios darbo pozicijos netrūko nei sunkumų, nei iššūkių. Gyvenant svetur teko ir indus plauti, ir naktinį darbą dirbti, net gyventi rūsyje, tačiau visos šios patirtys, aiškina, praturtino ir galiausiai atvedė tinkamiausiu keliu. S. Jurkynaitės teigimu, šiandien TECH srityje dirba daug kitų sričių mokslus baigusių specialistų. Persikvalifikuoti nėra lengva, bet, turint atitinkamas savybes bei požiūrį, esą ne tik galima, bet ir rekomenduotina. „Tikrai galima, ir netgi ne galima, o reikia, įsitraukti į šias sritis, jeigu esi baigęs humanitarinius ar socialinius mokslus. Nes reikia žmonių, kurie gali rašyti. Sklandžiai aprašyti tam tikrus produktus ar procesus. Reikia žmonių, kurie gali į technologijas ar saugumą pažiūrėti iš teisinės pusės. Galbūt teisininkų reikia. Bet ko. Iš tikrųjų, su bet kokia specialybe galima atrasti save TECH. Tik norėčiau dar kartą pabrėžti, kad nėra taip, kad šiandien persikvalifikavau ir dirbu. Tikrai reikia įdėti labai daug darbo. Ir kitas galbūt dalykas, ką reikia turėti omeny, norint dirbti šitoje srityje, tai kad reikės mokytis nuolat. Kasdien“, – perspėjo laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Mokykla, šimtukai iš brandos egzaminų ir teisės studijos – tokia sklandi ir užtikrinta atrodo Austėjos Kazlauskytės karjeros kelio pradžia. Tačiau savo gyvenimą ji nusprendė apversti aukštyn kojomis – metė teisę, įkūrė verslą, o jį sėkmingai pardavusi visiškai panėrė į programavimą. „Jaučiuosi labai savo kelyje ir savo kailyje, kiekvieną dieną vis daugiau išmokstu. Tai teikia didelį džiaugsmą. Net ir mažą užduotį atlikus, tas pasitenkinimas, kurį gauni matydamas rezultatą, kad veikia, arba kodo dalis veikia, tai tiesiog daug dopamino gauni kiekvieną dieną“, – paklausta, ar nesigaili šio savo sprendimo, užtikrina A. Kazlauskytė. Šiandien ji yra vienintelė programuojanti mergina 50-ies specialistų, su kuriais kasdien dirba, komandoje, tačiau niekada dėl to nesijautė nepatogiai ar diskriminuojama. Maža to, pastebi, kad šiuo metu TECH sritis pritraukia pačius įdomiausius žmones – nuo farmacininkų iki dailininkų ar šokėjų. „Programuotojų yra toks didelis trūkumas, kad tu gali būti bet kas – tau gali būti 112 metų arba 16 metų, jeigu tu gebi programuoti, nėra absoliučiai jokių problemų susirasti darbą IT“, – įsitikinusi A. Kazlauskytė. Tačiau norint susirasti pirmąjį darbą ir įsitvirtinti TECH srityje, tam tikrų savybių, pripažįsta ji, tikrai reikės. Programavimą specialistė net lygina su vairavimu – kuo tu ilgiau būni kelyje, tuo geresnis vairuotojas esi. „Jeigu kažkas neranda tam drąsos, tada nereikėtų eiti į TECH sritį. Iš karto taip pasakysiu. Nes drąsos reiks labai daug. Ir užsispyrimo reikės labai daug, ir labai daug darbo įdėti“, – perspėja ji.

