Evaldas Bubinas (Hermandrowning) – profesionalus grafikos dizaineris ir menininkas, kuriantis skulptūras, objektus, instaliacijas, tapybą. Personalinėje parodoje Pamėnkalnio galerijoje vykusi menininko paroda „Trūkstamos dalys“ atskleidė naujus meno kūrinių įvietinimo būdus ir savitą autoriaus požiūrį į kūrinio medžiagą, formatą ir jo suvokimo būdus. Asociatyvi ir atsikartojanti abstrakcija sujungė ne tik dvimačius ir trimačius vaizdus, bet ir muziką bei tekstą. „Skylėtas siužetas“ žodžiais sukabina trūkstamas parodos dalis: „Nesibaigiančiame paplūdimyje vanduo skalauja ilgomis kojinėmis aptrauktas pėdas. Moters plaukai lengvai plazdena vėjyje. Žvilgsnis nurieda į putojančias, saulės nutviekstas bangas. Idiliškas peizažas. Metro septyniasdešimt aukščio ir vieno netinkamo žingsnio pločio kūnas mojuoja rankomis. Jos vyras skęsta“. Menines-kriminalines istorijas padeda išsiaiškinti „Įkalčių slėpimo agentūros“ muzika.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ jaunos menininkės Deva Bartninkaitė, Sinaima Kontautė ir Marija Žiemytė pasakoja apie savo parodą „Zoetropas“ galerijoje „Akademija“ (kuratorė Rūta Matulevičiūtė). Zoetropas – tai cilindro formos mechanizmas su siauromis išpjovomis, pro kurias matoma prie vidinės sienelės pritaisyta piešinių juostelė. Pasukus zoetropą piešiniai pradeda judėti tarsi animacijoje. Kas sieja dar Antikos laikais naudotą optinį prietaisą, bičių korius, magnetines videojuosteles ir gyvūnų kaulus? Kokie meno kūriniai ir gamtos reiškiniai įkvepia šiuolaikines menininkes?Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ fotografė Violeta Bubelytė pasakoja apie savo fotografavimo pradžią ir dailės bei teatro įtaką jos kūrybai. Kodėl fotografei nepatinka frazė „kūno fiksavimas“ ir kokius pasakojimus ji kuria šviesos pagalba? Kuo skiriasi Bubelytės monospektakliai ir lietuviškoji akto fotografijos tradicija?Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ skulptorė Ksenija Jaroševaitė pasakoja apie parodą „Šiupinys“ galerijoje „Kairė-dešinė“, studijas tuometiniame dailės institute, Klaipėdos skulptūrų simpoziumus ir kodėl kasdienybės įkvėpti kūriniai atrodo belaikiai.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ su kuratore ir mokslininke dr. Mėta Valiušaityte kalbamės apie Picasso kūrybą, jo pokubistinį periodą, bendraamžių portretus ir pozuotojas, kurių vaidmuo daug didesnis, nei manyta. Apie buvusias ir būsimas parodas „Pablo Picasso Luvrai“ bei „Picasso ant medžio“, muziejų ateitį, modernių griuvėsių vaizdus bei šiuolaikinį meną pokalbis studijoje.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ su menotyrininke Agne Narušyte apžvelgiame įsimintiniausius 2023-ųjų metų dailės ir šiuolaikinio meno įvykius, asmenybes, tendencijas, knygas ir publikacijas. O taip pat (ne)išsipildžiusius lūkesčius.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ menininkė ir poetė Dovilė Bagdonaitė pasakoja apie teksto ir vaizdo veidrodinius atspindžius, nuodingas gėles, freską kalėjime ir donkichotišką meną. Šiemet ji apdovanota jaunojo kūrėjo premija, o jos knyga „Takeliai žolėje“ (Bazilisko ambasada, 2022) išrinkta geriausia lietuvių autorių poezijos knyga 15min. metų knygos rinkimuose. Knyga yra įtraukta ir į LLTI skelbiamą 2022 metais išėjusių kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei nominuota „Metų knygos rinkimuose“ poezijos kategorijoje.D. Bagdonaitės kūryba daugiasluoksnė, apjungianti įvairias technikas bei situacijas – taiinstaliacijos, piešiniai, poezija. Menininkės darbuose aktuali ribinės erdvės samprata –miesto kaip viešosios ir privačios sričių susikirtimo taškas. Kūryboje ji pasitelkia sąmoningo naivumo, humoro bei pasakojimo strategijas. Bagdonaitė eksperimentuoja jungdama poeziją ir vizualųjį meną. Jos eilėraščiai publikuoti kultūriniuose leidiniuose „Vilnius Review“, „Literatūra ir Menas“ „Šiaurės Atėnai“, „Kreivės“, įtraukti į Poetinio Druskininkų Rudens almanachą bei Versepolio platfromą (Europos poezijos platforma - versopolis.com).2022 m. Dovilė apsigynė meno daktarės laipsnį tema „Kaip kurti ir kaip gyventi. Fantominio Don Kichoto, atgyjančių kūrinių, nuodingų gėlių, sapnuojančių save sistemų, (iš)šokančių raidžių ir visa tai apimančios pastoralės (al)bumas“ bei surengė savo svarbiausią parodą„Pastoralė. Aitvarų ganyklos”, kurioje sujungė gatvės meno, 3D piešinių bei tapybos estetiką.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje iš balkono dailės istorikė, parodų kuratorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė profesorė Giedrė Jankevičiūtė pasakoja dar negirdėtas istorijas iš parodos „Vilnius, Wilno, Vilne: vienas miestas – daug pasakojimų“ ir naują parodą „Vilniaus dailė muziejuose“ Nacionalinėje dailės galerijoje ir kaip kuratorių parodos atspindi bei kuria kultūrinę vaizduotę.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia menininkų dueto „Pakui Hardware“ (Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos) personalinė paroda „Uždegimas“. Tai liepsnojanti paroda, kurioje supranti, kodėl naudojame tą patį žodį sakydami „kurti laužą“ ir „kurti meną“. Pasak menininkų, jiems rūpi pasaulį krečiančios karštinės, „liepsnojantys“ planetos bei mūsų kūnai. „Pakui Hardware“ tęsia medicinos, kūno ir socialinių bei ekonominių sistemų sąveikų tyrimus. „Uždegimo sąvoka atvėrė erdvę svarstyti apie kūno kaip archyvo bei kūnų atminties temas. Parodoje pristatomų skulptūrų kūnai gimė karštyje tiesiogine šio žodžio prasme – aliuminio liejiniais bei stiklo detalėmis kūrėme erdvinius žmogaus nervinių sistemų žemėlapius. Tačiau šie erdviniai piešiniai nuolat vaizduoja tik bendros nervinės sistemos detales, taip nurodant į Vakarų kosmologijai būdingą kūnų bei gamtos fragmentavimą“, – pasakojo Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda.2024 m. „Pakui Hardware“ kartu su Marija Terese Rožanskaite (1933–2007) atstovaus Lietuvai Venecijos meno bienalėje. Paroda „Uždegimas“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas) yra įžanga į būsimąjį nacionalinį paviljoną. Pokalbis studijoje apie liepsnojančius Vilniaus ir Venecijos kūnus.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Kodėl šiandien rašoma poezija? Klausimas neatsakomas, bet svarbus. Neseniai pasirodė pirmoji Justinos Žvirblytės poezijos knyga „Mikrosfera“ ir antroji Simono Bernoto eilėraščių knyga „Pasakų parkas“ (abi išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Šios knygos savitai plečia poezijos žodyną sujungdamos netikėtas patirtis ir magiškus pasakojimus, autorefleksiją ir biochemiją. Apie tai, kaip rašo eilėraščius ir kuria knygos struktūrą, kaip į poeziją atkeliauja pasakų personažai ir laboratoriniai tyrimai pasakoja poetai Justina Žvirblytė ir Simonas Bernotas.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ pirmame aukšte šiandien atidaroma Gitenio Umbraso (g. 1961 m.) „Retrospektyva“. Tai išsamiausia menininko kūrybą pristatanti paroda, kurioje galima pamatyti ir gerai žinomus, ir dar tebekuriamus darbus. Pastaruoju metu G. Umbrasas kuria Vilniaus patronui – Šv. Kristoforui skirtą mozaiką Vilniaus savivaldybės pastato fasadui. Autoriaus darbai išsiskiria puikia piešinio, mozaikos, freskos technika ir begaliniu preciziškumu, o taip pat ekologinės pajautos ir mitologinių simbolių jungtimi. Vilniuje galima pamatyti ne vieną savitą G. Umbraso meno kūrinį: miniatiūrines freskas Sereikiškių parko medžių drevėse (1990), mozaiką – grindinio plytelę „Stebuklas“ Katedros aikštėje (1994), skulptūrą „Čiulbantis Kryžius” Žvėryne, Latvių ir Blindžių g. sankirtoje (2000). Menininkas sukūrė mozaiką „Trejybė“ Tuskulėnų rimties parko kolumbariumo kupole, memorialinę lentą žydų rašytojui Moišei Kulbakui. Pagal G. Umbraso projektą suskurta „Atminties siena“: iškalti nužudytų kovotojų už Lietuvos laisvę vardai ir slapyvardžiai buvusio KGB ir gestapo pastato cokolyje Vilniuje. 2004 m. buvo įgyvendintas dailininko projektas „Meilės krantai“: šalia Žaliojo tilto dešiniajame Neries krante iš žydinčių gėlių suformuotas užrašas „Aš tave myliu”, o kairiajame – „Ir aš tave”. G. Umbrasas sukūrė ir įgyvendino daug kitų meno kūrinių: freskų, mozaikų, scenovaizdžių, skulptūrų objektų, aitvarų. Menininko kūrybos retrospektyva VDA „Titanike“ veiks iki gruodžio 30 d.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Ieva Kotryna Ski ir Igne Narbutaite – menininkės ir tyrėjos, kuriančios kiną ir videomeną. Nidos meno kolonijoje jos ieško lobio, tiksliau – 1998 metais Preiloje ieškoto lobio ženklų. Ko tada ieškojo su Vokietijos televizija atvykęs kuršių palikuonis? Daug kas tikėjo, kad gintaro kambario. Nes juk vietos gyventojai matė, kaip karo pabaigoje besitraukiantys vokiečių kareiviai slėpė dideles dėžes rūsyje. Bet per tiek laiko rūsius užliejo marios, ir atsakymas glūdi po vandeniu. Ieškoti paslėptų gamtos lobių menininkes netiesiogiai paakino senelis – geologas Vytautas Narbutas, tyrinėjantis Biržų krašto smegduobes. Laidoje kartu su menininkėmis gilinamės į žinojimo archeologiją – kas sieja kintantį žemės reljefą ir žodžių prasmes, mitinius pasakojimus ir filmų montažą, giminės medį ir akmenų pavadinimus.Laidos pabaigoje skamba Onutės Narbutaitės kūrinio „Lapides, flores, nomina et sidera (akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai) fragmentas Corona lapidea (akmenų vainikas), kuriame dainuojami akmenų vardai. Atlikėjai: choras „Aidija“, Čiurlionio menų mokykloschoras, Lina Baublytė (fleita), Laurynas Lapė (trimitas), JievarasJasinskis (trombonas), Džiugas Daugirda (būgnas). Diriguoja Romas Gražinis.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Kultūros prodiuseris, menininkas ir edukatorius Vilius Vaitiekūnas daug kam žinomas kaip kultūrinio gyvenimo, ypač šiuolaikinio meno, videometraštininkas. Tačiau didžiausia jo kūrybinė aistra – paties įkurta Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė (Akee). Akee yra bendruomeninė iniciatyva, besikurianti Aleknaičių kaime, Pakruojo rajone tarpukariu statytos mokyklos teritorijoje. Čia vyksta įvairių sričių Lietuvos ir pasaulio menininkų projektai, rengiamos rezidencijos, edukaciniai užsiėmimai ir net įvyko skulptūros baidyklei konkursas. Kokie keliai Vilių atvedė į Aleknaičius ir kaip čia atvykstantys menininkai ir tyrėjai kuria užmiesčio teritorijoms jautrius bei socialiai tvarius projektus kalbamės su Viliumi Vaitiekūnu. Laidos pabaigoje skamba Akee projekto „Vietos radijas“ metu Samanthos Lippett, Michaelio Hollando, Roko Steponavičiaus ir Pakruojo r. Lygumų pagrindinės mokyklos mokinių sukurto garso takelio ištrauka.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Eglė Vertelkaitė tyrinėja atmintį ir ieško naujų jos saugojimo ir sklaidos būdų. Pasitelkusi fotografiją, koliažą, objektus ir judančius vaizdus ji kuria tėvo atminimui skirtą instaliaciją „Briedžių sala“ galerijoje „Kairė-dešinė“. „Briedžių sala“ yra ir tikras geografinis pavadinimas, ir menama vieta, susikuriama vaizduotėje seneliams ir tėvams pasakojant apie tėviškę, kurios nebėra. Lietuvą okupavę sovietai naikino ne tikvietos gyventojus, bet ir pavadinimus – trynė atmintį, per kurią užmezgamas ryšys su žeme irpraeitimi. Juos pakeitė ideologizuotos abstrakcijos – TAIKA, ATEITIS, TĖVYNĖ, ŠVYTURYS, LAISVĖ. Žemėlapį padengė svetimų herojų – Lenino, Černiachovskio, Melnikaitės, Dzeržinskio vardais pavadinti miestai, rajonai, kolūkiai.Menininkės Eglės Vertelkaitės tėvas buvo inžinierius-hidrotechnikas ir žinojo visus Lietuvosežerus, ežerėlius, tvenkinius, kūdras, upes ir upelius, net kanalus, vaizdavo juos savo braižomuose žemėlapiuose, surasdavo ir „valdiškuose“, kuriuose visa Lietuva buvo suskirstyta į 44 rajonus. O laisvalaikiu kurdavo kryžiažodžius, kur griežtose konstrukcijose susikabindavo literatūriniai, istoriniai, geografiniai vardai, asmeninės patirtys ir laikmečio aktualijos. Pokalbis su menininke apie atminties performatyvumą.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Eglė Rakauskaitė – viena iš žinomiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkių, sukūrusi chrestomatinius į Europos ir pasaulio meno istorijas įrašytus performansus. Naujoje parodoje Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje menininkė naujai interpretuoja istorinį savo kūrinį performansą „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“. Gyvoji merginų, sujungtų kasomis, skulptūra pirmą kartą rodyta 1995 metais Šiuolaikinio meno centro parodoje „Kasdienybės kalba“. Šioje parodoje ne tik kuriamas naujas performansas, bet ir nauji merginų drabužiai, šiuolaikiškai perkonstruojant tautinį kostiumą. Pokalbis su menininke apie parodą ir performansų kūrimą naujame istoriniame ir politiniame kontekste.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Yra išlikusių liudininkų, dokumentų, dienoraščių. O kaip prisiminti tai, ko pats nematei? Kaip pajausti sunaikintų žmonių buvimą stebint šviesos raštus ant buvusio geto namų sienų? Giluminei atminčiai skirtoje laidoje menininkė Dileta Deikė pasakoja apie tai, kaip ji dvejus metus siuvinėjo intuityvų šviesos ir tamsos žemėlapį. Tai beveik neapčiuopiamas, ir kartu labai materialus kūrinys – tuštumos atvėrimas ir atminties pulsavimo užrašymas siuvinėjimo dygsniais.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė

