2022-ųjų vasario 24-ąją, pirmąją Knygų mugės dieną, su rašytoju Marku Zingeriu turėjome kalbėtis apie laiko triukšmą ir šio autoriaus pasirinkimą būti kiek atokiau, stengtis nuo viešumos atsiriboti.Tačiau tą rytą Rusijai pradėjus atakuoti Ukrainą, pokalbį apie literatūrą ir susikaupimą keitė klausimai apie geopolitiką ir istoriją.Šiandieninės laidos nesinori vadinti skola. Bet apie šviesaus atminimo Marką Zingerį, praėjus dvejiems metams nuo anos Knygų mugės, pakvietėme pasikalbėti jo brolį Emanuelį – žinomą politiką, kuris pirmiausia, kaip pats sako, yra filologas, švarko kišenėje dažnai turintis pirmąją brolio poezijos knygą „Namas iš kedro“, o kompiuterio atmintyje – paskutinį brolio parašytą, bet kol kas neišleistą romaną „Kai pasaulis buvo gražus“.Nuotraukoje iš šeimos albumo – Markas (dešinėje) ir Emanuelis maždaug 1963 metais.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta. Tiesioginė transliacija iš Tarptautinės Vilniaus knygų mugės.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Tapinienė yra sakiusi, kad mėgsta gyventi prisiminimais, bet ilgą laiką jų neišguldė į knygą – ilgai galvojo, kaip užrašyti prisiminimus, kad jie nebūtų naudingi jai.Dabar ji rankose laiko knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“, vildamasi, kad jai pavyko tokius prisiminimus iš praeities ištraukti.„Pirmame sakinyje“ su Violeta Tapiniene kalbamės apie atmintį ir joje kaip blyksniai pasirodančius artimuosius, literatūrą ir darbą mokykloje. Apie mėgstamą Charles`ą Baudelaire`ą, nemėgstamą Antaną Škėmą ir nieko vertą „Kalvio Ignoto teisybę“.Nuotraukos autorė – Guoda Kavaliauskaitė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Keliasdešimt metų redaktore dirbanti Audra Kairienė sako, kad atskleisti, ką taiso konkretaus autoriaus ar autorės tekste, būtų tas pats, kas gydytojui atskleisti paciento paslaptį.„Pirmo sakinio“ pokalbyje jos atskleisti neprašėme, tačiau kalbėjomės apie šia paciento paslaptimi apgaubtus redaktorės ir autorių santykius, apie jų galias ir negalias, pagarbą ir jos stoką, abipusius lūkesčius ir nusivylimus, apie anatomiškai mėsinėjamą tekstą ir būtinybę išsaugoti gebėjimą matyti jo grožį. Ir apie tekstus, kurių nereiktų vadinti tekstais.Nuotraukos autorius – Stanislovas Kairys.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Po lietuvių kalbos ir literatūros studijų ji mokėsi knygų leidybos, pradėjo rašyti kultūrinėje spaudoje ir įsiliejo į kino pasaulį – Dovilė Raustytė septynerius metus dirbo „Kino pavasario“ komunikacijos vadove, o dabar koordinuoja „Meno avilio“ tekstus, vaizdus ir įvaizdžius.Pasikalbėti apie kūrybos ir kuriančių žmonių komunikaciją ją pasikvietėme ir kaip rašytoją – 2021 metais pasirodžiusi debiutinė D. Raustytės novelių knyga „Tobulų žmonių istorijos“ atveria ir viešo mūsų buvimo, savojo mito kūrimo temą, apie kurią nusprendėme šįkart pasikalbėti.Nuotraukos autorius – Visvaldas Morkevičius.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Skaitant jos publicistiką ar literatūros kritiką turbūt neįmanoma nepastebėti autorės siekio įtraukti skaitytoją į kiek sudėtingesnę visumą – publicistė, politikos mokslų daktarė Marija Antanavičiūtė mūsų kultūrinėje spaudoje išsiskiria drąsiomis įžvalgomis, kurios dažnai atsiremia į politinį ir socialinį tikrovės pamatą.Birmingemo universitete podoktorantūros studijas šiuo metu tęsianti pašnekovė „Pirmame sakinyje“ svarsto apie literatūros politiškumą ir sąmoningą visuomenės dialogą, mums mokantis ir rašyti, ir atsakyti.Nuotraukos autorius Martynas Zaremba.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais dažniausiai apie jį kalbame kaip apie Olgos Tokarczuk vertėją – Vyturys Jarutis jau prieš kelis dešimtmečius ėmėsi versti šios rašytojos kūrybą, o šiandien yra tapęs pagrindiniu nobelistės vertėju į lietuvių kalbą.„Pirmame sakinyje“ susitikome pasikalbėti ir apie kitus jo mėgstamus ir verčiamus lenkų autorius, jų priėmimą ir supratimą Lietuvoje.Nuotraukos autorius – Bartosz Frątczak.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Literatūros seserys – taip būtų galima įvardinti Eglę ir Rūtą Kačkutes. Jų abiejų veikla skirtingai, bet labai glaudžiai susijusi su literatūra: pirmoji sesuo – literatūrologė, savo tyrimuose nagrinėjanti moters, motinos, lyčių klausimus, antroji – archeologė, Nacionalinio muziejaus vadovė, bet gerai žinoma dėl savo literatūrinių iniciatyvų, kaip Metų knygos rinkimai ar „Vilniaus lapų“ festivalis.„Pirmame sakinyje“ su seserimis Kačkutėmis kalbamės apie jų ryšį su literatūra ir jų tarpusavio ryšį per literatūrą.Šeimos archyvo nuotraukoje – maždaug 1980-ieji: Eglė – kairėje, Rūta – neblogos nuotaikos.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Šalia knygynų ir bibliotekų atsiranda interneto platformų, kurios siūlo ne tik nusipirkti, bet ir mainyti arba prenumeruoti knygas. Nemažai skaitytojų tai tapo naujais patogiais įrankiais – greičiau ir pigiau įsigyti norimą skaitinį.Tačiau šios platformos kelia ir naujų klausimų: kaip jos paveiks leidybos verslą, ar nėra pamirštamos autorinės teisės, ar atsižvelgiama į tų, kas kuria ir spausdina knygas, interesus?Apie naujas knygų mainų ir prenumeratos platformas kalbamės su vienu „Bookswap“ įkūrėjų Martynu Basoku, Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos prezidente Lolita Varanavičiene ir autorių teisių politikos specialistu Aurimu Šimeliūnu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Neseniai pasirodžiusi literatūros tyrinėtojo Marijaus Šidlausko knyga „Kairiarankio kentauro pėdomis“ – tai pastarojo dvidešimtmečio jo kelionė literatūros kritikoje: ilgametis Klaipėdos universiteto dėstytojas knygoje publikuoja jam svarbiausius tekstus, apmąstančius literatūros klasiką ir jos aktualumą šiandien.„Pirmame sakinyje“ kalbėdamiesi su Marijumi Šidlausku, apie jo paties pėdas ir įkvėpimą jomis savaip sekti pakvietėme pamąstyti dar du pašnekovus – buvusį studentą, rašytoją, literatūrologą Rimantą Kmitą ir muzikos kūrėją, švedų prodiuserių nesyk pastebėtą komiką Luką Šidlauską, „Šventinį bankucheną“, Marijaus Šidlausko sūnų.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kokią įtaką tavo asmenybei padaro ne tėvai, ne seneliai, o proseneliai, ypač, kai vieną jų žino ne tik visa giminė, bet ir visa Lietuva?„Pirmame sakinyje“ – rašytojos Žemaitės proanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė, su kuria kalbamės apie šį giminystės ryšį, jo reikšmę visai šeimai ir kintantį santykį su Žemaitės kūryba.Asmeninio archyvo nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Grožinėje literatūroje (net tik skirtoje vaikams) prabyla žvėrys, paukščiai, vabalai ir visa kita gamta. Pasakose, poezijoje ir prozoje kalbasi medžiai, upės, akmenys, o santykiai tarp gyvūnų dažnai kuriami kaip alegorija žmogiškai kasdienybei apmąstyti.Kaip rašome apie gamtą ir kaip literatūroje veikia gamtos dėsniai – „Pirmame sakinyje“ kalbamės su prozininku, gamtininku Selemonu Paltanavičiumi.Asmeninio archyvo nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Visiems gerai žinomas Maironio eilėraštis „Pavasaris“ atrodo aiškus ir skaidrus. Bet literatūrologė Aušra Jurgutienė, interpretuodama šį eilėraštį, jį susieja su klasta ir apgaule.Jos pasiūlytas dekonstrukcinis lietuvių literatūros klasikų kūrybos perskaitymo būdas tarsi griauna paprastumo ir akivaizdumo įspūdį ir kviečia pamatyti žinomus poetinius kūrinius kitaip.Su literatūrologe Aušra Jurgutiene kalbamės apie neseniai pasirodžiusią jos knygą „Dekonstrukcinių skaitymų užrašai“ ir klausiame, kuo vertingas ir prasmingas toks skaitymo būdas.Sonatos Grėbliūnaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jie visi turbūt lipdomi iš kasdienybės detalių, iš mums gerai pažįstamų ar atsitiktinai sutiktų žmonių – iš jų savybių, gyvenimo būdo, judesių, mimikų. Iš jų troškimų, klaidų, rūpesčių, iš santykio su kitais – iš visko, kas esame mes patys.Kaip savo pjesių personažus, jų mąstymą ir kalbą atranda poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė?„Pirmas sakinys“ – iš Nacionalinio Kauno dramos teatro, kuriame susitikome pasikalbėti su šia autore, prisimindami jau sukurtus jos personažus ir klausdami apie tuos, kurie kol kas veikia ne scenoje, o vaizduotėje.Lauros Vansevičienės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Poetės ir vertėjos Zitos Mažeikaitės vienas eilėraštis baigiasi klausimu: „gal mane vis dar globoja/ anoji Šiaurės dvasia?“Studijavusi germanistiką ir pradėjusi nuo vertimų iš vokiečių kalbos, ji vėliau ėmėsi vis daugiau versti iš švedų kalbos ir dabar jos dėka lietuviškai galime skaityti daugybę klasikinių ir šiuolaikinių Švedijos autorių.Tarp jų – ir du poetai, Werneris Aspenströmas ir Tomas Tranströmeris, du ryškūs šiaurės dvasios puoselėtojai poezijoje.Su Zita Mažeikaite „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie šiuos du poetus, jų eilėraščių šiaurietiškumą ir šiaurės dvasios įtaką jos pačios kūrybai.Pirmas sakinys.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