Baigusi fizikos mokslus Augė Zaveckaitė suprato, kad savęs dirbančios tokį darbą nemato, todėl nusprendė persikvalifikuoti. Svajonės dirbti TECH nesustabdė nei nėštumas, nei kūdikis ant rankų, dabar ji jau dvejus metus dirba frontend programuotoja. „Labai pavydžiu žmonėms, kurie 18-os metų yra apsisprendę ir žino, ką jie nori veikti likusį gyvenimą. Aš nebuvau viena iš tų. Ir pati sprendžiau, ką daryti. Nelabai supratau nei apie darbo rinką, nei apie kokias tendencijas“, – šiandien pripažįsta A. Zaveckaitė. Ir net tuomet, kai nusprendusi mesti darbą laboratorijoje ji pasuko į TECH, lengviau nepasidarė. Atrodė, kad visi aplink tik ir kyla karjeros laiptais, giriasi pasiekimais darbe, o jai tenka vėl viską pradėti nuo nulio. „Aš tikrai nesu ta, kuriai viskas labai lengvai sekasi. Man reikia tikrai labai daug darbo įdėti, kad man būtų aišku, ir vėl gi čia nėra jokio stebuklingo recepto. Tiesiog eini, žiūri, darai ir būni labai labai kantrus sau, ypač. Ir tiesiog leidi klysti, leidi užtrukti ir darai“, – aiškina pašnekovė. Nesustoti ji nusprendė ir pastojusi – nėštumo pabaigoje sėkmingai įstojo į norimą akademiją, o praėjus 5 mėnesiams po gimdymo jau pradėjo dirbti. Tiesa, stebuklų čia, patikino, nenutiko – rasti balansą tarp darbo ir šeimos padėjo auklės, privatūs darželiai, gelbėjo santaupos. „Aš labai atsakingai tam ruošiausi, nenėriau su kažkokiais įsipareigojimais stipriais: „Palikau darbą ir dabar nežinau, iš kur algą gausiu, kaip mokesčius sumokėsiu“. Ne. Aš tam ruošiausi. Aš turėjau pagalvę, kad aš galėčiau keisti specialybę. Tai jau yra stresas ir dar, jeigu reikėtų galvoti, iš kur sumokėti mokesčius, iš ko maistą nupirkti, tai jau man būtų per daug. Aš nebūčiau šito pakėlus. Aš turėjau santaupų ir jos buvo skirtos tam, kad aš galėčiau atsiduoti mokymuisi ir nesirūpinti tais dalykais“, – aiškino „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Baigusi mokslus statybos srityje, Tatjana Grigaitienė 10 metų kūrė savo verslą. Jos įmonė pirmoji Lietuvoje pradėjo siūlyti plūduriuojančius projektus – techninius ir pramoginius sprendimus ant vandens. Iššūkių čia, hidrotechninėje srityje, netrūko, tačiau vieną dieną pašnekovė nusprendė, kad jai reikalingos naujos žinios ir įgūdžiai, tad nėrė į IT. Pastebėjus, kad gyvenime turbūt ne kartą turėjo girdėti frazę „Mergaitės taip nedaro“, T. Grigaitienė pripažino, kad ji lydėjo nuo pasirinktų studijų, karjeros iki hobių. „Tik tu pati žinai, ką tu gali. Ir niekas kitas negali pasakyti, ką tu gali, ko negali“, – dabar įsitikinusi testuotojos karjerą po savo 40-ojo gimtadienio pradėjusi moteris. Baigdama mokyklą ji tikino net neįsivaizdavusi, kad po kelerių metų sukurs savo verslą ir dirbs su plūduriuojančiais sprendimais, nes tuo metu rinkoje to dar nebuvo. Šiandien, aiškina, situacija yra panaši ir kalbant apie TECH – mes ne tik neįsivaizduojame, kaip atrodo dabar itin paklausių specialistų kasdienybė, bet ir nežinome, kokios profesijos bus paklausios ateityje. Tad svarbiausia yra skatinti vaikų kūrybiškumą, mąstymą ir išmokyti nebijoti klysti, kad baimė neribotų galimybių žengti toliau. „Tarkime, visi įsivaizduoja, kad testuotojas yra žmogus, kuris sėdi prie kompiuterio ekrano ir su niekuo nebendrauja. Tik žiūri, testuoja ir viskas. Tačiau pažinęs giliau supranti, kad testavimas – labai komunikabili specialybė. Reikia daug bendrauti ir su programuotojais, ir su klientais, ir su verslo analitikais, su produkto savininkais“, – vieną mitų nuneigia testuotoja ir sutinka daugiau papasakoti apie savo kelią IT.

Šiandien Aurelija Ostapkovičiūtė dirba robotų programuotoja – padeda integruoti robotus pramonės įmonėse. Tačiau kelias link to, pripažįsta, nebuvo lengvas, su seksistiškais komentarais teko susidurti ir studijuojant, ir ieškant darbo, tad perspėja – norint prasimušti šioje srityje reikia turėti tvirtą charakterį ir daug drąsos. Pavyzdžiui, dar universitete iš dėstytojo A. Ostapkovičiūtė išgirdo, kad su tokiu gyvenimo aprašymu verčiau eitų į grožio konkursą, o ne studijuotų robotiką. Ieškodama darbo ji taip pat buvo paauklėta, kad ir mūrininkai būna tik vyrai, pečiais gūžčiojo ir pirmieji klientai, kurie merginos yra prašę tiesiog pabūti laukiamajame, kol vyrai baigs darbus, ir net pagrasinę, kad „tuoj tave išsiauklėsim“. Nors TECH srityje dirbančios moterys neretai pabrėžia, kad situacija čia pamažu keičiasi, A. Ostapkovičiūtė pastebi, kad robotikos specialistų kasdienybė – kiek kitokia. Dirbama ne tik prie kompiuterio, bet ir su fiziškai apčiuopiamais mechanizmais, pas klientus, konkrečiuose objektuose, kur tenka ir testus atlikti, ir programas reguliuoti, ir varžtus sukti. „Turbūt dėl to dar mažiau moterų renkasi tokį darbą. Nes galvoja, gal man čia bus sunku ar panašiai. Bet aš kol kas, kiek dirbu, tai tikrai nesusidūriau su kažkokiomis problemomis iš šitos pusės“, – sakė laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė. Tačiau kartu pripažino, kad galiausiai jai teko užsiauginti storą odą ir visas stereotipiškas pastabas išmokti nuleisti juokais. Tad ir kitas moteris, svarstančias apie darbą srityse, kuriose šiandien galbūt yra daugiau vyrų, ji dabar moko atkakliai siekti savo tikslo. „Svarbu žinoti, ko nori, ir siekti savo tikslo, nes, jeigu taip mėtysiesi, jeigu klausysi kiekvieno, ką tau sako už akių ar į akis… Jeigu kiekvieno to klausyčiau, aš nemanau, kad aš būčiau čia, kur esu dabar“, – užtikrino robotų programuotoja, laisvalaikiu dar dirbanti ir modelio darbą.