Jurga Barilaitė kuria gyvą meną – net jei tai iš sapnų ir svajonių nuaustas pokalbis su dirbtiniu intelektu. Kaip dirbtinis protas gali pavaizduoti menininkės sapną? Galerijoje AV17 Jurga eksponuoja egzistencinio nerimo kupinus kūrinius. Kaip gyventi, žinant, kad viskas neišvengiamai baigiasi? Tačiau paroda „Dugnas“ yra ne apie nevilties prarają, bet apie atspirties tašką. Todėl ir atsiranda stiprių „moterų, keliančių sunkiai“ piešiniai, ir apvalus objektas iš stiklo atliekų konteinerių, į kurį lazeris nesustodamas siunčia žinutę „Aš tave myliu“.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Andrius Arutiunian yra armėnų-lietuvių menininkas ir kompozitorius, kuriantis garso ir vaizdo instalicijas bei performansus. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ veikia Andriaus paroda „Counterfates“, kurioje galima pamatyti ir išgirsti iš Venecijos bienalės atkeliavusį padirbtą vinilą ir perbristi „smalos jūrą“. Pokalbis su menininku apie naujausius kūrinius, Venecijos ir Kauno bienales ir kaip skamba armėnų diasporos popmuzika sename „Mercedes“ automobilyje, keliaujančiame po Markučių kalvas.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Kaip mus veikia Ukrainoje vykstantis karas ir ką galime padaryti Lietuvoje be kasdienės paramos? Menininkė ir Vilniaus dailės akademijos menų doktorantė Jelena Škulis 2022 m. spalį kompiuterizuotomis nytinėmis staklėmis pradėjo austi atminties „upę“. Kiekvienas 10 metrų ilgio kūrinio siūliukas pravertas ir sudėtas rankomis. Dabar šį darbą galima pamatyti instaliacijų parodoje „Pauzė. Prie karo upės“ galerijoje „Meno niša“ (kuratorė Sonata Baliuckaitė).Ši paroda yra menininkės autoetnografinio tyrimo dalis, vykstanti stebint save ir aplinkinius bendrose emocinėje ir geopolitinėje erdvėse. Kūrinį įkvėpė ukrainietės žodžiai, kuriuos Jelena išgirdo per radiją. Mergina iš Ukrainos savo gyvenimą apibūdino žodžiais „karas“, „ašaros“ ir kad gyvena „laukimu“. Šiuos žodžius ukrainiečių kalba J. Škulis išdėliojo įvairia lėtai audžiamoje „laiko juostoje“ su pauzėmis arba beveik įskaitomus. „Ukrainiečių kalba man yra galimybė pajusti fiziškai ir suprasti ne savo kalbą ir ne savo mąstymą. Kaip mes išgyvename dabartinę kasdienybę? Pati patiriu, kad turi būti pauzė, kad karas turi baigtis“, – sako menininkė.Jelena Škulis yra menininkė ir tyrėja, kurios kūryba grįsta medžiagos (de)konstravimu ir santykiu su bendruomene. Menininkė yra baigusi socialinius mokslus Vilniaus universitete ir vizualiuosius menus Vilniaus dailės akademijoje, savo kūryboje naudoja įvairius metodus: lėtą audimą, rankų darbą, kasdienę kalbą, performatyvų veiksmą, apklausas, bendruomenės įtraukimą į kūrybos procesą.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Kas dvejus metus Klermone-Ferane (Prancūzija) vykstantis Tarptautinis ekstraordinarios tekstilės festivalis (FITE) menininkams pasiūlė įsivaizduoti – kitokį pasaulį, reflektuoti ne tik dabartį, bet ir ateitį, klausti, ar menas gali pakeisti pasaulį, sukilti prieš abejingumą ir rezignaciją, viltį paversti revoliucija, gerumą – politiniu veiksmu. Taip gimė paroda „IMAGINE!“, veikianti Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose. Su šios parodos kuratorėmis ir menininkėmis Severija Inčirauskaite-Kriaunevičiene ir Migle Lebednykaite kalbamės apie naująsias šiuolaikinės tekstilės tendencijas, kultūrų ir laikmečių sampynas ir kokias paslaptis pavyko atskleisti gilinantis į Lietuvos nacionalinis muziejus archyvus ir kolekciją.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrybos paroda „Dalinai užpelkinta institucija“. Kaip pelkė atkeliavo į galeriją? Ko išmoko Urbonų pelkių mokyklą Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje studijavę profesionalai ir entuziastai? Pokalbis apie tai, kaip aktyvūs „Lietuvos“ kino teatro gynėjai, plataus meninio tyrimo iš feministinės perspektyvos „Transakcija“ kūrėjai derina meną, mokslą, ekologinį mąstymą ir aktyvizmą. Kokios jų 1990-ųjų idėjos šiandien įgavo naują pagreitį ir kokie tolimesni Urbonų tikslai?Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Urtė Karalaitė – ne tik žurnalistė, tinklalaidžių kūrėja ir pokalbių moderatorė, bet ir visuomenininkė bei kūrybinių projektų autorė. Kodėl jai svarbu dirbti daug dvasinių ir fizinių reikalaujantį ir dažnai menkai atlyginamą visuomeninį darbą? Kas ją pastūmėjo domėtis gyvenimo paraštėse atsidūrusiais žmonėmis? Kokias svarbias pamokas ji išmoko šeimoje? Pokalbis su Urte Karalaite apie svarbiausius projektus, keliones ir jos inicijuotas kūrybinio rašymo dirbtuves nuteistosioms ir nuteistiesiems „Neišgirsti balsai“, kurių tekstus galima rasti socialiniuose tinkluose „Instagram“ bei „Facebook“.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Pokalbis su dailės kritike ir parodų kuratore dr. Monika Krikštopaityte apie jos disertacijos pagrindu surengtą parodą „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Čia pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Kaip save vaizduoja ir įsivaizduoja skirtingų laikmečių dailininkai ir dailininkės? Kaip konstruojama kūrėjo/s tapatybė? Ar autoportretas – tik menininko savivaizdis, ar ir epochos, socialinio statuso ir politinės santvarkos atspindys? Pokalbis su kuratore – tarsi asmeninis parodos gidas, vedantis nuo klasikinių autoportretų prie maištininkų (vyrų ir moterų) akistatos, sovietmečio prieštaravimų, vaizduotės ir kūno tyrimų bei žaidybiškų tapatybės virsmų.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Dr. Jelena Šalaj – fotografijos ir vizualumo tyrinėtoja, fotografuojanti mama, rašanti apie tai mokslinius tekstus. Jos kūrybinė ir mokslinė veikla neatsiejama nuo jos motinystės patirties. Nors šeimos fotografijos dažnam atrodo turinčios tik sentimentalią vertę, Jelena mano kitaip. Tai ne tik asmeninio gyvenimo archyvas, bet ir būdas susigrąžinti subjektyvumą, tapti kuriančia asmenybe. Neatsitiktinai Jelenos esė „Tarp magijos ir religijos: ką Pierre’as Bourdieu pasakytų apie fotografuojančias supermamas?“ (Šiaurės Atėnai. 2022 01 07, http://www.satenai.lt/2022/01/07/tarp-magijos-ir-religijos-ka-pierreas-bourdieu-pasakytu-apie-fotografuojancias-supermamas/) gavo Meno kritikos apdovanojimą. Pokalbis apie balkonišką kuriančių ir tyrinėjančių mamų tapatybę.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Pokalbis apie unikalų, jau dešimtus metus vykstantį queer bendruomenių festivalį „Sapfofest“ – bendruomenines veiklas, kolektyvinį pasirengimą, atvirumą, laisvę ir menines, muzikines, poetines bei sportines programas.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Po visą Vilnių pasklidusios Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) surengtos kvadrienalės parodos kviečia pasidomėti, kokios menininkų bendruomenės dalyvauja šios institucijos veikloje ir kas vienija skirtingų šakų, kartų, kūrybinių nuostatų menininkus. Apie kvadrienalės rengimo iššūkius, ekspozicijas ir dailininkams kylančius klausimus kalbasi LDS pirmininkė, kvadrienalės meno vadovė Eglė Ganda Bogdanienė, menininkė ir kuratorė Aistė Kisarauskaitė ir LDS galerijos „Arka“ vadovė Evelina Januškaitė.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė kalba apie mokslinių tekstų ir romano rašymą, lietuvių ir anglų kalbų sąskambius ir disonansus, gyvenimą tarp Sidnėjaus ir Vilniaus. Akvilinos knyga „Anglų kalbos žodynas“ (Alma Littera, 2022) išrinkta metų knyga suaugusiųjų prozos kategorijoje. Kas paskatino parašyti asmeninį neišverčiamų žodžių žodyną? Koks žodis pačiai rašytojai yra svarbiausias?Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Šiandien poetei Janinai Degutytei būtų sukakę 95 metai. Kodėl jos poetiniai ir biografiniai tekstai nepraranda vertės ir aktualumo? Kaip XXI a. ekologinių krizių, tinklinio bendravimo, antropoceno lauke skaitome Degutytės poeziją? Poetės rūpestis dėl žemės ir augalų rezonuoja su naujos kartos ekologiniais sąjūdžiais, o jos kūrybinis ir asmeninis bendravimas su tapytoja Brone Jacevičiūte įkvepia savo kelio ieškančias jaunas menininkes bei poetes. Apie Janinos Degutytės poezijos, laiškų ir autobiografinių tekstų sąsajas kalbamės su literatūros tyrinėtoja dr. Giedre Šmitiene.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Kauno „Meno parko“ galerijoje veikia garsaus išeivijos menininko Kęstučio Zapkaus paroda „Tapybos esmės paieška“. Tai vienas iš savičiausių abstraktaus meno kūrėjų, kurio darbuose jungiasi tapybos idėjos ir muzikos ritmai, neuronų tinklai ir kosminiai pulsavimai. Tai nėra nuo pasaulio ir gyvenimo atskilusi „grynoji“ abstrakcija, kur svarbūs tik spalvų deriniai ir kompozicija. Zapkaus paveikslai – tai kultūrinių kodų sistemos, kuriose užšifruoti tapybos istorijos poslinkiai ir karo traumos, ekologinis nerimas ir megapolio sumaištis. Iš Niujorko atvykęs menininkas kviečia kartu pasivaikščioti po jo parodą ir kartu pasikalbėti apie tai, ko neperprastum be autoriaus komentaro.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Ben Eastham, internetinio leidinio e-flux Criticism vyriausiasis redaktorius ir vienas iš žurnalo The White Review įkūrėjų, sako, kad „pastaraisiais metais meno kritikos vaidmuo patiria krizę. Regis, niekas nebėra tikras, kam tiksliai ji reikalinga, kokiam adresatui skirta, kur ją rasti ir kas atsakingas už tai, kad jos būtų. Spausdintinės leidybos nuosmukį lydi ne mažiau sukrečianti kritiko vaidmens krizė: autoritetingai kalbėjęs tariamai objektyvus Apšvietos epochos kritikas jau neegzistuoja, o postmoderniam kritikui, neatskiriamam nuo savo paties kritikuojamų sistemų, nepakanka įrankių dabartinės kartos problemoms spręsti“. Su Ben Eastham kalbamės apie studijinę ir viešąją kritiką, recenzijų ir knygų rašymą, dailės ir muzikos sąsajas ir kuo „meno rašymas“ (art writing) skiriasi nuo eksperimentinių tekstų.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Aktorė Rasa Samuolytė radijo balkone pasakoja apie vaidinimą abipus kameros, scenoje ir gyvenime. Pokalbis apie vaidmenis, kurie kelia egzistencinius klausimus – apie gyvenimą ir mirtį, pasirinkimo laisvę ir jos nebuvimą. „Filosofinis klausimas – gyventi ar mirti – ar aš turiu teisę, ar ne? Gali svarstyti apie tai. Bet kai tai paliečia tave asmeniškai, kai į tavo šeimos ląstelę nusileidžia šitas klausimas, tai apsisprendimas tampa: veikti ar neveikti?“ – svarsto aktorė, vaidinanti Merę spektaklyje „Laisvė“ (rež. Dainius Gavenonis). Apie šią ir kitas tarpines būsenas pokalbis su Rasa Samuolyte.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Kada Vilnius atsirado piešiniuose, paveiksluose ir fotografijose? Ar tik istoriniai lūžiai paskatino įsižiūrėti į miesto gyventojus ir savitą Vilniaus urbanistinę bei gamtinę aplinką? Dailės istorikė ir parodų kuratorė humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė pasakoja apie Vilniaus dailę Didžiojo karo metais – kaip daugiatautis miestas buvo vaizduojamas kaizerio kareivių ir propagandistų, kuo atvykėlių žvilgsnį patraukė senas tradicijas išsaugojusių žydų gyvenimas, kaip karo mašiną ir negandas matė savanore medicinos seserimi dirbusi jauna dailininkė Cornelia Gurlitt.Kartu žvalgomės ir po Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančią parodą „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“, kurią kuravo menotyrininkė Laima Laučkaitė ir kolegos – Andrei Antonau, Kęstutis Kuizinas ir Valentyn Odnoviun.Ved. Laima Kreivytė

Paulina Eglė Pukytė rašo pjeses, poeziją, trumpąją prozą ir kultūros komentarus. Tam ji pasitelkia tekstų montažą – iš žiniasklaidoje ir knygose rastų sakinių fragmentų komponuojasavitą, magišką užkeikimą primenančią kasdienybės poeziją. Pukytės pjesė „Scilė nori būti žmogumi“ buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už dramaturgiją, laimėjo festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ apdovanojimą už geriausią lietuvišką pjesę. Paulina nominuota ir Meno kritikos apdovanojimuose menininkų ir kuratorių tekstų kategorijoje už kultūros komentarą „Apie dvi menininkes“. Autorė pripažinta geriausia Art Vilnius’22 mugės menininke. Pokalbis apie humorą, satyrą, ironiją, tekstų dramaturgiją ir performatyvią kritiką.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.Lauros Vancevičienės nuotr.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidarytos parodos „Florentem“ ir „Kunstkamera“, kuriose eksponuojami gėlių natiurmortai ir herbariumai, istorinės ir šiuolaikinės kasdienybės, raitų amazonių paveikslai ir atkurtas buduaras. Parodoje atskleidžiama, kaip keitėsi žmogaus ir gamtos santykis bėgant amžiams ir kokį vaidmenį skirtingi augaliniai motyvai atliko tyrinėjant pasaulį ir ieškant kūrybinio įkvėpimo.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.nuotr. Jan de Heem „Natiurmortas su gėlėmis“, Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija (fragmentas)

Meno ekspertė, kuratorė ir nuomonės formuotoja Justė Jonutytė pasakoja apie tai, kaip susidomėjo menu, dailės istorijos studijas Škotijoje, praktiką „Tate“ muziejuje Londone ir darbą su filmininkais Jonu Meku bei Barbara Hammer. O taip pat savo kuratorinę ir projektinę patirtį vadovaujant meno, rezidencijų ir edukacijos centrui„Rupert“. Kartu tai pokalbis apie meno pasaulio iššūkius, psichinę sveikatą ir kaip, būnant įvykių centre, nepamesti savo kelio.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė.

Šį kartą „Homo cultus klubas“ svečiuojasi radijo balkone. Diskusijų temą padiktavo gyvenimas: „Paminklas kaip prakeiksmas? Viešoji erdvė ir atminties politika“. Paminklų statymas ir griovimas yra amžinesnis už pačius paminklus. Kiekviena nauja politinė valdžia rūpinasi savo herojų ir vertybių įamžinimu, o dažnai ir ankstesnės santvarkos ženklų sunaikinimu. Brandžiose demokratinėse valstybėse įamžinimo politika turi nusistovėjusius principus ir derina profesionalų požiūrį ir visuomenės dalyvavimą. Kokia situacija Lietuvoje? Kaip čia suprantama viešoji erdvė, jos įprasminimas, atvėrimas visuomenei ar užgrobimas, naujos viešojo meno formos ir vizuali tarša. Apie tai diskutuoja laidos „Žmogus ir miestas“ kūrėjai: miesto antropologė Jekaterina Lavrinec bei architektai Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas, laidos „Mažosios Europos pokalbiai“ vedėjas publicistas Donatas Puslys ir laidos „Tarp praeities ir ateities“ autorius filosofas Simas Čelutka.Ved. Laima Kreivytė

Ką reiškia režisuoti parodą? Ypač pasitelkus fantasmagorišką Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Režisierius Oskaras Koršunovas ir kuratorės Algė Gudaitytė bei Dovilė Barcytė pasakoja apie MO muziejuje atidarytos parodos rengimo užkulisius ir svarbiausias idėjas, vaizdo ir garso sintezę, žiūrovų ir veikėjų susitikimus, miesto ir kūrinių istorijas. Kaip režisieriui, kuratorėms, scenografui Gintarui Makarevičiui ir parodos dizaineriui Liudui Parulskiui pavyko sukurti gavelišką miesto dvasią, kurią geriausiai apibūdina paties rašytojo žodžiai: „Vilnius – tai milžiniškas kokteilis, suplaktas bepročių rūko dievų“?Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.Nuotrauka – Liudo Parulskio „Mūsų Vilniaus“ fragmentas.

Menotyrininkė ir parodų kuratorė dr. Karolina Jakaitė pasakoja apie lietuviško dizaino kapsules tarptautiniuose meno centruose Londone ir Berlyne. Kovo 24 d. Berlyno Kultūros forumo (Kulturforum) ir Taikomosios dailės muziejaus (Kunstgewerbemuseum) salėse atidaryta tarptautinė paroda „Retrotopija. Dizainas socialistinėms erdvėms“ (Retrotopia. Design for Socialist Spaces). Ji vainikuoja keletą metų trukusį tarptautinį dizaino istorijos tyrimų ir kuratorinio bendradarbiavimo projektą, kuris leido naujai įvertinti dizaino vaidmenį buvusiame socialistinių šalių bloke nuo XX a. šeštojo iki devintojo dešimtmečių ir padėti pamatus dekolonijiniam dizaino istorijos rašymui. Parodoje dalyvauja Estija, Lietuva, Lenkija, Vengrija, Slovakija, Kroatija, Slovėnija ir Ukraina. Iš Lietuvos į parodą Berlyne atrinkta daugiau kaip 50 taikomosios dailės ir dizaino objektų. Apie juos ir talentingus kūrėjus pasakoja ką tik iš tarptautinės parodos grįžusi kuratorė ir knygų autorė dr. Karolina Jakaitė.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.Garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Dailės istorikė ir parodų kuratorė dr. Tojana Račiūnaitė pasakoja apie parodą „Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai“ Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui priklausančiuose Jonušo Radvilos rūmuose.Kelios dešimtys XVI–XIX a. kūrinių parodoms atrinkti iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (toliau – LNDM) istorinės dailės „aukso fondo“. LNDM Vakarų Europos tapybos rinkinį sudaro daugiau kaip 300 kūrinių iš Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų šalių. Jis vertingas ne tik dėl paskirų jame saugomų darbų, bet ir kaip visuma, XX a. susiformavusi iš skirtingų lietuviškų kolekcijų fragmentų.VDA Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Tojanai Račiūnaitei ir menotyrininkė Joana Vitkutė ekspozicijos struktūrą kūrė pagal pačiuose kūriniuose glūdinčias temas. Iš daugiau kaip 300 rinkinyje esančių kūrinių atrinkta apie 100, jie ir sudaro naująją ekspoziciją. Pasak Tojanos Račiūnaitės, „Klasikinė tapyba, nors ir leidžia lengvai atpažinti vaizduojamus dalykus, o kai kada net beveik fiziškai pajusti plastinę jų raišką, šiandieniniam žiūrovui dažnai lieka nebyli.“Radijo balkone kartu su parodos kuratore keliaujame po parodos sales: nuo „Gamtos stichijų“ „Darbų“ ir „Puotų“ kambarių prie „Pasirinkimų ir priesaikų“, „Geismų ir gundymų“, „Kovų“, „Kelionių ir atradimų“ „Religinių pasijų“, „Vizijų ir susitikimų“, „Miego, budėjimo, mirties“. Tačiau svarbiausia ne virtuali kelionė, o tarp paveikslų, jų autorių ir žiūrovų užsimezgantis pokalbis.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Dailės istorikės ir parodų kuratorės dr. Algė Andriulytė ir dr. Ilona Mažeikienė pasakoja apie menininkės tarpukario Vilniuje – jų autoportretus ir artimą aplinką, dailės studijas Stepono Batoro universitete, atidų žvilgsnį į tradicinę kultūrą, pasinėrimą į sapnų bei nerimo erdves, kelionių nuotykius ir naują emancipuotos moters tipažą.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15, Vilnius) iki kovo 31 dienos veikia Pauliaus Andriuškevičiaus kuruojama paroda „Šaudyklė ir ruoželis“. Joje nauji šiuolaikinių menininkių Mortos Jonynaitės, Eglės Jauncems ir Ievos Rojūtės kūriniai kalba ne tik apie tekstilės ir teksto, tapybos ir biografijos santykį, bet ir įtraukia į pokalbį lietuvių liaudies artefaktus ir Anastazijos Tamošaitienės meno kūrinius iš „Židinio“ galerijos fondo. Laidoje parodos sumanytoja menininkė Morta Jonynaitė ir kuratorius Paulius Andriuškevičius pasakoja apie kintančią meno ir etnografijos sampratą, studijas svetur ir kas svarbu rengiant ir instaliuojant šiuolaikinę parodą.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Menotyrininkė dr. Simona Skaisgirė yra žmogus, nustatantis meno kūrinių vertę. Tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip sunkiai pamatuojamas ir miglotas procesas. Iš tiesų tapybos darbo, skulptūros ar fotografijos dabartinė piniginė vertė nustatoma pagal aiškius kriterijus. Bet vertinant kūrinį svarbi ne tik rinkos, bet ir simbolinė, netgi sentimentali vertė. Apie meno kūrinių įvertinimą, Vilniaus aukciono darbą ir kaip dailėtyrininkė, ikonų tyrėja tapo meno rinkos formuotoja ir žinove kalbamės su dr. Simona Skaisgire.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Vilniaus dailės akademija – išskirtinė aukštoji mokykla, kurioje ruošiami meno profesionalai. Tai ne tik tapytojų, skulptorių, grafikų, tekstilininkų, keramikų, architektų, dizainerių, videomenininkų, fotografų, monumentalistų, kuratorių ir dailės istorikų kalvė, bet ir kūrybiškumo erdvė su daugybe filialų ir netgi Panemunės pilimi. Dailės akademija pritraukia vis daugiau studentų iš viso pasaulio, o VDA priklausanti Nidos meno kolonija pagarsėjo plataus atgarsio sulaukusiais tarptautiniais projektais, iš kurių garsiausias – auksinį Venecijos bienalės liūtą laimėjęs Lietuvos paviljonas. Nuo 2019 m. Vilniaus dailės akademijai vadovauja profesorė Ieva Skauronė – tai pirmas kartas per daugiau nei 200 metų istoriją, kad rektorės pareigoms išrinkta moteris menininkė. Apie naują Dailės akademijos viziją, meno ir mokslo sąveikas, nuveiktus ir laukiančius darbus kalbamės su VDA rektore prof. Ieva Skaurone ir prorektore studijoms dr. Ieva Pleikiene.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Kaip Lietuvos šiuolaikinį meną mato Švedijoje gimęs, bet puikiai lietuviškai kalbantis kuratorius ir rašytojas Anders Kreuger? Kaip buvimas tarp skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų padeda jam geriau pajusti vietos pulsą? Kalbamės apie kuratoriaus kelią į Lietuvą ir jo rengtas parodas, meno rašymą ir ką reiškia kultūros ir šalies savigarba – 2001 metais ir dabar.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Žilvinas Kempinas geriausiai žinomas kaip kinetinių skulptūrų ir instaliacijų iš magnetinės videojuostos autorius. Su juo kalbamės apie kelią iš Plungės į Klaipėdą, Vilnių ir Niujorką, Venecijos bienalei sukurtą instaliaciją renesansinėje erdvėje, šiuolaikinio meno ir muzikos bei teatro sąsajas. Po 27 metų menininkas vėl lieja portretus fosilijas – šį kartą MO muziejuje. Kaip pasikeitė portreto samprata ir kieno gipsines kaukes išvysime šiandien?Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Leidykla „Lapas“ Lietuvos leidėjų surengtose „Knygos apdovanojimuose 2023“ išrinkta „Metų leidėju“. Į šį titulą pretendavo leidėjai, „kurie išdrįsta rizikuoti ir kurti savo nišą, kurie skatina išskirtinį ir visapusišką dėmesį kiekvienai knygai“. Apie leidyklos kelią, knygas ir leidėjų kūrybines biografijas kalbamės su „Lapo“ leidyklos įkūrėja Ūla Ambrasaite ir direktore Monika Gimbutaite.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ apie tai, kas sieja Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir Nacionalinę emancipacijos dieną, kalbasi istorikės, rašytojos ir feministės – Lyčių studijų ir istorijos mokslų daktarė Rasa Navickaitė, neseniai išleidusi knygą apie Mariją Gimbutienę, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vadovė istorijos mokslų daktarė Dalia Strimaitytė ir komiksų bei tekstų autorė, vertėja Miglė Anušauskaitė.Ved. Laima Kreivytė