XX a. pabaigoje literatūrologė Rita Tūtlytė parašė knygą „Eilėraščio skaitymas“, kuri porai dešimtmečių tapo parankine knyga mokyklose mokantis, kaip interpretuoti, kaip atrakinti eilėraštį.Per tą laiką žodis „interpretacija“ mokyklose gerokai nutolo nuo R. Tūtlytės pasiūlyto jautraus ir subtilaus būdo, kaip skaityti eilėraštį, ir ėmė asocijuotis su dirbtinai iškaltomis klišėmis ir trafaretais.Su literatūrologe Rita Tūtlyte „Pirmame sakinyje“ prisimename, kaip buvo sumanyta ir parašyta knyga „Eilėraščio skaitymas“, kokiais principais paremta poezijos interpretacija ir kodėl, išleidus knygą antrą kartą, ant viršelio atsidūrė aštrus kaštonas.Nuotraukos autorė – Rūta Lazauskaitė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Tautvydos Marcinkevičiūtės poezija – lyg be apsauginio skydo: joje savo ir kitų sutiktų žmonių gyvenimus poetė apmąsto, nebijodama kalbėti net apie sunkiausias akimirkas, jos žodžiais tariant, kai buvimas atrodo be išeities.Nuvykę į Kauną, su Tautvyda Marcinkevičiūte kalbėjomės apie jos pasaulį anapus poezijos, apie dirbtus darbus ir sutiktus ar jai įtaką dariusius žmones, nuo „Maximos“ kasininkės iki Alfonso Nykos-Niliūno, nuo Gintaro Patacko iki Sylvios Plath.Nuotraukos autorė – Aistė Jurė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Istorikas Egidijus Aleksandravičius kol kas neparašė romano, o paaugliškus poezijos bandymus metė, tačiau daugelį jo tekstų galima skaityti kaip literatūrinius kūrinius.Istorija galbūt nesutampa su literatūra, bet be jos yra neįmanoma. Dar daugiau – tik būdama šalia literatūros istorija gali apsisaugoti nuo mokslo biurokratijos.Su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi kalbamės apie istorijai ir literatūrai svarbius siužetus, herojus, idealus ir aistringai parašytus sakinius.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Ko iš mūsų tikisi kiti ir kokius lūkesčius su savo kūryba siejame mes patys, patiriantys ir sėkmės skonį, ir nesėkmės baimę? Iš kur randasi tas vidinis ir išorinis spaudimas? Galbūt tas lūkesčių horizontas – tik prieš mūsų pačių akis, – niekam kitam nematomas ir nesvarbus?Prisimindami prieš dešimtmetį išleistą populiarųjį romaną „Mano vardas – Marytė“, apie kūrybą ir lūkesčius „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoju Alvydu Šlepiku.Nuotraukoje – sunkaus roko grupė „Vilniaus kailiai“. Iš kairės – Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius, 2012 metai, autorius – Alis Balbierius.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Diskusijoms apie mokyklinę literatūros programą nerimstant, atrodo, kad susitarti dėl to, ką moksleiviai turėtų skaityti ir kaip apie kūrinius ir jų autorius vertėtų kalbėti, gali būti neįmanoma.O gal išeitis galėtų būti radikali reforma – iš pamatų keičianti ne literatūros sąrašus, bet principus, kaip yra mokoma ir kiek laisvės mokytojams ir moksleiviams suteikiama?Apie idėjas, kaip galėtų keistis literatūros mokymas mokyklose, į „Pirmą sakinį“ pakvietėme pasikalbėti kalbininkę Loretą Vaicekauskienę, kuri ne tik dėsto universitete, bet ir dirba su moksleiviais.Dovaldės Butėnaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Kartais jos rašomas dialogas mūsų skaitomoje pjesėje ima blyškėti – iš personažo lūpų ji tarsi nutrina kalbą, bet paties tariančiojo nesunaikina. Kartais jos tekste visiškai nesvarbu, kas parašyta žodžiais – autorė taip ir siekia atkreipti mūsų dėmesį į susikalbėjimo neįmanomybę.„Pirmame sakinyje“ – rašytoja ir tarpdisciplininio meno kūrėja Paulina Eglė Pukytė, su kuria kalbamės apie tekstą kaip erdvę ne vien literatūrai – apie tekstą kaip meną.Daivos Kairevičiūtės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Jei Ričardo Šileikos paklaustumėte, kuo jis užsiima, galbūt jis įteiktų vizitinę kortelę, ant kurios parašyta: „Fasuotojas“, „Tupėtojas“ ar „Nuo/girdininkas“.Paprastai jis pristatomas kaip rašytojas ir fotografas. Bet meną ir gyvenimą jis suvokia kaip žaidimą, kuriame galima žaisti su bet kuo – su savąja tapatybe taip pat.Su Ričardu Šileika „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie įvairias meno-žaidimo formas, kurios gali padėti išsivaduoti iš baimės, nerimo ar skausmo sukeltų įtampų, tapti laisvam ir gyventi gyvenimą, kuriame nesvarbi tampa ir literatūra.Nuotraukos autorius – Mindaugas Česlikauskas.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Literatūra yra neatsiejama seksualumo kultūros dalis. Per ją išreiškiamos fantazijos, apmąstomos patirtys, palaikomos ir griaunamos normos, pažįstama ir išsakoma tai, ko nedrįstama realiame gyvenime. O kiekviena skaitytoja ir skaitytojas, ko gero, turi savąją seksualumo skaitymo istoriją.Su rašytoja Egle Frank kalbamės apie tokias literatūrines istorijas - geismo, pažinimo, malonumo, nekaltybės ir nuopuolio. (S)Laimos Stasiulionytės nuotrauka.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Rašytojos Jurgos Tumasonytės knygoje „Naujagimiai“ skirtingų novelių siužetai galiausiai susijungia į vientisą pasakojimą, kurio ašimi būtų galima pavadinti gimimą – ir žmogaus, ir jo istorijos.Autorė mus kviečia nusikelti į „pradžių pradžią“, ir, pasitelkdama mito logiką, atkeliauja iki pabaigos, kurioje prasideda nauja pradžia – užsimezga gyvybė.O kaip naują pradžią suvokiame kūryboje? Ar kiekviena knyga, atskira novelė, eilėraštis mums reiškia naują pradžią? „Pirmo sakinio“ pokalbis su Jurga Tumasonyte.Lauros Vansevičienės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kuriant turbūt neįmanoma pasikliauti vien tikrove – į mūsų kūrybą įsilieja ir kiti realybės papildiniai. Kaip jie veikia pasakojime, kaip dera su tuo, kas apčiuopiama ir kokius babilonus sukuria mūsų atmintyje?„Pirmame sakinyje“ viešinti poetė ir dramaturgė Violeta Palčinskaitė – apie vaizduotę, sapnus, prisiminimus ir nuojautas. Apie tikrovę atrakinusį surūdijusį raktą iš sakinio.Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Su dviem rašytojais ir dviem vasarotojais – Sauliumi ir Artūru – prisimename vaikystės ir paauglystės vasaras: ar jos prisiminimai pilni nuotykių, ar nuobodulio, ar draugysčių, ar vienatvės valandų, ar poilsio, ar pagalbinių darbų soduose ir daržuose, ar tarp pasakojimų apie ledus, limonadus, pokštus, ežerus, jūras, iškylas ir kaimus lieka vietos skaitytoms knygoms.Ar tų vasarų įspūdžiai nugulė kaip nors į jų kūrybą – kaip siužetas, motyvas, metafora, palyginimas ar ilgesys.Apie jaunų dienų vasaras „Pirmame sakinyje“ kalbamės su poetu, vertėju Artūru Valioniu ir rašytoju, literatūrologu Sauliumi Vasiliausku.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jau beveik du šimtus metų pasauliniuose literatūros vandenyse plaukioja Hermano Melville‘io „Mobi Dikas“. Toks pat galingas, nepailstantis, laiko neįveikiamas. Jis sužavi šimtus tūkstančių skaitytojų, kurie nori jį ne sumedžioti, o suprasti jo daugiasluoksnį pasakojimą.Vienas iš tokių skaitytojų – poetas, antikvarininkas Edmondas Kelmickas, galintis kalbėti apie šį kūrinį valandų valandas, kaip paskui banginį plaukiantis laivas.Su juo „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie jam daugybę metų svarbias ar naujai iškylančias romano „Mobi Dikas“ interpretacijas, žvilgtelint tai į Bibliją, tai į Shakespeare‘o tomelį.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Niekas iki galo nežino, kas glūdi mūsų archyvuose. Net tai, kas guli oficialiose atminties institucijose, nėra visiškai peržiūrėta ir įdomūs nepublikuoti literatūros kūriniai gali slėptis po nieko nesakančiais aprašais.Štai Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas Juozapas Blažiūnas dalinasi paskutiniųjų metų atradimais: iki šiol niekur viešai nerodyti, privačiame Juozo Budraičio archyve buvę rašytojo Ričardo Gavelio kino scenarijai arba baltarusių poeto Jankos Kupalos kūriniai, kuriuos pamatę iš Baltarusijos atvykę tyrėjai nesulaikė ašarų.Su Juozapu Blažiūnu „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie tai, kokių literatūrinių įdomybių jis yra atradęs archyve ir kas dar galėtų būti ten atrasta.Nuotraukos autorė – Isaiah Fainberg.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Arvydas Belkevičius dvidešimt metų dirba skirtingus darbus, susijusius su Lietuvos rašytojų sąjunga ir jos leidykla. Anksčiau – ūkvedys, dabar – vairuotojas ir knygų išvežiotojas.Kartu su juo po renginius visoje Lietuvoje keliaujantys rašytojai mini subtilų Arvydo humoro jausmą, atsidavimą savam darbui ir mokėjimą kalbėtis tiek apie kelią, tiek apie literatūrą.„Pirmame sakinyje“ – pokalbis su Arvydu, kurį aplankėme knygų sandėlyje. Čia ir pasikalbėjome apie keliones su knygomis ir jų autoriais. Kelis jų, beje, laidoje taip pat išgirsime.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Per pustrečio šimto leidinių redagavusi Palmira Mikėnaitė savo pranešimą literatūros forume „Šiaurės vasara“ prieš daugiau kaip dešimtmetį pavadino „Trečia akis“. Tuomet ji pasakojo apie knygų redaktorės patirtį ir savo santykį su literatūra.Kas per šį dešimtmetį pasikeitė? Turbūt dar dažniau girdime leidėjų liūdesį, kad gerų redaktorių trūksta, o kūrėjų raštingumas menksta. Kaip visa tai mato kita akis?„Pirmame sakinyje“ – vasariškas pokalbis su Palmira Mikėnaite iš Voversių kaimo, Dusetų seniūnijoje.Antano A. Jonyno nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Rašytoja Jurga Vilė turbūt dažniausiai kalbinta apie knygą „Sibiro haiku“ – kartu su dailininke Lina Itagaki sukurtą istoriją, visai šeimai pasakojančią apie tremtį.Vilniuje baigusi prancūzų filologiją, Paryžiuje ji studijavo vaizduojamuosius menus ir filmų archyvavimą – turbūt iš čia toks autorės dėmesys vaizdiniam pasakojimui, ieškančiam kuo natūralesnio santykio su kalba.„Pirmame sakinyje“ su Jurga Vile kalbamės apie vaizdus, vizijas ir vasarą – laiką skaityti ir laiką rašyti.Lauros Vansevičienės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Istorikes ir istorikus įsivaizduojame kaip žmones, kurių žvilgsniai nuolatos nukreipti į praeitį – į šaltinius, atsiminimus, istorines knygas. Tačiau Algirdas Jakubčionis nuo jaunų dienų buvo atkaklus fantastikos skaitytojas ir tokiu liko visą gyvenimą, net tapęs profesionaliu istoriku.Ar pomėgis skaityti literatūrą, piešiančią drąsiausius ateities scenarijus, padėjo istorikui atlikti praeities tyrimus ir ar istorija gali padėti kurti fantastikos kūrinius?Apie fantastinės literatūros skaitymą, fantastiką sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje, vaizduotės galią ir reikšmę fantastikoje ir istorijos moksle – pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu Algirdu Jakubčioniu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Visus mokslo metus moksleiviai skaito tai, kas jiems privaloma – knygas iš literatūros programų. Ar atėjus vasarai ir trumpam nelikus privalomos literatūros sąrašo, moksleiviai skaito? Ar į keliones, paplūdimius ir stovyklas jie vežasi knygų? O gal vasara reiškia ir poilsį nuo literatūros?„Pirmame sakinyje“ trys moksleiviai – Mija, Augustinas ir Monika – pasakoja apie savo skaitymo ir neskaitymo įpročius vasarą, mėgstamus ir nemėgstamus autorius, privalomą ir neprivalomą literatūrą.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Vilniaus periodinėje spaudoje Aleksandra Volfgangaitė debiutavo 1821 m. – sulaukusi šešiolikos metų. O būdama 21-erių ji kaip dovaną savo tėvui, Vilniaus universiteto profesoriui, garsiam farmakologui Jonui Friderikui Volfgangui iš prancūzų į lenkų kalbą išvertė šveicarų botaniko monografiją apie asiūklius.Apie neeilinių gabumų Lietuvos literatę, XIX a. pirmoje pusėje gyvenusią tarp Vilniaus, Druskininkų ir Paluknio dvaro, ir apie intelektualine veikla užsiimančios moters padėtį to meto visuomenėje „Pirmame sakinyje“ kalbamės su Aleksandros Volfgangaitės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja, istorike Reda Griškaite.Iliustracijoje – Aleksandros Volfgangaitės išverstos šveicarų botaniko Jeano-Pierre'o Etienne'o Vaucher monografijos apie asiūklius antraštinis lapas.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Sėdint poetės Enrikos Striogaitės namų terasoje, prieš akis atsiveria Kaunas, gimtasis jos miestas.Čia ir susėdome pasikalbėti apie tai, kas atsiveria poetės kūryboje ir kasdienybėje – apie jos eilėraščių žmones ir apie sienas, kurias tie žmonės diena iš dainos glaisto.„Pirmo sakinio“ vasaros sezono pirmoje laidoje – Enrikos Striogaitės horizontas ir fone skambantis karilionas, nutilęs pačiu netinkamiausiu laiku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Mistikas, absoliutus romantikas, neįmanomos meilės ieškotojas – lietuvių kilmės prancūzų poetas ir diplomatas Oskaras Milašius apibūdinamas skambiausiais epitetais, kurių kiekvienas turi savo ištakas ir prasmę jo biografijoje.Tačiau kaip ir koks šio kūrėjo gyvenimas atsiveria laiškuose, turbūt atviriausioje žmogaus pasakojimo formoje? Apie Oskaro Milašiaus laiškus „Pirmame sakinyje“ kalbamės su vertėja, prancūzų literatūros dėstytoja Genovaite Dručkute.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Pokalbiai su tėvu“ Vytautas V. Landsbergis kalbina Vytautą Landsbergį. Jie kalbasi apie Lietuvą ir jos visuomenę, atminį ir sapnus, gyvenimą ir mirtį.Šiuos pašnekovus esmingai sieja ir kūrybos tema – vaikystėje atradęs tėvo rašomus eilėraščius, sūnus sako pirmąkart susidūręs su poezijos paslaptimi, o tėvas šypsodamasis pasakoja ir apie kitus eilėraščius, rašytus sovietmečiu, o šiandien virstančius galbūt būsimosios knygos rankraščiu.Apie įkvėpimą kurti ir du Landsbergius atskiriančią V raidę – „Pirmas sakinys“ iš Vytauto Landsbergio namų Vilniuje.Antano Sutkaus nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Filosofas Arvydas Šliogeris savo knygą „Būtis ir pasaulis“ skyrė Dzūkijos pievų Žiogeliui. Aptardami tokią dedikaciją, skaitytojai kalbėjo apie poetiškumą ir autoriaus ištikimybę gamtai.Tačiau iš tiesų Žiogeliu jis vadino savo žmoną Zitą, knygų restauratorę, su kuria kartu gyveno penkiasdešimt metų.Apie dviejų žmonių ryšį, keliones po Dzūkiją ir bendrą pomėgį – fotografiją – „Pirmame sakinyje“ kalbamės su Zita Šliogeriene.Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Jau trisdešimt metų virš Lietuvos literatūros kybo sunkus lietaus debesis, atplaukęs iš Jurgio Kunčino romano „Tūla“. Trisdešimt metų tai, ko gero, stipriausia meilės istorija, parašyta lietuviškai. Nuolat skaitoma, neužmirštama, kiekvienos skaitytojų kartos atrandama iš naujo.Ne vieną romaną, apsakymų ir eilėraščių rinkinį išleidęs Jurgis Kunčinas šiuo romanu tapo vienu svabiausių ne tik XX amžiaus pabaigos, bet ir viso nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos rašytojų.Apie „Tūlos“ neblėstančią jėgą, jos proziškumą ir poetiškumą, literatūrinius ir kultūrinius kontekstus „Pirmame sakinyje“ kalbamės su šiuolaikinės literatūros tyrinėtoja Audinga Pelurityte-Tikuišiene.Regimanto Tamošaičio nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Rašytoja Birutė Jonuškaitė neseniai antrai kadencijai buvo perrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke. Tai tapo akstinu jos paklausti, kodėl menininkė ryžtasi imtis darbo, kuris, be kūrybinių iniciatyvų, reikalauja domėtis nekilnojamu turtu, mokesčiais, teise ir panašiais su literatūra menkai susijusiais klausimais.O atsispirdami nuo to, diskutavome apie Rašytojų sąjungos prasmę šių dienų visuomenėje, jos veiklas, norą ir nenorą tapti jos nariais, demokratiškus ir elitistinius jos veikimo principus, šimtmečio tąsą ir sovietinę praeitį, ir kitus aktualius, o kartu amžinus klausimus.Apie visa tai – „Pirmame sakinyje“ su rašytoja Birute Jonuškaite.Nuotraukos autorius – Butautas Barauskas.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Be keliasdešimties prozos knygų Akvilė Melkūnaitė iš prancūzų kalbos yra išvertusi ir daugiau kaip trisdešimt dramos kūrinių – jos dėka skirtinguose Lietuvos teatruose suskambo ir šiuolaikinės prancūzų pjesės.Tačiau scenoje, kaip įprasta, atsiduria ne visi vertėjų darbai, tad su A. Melkūnaite nusprendėme pasikalbėti ir apie pjeses, kurių ji ėmėsi pernelyg negalvodama apie pastatymus – pjeses kaip gerą literatūrą, patikusią Akvilei, skaitytojai.Tomos Saldukaitės nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Lietuvoje nuolat paniurnama apie mūsų literatūros lygį, originalumą, įdomumą, tarsi būtume kamuojami literatūrinio komplekso. Vienas iš būdų, kaip nustatyti, ar šis kompleksas pagrįstas – įvertinti Lietuvos literatūrą kitų šalių ir kalbų kontekste: ar mūsų kūriniais domisi leidėjai ir agentai, kaip sekasi išverstoms knygoms, kokių vertinimų sulaukiama.O gal visa tai nėra taip svarbu, nes viską lemia ne pats kūrinys, o jo vertimas, leidyklos darbas ir vadyba?Apie Lietuvos literatūros vertimus į kitas kalbas ir leidybą kitose šalyse kalbamės su Lietuvos kultūros instituto Programų ir projektų skyriaus vadove Rūta Nanartavičiūte.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Monikos Požerskytės nuotr.