Ar žinote, ką reiškia UX? Arba kuo užsiima UX dizaineriai? Nors kiekvienas mūsų kasdien aplankome daugybę tinklalapių, retai kada susimąstome, kas iš tiesų juos kuria. Iki dienos, kai apie tai išgirdo studijų metu, UX arba vartotojo patirties dizainu visiškai nesidomėjo ir dabar šioje srityje dirbanti Monika Vaitkutė. Vis dėlto užteko tik trumpo pristatymo, kad ji greit pajustų, kad tai – apie ją ir jai.  „Įsimylėjau iš pirmo karto. Ir tiesiog tvirtai jau tada apsisprendžiau, kad čia bus mano kelias, bandysiu eiti šituo keliui“, – dabar sako Monika.  Pati ji užaugo menininkų šeimoje, net juokauja, kad jos vaikystės namai dažnam gali priminti meno galeriją. Monika svarstė apie galimybę studijuoti psichologiją, norėjo dirbti su vaizdo kūrimu, reklama, tačiau galiausiai pasirinko multimedijos mokslus ir jų metu išgirdusi apie UX savarankiškai ėmė gilinti žinias šioje srityje.  Neretai aiškinama, kad UX – pusiau menas, pusiau mokslas, arba pusiau kūryba, pusiau analitika. UX dizaineriai dirba su interneto svetainių funkcionalumu ir patogumu, užtikrina, kad jose apsilankę vartotojai turėtų tik teigiamą patirtį, stebi ir analizuoja svetainių dizaino sprendimus.  „Kai sužinojau apie šią sritį, kažkaip pasąmoningai susijungė mano visi ir anksčiau norėti studijuoti dalykai – psichologija, domėjimasis žmonėmis (bendraklasiams sudarydavau fenotipus). Man buvo labai įdomu, kad žmogus, UX dizaineris, gali numatyti, nuspėti, kas bus patogu kitiems, kaip, kas ir kur norės spausti. Tarkime, jeigu paliksi mygtuką čia, jis labiau pritrauks dėmesį, žmogus links eiti viena kryptimi. Jeigu nuspręsi įterpti kitur, links eiti kita kryptimi. Tai labai sudomino. Supratau, kad irgi galėčiau kurti produktus, kuriais naudosis begalė žmonių“, – pasakojo laidos apie moteris TECH srityje „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Darbas TECH srityje šiandien laikomas vienu perspektyviausių ir geidžiamiausių, o IT profesionalai vadinami ateities specialistais, be kurių daugelio įmonių veikla ir plėtra neįsivaizduojama. Vis dėlto pradžia čia ne visiems yra paprasta, darbdaviai neretai reikalauja specifinių žinių, įgūdžių ir net požiūrio į pasaulį. Vieną didžiausių pasaulyje svetainių kūrimo ir interneto technologijų platformą Wix.com į Lietuvą pritraukusi ir pati už įmonės mūsų šalyje vairo stojusi Monika Laukaitė pastebėjo, kad TECH sektorius Lietuvoje vis dar yra nišinis ir jis vystosi greičiau nei kitų sričių darbuotojai geba persikvalifikuoti ar aukštosios mokyklos – paruošti specialistus. Paklausta apie moteris šioje srityje, ji patikino, kad norisi net atsidusti. „Reikėtų pradėti nuo auklėjimo vaikų, kad maža mergaitė yra ne tik graži, bet gali būti ir protinga, ir domėtis technologijomis. Visa edukacija mokykloje. Manau, kad kompiuterinio raštingumo, jeigu taip galima pavadinti, pamokos turėtų būti nuo darželio, nuo mokyklos, nuo pradinukų. Ir kai jau pradedi dirbti šioje rinkoje, kad ir esi mergina, skirtumo nebelieka“, – sako M. Laukaitė. Jos teigimu, bet koks mitas ar stereotipas dėl moterų darbo TECH srityje reiškia, kad tavo komandoje yra nepakankamai merginų. „Aš 8 metus šiame sektoriuje ir, iš tikrųjų, nepatikėsite, nesulaukiau nė vieno ten kažkokio iššūkio, susidūrimo, incidento. Vienintelis, beje, komentaras yra buvęs iš mano močiutės. Kai pasakiau, kad dirbsiu, močiutė sako: „O, tai dabar galėsi sutaisyti mano kompiuterį“. Jai yra dabar 85-eri metai ir ji vis dar naudojasi kompiuteriu“, – juokėsi M. Laukaitė.