Menotyrininkė ir parodų kuratorė prof. dr. Rasa Andriušytė-Žukienė pasakoja apie M. K. Čiurlionio kūrybos tyrimus – jo meninių idėjų lauką tarp simbolizmo ir modernizmo ir naują žvilgsnį į tai, kaip šiuolaikiškai pristatyti įvairiapusę kūrybą. Kartu tai pokalbis apie istorinę atmintį ir jos formų įvairovę parodose. Rasa su kolegomis kuravo ir prisidėjo kuruojant parodas „1972-ieji. Pramušti sieną“, „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ ir„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė

Menotyrininkė Indrė Urbelytė pasakoja apie studijas Vilniaus dailės akademijoje ir Paryžiuje bei Briuselyje, II Pasaulinio karo vizualinius naratyvus okupuotos Lietuvos dailėje ir kuruotas parodas. Kas sieja Lietuvos audėjų raštus ir Kazio Varnelio tapybą ir kokios temos domina jaunuosius menininkus parodoje „Orų prognozės“, surengtoje galerijoje „Atletika“ kultūros komplekse „Sodas 2123“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Daiva Sviglinskienė.

Darius Žiūra – vienas iš savičiausių „lūžio kartos“ menininkų, kurio kūryba balansuoja ant nelegalumo ribos. Jo kuriami judantys vaizdai, vaško paveikslai, instaliacijos ir tekstai glaudžiai siejasi su menininko biografija, kuri ne tik dokumentuoja paraštinį gyvenimo būdą, bet ir piešia įsimintinus 20 a. devintojo dešimtmečio pabaigos veikėjų portretus ir miestų peizažus. Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje Žiūros parodoje (kuratorius Anders Kreuger) galima pamatyti svarbiausius Dariaus Žiūros darbus – gimtuosius Gustonius įamžinusį gyventojų videoarchyvą, pirmosios nepriklausomybės kartos portretus, interaktyvią videostudiją ir skulptūrą „Monumentas utopijai“ su knygomis, kurias tarnybos armijoje draugas pavogė iš knygynų Dubline. Apie kūrinių atsiradimą, meno doktorantūrą ir teksto, vaizdo bei gyvenimo sampynas kalbamės su menininku.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Su menininke Patricija Jurkšaityte kalbamės apie jos kūrybos ištakas, inspiracijas ir netikėtus karjeros posūkius. Kas paskatino ją tapti dailininke? Kuo Vilniaus dailės akademijoje įsiminė tapytojo Kęstučio Zapkaus pamokos, kokie jo darbo principai svarbūs iki šiol?Patricija dalyvavo 1992 m. įkurtos jaunų menininkų grupės „Geros blogybės“ parodose. Tai buvo svarbus Lietuvos šiuolaikinio meno virsmo momentas, žymėjęs taip pat ir Dailės parodų rūmų virsmą į Šiuolaikinio meno centrą. Kaip to meto jaunieji menininkai veikė kartu ir individualiai? Kodėl pirmoji menininkės solo paroda įvyko 1994 m. Mastrichte (Nyderlandai) ir vadinosi „Titanikas“? Tuo metu aliejinė tapyba ant drobės Lietuvoje kovojo su giltine, buvo skelbiami nekrologai tradiciniam menui, o tapybos laidotuvės prasidėdavo dar net nebaigus studijų – vieni griebdavosi objektų, performansų, instaliacijų, kiti iš viso ieškodavo kitos veiklos. Patricija Jurkšaitytė sugebėjo išbalansuoti ant briaunos – tapybos priemonėmis kurti konceptualius darbus. Ji naujai pažvelgė į senųjų meistrų darbus, „nereikšmingas“, paraštines drobių erdves ir pradėjo jas tapyti kaip atskirus paveikslus.Menininkės kūryboje svarbūs trys dalykai – tapyba, viešoji erdvė ir performansas, arba gyvas bendravimas. 1999 m. Algio Lankelio suorganizuoto projekto „Butas’99“, metu Patricija su vyru ir kūdikiu užmūrijo įėjimą į savo butą ir lankytojus pasitiko stovėdami balkone. „Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...“ teigė ji. 2000 m. Šiuolaikinio meno centro parodoje „Nekaltas gyvenimas“ su Kartu Leila Kasputiene-Šukiur ir savo vyru dizaineriu Mariumi Puskunigiu Patricija įkūrė „Grožio laboratoriją“, kur žiūrovai galėjo gauti profesionalias kosmetologines paslaugas.O tapybos idėjos nuo erdvinio nepastebimumo judėjo link nepastebimų erdvių ir žmonių. Iš pradžių iš klasikinių paveikslų menininkė „ištrindavo“ veikėjus („Veneros guolis“ be Veneros), o paskui ėmėsi vaizduoti tuštumą menininko ir modelio santykiuose, dirbtinės aplinkos kūrime (viešbučiai, baldų salonai). Ji kuria susvetimėjimo ir vienatvės peizažus bei interjerus, kurių paviršiaus nepradaužia žiūrovo žvilgsnis.Dabartinė paroda „Iliuzoriumas“ Vilniaus paveikslų galerijoje (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) – įdomus bandymas sujungti ankstesnes ir dabartines Patricijos Jurkšaitytės interjerų įmuziejinimo pastangas. Kodėl muziejuje atsiranda IKEA ir atvirkščiai – kodėl IKEA ekspozicijos tampa menu? Apie tai ir daugybę kitų meno iššūkių kalbamės su dailininke.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Laidoje „Iš balkono“ kalbamės su Charlesu Esche, Van Abe muziejaus Eindhovene direktoriumi, vienu iš MO muziejuje veikiančios parodos „Susitikimas, kurio nebuvo“ kuratorių. Tai paroda, susiejanti Lietuvos ir Vakarų modernistus – jų meninius eksperimentus, pasaulėvaizdį, socialinį ir politinį (ne)angažuotumą. Kas buvo svarbu kuratoriui, ieškant jungčių tarp anksčiau geležinės uždangos atskirtų pasaulių? Kaip reikia dekolonizuoti istoriją ir kodėl Documentos paroda sulaukė kritikos?Charles Esche: „Manau, kad pamatinis Documentos steigimo mitas atliepia Vokietijos pamatinį mitą, todėl jo beveik neįmanoma pajudinti. Bet Vokietija yra ne tik Antrasis pasaulinis karas ir jo traumos. Tai ir kolonijinė šalis su kolonijomis Afrikoje, ir valstybė, turėjusi labai problemiškus ilgalaikius santykius su slavų tautomis rytuose. O kuratoriams, atvykusiems iš Indonezijos, ruangrupa, tai neatrodo kaip svarbiausias taškas, nuo kurio turėtų prasidėti Vokietijos istorija. Pavyzdžiui, Antrasis pasaulinis karas Indonezijoje buvo apie japonus ir olandus, ten nebuvo vokiečių. Vokiečiui ir vokiečių psichologijai atrodo beveik nepakeliama pripažinti, kad jie nebuvo Antrojo pasaulinio karo centre. Ši Vokietijos istorija, kuri taip pat pasakojama Nyderlanduose, Prancūzijoje, yra labai svarbi. Bet tai ir galingųjų kovos istorija, kurią reikia permąstyti. Tai istorija, kurią tam tikra prasme apmąstome ir mes parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ MO muziejuje, nes jos dalyvius taip pat veikė dvi didžiosios galybės – JAV ir Sovietų Sąjunga“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.Fotografijoje Charles Esche. Asmeninio archyvo nuotr.

Performanso menininkė Monika Dirsytė svarsto, kas tikra ir kas netikra šiuolaikiniame mene, kultūroje, visuomenėje. Baigusi skulptūros studijas Vilniaus akademijoje, dabar ji studijuoja VDA menų doktorantūroje, pasirinkusi aktualią filosofinę temą – „Menininko vaidmuo posthumanistinėje kultūroje“. Savo performansuose Monika tyrinėja fizines ir psichines žmogaus ribas, gilinasi į knygų, skaitytojų ir laiko santykį, domisi robotų kūryba. Kuo skiriasi ir juo panašios yra humanoidė Sofija ir Oksfordo universiteto mokslininkų sukurta menininkė Aida? Ar robotas gali kurti gyvą meną – performansą? Menininkės nuomone, šiandien mene ir gyvenime vis mažiau lieka pilkų zonų, nes globalūs iššūkiai – karas Ukrainoje, klimato kaita – verčia rinktis aiškią poziciją. Kokių performansų ji nenorėtų pakartoti, kaip nugalėti savo baimes ir kodėl svarbus kūrybos ir motinystės ryšys pasakoja Monika Dirsytė.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Kuratorė, muziejininkė, buvusi Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė – viena iš aktyviausių meno projektų ir parodų lankytojų bei iniciatorių. Ją visada galima sutikti šiuolaikinio meno bienalėse, muziejuose, galerijose ir alternatyviose erdvėse. Justė – viena iš tų žmonių, kurių vertinimus Instagram platformoje seka ir jais pasitiki daugybė meno bendruomenės narių. Paprašėme nepriklausomos kuratorės pasidalinti savo įžvalgomis apie svarbius 2022-ųjų meno procesus, įvykius, tendencijas, parodas ir asmenybes.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Su poete, eseiste ir „Šiaurės Atėnų“ redaktore Giedre Kazlauskaite susitikome pasikalbėti be progos, tačiau paaiškėjo, kad progų yra daugiau negu reikia. Tai ne tik menininkės laikysena kalbant iš paraščių, poezijos ir meno vaidmuo įtampų persmelktoje visuomenėje, bet ir socialiniuose tinkluose aptariamos „didžiosios asmenybės“. Pagaliau proga gali būti ir ne vienadienė, jubiliejinė, susijusi su nauja knyga ar premija. Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygos – Heterų dainos (2008), Meninos (2014), Singerstraum (2016), Gintaro kambarys (2018), išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, yra atraminiai lietuvių poezijos stulpai, todėl kalbėti su knygos autore galima (ir verta!) kiekvieną dieną.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

2022.12.08. 15:05Kokia yra šiuolaikinė poezija ir ją kuriantys poetai? Kodėl svarbus poetės balso skambesys, ar intelektuali poezija gali būti erotiška? Poetai ir vertėjai Greta Ambrazaitė ir Dominykas Norkūnas kalba apie savo kūrybą, išleistas knygas, dedikacijas ir įkvėpimą. Karu aptariama ir kasdienė kultūrinė veikla: leidyba, vertimai, skaitymai, tarpdisciplininiai projektai ir muzikinis poezijos atlikimas. Ne mažiau aktuali tema – gyvenimas poetų šeimoje, kūrybos ir buities dalijimasis, vaikų ir tėvų santykiai. Kiek tėvai, seneliai ir gimtieji namai lemia kūrybinius ir gyvenimiškus pasirinkimus. Laidoje skamba autorių skaitoma poezija iš naujų knygų: Gretos Ambrazaitės „Adelos“ ir Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivytė

Vladas Urbanavičius – skulptorius, sukūręs „Krantinės arką“. Tačiau tai tik vienas, nors ir geriausiai žinomas, jo kūrinys. Laidoje „Iš balkono“ kalbame su skulptoriumi apie jo kelią į viešąsias erdves – nuo 1977 m. prasidėjusių Smiltynės skulptūros simpoziumų, paminklų konkursų iki įvietinto meno instaliacijų. Kaip Vlado Urbanavičiaus skulptūra keičia erdvę ir žiūrovo potyrius dabar galima pamatyti Totorių gatvėje įsikūrusioje (AV17) galerijoje, kur iki lapkričio 24 d. veikia Urbanavičiaus paroda „Plieno junginiai“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Rašytoja ir knygų iliustruotoja Kotryna Zylė baigė grafinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, bet jos kūrybos pamatas yra pasakojimas. Ji rašo knygas vaikams ir paaugliams, kurias kartu skaito ir jų tėvai. Kas nėra skaitęs ar bent girdėjęs apie „Didžiąją būtybių knygą“, „Sielą sumuštinių dėžutėje“, „Sukeistą“ ir „Milžiną mažylį“? Apie tai, kaip autorė gaudo valandas rašymui traukiniuose bei autobusuose, pasakų kupiną vaikystę ir festivalius „Kūrėjų sala“ bei „Vaikų knygų sala“ kalbamės su Kotryna Zyle.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Andrius Zakarauskas – tapytojas iki kaulų smegenų. Iš pradžių pats energingai personifikavęs potėpį, gestą, pačią tapybą, vėliau menininkas atsigręžė į supantį pasaulį ir pradėjo kasdienius vaizdus sluoksniuoti su meno istorijos citatomis ir bibliniais siužetais. Tai gyvas, aktualus, aistringas menas, kuris atranda žiūrovą ir galerijoje, ir meno mugėje, ir bažnyčioje. Andrius tapybą ir paveikslus mato visur – orų prognozės žemėlapiuose ir kasininkės raštelyje, kur skaičiuojamos porcijos. O galerijoje „The Rooster“ iki spalio 30 d. dar galima pamatyti Andriaus Zakarausko parodą „Autoperspektyva“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Žygimantas Augustinas yra istorijos tyrėjas, transformatorius ir detonatorius. Šie žodžiai kartu sudaro sprogstamąjį mišinį ir atsirado tekste ne dėl efekto. Kaip kitaip pavadinti Žygimanto meninį tyrimą, kurio metu ne tik rekonstruoti Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto portretiniai atvaizdai bei aplinka, bet ir pats tapytojas susitapatino su karališkuoju asmeniu. Už tai jis nusipelnė ne tik palankių recenzijų ir reportažų, bet ir tapo pirmuoju dailės srities meno daktaru Lietuvoje. Laidoje „Iš balkono“ menininkas pasakoja apie savo studijas Vilniaus dailės akademijoje, Florencijos meno akademijoje ir Niujorko Meno studentų lygoje, dalijasi šių miestų patirtimi ir jų įtaka kūrybai. Taip pat pristato savo meno tyrimus bei metodus ir atskleidžia, kaip mokslas ir menas meluoja. O kartu – kiek fantazijos, žinių ir darbo reikia norint sukurti vizualiai įtaigią istorinę fikciją. Arba prakalbinti neseną istoriją to laikmečio aparatais, kaip Augustinas padarė savo išskirtinėje instaliacijoje Vilniaus meno mugėje.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Denisas Kolomyckis – menininkas, kurio darbai nesibaigia parodų erdve ar scena. Jis drąsiai peržengia ribas – disciplinų, vaizduojamojo ir scenos meno, kūrybos ir aktyvizmo. Menas ir gyvenimas jam nėra nesusisiekiantys indai. Asmeniška yra politiška ne tik kovojant už į paraštes stumiamų žmonių teises, bet ir kalbant apie patirtas traumas. Jos gali tapti ne tik rezignacijos, bet ir stiprybės šaltiniu – jei išdrįstama atsiverti, kalbėti, klausytis. Apie Deniso kūrybines keliones, Jono Meko pamokas, įsteigtą rezidenciją Portugalijoje, performansų svarbą, sudėtingus gyvenimo ir meno iššūkius kalbamės su menininku.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė- Jadevičienė.