Rašytojų ir kitų menininkų prisitaikymas sovietinės okupacijos metais tebekelia karštas diskusijas šiuolaikinėje Lietuvoje. Tačiau įmanoma klausti ir priešingai – ar buvo įmanoma neprisitaikyti?Ar sovietų Lietuvoje buvo susiformavusi neprisitaikymo ar su sovietinės sistemos reikalavimais nesitaikiusi kultūra, ar galime rasti rašytojų, menininkų, humanitarų, kurie nedarė kompromisų, ir kokią kainą jie už tai sumokėjo?Apie neprisitaikymo įmanomybę kalbamės su dailininku ir publicistu Vaidotu Žuku.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jo mama – vertėja Rytė Janauskaitė, tėvas – šviesaus atminimo redaktorius Bronys Savukynas, ir „Kultūros baruose“, ir šeimos namuose sutelkdavęs būrį šviesuomenės. Menininkų ir intelektualų idėjas, svarstymus apie kultūrą, taip pat ir antisovietinius anekdotus nuo vaikystės girdėdavo ir sūnus Aistis, gyvenime nenutolęs nuo kalbos ir jos gludinimo.„Pirmame sakinyje“ su Ignazio Aisčiu pasikalbėjome apie atmintį, šeimos įtaką jo asmenybei, vaikišką žavėjimąsi į namus dažnai užklysdavusių tėvų draugų kompanija ir ankstyvą suvokimą – „nenoriu būti panašus į nieką“.Nuotraukoje – 2018-ieji, Ignazio Aistis Paryžiuje po teroro akto.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Lietuvoje kol kas neišleista nė viena grožinės literatūros knyga, pritaikyta žmonėms, turintiems intelekto negalią ar bet kokių skaitymo sunkumų. Tačiau ne už kalnų turėtų pasirodyti pirmoji – Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“.Kokiu metodu dirbama su literatūra, kad jos prasmė ir vertė nebūtų prarasta, tačiau siužetą, jausmų peripetijas ir istorinį kontekstą suprastų visi, norintys skaityti, bet dažnu atveju į rankas gaunantys tik vaikiškas knygas ir žurnalus?Apie lengvai suprantamą kalbą – su Audiosensorinės bibliotekos vadove Inga Davidoniene ir VU Filologijos fakulteto mokslininke Justina Bružaite-Liseckiene.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kai būdama maža Sigutė Chlebinskaitė šokinėjo ant kaimynystėje gyvenusio poeto Antano A. Jonyno lovos, nežinojo, kad po daug metų juos vėl sujungs kaimynystės tema.Praėjusiais metais dailininkė S. Chlebinskaitė parengė ir išleido garsios Izraelio poetės, vertėjos ir dramaturgės Lea Goldberg parašytą poemą vaikams „Nuomojamas butas“. Knygelę apie kaimynus iš hebrajų kalbos vertė Nathanas Gitkindas, o sueiliavo - A. A. Jonynas.Šitaip dailininkė į mūsų literatūrinę atmintį po truputį grąžina iš Kauno kilusios rašytojos kūrybą. Su Sigute Chlebinskaite kalbamės apie šią autorę ir jos knygelę, kurią skaityti ir gerėtis neįprastai gražiu apipavidalinimu gali ir vaikai, ir suaugusieji.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

„Kodėl vietoj penkių knygų – trys? Kodėl tarp dvylikos – ne pačios kūrybiškiausios? Kodėl čia nėra manęs?“Įvairūs knygų rinkimai ir jų vertinimai dažnai sulaukia emocingų reakcijų rašančiųjų bendruomenėje, kūrybines diskusijas užbaigiančioje dviem argumentais: vieni nemoka rašyti, kiti – kritikuoti.Kaip priimame literatūros kritiką ir koks apskritai turėtų būti kritikos vaidmuo visų šių rinkimų ir akcijų kontekste? Apie konstruktyvumą, argumentavimą ir visų mūsų nuoskaudas – su literatūros kritike Neringa Butnoriūte. Nuotraukos autorė – Laura Vansevičienė.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Jei XX amžiaus pabaigoje būtų klausiama, koks geriausias šio šimtmečio lietuvių romanas, veikiausiai daug kas būtų minėjęs Broniaus Radzevičiaus egzistencinį išėjimo romaną „Priešaušrio vieškeliai“.XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje, atsakant į tą patį klausimą, šis kūrinys veikiausiai būtų įvardintas gerokai rečiau. Apie B. Radzevičių kalbame mažai, o anuomet kilęs susižavėjimas prislopo.Tačiau šio rašytojo kūrybos tyrinėtojas, literatūrologas Dainius Vaitiekūnas teigia, kad „Radzevičius dabar itin šiuolaikiškas“.„Pirmame sakinyje“ su juo kalbamės apie „Priešaušrio vieškelius“ – ar jis iš tiesų tebėra aktualus, ar nesikeičia jo autentiškumo vertė.Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukoje – B. Radzevičius 1979 metais.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Žodynai paaiškina žodžių reikšmes. Žodynuose galima rasti žodžių, kurie neišverčiami į kitas kalbas. Žodynai padeda susikalbėti. Žodynai padalija žmogaus pasaulį – į skirtingas kalbas, reikšmes, kultūras ir gyvenimus.Žodynai gali tapti namais. Žodynai gali priminti, kad jau nebesi ta ar tas, kuo kadaise buvai. Žodynai padeda rašyti. Žodynai tampa romanų pavadinimais.Apie skirtingas žodynų reikšmes, funkcijas, vaidmenis ir metaforas „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoja Akvilina Cicėnaite-Charles, parašiusią romaną „Anglų kalbos žodynas“.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta. Tiesioginė transliacija iš Vilniaus knygų mugės.Vygaudo Juozaičio nuotrauka.

Režisieriaus Krystiano Lupos pastatytas W. G. Sebaldo „Austerlicas“ Jaunimo teatro žiūrovus pirmiausia skatina mąstyti apie spektaklio pasakojimą, kuriame svarbiausias – ne siužetas, o žmogus ir jo patirtis.Kaip Holokausto trauma atsiveria W. G. Sebaldo romane ir kaip apie ją pasakoja K. Lupos spektaklis?„Pirmo sakinio“ pašnekovas – Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas Audronis Liuga, su kuriuo kalbamės apie „Austerlico“ skaitymo patirtį ir šio bei kitų prozos kūrinių pastatymus teatro scenoje.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorė – Laura Vansevičienė.

1482 – skaičių kombinacija, kurią ne kartą rinkome, kad prisidėtume prie akcijos nupirkti Ukrainai radarų.Kviečiame dar kartą surinkti šį skaičių savo telefonu, o tada paklausyti laidos, kurioje kalbame apie skaičius literatūroje – visas įmanomas kombinacijas, jų pasirodymo formas, įsitraukima tarp žodžių ir jų užgožima, begalybės versijas poezijoje ir prozoje ir literatūrą kaip begalybę.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kažin ar tarp tikrų Lietuvos skaitytojų atrastume bent vieną, kuris nebūtų skaitęs bent vienos šio laidos pašnekovo verstos knygos.Valdas V. Petrauskas į lietuvių kalbą išvertė tokius Vakarų kultūrai reikšmingus autorius kaip Miguelis de Cervantesas Saavedra, Émile Zola, Gabrielis García Márquezas, Margaret Atwood, Julio Cortázaras ir kiti.Trisdešimt metų gyvenantis Toronte vertėjas iš prancūzų, ispanų, anglų, italų, lenkų, katalonų, portugalų, švedų kalbų „Pirmame sakinyje“ pasakojo apie natūralų polinkį kalboms nuo jaunystės, išmoktus gero vertimo principus, jam svarbiausias išverstas knygas ir autorius, visą gyvenimą jam padėjusią šeimą – žmoną ir dukterį.Pokalbis skirtingose laiko juostose – pašnekovui laukiant pietų, klausinėtojams – vakarienės.Nuotraukoje – Valdas V. Petrauskas su žmona Nijole 1974 metais. Asmeninio archyvo nuotr.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Ieva Rusteikaitė yra knygrišė ir knygų restauratorė, tačiau tai, kuo užsiima ir ką tyrinėja, ji vadina plačiau – daiktologija. Ji domisi daiktų medžiagiškumu, jų atsiradimu ir istorija. Anot Ievos, knyga daiktologijoje užima ypatingą vietą, ji yra daiktų daiktas.Su Ieva Rusteikaite kalbamės apie knygų įrišimo meistrystę, rankų darbo užrašines, „Siberiana books“ projektą ir kintantį žmonių santykį su knygomis.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Asmeninio archyvo nuotr.

Poetai Jurgita Jasponytė ir Marius Burokas beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose jiedu augina dvi dukras – Ugnę ir Jūrę Jotvilę.„Pirmame sakinyje“ – visi keturi šeimos nariai, su kuriais pasikalbėjome apie skaitymą, rašymą, dainavimą, grojimą ir gyvenimą kartu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Redijaus Anikanovo nuotr.

Apie angliškai rašiusią Kanados lietuvę Magdaleną Raškevičiūtę-Eggleston turbūt žinotume labai mažai, jei ne šios šalies archyvarų sprendimas išsaugoti jos vyro, žurnalisto Wilfrido Egglestono asmeninį archyvą, kur rasti ir Raškevičiūtės-Eggleston dokumentai. Į šį palikimą dėmesį atkreipusi Dalia Cidzikaitė parašė straipsnį, iš kurio dabar galime daugiau sužinoti apie šią Kanados autorę.Kuo mums gali būti įdomi Magdalena Raškevičiūtė-Eggleston, kiek panašių mažai ar visai nežinomų išeivijos literatūros vardų dar laukia dėmesio ir kokiuose archyvuose gali tūnoti jų palikimas - apie tai kalbamės su literatūrologe, lituanistikos paveldo tyrėja Dalia Cidzikaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis.

„Už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje“ Rimvydui Stankevičiui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Dešimties poezijos knygų autorius – vienas nuosekliausių mūsų literatūroje. Iš knygos į knygą jis keliauja pasitikėdamas krikščionybės, mitologijos ir Lietuvos kultūros ženklais, o dabar labiau – pačia poezija.Apie R. Stankevičiaus kūrybą, kupiną metafizikos ir bandymų apčiuopti anapusybę, „Pirmame sakinyje“ kalbamės su poetu, redaktoriumi Arnu Ališausku ir literatūrologe Jūrate Sprindyte.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Šių metų pradžioje dviejų savo pašnekovų – rašytojos, iliustratorės, vertėjos Miglės Anušauskaitės ir istoriko, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktoriaus Antano Terlecko – klausėme, kokie jų skaitymo planai.Tuomet nė vienas nežinojome, kokie neramūs ir sunkūs mėnesiai mūsų laukia. Metų pabaigoje vėl pasikvietėme juos pasikalbėti ir paklausinėti, kiek jiems pavyko ar nepavyko išpildyti skaitymo planų, ar apskritai jų laikėsi, kas tuos planus koregavo, jiems kliudė ar juos žlugdė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Marija ir Teklė Kavtaradzės – seserys, kurias pažįstame ir iš jų bendrų darbų kine. Būtent scenaristika yra režisierę Mariją ir dramaturgę Teklę sujungianti sritis.Ką reiškia kurti kartu su seserimi ir kaip skiriasi jų patirtys teatre, kine ir literatūroje?„Pirmame sakinyje“ – apie Teklės ir Marijos pasirinkimą skirtingomis ir vieningomis formomis pasakoti istorijas.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Aldona Vilutytė – aktorė, scenos kalbos ir vaidybos dėsytoja. Jos tėvas Mikalojus Vilutis – grafikas ir prozininkas. Juos abu sieja ne tik artimas ryšys, bet ir ištikimybė literatūrai.Mikalojus daug metų rašo kandžią ir ironišką eseistiką, Aldona – kalbos profesionalė, įgarsinanti filmus ir įvairių žanrų literatūrą. Ji taip pat ir tėvo parašytų tekstų skaitytoja, kaip pati sako – negailestinga, kritiška.Bet negailestingas ir Mikalojus – per ironiją ir kandumą jo esė nuolat sunkiasi pesimizmas, melancholija ir mirties artumas.„Pirmame sakinyje“ su Aldona ir Mikalojumi kalbamės apie Vilučių šeimos literatūrinius ryšius.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorė – Aldonos Vilutytės sesuo, Mikalojaus Vilučio dukra Emilija Balas.

„Rašyti gali tik ypatingą talentą turintys žmonės. Ne, rašyti gali visi“. Maždaug taip galėtume apibūdinti rašymo sampratos ir rašytojų statuso pokytį, prie kurio prisidėjo ir pastarąjį dešimtmetį populiarėjantys kūrybinio rašymo kursai.Kaip jie vyksta, kokie jų tikslai ir kodėl tiek daug žmonių nori rašyti? Apie kūrybinį rašymą kalbamės su dviem rašytojomis, kviečiančiomis į savo kursus – Akvile Kavaliauskaite ir Gabriele Labanauskaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

„Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“, – tokia pirma eilute prasideda eilėraštis, kurį kunigas Česlovas Kavaliauskas parašė, kai 1953 m. Norilsko lageriuose vyko kalinių sukilimas.Ten jis buvo kalinamas už religinę veiklą, antisovietinius pasisakymus ir patarnavimus partizanams. Grįžęs iš įkalinimo kunigas iš senosios graikų kalbos išvertė Naująjį Testamentą, daug kitų religinių ir pasaulietinių tekstų.Per sovietinę okupaciją lageriuose, be šimtų tūkstančių kitų žmonių, buvo įkalinti ir vertėjai - tarp jų Česlovas Kavaliauskas, Antanas Dambrauskas ir Antanas Valaitis. Apie šių trijų literatų gyvenimą ir likimą sovietinių represijų gniaužtuose kalbamės su istorikais Ramune Driaučiūnaite ir Eugenijumi Peikšteniu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukoje – vertėjas Antanas Valaitis. Šią nuotrauką istorikas Eugenijus Peikštenis surado antikvariate įsigytame J. W. Goethe`s „Fauste“, kurį A. Valaitis ir išvertė 1934 metais.