Nors mokėsi logopedijos, pagal specialybę Lina Jankevičiūtė taip niekada ir nedirbo. Susižavėjusi TECH, ji kibo į testavimą, o galiausiai pasuko į itin siaurą IT sritį, kurios specialistų Lietuvoje – vienetai. Dabar Lina yra šios srities produkto vadovė, o laisvalaikį skiria dar vienai širdžiai maloniai veiklai – tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Kai pirmą kartą išgirdo apie el. laiškų pristatymo, angliškai vadinamo deliverability, specialisto kasdienybę ir jo sprendžiamas problemas, L. Jankevičiūtė pripažįsta tik klapsėjusi blakstienomis, tačiau šiandien ji jaučiasi saugi, kad darbą ras bet kur pasaulyje. Gana siauroje ir specifinėje srityje šiandien dirbanti pašnekovė susirinkimuose neretai būna vienintelė moteris ir patikina kartais besijaučianti lyg gyventų vyrų pasaulyje. Tačiau kartu tiki, kad gali įkvėpti kitas moteris ir diktuoti naują tendenciją ateities kartoms. Ieškodama vietos, kur galėtų pabėgti nuo rutinos, išlipti iš komforto zonos ir duoti tėvynei atgal, prieš dvejus metus ji prisijungė ir prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Nors į darbą biure šiandien, kai kovojama su nelegalų antplūdžiu pasienyje, L. Jankevičiūtei tenka vykti ir po nemiegotos nakties, prasmės tame tikrai daugiau nei nuovargio, patikina ji. „Pamenu darbų pamokas mokykloje, kai buvo sakoma, kad mergaitės eis virti baltos mišrainės, o berniukai – drožti inkilėlių. Turbūt tokių dalykų turėtų nelikti. Gyvenime mes turime labai daug mokytojų: tai ir mūsų tėvai, tai ir mus supantys pedagogai, ir kiemo draugai, galų gale. Ir jeigu visi supras, kad nėra to lyčių pasiskirstymo ir darbų, atitinkamų jiems, tai mes ir užaugsime su tokia karta, kuri nebekels tokių klausimų. Man labai norėtųsi, kad po kokių 10-ies metų žmonės klausytų mūsų pokalbio ir nesuprastų, kodėl mes išvis apie tai šnekame, nes tokios problemos jau nebėra. Bet, matyt, 10 metų yra per trumpas laiko tarpas tam“, – pripažino laidos apie moteris TECH srityje „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Nors planavo būti kinologe, supratusi, kad pasirinktų studijų kokybė jos netenkina, Erika Lėgaudaitė mokslus metė, grįžo į gimtuosius Mažeikius ir čia atidarė įmonę, užsiimančia mobiliosios įrangos taisymu. Dabar ji ne tik priima ir pati taiso telefonus, planšetes bei kompiuterius, tačiau kone kasdien savo pavyzdžiu neigia mitą, kad el. įrangos meistrai gali būti tik vyrai. E. Lėgaudaitė neslepia – iš pradžių į priekį ją turbūt vedė tik aiškaus tikslo turėjimas ir adrenalinas. Jaunai ir tik mokyklą baigusiai merginai artimieji patarė verčiau važiuoti dirbti į užsienį ar bent jau rinktis samdomą, „valdišką“ darbą. Stebėjosi daugelis ir tuomet, kai tik pradėjusi savo veiklą, ji pati važiuodavo pas klientus į namus, o telefono ragelį keldavo ir savaitgaliais, ir per šventes. Vis dėlto visiems dvejojusiems el. įrangos meistrė įrodė, kad atkakliai ir nuoširdžiai dirbant įmanoma yra viskas. „Rinkitės, merginos, technologijų sritį. Tai yra neatrastos galimybės ir labai plati sritis. Tiek kūrybiniu atžvilgiu, tiek techniniu. Taip kad tik pirmyn“, – paragino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Nors technologijos traukė nuo mažumės, iki dienos, kai tapo programuotoja, Bertai Matuliauskienei teko išbandyti labai daug skirtingų profesijų – ji dirbo finansų srityje, augino vaikus, užsiiminėjo rankdarbiais, kol galiausiai nusprendė, kad užteks. Laikas pildyti senas svajones. Šiuo metu B. Matuliauskienė dirba programinės įrangos inžiniere ir kone kasdien savo kasdienybės užkulisiais dalinasi instagrame. Paskyrą „berta.codes“ seka beveik 30 tūkst. programavimo entuziastų. Įdomu tai, kad programuoti B. Matuliauskienė mokėsi visiškai savarankiškai. Sukurti pirmąją interneto svetainę jai užtruko 5 dienas ir tuomet į galvą, juokiasi, net toptelėjo mintis: „Vau, čia taip lengva?“. Vis dėlto realybė pasirodė gerokai kartesnė. „Žmogus yra toks įdomus kūrinys, kuris dažniausiai bijo dalykų. Bet tų dalykų, kurių jis nėra išbandęs, arba su kuriais jis nėra susidūręs. Programavimas, atrodo, toks gigantas, bet tas gigantas turi labai labai daug sričių ir jos visos yra skirtingos. Jeigu tik kažkam kyla mintis pabandyti, pirmiausia aš siūlyčiau atlikti rinkos tyrimą apie tai, kokios egzistuoja sritys, specialybės, programavimo kalbos. Ir tiesiog nebijoti nerti. Tikrai bus dienų, kai bus sunku. Ir tikrai bus dienų, kai pradėsite abejoti, ar tai yra teisingas kelias. Bet juo eiti verta, nes mokslo šaknys karčios, o vaisiai visuomet saldūs“, – užtikrino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Profesorė, mokslininkė ir tyrėja Jurgita Kapočiūtė-Dzikienė informatikos studijas vadina vienu geriausių pasirinkimų savo gyvenime, nors pradėjusi dirbti dirbtinio intelekto srityje iš savo draugo ir išgirdo, kad šiai profesijai jos lytis esą netinkama. Dabar Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakultete profesorė atlieka mokslinius tyrimus ir dėsto studentams, o kartu dirba kalbos technologijų specialiste. J. Kapočiūtė-Dzikienė yra viena pirmųjų mokslininkių, bandančių dirbtinį intelektą pritaikyti lietuvių kalbai. Ji pastebi, kad dažnai informatika įsivaizduojama tik kaip programavimas ir tai atgraso jaunus žmones. Pačiai profesorei ypač patinka kūrybinis procesas ir galimybė niekada iki tol nespręstai problemai surasti optimalų sprendimą. „Tuomet man atsiskleidžia visas informatikos grožis. Ir tada yra nepaprastai daug vietos pasireikšti kūrybiškumui. Jei dar kažkas turi tą nepasitikėjimą savimi, norėčiau nuraminti ir pasakyti: „Niekur jūs nepavėlavote“. Kartais pasigirsta net tokios įžvalgos, kad neva nepradėjai mokykloje, pirmose klasėse, mokytis programuoti arba kažkokių informatikos dalykų, po to jau negali šioje srityje net būti. Kartais ypač vaikų perspaudimas į kitą pusę duoda priešingą efektą. Tiesiog noriu padrąsinti ir pasakyti – rinkitės šią specialybę ne dėl to, kad informatikai vėliau gali gauti gerus atlyginimus, ne dėl to, kad jums rekomenduoja tėvai, o tiesiog dėl to, kad tai labai įdomi sritis“, – paragino laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Monika Venčkauskaitė programuoti pradėjo dar paauglystėje, studijavo dalelių fiziką, stažavosi CERN laboratorijoje, Oksfordo universitete, JAV. Šiuo metu ji – mašininio mokymosi inžinierė, save atradusi dirbtinio intelekto srityje. M. Venčkauskaitės teigimu, dirbtinis intelektas yra tiek geras, kiek gebame užtikrinti kokybišką jo mokymąsi. Nors gali kilti svarstymų, kaip apibrėšime save dirbtinio intelekto amžiuje, turime suprasti, kad dėl mašininio mokymosi atskiros sritys tobulėja labai stipriai, galutiniai rezultatai gerėja, tad reikia išmokti žengti koja kojon su naujovėmis. Paklausta, kur link šioje srityje judame, pašnekovė patikino, kad proveržio greitu metu turėtume sulaukti logistikoje. Dirbtinis intelektas šiandien jau plačiai pritaikomas autentifikacijos mechanizmams, kuriant autonominius automobilius, užtikrinant saugumą ir net medicinoje. „Aš manau, bene įdomiausias pritaikymas bus susijęs su robotais. Galbūt ateityje turėsime robotus, kurie nešios siuntinius iki mūsų durų ir jie bus visiškai autonominiai. Manau, viena iš įdomiausių inovacijų ateinančiais metais laukia logistikos srityje“, – sakė M. Venčkauskaitė. Laidoje programuotoja daugiau papasakojo ir apie tai, kaip jos gyvenime kompiuteriai pradėjo užimti išskirtinę vietą, kas yra šiuo metu itin išpopuliarėjęs mašininis mokymasis bei kaip gyvensime netolimoje ateityje.