Laidoje „Iš balkono“ menininkas Augustas Serapinas pasakoja apie savo kūrybos strategijas ir svarbiausias parodas. Kaip Venecijos bienalėje sukonstravo specialias paplūdimio kėdes salių prižiūrėtojams, kurie turi visą dieną stovėti ir kodėl Kanadoje perstatė jau kelis kartus permontuotą pašiūrę. Koks jo požiūris į į šio lauko „nematomuosius“ – technikus, eksponatų saugotojus? Kas svarbu, bendradarbiaujant su meno institucijomis ir kitais menininkais?Pasižvalgėme ir po Augusto solo parodą „Prieangis“ galerijoje „Medūza“ ir padiskutavome apie kitus autorius įtraukiančius meno projektus ir kodėl naujai atvertoje galerijoje kūriniai patalpinti į pirtį.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.

Agnė Gintalaitė – menininkė, fotografė, rašytoja, migruojanti tarp profesijų ir veiklos sričių. Vilniaus dailės akademijoje Agnė studijavo dailės istoriją ir teoriją, rašė kritikos tekstus – savo vardu ir kaip Nika Žlabytė (kartu su Egle Rindzevičiūte kaip Venta Girdzau). O dabar studijuoja antropologiją Vytauto Didžiojo universitete ir rašo darbą apie gyvenimo stiliaus migrantus. Apie gyvenimą tarp fotografijos ir teksto, glamūro ir diskurso, Vilniaus ir Fuerteventuros kalbamės su menininke.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.

Meno pasaulyje Vita Zaman žinoma kaip tarptautinius meno projektus inicijuojanti asmenybė, „Ibid. Projects“ galerijų Londone ir Vilniuje įkūrėja, Vienos meno mugės vadovė, menininkė ir kuratorė. Kaune atidaryta paroda „Antras gyvenimas“ atverčia naują lapą jos kūrybinėje biografijoje. Iš Los Andželo į Kauną sugrįžusi menininkė kuria meditatyvius tapybos darbus, kur chtoniškos, į drobę susigeriančios spalvos, derinamos su daug laiko ir kantrybės reikalaujančiu siuvinėjimu. Autentiškus išgyvenimus įkūnijantys kūriniai su beždžionėlių, plaštakų, gėlių motyvais yra antrojo gyvenimo autoportretai – gyvenimo, kuriame yra laiko savistabai, susikaupimui, dalijimuisi ir džiaugsmui. Apie Vitos Zaman kūrybą – nuo ankstyvųjų eilėraščių iki naujausių darbų – kalbamės su menininke.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Rugsėjo 1-ąją visi traukia į mokslus ir darbus, bet poilsis dar tampo už skvernų. Palangos smėlio pilnos kišenės, o ausyse ošia Baltijos bangos. Jei dar nenorite paleisti vasaros, aplankykite parodą „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios kuratorės Eglė Juocevičiūtė ir Goda Aksamitauskaitė vedžioja radijo klausytojus po gaivaus vėjo ir kurorto malonumų kupiną ekspoziciją. Klausykite jų pasakojimo apie šimtmetį trunkančią laisvalaikio ir sveikatinimosi sampratos ir vaizdinių kaitą, poilsio industrijos pradžią, paplūdimių kultūrą, kurorto romanus ir kitas rekreacijos formas.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Dr. Eglė Rindzevičiūtė studijavo menotyrą Vilniaus dailės akademijoje, kultūros vadybą Maskvos aukštojoje socialinių mokslų ir ekonomikos mokykloje, nacionalizmo studijas Vidurio Europos universitete (CEU) Budapešte, apgynė disertaciją Linšiopingo universitete Švedijoje apie sovietinės Lietuvos kultūros politiką ir kibernetiką. Dalyvavo rengiant parodą „Dalelių skilimas“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2020). Šiuo metu dėsto Kingstono universitete Londone ir dalyvauja tarptautiniuose projektuose, tyrinėjančiuose atominį paveldą. Pokalbis su Egle Rindzevičiūte apie meno ir mokslo, menotyros, sociologijos politikos sąsajas.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Rasa Navickaitė yra Lyčių studijų ir istorijos mokslų daktarė, studijavusi Utrechto ir Vidurio Europos universitetuose. Pokalbyje aptariama lyčių studijų įtaka keičiantis teorinėms perspektyvoms ir vaizduotės svarba moksle, ypač Marijos Gimbutienės Senosios Europos tyrimuose. Savo disertacijoje Rasa nagrinėja Gimbutienės darbų ir biografijos sąsajas su feministiniais judėjimais. Šiuo metu Rasa yra Marie Curie stipendininkė ir dirba Vienos universitete, kur atlieka tyrimą apie homoseksualumą sovietmečiu. Šį tyrimą finansuoja Europos komisija.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Parodų kuratorė, dailės kritikė, kolekcijų formuotoja profesorė Raminta Jurėnaitė pasakoja apie knygą „Daugiakalbiai peizažai“, kurioje atsiskleidžia jos profesinė biografija: pirmosios kuruotos parodos, darbas Soroso šiuolaikinio meno centre, MO muziejaus kolekcijos formavimas, kritinės refleksijos ir kūrybiniai iššūkiai formuojant šiuolaikinio meno diskursą.Ved. Laima Kreivytė

Veronika Šleivytė (1906–1998) – menininkė, fotografavusi save su draugėmis ir mylimosiomis, drąsiai pasakojusi savo gyvenimo filmą. Kartu dokumentavo ir meninį tarpukario Kauno gyvenimą – pirmąją Lietuvos moterų dailės parodą, koleges menininkes. Kupiškio etnografijos muziejuje saugomas gausus jos fotografijų archyvas dabar tapo parodos „Kartais Vėra taip atrodo“ Nacionalinėje dailės galerijoje pagrindu.Apie parodą, jos svarbiausias temas ir struktūrą, moteris menininkes ir fotografinius detektyvus kalbamės su parodos kuratorėmis menotyrininke Agne Narušyte ir menininke Milda Dainovskyte.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Dileta Deikė ir Jelena Škulis – menininkės, kviečiančios burtis žmones ir kartu siuvinėti Baltarusijos laisvės vėliavą ar ukrainiečių poetės eiles. Jų įkurta grupė „Rankų darbas“ kultūros komplekse „Sodas 2123“ jau tapo solidarumo erdve, kur renkasi norintys bendru darbu palaikyti už savo šalį ir kultūrą kovojančius žmones. Ar gali siuvinėjimas, dygsniavimas juos išgelbėti? Netiesiogine prasme – taip. Gal išsiuvinėta Baltarusijos politinio kalinio byla ir neištrauks jo iš kalėjimo, tačiau suteiks vilties ir parodys, kad jis nepamirštas. Dygsniuojami ukrainietiški žodžiai iš Halynos Kruk eilėraščio nesustabdys okupantų, tačiau kiekvienu dygsniu tvirtins laisvos šalies kalbą ir literatūrą, kurios nepajėgs užgožti imperializmo metastazių kamuojama agresorės propaganda. Pokalbis apie meną kaip pažeidžiamų bendruomenių bendravimo būdą, pakitusią tekstilės sampratą, feministinę kritiką ir rankų darbą.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Pokalbis su Šiuolaikinio meno centro direktoriumi Kęstučiu Kuizinu apie tai, kaip Dailės parodų rūmai virto šiuolaikiška eksperimentų erdve, kaip atvežtinės parodos iš „humanitarinės pagalbos“ tapo prodiusuojamais meno įvykiais ir kas sieja šiuolaikinį meną, kritiką ir parodų politiką.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Vilniaus dailės akademijos profesorė, Grafikos katedros vedėja Marija Marcelionytė-Paliukė ne tik kuria pati, bet ir augina kitus menininkus – aukštojoje mokykloje ir šeimoje. Neatsitiktinai jos paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje taip ir buvo pavadinta: „Išrašas: auga menininkų šeimoje“. Jos mokymo metodika įkvėpė ne vieną šiuolaikinio meno scenoje dalyvaujančią kūrėją, paskatino studentus aktyviai jungtis į palaikymo Ukrainai akciją savo darbais. O pati menininkė ne tik rengia ir kuruoja parodas, simpoziumus, skaito pranešimus konferencijose, bet ir dalyvauja Europos centrinio banko surinktoje patariamojoje ekspertų grupėje dėl naujų eurų banknotų temų.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Rūtą Elijošaitytę-Kaikarę galima drąsiai vadinti svajonių vadybininke – akcentuojant svajones, nes ji dirba literatūros srityje su daugybe svarbių literatūros renginių, festivalių ir iniciatyvų. Ji taip pat yra Lietuvos leidėjų asociacijos direktorė.Su Rūta kalbamės apie jos „knyginį“ kelią – nuo gimtųjų Salantų iki Šiaurės vasaros, Poetinio Druskininkų rudens ir Vilniaus – UNESCO literatūros miesto.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Olegas Šurajevas – kultūrinius stereotipus griaunantis žmogus. Savo stand-up komedijose jis ardo ir kuria žodžių barikadas ne dėl to, kad prajuokintų, bet kad pasakytų tiesą. Nors daugelis Olegą žino kaip komiką, bet pastaruoju metu beveik visą laiką jis skiria pilietiniam aktyvizmui. Jo įkurtas paramos fondas 1k renka pusę milijono eurų Ukrainos kariams, jis pats organizuoja įvairias protesto akcijas. Pokalbis su Olegu Šurajevu apie kūrybą, žodžio galią ir svarbius pasirinkimus karo akivaizdoje.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Nidos meno kolonijos garso įrašų studijoje kalbasi jaunos, bet svarbiose parodose dalyvaujančios ir tarptautinei publikai žinomos menininkės Agnė Jokšė ir Anastasija Sosunova. Kas jas paskatino studijuoti menus, kuo skiriasi mokslai Vilniaus dailės akademijoje ir Kopenhagos karališkoje menų akademijoje? Ką menininkėms suteikia rezidencijos ir darbas su kitais menininkais? Kas motyvuoja kurti ir kaip Anastasija susidomėjo kodavimo metodu, o Agnė – kalbos politika?Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Kompozitorius Gintaras Sodeika įvairias muzikines praktikas derina su performatyviais veiksmais – nuo jo su kolegomis organizuotų Anykščių hepeningų (AN-88 ir AN-89) festivalių iki neseniai Vilniaus katedros varpinėje nuskambėjusio Gintaro Sodeikos, Agnės Matulevičiūtės ir Mato Drukteinio kūrinio „Heksameronas“. Įdomu, kad didžiųjų varpų skambesį galima buvo patirti ir stebint performansą gyvai, o kompozitoriai ir muzikos atlikėjai garsinį kūrinį atliko nenaudodami varpų šerdžių. Apie šį ir kitus kūrinius, o taip pat apie Fluxus, Jono Meko bei Jurgio Mačiūno kūrybines parafrazes ir tarpdisciplininius virsmus kalbamės su kompozitoriumi ir performansų kūrėju Gintaru Sodeika.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Poetė ir vertėja Ramunė Brundzaitė išleido antrąjį eilėraščių rinkinį „Tuščių butelių draugija“. Tai daugiasluoksnė ir skaidri knyga, kurioje dera miesto maršrutai (Lazdynai – Antakalnis) ir darbo pokalbiai, skaudi autorefleksija ir skvarbus žvilgsnis į šalia esančius ir tolimus kitus – pabėgėlius, karo nualintus žmones, psichologinių problemų kamuojamus draugus. Ramunė rašo lėtą, giliai srūvančią poeziją ir eilėraščius-greitukus, „Nes laiko nėra, o poreikiai lieka“. Abiejų greičių jos poezija veža – tiesiogine ir perkeltine prasme. Su poete kalbamės apie rašymą ir miestą, italų kalbą ir keliones, rašytojų rezidenciją Gotlando saloje ir skirtingo intensyvumo išpažintinę lyriką.Ramunė Brundzaitė gimė ir užaugo Vilniuje, baigė lietuvių filologijos ir italų kalbos bakalaurą ir intermedialių literatūros studijų magistrantūrą. 2013 m. laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą išleido poezijos knygą „Drugy, mano drauge“. Ji pelnė Jaunojo jotvingio ir Vilniaus miesto mero premijas. Brundziatės poezija versta į anglų, vokiečių, italų, ispanų, kinų, turkų, vengrų, rusų ir kitas kalbas.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Venecijos šiuolaikinio meno bienalė – seniausia pasaulyje, tačiau daug dalykų joje atsitinka pirmą kartą. Apie pirmus kartus, Lietuvos paviljone rodomą Roberto Narkaus „Gut Feeling“ instaliaciją ir nustebinusius skirtingų šalių paviljonus, menininkus bei menininkes kalbamės su Lietuvos paviljono kuratore Neringa Bumbliene.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Dr. Skaidra Trilupaitytė – menotyrininkė, kuratorė, dailės kritikė, kultūros politikos tyrėja. Tai profesionalė, kurios nuomone galima pasikliauti. Vilniaus dailės akademijoje ji apgynė daktaro disertaciją tema „Lietuvių dailės gyvenimas institucijų kaitos požiūriu: Devintojo dešimtmečio pabaiga-dešimtojo dešimtmečio pradžia“. Daug kas prisimena „lūžio metų“ Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro kovas, tačiau kaip iš tiesų vyko kultūros institucijų atsinaujinimo (arba neatsinaujinimo) procesai? Ir kaip šiuolaikinio meno lauko aktyvistai pradėjo kovoti ne tik dėl naujų meno formų, idėjų ir estetikos, bet ir viešųjų erdvių? Ką žadėjo Vilniui didingas Ermitažo-Guggenheimo muziejaus projektas? Kas paskatino parašyti knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Vilnius: Demos, 2015)? Apie tai ir kaip nuo architektūros studijų prieita prie meno istorijos, kritikos ir parodų kuravimo kalbamės su Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Skaidra Trilupaityte.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