Distopijos žanro literatūros kūriniai, kurdami grėsmingus žmonijos ateities scenarijus, kritikuoja dabarties tikrovę ir perspėja mus apie gresiančius pavojus.Bet daugumos jų struktūra atrodo neišvengiamai labai panaši, o idėjų ratas – įdomus, bet ribotas, rašytojams ir rašytojoms neretai improvizuojant panašiomis temomis.Ar distopijos žanras neišsėmė savo galimybių? Apie tai kalbamės su dviem autoriais, parašiusiais distopijas – Jaroslavu Melniku ir Dainiumi Vanagu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Knygų pristatymai ar pokalbiai apie kūrybą, atrodytų, yra savaime suprantami procesai, kuriuose didžioji dalis autorių dalyvauja – tai padeda suprasti kūrinių kontekstus, prisideda prie jų populiarinimo.Tačiau naujos knygos neleidžiamos kasmet, interviu žiniasklaidoje nepasirodo kasdien – vieni autoriai ilgam dingsta, kiti, atvirkščiai, neleidžia apie save užmiršti.Apie viešąją erdvę ir skirtingus vaidmenis joje „Pirmo sakinio“ pokalbis su rašytojais Sandra Bernotaite ir Eugenijumi Ališanka.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantas, Renesanso ir Baroko kultūros tyrinėtojas Tomas Riklius jau kurį laiką rašo esė ciklą „Šventumo estetika“, kuriame interpretuodamas aktualizuoja reikšmingus religinių motyvų dailės kūrinius.„Pirmo sakinio“ laidoje jo paprašėme atsirinkti ir panašiai aktualizuoti Renesanso ir Baroko literatūros kūrinius. Kaip svarbiausias iš jų iškyla Dantės „Dieviškoji komedija“ – sudėtingas literatūros kūrinys, kuriame pinasi poezija, filosofija ir teologija.Kaip teigia Tomas Riklius, šią poemą suprasti kaip visumą galima tik pasirinkus krikščioniškojo perskaitymo perspektyvą, nors – paradoksaliai – iki XX amžiaus Katalikų Bažnyčia dažnai vertino šį kūrinį įtariai, o autorių laikė eretiku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Justės Gadliauskaitės nuotrauka.

„Visi nepabaigti mano eilėraščiai / brazda lyg pelės / rudenėja“, – šitaip prasideda Ramunės Brundzaitės eilėraštis „Rudeninis“ iš jos poezijos knygos „Drugy, mano drauge“, pasirodžiusios 2013 m.Po devynerių metų išėjo nauja jos knyga „Tuščių butelių draugija“. Per tą laiką nebaigtų, užmestų, nepublikuotų eilėraščių prisikaupė dar daugiau.Apie šiuos lyg pelės brazdančius eilėraščius, jų fragmentus, nuotrupas, idėjas, likusias užrašų knygutėse, telefone ar padrikuose lapeliuose ir kalbamės su poete Ramune Brundzaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Aistės Pilkauskaitės nuotr.

Prieš du dešimtmečius, tik prasidėjus interneto plėtrai, įsikūrė interneto svetainė rasyk.lt, kurioje kiekvienas, pasislėpęs po slapyvardžiu, gali publikuoti savo literatūros kūrinius ir kritikuoti kitų tekstus.Dabar joje patalpinta daugiau nei 70 tūkst. eilėraščių, daugiau nei 10 tūkst. prozos kūrinių, o vienu ar kitu metu čia aktyviai dalyvavo turbūt tūkstančiai rašiusių, žaidžiusių, kritikavusių ir už kritiką pykusių vartotojų.Apie galybę grafomanų ir daug talentingų autorių pritraukusią literatūros svetainę, tapusią kultūros reiškiniu, kalbamės su jos įkūrėju, pasivadinusiu Vidmantu Nuolaida, ir trimis dalyviais – A Puoku, manukoshe ir Gendalfu Baltuoju.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Ją žinome kaip „Balkono“, „Pokalbių rimtomis temomis“, „Kvėpavimo į marmurą“ ir kitų vaidybinių bei dokumentinių filmų autorę, radijo spektaklių režisierę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoją, padedančią suprasti, kaip papasakoti istoriją.O iš kur istorijos ateina į pačios Giedrės Beinoriūtės filmus ir kokią literatūrą ji skaito? Pokalbis apie tai „Pirmame sakinyje“.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorius – Bartosz Klimczak.

Teatro režisieriaus Adomo Juškos naujausio spektaklio „Guašas“ pirmoje scenoje aktoriai ilgai kiša lapus į popieriaus smulkintuvą, tarsi iškart leisdami suprasti, kad šiame spektaklyje įprasto teksto ir konkrečios istorijos nebus.Visuose ankstesniuose šio režisieriaus pastatymuose – atvirkščiai – literatūra, skaitymas ir mąstymas apie kalbą buvo esminė atrama. Tiesa, Adomas Juška savo pastatymams iki šiol rinkosi ne pjeses, o prozą.Tad „Pirmame sakinyje“ kalbamės su juo apie literatūrą teatre ir literatūrą jo gyvenime.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Lauros Vansevičienės nuotr.

Regina Rudaitytė – literatūrologė, vertėja iš anglų kalbos, dėsčiusi Vilniaus pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete. Romualdas Lankauskas – rašytojas, vertinamas už glausto sakinio stilių, ir dailininkas, tapęs abstrakčias kompozicijas.Kartu jie gyveno beveik penkiasdešimt metų, nemažą laiko dalį – sovietmečiu jiems paskirtame bute Vilniuje, Mildos gatvėje. Name, kuriame gyveno tik rašytojai.Dabar, praėjus beveik dvejiems metams po vyro mirties, Regina Rudaitytė pasakoja apie jų gyvenimą kartu, kaimynus rašytojus, Romualdo Lankausko susirašinėjimą su lietuvių išeivija, jo kūrybą ir palikimą po mirties.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

1922-aisiais, prieš šimtą metų, publikuoti du kūriniai, kurių autoriai turbūt nenumatė, kokią įtaką jie literatūrai padarys, – Jameso Joyce`o „Ulisas“ ir Thomo Stearnso Elioto „Bevaisė žemė“.Nuo tradicijos tolę, bet su ja stiprų ryšį išlaikę literatūros darbai dabar laikomi modernizmo šedevrais, pakliuvę į amžių besisukantį analizės, kritikos, diskusijų ir permąstymų ratą.Apie „Bevaisės žemės“ ir „Uliso“ reikšmę, modernistinius principus ir nelengvą skaitymą kalbamės su Elioto ir Joyce`o kūrybos tyrinėtoja Jūrate Levina.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Edgaro Kurausko (VU) nuotr.

Neseniai pasirodžiusioje rašytojo, literatūrologo Rimanto Kmitos knygoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ iš naujo apmąstoma šio poeto kūryba ir asmenybė, analizuojant jo santykį ir su pačiais artimiausiais žmonėmis, tarp kurių – ir dukra Uršulė Gedaitė.„Pirmame sakinyje“ kartu su ja kalbamės apie atmintį, joje išlikusį tėvo vaizdinį ir tūkstantį jo veidų, kurių vienas buvo tikrasis.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotrauka iš šeimos archyvo: 1983 metų liepa, Paterų kaimas Lazdijų rajone.

Jo poeziją atrandame svarbiausiuose mūsų literatūros puslapiuose. Jo dienoraščiai – ne pabiri kasdienybės užrašai, o intelektualus tikrovės liudijimas, tapęs reiškiniu mūsų kultūroje.Svarstydami apie egzistencinį ir estetinį Alfonso Nykos-Niliūno pasaulį, jo kūrybą aptariame su dviem skaitytojais, šį poetą ir vertėją įvardijančiais kaip jiems įdomiausią – istorikais Norbertu Černiausku ir Antanu Terlecku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Ketverius metus barmenu dirbantis poetas Mantas Toločka sako, kad baro erdvė – tai galimybė klausytis skirtingai mąstančią žmonių, jų kalbą girdint ir poeto ausimis.Kaip Manto poezijoje atsispindi barmeno patirtis ir kokio autoriaus eilėraštį padeklamavus prie baro, Mantas suteiktų nuolaidą gėrimui? Paskutinė šio sezono „Pirmo sakinio“ laida – iš sostinės baro „Vėjai“.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas VaisetaNuotraukos autorius – Jonas Tučkus

Didelėje Jonynų šeimoje, rodos, visi puikiai mokėjo vokiečių kalbą, bet du šios šeimos nariai – Antanas A. Jonynas ir Rūta Jonynaitė – reikšmingai prisidėjo, priartindami vokiečiakalbę literatūrą prie Lietuvos.Svarbius ar net pačius svarbiausius vokiečių literatūros klasikos kūrinius dabar galime skaityti jų išverstus į lietuvių kalbą, nes kadaise Antano ir Rūtos motina nusprendė, kad vaikai turi mokytis sustiprintos vokiečių kalbos ir parinko jiems mokyklą Užupyje.„Pirmame sakinyje“ vertėja Rūta Jonynaitė ir poetas Antanas A. Jonynas pasakoja apie vokiečių kalbą mokykloje, studijų metus, jiems svarbiausius vokiečių autorius, skirtingų žanrų kūrinių vertimus ir lemtingą tėvų vaidmenį.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukoje – seserys ir broliai: iš kairės pusės – sėdi Rūta, Dalia, Antanas, stovi – Stasys, Jonas, mama Stasė ir sesuo Salomėja. 1983 metai, Alytus, pylimas prie Nemuno.

Pandemijos metu nekart matėme jį tiesiogiai pasijungiantį iš savo namų. Ekranuose išvydavome be kaukės sėdintį sveikatos apsaugos ministrą, bet dėmesys nukrypdavo ir į knygomis nukrautą jo stalą.Taip, buvome girdėję, kad Arūnas Dulkys skaito daug, ir tik dabar, pandemijai nurimus, atsirado galimybė pasikalbėti ne apie ją.Apie Thorntoną Wilderį, Marcelį Proustą ir kitus mėgstamus autorius „Pirmame sakinyje“ kalbamės su knygų skaitytoju Arūnu Dulkiu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Du didieji Virginijaus Gasiliūno darbai – surinkti ir parengti vienos kartos literatų ir partizanų, poeto Broniaus Krivicko ir kritiko Mamerto Indriliūno raštai.Tačiau pats Gasiliūnas labiau mėgsta rankioti ir dėlioti mažąją Lietuvos kultūros istoriją – iš popierių popierėlių, internetiniuose aukcionuose ir kitur įsigytų nuotraukų, radijo laidoms įrašytų poetų balsų.„Pirmame sakinyje“ su Virginijumi Gasiliūnu kalbamės apie šį daug metų trunkantį darbą literatūros rankraštynuose, o tiksliau – popieryne, garsyne ir internetyne.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Manto Balakausko „Apmaudą“ skaitytojai išrinko 2021-ųjų Metų poezijos knyga. Laidoje – ne tiek apie rinkimus, kiek apie šio autoriaus poezijoje plytinį apmaudą, nusivylimą ir kitas jausenas.„Manto Balakausko poezija – iš iliuzijų griūties, jei norite – iš apmaudo, trinties. Tai kelias į išsilaisvinimą, bent bandymas jo ieškoti. Pyras, manevruojantis šioje knygoje, pralaimi, bet ir (kaip ir turi būti) švenčia pergalę. Tai tas pats. Laimi ir poezija“, – rašo knygos redaktorius, poetas Gytis Norvilas.Kartu su poetais, literatūros kritikais Virginija Cibarauske ir Nerijumi Cibulsku „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie Manto Balakausko poetiką, prisimindami ir pirmąją jo knygą „Roma“.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Tarp teksto ir vaizdo kurianti menininkė Dovilė Bagdonaitė tarsi mėgina ištrinti dailę ir literatūrą skiriančias ribas: jos poezija kupina dailės, o dailė – figūras formuojančių tekstų ir byrančių raidžių.„Pirmo sakinio“ laidoje su Dovile Bagdonaite kalbames apie šiuolaikines freskas, sąmoningą naivumą, eilėraščius ir meno doktorantūrą.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Praėjus daugiau nei 350 metų po išleidimo pagaliau galime lietuviškai atrasti kanoniniu tapusį, šalia Dante`s „Dieviškosios komedijos“ ir Goethe`s „Fausto“ stovintį anglų poeto Johno Miltono kūrinį „Prarastasis rojus“ apie biblinį žmonijos nuopuolį. Jo sutrumpintą versiją parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Lionginas Pažūsis, o jam talkino redaktorė Ingrida Tatolytė.Abu jie – šios „Pirmo sakinio“ laidos pašnekovai, pasakojantys apie ilgą „Prarastojo rojaus“ kelionę pas Lietuvos skaitytojus – nuo pirmųjų ištraukų pasirodymo prieš trisdešimt metų, iki paskutinės sekundės diskusijų, kurios eilutės turėtų patekti į lietuvišką leidimą.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Vieną iš „Mint Vinetu“ įkūrėjų Joną Valonį galima pavadinti žmogumi, kuris įgyvendino – Mariaus Buroko žodžiais tariant - bibliotopiją: sukūrė skaitytų knygų knygyną, Vilniaus senamiestyje gyvuojantį jau trylika metų.Jonas Valonis sako, kad yra trys priežastys, kodėl žmonės nusprendžia atsisveikinti su knygomis ir jas perduoti į „Mint Vinetu“: „nekyla rankos“, „iškeliavo“ ir „kraustomės“.Su Jonu Valoniu kalbamės apie knygų iš antrų rankų gyvenimą ir jų kuriamas knygyno erdves, tradicijas, įpročius, pritraukiamus personažus ir sukeliamą vidinę kovą – atiduoti kitiems, o ne pasilikti sau.

Atrodo, kad literatūros žanrų ir rūšių grynumas šiandien praranda prasmę – rašytojai vis dažniau kuria istorijas, išlipančias iš kanonų rėmų ir nepaiso literatūros tradicijai svarbių taisyklių. Ką šiandien vadiname romanu, novele ir eilėraščiu?Apie kintančius, nykstančius, supanašėjusius ir neišvengiamus literatūros žanrus „Pirmame sakinyje“ kalbamės su literatūrologe Aušra Jurgutiene ir literatūros kritike, poete Lina Buividavičiūte.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Su lemtinga klimato kaita, vadinama krize, susidūrę XXI a. žmonės jau ir klasikinius literatūros kūrinius, pavyzdžiui, Ernesto Hemingway`aus „Senis ir jūra“, Hermano Melville`o „Mobis Dikas“ ar Henry Davido Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, negali skaityti taip pat, kaip ankstesnių laikų skaitytojai.Naują skaitymo ir interpretacijos būdą siūlo šiame amžiuje išpopuliarėjusi Antropoceno idėja ir kultūroje susiformavusi ekokritika. Apie atsiveriančias naujas žmogaus ir gamtos santykio pažinimo galimybes kalbamės su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoja, literatūrologe Rūta Šlapkauskaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kūrybiškiausia 2021 metų knyga išrinko „Šaltienos bistro“. Su šiuo romanu debiutavusią rašytoją Ievą Dumbrytę pakvietėme pasikalbėti ir pristatyti savąjį kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.Keliaudami nuo politnekorektiškai skambančio Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ iki romano etalonu laikomo Hermano Melville`o „Mobio Diko“, aptarėme jaunystę Panevėžyje ir kaime, rašymą po pirmos knygos, santykį su lietuvių literatūra ir bendradarbį, į kurį kažkas metė akmenį.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorius – Paulius Židonis.