Socialinių mokslų srityje it žuvis vandenyje nardžiusi Viktorija Mačiūnė pasirinkimu tapti programuotoja nustebino ir savo vyrą, ir dėstytojus – kursuose ji buvo vienintelė mergina, tačiau galiausiai iš visos grupės tik ji ir tapo programuotoja.  Dabar jau beveik dešimtmetį IT sferoje besisukanti V. Mačiūnė tikina atradusi tikrąjį savo pašaukimą, tačiau šioje kelionėje buvo ir iššūkių, ir sunkumų. Pavyzdžiui, pirmojo programuotojos darbo ji intensyviai ieškojo net pusę metų, o vienoje įmonių buvo verčiama imtis darbų, kurių niekada neprašydavo vyrų.  „Man tekdavo tokie darbai, kurių vadovas niekada nepaprašytų vyriškos lyties atstovų. Pavyzdžiui, atėjus klientams, jis įeidavo į kabinetą, pasižiūrėdavo: „Padaryk kavos“. Arba tokie dalykai kaip torto pjaustymai – manęs net neprašydavo, jis būdavo padėtas ant mano stalo, padėta mentelė. Jau turėdavau žinoti, kad tas tortas turės būti supjaustytas ir visi laukdavo, kol tai bus atlikta“, – pasakojo pašnekovė. V. Mačiūnė pirmojo programavimo darbo ieškojo pusę metų. Užtruko, nes rinkosi tikslingai ir gerai žinojo, kur ir ką nori dirbti, teko paaugti ir kol atitiko rinkoje keliamus reikalavimus. Pasak V. Mačiūnės, darbo paieškos procesas iš jos pareikalavo labai daug atkaklumo ir įdirbio, o vienoje įmonių ji iš viso buvo pirmoji programuojanti mergina.