2021 m. UNESCO suteikė Vilniui literatūros miesto titulą. Ar galima tyrinėti literatūrinį Vilnių uždarant svarbių Lietuvos rašytojų – Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Venclovų muziejus? Kodėl šie muziejai ir diskusijos apie rašytojus dabar ypač aktualios? Ar 700-ąjį Vilniaus jubiliejų, skaičiuojamą nuo 1323 m. kunigaikščio Gedimino parašytų laiškų, nepasitiksime beraščiai ir be literatūrinės atminties? Apie memorialinių rašytojų muziejų svarbą, Tomo Venclovos indėlį į Vilniaus istorijos tyrimus bei garsinimą ir pasaulinį literatūros kūrėjų muziejų kontekstą kalbamės su rašytoju ir literatūrologu dr. Mindaugu Kvietkausku.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Motinos dieną radijo balkone svečiuojasi laidos vedėjos Mama – Vanda Blažytė-Kreivienė, dviračių sporto meistrė, 1968 m. Pabaltijo čempionė. Kaip prasidėjo mergaitės iš Padvarių kaimo sportinis kelias, kokias kliūtis reikėjo įveikti ir kiek kainuoja pergalės? „Ne vis keliai yra lengvi. Vieniems patinka lengvas kelias, o kitiems – sunkesnis. Kartais žmogui reikia to, ko jis iš pradžių negali pasiekti“. Pokalbis apie atsidavimą darbui, laiko pojūtį, mokyklą ir bendravimą. Įsiklausymas kaip dovana – mamos dukrai ir dukros mamai.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Europos skulptūrų parakas – vienintelis tokio dydžio muziejus po atviru dangumi Lietuvoje, kurio kolekcijoje saugomi garsiausių modernizmo klasikų – Magdalenos Abakanowicz, Solo LeWitto, Denniso Oppenheimo kūriniai. O kartu tai daug metų formuojamas landšaftas, kuris pats yra kaip aplinkos meno kūrinys. Šį parką labai vertino skulptorius Kazys Varnelis, jis įtrauktas į svarbiausius pasaulio skulptūrų parkus ir viešąjį meną pristatančius leidinius. Su parko įkūrėju skulptoriumi Gintaru Karosu kalbamės apie ilgą kelią nuo daug kam utopiškai atrodžiusios idėjos iki šiandienos.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Su dailės istorike ir rašytoja dr. Kristina Sabaliauskaite, istorinių romanų „Silva rerum“, „Petro imperatorė“ (išleido „Baltos lankos“) autore, kalbamės apie menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje svarbą jos kūryboje, rašymo ritmą ir planavimą, gyvenimą tarp Londono ir Vilniaus, turtingas lenkų, anglų ir prancūzų kalbų bei kultūrų tradicijas ir rašytojos paramą Ukrainai tarptautinėje arenoje.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis menininkas iš Ukrainos Valentynas Odnoviunas yra vienas įdomiausių ne tik savo gimtosios šalies, bet ir Lietuvos menininkų. Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje jis įgijo meno magistro laipsnį (vėliau ir menotyros), studijavo Lodzėje ir Miunchene, o dabar VDA menotyros doktorantūroje rašo disertaciją apie Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Čekijos ir Baltarusijos fotografų kūrybinius mainus. Su Valentynu ir jo disertacijos vadove prof. dr. Agne Narušyte kalbamės apie svarbiausius fotografinius menininko kūrinius ir sustiprėjusį jų aktualumą karo kontekste.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Vilniaus dailės akademijoje veikia paroda Ukrainai paremti, kurią kuravo Vidas Poškus ir Dovilė Dagienė. Joje dalyvauja daugiau nei 40 autorių, kurių darbus galima nusipirkti ir pinigus paaukoti Ukrainos kovai su agresoriumi ir VDA studijuojantiems ukrainiečių studentams. Laidoje kalbamės su viena iš kuratorių fotografe Dovile Dagiene apie parodos idėją, menininkų kūrinius ir kaip fotografinėmis ir šiuolaikinio meno priemonėmis reflektuojama trauminė dabartis ir praeitis.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Birutė Zokaitytė yra grafikė, kurios kūrybinė raiška pranoksta vienos srities ir vienos medijos ribas. Puikiai įvaldžiusi tradicines technikas ji neapsiriboja profesinės meistrystės demonstravimu, o visada siekia daugiau – keisti matymą, pasaulio suvokimą, pačią egzistencinę optiką. Menininkė imdamasi retų, Lietuvos (ir ne tik) mene mažai analizuotų temų. Tai žmogaus gyvūniška būtis ir gyvybės formų įvairovė, moters žvilgsnis ir skirtingų kartų tarpusavio ryšiai, žmogaus ir dangaus kūnai, specifinė mokslo ir sporto estetika.Neatsitiktinai Birutės Zokaitytės kūriniai tampa ikoniniais aktualių parodų atvaizdais: rėkiančios beždžionės piešinys („Nuoširdumas I“) kvietė į MO muziejaus parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (2019, kuratorės dr. Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė), o kūrinių ciklas „Mėlynbarzdžio sindromas“ įvaizdino moters kūrybiškumui paspęstus kultūrinius spąstus. Menininkė ne tik atskleidžia mitologinių ir socialinių vaidmenų naštą, bet ir atlieka savotišką meno terapiją visam Lietuvos kultūros laukui, kur lyčių vaidmenys vis dar suvokiami kaip tramdomieji marškiniai.Zokaitytė kūrybą suvokia kaip gyvenimo tęsinį, o gyvenimą – asmeninį ir kasdienį – kaip meno šaltinį. Jos kūriniuose išryškėja šiuolaikiška matrilinijinės kultūros interpretacija: kūrybiniame procese ir kūriniuose dažnai brėžiama mamos-dukters linija, išryškinamas moteriško kūrybinio prado tęstinumas. Birutė taip pat rengia parodas ir jų atidarymo performansus su mama grafike Alfreda Gintaliene ir dukra dainininke Migle Vilčiauskaite (Migloko). Tai tarsi dabartinė Marijos Gimbutienės tyrimų, atvėrusių mums Senosios Europos kultūrų matrilinijinį paveldą, vizija. Galinga, rituališka ir vizualiai įtaigi.Zokaitytės darbai turi stiprų konceptualų ir vizualų gravitacijos lauką. Ir tai nenuostabu – menininkė yra geriausiai įvaldžiusi apskritimo formatą Lietuvos mene. Тik iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti paprasta užduotis. O iš tiesų sutalpinti pasakojimą į apskritimą – ir kas kartą vis kitoniškai, nesikartojant – gali tik labai talentinga menininkė. Visi žino Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogų“. Dabar žinosime ir Birutės Zokaitytės „Mėlynbarzdžio sindromą“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ pokalbis su išskirtine viešnia – performanso menininke Marina Abramović. Daugelis žino ją kaip ilgos trukmės performansų meistrę, kuri atgaivino ir įtvirtino šią meno sritį. Menininkė pasakoja apie savo svarbiausius kūrinius, biografijos ir politikos sąveiką ir karo įspaudus mene. Ji prisimena Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“ apdovanotą performansą-instaliaciją „Balkanų barokas“ (1997), garsųjį performansą Modernaus meno muziejuje Niujorke „Dalyvauja menininkė“ (The Artist is Present, 2010) ir neseniai Babin Jare, Ukrainoje, sukurtą raudų sieną su kristalais. „Menininkas turi sukurti kažką transcendentišką – tokį vaizdinį, kuris gali pasitarnauti skirtingu metu. Nes žmonijos istorija yra karų ir žudynių istorija. Mes niekaip neišmokstame pamokos“ – sako Abramović.Kovo 29 dieną 18 val. Kauno paveikslų galerijoje bus atidaryta Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“, o kovo 31 dieną 18 val. Žalgirio arenoje Kaune vyks menininkės paskaita „Performansas. Praeitis, dabartis, ateitis“ ir tai bus vienas svarbiausių Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 renginių.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Vienas įspūdingiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – litvakų kilmės pasaulinio garso menininko iš Pietų Afrikos respublikos Williamo Kentridge‘o paroda „Tai, ko nepamename“. Būtina ją aplankyti ir pamatyti gyvai – ji tęsis iki lapkričio 30 d. Jei negalite to padaryti – mes transliuojame tiesiai iš Čiurlionio muziejaus ir kalbame apie parodą ir įspūdingus kūrinius su parodos kuratore dr. Virginija Vitkiene. Jos pasakojimas pinasi su filmų ir instaliacijų garsais, specialiai parodai sukurtomis melodijomis. Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Radijo balkonas šį kartą transliuoja tiesiogiai iš Vilniaus knygų mugės, kurios tema – „Vaizdas kaip tekstas“. Menotyrininkė Laima Kreivytė kalbina knygų dailininkus Sigutę Chlebinskaitę ir Gytį Skudžinską, ne tik sukūrusius Knygos meno konkurse apdovanotus leidinius, bet ir surengusius mugėje veikiančias parodas, šiuolaikiškai pristatančias vaizdo ir teksto dermę.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Dr. Ramutė Rachlevičiūtė – dailės istorikė ir kuratorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, kurios rengiamos konferencijos, parodos ir knygos išryškina moterų menininkių kūrybos svarbą. 1981–1989 m. ji dirbo Lietuvos radijo ir televizijos kultūros laidų redaktore, 1992–2019 vadovavo VDA galerijai „Akademija“, ilgus metus buvo Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė. Išleido monografijas apie Saulę Kisarauskienę (2008), Miną Levitan Babenskienę (2010) ir „Audrius Puipa: gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012) sudarė knygų ir albumų: Danutė Gražienė (su A. Andriuškevičiumi, 2004), Raimundas Sližys, Birutė Stančikaitė (abu 2010), Deginantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006) (su kitais, 2010), Barbora Didžiokienė: Mažosios dailininkės prisiminimai (d. 1 2011, d. 2 2015), Stasys: piešiniai, fotografijos, plakatai, paveikslai, simboliai, saitai, paslaptys, žvilgsnis (su kitais, 2011), Panevėžio bitlas Stasys Petrauskas (1950–2010) (2015), Šarūnas Sauka (2017), Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys (2019). Su menotyrininke kalbamės apie jos tyrimus ir naują knygą „142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“ (2021).Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė

Jonas Mekas yra ne tik poetas, filmininkas, kino dienoraštininkas, bet ir svarbus Niujorko avangardo veikėjas, įtvirtinęs nepriklausomą kiną instituciškai ir savo tekstais. Kartu su broliu Adolfu jis leido žurmalą „Film cultute“ ir turėjo nuolatinę skiltį laikraštyje „Village Voice“. Jis bendradarbiavo su Andy Warholu ir Jurgiu Mačiūnu, Yoko Ono ir Maya Deren. Savotiškas Meko testamentas yra vieno sakinio manifestas, skelbiantis, kad meno kūrinys yra baigtas tada, kai jis baigtas. Apie Meką – daugiabriaunę asmenybę, žmogų-orkestrą, kūrėją ir organizatorių – kalbamės su parodos „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ kuratoriais Inesa Brašiške ir Luku Brašiškiu.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė

Dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė – dailės istorikė ir kuratorė, kurios tyrimai, kygos ir parodos atveria vis naujas dailės ir visuomenės gyvenimo perspektyvas. Daugelis ją žino kaip Marianos Veriovkinos kūrybos tyrinėtoją, pristačiusią šią daugiabriaunę asmenybę išsamioje monografijoje „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007), dabar jau tapusia bibliografine retenybe. Laučkaitė iki šiol puoselėja pasaulyje garsios menininkės kūrybinį palikimą: įkūrė Marianos Veriovkinos draugiją ir siekia atgaivinti jos Vyžuonėlių dvarą, rengia čia plenerus (kartu su Sandra Dastikiene). Be Laimos Laučkaitės neįsivaizduojamas ir XX a. pradžios Vilniaus dailės gyvenimas, kurio daugiakultūrinį audinį menotyrininkė ištyrė pristatydama ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, žydų menininkų kūrybą (Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius: Baltos lankos, 2002). Ji viena pirmųjų Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo rašyti apie postmodernizmą šiuolaikiniame mene, Jurgį Mačiūną ir Fluxus, surengė ne vieną įsimintiną parodąVed. menotyrininkė Laima Kreivytė

Paskutiniame šių metų radijo balkone menotyrininkės Monika Krikštopaitytė, Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė apžvelgia svarbiausius 2021-ųjų dailės, fotografijos ir tarpdisciplininio meno įvykius, parodas, tendencijas ir kontraversijas.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Menininkė Eglė Velaniškytė – savito braižo ir tvirtų pažiūrų tapytoja, kurios paveikslai kelia esminius gyvenimo ir meno klausimus. Tikėjimas, žmogiškosios būties laikinumas, motinystė – tai tos temos, kurias menininkė gvildena pasitelkdama biblinius siužetus ir ankstyvojo Renesanso tapybai būdingą spalvų gamą. Įdomu, kad tapytoja nenaudoja nei juodos, nei baltos spalvos – gal todėl jos kūriniai atrodo lyg švytintys iš vidaus? Su menininke kalbamės apie jos kūrybos įkvėpimo šaltinius, tapybos sampratą, originaliais religinių kompozicijų traktuotes ir artimųjų buvimą šalia po tapybos „Puota maro metu“ VDA „Titaniko“ parodų salėse.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė(nuotr. Eglė Velaniškytė. „Pavydas“. Aliejus, drobė. 2021)

Menotyrininkas Tomas Ivanauskas studijavo muzikos renginių vadybą, teatrologiją ir dailės istoriją. Šiuo metu gilinasi į lyginamąsias kultūros studijas. Kaip jo sukaupta patirtis padeda planuojant ir organizuojant kultūrinius mainus tarp Lietuvos ir Kinijos bei Pietų Korėjos? Kokia studijų nauda gyvenant tarp skirtingų kalbų ir kultūrų? Kaip pavyksta darbą derinti su pomėgiais ir kokios naujos kultūrinės iniciatyvos suplanuotos kitiems metams?Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

1904-11-17, prieš 117 metų, Kiršuose gimė poetė Salomėja Nėris. Iš nuotraukos ant faksimilinio pačios poetės sudaryto paskutinio eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994) žvelgia rūpesčio veidas. Poetės kūryba ir gyvenimas iki šiol rūpi ne tik jos skaitytojams. „Salomėja Nėris yra mazgas, krešulys – kurio nei atverti, nei atmazgyti kol kas nepajėgime“ – sako profesorė Viktorija Daujotytė, viena iš įdėmiausių poetės kūrybos ir biografijos tyrinėtojų. Ko dar mes nežinome? Ar pakeistų poetės portretą prieš mirtį poetės rašytas juodasis sąsiuvinis?Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Fotografijos ir dailės tyrinėtoja, kritikė bei kuratorė dr. Agnė Narušytė išleido naują knygą „CHRONOMETRAI. Įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021). Joje filosofijos ir fizikos laiko teorijos įgauna šiuolaikinio meno pavidalus – daugiau nei 500 puslapių knygoje laikas kristalizuojasi, šakojasi, trūkinėja ir dauginasi. Filosofas Nerijus Milerius taip pristato „Chronometrus“: „Apmąstydama laiką ir jo menines manifestacijas, Agnė Narušytė ne konstruoja vienos disciplinos statinį, bet kuria atvirą žemėlapį, kuriame priklausomai nuo kartografuojamų parametrų atsiranda vietos istorijos laikui, sąmonės laikui, daiktų laikui, laikrodžių laikui, augalų laikui ir kitoms laiko formoms. Būtent todėl šioje monografijoje interpretuojami menininkai atrodo kaip niekada vietoje nenustygstantys keliautojai, nuolat kertantys skirtingų laiko formų, fizikos ir filosofijos teorijų, fotografijos, kino, teatro, architektūros meninių praktikų ribas.“ Kaip šiuolaikinis menas įvaizdina laiką ir kitas naujos monografijos temas kalbamės su Vilniaus dailės akademijos profesore dr. Agne Narušyte.Ved. menotyrininkė Laima KreivytėNuotr:Agnės Narušytės monografija „CHRONOMETRAI. Įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“. Viršelyje – Remigijaus Treigio fotografija Rudas peizažas, 1991, tonuotas sidabro arspaudas, LATGA, Vilnius 2021

Šiuolaikiniai muziejai ir galerijos šiandien peržiūri savo parodų politiką ir kuria ekspozicijas, kurios atliepia šiandienos lūkesčius – yra įvairesnės, interaktyvesnės, atspindinčios skirtingų visuomenės grupių patirtis, subalansuotai reprezentuojančios menininkes ir menininkus. Kaip buvo kuriama pastovioji Nacionalinės galerijos ekspozicija, ko siekta, į kokius principus atsižvelgta? Koks vaidmuo teko parodos kuratorėms ir architektams? Ir kokios naujos parodos atsidarys netrukus? Apie tai kalbamės su menotyrininke, parodų kuratore ir Nacionalinės dailės galerijos vadove dr. Lolita Jablonskiene.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Vizualinis raštingumas nėra toks akivaizdus ir savaime suprantamas, kaip kartais atrodo. Daugybė įvairių sričių specialistų (ir „specialistų“) ginčijasi dėl viešųjų erdvių, paminklų, architektūros, bet ar mokame žiūrėti ir kur tų analitinės žiūros kompetencijų išmokti? Dailės ir Bažnyčios istorikė dr. Irena Vaišvilaitė teigia: „Politikams (o taipogi filosofams) visas menas yra propaganda arba idėjų įkūnijimas. Literatams – edukacija ir didaktika. Plastinių menų kalba yra ignoruojama, jie verčiami verbaliniais tekstais ir jiems įdedami žodžiai į lūpas. Vizualiniu publikos neraštingumu Lietuvoje ypatingai piktnaudžiaujama. Daugybėje sričių“. Pokalbis apie vizualumo kodus viešojoje erdvėje ir kylančias nesusikalbėjimo (ir formų neperskaitymo) įtampas.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Iki rugsėjo 26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje dar galima apžiūrėti vieną iš aktualiausių nūdienos parodų, analizuojančių lietuvišką tapatybę ir jos vaizdinius „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su parodos kuratore dr. Margarita Matulyte apie trijų istorinių epochų (carinės Rusijos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos, sovietmečio) gilaus kaimo panoramą, čiabuvių pasakojimus ir parodos rengimo iššūkius. Pasak kuratorės, „Čiabuvių pasakojimus aktyvuojančios parodos objektas yra lietuvių etnosas, tiksliau, mažiausią XIX-XX a. visuomenės modernizavimo įtaką patyrusių ir autentiškiausią bei archajiškiausią kultūrą išsaugojusių kaimo gyventojų sluoksnis. Tai yra tie kiti, unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija. Čiabuvių samprata, defomuota kolonijinių ekspansijų procese, iki šiol turi santykio su kitu apibrėžties hierarchinę konotaciją, nukreipiančią į kultūrų skirtį. Tad rekonstruojant kultūrinę atmintį verta dekolonizuoti ir čiabuvio sąvoką“. Ar rekonstruojant kultūrinę atmintį neišvengiamai ardome romantinį tapytojų ir fotografų sukurtą Lietuvos viziją? Ar galima (ir ar reikia) sukonstruoti „lietuviškumo“ formulę? Kaip keičiasi mūsų žvilgsnis į save ir kultūrinį paveldą?Dr. Margarita Matulytė – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fotografijos rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja, vyresnioji mokslo darbuotoja, parodų kuratorė. Išleido monografijas Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu (2011), Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija: 1839–1945 (su A. Narušyte, 2016). Sudarė daugiau kaip 20 leidinių: Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muziejuose (2000), Vilniaus fotografija: 1858–1915 (2001), Antanas Sutkus. Retrospektyva = Retrospective, Vilnius. 1944: Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas (abu 2009), Algirdas Šeškus. Archyvas (Pohulianka) (2010)Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su menotyrininke, Vilniaus muziejaus įkūrėja, kuratore ir kultūros vadybininke dr. Rasa Antanavičiūte apie Vilnių, jo muziejų bei neįgyvendintus viešųjų erdvių projektus. O kartu apie tai, ko reikia, kad kultūros projektai būtų įgyvendinti – išgirsite, kaip Rasa su komanda sukūrė Nidos meno koloniją bei laimėjo „Auksinį liūtą“ už geriausią nacionalinį paviljoną Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su menininke, performansų ir audiovizualinių kūrinių autore Egle Budvytyte apie pažeidžiamus kūnus viešojoje erdvėje, kalbą kaip performansą ir garsinius peizažus.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Pokalbis su žurnalistu, laidų vedėju bei prodiuseriu ir rašytoju Ryčiu Zemkausku apie pokalbio meną, jo struktūrą ir dėstymą. Kas įkvepia pokalbį ir kaip kuriamos laidos, kurios pačios tampa autoriniu formatu.Vedėja menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė

Šiandien dažnai peržiūrime ir kvestionuojame mūsų istorijos lūžio momentus, koks yra asmenybės vaidmuo tokiuose procesuose. Ryškiausios XX amžiaus vidurio poetės Salomėjos Nėries gyvenimas ir kūryba ligi šiol kelia daugybę klausimų. Kaip aktyvi ateitininkė tampa aktyvia trečiafrontininke, kodėl rašo „Poemą Stalinui“, kaip šiandien turėtume ją vertinti – kaip puikią poetę ar kolaborantę, vykusią į Maskvą parvežti „sovietinės saulės“.Debatuose dalyvauja poetė Aušra Kaziliūnaitė ir istorikas Nerijus ŠepetysVed. Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su drabužių dizainere, teatro kostiumų dailininke ir „Mados infekcijos“ įkūrėja bei meno vadove Sandra Straukaite. Nuo pat studijų Vilniaus dailės akademijoje baigimo 1993 m. Sandra aktyviai įsitraukė į mados pasaulio sūkurį. Ne tik kūrė ir rodė kostiumų kolekcijas, bet ir pati rengė nonkonformistinius madų pristatymus. Kartu prasidėjo ir įkvepiantis darbas teatre – menininkė kūrė kostiumus režisierių O. Koršunovo, I. Jonyno, J. Jurašo, J. Vaitkaus, A. Latėno ir kitų spektakliams. Vienas naujausių jos teatro darbų – Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatyme laivų statyklos komplekso elinge, kuriam Sandra Straukaitė sukūrė virš šimto kostiumų.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su poetu, dramaturgu, žurnalistu ir LRT Klasikos radijo laidos „Pirmas sakinys“ vedėju Mindaugu Nastaravičiumi apie rašymą ir teatrą, išleistas knygas ir kur jos slepiasi.Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su poetu, vertėju, eseistu ir sodininku Gyčiu Norvilu apie jo naujausią knygą „Akla valtis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021), redaktoriaus darbą kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, poezijos ir prozos rašymą ir tekstų santykį su paišais ir kitais autoriaus tapybos bei grafikos darbais. Poetas skaito ir komentuoja savo kūrybą:akla valtis, skersa – nuo kranto prie kranto, o džiaugsmas koksungurių – mūsų kišenėse jie veda vaikus – – – o išties, o ištiesakla valtis – tai tik mano akis, atskilusi sapno lytisblakstienų irklais irias pirmyn per gižų peizažą, gatvės tirščiusir kas ją pririš, ir kas ją užspaus pagaliau pailsėtiGytis Norvilas, „Akla valtis“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su kuratoriumi, meno istoriku ir muzikantu Adomu Narkevičiumi, neseniai pristačiusiu 14-osios Baltijos trienalės lydinčią parodą „Bekūnis autoritetas“, kurioje analizuotos įtampos tarp kūniško, jusliško, medžiaginio pasaulio suvokimo ir maginių ar tiesiog racionaliai nepaaiškinamų tikėjimų. Parodos kataloge kuratorius rašo: „Bekūnis autoritetas nesiekia dar labiau suabejoti realybe ar neapgalvotai supinti dvi minėtas plotmes, o tik pripažinti, kad egzistuoja subtili pereinamoji erdvė – tarp to, kas buvo ir yra užslopinta kaip „nereikšmingos fantazijos“, „prietarai“ arba tiesiog „prasti menai“, ir to, kas buvo ir yra laikoma „vienintele įmanoma tikrove“. Pokalbyje aptariamos Adomo kuruotos parodos, svarbūs autoriai ir tekstai ir, žinoma, skamba jo grojama muzika.Adomas Narkevičius – šiuolaikinio meno kuratorius ir menotyrininkas, gyvenantis bei dirbantis tarp Londono ir Vilniaus. Šiuo metu jis plėtoja nesavalaikio meno koncepciją, permąsto „vėlavusią“ XX a. Baltijos šalių meno istoriją, ypatingą dėmesį skirdamas ne-linijinio, daugialypio istorinio laiko sampratai, reprezentacijos ribų, kūniškumo ir seksualumo temoms. 2020 metais šias temas tiriantis Narkevičiaus magistro darbas „Nepaklusnūs kūnai: nesavalaikis menas Baltijos šalyse Tarybų Sąjungos sudėtyje“ Londono universiteto koledže (UCL) buvo apdovanotas Oxford Art Journal premija. Adomas Narkevičius kuravo 14-osios Baltijos trienalės lydinčią parodą „Bekūnis autoritetas“ Rupert meno, rezidencijų ir edukacijos centre (2021), tarptautinę grupinę parodą FUTURA meno centre Prahoje (su Dina Akhmadeeva, 2021), „JCDecaux“ jaunojo menininko premijos parodas (su Monika Kalinauskaite, 2018–2019) Šiuolaikinio meno centre; Rupert alternatyvios edukacijos, viešąsias ir rezidencijų programas (2017–2019). 2016 metais Adomas inicijavo Rupert skaitymų ir garso meno programas. Kiek anksčiau jis baigė filosofijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Adomas Narkevičius yra eksperimentinės pop muzikos grupės Without Letters narys.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Laidoje „Iš balkono“ – pokalbis su dr. Eglė Kačkutė-Hagan apie rašančias moteris, jų kuriamą literatūrą ir daugialypes tapatybes. Eglė Kačkutė – literatūros tyrinėtoja, kritikė, publicistė, monografijos „Svetimos ir savos“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2012) apie moterų tapatumus šiuolaikinėje britų ir prancūzų moterų literatūroje autorė. Domisi moterų tekstais ir gyvenimais, lyčių studijomis, feminizmo teorija, mobilumu ir migracija. Nuo 2013 m. tyrinėja migrančių motinų patirtis literatūroje ir gyvenime. Dėsto prancūzų ir frankofoniškąją literatūrą Vilniaus universitete. Jos tekstų ir Marinos Cavazzos nuotraukų paroda „Portrait of a (Working) Mother“ („(Dirbančios) motinos portretas“) surengta Jungtinių Tautų biuro Ženevoje rūmuose, Pasaulio Prekybos Organizacijoje Ženevoje ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos parodų salėje. To paties pavadinimo knygą 2019 m. išleido Šveicarijos leidykla „Georg“.2021 m. Marinos Cavazzos ir Eglės Kačkutės parodą (Dirbančios) motinos portretas galima pamatyti:liepos mėn. – Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekojerugpjūčio mėn. – Šalčininkų rajono sav. viešoji bibliotekojerugsėjo mėn. – Lazdijų rajono sav. viešojoje bibliotekojespalio mėn. – Jurbarko bibliotekojelapkričio mėn. – Elektrėnų sav. viešojoje bibliotekojegruodžio mėn. – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekojearba https://literaturairmenas.lt/publicistika/dirbancios-motinos-portretasVed. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Raimundas Malašauskas – kuratorius ir rašytojas, surengęs įsimintinas parodas svarbiose meno institucijose ir alternatyviose erdvėse. Lietuvos žiūrovai atsimena jo kuruotą Baltijos šiuolaikinio meno trienalę „BMW“ ir Šiuolaikinio meno televiziją, kuri kas kartą primindavo: „kiekviena laida pilotinė, kiekviena laida – paskutinė“. Raimundas kuravo Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje, buvo 13 Documentos kuratorių komandos narys-agentas. Mažiau žinoma, kad Malašausko kūryba prasidėjo nuo tekstų rašymo „Šiaurės Atėnams“, vėliau sekė dar studijų laikais kartu su Sandra Skurvidaite kuruota paroda „Dėl grožio“ ŠMC. 2012 m. jis yra išleidęs knygą „Paper Exhibition“ (Popierinė paroda). Laidoje kalbamės apie naujausią parodą „Trust ir Confusion“ Tai Kwun meno centre Honkonge ir kitus kuratorinius bei tekstinius Raimundo viražus.Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Šį kartą tikrai bandysime pasidairyti, ką matome ir ką pamatysime per artimiausius dešimt metų iš Vilniaus balkonų – nes birželio 2 dieną patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Apie jį šiandien kalbamės su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininku, architektu, urbanistu Gintautu Tiškumi ir architektūrologe, tarptautine kultūros paveldo eksperte, ICOMOS (International Council on Monuments and Sites) nare, Jūrate Markevičiene.Ved. Laima Kreivytė

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – tapytoja, menotyrininkė, dėstytoja, nuo 2009-ųjų vadovaujanti Bažnytinio paveldo muziejui. Šiandien turime retą progą pažvelgti į jos kūrybos ištakas. Galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 21) atidaryta Sigitos paroda „Grumstai, dumblas, lipalas ir molis“, kurioje eksponuojami 1994–1997 m. sukurti darbai. Jie nutapyti ant statybinio kartono, naudojant žvyrą, lipalą, dervą, molį, pigmentus, statybinius klijus ir dažus. Kartonai tarsi suauga su galerijos aplinka ir tampa Nepriklausomybės pradžios tapybinių ieškojimų testamentu. Su Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbamės apie 1990-ųjų kultūros ir kelionių alkį, studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, Šventojo Kazimiero kultą, pabėgėlių vaizdavimą ir nenugalimą tapybos trauką.Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Su humanitarinių mokslų daktare, Ročesterio universiteto (JAV) dėstytoja lingviste Solveiga Armoškaite kalbamės gyvenimą tarp kalbų ir kultūrų, studijas Lietuvoje, JAV ir Kanadoje, žodyno ir poezijos skaitymą.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Humanitarinių mokslų daktarė, buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja Rūta Kačkutė į muziejų pasaulį žengė ryžtingu žingsniu – ji surinko ir vadovavo kūrybinei komandai, įkūrusiai Valstybės pažinimo centrą. Už jo steigimo darbus R. Kačkutė įvertinta valstybiniu apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Dabar ji vadovauja vienai didžiausių nacionalinių kultūros įstaigų – Lietuvos nacionaliniam muziejui, kuris ne tik atsinaujina, kuria naujas erdves (Istorijų muziejus, buvusi areštinė) bet ir plačiau atveria anksčiau retai lankomus savo filialus – Kazio Varnelio namus, Vilniaus gynybinės sienos bastėją, Signatarų namus. R. Kačkutės sugebėjimą pradėti svarbius kultūros procesus liudija 2005 m. jos inicijuota akcija „Metų knygos rinkimai“ ir 2016 m. tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“. Su Rūta kalbamės apie jos kuriamo šiuolaikinio muziejaus tikslus, naujas parodas ir ateities vizijas.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Prieš 21 metus menininkas Dainius Liškevičius sukūrė videoperformansą „Kliaksas / Restartas“ (2000, MO muziejaus kolekcija). Jame simuliuojamas ateities Lietuvos virsmas iš nacionalinės valstybės į atvirą, daugiakultūrinę visuomenę. Šiam kūriniui menininkas panaudojo lietuvišką trispalvę. Tuo metu Liškevičiaus videofilmas nesulaukė platesnio atgarsio. Tačiau visai neseniai kūrinys buvo ištrauktas iš konteksto ir parodytas per „šeimų maršo„ šou Vingio parke kaip tariamas vėliavos išniekinimas. Apie istorinį, kultūrinį ir institucinį kūrinio kontekstą bei atminties karus radijo balkone kalbasi menininkas Dainius Liškevičius ir istorikas Tomas Vaiseta.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Šiemet MO muziejus išrinktas svetingiausiu ir draugiškiausiu Europos muziejumi. Visiems atvirą meno ir edukacijos erdvę kuria moderniai moteriška MO muziejaus komanda, kurios dvi kapitonės – Danguolė Butkienė ir Milda Ivanauskienė – apsilankė LRT radijo studijoje. Jos abi ryžtingai žengė į meno lauką, sėkmingai pritaikydamos „nemeniškų“ profesijų žinias. Danguolė Butkienė – biofizikė, kartu su vyru, habilituotu fizinių mokslų daktaru Viktoru Butkumi, 2008 m. įsteigė Modernaus meno centrą (nuo 2017 m. – MO muziejus). Milda Ivanauskienė – teisininkė, dirbusi Lietuvos atstovavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme skyriuje, dabar – MO muziejaus direktorė. Su jomis kalbėjomės apie MO muziejaus parodų ir kolekcijos formavimo politiką ir modernaus bei šiuolaikinio meno eksponavimo, komunikavimo ir edukacijos iššūkius.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Julijonas Urbonas – menininkas, dizaineris, tyrėjas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Šiemet jis atstovauja Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje. Apie tai, kaip susidomėjo kosmosu, kaip kuriama „Planeta iš žmonių“, kodėl atsirado „Girgždančios durys“ ir „Eutanazijos kalneliai“ bei kas tai yra gravitacinė estetika kalbamės su menininku.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Kelias į Nidos meno koloniją veda pro Eduardo Jonušo (1932–2014) namą – unikalią vietą, Neringos atminties šaltinį. Neatsitiktinai gatvė pavadinta menininko, grąžinusio šiam kraštui krikštus, vėtrunges ir kurėną vardu. Šiame savitai įrengtame name-muziejuje susitikau su Vitalija Jonušiene – istorike, muziejininke, ilgamete Thomo Manno kultūros centro ir muziejaus direktore, Eduardo Jonušo žmona ir bendražyge. Kokia buvo jos kelionė į Neringą? Ką reiškė sovietmečiu gyventi „disidentų lizde“? Kaip Liudviko Rėzos vardas sugrįžo į gimtinę? Kas lėmė Thomo Manno vasarnamio virsmą kultūros centru? Apie tai ir daugybę kitų istorijų kalbėjomės Jonušų namo antrame aukšte, apsuptos lagerio patirties įkvėptų menininko vizijų Ved. Laima Kreivytė

Emilija Škarnulytė – nomadiška šiuolaikinė menininkė ir kino kūrėja. 2019 m. ji laimėjo prestižinį „Ateities kartos meno apdovanojimą“ (Future Generation Art Prize). Savo kūryboje ji nagrinėja žmogaus ir Žemės atminties temą, skirtingų erdvių ir laiko patyrimus. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia įspūdinga Emilijos Škarnulytės audiovizualinė instaliacija „Daugdara“, dedikuota Aleksandrai Kašubai ir įkvėpta jos suprojektuoto namo ir dirbtuvės Naujojoje Meksikoje. Parodos kuratorė Candice Hopkins rašo: „E. Škarnulytės videokūrinyje rodomi A. Kasubos pastatų modeliai yra įžanga į dialogą su architektės kūryba. Videokūrinyje modelių ryšiai su ankstesne aplinka tarsi nutrūksta, modeliai pradeda sklęsti erdvėje sukdamiesi aplink savo ašį, tolygiai keičiantis jų išorės ir vidaus vaizdams. Palaipsniui didėdami, modelių vaizdai priartėja prie žiūrovo, tarsi juos būtų galima paliesti ir pirštais pajusti jų glotnias linijas. Galbūt ši patirtis yra artima tai, kurią A. Kasuba įvardino kaip „vidinės energijos pajautą“. Ved. Laima Kreivytė

Pokalbis su menotyrininke ir dailės parodų kuratore dr. Elona Lubyte apie jos parengtą Aleksandros Kašubos (1923–2019) parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir kartu su bendraautoriais išleistą menininkės kūrybos katalogą. Ved. Laima KreivytėTomo Kapočiaus fotografijoje menotyrininkė Elona Lubytė

Jurga Barilaitė – vienintelė lietuvių meno šamanė, turinti transfigūracijos galių. Ji yra žmogus-orkestras: tapo, filmuoja, rašo, piešia, dainuoja, groja, įkūnija (performansas – ne vaidyba). Neretai ji savo kūrinius susapnuoja: tai legendinius laikus menantis kūrybos būdas, legitimuotas iš sapno atsiradusiame mieste. Vaikščiodama po Vilnių su ryškiai raudonų plaukų kupeta Barilaitė artrodo kaip revoliucijos alegorija. Laisvė, vedanti į barikadas. Savo kūryboje Jurga irgi maištauja. Pirmiausia prieš tapybos ir apskritai meno kaip dekoracijos sampratą. Ir dvaro dailininko tipą. Prieš bet kokį privalomų taisyklių rinkinį gyvenime ir mene. Kažkada Alfonsas Andriuškevičius rašė, kad Jurgai Barilaitei negeri abu teptuko galai. Iš tiesų jai nerūpi nei teptukai, nei galas. Menininkė nokautavo abstraktų ekspresionizmą bokso pirštinėmis. Ji skendo pieno stilinėje ir verkė tolimiausiuose Europos pakraščiuose, šoko su savo šešėliu ir žaidė mamą. Jurgos kūryba seniai išėjo iš paveikslo plokštumos – jos žingsniai dokumentuoti ir saugomi muziejuose. O ji toliau kuria savo istorijas, personažus ir diskursyvų kontekstą.Ved. Laima Kreivytė

Kaip šiuolaikinis menas apibrėžia erdvę, garsą, spalvą? Kur prasideda ir baigiasi paroda? Kaip bendradarbiauja menininkai ir kuratoriai? Apie tai ir Šiuolaikinio meno centre veikiančias dvi išskirtines parodas – Lauros Kaminskaitės „Double double“ ir Jurgio Paškevičiaus „Kintantčią srovę“ kalbamės su menininkais.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Radijo balkone svečiuojasi literatūros tyrinėtoja, kritikė, vertėja, ilgametė Lituanistikos katedros Ilinojaus universitete Čikagoje vedėja profesorė Violeta Kelertas. Daugelis ją žino kaip feministinės literatūros kritikos ir postkolonijinio diskurso pradininkę Lietuvoje, Ričardo Gavelio, Valdo Papievio ir kitų rašytojų tyrinėtoja ir vertėja. 2020 m. pasirodė Violetos sudaryta ir kartu su Maryte Racys išversta Žemaitės tekstų rinktinė anglų kalba „Marriage for Love“ (Vedybos iš meilės). O anksčiau, 2006 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido profesorės straipsnių apie lietuvių literatūrą rinktinę „Kita vertus...“, kurioje atsiskleidžia savitas autorės požiūris į moteris moterų prozoje, žemiškas ir dangiškas paskenduoles, Vilnių literatūrinėje vaizduotėje ir daugelį kitų svarbių temų. Su Violeta Kelertas kalbamės apie jos literatūrinius (ir ne tik) kelius, vaikystę, tėvo leistas knygas ir politines aktualijas.Ved. Menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Algimantas Kunčius – šviesos ir šešėlių poetas, kurio fotografijų knygos „Senojo Vilniaus vaizdai“ (1969), „Susitikimai“ (1984), „Reminiscencijos“ (2012) įaugo į mūsų kultūrinę vaizduotę kaip buvusių sodybų vietoje tebežydinčios miesto obelys. Naujausi A. Kunčiaus albumai „Fotografuota Vilniuje 1960–1970“, „Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019“ vėl žavi urbanistine poezija, netikėtomis jungtimis ir atida detalėms. Vilnius fotografui yra „labirintiškas, netikėtumų pilnas ir visą laiką toks pūpsantis lyg gyva terpė“. Keliaujant su Kunčiumi jo fotografijų gatvelėmis, kiemais ir sodais, žvalgantis pro jo langus atsiveria nematyti miesto fragmentai, pasigirsta pamirštos istorijos, pasklinda kepamų sausainių kvapas Latako gatvėje. Nieko specialiai neieškodamas, tiesiog eidamas per miestą, Kunčius rašo fotografinį Vilniaus metraštį: „Mano gidas buvo saulė – kiek įstengiau, ėjau paskui ją“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-JadevičienėNuotraukoje jos autorius, fotografas Algimantas Kunčius.