Taip, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius buvo kursiokai, tapę svarbiomis figūromis ir poezijoje, ir oficialiame sovietinės literatūros lauke. Esame įpratę juos vadinti bendraminčiais, tačiau ar iš tiesų daug bendro jų kūryboje?Kas ir kodėl iš šios trijulės atrodo labiausiai primirštas ir kaip jų literatūros vertė atrodo šiandien? Apie trijų poetų kūrybą ir jų bendrystės priežastis kalbamės su literatūrologe Donata Mitaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Laisvasis pasaulis su siaubu stebi, kaip Vladimiro Putino valdoma Rusija mėgina okupuoti Ukrainą, ir palaiko herojišką ukrainiečių kovą. Daugybė ekspertų mums kasdien komentuoja karo veiksmus ir vertina galimus scenarijus.Tačiau to neužtenka, jei norime mėginti paaiškinti, kaip V. Putino režimas atėjo iki šio karo, kad dedasi Kremliaus vadų galvose ir kas apskritai yra šiuolaikinė Rusija, pažeidusi bet kokias civilizuoto pasaulio taisykles.Per dešimtmečius prirašyta ir išleista krūva knygų apie Putino Rusiją, valdančiųjų klanus ir veikimo būdus. Todėl su šios laidos pašnekovais – istoriku Mariumi Ėmužiu ir vertėju Pauliumi Ambrazevičiumi – svarstome, ką iš tos krūvos iš tiesų verta skaityti, ar jos padeda paaiškinti Putino režimo tikslus ir ar apskritai dabar norisi apie tai skaityti.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Atmintis, post-atmintis, kultūrinė trauma – tai žodžiai, kuriais Laima Vincė apibūdina Šiaurės Amerikos lietuvių išeivių prisiminimus apie savo šeimas ir jų istoriją.Šios laidos pašnekovė parašė disertaciją, kurioje tyrinėjo, kaip po karo į Ameriką atvykę žmonės iš Lietuvos ir jų palikuonys prisimena skaudžią ir mažai girdėtą savo patirtį, dalindamiesi ja su vietiniais angliakalbiais skaitytojais.Ji tyrinėjo Lietuvos istorijos dalį, kurios mes iki šiol beveik negirdėjome. Apie ją ir kalbamės su rašytoja, vertėja Laima Vince.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Ar įmanoma šiandien literatūra be mugių, pristatymų, socialinių tinklų ir įvaizdžio kūrimo? Apie kuriančių žmonių viešumą ir šiandieninio laiko triukšmą „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoju Marku Zingeriu.Tiesiogiai iš Vilniaus knygų mugės.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Visuomenės veikėjos Stefanijos ir generolo Kazio Ladigų šeima buvo tarpukario Lietuvos elito dalis. Per karą ir sovietinę okupaciją ji patyrė represijas, žudynes ir tremtis, tačiau net juodžiausiais metais išsaugojo buvusios nepriklausomos valstybės kultūros tradicijas.Pokalbis su jauniausia Ladigų dukterimi Jone Ladigaite-Ardžiūniene – lyg klajonė po išnykusį XX a. Lietuvos kultūros pasaulį, kuriame sušmėžuoja iš koncentracijos stovyklos grįžęs ir į jų šeimos namus pasibeldęs Balys Sruoga, Stefanijos ir Kazio vestuvių nuotraukoje pozuojantis Kazys Binkis, paskutinius metus Vilniuje leidžianti depresijos kamuojama Birutė Pūkelevičiūtė, dar gyvas, jaunas ir labai talentingas poetas Vytautas Mačernis.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Negalime palyginti, bet palyginkime: kaip literatūra Lietuvoje atrodo tarp kitų menų – dailės, kino, teatro, muzikos? Ar įmanoma atrasti tokius kriterijus, kuriais būtų galima pamatuoti tokias skirtingas kūrybos sritis?Literatūra ir kiti menai dažniausiai aptariami ir vertinami atskirai, tarsi būtų kultūrinės salos su savo gyventojais ir taisyklėmis. Bet ėmus lyginti vieną meno sritį su kita, galbūt galima pamatyti jų tikrąją būklę: kūrybos lygį, gyvybingumą, talentų kiekį, kritikos vaidmenį.Dviejų kultūros leidinių redaktorius – „7 meno dienų" redaktorę Moniką Krikštopaitytę ir „Literatūros ir meno" redaktorių Gytį Norvilą – pakvietėme šiam eksperimentui – palyginti tai, kas nepalyginama, įvertinti literatūrą kitų menų kontekste.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Monikos Krikštopaitytės nuotraukos autorius - Gediminas Pranckūnas, Gyčio Norvilo - Vita Norvilienė.

Šiandien rašytoją Vaivą Grainytę turbūt pirmiausiai susiejame su šiuolaikinėmis operomis – ji sukūrė libretus pasaulinio pripažinimo sulaukusioms operoms „Saulė ir jūra“ ir „Geros dienos!”Tačiau „Pirmame sakinyje“ kartu su autore kalbamės ir apie kitą jos literatūrą – poeziją, dramaturgiją, eseistiką, – klausdami apie svarbiausias Vaivos Grainytės estetikos, pasaulėžiūros ašis ir klausydamiesi jos istorijų apie vaikystės keliones, paauglystės maištus ir darbą spaudos kioske.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Broliai Jevsejevai gerai pažįstami Lietuvos kultūros lauke, nors pažįstantys vieną nebūtinai yra girdėję apie kitą. Juos abu sieja ne tik giminystės ryšys, bet ir darbas su tekstais - tik skirtingais būdais, tikslais, rezultatais. Andrius Jevsejevas – teatro kritikas ir dramaturgas. Paulius Jevsejevas – literatūros tyrinėtojas, semiotikas, vertėjas.„Pirmame sakinyje“ su broliais Jevsejevais kalbamės, ar nuo vaikystės skaitytos knygos, atrasti literatūros autoritetai ir darbas su tekstais juos labiau jungė ar skyrė.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Per daugiau nei trisdešimt metų keisdamasis nepriklausomos Lietuvos teatras keitė ir savo santykį su tekstu – dramaturgija, literatūros kūriniais, pasakojimais, dokumentiniais liudijimais ir t. t.Šio santykio kaita gali daug ką pasakyti ir apie pačią teatro sampratą, ir apie jo madas, ir apie literatūrą, kuri visuomet stovi scenos užkulisiuose.Apie kintančius, bet nenutrūkstančius teatro ir literatūros santykius kalbamės su Lietuvos nacionalinio dramos teatro dirbančia teatrologe Daiva Šabasevičiene.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Nors visi mūsų planai dažniausiai apsiverčia, metų pradžioje vis tiek bandome pasvarstyti, su kuo susitiksime, kur nukeliausime, ką pamatysime.O ar įmanoma ir verta susidėlioti skaitymo koordinates, iš anksto nusimatant, kokios naujos ar dar tik pasirodysiančios knygos atsidurs mūsų rankose?Apie šių metų skaitymo planus kalbamės su dviem knygų skaitytojais – rašytoja, komiksų autore Migle Anušauskaite ir istoriku, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktoriumi Antanu Terlecku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Airių kilmės britų režisierius Martinas McDonaghas yra žinomas kaip filmų „Septyni psichopatai“, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ ir kitų juostų autorius.Tačiau pasaulyje pirmiausia jis išgarsėjo kaip unikalus dramaturgas, kurio kelios pjesės – „Pagalvinis“, „Lineino grožio karalienė“, „Luošys iš Ainišmano salos“ – statytos ir Lietuvos teatruose.Kodėl šis dramaturgas vadinamas pasakojimo meistru, kokiu būdu jo istorijose dera ir juodas humoras, ir melancholija, ir subtilus jausmingumas – kalbamės su aktoriumi Sergejumi Ivanovu ir režisieriumi Aidu Giniočiu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.„Vida Press“ nuotr.

Apie literatūrą ir futbolą, saviironiją ir humorą, apie nuolatinį savo tekstų taisymą ir perrašymą, aktualią publicistiką ir nebijojimą savo nuomonės – apie tai galėtume kalbėtis su poetu ir eseistu Donatu Petrošiumi.Tačiau mąstyti apie kitus jam visada įdomiau nei atsakinėti į klausimus apie save. Todėl apie D. Petrošiaus kūrybą „Pirmame sakinyje“ kalbamės ne su juo pačiu, o su literatūrologu Dainiumi Vaitiekūnu ir eseistu, kultūros žurnalistu Gediminu Kajėnu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Šįkart „Pirmame sakinyje“ skamba dešimt eilėraščių, kuriuos iš ispanų kalbos išvertė poetai ir vertėjai Greta Ambrazaitė ir Simonas Bernotas. Greta išsirinko penkis Argentinos autorius, Simonas į savo komandą pakvietė penkis kūrėjus iš Čilės.Laidoje klausomės jų skaitomos poezijos ir įdomių komentarų apie Lotynų Amerikos literatūrą.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Vieniems jo pjesės skambėjo pernelyg buitiškai ir paviršutiniškai, kiti jose įžvelgdavo subtilias potekstes ir drąsią sovietinės tikrovės kritiką. Jo „Mamutų medžioklė“ ir „Šventežeris“ tapo Kauno valstybinio dramos teatro legendomis, jo „Paršo gaudynes“ vienas po kito statė mėgėjų teatrai.Apie trisdešimt pjesių sukūręs Kazys Saja praėjusiame amžiuje tapo ryškiu grotesko, absurdo ir satyros autoriumi, tačiau jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais jo dramaturgija nutilo – rašytojas pasinėrė į vaikystės, paauglystės prisiminimus ir prabilo jauniems skaitytojams.„Pirmame sakinyje“ – Antakalnis, Kazio Sajos namai ir pokalbis apie rašytojo kūrybą.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta. Vytenio Radžiūno nuotr.

Mama mėgino pristabdyti jos nenurimstantį norą skaityti, bet ji nuo mažumės patekdavo net į tas bibliotekas, į kurias vaikai dar negalėdavo eiti.Thomo Manno romanai prisidėjo prie jos profesijos pasirinkimo. Kai paklausi, keliomis kalbomis gali skaityti, ji nutyla ir mintyse skaičiuoja. Jos erudiciją nelengva iš karto pastebėti, nes ji slepiasi po nuoširdžiu kuklumu.„Pirmame sakinyje“ kalbiname žydų kultūros istorijos specialistę, Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovę Larą Lempertienę.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta. Justino Stacevičiaus nuotrauka.

Pokario metais išvykusi iš Lietuvos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė pateko į vyrų dominuojamą konservatyvų literatūrinį išeivijos pasaulį. Nuo tos akimirkos jos gyvenimas ir kūryba apaugo kultūriniais mitais ir stereotipais. Dabar juos, tarsi lupdamos svogūną, vieną po kito nuima literatūrologės, interpretuojančios rašytojos tekstus iš naujo ir atveriančios galimybę šių dienų skaitytojams ją skaityti kitaip.„Pirmame sakinyje“ su dviem literatūrologėmis – Violeta Kelertiene ir Žydrone Kolevinskiene – kalbamės, kaip susiformavo Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos vertinimas ir ar galėtų ji sulaukti naujo skaitytojų susidomėjimo.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Pasakoti apie tai, kas mums atrodo pavykę – tarsi įprasta ir paprasta. O jeigu pamėgintume pasvarstyti apie klaidingus, neapgalvotus, nepasiteisinusius judesius kūryboje – apie pjesės įvykius, veikėjų reakcijas ir kitus dramaturginius sprendimus, kurie šiandien kelia abejonių?Laidoje „Pirmas sakinys“ apie tai kalbamės su dramaturgais Birute Kapustinskaite, Justu Terteliu, Rimantu Ribačiausku ir Tekle Kavtaradze.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Nuotraukų autoriai – Kęstutis Kurienius, Rytis Ilionis, Paulius Markevičius, Dmitrijus Matvejevas.

Debiutinę knygą „Šokis įsuka šviesą“ išleidusio Ramūno Liutkevičiaus poeziją būtų galima pavadinti pakraščių romantizmu - ji kalba apie atskirtį, vienatvę, skausmą, suicidines mintis, bet tebetiki kūryba, arba, jo paties žodžiais, kūrybos utopija.Poetas Ramūnas Liutkevičius „Pirmame sakinyje“ pasakoja apie poeziją, performansą, muziką ir šokį skiriančių sienų peržengimą, priklausymą nuo Vilniaus, kūrybos intensyvumą ir kelionę iš niaurios XIX a. valstietiškos kultūros į filologinį miestą.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.

Filosofą, kultūros istoriką Vytautą Ališauską galima pavadinti profesionaliu skaitytoju. Jį pažįstantys žino, kad kaip įgudęs, negailestingas redaktorius jis iš pirmo sakinio gali pasakyti, ko vertas tekstas. Išmokęs daugybę autorių rašyti, V. Ališauskas pripažįsta, kad jam pačiam rašyti vis dar sunku.Apie poeziją, privalomus romano elementus, asmeninį rašymą ir skaitymą, pirmą perskaitytą žodį ir priešinimosi melancholiją – „Pirmo sakinio“ pokalbis su Vytautu Ališausku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Jei mėgintume išmatuoti dėmesį viešojoje erdvėje, veikiausiai pamatytume, kaip pastaraisiais metais stipriai išaugo domėjimasis Žemaite: rodos, tarp visų rašytojų ji tampa ryškiausia XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios Lietuvos autore.Kaip galėtų būti paaiškintas šis fenomenas ir ar nukreiptas dėmesys į ją neužgožia kitų reikšmingų to meto Lietuvos rašytojų moterų kūrybos ir veiklos?Apie tai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su literatūrologe Ramune Bleizgiene, ne vienerius metus tyrinėjančia XIX. a. antros pusės ir XX a. pr. rašytojas.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Iš tamsios, melancholiškos, siurrealistiškos, šiek tiek dekadentiškos muzikos srauto išnyrantys žodžiai gali pasirodyti tik ornamentai, kuriais „Solo Ansamblis“ įrėmina kuriamą atmosferą. Tačiau grupės nariai tvirtina, kad dainų žodžiai jiems ne mažiau svarbūs nei kiti kūrinio komponentai.Ir iš tiesų įsiklausius išgirsti, kaip keistomis ir netikėtomis prasmėmis šakojasi eilutės ir posmai, sukurti pačių grupės narių arba atėję iš Antano A. Jonyno, Kęstučio Navako ar Rainerio Marios Rilke's poezijos.Su „Solo Ansamblio“ nariais „Pirmame sakinyje“ kalbamės, kaip ir kodėl jų muzikoje, pačių pavadintoje „sad dance“, atsiranda žodžiai, eilutės ir poezija.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.Martyno Vitėno nuotrauka.