Eglės Čiuoderienės sėkmės kelias prasidėjo nuo nesėkmių: vaikystės svajonės žlugo po pirmųjų pokalbių dėl darbo, į išsvajotas studijas įstoti nepavyko, o sumaniusi sukti į verslą iš patyrusio mentoriaus ji išgirdo, kad nieko nebus, nes neturi materialinio užnugario. Vis dėlto nė vienas šių „ne“ E. Čiuoderienės nesustabdė, o tik užgrūdino. Baigusi studijas visai kitoje srityje, galiausiai save ji atrado TECH. E. Čiuoderienės kasdienybe tapo darbas su virtualia realybe, dirbtiniu intelektu ir informacinių technologijų skaitmeniniais sprendimais sunkiosioms industrijoms, kol galiausiai ji buvo išrinkta viena iš 20-ies įtakingiausių IT moterų Lietuvoje. „Negalima sėdėti rankas sudėjus. Reikia drąsiai komunikuoti apie savo lūkesčius ir kalbėtis su savo svajonių darbdaviais. Gal ne iš pirmo ir net ne iš antro karto jums pasiseks, bet kiekviena patirtis leis augti ir tobulėti. Aš lygiai taip pat vis dar turiu kovoti už savo vietą po saule, kiekvieną dieną įrodinėti savo kompetenciją. Todėl nuolat svarbu mokytis naujų dalykų ir ugdyti skirtingus gebėjimus, kad greitai galėtume prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų“, – laidoje kalbėjo ji.

Technologijų srityje dirbanti Vida Jonušytė savo drąsa ir užsispyrimu ne vieną gali priversti krūptelėti. Kovodama su stereotipais, ji nusiskuto galvą plikai, gimtojo Kupiškio vaikus apdalino mikrokompiuteriais, o labiausiai išgarsėjo tuomet, kai į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės grįžo viešoje konferencijoje uždavusi vos vieną klausimą. Šiuo metu V. Jonušytė kasdien monetizuoja programuotojų darbą, stengiasi kuo daugiau žmonių sudominti technologijomis ir griauti stereotipus, kad tai tėra programavimas ar kad IT visiškai netinka moterims. „Mes dabar visi žinome, kad per daug žaidimų telefonais vaikams nėra gerai. Tėvai neleidžia vaikams naudotis telefonais tiek, kiek jie norėtų, bet patys, iš tikrųjų, su tais telefonais gal net daugiau laiko praleidžia. Reikia galvoti ne apie tai, ko vaikui neduoti, bet kokį pavyzdį mes jiems rodome. Ir ne tik tiesiog duoti telefoną ar kitą įrenginį, o kartu prisėsti ir parodyti, kad jame yra daugiau nei žaidimai ar socialiniai tinklai. Pradėti jau labai nuo ankstyvo amžiaus pasakoti, kaip realiame gyvenime tai gali būti naudinga“, – laidoje „Mergaitės taip nedaro“ kalbėjo pašnekovė. Anot jos, tam, kad galėtum dirbti TECH srityje, turi gebėti naudotis reikalingais įrenginiais, turėti naujausių su šia sritimi susijusių žinių, praktinių įgūdžių ir mokėti bendrauti su komanda. Darbdaviai jau seniai neprašo, pavyzdžiui, baigto universiteto diplomo kopijos. „Tiesiog mes visi turime suprasti, kad reikia patiems ekstra dirbti. Ir, galų gale, nebijoti mokytis. Nebijoti mokytis, tęsti to, ką pradėjome gal darželyje“, – pastebėjo V. Jonušytė.