Rokas Dovydėnas – tarpdisciplininis menininkas, vienas iš konceptualiosios keramikos pradininkų Lietuvoje. 1999 m. jis su kolegomis suorganizavo meno troleibusuose projektą „Identifikacija“, kur važinėjosi ir apie miestą pasakojo Roko pakviesta pirmųjų troleibusų maršrutų vairuotoja. Tais pačiais metais R. Dovydėnas eksponavo fotografijas su ugnyje liepsnojančia gotika (Šv. Onos bažnyčia), Televizijos bokštu, Vingio parko estrada ir t.t. Tačiau viena iš svarbiausių Roko meno medžiagų išliko molis, kurį jis visada naudoja konceptualiai ir šiuolaikiškai – ar kurtų keramikinių raidžių „graffiti“, ar pieštų paties sugalvotų personažų komiksus, jungdamas kinų porceliano ir popmeno tradicijas. Tačiau ar dar reikia kalbėti apie medžiagų specifiką, kai, pasak Rosalind Krauss, menas kuriamas ir analizuojamas „pomedijiniame būvyje“?Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivytė

Radijo balkone svečiuojasi antropologė dr. Rima Praspaliauskiene, Berklio universiteto Kalifornijoje vizituojanti mokslininkė (UC Berkeley Institute for Study of Societal Issues). Rima studijavo istoriją ir apgynė disertaciją, kurios pagrindu išleista knyga „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios puses elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“ (Vilnius: Žara, 2000). O išvykusi į JAV mokslininkė parašė disertaciją iš medicininės antropologijos, kurią dabar ruošia spaudai. Su Rima Praspaliauskiene kalbamės apie istorinius ir antropologinius tyrimus, mitų konstravimą ir griovimą, medikalizaciją ir mėgstamas knygas. O taip pat kodėl atsirado vokeliai medicinoje ir kaip iš tikrųjų mirė Tadas Blinda.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.Nuotraukoje: antropologė dr. Rima Praspaliauskienė. L. Kreivytės nuotrauka

Radijo balkone svečiuojasi menininkė, kuratorė, rašytoja, galeristė ir VDA menų doktorantė Aistė Kisarauskaitė. Jos daugiakryptė veikla atitinka hibridinį balkono personažų identitetą: tarp vaizdo ir teksto, mokslo ir meno, viešos ir privačios erdvės. Aistė savo namuose įsteigė galeriją „Trivium“, kuri vėliau persikėlė į kultūros kompleksą SODAS 2123, išleido knygą 39 salto mortale: noveletės (Vilnius: Apostrofa, 2013). Ji taip pat rašo mokslinius ir kritinius tekstus, yra kuravusi ne vieną parodą. Aistė yra viena iš pirmųjų Lietuvos performanso menininkių, bet ši istorijos dalis mažai žinoma, nes 1990-ųjų dailės istorija dar neparašyta. Ir būtent laisvės dešimtmečio kūrybos dvasią savo tekstais ir parodomis bando atgaivinti ši dagiadarbė menininkė.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.Nuotraukoje menininkė Aistė Kisarauskaitė

Prieš šešerius metus Nacionalinė emancipacijos diena pradėta minėti kaip atsvara vienavyriam kalbėjimui, kuris dominuoja viešojoje erdvėje ir hierarchiškai projektuoja patriarchalinę ateitį. Konferencijose, parodose, kalbose iš balkono feministės aiškiai pasakė, kad lyčių lygybės reikia DABAR. Atėjo laikas į ateitį pažvelgti moterų akimis ir įsiklausyti į jų žodžius. Vasario 17-oji – Nacionalinė emancipacijos diena – kviečia burtis ne ideologijų ar politinių įsitikinimų, bet žmogaus teisių ir laisvių pagrindu. Apie emancipacijos dieną – kodėl ji svarbi, kaip atsirado, ir kokie emancipacijos iššūkiai aktualiausi – diskutuoja kino ir vizualumo tyrinėtoja, VU TSPMI profesorė dr. Natalija Arlauskaitė ir dėstytoja, doktorantė, Moterų teisių judėjimo Lietuvoje aktyvistė Rūta Latinytė.Laidoje skamba Migloko daina „Rožės“ ir Ericos Jennings, Migloko ir Cheri „Girls“ („Merginos“).Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-JadevičienėVaizdas: Nacionalinės emancipacijos dienos vėliava – 2021 m. karantino versija. Pagal Šaltmiros piešinį

Kodėl reikalinga kino kritika? Ar galime kalbėti apie lietuvišką kino kritikos mokyklą? Kaip apie kiną rašo britų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių, lenkų, rusų kritikai? Ar tai vis dar aktualu, kai per karantiną negalime nueiti į kino teatrą ir patirti to visaapimančio kino poveikio? Apie tai ir kaip filmus bei serialus mato Piktos kino kritikės kalbamės su Santa Lingevičiūte, žuranlo „Kinas“ redaktore ir LMTA dėstytoja bei Ilona Vitkauskaite – kino kritike ir VU doktorante.Laidoje skamba garso takelis iš serialo „Tarnaitės pasakojimas“: Blondie & Philip Glass - Heart of Glass - Daft Beatles (Crabtree Remix) bei filmo „Tenet“ garso takelis (Travis Scott – The Plan).Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-JadevičienėNuotraukoje – Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė.

Kaip apibrėžti meninį tyrimą? Kuo jis skiriasi nuo mokslinio ir tiesiog nuo meno? Ką studijuoja Vilniaus dailės akademijos menų ir dizaino doktorantūros studentai ir kuo jų tyrimai gali būti įdomūs su menu nesusijusiems žmonėms? Apie meninio tyrimo ištakas, istoriją ir šiandienos iššūkius kalbamės su kuratoriumi, tyrėju, VDA Fotografijos ir medijos meno katedros bei Meno doktorantūros (dailės) programos vedėju dr. Vytautu Michelkevičiumi. Laidoje skamba Kotrynos Briedytės kūriniai iš albumo „art after hours“.Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė – Sonata Barčytė-Jadevičienė.Nuotraukoje – Vytautas Michelkevičius ir Lina Michelkevičė pristato „Diagraminės vaizduotės atlasą“. Fotografijos autorius – Arnas Anskaitis.

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivytė

Daina Urbanavičienė nuo įkūrimo 2013 m. vadovavo Lietuvos kultūros tarybai – subūrė komandą, sukūrė struktūrą, subrandino projektinio finansavimo modelį. Naujoje vyriausybėje jai patikėtos Kultūros viceministrės pareigos. Jos veiklos sritys – profesionalusis menas, kultūrinė edukacija, e. kultūra, menininko statusas, valstybinė kalba, nacionalinės kultūros sklaida užsienyje ir tarptautinis bendradarbiavimas. Su Daina Urbanavičiene kalbamės apie tai, kaip ji pradėjo dirbti kultūros lauke, kaip, pasibaigus „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ metams, pavyko išsaugoti „Kultūros naktį“ ir „Gatvės muzikos dieną“, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kokie nauji darbai laukia.Ved. Laima Kreivytė

Menininkę Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę plačioji visuomenė geriausiai žino kaip siuvinėjančią kryžiuku ant metalo. Daugelis prisimena prie MO muziejaus eksponuotą išsiuvinėtą automobilį. O netoliese – šalia senosios Vingrių vandenvietės (seniausių Vingrių šaltinių), stovi Severijos išsiuvinėta milžiniška cisterna „Vandens lelijos“. Autorė pasakoja, kaip ši skulptūra siejasi su impresionistine tapyba, karo pramone ir miesto istorija. Kiekvienas menininkės kūrinys – daugiaprasmis atminties konteineris, dažnai skleidžiantis ir pacifistinę žinią. Tačiau Severijos kūrybinė veikla neapsiriboja tik meno objektais. Ji taip pat yra Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytoja, ilgą laiką vadovavo VDA galerijai „Artifex“, o neseniai kartu su Milda Dainovskyte kuravo parodą „Intuzija“ VU Geologijos muziejuje.Ved. Laima Kreivytė

„Lewben art foudation“ – meno fondas, administruojantis apie 2000 kūrinių kolekciją, kurią sudaro XX a. Lietuvos modernizmo dailės ir Lietuvos bei tarpukario šiuolaikinio meno nuo 1990 m. iki šių dienų darbai. Apie performansų ir šiuolaikinio meno kolekcionavimą, parodų rengimo bei rėmimo principus, fondo parengtus leidinius kalbamės su menotyrininke, Lewben art foundation direktore Ugne Bužinskaite. Naujausią fondo inicijuotą projektą – šiuolaikinės fotografijos parodą „Homo absentia“ Vilniaus skveruose – trumpai pristato jos kuratorius Gintaras Česonis. Laidoje skamba šiuolaikinių menininkų ir muzikantų garso takeliai, sukurti pagal „Lewben art foudation“ kolekcijoje esančius kūrinius ir 2018 m. eksponuoti parodoje „Kolekcionuojant hitus“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslo „Mokslininkai“ (1969) įkvėpti Žygimantas Kudirka-Mesijus ir Adas Gecevičius („Vilniaus Energija“) dainuoja apie Astravo atominę elektrinę išgalvota (nuo radiacijos mutavusia) kalba; o „Solo ansamblis“ įgarsina Alfredo Jaar fotografiją „Piligrimai“.Ved. Laima Kreivytė

Kritikės ir kuratorės Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė apžvelgia 2020-ųjų dailės ir fotografijos įvykius – svarbiausias parodas, ryškiausias asmenybes, įsimintiniausius tekstus. Kartu dirbusios 7md redakcijoje menotyrininkės vėlė kalėdinius kritikos kaltūnus – auksinių minčių citatas, surankiotas vartant visų metų laikraščius. Dabar kritikos kaltūnas veliamas radijuje.Ved. Laima Kreivytė.

Šiandien minime Tarptautinę Žmogaus teisių dieną. 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, Jungtinių tautų organizacijos Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Deklaracijos ruošimo komitetui vadovavo Eleanora Roosevelt.Deklaracija kviečia valstybes laikytis žmogaus teisių ir laisvių (teisės į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę), pilietinių ir politinių teisių ir laisvių (santuokos, prieglobsčio teisės, įsitikinimų laisvės, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės), socialinių ir ekonominių teisių (teisės į darbą ir vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisės į poilsį ir socialinį aprūpinimą, teisės sudaryti profsąjungas).Atrodo, niekas neabejoja, kad pagarba žmogaus teisėms ir jų užtikrinimas yra visuomenės pamatas. Tačiau net ir demokratinėse šalyse vis dar reikia tai įrodinėti. Apie žmogaus teises Lietuvoje ir pasaulyje kalbamės su politine bei visuomenės veikėja, aktyviste profesore habil. dr. Marija Aušrine Pavilioniene ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktore, teisės ir advokacijos eksperte, aktyviste Birute Sabatauskaite.Ved. Laima Kreivytė

Ona Lozuraitytė ir Petras Išora – architektai, kuriantys tiltus. Tikrus ir metaforiškus. Tai ir garsusis ekologinis tiltas Seule, Pietų Korėjoje, tarsi miško kelias, 2017 m. tarptautinio konkurso laureatas, ir naujai statomas Užvingio salos tiltas Vilniuje, tarp Vingio parko ir Litexpo, kurį projektuojant galvota ne tik apie pėsčiuosius ir dviratininkus, bet ir apie varles. Ona ir Petras buvo vieni iš Baltijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje (2016) kuratorių, Nacionalinės dailės galerijos (NDG) pastovios XX a. II pusės – XXI a. ekspozicijos architektai, sukūrė parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Radvilų rūmuose architektūrą, kuravo parodą „Formuojant peizažą“ apie Vilniaus kraštovaizdžio kaitą NDG (2017), bendradarbiavo su menininkais Laure Prouvost, Pakui Hardware, Žilvinu Landsbergu ir kt. Jų erdvės formavimo principus galima gyvai stebėti kultūros komplekse SODAS 2123, kur keičiasi ne tik interjeras ir eksterjeras, bet ir atveriami miesto istorijos klodai panaudojant buvusių Profsąjungų rūmų kolonas ir laiptus. Daugiau apie architektų projektus: www.ail.ltVed. Laima Kreivytė.

Kultūros kompleksas SODAS 2123 (Vitebsko g. 21 ir 23, Vilnius)– tai Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) inicijuojama bei kuruojama bendruomeniškumo ir savivaldos principais veikianti visuomenei atvira erdvė. Joje buriasi per keliasdešimt įvairių sričių kultūros kūrėjų ir tyrėjų, kurie savo praktikose eksperimentuoja, ieško netikėtų formatų ir reaguoja į naujausias kultūrines, socialines, geopolitines, ekologines aktualijas. Čia kuriasi muzikantų ir muzikos grupių repeticijų erdvės, kino, dizaino, vizualiojo meno organizacijų būstinės, daugiau nei 30 įvairių sričių kūrėjų studijų; renginių, parodų ir diskusijų erdvės, įvairios dirbtuvės, kavinė, vieša kiemo-sodo erdvė, miesto daržas ir kt. Visi komplekse dirbantys kūrėjai yra atviri dalijimuisi, mokymui ir mokymuisi. Apie kultūros komplekso SODAS 2123 veiklą ir būsimus projektus kalbamės su LTMKS pirmininke menotyrininke Danute Gambickaite ir kompozitore bei garso menininke Gaile Griciūte.Ved. Laima Kreivytė

1991 m. tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute Karla Gruodis pradėjo skaityti feminizmo teorijos paskaitų kursą. Jo dalyvės kartu vertė svarbiausius Simone de Beauvoir, Julijos Kristevos, Hélène Cixous, Luce Irigray, Lauros Mulvey ir kitų autorių tekstus, kurie sudarė 1995 m. Atviros Lietuvos fondo leidybos programoje išleistą antologiją „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“. Tuo pat metu susikūrė ir neformali feminisčių draugija „Klėtis“, kuriai priklausė Karla Gruodis, Zita Čepaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimė Kiškūnė, Aušra Pažėraitė ir kitos. Apie pirmuosius feminizmo žingsnius Lietuvoje ir tolimesnius iššūkius kalbamės su vertėja, menininke, intelektuale Karla Gruodis ir religijotyrininke, Lietuvos žydų minties istorike dr. Aušra Pažėraite.Ved. Laima Kreivytė

Literatūrologė dr. Solveiga Daugirdaitė viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo tyrinėti moterų literatūrą pro feministinės teorijos prizmę. Jos disertacijos pagrindu išleista knyga „Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000), kurioje analizuojama Birutės Baltrušaitytės, Bitės Vilimaitės, Vidmantės Jasukaitytės, Emos Mikulėnaitės, Vandos Juknaitės, Dalios Urnevičiūtės, Zitos Čepaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Jolitos Skablauskaitės kūryba. Ji ne tik daugybę rašytojų ir menininkių „ištraukė iš šešėlio“, bet ir surado įtaigią vizualinę šešėlio metaforą, kurią vėliau naudojo ne vienas menininkas. Tai garsioji Antano Sutkaus fotografija su Sartre‘u Nidoje, kurioje, nukirpus šalia einančią Simone de Beauvoir, liko tik jos šešėlis. Šių prancūzų intelektualų viešnagę Lietuvoje 1965 m. Daugirdaitė aprašo knygoje „Švystelėjo kaip meteoras“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015), už kurią literatūrologė pelnė Vytauto Kubiliaus premiją. Su dr. Solveiga Daugirdaite kalbamės apie literatūrą ir feminizmą, sovietmetį ir 1990-uosius, darbą redakcijoje ir moteris rašytojas.Ved. Laima Kreivytė.

Koks Petro Repšio kūrybos pasaulis atsiskleidžia Lietuvos nacionaliniame muziejuje? Kas svarbu, rengiant kontekstualias dailės parodas? Kada ir kas atrado Art Deco Lietuvoje ir kodėl Kauno paroda įvyko anksčiau už Londono? Apie parodas, jų katalogus ir kitas menotyros įdomybes kalbamės su dailės istorike ir parodų kuratore prof. dr. Giedre Jankevičiūte.Ved. Laima Kreivytė

Dr. Erika Grigoravičienė – dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė. Jos knygos ir parodos jau keletą dešimtmečių formuoja Lietuvos meno lauką – išryškina svarbiausias šiuolaikinės vizualios kultūros tendencijas (paroda Gyvūnas – žmogus – robotas MO muziejuje) ir naujai interpretuoja modernią Lietuvos dailės istoriją (Lietuvos grafika nuo 1960 metų). Šalia reikšmingų dailės istorijos ir teorijos veikalų – monografijų Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė ir Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai Grigoravičienė sudarė dailės albumą, skirtą menininkui Žibuntui Mikšiui, o kartu su kolegėmis – Stasio Eidrigevičiaus ir Vinco Kisarausko kūrybos albumus. Neseniai pasirodė ir MO muziejaus išleista Erikos Grigoravičienės knyga Lietuvos dailininkų piešiniai nuo 1957 metų, sudaryta remiantis ne chronologija ar technika, o pagal piešinio sampratą, intenciją ir (ar) prasmę. Dailėtyrininkė sukūrė savo grupavimo sistemą ir įrašė marginaliu laikytą piešinio meną į šiuolaikinį dailėtyros diskursą. Jos knygos bei kritikos tekstai išsiskiria geru stiliumi ir kone detektyvine intriga. Apie knygas, parodas ir kitus svarbius darbus studijoje kalbamės su dr. Erika Grigoravičiene.Ved. Laima Kreivytė

Prasideda Vilniaus galerijų savaitgalis – vyks diskusijos, filmų peržiūros, edukaciniai užsiėmimai. Kuo šis galerijų renginys skiriasi nuo ankstesnių ir kokio formato reikėtų Vilniui? Kokia šiandien klostosi sostinės parodinių erdvių dinamika? Kasmet atsiranda vis po naują projektų erdvę – ką naujo tai atneša į meno lauką? Apie tai kalbasi meno tyrėjos, kuratorės ir menininkės Akvilė Anglickaitė, Dovilė Tumpytė ir Jogintė Bučinskaitė.Ved. Laima Kreivytė

Vilniaus Rotušėje iki spalio 19 d., pirmadienio, veikia menininkės Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai“. Kaip biologijos mokslininke svajojusi tapti autorė pasirinko meno studijas? Ką rotušėje veikia dirbtinai užauginta natūrali žolė, šuns kaukolė, gyvūnų kaulai ir iš kur jie atsirado? Kas sukūrė medžio skulptūras ir kaip ridikėlius paversti lemputėmis? Apie tai ir kolekcionavimą, degančias skaidres bei rotušės gamtinį maketą Maknytės žemėje kalbamės su „Gamtos kabinetų“ autore. Paroda rotušėje veikia nuo ankstyvo ryto! (9–18 val.)Ved. Laima Kreivytė