Grodamos Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre per repeticijų pertraukas jos ėmė kalbėtis apie skaitomas knygas. Smuikininkės Anna ir Toma, altais griežiančios Asta ir Dalia – keturios draugės, nusprendusios neapsiriboti pavieniais pokalbiais ir įkūrusios „Knyguvą“ – reguliarų skaitymo klubą, turintį savas taisykles ir literatūros vertinimo kriterijus.Kodėl joms norisi kartu svarstyti apie knygas ir kokį pastarųjų metų kūrinį jos vienbalsiai išrinko geriausiu? Su „Knyguvos“ narėmis kalbamės „Pirmame sakinyje“.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Anksti žuvęs poetas Vytautas Mačernis kaip niekas kitas XX a. Lietuvoje įtvirtino jauno genijaus mitą. Tačiau šiais metais minimas jo gimimo šimtmetis parodė, kad mitas nėra sustabarėjęs – poetas įdomus, skaitomas, apie jį gyvai diskutuojama.Kokia jo literatūrinio palikimo vertė? Ar jis aktualus tėra paaugliams? Ar neturėtume jo kūrybos ir gyvenimo interpretuoti iš naujo? Kaip apibrėžti talentingų poetų kupiną Mačernio kartą?Apie šiuos ir kitus klausimus laidoje „Pirmas sakinys“ kalbamės su literatūrologu ir poetu Mindaugu Kvietkausku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

„Rytoj, rytoj viskas baigsis!“ – pabaigoje sušunka Fiodoro Dostojevskio romano „Lošėjas“ pasakotojas. Šiuo trumpu sakiniu išreiškiamas lūkestis ir neviltis, džiaugsmas ir kančia, padrąsinimas ir liūdesys turbūt būdingi daugumai panašaus pobūdžio kūrinių, kuriuos galėtume pavadinti svaiginimosi arba priklausomybių literatūra.Ar šiuos kūrinius sieja tik tema, ar kažkas daugiau? Ar pasakojime apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų arba lošimo svarbiausia tiksli ir autentiška patirtis, ar juose pirmiausia turi laimėti literatūra? Ar parašyti svaigulio kūrinį galima tik apsvaigus? Apie tai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su vertėju ir eseistu Laimantu Jonušiu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Poeto Adamo Mickiewicziaus Lietuvos kultūros lauke XIX a. niekas nepralenkė, bet ne visi kylančio lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjai jį norėjo įtraukti į formuojamą lietuvių literatūros kanoną. Šitaip prasidėjo permaininga, skausminga A. Mickiewicziaus, kaip Lietuvos literatūrai savo ir svetimo dainiaus, istorija.„Pirmame sakinyje“ apie šią istoriją, kodėl A. Mickiewiczius laikytas „ne savu“ ir kodėl apskritai iki šių dienų tęsiasi diskusijos apie jo „savumą“ ir „svetimumą“ kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologe Viktorija Šeina-Vasiliauskiene.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pirmas sakinys. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Lietuvoje turbūt dažniausiai diskutuojama apie literatūrą paaugliams – kaip sudominti šią skaitytojų grupę ir kokios temos jiems skirtose knygose yra svarstomos. Tačiau ne mažiau aktuali ir vaikų literatūros tema, į kurią žvelgiame suvokdami faktą, kad knygas vaikams dažniausiai rašo suaugusieji.Tad koks jų pasaulis atsiveria vaikų literatūroje ir kaip tą literatūrą supranta patys vaikai? Apie tai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vadove Inga Mitunevičiūte ir šešiamečiu knygų skaitytoju Giriumi.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Ingos Mitunevičiūtės nuotraukos autorius – Vygaudas Juozaitis.

Rašytoja Lina Simutytė ir poetas Nerijus Cibulskas kasdienybėje yra kartu. Kartu gyvena, kartu džiaugiasi vienas kito kūrybiniais sumanymais. Natūralu, kad vienas kitam jie yra ir skaitytojai, vertintojai, kritikai ar tiesiog pašnekovai apie literatūrą.Kaip su artimu žmogumi kalbėtis apie jo kūrybą ir kaip, skaitant būsimų knygų rankraščius, juose matyti ne vien artimą žmogų, bet ir literatūrą?„Pirmame sakinyje“ – Lina Simutytė ir Nerijus Cibulskas, su kuriais kalbamės apie skaitymą, rašymą ir gyvenimą kartu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Rašytojo J. M. Coetzee knygos ne vienerius metus yra aktyviai leidžiamos Lietuvoje. Geografiškai tolimas – kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos, dabar gyvenantis Australijoje – rašytojas Lietuvos skaitytojams, regis, yra artimas.Dažnai paprastu, beveik asketišku stiliumi parašyti kūriniai nagrinėja blogio prigimties, (ne)vakarietiškos tapatybės ir skirtingų kultūrų susidūrimo, žmonių santykių ir kitus esminius klausimus.„Pirmame sakinyje“ su Laurynu Katkumi ir Gediminu Cibulskiu kalbamės, kurie J. M. Coetzee kūrybos motyvai jiems atrodo svarbiausi ir apie ką jo knygos skatina mąstyti.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Andriaus Jakučiūno apsakymų vainikui „Lalagė“ – dešimt metų. Po jo pasirodymo literatūrologė Jūratė Sprindytė rašė: šis kūrinys įrodo, kad lietuvių kalba įmanoma parašyti viską.Gera žinia Lietuvos literatūrai, baugi – jos skaitytojams: „Lalagėje“ jie be pasigailėjimo buvo įmesti į pasakotojo sąmonės atšvaitų ir virpesių pasaulį kaip į tamsią Platono olą, kurioje apmąstomos kalbos galimybės ir ribų nebuvimas, literatūros idėjos ir literatūra kaip idėja, kūrinį rašančiojo, jį pasakojančiojo ir jame veikiančiojo neatskiriamybė.Apie „Lalagę“ po dešimt metų „Pirmame sakinyje“ kalbamės su jos autoriumi Andriumi Jakučiūnu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Poezijos skaitymo vakarai, kūrinių ištraukos radijo eteryje, vaidmenys spektakliuose pagal literatūros klasiką ir šiuolaikines pjeses – Andriaus Bialobžeskio kasdienybė neatsiejama nuo knygų.Literatūra jau seniai tapusi reikšminga jo profesijos dalimi, o knygų skaitymas – didžiausiu malonumu, apie kurį ir pasikvietėme pasikalbėti.Laidoje „Pirmas sakinys“ – aktorius Andrius Bialobžeskis ir pokalbis apie jam svarbią literatūrą.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Prieš daugiau kaip metus į rankas paėmusi pirmąją savo knygą, rašytoja Rugilė Audenienė turbūt neįsivaizdavo, kiek kartų jai teks iš naujo pasakoti savo šeimos istoriją – romane „Vojaĝo“ ji tikra, atsiremianti į tetos dienoraštį ir senelio laiškus, tačiau vis tiek sukurta pačios Rugilės.Kodėl jai rūpėjo papasakoti senelio gyvenimą ir ką rašyti toliau, kai atrodo, kad pasakojimas apie šeimą sutelkė į save viską? „Pirmame sakiny“ – pokalbis su rašytoja ir buvusia kursioke Rugilė Audeniene.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorė – Inga Lazarenko.

Skaitantiems ir rašantiems žmonėms knygų lentyna turbūt nėra vien tik baldas. Ji – už nugaros ar prieš akis esantis istorijų šaltinis, turintis savitą tvarką ir veikiantis mūsų kasdienybę.Kokią vietą namuose užima knygų lentyna ir kaip mes apsisprendžiame dėl jos turinio? „Pirmame sakinyje“ – rašytojai Edmondas Kelmickas, Birutė Jonuškaitė, Deividas Preišegalavičius ir jų knygų lentynos.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukų autoriai: Edmondo Kelmicko – Kęstutis Vanagas, Birutės Jonuškaitės - Justinas Stacevičius, Deivido Preišegalavičiaus – Zigmas Pakštaitis.

Rašytoja Gintarė Adomaitytė – daugiau kaip dvidešimties knygų autorė. Ji rašo esė, noveles, apysakas, rašo pasakas, apžvalgas, recenzijas, ir turbūt visų jos tekstų bendras bruožas – nesivaikyti rašymo ir gyvenimo madų, nesibrauti į centrą, didmiestį iškeisti į pakraštį.„Pirmame sakinyje“ – Gintarė Adomaitytė ir pokalbis apie jos literatūrą, jos Vilnių, Kauną ir jos Ignaliną.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorius – Regimantas Tamošaitis.

Rašytojos Bitės Vilimaitės vieta Lietuvos literatūroje primena jos kūrinių stilių: rami, santūri, nesiveržianti į centrą, bet svarbi ir įdomi tiems, kam rūpi didžiuosius gyvenimo klausimus apmąstyti kasdienybės kalba.Ar Bitės Vilimaitės ramybė ir santūrumas, užuojauta ir nusivylimas mums tebėra literatūrinė vertybė, „Pirmame sakinyje“ kalbėsimės su literatūrologe Žydrone Kolevinskiene ir istoriku, rašytojos sūnėnu ir kūrybinio palikimo tvarkytoju Dariumi Vilimu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukos autorė – Džoja Gunda Barysaitė

Nepriklausomybės dienos minėjimas yra gera proga paklausti, kaip literatūra susijusi su laisve: ar literatūra gali padėti suprasti, kas yra laisvė, ar ji ugdo laisvės jausmą, ar skaitantis žmogus visada tampa laisvu? O gal – priešingai?„Pirmo sakinio“ pašnekovas – kunigas ir eseistas, pranciškonas Julius Sasnauskas. Skaitantis, rašantis ir už laisvę ne vienerius metus kovojęs žmogus. Su juo kalbamės apie literatūros ir laisvės ryšį, apie literatūros vaidmenį jam asmeniškai apsisprendžiant būti laisvės pusėje.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas VaisetaBFL nuotr.

Pirmaisiais „Pirmo sakinio“ metais šį autorių citavome turbūt dažniausiai. 49-iose ankstesnėse laidose, kalbėdami įvairiomis literatūros temomis, jį vis paminėdavo ir mūsų pašnekovai.Tad svarstydami, apie ką galėtų būti 50-oji laida, sutarėme akimirksniu – apie rašytoją Sigitą Parulskį, parašiusį ne vieną mūsų literatūrai reikšmingą kūrinį ir teberašantį toliau.„Pirmame sakinyje“ – rašytojas Sigitas Parulskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Lietuvos skaitytojai turbūt pirmiausia ją pažįsta kaip japonų kilmės britų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro vertėją. Tačiau Mėta Žukaitė iš anglų kalbos yra išvertusi ne tik „Dienos likučius“ ar „Palaidotą milžiną“ – jos vertimų lentynoje randame ir labai svarbių, humanitarikos klasika vadintinų kūrinių, ir naujausios grožinės literatūros.Apie įvairialypį vertėjos darbą, atveriantį skirtingus kūrybinius ir gyvenimo kontekstus. Ir apie kalbą kaip esminę vertėjos patirtį „Pirmame sakinyje“ kalbamės su Mėta Žukaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Literatūrologas Kęstutis Nastopka dažniausiai sulaukia klausimų apie semiotiką. Ir tai natūralu – visą savo profesinį gyvenimą jis paskyrė tekstų ženklams, jų reikšmėms ir prasmėms. Tačiau už kiekvieno teksto yra jo kūrėjas, už kiekvienos analizės – asmeninė patirtis ir žmogiškos bičiulystės.„Pirmame sakinyje“ apie svarbiausius literatūros žmones, esminius kūrinius ir jų įtaką asmeninei biografijai šįkart kalbamės ne su semiotiku ir literatūros tyrinėtoju, o su knygų skaitytoju Kęstučiu Nastopka.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Praėjusiais metais pasikalbėję tema „Skaičiau, tikėjausi, bet: neišsipildę lūkesčiai“, šiemet iš esmės tą pačią temą apverčiame ir siūlome aptarti knygas, viršijusias mūsų lūkesčius. Trijų pašnekovų paprašėme prisiminti pastarųjų dešimties metų Lietuvos autorių kūrinius, kuriuos užvertę jie pripažino – „nesitikėjau“.„Pirmame sakinyje“ apie mus nustebinusias knygas kalbamės su literatūros kritike Neringa Butnoriūte, poetu Dainiumi Dirgėla ir vertėja Emilija Ferdmanaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukų autoriai: Neringos Butnoriūtės – Ieva Budzeikaitė, Dainiaus Dirgėlos – Dainius Dirgėla, Emilijos Ferdmanaitės – Kęstutis Pleita.

Literatūra šeimoje ir šeimos literatūra. Turbūt taip būtų galima pavadinti šio „Pirmo sakinio“ temą.Dviejų vienos šeimos narių, dviejų kartų atstovų, dviejų autorių – rašytojos, vertėjos Ievos Toleikytės ir mokytojo, eseisto Vytauto Toleikio – klausiame, kaip jų gyvenime atsirado literatūra, kodėl ir ką ėmė rašyti, ar mato save kaip literatūrinę šeimą ir ką galvoja apie vienas kito rašymą.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Jaunos, nedidelės, savo nišos ieškančios leidyklos. Per pastarąjį dešimtmetį naujos leidyklos stipriai išplėtė literatūros ir humanitarikos lauką knygomis, kurių iš pirmo žvilgsnio atrodytų neįmanoma buvo išleisti, nes jų leisti „neapsimoka“. Ar Lietuvos leidyboje tik keičiasi kartos, ar jos kuria ir kitokias leidybos formas ir praktikas?Apie naujos kartos leidyklas „Pirmame sakinyje“ kalbamės su naująja leidyklos „Lapas“ direktore Monika Gimbutaite ir neseniai savo leidyklą „Rara“ įkūrusiu Benu Arvydu Grigu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Prieš penkiolika metų knygą „Prozos būsenos“ išleidusi literatūrologė Jūratė Sprindytė ne tik atskleidė, kaip žanrų ir naujovių požiūriu išsprogo laisvę atgavusi Lietuvos literatūra, bet ir nubrėžė svarbiausias to meto tendencijas – kamavimąsi dėl nesenos sovietinės praeities, įsitvirtinusią orientaciją į romaną, prozos esėjimą, euroromano polinkį į kičą ir tuštybę bei daugelį kitų.Šįkart „Pirmame sakinyje“ su Jūrate Sprindyte kalbamės, kaip Lietuvos proza pasikeitė per pastaruosius penkiolika metų. Ar lygindami su ano meto prozos būsenomis, galime pamatyti naujus pokyčius ir literatūrinius polinkius, ir ar naujos prozos būsenos mūsų nenuvilia?Nuotraukos autorius – Redas Vilimas, BFL.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pirmas sakinys. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas VaisetaAlišauskas. Poetas, kuris niekur nedingo.

Rašytojai rašo knygas, o literatūros kritikai jas analizuoja ir recenzuoja. O jeigu pamėgintume atvirkščiai – su rašytojais pasikalbėti apie literatūros kritikus ir kritikes, klausdami apie vardus, keliančius pasitikėjimą, ir recenzijas, po kurių norisi paburbėti.„Pirmame sakinyje“ apie literatūros kritiką kalbamės su rašytojais Aušra Kaziliūnaite, Herkumi Kunčiumi ir Gyčiu Norvilu.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukų autoriai: Aušros Kaziliūnaitės – Tom Langdon, Gyčio Norvilo – Gediminas Sadauskas, Herkaus Kunčiaus – Andrius Ufartas.