Žvelgiant į Dalios Lašaitės-Kamantauskės pasiekimus, jos gyvenimas gali atrodyti kaip visiška sėkmės istorija. Viena iš 6-ių reikšmingą pokytį Europoje darančių verslininkių, lietuviško startuolio, didžiausios 3D modelių platformos pasaulyje, dar šiemet pritraukusios 9,5 mln. dolerių investiciją, bendraįkūrėja ir vadovė. Tačiau kelias link šių pasiekimų prasidėjo anksti ir buvo toks vingiuotas, kad ne kartą kilo minčių viską mesti, laidoje „Mergaitės taip nedaro“ pripažino D. Lašaitė-Kamantauskė. Paklausta, kur dažniausiai klystama, kuriant savo verslą ar startuolį, D. Lašaitė-Kamantauskė pripažino, kad neraminti gali ir tai, kiek daug atsakomybių iš pradžių turi, kartais taip pat sunku suprasti, kokie darbai – svarbu, o kas – visai nereikšminga. Ji patikino mačiusi startuolių, kur mėnesių mėnesiais diskutuojama, kaip paskirstyti akcijas, nors dar tik pati verslo pradžia, o ir pati kadaise klydo, skirdama pernelyg daug laiko diskusijoms, kokios turi būti tinklalapio spalvos. „Dažniausiai tai, kas yra iš tiesų svarbu, nėra labai malonu. Pavyzdžiui, eiti parduoti savo produktą klientams arba gauti iš jų grįžtamąjį ryšį. Kai tavo produktas dar yra pirminėje stadijoje, tau dažniausiai dar šiek tiek gėda, atrodo, visai ne ta vizija, ką tu įsivaizduoji, tik pirmieji žingsniai. Gal kartu ir nenoras išeiti iš iliuzijų pasaulio į realybę, kur klientas tau sako, kad vieno gal visai nereikia, o kita, ko tu neturi, yra labai svarbu. Svarbiausia turbūt susifokusuoti į kliento poreikių išaiškinimą ir supratimą, ar tai, ką darai, reikalinga rinkai, produkto keitimą ir kreipimą tuo keliu“, – aiškino pašnekovė.

Vieną geriausių gimnazijų šalyje baigusi ir keturis šimtukus iš brandos egzaminų gavusi Ieva Černytė įstojo į prestižinį Kembridžo universitetą, įgijo kompiuterių ir informacijos inžinerijos magistro laipsnį, o šiuo metu dirba įmonėje, kuri padeda mokslinėms laboratorijoms visame pasaulyje optimizuoti mokslinius tyrimus ir gautų rezultatų analizę. Anot I. Černytės, moterų TECH srityje trūksta, nes, kai visi aplinkui sako, kad tu negali, ir pati kartais pradedi tuo tikėti. Keisti situaciją ji siūlo nuo mažų dalykų, pavyzdžiui, liautis skirstyti žaislus į tinkamus mergaitėms arba berniukams. „Tu turi kažkokią idėją ir tu ją įgyvendini. Mokydamasi TECH dalykus, tu atrandi sugebėjimus, kaip tai padaryti, ir gali išreikšti savo kūrybiškumą“, – įsitikinusi laidos apie moteris TECH srityje „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Pastaruosius dešimt metų WEB programuotoja dirbanti Jurga Girdzijauskaitė-Kabelkė pripažįsta, kad informacinių technologijų sritis yra sunki – dažnai nepavyksta, privalai nepasiduoti. Tačiau svarbu ne pykti ant savęs dėl klaidų, o sėsti ir mokytis iš jų. Nors vaikystėje domėjosi daile ir teatru, inžinierių šeimoje užaugusi J. Girdzijauskaitė-Kabelkė galiausiai baigė informatikos studijas. Įdomu tai, kad programuotojomis tapo ir dvi jos seserys. „Iš tikro, aš niekada neplanavau studijuoti kompiuterijos. Tiesiog kompiuteris visada buvo šalia“, – savo kelią į TECH laidoje „Mergaitės taip nedaro“ prisiminė pašnekovė. Su Jurga kalbėjome ir apie vaikystę, frazes „berniukai yra berniukai“, ir apie darbo pasiūlymus, ištinkančius nuo troleibuso iki „Twitter“, ir apie polinkį į perfekcionizmą, kuris iš tikro niekaip neveda pirmyn. Papildomas tipsas tiems, kurie svarsto apie TECH – tai kokią programavimo kalbą rinktis Kviečiu pasiklausyti!