Vilniaus galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21) veikia menininko Mindaugo Gapševičiaus paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“. Tai gyva instaliacija, kurioje specialiai sukurtuose stiklo induose šeimininkauja jogurto bakterijos. Ar jos ir yra pagrindinės kūrinio veikėjos? Apie meną tarp žmonių ir mikroorganizmų kalbamės su parodos autoriumi.Ved. Laima Kreivytė

Šiandien prasideda „Lenkų kino festivalis. Tęsinys“, kurį atidaro Maciejaus Pieprzycos filmas „Ikaras“. Tai biografinis filmas apie aklą džiazo muzikantą, 2019 m. Gdynės kino festivalyje pelnęs šešis apdovanojimus. Ne mažiau intriguoja ir kiti Lenkų instituto atrinkti filmai: Małgorzatos Szumowskos „Nešventas avinėlis“, Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“, Krzysztofo Zanussi „Eteris“, Andrzejaus Wajdos filmo „Povaizdis“, Jaceko Borcucho„Saldi dienos pabaiga“, Jano P. Matuszyńskio „Paskutinė šeima“ ir Romano Polańskio „Pareigūnas ir šnipas“. Apie juos ir festivalio tradicijas kalbamės su kino kritike Izolda Keidošiūte ir Lenkų instituto Vilniuje projektų koordinatore Odeta Venckavičiene.Ved. Laima Kreivytė

Vieni iš įdomiausių ir aktualiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų yra Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, kartu dirbantys nuo 2014 m. kaip Pakui Hardware. Ką reiškia šis vardas ir kaip rašytoja, kuratorė ir fotografas bei videomenininkas tapo sėkmingai tarptautinėje meno scenoje veikiančiu duetu? Ką suteikė studijos Niujorke ir darbas su skirtingais kuratoriais, architektais? Apie tai ir antropoceną, hibridiškus būvius bei medžiagas, naujausias solo ir kolektyvines parodas kalbamės su menininkais. Ved. Laima Kreivytė

Kaip žlugusių politinių režimų fotografija apmąstoma šiuolaikiniame dokumentiniame kine? Ką ir kaip pasakoja nuotraukos iš šeimos albumo ir vaizdai, užfiksuoti represinių struktūrų? Kaip archyvai aktualizuojami šiuolaikiniame mene ir kine? Kokie galios santykiai konstruojami žvelgiant į kūnus fotografijose ir dainų šventėse? Apie tai ir naują dr. Natalijos Arlauskaitės knygą „Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine“ kalbamės su jos autore ir filosofe dr. Nerija Putinaite.Ved. Laima Kreivytė

Penki įvairių sričių profesionalai pradeda rengti autorines laidas, kiekvienas autorius mums pateikia subjektyvų žvilgsnį ne tik į mūsų kultūrą, bet ir į pasaulį.Ką naujo patiems autoriams atvėrė laidų kūrimas? Ar nauja patirtis atvėrė neatrastų dalykų savo veiklos srityje? Ką žiniasklaida, ar konkrečiai radijas, galėtų suteikti visuomenei daugiau, negu tai daro šiandien? Taip pat labai svarbu suvokti ir aptarti, kokių naujų iššūkių iškelia mūsų laikas, kokie svarbiausi pokyčiai vyksta visuomenėje, kultūroje. Tiesioginiame pokalbyje Katedros aikštės studijoje dalyvauja Jekaterina Lavrinec, Tomas Grunskis, Donatas Puslys, Laima Kreivyte, Aurimas Švedas.Ved. Jolanta Kryževičienė

Nacionalinėje dailės galerijoje veikia paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“, kuri 2018 m. buvo atidaryta Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d‘Orsay), minint Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės šimtmetį. Jos kuratorius – simbolizmo dailės specialistas iš Prancūzijos Rodolphe‘as Rapetti, parodą Nacionalinei dailės galerijai adaptavo dr. Algė Andriulytė ir Eglė Mikalajūnė. Apie savitus baltiškojo simbolizmo bruožus, svarbiausius kūrinius ir parodos netikėtumus kalbamės su menotyrininkėmis dr. Laima Laučkaite ir Alge Andriulyte.Ved. Laima Kreivytė.

Penkta diena tęsiasi protestai dėl nesąžiningų rinkimų ir jėgos panaudojimo prieš taikius demonstrantus Baltarusijoje. Šiandien į gatves išėjo moterys su gėlėmis, medikai sustojo į protesto prieš prievartą grandinę. Apie situaciją Baltarusijoje kalbamės su politikos apžvalgininku ir vertėju Vadzimu Vileita, politologe Dovile Jakniūnaite ir rinkimų stebėtoja Marija Piatačenka.Ved. Laima Kreivytė

Agnės Žagrakalytės poezijos knyga „Bu bu itis (Alisa Meler išeina pro duris)“ šiemet apdovanota Antano Miškinio literatūrine premija. Neseniai pasirodė ir Ievos Toleikytės m. knyga „Raudonas slidus rūmas“. Su poetėmis kalbamės apie gyvenimą daugiakalbėje aplinkoje, vertimus ir šeštą daną, poezijos ir prozos sampynas, balsą ir riksmą.Ved. Laima Kreivytė

Vaiva Grainytė 2019 m. išleido poezijos knygą „Gorilos archyvai“. Neseniai pasirodė ir Tomo Petrulio poezijos knyga „Sterili“ (abi išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Ar, be knygos dailininko Jurgio Griškevičiaus, jas kas nors sieja? Su poetais kalbamės apie insektariumą balkone ir ekologiją, darbą archyve ir muziejuje, operos „Saulė ir jūra“ keliones, kasdienybės estetiką ir pornografiją. Ved. Laima Kreivytė

Kas yra kuratorystė? Koks yra ir gali būti šiuolaikinio meno kuratorius? Kaip pasikeitė kuravimo strategijos ir taktikos? Kuo skiriasi kuratoriaus darbas bienalėje, meno centre ir alternatyviose erdvėse? Pokalbis su kuratoriais ir rašytojais Anders Kreuger ir Valentinu Klimašausku apie jų kuruotas ir įdomiausias matytas parodas, šiuolaikybės iššūkius, teksto meną, daugiabriaunį kurtatoriaus identitetą ir būsimą Baltijos trienalę. Ved. Laima Kreivytė

Poezijos pavasaris šiemet prasidės liepos pabaigoje. Metų laikai poetams keičiasi kitaip nei geografams – tačiau yra ne mažiau svarbūs. Ne veltui literatūros pamokose kartojam „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“. Apie poezijos pavasarius, rudenis ir vidinį eilėraščio laiką kalbamės su 2019-ųjų Poezijos pavasario Maironio premijos laureatu Mariumi Buroku ir ką tik pirmąją poezijos knygą išleidusia Laura Kromalcaite. Ved. Laima Kreivytė

Balkonas teatre – prabangi ložė ir palubėj susibūrusių studentų lakta. Tai svarbi teatro architektūros dalis. Įdomus ir balkoniškas šiuolaikinio teatro būvis – buvimas tarp: vidaus ir išorės, pastato ir gatvės, vizualių ir akustinių patirčių. Apie tai ir „Balkono“ teatrą bei spektaklį „Balkonas“ kalbėsime su teatrologe Daiva Šabasevičiene ir šiuolaikinės operos prodiusere Ana Ablamonova. Ved. Laima Kreivytė

Reta šiuolaikinė rašytoja yra tik rašytoja – prie rašomojo stalo ar kompiuterio palinkusi vieniša svajotoja, nieko daugiau neveikianti, tik rašanti. Rašytoja yra sudėtinga, taki tapatybė – ji gali būti ir kritikė, filosofė, vertėja, mokslininkė, dėstytoja, politikė, aktyvistė, aktorė, NASA stažuotoja. O kur dar mamos ir dukros, žmonos ir mylimosios vaidmenys ir su jais susiję lūkesčiai. Apie rašytojas ir jų santykį su mokslu, kritika, menu, visuomenine veikla ir asmenine erdve kalbėsimės su rašytojomis, kultūros tyrinėtojomis, poetėmis Aušra Kaziliūnaite ir Virginija Kulvinskaite. Ved. Laima Kreivytė

Kūryba tarp meno ir mokslo, tekstilės ir socialinio projekto. Su menininke, Vilniaus dailės akademijos profesore Egle Ganda Bogdaniene kalbamės apie karantino kaukių kūrimą, bakterijų paveikslus, antras odas ir siuvinėjimą ant biurokratinių raštų. Ved. Laima Kreivytė

Balkonas literatūroje – vieta, motyvas, refleksijos erdvė, tarpas? Ką iš balkono matė Konstantinas Kavafis, Josifas Brodskis ir Orhanas Pamukas? Kodėl pirmasis Elizabeth Bishop biografijos skyrius pavadintas „Balkonas“? Su literatūrologe dr. Dalia Satkauskyte ir rašytoju bei literatūros tyrinėtoju Sauliumi Vasiliausku kalbamės apie balkonišką būvį: buvimą tarp (profesijų, žanrų, teksto ir vaizdo) ir hibridišką šiuolaikinio rašytojo tapatybę. Ved. Laima Kreivytė.

Laidoje žvalgomės į balkonus – renesansinius ir modernius, įstiklintus ir nugriautus, įtvirtinančius galią ir tapusius šiltnamiais. Nuo sovietinių daugiabučių iki Vatikano, nuo Vilniaus iki Tel Avivo. Apie balkonus kaip viešą ir privačią erdvę, kuri karantino metu tapo dar svarbesnė, kalbamės su architektūros tyrinėtoja dr. Marija Drėmaite ir architekte, „Rupert“ meno ir edukacijos centro vadove dr. Julija Reklaite.Ved. Laima Kreivytė

Režisierė Giedrė Beinoriūtė pirmoji atvėrė balkoną Lietuvos kine: 2008 metais ji sukūrė filmą „Balkonas“. Savo filmuose ji randa netikėtus rakursus ir filmavimo vietas, pastebėdama ne tik kas vyksta „Troleibusų mieste“ (2002), bet ir kas lieka po filmavimų (Vulkanovka. Po Didžiojo kino, 2005). Apie tai ir naujausius filmus kalbamės su režisiere Giedre Beinoriūte ir kino tyrinėtoja, kritike, žurnalo „Kinas“ redaktore Santa Lingevičiūte. Ved. Laima Kreivytė

Jurga Tumasonytė parašė naują romaną apie 1990-ųjų kartos gyvenimą. Apie knygą, ryškius veikėjus ir daugiabučių detektyvą kalbamės su knygos autore rašytoja Jurga Tumasonyte ir literatūros tyrinėtoja bei vertėja Gabriele Gailiūte-Bernotiene. Ved. Laima Kreivytė

Kino teatras – svarbi vieta miesto kultūros žemėlapyje. Eina garsas iš Panevėžio, kad savąjį „Garsą“ – kino teatrą, iš tiesų garsinantį miestą, jie ruošiasi griauti. Vietoje jo numatytas Stasio Eidrigevičiaus meno centras. Jis tikrai pagyvintų kultūrinį miesto gyvenimą, bet ar prieš statant būtina griauti ir ar parinkta tinkamiausia vieta? Kalbamės su kino istorike, LMTA docente dr. Lina Kaminskaite-Jančoriene, pilietinės iniciatyvinės grupės „Išsaugoti „Garsą“ nare Laura Mikšionienė, kino teatrų istorijos tyrinėtoja, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotoja Sonata Žalnieravičiūte, rašytoja ir žurnaliste Liuda Jonušiene. Ved. Laima Kreivytė

Šiandien mus labiausiai gąsdina du dalykai, kurie reiškia beveik tą patį – skiriasi tik mastelis. Tai liga, patiriama asmeniškai, ir civilizacijos saulėlydis, kurio baimė kamuoja pasauliniu mastu. Menininkės Ona Grigaitė ir Dalia Mikonytė sugeba pažvelgti į tai estetiškai, ironiškai ir konceptualiai. Radijo parodoje – pokalbis su menininkėmis apie musmires, saulėlydžio pragare skęstančias undines, tatuiruotes ir ligos įveiką. Onos Grigaitės parodą „Saulėlydis“ VDA „Artifex“ galerijoje ir Dalios Mikonytės parodą „bust“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje galima aplankyti iki gegužės 30 d. Laidoje skamba Rutos Mur kompozicijos Dalios Mikonytės videofilmui „bust“; tekstų autorė Lina Simutytė. Ved. Laima Kreivytė

Homo cultus. Iš balkono. Ved. Laima Kreivyte Veronikos Šleivytes (1906–1998) gyvenimo filmai.

Po karantino duris praveria muziejai ir galerijos. Kitą savaitę Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje vėl atsidarys paroda „Galva su daug minčių“. Apie jos kuravimo strategijas, architektūrą, menininkus, sąsajas su miestu ir pasikeitusia aplinka kalbamės su parodos kuratorėmis Virginija Januškevičiūte, Neringa Bumbliene, Ūla Tornau, Julija Fomina ir Asta Vaičiulyte. Laidos pabaigoje skamba menininko Arūno Gudaičio skulptūrinį vibrato įkvėpusi grupės „Tytia Mina Teremina“ daina „Inesa ir Ilona (Ilona ir Inesa)“ iš albumo „Bananas bankomate“. Ved. Laima Kreivytė.

Dar visai neseniai kaukė asocijavosi su teatru ar kosmetika, o šiandien be medicininės kaukės negalime išeiti į gatvę. Kultūros laukas tarytumei nujautė būsimus pokyčius, nes dar pernai gegužę įvyko Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto konferencija „Kaukė ir veidas: atvaizdo istorijos ir teorijos aspektai“. Apie veidų ir kaukių manifestacijas dailės kūriniuose ir jų šiuolaikines interpretacijas kalbamės su konferencijos sumanytoja, Lietuvos mokslo premijos laureate dr. Tojana Račiūnaite.Ved. Laima Kreivytė.

Lietuvos architektų sąjunga paskelbė Sapiegų rezidencijos parko atnaujinimo konkursą, bet ar gerai žinome Sapiegų rūmų ansamblio istoriją? Su baroko tyrinėtoja dailėtyrininke dr. Birute Rūta Vitkauskiene kalbėsime apie tai, kuo ši vieta buvo žymi iki Kazimiero Jono Sapiegos, kaip buvo kuriama šventoji geometrija ir į ką reikėtų atsižvelgti šiandieniniams projektuotojams. Ved. Laima Kreivytė.

Pristatome naują žanrą – radijo paroda. Iš Nacionalinės dailės galerijos balkono žvalgomės po parodą „Raudona krisdama virsta balta“ kartu su kuratore Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene ir menininku Linu Leonu Katinu. Besižvalgydami išgirsite, kaip budistas ant motociklo keliavo pas kaimo audėjas spalvų sąskambių tyrinėti ir kur nusileido Labanoro sodybos įkvėptas Katino vaizdinijos lizdas. Ved. Laima Kreivytė.

Kodėl šiandien aktualu ieškoti Antrojo pasaulinio karo pėdsakų Vilniuje – mieste ir meno kūriniuose? Kaip atsirado daugybė miesto peizažų, jei nebuvo galima fotografuoti ir tapyti gatvėje? Kokiomis sąlygomis kūrė lietuvių, lenkų ir žydų dailininkai? Kalbamės su dailės istorike ir parodų kuratore prof. dr. Giedre Jankevičiūte.Ved. Laima Kreivytė.

Šiandien opera „Saulė ir jūra. Marina“ atrodo pranašiška – lyg stebėtume iš balkono atsipalaidavusius praeities vartotojus. Apie žvilgsnį iš viršaus, apokaliptinį peizažą ir socialinę atskirtį kalbamės su performanso menininke ir kompozitore Lina Lapelyte.Ved. Laima Kreivytė.

Vienas iš įsimintiniausių Vilniaus pastatų – buvę geležinkeliečių rūmai, ant kurių frontono buvusio sovietinio herbo vietoje 1994 m. skulptorius Mindaugas Navakas pakabino skulptūrą „Kablys“. Ji ne tik įspūdingai suaugo su pastatu, bet suteikė vardą čia veikiančioms nepriklausomoms iniciatyvoms. „Kablys“ jau ketvirtį amžiaus garsėja kaip neformali alternatyvinės, avangardinės ir eksperimentinės kultūros erdvė. Ar ji išliks? Ar miestui ir visuomenei pavyks išsaugoti „Kablį“ – unikalų pastato-skulptūros kentaurą ir svarbų kultūros centrą? Apie tai kalbamės su menininku, Masačusetso technologijų universiteto profesoriumi Gediminu Urbonu, menotyrininke ir kuratore dr. Rasa Antanavičiūte, portalo Ore.lt redaktoriumi Domininku Kunčinu ir Vilniaus dailės akademijos doktorante Karolina Rimkute.Ved. Laima Kreivytė.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį iniciavo kultūros, meno ir mokslo žmonės. Nepriklausomybei pasiekti reikėjo įkvepiančios ir drąsios vizijos. Ar po 30 metų jos vis dar reikia? Koks galėtų būti menininkų vaidmuo kuriant valstybę? Apie politikos meną ir meną kaip politiką pokalbis su pirmojo nepriklausomo Lietuvos Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu ir kultūros tyrinėtoja Skaidra Trilupaityte.Ved. Laima Kreivytė.

Artėja Kovo 8-oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena. Kodėl vis dar aktualu burtis ir reikalauti „ne tulpių, o teisių“? Kas įkvepia moteris eiti į maršus, nors gyvename demokratiškoje visuomenėje? Kodėl moterys nuvertinamos – jų patirtis ir profesinė kompetencija, talentas ir tiesiog kūnas? Кokios istorinės asmenybės gali mums tapti pavyzdžiu – ir kokių pasipriešinimo strategijų išmokyti? Apie visa tai kalbamės su laidos viešniomis – Lygių galimybių plėtros centro eksperte dr. Margarita Jankauskaite ir rašytoja, feministinių ekskursijų gide Elena Gasiulyte, ką tik išleidusią knygą „Lietuvos vizionierės“ (Tyto alba, 2019)Ved. Laima Kreivytė.