Paskutinėje 2020-ųjų laidoje atsiversime įvairių laikotarpių ir asmenybių dienoraščius, ieškodami gruodžio 31-osios įrašų ir svarstydami, kodėl paskutiniai metų sakiniai būna tokie skirtingi – nuo rimtų apibendrinimų, palydint besibaigiančius metus, iki kasdienės buities detalių, paburbant ant kaimynų, kurie pernelyg garsiai už sienos pasitinka Naujuosius.„Pirmame sakinyje“ – rašytojų, filosofų ir kitų sričių asmenybių dienoraščiai, jų ištraukos ir naujametinis pokalbis apie gruodžio 31-ąją.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Šių metų kalėdinio laikotarpio „Pirmo sakinio“ autorius – amerikietis Thorntonas Wilderis. Lietuvoje jis geriausiai žinomas kaip ne kartą pastatytos pjesės „Mūsų miestelis“ ar per radiją girdėtos pjesės „Ilga Kalėdų vakarienė“ autorius. Tačiau dar prieš karą lietuviškai išleistas ir jo romanas „Šv. Liudviko karaliaus tiltas“, o vėliau ne kartą leista „Aštuntoji diena“, pastarąjį kartą – šiemet, 2020-aisiais.Thorntoną Wilderį galima būtų pavadinti klasikiniu amerikiečiu. Jis pagal puritonišką tradiciją tikėjo, kad amerikiečių tautą pasirinkęs Dievas, o savo kūriniais, prieštaraudamas laiko dvasiai, net labai neramiame ir revoliucingame XX amžiuje priminė apie tokias vertybes kaip krikščioniškas humanizmas ir šeiminis gyvenimas.Ruošiantis ilgai Kalėdų vakarienei ar jau susėdus prie šventinio stalo, „Pirmas sakinys“ kviečia pasikalbėti apie Thorntoną Wilderį.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Negalios sampratą nagrinėjančios mokslininkės pastebi didelį atotrūkį tarp to, kaip Lietuvoje save suvokia žmonės su fizine negalia ir kokie vaidmenys jiems primetami.O kaip šiuo požiūriu atrodo mūsų literatūra, kokie stereotipai apie negalią joje egzistuoja ir kaip apskritai mes rašome apie kūną?„Pirmame sakinyje“ – Jurga Jonutytė ir Giedrė Šmitienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės, tyrinėjančios negalią kultūroje ir literatūroje.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Nėra tokios profesijos, kuria užsiimantis žmogus negalėtų rašyti knygų, tapti rašytoju ar rašytoja. Daugelis rašytojų pragyvena iš kitų veiklų nei rašymas.Tačiau vis tiek nuostabą kelia, kai su literatūra ar rašymu visiškai nesusijusioje srityje ilgai dirbę ir daug pasiekę žmonės ima ir parašo romaną.„Pirmame sakinyje“ dviejų tokių autorių – aukščiausios klasės vadybininko Kristijono Kaikario ir biologės Dianos Latvės – klausiame apie pasiryžimą rašyti ir to priežastis.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.

Kiekvieno iš mūsų kambaryje – daiktai, apie kuriuos galėtume pasakoti ilgas istorijas. Baldai, paveikslai, knygos, įvairios smulkmenos, veikiančios mūsų kasdienybę.Kokie objektai kasdien supa poetą, eseistą, dailėtyrininką Alfonsą Andriuškevičių ir kaip jie atsiskleidžia jo kūryboje?„Pirmame sakinyje“ – Alfonso Andriuškevičiaus kambarys, kuriame lankomės kartu su visais klausytojais.Nuotraukos autorė – Giedrė Kadžiulytė.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Rašytojai rašo knygas, leidėjai jas leidžia, o kritikai suteikia joms vertę ir formuoja nuomonę. Toks paprastas tradicinis literatūros pasaulio vaizdinys šiais laikais nebeturi jokios prasmės. Neaišku, ką laikyti ir ko nelaikyti rašytoju, šalia popierinės leidybos randasi pačios įvairiausios naujos formos, o vertinimo ir nuomonės formavimo procese kritikus vis labiau užgožia blogeriai, vlogeriai ir instagrameriai.Laidoje „Pirmas sakinys“ keliame klausimą, ar mes, skaitytojai, pažįstame šiuos naujuosius nuomonės apie literatūrą formuotojus, mėgstančius pasislėpti už virtualių slapyvardžių? Kas jie tokie ir kaip jie vertina knygas? Kodėl daliai skaitytojų jie tapę įdomesni už kritikus?Kalbiname tris tinklaraštininkus ir nuomonės formuotojus – Liną Girčytę („Fantastiškų(-os) knygų žiurkės“), Indrę Kudriavcevą („Dar vieną puslapį“) ir autorių, rašantį „Knygų lentyną“.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Apie mums patikusias knygas kalbame viešai ir drąsiai, o sukėlusios dvejonių ar nusivylimų dažnai lieka tyloje. Kodėl ir kaip formuojasi mūsų lūkesčiai ir kaip kalbėti apie knygas, kurios visiems aplinkui tarsi patinka, o mums palieka abejonių?Laidoje „Pirmas sakinys“ apie lūkesčių nepateisinusias knygas kalbamės su vertėja, literatūros kritike Gabriele Gailiūte-Bernotiene, poete, literatūros kritike Giedre Kazlauskaite ir vertėja, redaktore Lolija Spurgiene.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta.Nuotraukų autoriai: Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės – Rima Juonytė, Lolijos Spurgienės ir Giedrės Kazlauskaitės – Dainius Dirgėla.

Karantinui darsyk užvėrus teatrų sales, viena Lietuvos scena liko neuždaryta. Tai beveik šimtmetį kuriamas radijo teatras, balsais ir garsais mums atveriantis ir klasikinę dramaturgiją, ir šiuolaikines pjeses.Atsirinkome po tris skirtingų laikotarpių radijo spektaklius, įkvepiančius atrasti šią teatro formą ir leidžiančius patikėti, kad garsą, balsą, sąskambį, tylą įmanoma matyti.Laidoje „Pirmas sakinys“ – šešių radijo teatro spektaklių ištraukos ir pokalbis apie įsimintiniausias skambančias istorijas.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos literatūrai atsivėrė galimybės laisvai kalbėti apie Dievą ir religinę patirtį, ieškoti Dievo ir atrasti kasdienybės mistiką, maištauti prieš Dievą ir remtis bibliniais simboliais.Ar šių dienų Lietuvos literatūrai tai vis dar svarbu? Ar poezija ir proza vis dar yra būdas, kaip kalbėti apie Dievą, su Dievu, Dievui? Ar mūsų literatūroje tebevyksta „dievoieška“?Laidoje „Pirmas sakinys“ apie šiuos klausimus kalbamės su dviem literatūrologais – Dalia Jakaite iš Šiaulių universiteto ir Marijumi Šidlausku iš Klaipėdos universiteto.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Prieš beveik dešimtmetį išleistas Aleksandros Fominaitės romanas „Mes vakar buvom saloje“ skambiai buvo vadinamas prarastosios kartos epu. Tačiau įdomi ir vertinga knyga platesnio skaitytojų dėmesio nesulaukė. Galbūt ir dėl savo dydžio – smulkiu šriftu prirašytų keturių šimtų puslapių.Literatūra nėra tik naujos knygos. Pokalbio priežastimi neturėtų tapti vien knygų naujienos. Tad dar sykį atsivertėme romaną, kurį buvome perskaitę ne kaip prarastosios, o kaip atrastosios kartos balsą ir kartu su autore pasikalbėjome, kodėl tas balsas kartais lieka negirdimas.Laidoje „Pirmas sakinys“ – pokalbis su rašytoja, vertėja Aleksandra Fominaite apie romaną „Mes vakar buvom saloje“ ir kitas jos kūrybos salas.Pirmas sakinys. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Pirmas sakinys. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas VaisetaAr Metų knygų rinkimuose – metų knygos?