Nors dirbtinio intelekto srityje pasaulyje vis dar dominuoja vyrai, lietuvės Violetos Vogel vardas siejamas su daugeliu naujų Šveicarijos bankų paslaugų ir produktų, čia patentuotais algoritmais. Dirbtinio intelekto ir kompiuterinės lingvistikos ekspertė banke pradėjo beveik nuo nulio, tačiau galiausiai apie jos komandos darbus sužinojo visi. Įdomu tai, kad savo profesinę kelionę V. Vogel pradėjo Šiauliuose, čia studijavo fiziką ir matematiką. Šis žingsnis jai, mergaitei iš Kelmės rajone esančio Želvių kaimo, tuomet atrodė labai svarbus ir gąsdinantis, tačiau galiausiai atvėrė kelius į visiškai kitokią kasdienybę. Šiuo metu V. Vogel dirba didžiausioje Šveicarijos ligoninėje, o jos tyrimai yra tiesiogiai susiję ir su COVID-19 situacijos valdymu, ir su gydytojų administracinės apkrovos mažinimu – tai viena svarbiausių medikų perdegimo priežasčių. 

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį atvykusi į Norvegiją, lietuvė Ieva Martinkėnaitė greičiausiai nė neįsivaizdavo, ką jai paruošė likimas. Tačiau šiuo metu ji – vienos didžiausių pasaulyje telekomunikacijų kompanijų „Telenor“ viceprezidentė mokslui ir tyrimams, vadovaujanti bene geriausiems šalyje mokslininkams, programuotojams ir duomenų analitikams. I. Martinkėnaitė pripažįsta, kad darbo susitikimuose dažniausiai yra vienintelė moteris, neretai – būtent vadovė. Paklausta, tai labiau trukdo ar padeda, pašnekovė patikino visuomet besistengianti turėti aiškų tikslą, nesustoti tobulėti ir galbūt mažiau galvoti apie įsišaknijusias socialines problemas, o tiesiog gerai atlikti savo darbą.  „Į tai aš žiūriu kaip į galimybę. Galimybę skleisti žinią apie lygias teises ir galimybes ne tik vyrams, bet ir moterims pasiekti to paties“, – kalbėjo pavydėtinų karjeros aukštumų pasiekusi lietuvė.

Pasaulyje žinoma Lietuvos mokslininkė, informatikė, fizinių mokslų daktarė, profesorė ir 5 vaikų mama Valentina Dagienė jau eilę metų keliasi bent 5 valandą ryto ir dirba iki vėlaus vakaro. Nors toks intensyvus gyvenimo ritmas dažną galėtų išgąsdinti, profesorė tik kukliai nudelbia akis ir ima juoktis, kad pasaulyje – per daug gerų žmonių, kurie jos vis ko maloniai paprašo. Per savo darbo metus V. Dagienė yra paskelbusi daugiau nei 200 mokslinių ir tiek pat metodinių darbų, parašiusi daugiau kaip 60 mokomųjų knygų, vadovavusi mokslo žurnalams, Šiaurės šalių informatikos inžinerijos mokymo tyrimų doktorantų tinklui. Ji taip pat parašė pirmąjį informatikos vadovėlį Lietuvos mokykloms, pasiūlė naujo tipo informatikos konceptais grįstus interaktyvius uždavinius, o svarbiausia ‑ nutiesė kelią pasaulinei informatinio mąstymo kultūrai, iki šiol dėsto universitete ir augina naują TECH darbuotojų kartą.

Vaikystėje Vilma Škarnulytė svajojo tapti balerina, bet baigė bankininkystės studijas, o galiausiai pasuko į tuomet nišinę IT sritį, nors šios jos idėjos nepalaikė nei draugai, nei artimieji. Pradėjusi nuo darbo kompiuterių parduotuvėje, dabar V. Škarnulytė – IT saugumo ekspertė, turinti daugiau nei 20 metų vadovavimo patirties. Įžvalgomis, kodėl moterys vis dar nuvertina save, galvodamos apie karjerą TECH srityje, kaip atrodo čia dirbančių specialistų kasdienybė ir ką kiekvienas turi žinoti apie kibernetinį saugumą, ji dalijasi naujausiame laidos epizode!  

Nors turėjo užtikrintą karjerą diplomatinėje tarnyboje, pirmoji laidos Mergaitės taip nedaro pašnekovė Inga Vaičiakauskaitė-Lukošė nusprendė pasukti visiškai kitu keliu ir per vienerius metus sugebėjo: savarankiškai išmokti programuoti persikvalifikuoti susirasti darbą iki tol visiškai naujoje srityje Inga pasimatavo karjerą net keliose IT įmonėse ir yra įsitikinusi, kad programavimas nereikalauja išskirtinio intelekto, o pradėti galima net tuomet, kai tau – daugiau nei 30-mt.

Mano vardas Rūta ir aš pakviečiau moteris, dirbančias TECH srityje, pasidalinti savo istorijomis, kaip jos atrado gyvenimo aistrą ir kasdien džiuginantį karjeros kelią. Nors karjeros galimybės neišmatuojamos, rinktis TECH moteris sustabdo psichologinės bei socialinės baimės, o kartais – ir gerų pavyzdžių stoka. Noriu padėti įžvelgti naujas karjeros galimybes, išmokyti atpažinti savo talentus ir pagarsinti sėkmingą karjerą TECH padariusias moteris. Kviečiu sekti šią kelionę!