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido tris stambias tyrimų knygas, kuriose šio instituto mokslininkės ir mokslininkai nuosekliai nagrinėja ir apmąsto visą sovietmečio literatūrą.Toks daugiau nei porą dešimtmečių trukusių tyrimo rezultatas leidžia mums pirmą kartą nauju žvilgsniu taip nuodugniai, profesionaliai ir ramiai pažvelgti į sovietinės okupacijos periodo literatūros lauką, jo veikėjus, kūrinius, kūrybos ir jos kontrolės formas, temas ir problemas.„Pirmame sakinyje“ su viena iš šių tyrimų vadovių Dalia Satkauskyte kalbamės, kokie buvo pagrindiniai iššūkiai ir ar pavyko juos įveikti, ar šios trys knygos ir ją lydėję smulkesni darbai pakeitė mūsų supratimą apie sovietmečio literatūrą, kokia yra šio literatūrinio palikimo vertė ir ar vis dar verta to meto kūrinius atsiversti ne tyrėjams.Pirmas sakinys. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Rugsėjo 24-ąją Aidui Marčėnui sukanka 60 metų, tačiau su poetu sutarėme, kad rugsėjo 24-osios laidoje apie jubiliejų tik užsiminsime – kalbėsimės apie poeziją ir poezijos kontekstus. Nesureikšmindami metų, tad nubraukę nulį, atrinkome šešis skirtingu laikotarpiu rašytus Aido Marčėno eilėraščius, kuriuos laidoje ir išgirsime, svarstydami ir apie juos, ir apie visus kitus.„Pirmame sakinyje“ – pokalbis su poetu Aidu Marčėnu ir archyviniai jo eilėraščių įrašai.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Po Aušvico, po Holokausto bet kokie žodžiai galėjo atrodyti tušti ir beprasmiški. Bet žmonės nenutilo: jau daugiau nei septyniasdešimt metų tekstuose, tekstais ir per tekstus bandoma kalbėti apie Holokaustą, mėginama priartėti prie šios sunkiai įsivaizduojamos tragedijos.Ar skaitant šiuos tekstus, ar skaitant dienoraščius, laiškus, publicistiką, literatūrą, įmanoma priartėti prie Holokausto supratimo? Ar autentiški liudijimai visada bus arčiau jo nei išgalvoti literatūriniai pasakojimai? Ar šis kalbėjimas ir rašymas vis dėlto nėra bergždžias, ar tyla nelaimi iš principo?„Pirmame sakinyje“ su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, istoriku Nerijumi Šepečiu svarstome apie tekstus, kuriais mėginame priartėti prie Holokausto supratimo.Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Kandi intelektualė. Auksines stiliaus vinis kalanti meistrė. Tyli literatūros ekscentrikė. Ryški kultūros autsaiderė. Jai pavyko pasiekti tai, kas Lietuvos literatūroje pavyksta vienetams: ji atpažįstama iš sakinio, jos kūrinių laukiama, jos aštrumu ir negailestingumu žavimasi.„Pirmas sakinys“ kalba apie rašytoją Undinę Radzevičiūtę ir jos kūrinius. Kalba apie ją, bet ne su ja, o su dviem jos kūrybos skaitytojomis – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesore Irena Vaišvilaite ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke Asta Skujyte-Razmiene.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Šią „Pirmo sakinio“ laidą būtų galima pavadinti ir Nepriklausomybės 30-mečiui skirta laida, bet tiksliau ją reikėtų įvardinti kaip Skaitymo 30-metį. Per Nepriklausomybės metus keitėsi skaitymo galimybės, kultūra, įpročiai, literatūra laisvėjo ir įvairėjo, gyveno kartu su atsikuriančia valstybe ir išsivaduojančia visuomene. Laidos vedėjai prieš 30 metų pradėjo lankyti mokyklą, išmoko skaityti ir iki šiol tai daro savo malonumui. Šia proga jie atsirinko po 15 knygų, kuriomis prisimins esmines jų skaitymo patirtis ir pakvies klausytojus pasidalinti savomis svarbiausiomis trisdešimtmečio knygomis. Laidoje „Pirmas sakinys“ – vedėjų dialogai apie jiems reikšmingiausias lietuvių ir užsienio autorių knygas per trisdešimt metų, į pokalbį kviečiant įsitraukti ir laidos klausytojus. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Ar praėjus maždaug 250 metų nuo galbūt svarbiausio lietuvių literatūroje kūrinio „Metai“ parašymo jo autorius Kristijonas Donelaitis atpažintų savo tekstą? Ar atpažintų žodžius, kablelius, netgi atskiras eilutes kaip savo, jo ranka parašytas? Tekstologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas, „Metų“ mokslinių leidimų rengėjas Mikas Vaicekauskas teigia, kad šis vienas svarbiausių nacionalinio kanono kūrinių yra ir vienas intensyviausiai redaguotų per visą lietuvių literatūros istoriją. Laidoje „Pirmas sakinys“ su juo kalbamės, kodėl taip nutiko, ką iš tokios redagavimo istorijos mes galime sužinoti apie literatūros raidą ir kokį K. Donelaičio „Metų“ variantą skaitome dabar.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius, trisdešimt metų dirbantis Dzūkijos nacionaliniame parke, beveik kiekvieną sakinį apie savo literatūrą pabaigdavo jam pačiam kur kas įdomesne istorija iš augalų ir jų buveinių kasdienybės.Liškiavoje gyvenantis kraštotyrininkas beveik kasdien iki pietų rašo, o tada sėda ant dviračio ir važiuoja iki Krūčiaus upelio. Čia jis augina ir prižiūri šimtus retų augalų, apie kuriuos pasakoja taip aistringai, kad netrukus užsimiršti, jog tai laida apie literatūrą. Lychnis chalcedonica – tai goštautinė gaisrena, gėlė.„Pirmas sakinys“ šįkart iš Liškiavos, iš gamtininko ir rašytojo Henriko Gudavičiaus namų.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius pagrindinį laidos klausimą galbūt iškeltų kaip nebrandos problemą: jo knygos Lietuvoje leidžiamos ir bent tam tikruose skaitytojų ratuose yra populiarios, bet ar mes iš tikrųjų jį skaitome ir suprantame, ką skaitome? Kitaip tariant, ar jo kūrybos atžvilgiu esame brandūs?Laidoje „Pirmas sakinys“ su filosofu Arūnu Sverdiolu kalbėsimės apie Witoldo Gombrowicziaus dienoraščius, romanus ir prisiminimus, keldami klausimą, kiek jiems perskaityti svarbu išmanyti filosofiją, ar įmanoma be jos suprasti W. Gombrowicziaus dienoraščio pirmuosius sakinius: „Pirmadienis. Aš. Antradienis. Aš. Trečiadienis. Aš. Ketvirtadienis. Aš“.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Irena Buivydaitė ne sykį paskelbta skaitomiausia lietuvių grožinės literatūros autore bibliotekose. Ir tai – ne leidyklos reklaminis triukas, o tikslūs skaičiai: pavyzdžiui, 2018 metais skaitytojai jos romanus Lietuvos bibliotekose ėmė 17 tūkstančių kartų.Alytuje gyvenanti rašytoja ir vertėja sako daugiausia dėmesio skirianti ne kalbos subtilybėms, ne stiliaus paieškoms, o paprastam pasakojimui, kuriame skaitytojai atpažintų savojo gyvenimo peripetijas. Ar būtent todėl bibliotekų lankytojai šią autorę taip vertina, o literatūros kritikai – aplenkia?Laidoje – pokalbis su Irena Buivydaite apie jos populiarumą ir jos literatūros sampratą. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Kalba – svarbiausias literatūros instrumentas, bet ne tiek daug Lietuvos rašytojų įsitraukia į viešojoje erdvėje jau kelerius metus aktyviai vykstančias diskusijas apie lietuvių kalbą – jos raidą, patiriamą įtaką iš kitų kalbų ir norą visa tai kontroliuoti.„Pirmo sakinio“ pašnekovė – Giedra Radvilavičiūtė, ne tik viena geriausių Lietuvos rašytojų, eseisčių, bet ir nenuilstanti kvailų, negrabių, be kalbos jausmo ir logikos sukurtų žiniasklaidos antraščių medžiotoja, ironiškai, analitiškai rašanti apie lietuvių kalbos gyvenimą viešojoje erdvėje ir literatūroje. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Intelektualas, plačiai ir giliai apmąstantis savo ir mūsų visų laiką. Poetas ir vertėjas, kūrybą vadinantis esmine veikla. Žmogus, su kuriuo būtų galima kalbėtis iš esmės apie viską, bet šįkart pasirinkome vieną temą, turbūt tą viską sutalpinančią – jo dienoraštį, kurio fragmentus pastaraisiais metais skaitome „Literatūroje ir mene“. Laidoje „Pirmas sakinys“ – pokalbis su poetu, vertėju, publicistu, ilgamečiu Jeilio universiteto literatūros profesoriumi Tomu Venclova apie šešis dešimtmečius beveik kasdien rašomą dienoraštį: kas ir kodėl į jį patenka, kada jis bus publikuotas ir ar jame atsispindės Juozo Baltušio dienoraščio skaitymas? Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Knyga, kuriai pasirodžius, dauguma skaitytojų buvo šokiruoti: ciniška, vulgaru, tamsu. Ir knyga, tapusi viena svarbiausių Lietuvos literatūroje. Rankraštis, pavadintas „Keltuvu“, bet virtęs romanu „Balta drobulė“ – kūriniu, mokykloje sužavinčiu bent pusę klasės.Kodėl paauglystėje taip paveikia „Balta drobulė“ ir kaip šią knygą perskaitome vėliau? Pokalbis su literatūrologe, Antano Škėmos kūrybos tyrinėtoja Loreta Mačianskaite.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Fotografo Zenono Bulgakovo nuotraukoje – 2001 metų kovo 2-oji, paskutinis rašytojo Jurgio Kunčino apsilankymas Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje. Kartu su juo – Giedrė Bulgakovienė, vadovaujanti bibliotekai nuo 1993-iųjų.Prieš daugiau kaip penkiolika metų biblioteka pavadinta Jurgio Kunčino vardu, nuo 2004-ųjų čia rengiamas trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“.„Pirmas sakinys“ – iš Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos. Iš Giedrės Bulgakovienės istorijų apie rašytojus ir skaitytojus.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Lietuvos literatūros kanonas – nekintanti vertybė. Bet kiekviena karta gali ir turi jį permąstyti iš naujo. Įtvirtinti arba pakeisti nepakeičiamuosius. Lietuvos literatūros kanonas – ir neginčijama vertybė. Bet visiems verta dėl jo pasiginčyti. Šį kartą į „Pirmą sakinį“ pasikvietėme du jaunosios kartos literatūrologus iš Vilniaus universiteto – Eleonorą Buožytę ir Mantą Tamošaitį. Laidoje klausiame, ką, jų nuomone, iš dabartinio Lietuvos literatūros kanono autorių ar kūrinių jau būtina permąstyti, perinterpretuoti, ką vertėtų įtraukti, o ko – galbūt atsisakyti.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Prieš rasizmą nukreipti protestai paskatino griauti paminklus, cenzūruoti kino ir literatūros kūrinius, ieškoti tikrų ir tariamų menininkų nuodėmių. Tačiau galimas ir priešingas veiksmas – imti ir skaityti, žiūrėti, klausytis kūrinių ir juose ieškoti, jei ne atsakymų, tai bent pačių svarbiausių klausimų apie mus ir mūsų santykius.„Pirmame sakinyje“ mėginame svarstyti, kaip apie rasizmo problemą rašoma ar kaip ši problema atsiskleidžia pačiuose geriausiuose JAV literatūros kūriniuose. Atspirties taškas – puikusis Williamas Faulkneris, gyvenimas išgalvotame Džefersone ir neišgalvotose Pietų valstijose.Apie Williamą Faulknerį ir kitus svarbius Amerikos rašytojus, jų kūrinius ir rasizmo problemą kalbame su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istoriku Andriumi Grodžiu ir žurnalistu, rašytoju Dovydu Pancerovu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Hetera, po pirmos eilėraščių knygos sakiusi, kad galbūt daugiau neberašys. Menina, kuri kaunasi su normintojų armija. Intelektualė, turinti ką atsakyti psichoterapeutui. Poetė, kurios palyginimas su Sylvia Plath neleis nieko tikro apie ją sužinoti. „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie ryškiausią savo kartos poetę, kultūros kritikę ir „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorę Giedrę Kazlauskaitę. Kalbamės apie ją, bet ne su ja. Kalbamės su literatūrologe, Vilniaus universiteto dėstytoja Jurgita Žana Raškevičiūte ir poetu, vertėju Rimu Užgiriu. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Praėjus kelioms minutėms po pokalbio įrašo, leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė vartė atsineštus užrašus ir krimtosi, kad tiek daug laidoje liko nepasakyta, nepapasakota, tiek daug rašytojų nepaminėta ir nepacituota.Vis dėlto tai gana išsami, niekur neskubanti laida apie žmogų, Lietuvoje siejamą su aukščiausia literatūros leidybos kultūra. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Rašytojai ir poetai, apskritai visų sričių menininkai, neretai imasi fizinio darbo. Kazys Bradūnas kasė duobes, skaldė akmenis, Kornelijų Platelį jaunystėje maitino statybos inžinieriaus diplomas, Aivaras Veiknys šiandien mūrija sienas ir skardina vamzdynus.Plytą šioje temoje suvokiame kaip fizinį krūvį, kurį dažnai tekdavo pakelti ir išeivijos rašytojams, ir šiandien žinomiems, Lietuvoje pripažintiems kūrėjams. Plytą kaip pragyvenimo galimybę ir dabar renkasi ne vienas jaunesniosios kartos rašytojas.„Pirmame sakinyje“ – apie „poetiškus“ ir „nepoetiškus“ darbus. Pokalbis apie kūrybą ir statybas. Kartu su pašnekovais – poetais Kornelijumi Plateliu ir Aivaru Veikniu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo galima išgirsti balsus iš laisvojo pasaulio. Vienas iš jų – „Amerikos balsas“, kuriame skambėjo ir dešimtys išeivijos literatūros balsų. Dabar beveik neaprėpiamas „Amerikos balso“ įrašų archyvas Romo Sakadolskio, buvusio lietuvių redakcijos bendradarbio ir redaktoriaus, dėka yra grįžęs į Lietuvą. Radijo archyvų tyruose tebetūno Algimanto Mackaus, Antano Škėmos, Liūnės Sutemos ir kitų balsai, laukiantys, kad jiems būtų suteikta galimybė darkart prabilti ir būti išgirstiems.„Pirmame sakinyje“ ištrauksime vieną kitą „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos įrašą su lietuvių išeivijos literatų balsais, o apie „Amerikos balsą“ ir kultūros reikšmę jame kalbėsimės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorike dr. Inga Zakšauskiene. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Trumpas pokalbis su Vanda Juknaite ir ilgas pašnekesys su jos kūrybos tyrinėtoja, VDU Švietimo akademijos dėstytoja, literatūrologe doc. dr. Gitana Vanagaite. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Šešių tomų autobiografinį romaną „Mano kova“ parašęs norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgaardas tapo vienu ryškiausių pastarojo laiko literatūros fenomenų – milijonai skaitytojų visame pasaulyje narsto jo biografiją ir stebisi, kaip įmanoma taip atvirai rašyti apie save ir savo artimuosius.Bet tarp skaitytojų išgirstame ir kiek tylesnį skepsio balsą: literatūrinės ambicijos, besąlygiškas atvirumas ir tūkstančiai prirašytų puslapių dar nėra gera literatūra. Tad kaipgi skaityti ir suprasti autorių, lyginamą ir su Marceliu Proustu, ir su trumpalaike žurnalo žvaigžde? „Pirmame sakinyje“ – pokalbis apie Karlo Oves Knausgaardo literatūrą su jo knygų vertėja į lietuvių kalbą Juste Nepaite ir rašytoju, literatūrologu Sauliumi Vasiliausku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

„Įspūdžio poetas“. Bent jau tiek apie Henriką Radauską atsimename iš mokyklos metų, tačiau turbūt ne taip lengvai paaiškintume, koks tas įspūdis ir ką apskritai suprantame, skaitydami šį poetą. Atsiverskime vieną jo eilėraštį – žymųjį „Kaštanas pradeda žydėt“ – ir pasikalbėkime, ką perskaitėme ir ką turėjome (ar galėjome) perskaityti.„Pirmame sakinyje“ – apie Henriką Radauską, kartu su literatūrologe, lietuvių kalbos mokytoja Elžbieta Banyte ir poetu Aidu Marčėnu.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Pandemijos apimtame pasaulyje skaitytojai ieško kūrinių, kurie padėtų suprasti ir įprasminti mūsų visų patiriamą būklę. Kai kurių knygų skaitomumas ir pardavimai šovė į viršų, tačiau tarp jų, regis, nėra vieno kūrinio, kuris alegoriškai, bet labai skausmingai ir tiksliai kalba apie tai, su kuo susiduriame – apie įkalinimą, virsmo baimę ir atstūmimą. Tai kūrinys, kurį atpažįstame iš pirmo sakinio: „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego...“.„Pirmame sakinyje“ – apie Franzo Kafkos apysaką „Metamorfozė“ ir pokalbis su jos vertėju į lietuvių kalbą Teodoru Četrausku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Mūsų sėkmingiausiame iš visų sėkmingų pasaulių literatūra taip pat turi būti tokia: rašytojai daug ir sėkmingai rašo, leidėjai be atvangos publikuoja, skaitytojai gausiai skaito, o viską vainikuoja puikūs vertinimai ir apdovanojimai. Bet literatūros tikrovė daug įdomesnė: net ir pačiais sėkmingiausiais laikomi autoriai parašo prastą knygą, nepavyksta išpildyti sumanymo, užstringa pusiaukelėje, palieka neparašytus romanus, eilėraščius ir pirmus sakinius. Apie nepublikuotus kūrinius, rašymo nesėkmes, iš kurių kyla literatūros gyvybė. Pokalbis su rašytojais Ramute Skučaite ir Alvydu Šlepiku.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Daugeliui pirmiausia jis yra Kukutis – poezijos knygos „Kukučio baladės“ autorius. Kažkas jį atpažįsta tik iš Vytauto Kernagio dainų. Kitiems jis – puikus eseistas, giliai, intelektualiai reflektavęs gyvenimo sovietmečiu patirtį ir autentiškai apmąstęs XX amžiaus Lietuvą. „Pirmame sakinyje“ – 1936-ųjų balandžio 1-ąją gimęs, 2013-ųjų balandžio 5-ąją iškeliavęs Marcelijus Martinaitis: archyviniai įrašai, dainos ir pokalbis su jo kūrybos tyrinėtoja literatūrologe dr. Akvile Rėklaityte. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Talentas neturi adreso, bet adresą turi žmogus. Tarp kuriančiųjų nuolat girdėti nuomonių, kad pirmiausia pastebimi ir įvertinami gyvenantys ne pakrašty, o centre. Apie įsivaizduojamas ir tikrąsias įtampas tarp kūrybos ir geografijos – pokalbis su skaitytojais ir rašytojais – Erika Drungyte, Gintaru Grajausku ir Vytautu Kaziela.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Trijų prozos knygų ir eilėraščio rinkinio autorius Vidas Morkūnas visada tarsi laikėsi nuošaliau. Vertinamas kritikų ir pripažintas rašančiųjų bendruomenės, didesnio skaitytojų dėmesio prozininkas sulaukė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkams jo novelių knygą „Pakeleivingų stotys“ paskelbus Kūrybiškiausia 2019-ųjų knyga.Jis vadinamas „vienišu vilku“, „fragmento meistru“. Tad ir įdomu pasikalbėti, iš kokios visumos rašydamas jis karpo detales ir kodėl aktoriumi norėjęs tapti žmogus niekada nesiveržia į centrą? Pokalbis su rašytoju Vidu Morkūnu – apie gyvenimo ir kūrybos siužetus. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Lietuvoje paskelbus karantiną turbūt dažniau nei įprasta žvilgtelime į knygų lentynas. Filologai, literatūros mokslininkai socialiniuose tinkluose džiaugiasi, kad turime puikią progą iš naujo pažinti skaitymo prasmę, o paprasti skaitytojai nebijo pripažinti – kiek daug mūsų namuose dar neperskaitytų sakinių. Kokias knygas atrandame savosiose bibliotekose ir ar tikrai karantinas keičia mūsų skaitymo įpročius? Laidoje – pokalbiai su knygų skaitytojais ir rašytojais. Laikantis saugaus atstumo – telefonu. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Pokalbių apie literatūrą laidoje „Pirmas sakinys“ prie studijos durų prikalamos tezės, kurios provokuoja mintį, esą lietuvių poezija pervertinta, o proza – nuvertinta. Tai – ne galutinė tiesa, o kvietimas laidos svečius padiskutuoti, kodėl Lietuvoje taip giriama poezija ir taip skeptiškai atsiliepiama apie prozą. Laidoje dalyvauja literatūros kritikė, rašytoja Virginija Cibarauskė ir rašytojas Gintaras Bleizgys.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.

Pirmoje pokalbių apie literatūrą laidoje „Pirmas sakinys“ – apie pirmą kūrinio sakinį. Kartu su pašnekovais prisimename labiausiai sudominusias, nustebinusias, įstrigusias knygų pradžias, kalbėdamiesi apie pirmo sakinio reikšmę pasakojime. O gal svarbiausias – ne pirmas, bet paskutinis sakinys? Laidoje dalyvauja rašytoja Renata Šerelytė ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius Paulius Subačius.Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta.